Civilinė byla Nr. e2A-121-945/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-25054-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.7;

2.4.2.9.2; 2.6.8.5; 2.6.8.9; 2.6.39.2.5.1.1;

3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 6 d.

Kaunas

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas,

              teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui J. B., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl skolos priteisimo.

              Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu ir dubliku (1 t., e. b. l. 1–3, 104–105) prašė priteisti iš atsakovo 791,83 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 16 d. atsakovas sudarė būsto, esančio (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį su akcine bendrove (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“, pagal kurią ieškovė atliko 297,73 Eur dydžio mokėjimą už atsakovą už draudimo laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d., 312,21 Eur – už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. rugsėjo 15 d. Ieškovė 2016 m. gruodžio 2 d. apmokėjo atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ išrašytą 88,63 Eur dydžio sąskaitą, o 2016 m. gruodžio 2 d. – 93,26 Eur sąskaitą. Kadangi ieškovė įvykdė atsakovo prievolę sumokėti draudimo įmokas pagal tarp atsakovo ir AB „Lietuvos draudimas“ pasirašytą draudimo sutartį, ji įgijo teisę reikalauti grąžinti už atsakovą sumokėtas sumas. Ieškovės teigimu, tai, kad atsakovas nepamena sudaręs ir pasirašęs draudimo sutartis, nepatvirtina, jog jos yra negaliojančios ir nebuvo sudarytos. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad ieškovė atsisako ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovo 88,63 Eur (pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 93,26 Eur (pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)), ir prašė šią bylos dalį nutraukti, likusią 609,94 Eur skolos dalį prašė priteisti iš atsakovo.
2. Atsakovas atsiliepimu ir tripliku (1 t., e. b. l. 38-40, 109–113) su ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), draudimo liudijimų/sutarčių sudarymo ir galiojimo laikotarpiu nepriklausė atsakovui. Nuo draudimo sutarčių sudarymo praėjo apie 10 metų, todėl atsakovas nepamena, kad būtų sudaręs ir pasirašęs šias sutartis. Mokėjimus pagal tokias sutartis jis galėjo atlikti ieškovės prašymu, būdamas su ja santuokoje, todėl toks vienkartinis elgesys negali patvirtinti sutarčių su atsakovu sudarymo fakto. Iš draudimo liudijimų kopijų matyti, kad atsakovo parašo jose nėra, sutartys pasirašytos tik faksimiliniu draudiko parašu. Atsakovo nuomone, draudimo sutarties galiojimas turėjo baigtis jam nemokant draudimo įmokų ir nesant buto savininku. Ieškovės veiksmai mokant draudimo įmokas už jai ir vėliau jos marčiai asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto draudimą, reikalaujant sumokėtos sumos iš atsakovo, iš esmės rodo tik jos nesąžiningumą, piktnaudžiavimą teise ir pažeidžia atsakovo teisėtus interesus nutraukti draudimo sutartis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pati ieškovė santuokos nutraukimo byloje pripažino, jog būtent ji rūpinosi turto draudimu ir bendradarbiavo su AB „Lietuvos draudimas“, todėl ir draudimo sutartis, kurioms nereikalingas atsakovo parašas, atsakovo vardu sudarė pati ieškovė. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad už jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto draudimą mokėjo iš asmeninių lėšų, o ne bendrų sutuoktinių lėšų.
3. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu (1 t., e. b. l. 55–59) priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovo 88,63 Eur ir 93,26 Eur ir šią bylos dalį nutraukė, kitus ieškinio reikalavimus atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui 1 940,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Ieškovei atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, teismas atsisakymą priėmė ir bylos dalį nutraukė.
6. Teismas nustatė, kad atsakovo vardu buvo sudarytos būsto draudimo sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) kuriomis apdrausti nuolat gyvenami pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 15 d., draudimo sutartis kasmet pratęsiant (1 t., e. b. l. 87–96). Sutartys saugomos AB „Lietuvos draudimas“ e-archyve, pasirašytos tik faksimiliniu draudiko parašu, todėl sutartys su draudėjo parašais teismui nepateiktos (1 t., e. b. l. 114). Ieškovė pagal būsto draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 2008 m. rugsėjo 10 d. pervedė 297,73 Eur už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d., ir 2009 m. rugsėjo 11 d. – 312,21 Eur už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. rugsėjo 11 d. (1 t., e. b. l. 4). Butas, esantis (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 10 d. iki 2013 m. spalio 28 d. asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovei, iki 2015 m. spalio 8 d. – P. B., o šiuo metu – A. G. (1 t., e. b. l. 31-33).
7. Teismas nurodė, kad nors būsto draudimo sutartys ir buvo sudarytos atsakovo vardu, tačiau atsakovo parašo jose nėra, pats atsakovas nepamena, kad būtų sudaręs tokias sutartis, o mokėjimus, jeigu tokie ir buvo, jo teigimu, galėjo atlikti prašomas ieškovės, kadangi gyveno su ja santuokoje. Teismas pažymėjo, kad draudimo sutarčių sudarymo ir galiojimo laikotarpiu atsakovas nebuvo draudžiamo turto savininkas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo pati nurodė, jog iki pat 2013 m. vasaros nuolat rūpinosi visu jų su atsakovu bendru turtu, yra sudariusi įvairias sutartis dėl turto pagerinimo ir draudimo, mokėjusi už sutarčių pagrindu suteiktas paslaugas. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog prievoles pagal draudimo sutartis prisiėmė atsakovas.
8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad draudėjui nemokant draudimo įmokos ar jos dalies, draudimo sutartis nutrūksta, o ieškovė savo iniciatyva mokėdama draudimo įmokas tik patvirtino prisiimanti prievolę mokėti už jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto draudimą. Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad ieškovė pernelyg plačiai aiškina CK 6.50 straipsnio nuostatas, kadangi ieškovės pateiktas šios teisės normos aiškinimas suponuotų prielaidą, jog bet kuris asmuo, net ir prieš skolininko valią ar jam nežinant, gali savavališkai modifikuoti sutartinius teisinius santykius, taip paneigdamas sutarties laisvės principą. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė, sumokėdama draudimo įmokas, prievolę už atsakovą įvykdė neatlygintinai.
9. Atmetęs ieškinį, teismas iš ieškovės atsakovui priteisė 1 940,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Ieškovė apeliaciniu skundu (2 t., e. b. l. 64–68) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų faktą, kad jis nesudarė draudimo sutarčių su trečiuoju asmeniu, be to, neginčijo draudimo sutarčių sudarymo fakto.
2. Apeliantė turėjo teisę įvykdyti prievolę pagal draudimo sutartis, sudarytas tarp atsakovo ir trečiojo asmens, sumokėti trečiajam asmeniui 609,94 Eur, nes to reikalavo draudimo sutartys.
3. Atsakovas šioje civilinėje byloje nenurodė, kad jis pranešė trečiajam asmeniui, jog prieštarauja, kad ieškovė įvykdytų prievolę už atsakovą, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė net ir nežinant atsakovui siekė modifikuoti atsakovo ir trečiojo asmens draudimo teisinius santykius.
4. CK 6.50 straipsnio taikymas nėra susijęs su atsakovo buvimu turto savininku, nes šis straipsnis reglamentuoja prievolinius santykius, kai kitas asmuo įvykdo prievolę už skolininką, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovas nebuvo draudžiamo turto savininkas, nėra reikšmingas, nes pareiga atsiskaityti su draudimo bendrove kyla ne iš daiktinės teisės, o iš prievolių teisės – atsakovo ir trečiojo asmens sudarytų draudimo sutarčių.
5. Teismo priteista 1 940,29 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė ir neprotinga, nes byla nebuvo sudėtinga, o atsakovo atstovas dalyvavo tik viename teismo posėdyje, todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti sumažintos, jei apeliacinės instancijos teismas paliktų galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
11. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., e. b. l. 72–81) prašo skundą atmesti, priteisti atsakovui jo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas yra sudaręs draudimo sutartį. Visus mokėjimus už buto draudimą pagal draudimo sutartį atliko arba pati ieškovė, arba ieškovės ir atsakovo buvęs ūkvedys. Nuo sutarčių sudarymo praėjo apie 10 metų, todėl atsakovas nepamena, kad būtų sudaręs ir pasirašęs šias sutartis. Mokėjimus pagal sutartis jis galėjo atlikti ieškovės prašymu, būdamas su ja santuokoje, todėl vien tokio vienkartinio mokėjimo fakto pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas sudarė draudimo sutartį. Atsakovas nurodo, kad ieškovė sutarčių su atsakovo parašu į bylą nepateikė. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad draudimo sutartimi apdraustas butas sutarties sudarymo ir galiojimo metu atsakovui niekada nepriklausė. Be to, sprendime pagrįstai pažymėta, kad ieškovė santuokos nutraukimo byloje pripažino, jog rūpinosi jai su atsakovu priklausiusio turto draudimu. Atsakovo nuomone, ieškovės veiksmai reikalaujant sumokėtos sumos rodo jos nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą teise, pažeidžia atsakovo teisėtus interesus. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju CK 6.50 straipsnis negali būti taikomas, o priteistos bylinėjimosi išlaidos nėra per didelės.

Teismas

              k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
13. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės reikalauti, kad atsakovas atlygintų ieškovės išlaidas turto draudimui. Vadovaujantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, ieškovui tenka pareiga įrodyti jo pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškovei nurodžius, kad ji įvykdė atsakovo prievolę, ir reiškiant atgręžtinį reikalavimą dėl sumokėtų sumų priteisimo, jai tenka pareiga įrodyti, kad buvo įvykdyta asmeninė atsakovo prievolė, kad prievolė buvo galiojanti, taip pat kad ieškovė prievolei įvykdyti panaudojo savo asmenines lėšas. Įvertinęs šalių argumentus ir jiems pagrįsti į bylą pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė nurodytos savo procesinės pareigos neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas jos ieškinį pagrįstai atmetė.
14. Aplinkybę, kad prievolę mokėti draudimo įmokas prisiėmė atsakovas, ieškovė įrodinėja AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. lapkričio 29 d. pažyma (1 t., e. b. l. 4), kurioje nurodyta draudimo sutartys, draudiminiai laikotarpiai ir duomenys apie draudimo įmokas, bei draudimo liudijimų kopijomis (1 t., e. b. l. 87–96), kur draudėju įvardijamas atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie įrodymai nepatvirtina ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atlikdama du mokėjimus 2008 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 m. rugsėjo 11 d. ieškovė vykdė asmeninę atsakovo prievolę.
15. Kaip matyti iš draudiko pateiktos pažymos (1 t., e. b. l. 4), pradinė turto draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią draudimo įmoka sumokėta atsakovo vardu, pasibaigė 2008 m. rugsėjo 15 d. Ieškovė mokėjimus atliko pagal vėliau (laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 15 d.) galiojusią turto draudimo sutartį (Nr. (duomenys neskelbtini)). Į bylą pateikti įrodymai neleidžia spręsti, kad tarp šių sutarčių egzistuoja tiesioginis ryšys, t. y. kad tai buvo to paties teisinio santykio tąsa, o ne sudarytas naujas civilinis sandoris. Be to, ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kurie leistų spręsti, kad antroji būsto draudimo sutartis buvo sudaryta atsakovo iniciatyva ir jo pasirašyta (CPK 178 str.). Pateikdamas teismui sutarčių kopijas (1 t., e. b. l. 87–96) draudikas pripažino, kad sutarčių su draudėjo parašais pateikti negali, nes sutartys pasirašytos tik faksimiliniu draudiko parašu (1 t., e. b. l. 114). Draudiko į bylą pateikta pažyma (1 t., e. b. l. 4) atskleidžia, kad pirmąsias dvi įmokas pagal šią sutartį sumokėjo būtent ieškovė, trečiąją įmoką sumokėjo A. B., ir tik ketvirtoji įmoka nurodyta kaip sumokėta atsakovo vardu „Perlo“ terminale. Kaip teisingai nurodė atsakovas, toks apmokėjimo būdas negali būti vertinamas kaip patvirtinantis mokėtojo autentiškumą. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad mokėjimą jo vardu galėjo atlikti kitas asmuo, byloje nebuvo paneigta. Apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas nenuginčijo draudimo sutarčių sudarymo fakto, teismas vertina kaip nepagrįstą siekį perkelti įrodinėjimo naštą atsakovui.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčijamu sprendimu pagrįstai reikšminga bylai pripažinta aplinkybė, kad apdraustas turtas draudiminiu laikotarpiu asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovei (1 t., e. b. l. 31–34). Ši aplinkybė atskleidžia, kad būtent ieškovė turėjo suinteresuotumą, kad turtas būtų apdraustas. Be to, kaip matyti iš į bylą pateikto ieškovės santuokos nutraukimo byloje pareikšto patikslinto ieškinio (1 t., e. b. l. 114–135) turinio, laikotarpiu, kai buvo atliekami ginčo mokėjimai (2008–2009 m.), šalys gyveno santuokoje, vedybų sutartis buvo sudaryta 2012 m. kovo 13 d., ieškovės tvirtinimu, atsakovas 2013 m. liepos 27 d. pareiškė, kad nori skirtis, iki tol ieškovė su atsakovu gyveno įprastą santuokinį gyvenimą, planavo laisvalaikį, švęsdavo šventes, vykdavo į keliones, ieškovė nurodė besirūpinusi turto priežiūra ir draudimu, mokėjusi draudimo įmokas. Nurodyti duomenys, vadovaujantis CK 3.87 straipsnio 2 dalimi, 3.92 straipsnio 3 dalimi, 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, leidžia spręsti, kad, net ir tuo atveju, jeigu draudimo sutartį būtų sudaręs atsakovas (kaip minėta nutarties 15 pastraipoje, šią aplinkybę vertinti kaip įrodytą nėra pagrindo), ši prievolė negali būti laikoma asmenine ieškovo prievole, kurią turėtų vykdyti ieškovas asmeniškai.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė neįrodė ir atsakovo pareigos mokėti draudimo įmokas realumo (CPK 178 str.). Vadovaujantis Būsto draudimo taisyklių (1 t., e. b. l. 63–86) I dalies 4.4, 5.6.1 punktais, draudėjui draudimo įmokos nesumokėjus ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų draudimo sutartis nutrūksta. Prieš tai draudėjas informuojamas apie vėlavimą. Toks teisinis reglamentavimas ne tik suteikia teisę draudėjui apsispręsti, ar jis vykdys sutartį, bet ir atskleidžia, kad pareiga mokėti draudimo įmoką net ir po sutarties sudarymo nėra absoliuti ir priklauso išskirtinai nuo draudėjo valios. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, sutartimi nebuvo nustatyta atsakovo pareiga informuoti draudiką, kad jis nesutinka, jog prievolę už jį vykdytų ieškovė. Be to, Būsto draudimo taisyklių I dalies 5.3 punkte nurodyta, kad draudimo sutartis sudaroma metams, jei sutartyje nenurodyta kitaip. Kaip matyti iš draudiko į bylą pateiktos pažymos (1 t., e. b. l. 4) ir draudimo liudijimų (1 t., e. b. l. 87–94) turinio, sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta metams ir vėliau pratęsiama. Jeigu ieškovė nebūtų sumokėjusi draudimo įmokos už pirmuosius metus, draudimo santykiai būtų nutrūkę ir nebūtų sprendžiamas klausimas dėl sutarties termino pratęsimo, t. y. nebūtų pareigos mokėti vėlesnes draudimo įmokas. Kaip teisingai nurodė atsakovas savo teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, ieškovė neįrodinėjo jo valios mokėti draudimo įmokas, o taip pat valios pratęsinėti draudimo teisinius santykius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė įmokas mokėjo savo rizika, ne vykdydama atsakovo prisiimtą prievolę, bet savo veiksmais nulemdama draudimo santykių tąsą. Kitaip tariant, ieškovė ne įvykdė kito asmens prievolę, kaip tai numatyta CK 6.50 straipsnyje, bet savo aktyviais veiksmais tą prievolę sukūrė. Ši išvada paneigia apeliacinio skundo argumentą dėl prievolės realumo ir poreikio ieškovei šią prievolę vykdyti.
18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kurie leistų spręsti, kad įmokas ji mokėjo asmeninėmis lėšomis. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių pajamos pripažįstamos jų jungtine nuosavybe. Kaip nurodyta šios nutarties 16 pastraipoje, ginčo įmokų mokėjimo metu ieškovė ir atsakovas gyveno santuokoje. Ieškovė neteikė į bylą įrodymų, kurie leistų spręsti, kad lėšos, kurias ji naudojo įmokoms, jai priklausė asmeninės nuosavybės teise. Pripažinus, kad įmokoms mokėti buvo panaudotos bendros sutuoktinių lėšos, spręsti, kad ieškovė turi teisę reikalauti, jog atsakovas atlygintų jos turėtas išlaidas, nėra pagrindo.
19. Apibendrindamas nurodytus teisiškai reikšmingus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, kad prievolė mokėti įmokas pagal būsto draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) buvo asmeninė atsakovo prievolė, kad ši prievolė būtų egzistavusi net ir tuo atveju, jeigu ieškovė nebūtų atlikusi ginčo mokėjimų, kad prievolei įvykdyti ieškovė panaudojo savo asmenines lėšas. Ieškovei neįvykdžius jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, pirmosios instancijos teismas ieškinį pagrįstai atmetė.
20. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat prašo net ir pripažinus ieškinį nepagrįstu sumažinti atsakovui iš ieškovės priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą. Ginčijamu sprendimu iš ieškovės priteistas 1 940,29 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, ieškinį atmetus ieškovas privalo atlyginti atsakovo turėtas atstovavimo išlaidas, neviršijančias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas prašė priteisti 2 464,86 Eur išlaidų atlyginimą, tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė 1 940,29 Eur nurodydamas, kad atsakovas nepateikė kitas išlaidas patvirtinančių įrodymų. Ieškovė neginčija, kad iš jos priteista išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.2 punktais, teismo priteistą sumą viršija vien maksimalus užmokestis už atsiliepimo į ieškinį parengimą (2,5 * 793,30 Eur = 1 983,25 Eur) (1 t., e. b. l. 38–40), o atstovas dar parengė ir pateikė teismui tripliką (1 t., e. b. l. 109–113), keturis procesinius prašymus (1 t., e. b. l. 26, 29–30, 149–152), dalyvavo 2017 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdyje (2 t., e. b. l. 53–54), todėl spręsti, kad priteista suma yra per didelė, nėra pagrindo.
21. Teismų išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, neskirstomos, nes neviršija įstatyme nustatytos minimalios ribos (CPK 96 str. 6 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                                                               Marius Bartninkas