Administracinė byla Nr. eAS-476-662/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00430-2025-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 59.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą su skundu, įvardintu pareiškimu, prašydamas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. A1-2060 „Dėl komisijos, galimam tarnybiniam nusižengimui tirti, sudarymo“, 2025 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. A1-86 „Dėl komisijos nario nenušalinimo“ ir 2025 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. A1-87 „Dėl komisijos nario nenušalinimo“ (toliau visi kartu – Įsakymai), ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. spalio 30 d. kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, tarybos ir mero veiksmų / neveikimo arba išspręsti ginčą kitu įstatyme numatytu būdu.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą.
Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtinto Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas (5, 9, 23 p.), padarė išvadą, kad skundžiami Įsakymai nėra savarankiški administraciniai aktai, nulemiantys pareiškėjo teises ar pareigas, tai tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentai, jais pareiškėjui nėra sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos teisės ar pareigos.
Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. spalio 30 d. kreipimąsi dėl Administracijos, tarybos, mero veiksmų / neveikimo teismas pažymėjo, kad jis laikomas išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti skundžiamus Įsakymus, todėl jis taip pat nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.
Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, jog skundžiami Įsakymai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu, todėl atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad visiškai identiškus reikalavimus pareiškėjas pareiškė administracinėje byloje Nr. eI3-9356-780/2025 ir teismas 2025 m. kovo 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
III.
Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 7 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundą iš esmės nagrinėti tam pačiam teismui.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas suvaržė jo ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą.
Pareiškėjas, aptaręs ABTĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 4, 6, 19, 20 ir 31 straipsnių nuostatas, pažymi, kad tik teismo valia / prerogatyva pripažintais teisės principais (pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, asmens teise į gynybą, asmens byla būtų viešai ir teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, teisingumą vykdo tik teismai) bylą išspręsti teisingai.
Pareiškėjo nuomone, turėtų būti paaiškinta, kodėl teismas nesiekia teisingai išspręsti bylą ir taikyti įstatymuose nustatytą asmens teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 7 d. nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas (šiuo atveju – atskirasis skundas) nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė pageidaujantis bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikė jokių tokio prašymo motyvų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių bylai pagal pareiškėjo atskirąjį skundą teisingai išspręsti yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, šią bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.
Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.
Pagal LVAT praktiką, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties, šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1348-556/2015, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020, 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-218-552/2021 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Administracijos direktoriaus 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-2060 „Dėl komisijos, galimam tarnybiniam nusižengimui tirti, sudarymo“ buvo sudaryta Komisija Administracijos Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto P. V. veiksmų galimam tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija), susidedanti iš Komisijos pirmininkės L. K. (Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotoja) bei narių J. E. (Statybos skyriaus vedėja) ir O. R. (Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja). Šiuo įsakymu Komisijai buvo nurodyta iki 2025 m. sausio 27 d. pateikti motyvuotą išvadą. Kitais dviem pareiškėjo prašomais panaikinti Administracijos direktoriaus 2025 m. sausio mėnesio įsakymais „Dėl Komisijos nario nenušalinimo“ buvo nuspręsta nenušalinti Komisijos pirmininkės – Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojos L. K. ir Komisijos narės – Statybos skyriaus vedėjos J. E.
Teisė valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė ar savivaldybės taryba, tarnybiniam nusižengimui tirti sudaryti komisiją yra įtvirtinta Aprašo 5 punkte, o valstybės tarnautojo, galbūt padariusio tarnybinį nusižengimą, teisė teikti motyvuotą nušalinimą komisijai ar jos nariui (-iams) dėl jų galimo šališkumo bei atsakovo pareiga dėl to priimti sprendimą yra nustatyta Aprašo 9 punkte. Pagal Aprašo 23 punktą, sprendimai dėl pripažinimo, kad valstybės tarnautojas padarė mažareikšmį tarnybinį nusižengimą, tarnybinės nuobaudos skyrimo ar asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad teisės aktai nenumato tiesioginės galimybės skųsti teismui tarpinius procedūrinius sprendimus, priimamus atliekant tarnybinį patikrinimą, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta pagrįsta išvada, kad skundžiami Įsakymai yra tarpiniai procedūrinio pobūdžio aktai, priimti atliekamo tarnybinio patikrinimo eigoje, o ne vykdant viešojo administravimo funkcijas, Įsakymais pareiškėjui nebuvo suformuluotos teisės ar pareigos, todėl jie negali būti vertinami kaip individualūs administraciniai aktai.
Pažymėtina, jog pareiškėjas, nesutikdamas su tarpiniais procedūriniais sprendimais, savo nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį atsakingos institucijos priimtą sprendimą dėl tarnybinio nusižengimo (ne) padarymo, nuobaudos skyrimo. Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui nėra skundžiami, pagrįstumą bei teisėtumą ir jų poveikį galutinio sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė (suvaržė) pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju skundo priėmimo stadijoje yra pakankamai akivaizdu, kad Įsakymai nėra savarankiški administraciniai aktai, nulemiantys pareiškėjo teises ar pareigas, tai yra tarpinio pobūdžio dokumentai. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsižvelgdamas į tai, jog Įsakymai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Įsakymų panaikinimo pagrįstai atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.
Pareiškėjas skunde, be kita ko, suformulavo reikalavimą įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti jo 2024 m. spalio 30 d. kreipimąsi dėl Administracijos, tarybos ir mero veiksmų / neveikimo, tačiau nei iš skundo, nei iš prie jo pridėtų dokumentų nėra aišku, kaip šis reikalavimas koreliuoja su skundo reikalavimu dėl Įsakymų panaikinimo ir kodėl reikalavimas dėl Administracijos įpareigojimo atlikti nurodytus veiksmus yra reiškiamas byloje, kurioje jokie atsakovo veiksmai ar priimti sprendimai dėl šio prašymo nagrinėjimo eigos nėra ginčijami, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti ir pareiškėjo išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo Administraciją atlikti veiksmus.
Tuo pačiu pažymėtina, kad pareiškėjas dėl tų pačių Įsakymų panaikinimo bei 2024 m. spalio 30 d. kreipimosi dėl Administracijos, tarybos ir mero veiksmų / neveikimo išnagrinėjimo iš naujo, kreipėsi į teismą dar keturiose administracinėse bylose, kurios šios nutarties priėmimo metu yra išnagrinėtos, ir LVAT galutinėse ir neskundžiamose nutartyse padarė analogiškas išvadas, kaip ir nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., LVAT 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-376-1188/2025, 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-459-968/2025, 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-427-552/2025, 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-510-492/2025).
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). LVAT privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais. Taigi, LVAT pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai šioje nutartyje minėtomis ir įsiteisėjusiomis LVAT nutartimis buvo išnagrinėtas tapačių reikalavimų priėmimo klausimas ir pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti skundą, kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka, padarė pagrįstas ir teisingas išvadas.
Pareiškėjas 2025 m. gegužės 10 d. (teisme užregistruotas 2025 m. gegužės 12 d.) teismui pateikė prašymą dėl atskirosios nutarties priėmimo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Pareiškėjas prašyme dėl atskirosios nutarties priėmimo konkrečiai nenurodė, kokie padaryti teisės aktų pažeidimai, kas pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė pagrindo taikyti minėtą proceso teisės normą, todėl pareiškėjo prašymo dėl atskirosios nutarties priėmimo tenkinti nėra pagrindo.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, paaiškintina, kad tai yra procesinio pobūdžio prašymas, kuris turi būti sprendžiamas ne skundo priėmimo stadijoje, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje dėl šio procesinio pobūdžio prašymo teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas bei nepažeidė pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų ir teisės principų. Skundžiama Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 7 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, jos, remiantis pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo keisti arba naikinti. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ramūnas Gadliauskas
Milda Vainienė