Civilinė byla Nr. e2A-466-730/2019

    Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01179-2018-0

    Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6;    

    3.3.1.14; 3.3.1.18.3; 2.6.29.3; 2.8.2.3

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto I. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui I. P. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 9 759,87 EUR negrąžinto kredito, 860,55 EUR mokėjimo palūkanas, 22 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą – 4 040,32 EUR nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 22 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą – 5 719,55 EUR nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 1 345,15 EUR tarpininkavimo mokestį, 3 120 EUR administravimo mokestį, 8,52 EUR sutartines palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos pinigų sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 340 EUR žyminį mokestį bei 246,01 EUR už teisines paslaugas. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2017 m. birželio 8 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K253492158, kuria atsakovui buvo suteiktas 4 382 EUR vartojimo kreditas 60  mėnesių terminui ir pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį), 2 879,80 EUR palūkanų (metinė palūkanų norma 22 procentai), 646,29 EUR tarpininkavimo mokestį ir 1 710 EUR administravimo mokestį iki 2022 m. birželio 13 d. Taip pat 2017 m. gegužės 19 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K503365263, kuria atsakovui buvo suteiktas 6 285 EUR vartojimo kreditas 60  mėnesių terminui ir pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 4 129,80 EUR palūkanų (metinė palūkanų norma 22 procentai), 926,91 EUR tarpininkavimo mokestį ir 1 740 EUR administravimo mokestį iki 2022 m. birželio 2 d. Nurodo, kad atsakovas sutartyse numatytų įsipareigojimų tinkamai nevykdė.

2.       Atsakovas  pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su ieškove sutartį sudarė prisijungimo būdu ir neturėjo jokios galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų, užduoti klausimus, todėl atsakovui nėra aišku, iš kur atsirado sutarties sąlygos, numatančios administravimo ir tarpininkavimo mokesčius. Teigia, kad yra vartotojas ir sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis. Atsakovo nuomone, su vartojimo kreditu susiję mokesčiai yra nepagrįstai dideli ir ekonomiškai jam nenaudingi. Be to, ieškovės prašoma priteisti palūkanų suma, palyginti su paskola, yra neproporcingai didelė, mano, kad tokie mokesčiai turi būti apskaičiuoti protingai, sąžiningai ir neapsunkinti kliento – silpnesnės šalies turtinės padėties. Kadangi šalys sutartyje numatė 22 procentų procesinių palūkanų dydį, todėl antrą kartą mokėti 5 procentų dydžio procesines palūkanas, kurios yra numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, 6.210 straipsnio 1 dalyje, papildomai už tą patį pinigų naudojimąsi yra neteisėta ir ekonomiškai nepagrįsta. Be to, kai skolininkas praleidžia iš vartojimo kredito sutarties kylančios piniginės prievolės įvykdymo terminą, gali būti skaičiuojamos tik netesybos.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo ieškovei 9 759,87 EUR negrąžintos kredito dalies, 860,55 EUR mokėjimo palūkanas, apskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos, 22 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 4 040,32 EUR vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos – 2018 m. liepos 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, 22 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 5 719,55 EUR vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos – 2018 m. liepos 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, 1 345,15 EUR tarpininkavimo mokestį, 3 120 EUR administravimo mokestį, 8,52 EUR sutartines palūkanas,5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos – 15 094,09 EUR nuo bylos iškėlimo teisme dienos –  2018 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 586,01 EUR bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai sprendimo motyvai:

3.1.                       Dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo ir atsakovo pripažįstamų reikalavimų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovę ir atsakovą sieja teisiniai santykiai, atsiradę iš 2017 m. gegužės 19 d. ir 2017 m. birželio 8 d. ieškovės su atsakovu sudarytų vartojimo kredito sutarčių Nr. K253492158 ir Nr. K503365263. Atsakovas neginčijo fakto, kad kredito ieškovei negrąžino, nurodė, jog skolą pripažįsta ir su šiuo ieškovės reikalavimu sutinka, todėl konstatuotina, kad tarp šalių ginčo dėl prašomo priteisti kredito ir jo sumos nėra. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovei priteistina 9 759,87 EUR negrąžinto kredito dalis. Atsakovas taip pat neginčija ieškovės reikalavimo priteisti 860,55 EUR mokėjimo (pelno) palūkanas, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina ir 860,55 EUR mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos.

3.2.                      Dėl šalis siejančių vartojimo kredito sutarties santykių specifikos ir atsakovo atsakomybės sudarant vartojimo sutartis pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovę su atsakovu sudarytų vartojimo kredito sutarčių Nr. K253492158 ir Nr. K503365263 pagrindu siejo vartojimo sutarties teisiniai santykiai. Atsakovas nurodė, kad sudarė sutartis nuotoliniu būdu, negalėjo derėtis dėl sutarties sąlygų, jam nebuvo paaiškintos sutarties sąlygos ir nevykdymo pasekmės, jis neturėjo galimybės paklausti jam kilusių klausimų. Pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovo argumentus atmetė, nurodydamas, kad atsakovas sudarydamas sutartį su ieškove bendravo telefonu, galėjo teikti prašymus elektroninėje platformoje, o sudaromos sutarties sąlygas turėjo įvertinti pats kaip apdairus ir rūpestingas asmuo.

3.3.                      Dėl ieškovės apskaičiuotų tarpininkavimo ir administravimo mokesčių bei mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą dydžio pagrįstumo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kredito gavėjas (atsakovas), pasirašydamas kredito sutartis, susitarė ir dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir sudarydamas vartojimo kredito sutartis Nr. K253492158 ir Nr. K503365263 išreiškė savo sutikimą su nurodytu palūkanų dydžiu. Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartimis ieškovė atsakovui suteikė kreditus, o atsakovas įsipareigojo sutartyse nustatyta tvarka grąžinti kreditus bei mokėti palūkanas, kitas sutartyje numatytas sumas. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, mokėjimo palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu, kadangi dėl vartojimo kredito sąlygų atsakovas išreiškė sutikimą. Pažymėjo, kad tiek tarpininkavimo mokestis, tiek ir administravimo mokestis yra numatyti vartojimo kredito sutarčių bendrosiose ir specialiosiose sąlygose, su kuriomis sudarydamas sutartis sutiko atsakovas. Nurodyti mokesčiai yra apskaičiuoti pagal vartojimo kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 5.4 ir 5.3 punktų nuostatas, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad apie nurodytų mokesčių taikymą atsakovui nebuvo žinoma sudarant vartojimo kredito sutartis su ieškove.

3.4.                      Dėl ieškovės reikalavimų priteisti iš atsakovo kompensuojamąsias ir procesines palūkanas pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė prašymą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo pagrindė šalių sudarytų vartojimo sutarčių 6.1 punktu, numatančiu, jog, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku nesumokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą. Pateikdamas atsiliepimą į ieškinį atsakovas nesutiko su ieškovės prašomomis priteisti 5 procentų dydžio procesinėmis palūkanomis, teigdamas, kad šalys vartojimo kredito sutartyse buvo numačiusios procesinių palūkanų dydį (22 procentai), todėl antrą kartą mokėti procesines palūkanas už tą patį pinigų naudojimąsi yra neteisėta ir ekonomiškai nepagrįsta. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu atsakovas šio ieškovės reikalavimo nebeginčijo, sutiko, kad skolinantis atsakovui kyla pareiga mokėti procesines palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4.       Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) I. P. prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimą ir panaikinti dalį dėl priteistų 22 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą 4 040,32 EUR vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos – 2018 m. liepos 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos; priteistų 22 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą 5 719,55 EUR vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos – 2018 m. liepos 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos; priteisto 1 345,15 EUR tarpininkavimo mokesčio; priteisto 3 120 EUR administravimo mokesčio, prašo priteisti iš ieškovės apeliantui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

4.1.                      Apeliantas dėl sutarties sudarymo aplinkybių nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pateikta sutartis yra egzistuojanti ir atitinka tikrąsias pasirašytas sąlygas. Visi teismo pateikti argumentai yra dėstomi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neva buvo susipažinęs būtent su ieškovės pateikiamomis sąlygomis, ir teismas laiko jas pagrįstomis ir įrodytomis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad apelianto atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog su atsakovu buvo sudarytos vartojimo kredito sutartys ieškovės nurodomomis sąlygomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nei atsakovui, nei teismui pareikalavus nepateikė sutarčių originalų. Atsakovo atstovo nuomone, ieškovė šias sutartis galėjo pakoreguoti, todėl jo nuomone, nėra išsklaidytos abejonės dėl ieškovės nurodomų atitinkamų sutarties sąlygų turinio.

4.2.                      Apeliantas dėl sutarties turinio sąlygų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad kredito sutarties bendrosios ir specialiosios dalių standartines sąlygas parengė ieškovė, atsakovas sutartį pasirašė prisijungimo būdu, neturėdamas galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų. Apeliantas nepamena buvus būtent tokioms sutarties sąlygoms, kurias pateikia ieškovė. Todėl nėra aišku, iš kur yra atsiradusios tokios sąlygos kaip administravimo, tarpininkavimo mokesčiai, palūkanos. Atsakovas niekada nebūtų pasirašęs tokių sąlygų, juolab jų nebuvo net matęs sutartyje ar su jomis susipažinęs. Nurodo, kad nesutinka su teismo argumentais dėl to, kad apeliantas veikdamas kaip vartojimo kredito gavėjas privalo pats įvertinti jam pateiktą pasiūlymą ir nuspręsti, ar toks pasiūlymas jam yra tinkamas.

4.3.                      Apeliantas dėl sutartyje nustatytų mokesčių nuodo, kad ieškovės prašomi priteisti mokesčiai yra akivaizdžiai per dideli ir pažeidžiantys vartotojo interesus. Nurodo, kad, esant tokioms ieškovės teikiamoms sąlygoms, paprastas fizinis asmuo net nebūtų ėmęs tokio kredito, nes jis yra tiesiog ekonomiškai neefektyvus ir sudaro daugiau finansinių nuostolių nei naudos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, dėl akivaizdžiai per didelių palūkanų sprendime visiškai nepasisakė.

5.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „NEO Finance“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:

5.1.                      Ieškovė dėl sutarties sudarymo aplinkybių nurodo, kad apeliantas užsiregistravo ieškovės administruojamoje platformoje, užpildė registracijos anketą. Po šių veiksmų apeliantui buvo atidaryta elektroninių pinigų sąskaita. 2017 m. gegužės mėnesį apeliantas kreipėsi dėl vartojimo kredito suteikimo ir pateikė pajamas įrodančias pažymas ir turimų vartojimo kreditų sutartis. Įvertinusi kliento kreditingumą, ieškovė paštu informavo apeliantą apie refinansavimo pasiūlymą. Apeliantas sistemoje įvesdamas šešiaženklį kodą, kuris SMS žinute atsiųstas į apelianto ieškovės sistemoje registruotą telefono numerį, pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. K503365263 ir jos priedus. Taip pat prieš pasirašant sutartį apeliantui buvo pateikta standartinė informacija apie vartojimo kreditą Nr. K503365263, kuri buvo paskelbta ieškovės platformoje. Nurodo, kad vėliau apeliantas pakartotinai kreipėsi dėl vartojimo kredito suteikimo, kuriuo būtų refinansuojamas jo turimas įsipareigojimas kitai finansų įstaigai. Apeliantas ieškovės sistemoje įvesdamas šešiaženklį kodą, kuris SMS žinute atsiųstas į apelianto ieškovės sistemoje registruotą telefono numerį, pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. K253492158. Atsižvelgiant į tai, elektroniniu būdu sugeneruotos vartojimo kredito sutartys Nr. K503365263 ir Nr. K253492158 negali būti laikomos keliančiomis abejonių dėl tikrumo ir originalumo.

5.2.                      Ieškovė dėl sutarties turinio sąlygų ir sutartyje nustatytų mokesčių nurodo, kad vartojimo kredito sutartis yra specifinis civilinis-prievolinis teisinis santykis. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.8 punkte yra numatyta, jog bendrą vartojimo kredito kainą sudaro visi mokesčiai, susiję su kredito sutartimi. Kaip matyti iš kredito sutarties specialiųjų sąlygų, tarpininkavimo mokestis yra apskaičiuotas ir kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas iš anksto, preziumuojant, jog kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę. Nurodo, kad tarpininkavimo mokestis yra bendros vartojimo kredito kainos sudėtinė dalis, todėl šis mokestis turi būti priteistas ieškovei. Dėl administravimo mokesčio priteisimo nurodo, kad šis mokestis nurodytas specialiosiose sąlygose, jis apskaičiuojamas preziumuojant, kad kredito gavėjas visas iš šios sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai, ir neapima išlaidų, kurias kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį. Dėl mokėjimo (pelno) palūkanų nurodo, kad šalys sutartyje numatė mokėjimo palūkanų taikymą ir kompensuojamąsias palūkanas, kurių dydis yra tapatus mokėjimo palūkanoms, tačiau skiriasi jų paskirtis, skaičiavimo pradžios bei pabaigos momentai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl sutarties sudarymo aplinkybių ir sutarties sąlygų

8.       Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pateiktos sutartys egzistuoja ir atitinka tikrąsias pasirašytas sąlygas. Teigia, kad ieškovė sutartis galėjo koreguoti, todėl nėra pašalintos abejonės dėl ieškovės nurodomų atitinkamų sutarties sąlygų turinio. Pažymi, kad negalėjo derėtis dėl sutarties sąlygų ir nėra aišku, kaip sutartyje atsirado administravimo, tarpininkavimo mokesčių, palūkanų sąlygos. Ieškovė teigia, kad apeliantas kreipėsi dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, užsiregistravo ieškovės administruojamoje platformoje, užpildė registracijos anketą, sudarydamas vartojimo kredito sutartis jas pasirašė, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas nėra susipažinęs su sutarčių sąlygomis.

9.       Atsižvelgiant į nurodytus šalių argumentus, darytina išvada, kad keliami fakto klausimai, ar šalys sudarė tokias vartojimo kredito sutartis, kurios yra pateiktos kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, ir ar apeliantas galėjo derėtis dėl sudaromų vartojimo kredito sutarčių sąlygų.

10.       CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis yra pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Akceptas sukelia teisinių padarinių nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuota, kad sutartis sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas akcepto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011).

11.       Pagal bendrąją taisyklę sutartis laikoma sudaryta nuo momento, kai šis susitarimas pasiekiamas – oferentas gauna akceptą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). Galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu. Tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Ši aplinkybė ypač reikšminga tais atvejais, kai šalys dėl sutarties sudarymo derasi. Vykstant deryboms, riba tarp ofertos ir akcepto dažnai išnyksta, nes šalys ne kartą apsikeičia savo pasiūlymais, juos greitai keičia. Šalių susitarimas tokiais atvejais pasiekiamas palaipsniui, nuosekliai derantis ir ieškant sutarimo dėl atskirų sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-38/2005).

12.       Vertinant byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus nustatyta, kad apeliantas yra pilnametis, darbingo amžiaus ir aukštąjį išsilavinimą įgijęs asmuo (pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. posėdžio garso įrašo 19.08–19.20 min.), siekdamas gauti vartojimo kreditus, registravosi ieškovės skolinimosi platformoje www.paskoluklubas.lt, sukūrė vartotojo paskyrą ir užpildė paraišką dėl kredito sutarties sudarymo, kuri buvo pateikta ieškovei. Šias aplinkybes paaiškino apeliantas pirmosios instancijos teisme (pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. posėdžio garso įrašo 7.30–13.30 min.). Ieškovė įvertinusi apelianto mokumą pateikė apeliantui vartojimo kredito sutartis, kurios šalių buvo pasirašytos nuotoliniu elektroniniu būdu. Apeliantas ir ieškovė patvirtino, kad sutartys buvo pasirašytos elektroniniu būdu ir ginčo dėl šio fakto nėra.

13.       Apeliantas teigia, kad ieškovė pateiktas sutartis galėjo koreguoti, todėl nėra pašalintos abejonės dėl ieškovės nurodomų atitinkamų sutarties sąlygų turinio. Su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek paaiškindamas sutarčių sudarymo aplinkybes pirmosios instancijos teisme nurodė, kad neatsimena, ar perskaitė sutarties sąlygas, teigė, kad neturėjo galimybės įsigilinti, su kokiomis sutarčių sąlygomis sutiko (pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. posėdžio garso įrašo 9.00–10.30 min.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, pažymi, kad apeliantas nurodydamas, jog ieškovė galbūt modifikavo (keitė) sutarties sąlygas po dokumento pasirašymo, turi šias aplinkybes įrodyti. Nagrinėjamu atveju apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neprašė skirti informacinių technologijų ekspertizės ieškovės kompiuterių duomenų laikmenose ir kompiuterinėse sistemose sukauptiems duomenims ištirti dėl galimo elektroninės sutarties modifikavimo, nepateikė įrodymų, kokių veiksmų ėmėsi dėl ieškovės veiksmų ištyrimo, dėl galimo sutarties suklastojimo ir, be to, nurodydamas, kad sutartis galėjo būti koreguota, nepateikė jokias šias aplinkybes pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Priešingai – apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nepamena, su kokiomis sąlygomis sutiko, teigė, kad neturėjo laiko įvertinti sutarties sąlygų, kas leidžia abejoti apelianto argumentų dėl galimo sutarties modifikavimo objektyvumu, nesant prašymo skirti ekspertizę ieškovės veiksmams ištirti ar įrodymų, pagrindžiančių apelianto teiginius dėl sutarties modifikavimo (CPK 185 straipsnis).

14.       Apeliantas taip pat teigia, kad sudarydamas sutartis negalėjo derėtis dėl sutarčių sąlygų. Su šiuo apelianto argumentu nesutinkama. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad vartojimo kredito sutartys buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. birželio 8 d. ir iki ieškinio pateikimo teismui 2018 m. liepos 18 d., tai yra apie metus laiko, apeliantas nereiškė pretenzijų ieškovei dėl sutarties sąlygų, tokių įrodymų byloje nėra, be to, pažymėtina, kad apeliantas, sudaręs vartojimo kredito sutartį 2017 m. gegužės 19 d., kreipėsi pakartotinai ir jam buvo suteiktas kreditas dar kartą, tai yra 2017 m. birželio 8 d., kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantas turėjo galimybę derėtis dėl sutarties sąlygų, jam jos buvo žinomos ir priimtinos sudarant antrąją sutartį. Kita vertus, atsižvelgiant į bylos specifiką – vartojimo teisinius santykius, būtina pažymėti, kad apeliantas yra silpnesnioji sutarties šalis vartojimo santykiuose, tačiau pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojų teisių apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas yra pilnametis, darbingo amžiaus ir aukštąjį išsilavinimą įgijęs asmuo, darytina labiau tikėtina išvada, kad apeliantas turėjo visas galimybes tiek sutarties sudarymo metu, tiek vykdydamas sutartį susipažinti su sutarties sąlygomis.

15.       Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais taip pat nustatyta, kad apeliantas sudarydamas sutartį galėjo ir turėjo galimybę susisiekti su ieškove jam adresuotose elektroniniuose laiškuose nurodytu ieškovės buveinės adresu, telefono numeriu bei elektroniniu paštu (I e. tomas, 26, 31 e. b. l.), ieškovės kontaktiniai duomenys taip pat yra viešai skelbiami ieškovės paskolų platformoje www.paskoluklubas.lt, kurioje, be kontaktinių duomenų, taip pat yra viešai paskelbtos vartojimo kredito sutarčių bendrosios sąlygos. Pažymėtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad užpildžius paraišką su apeliantu susisiekė ieškovės darbuotoja, su kuria buvo konsultuotasi dėl sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į šias faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad apeliantas negalėjo derėtis dėl sutarties sąlygų. Priešingai – iš byloje esančių įrodymų viseto matyti, kad apeliantas turėjo galimybę susisiekti su ieškove buveinės adresu, elektroniniu pašto adresu, telefonu, taip pat turėjo galimybę susipažinti su ieškovės tinklalapyje teikiama informacija. Pažymėtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad dažnai bendraudavo su ieškovės darbuotoja telefonu (pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. posėdžio garso įrašo 10.00–11.00 min.), todėl nesutinkama su apelianto nurodytu argumentu, jog apeliantas negalėjo susipažinti su sutarties sąlygomis ir (ar) dėl jų derėtis priimdamas sprendimą dėl sutarčių pasirašymo.

16.       Remdamasi nurodytais motyvais (10 – 15 punktas), teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto nurodyti argumentai dėl sutarties modifikavimo ir sutarties pasirašymo aplinkybių – derybų nebuvimo – laikytini nepagrįstais ir neįrodytais. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos tinkamai įvertino sutarties sudarymo aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimo dalį dėl sutarties sudarymo aplinkybių ir sutarties sąlygų.

Dėl sutartyje nustatytų mokesčių ir kitų sąlygų

17.       Apeliantas nurodo, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos ir mokesčiai yra akivaizdžiai per dideli ir pažeidžiantys vartotojo interesus. Nurodo, kad, esant tokioms teikiamoms sąlygoms, paprastas fizinis asmuo nebūtų ėmęs kredito, nes jis yra ekonomiškai neefektyvus. Ieškovė teigia, kad visi mokesčiai yra nustatyti specialiosiose sąlygose. Nurodo, kad tarpininkavimo mokestis yra apskaičiuotas ir kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas iš anksto, preziumuojant, jog kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę. Dėl administravimo mokesčio priteisimo nurodo, kad šis mokestis nurodytas specialiosiose sąlygose, jis apskaičiuojamas preziumuojant, kad kredito gavėjas visas iš šios sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai, ir neapima išlaidų, kurias kredito gavėjas moka ir arba kompensuoja ieškovei.

18.       Atsižvelgiant į nurodytus argumentus (17 punktas), darytina išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar šalių sudarytoje vartojimo kredito sutartyje nustatytos palūkanos, administravimo ir tarpininkavimo mokesčiai prioritetinės vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste yra laikytini pagrįstais ir teisėtais.

19.       Pažymėtina, kad teismai taikydami ir aiškindami įstatymus privalo atsižvelgti ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose, tai yra turi atsižvelgti taip pat į savo paties teisės taikymo praktiką, todėl šia nutartimi atsižvelgiama į precedentą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartyje Nr. e2A-372-262/2019, 2019 m. sausio 10 d. nutartyje Nr. e2A-309-430/2019, Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartyje Nr. e2A-144-259/2019, Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje Nr. e2A-359-227/2019, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartyje Nr. e2A-219-368/2019.

20.       Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl galbūt per didelių palūkanų. Pažymėtina, kad apeliantas neginčijo ieškovės reikalavimo priteisti 860,55 EUR mokėjimo (pelno) palūkanas, apskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos, ir (ar) palūkanų apskaičiavimo, todėl sprendžiamas klausimas dėl sudarytų sutarčių sąlygų, kuriomis sutarta taikyti 22 procentų metinę palūkanų normą.

21.       CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, 6.210 straipsnyje nustatytos palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Todėl kompensuojamąsias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).

22.       CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymo nustatytas palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).

23.       Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš apelianto 22 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą – 4 040,32 EUR nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 22 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą – 5 719,55 EUR nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

24.       Nagrinėjamu atveju, pagal šalių sudarytos kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.16 punktą, palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti bendrovei už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Sutarčių specialiosiose sąlygose nustatyta metinė palūkanų norma – 22 procentai. Šios sutarties nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl palūkanų sąlygos ir jų dydžio. Įvertinus šią vartojimo kredito sutarčių nuostatą, taip pat atsižvelgiant į nutarties 21 ir 22 punktuose nurodytas teisės normas bei kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog šalys susitarė būtent dėl 22 procentų palūkanų taikymo bei jų dydžio. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog, įstatyme esant aiškiai reglamentuotam kompensuojamųjų palūkanų dydžiui, taip pat esant numatytai galimybei šalims susitarti dėl kitokio, nei numato įstatymai, šių palūkanų dydžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalys susitarė dėl 22 procentų palūkanų normos taikymo ir toks susitarimas neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, kad vartojimo kredito sutartyse palūkanos dėl vartojimo kredito specifikos – trumpalaikiškumo gali būti didesnės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Atsižvelgiant į tai, kad šalys rašytine sutartimi susitarė dėl taikytinos palūkanų normos, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino reikalavimą dėl 22 procentų palūkanų priteisimo pagal kredito sutartis Nr. K503365263 ir Nr. K253492158.

25.       Apeliantas taip pat teigia, kad sutartyse nurodyti tarpininkavimo ir administravimo mokesčiai yra per dideli, ekonomiškai neefektyvus ir pažeidžiantis vartotojo, kuris yra silpnesnioji šalis santykiuose su kreditoriumi – verslininku, interesus. Su šiuo apelianto argumentu iš dalies sutinkama.

26.       Pirmiausia pažymėtina, kad ieškinio reikalavimai grindžiami tarp šalių susiklosčiusiais vartojimo teisiniais santykiais, o norminiuose teisės aktuose bei teismų praktikoje plėtojama didesnė (prioritetinė) vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 1.28 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.30 punkte nustatyta, kad administravimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Sutarties administravimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.4 punkte numatyta tvarka. Pagal kredito sutarties bendrosios dalies 5.3 punktą tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas. Pagal kredito sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 eurų. Šalys susitarė, kad, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.14 punktu.

27.       Kaip matyti iš vartojimo kredito sutarties 5.4 ir 5.14 punktų, sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atsižvelgiant į vartotojų teisių gynimo principą, akivaizdžiai atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai, kad netesybos pavadintos administravimo mokesčiu, nekeičia jų esmės. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad toks mokestis vertintinas kaip netesybos ir tokiu atveju aktualios Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatos.

28.       Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, nustatančia neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-289-1075/2018). Nagrinėjamu atveju administravimo mokesčio dydis apskaičiuotas kitokiu principu, kas neatitinka įstatymo reikalavimų. Nustatyta, jog iš apelianto ieškovės naudai jau buvo priteistos kompensuojamosios palūkanos, todėl darytina išvada, kad administravimo mokesčio, kaip netesybų, priteisimas, iš apelianto priteisus kompensuojamąsias palūkanas, prieštarautų Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 daliai, todėl keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto ieškovei priteistas 3 120 EUR administravimo mokestis, ir šis ieškovės reikalavimas atmestinas.

29.       Sprendžiant dėl tarpininkavimo mokesčio, taip pat pažymėtina, kad sutartyse aiškiai nenurodyta, kokią paskirtį atlieka tarpininkavimo mokestis, mokestis apibrėžiamas tiesiog kaip mokestis bendrovei, neaiškinant šio mokesčio tikslo ir paskirties. Sutarties 5.3 punkte, į kurį nukreipia 1.28 punktas, kalbama apie komisinį, o ne apie tarpininkavimo mokestį. Ieškovė nurodo, jog tarpininkavimo mokesčio paskirtis yra tarpusavio platformos operatoriui mokamas atlygis. Vartojimo kredito įstatymo 253 straipsnio 6 dalis numato, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir arba vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.

30.       Kaip matyti iš kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.5 punkto, ieškovė, sudarydama kredito sutartis, veikė kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė, tai yra asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Taigi, sprendžiama, jog tarpininkavimo mokestis, kaip atlygis tarpusavio platformos operatoriui, tokia forma, kokia numatyta kredito sutartyse, yra galimas, pagrįstas Vartojimo kredito įstatymo 253 straipsnio 6 dalimi. Pateikta analizė patvirtina, jog tarpininkavimo mokestis nors ir nėra pakankamai aiškiai apibrėžtas sutarties bendrosiose sąlygose, tačiau tiek bendrosiose, tiek specialiosiose sąlygose yra pakankamai aiškiai nurodyta šio mokesčio skaičiavimo tvarka ir nurodytas konkretus dydis. Pagal kredito sutartis bendra vartojimo kredito kaina, įskaičius tarpininkavimo mokestį, nėra didesnė už vartojimo kredito sumą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), kartu ir tarpininkavimo mokesčio dydis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus ir atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovei turi būti priteisiama visa numatyto tarpininkavimo mokesčio suma, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo, paliekama nepakeista.

31.       Pažymėtina, kad ieškovė taip pat prašė priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies sumažinant iš atsakovo priteistą 15 094,09 EUR sumą iki 11 974,09 EUR sumos, keičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto ieškovei priteistos 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos – 15 094,09 EUR nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir jos priteisiamos nuo 11 974,09 EUR sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

32.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

33.       Kadangi nagrinėjamu atveju iš atsakovo priteistina bendra suma yra mažintina nuo 15 094,09 EUR iki 11 974,09 EUR (79,33 procento ieškinio reikalavimų), tai yra mažesne apimtimi yra patenkintas ieškovės ieškinio reikalavimas, atitinkamai keičiasi ir ginčo šalims paskirstytinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 88 straipsniai 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas reglamentuotas CPK 98 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

34.       Atsižvelgiant į tai, kad priteistina suma yra sumažinta nuo 15 094,09 EUR iki 11 974,09 EUR, laikoma, kad yra patenkinta 79,33 procento ieškovo ieškinio reikalavimų, todėl ieškovei iš apelianto proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai priteistinos 357,76 EUR bylinėjimosi išlaidos (CPK 80 straipsnio 1 dalies, 5 punktas, 5 dalis, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

35.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

36.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

37.       Apeliantas pateikė įrodymus, kad patyrė 101 EUR žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų. Duomenų apie atstovavimo išlaidas nepateikta. Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 69,87 procento apeliacinio skundo reikalavimų, apeliantui proporcingai priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 70,57 EUR žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

38.       Pažymėtina, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „NEO Finance“ duomenų apie patirtas atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija 

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 5 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo I. P. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „NEO Finance“ 9 759,87 EUR (devynis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 87 centus) negrąžintos kredito dalies, 860,55 EUR (aštuonis šimtus šešiasdešimt eurų 55 ct) mokėjimo palūkanų, apskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos, 22,00 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 4 040,32 EUR vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos – 2018 m. liepos 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, 22,00 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 5 719,55 EUR vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos – 2018 m. liepos 18 d. iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, 1 345,15 EUR (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt penkis eurus 15 centų) tarpininkavimo mokesčio, 8,52 EUR (aštuonis eurus 52 centus) sutartinių palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos – 11 974,09 EUR (vienuolikos tūkstančių devynių šimtų septyniasdešimt keturių eurų 9 centų) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 357,76 EUR (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus 76 centus) bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti apeliantui I. P. 70,57 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“.

Teisėjai                                                      Erinija Kazlauskienė

                                                                                                                         Alvydas Žerlauskas

                                                                                                                         Danutė Žvinklytė