Administracinė byla Nr. eAS-184-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00248-2022-3

                Procesinio sprendimo kategorija 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (toliau – ir Institutas) 2022 m. sausio 14 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki skundo išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo, uždrausti Viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo paramos agentūrai (toliau – ir LVPA) inicijuoti ir (ar) vykdyti 2019 m. lapkričio 27 d. iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto Nr. 01.2.1-LVPA-V-835-03-000 (toliau – ir Projektas) „Maisto autentiškumo ir kokybės nustatymo sistema“ sutarties keitimo dėl projekto vykdymo sustabdymo po I etapo procedūras; 2) panaikinti VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2021 m. gruodžio 17 d. pranešimą (sprendimą) Nr. 09 apie mokėjimo prašymo Nr. MP009 atmetimą (toliau – ir Pranešimas, Sprendimas); 3) įpareigoti VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti pareiškėjos pateiktą 2021 m. lapkričio 18 d. mokėjimo prašymą Nr. MP009; 4) priteisti iš atsakovo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą ir nusprendė grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminio mokesčio sumą.

Teismas nurodė, kad kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.

Dėl to skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 1 prioriteto „Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų skatinimas“ priemonės Nr. 01.2.1-LVPA-V 835„Ikiprekybiniai pirkimai LT“ projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4-238 (ginčui aktuali redakcija nuo 2019 m. lapkričio 23 d.), (toliau – ir Aprašas) 5, 68, 69 punktais, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316, (toliau – ir Taisyklės) 177, 178, 180, 181 punktais.

Pareiškėjas skundžia teismui VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2021 m. gruodžio 17 d. pranešimą (sprendimą) Nr. 09, kuriuo pareiškėjas informuotas, jog atmestas jo mokėjimo prašymas Nr. MP009. Jame nurodoma, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai išsiųstas raštas dėl projekto sutarties keitimo dėl projekto vykdymo sustabdymo po I etapo. Teisiniame reguliavime nustatyta, kad skundžiamas pranešimas nėra galutinis sprendimas, kuris priimtas pareiškėjo atžvilgiu. VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra, kaip įgyvendinančioji institucija, vertindama pareiškėjo pateiktus dokumentus, iš naujo analizavo tolesnio etapo tinkamas finansuoti išlaidas, o nustačiusi neatitikimus atmetė pareiškėjo mokėjimo prašymą ir tuo pagrindu kreipėsi į Ministeriją dėl projekto sutarties keitimo, siekdama sustabdyti projekto vykdymą po I etapo.

Todėl galutinis sprendimas, kuris galės būti skundžiamas teismui, išaiškinant jo teisinį bei faktinį pagrindą ir apskundimo tvarką, dar bus priimtas ateityje. Taigi, šiuo atveju tokio sprendimo (atmesti mokėjimo prašymą) ginčijimas administraciniame teisme yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022  m. sausio 25 d. nutartį ir perduoti priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat, priimti su atskiruoju skundu pridedamą papildomą įrodymą, kuris gautas ir kurio pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad nutartis grįsta bylos faktinių aplinkybių ir aktualaus teisinio reguliavimo neatitinkančia deklaratyvia prielaida, kad yra inicijuotas projekto sutarties keitimas „dėl projekto sustabdymo po I etapo“ bei neįvertinus, kad projekto sutarties keitimas šiuo skundžiamame LVPA sprendime nurodytu abstrakčiu pagrindu, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei tai, kad yra užbaigti I ir II etapai, apskritai nėra galimas, o skundžiamas sprendimas pareiškėjui sukelia tiesioginius materialinius teisinius padarinius. 

Taisyklių 493 punktas nustato, kad pareiškėjai ir projektų vykdytojai įgyvendinančiųjų institucijų sprendimus ar veiksmus (neveikimą) skundžia Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka arba ministerijai Taisyklių 494 punkte nustatytais atvejais. Skundžiamas LVPA sprendimas nepatenka į Taisyklių 494 punkto reguliavimo sritį, todėl pareiškėjo pasirinkimu gali būti skundžiamas Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nei skundžiamame sprendime, nei Duomenų mainų svetainės sistemoje, per kurią teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti vykdomi projekto sutarties keitimai (žr. Taisyklių 171 punktą), LVPA nėra pareiškėjui pateikusi jokių dokumentų, susijusių su tariamai inicijuotu ir (ar) vykdomu projekto sutarties keitimu ir (ar) jo pagrindu.

Pareiškėjo įsitikinimu, tik išnagrinėjus skundą bus nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios patvirtins arba paneigs, be kita ko, LVPA teisę inicijuoti ir įgyvendinti projekto sutarties keitimą, o ne atvirkščiai.

Pagal skundžiamoje nutartyje pateiktą aiškinimą, pareiškėjo teisė į teisminę gynybą taptų priklausoma išimtinai nuo atsakovo valios, t. y. ar, kada ir kokiu pagrindu LVPA inicijuos ir (ar) vykdys Projekto sutarties pakeitimo veiksmus. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesuderinama su pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais (ABTĮ 5, 11 str.).

Nagrinėjamu atveju aktualus Aprašo 36-361, 48 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas, kuris patvirtina mokėjimo prašymo pagrįstumą, kartu paneigia inicijuojamo projekto sutarties keitimo galimybę numanomais LVPA motyvais, kad rinkoje neva egzistuoja inovatyvusis produktas.

Iš nurodytų Aprašo 36-361 punktų turinio matyti, kad tam, kad būtų apmokamos projekto vykdymo išlaidos yra būtina ir pakankama nustatyti, kad 1) yra pateikti nurodyti etapų užbaigimą patvirtinantys dokumentai, 2) Pirkimo komisija ir (ar) Koordinuojanti organizacija (Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, MITA) nenustato (pažymėtina, tarp šių subjektų nepatenka įgyvendinančioji institucija, LVPA), kad inovatyvusis produktas atsirado rinkoje I ar II etapo metu, 3) net ir pastaruoju atveju, jei kompetentingų subjektų būtų nustatyta, kad inovatyvusis produktas atsirado atitinkamai I ar II etapo metu, perkančiajai organizacijai vis tiek turi būti apmokamos atitinkamo etapo tinkamos finansuoti išlaidos.

Pareiškėjo mokėjimo prašymo atmetimas jau šiuo metu neabejotinai tiesiogiai sukelia materialines teisines pasekmes pareiškėjui. I ir II etapo veiklos yra baigtos, t. y. projekto sutartyje nustatyta tvarka yra sukurtos bei LVPA vertinimui pateiktos inovatyvios sistemos koncepcijos (I etapas) ir prototipai (II etapas) bei visi kiti su veiklomis susijusių išlaidų apmokėjimui pagal Aprašo 36.1 – 36.2 punktus būtini pateikti dokumentai. Atitinkamai, Institutui kyla I ir II etapo veiklų apmokėjimo tiekėjams pareiga.

Institutas ne kartą informavo LVPA apie tiekėjų Institutui pareikštus reikalavimus ne tik dėl pradelstų mokėjimų vykdymo bet ir nuostolių atlyginimo bei gresiančius teisminius skolos išieškojimo veiksmus, ne kartą ragino LVPA vykdyti sutartinius įsipareigojimus, įvertinti I ir II etapų užbaigimą pagrindžiančius dokumentus ir su I ir II etapų projekto veiklomis susijusias išlaidas apmokėti sutarties nustatytomis sąlygomis. Tokiu būdu konstatuotina, kad, priešingai, nei deklaratyviai nurodoma skundžiamoje nutartyje, skundžiamas LVPA sprendimas atmesti mokėjimo prašymą dėl I ir II etapo veiklų apmokėjimo sukelia tiesiogines materialines teisines pasekmes pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą, nurodydamas, kad skundžiamas aktas yra tarpinis dokumentas, kuris kuriuo siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, todėl ginčijamas sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi į teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodoma, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija vertina, ar pareiškėjo skundo dalykas – VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2021 m. gruodžio 17 d. pranešimas Nr. 09 apie mokėjimo prašymo Nr. MP009 atmetimą – yra nagrinėtinas administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija nurodo, jog, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas atsisakymo pagrindas, kuriuo remiasi pirmosios instancijos teismas, aiškinamas taip, jog kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).

Pirmosios instancijos teismas remiasi Aprašo 68 punktu, nurodydamas, jog įgyvendinančiajai institucijai baigus paraiškų vertinimą, sprendimą dėl projekto finansavimo arba nefinansavimo priima Ministerija Projektų taisyklių III skyriaus septynioliktajame skirsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje normoje įtvirtinti veiksmai, atliktini paraiškų vertinimo stadijos pabaigoje, tačiau kaip nurodyta Aprašo 36.1 papunktyje, išlaidų dalis apmokama ir po pirmojo etapo.

Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog skundžiamas Sprendimas nėra galutinis sprendimas, kuris priimtas pareiškėjo atžvilgiu ir galutinis sprendimas, kuris galės būti skundžiamas teismui, išaiškinant jo teisinį bei faktinį pagrindą ir apskundimo tvarką, dar bus priimtas ateityje, t. y. pirmosios instancijos teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas kol kas nesukelia pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių.

Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą taisyklę, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016). Taigi skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti tik tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-361-442/2021).

Priimdamas ginčijamą sprendimą, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Aprašo 5, 68, 69 punktais, taip pat Taisyklių 177, 178, 180 ir 181 punktais. Tačiau šiuo atveju kyla abejonė, ar galima vienareikšmiškai vertinti, kad pareiškėjo skundžiamas Pranešimas yra priimtas vadovaujantis Aprašo 68 punktu, kuris nustato, kad jei po pakartotinio tinkamų finansuoti išlaidų nustatymo jos yra mažesnės, nei buvo nustatyta vertinimo metu, įgyvendinančioji institucija, informavusi projekto vykdytoją ir Ministeriją apie tinkamų išlaidų finansavimo sumos sumažinimą, atlieka projekto sutarties keitimą Projektų taisyklių IV skyriaus devynioliktajame skirsnyje nustatyta tvarka. Kaip minėta, Pranešimu pareiškėjas yra informuojamas, kad LVPA atmetė mokėjimo prašymą.

Taip pat kyla klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Taisyklių 180 punktu, kuriame nurodyta, kad Taisyklių 178 punkte nurodytais atvejais įgyvendinančioji institucija informuoja ministeriją apie poreikį pakeisti projekto sutartį. Ministerija per 14 dienų pritaria sutarties keitimui, pritaria tik daliai keitimo arba jam nepritaria (nepritardama projekto sutarties keitimui nurodo nepritarimo priežastis). Jeigu ministerija projekto sutarties keitimui nepritaria, įgyvendinančioji institucija per DMS apie tai informuoja projekto vykdytoją; taip pat Taisyklių 181 punktu, pagal kurį, kai vykdomos dvišalės projektų sutartys, ministerija gali iš anksto pritarti projektų sutarčių keitimams šių Taisyklių 178 punkte nurodytais atvejais. Duomenų apie tokį priimtą ministerijos sprendimą nėra, o pareiškėjas teigia, kad lieka neįvertinta, ar Pranešime nurodytas teiginys dėl projekto sutarties keitimo atitinka bent vieną Taisyklių 178 ar 187 punktuose nurodytus projekto sutarties keitimo pagrindus ir ar toks projekto sutarties keitimas objektyviai yra įmanomas pagal teisės aktus. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, pareiškėjas jau du kartus kreipėsi į LVPA su prašymu pateikti skundžiamame LVPA sprendime minimą raštą, tačiau joks atsakymas iš LVPA nebuvo gautas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Aprašo ir Taisyklių nuostatas bei pareiškėjo skundo turinį, nagrinėjamoje byloje skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. nėra akivaizdu, kad nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, jog kadangi nėra akivaizdu, kad ginčijamas Sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, šiuo atveju aplinkybė, ar pareiškėjo skundžiamas Sprendimas sukelia pareiškėjo nurodomas teisines pasekmes, gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo teisių pažeidimas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto skundo priėmimo klausimą, netinkamai įvertino skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes bei neįvertino visų jo skundo reikalavimų priimtinumo nagrinėti klausimo, todėl nepagrįstai pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. nutartis nėra pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti, nes teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Visgi apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo išspręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš esmės, nes tai yra pirmosios instancijos teismo kompetencija (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas – skundžiama teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismui taip pat perduotinas spręsti papildomai pareiškėjo pateikto įrodymo prijungimo prie bylos klausimas, taip pat, pirmosios instancijos teismas privalo įvertinti, ar nėra kitų aplinkybių, kliudančių priimti skundą nagrinėti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria: 

Pareiškėjo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. nutartį panaikinti.

Perduoti pareiškėjo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                         Stasys Gagys

                                                                                           Milda Vainienė