Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-880-634/2013
Proceso Nr. 4-69-3-03403-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
41.1.; 79.1
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugpjūčio 6 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. nutarimo A. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
n u s t a t ė :
Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. nutarimu A. Ž. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 str., ir nubaustas 500 Lt bauda, už tai, kad jis 2013 m. kovo 4 d. laikotarpyje nuo 17.15 val. iki 18.45 val. (duomenys neskelbtini) esančiame prekybos centre „Maxima“, iš daiktų saugojimo spintelės pagrobė J. M. J. maišelį su asmeniniais daiktais ir dokumentais, kurių vertė 29 Lt ir tokiais savo veiksmais įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą.
A. Ž. skundžia Kauno apylinkės teismo nutarimą, prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą. Skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. Č. parodymais, nes jis teisme melavo. Liudytojas gerai pažįsta jį ir jo sugyventinę R. K., nes anksčiau liudytojas jau buvo nepagrįstai apkaltinęs jo sugyventinę vagyste. Jis, siekdamas apginti nekaltą sugyventinę, kreipėsi į apsaugos viršininką, internete paviešino informaciją apie R. Č. šmeižtą, todėl teisėjos argumentai, kad jų ir liudytojo niekas nesieja, nepagrįsti. Liudytoja J. M. J., duodama savo parodymus minėjo, jog dėl įvykio yra ir jos kaltė, nes ji nepažiūrėjo, neįsitikino, ar užrakino daiktų saugojimo spintelę, minėjo, jog nuostolio nepatyrė, pretenzijų neturi, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Jis iš karto maišelio su J. M. J. daiktais apsaugai neatidavė, nes dėl ligos jis turėjo nueiti į tualetą, tai ir padarė, o pavogti jos daiktų tikrai neketino. Priešingai nei teigė liudytojas R. Č., su daiktais iš prekybos centro į lauką jis nebuvo išėjęs. Teisėja netinkamai vertino jo parodymus ir prisipažinimą, duotą sulaikymo metu, nes neatsižvelgė į tai, jog jis parą laiko buvo sulaikytas, jam nebuvo leista pasikeisti higieninio žiedelio, kad rūgštys jam nedegintų šono, jam nedavė valgyti kas keturias valandas, kai jį apklausė, buvo be miego ir išvargintas skausmo, tokiu būdu buvo pasinaudota jo bejėgiška padėtimi, be to apklausa vyko be jo advokatės. Savo išvadoms pagrįsti teisėja net neišsireikalavo vaizdo įrašo, kuris patvirtintų, jog jis iš prekybos centro nebuvo išėjęs, jį R. Č. sulaikė koridoriuje prie spintelių. Be to teisėja už tą patį pažeidimą jį nubaudė du kartus, jis jau atliko arešto bausmę, todėl bauda už tą patį pažeidimą nebegalėjo būti paskirta. Teisėja nesivadovavo įstatymais, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, nesilaikė BPK 20 str. 3, 5 p., reikalavimų bei galiojančios teisminės praktikos, pažeidė Konvencijos Protokolo 4 straipsnį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl jos nutarimas turi būti panaikintas.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
A. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos, o ne atskirų įrodymų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
A. Ž. savo kaltę neigia, nurodo, jog neketino vogti J. M. J. daiktų, juos tik pasaugojimui kartu su savo daiktais padėjo į kitą spintelę ir užrakino, vėliau ruošėsi juos perduoti saugos tarnybai, su daiktais jis į lauką nebuvo išėjęs, o liudytojas R. Č., tvirtindamas kitaip, meluoja.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai A. Ž. pripažino padarius ATPK 50 str. numatytą pažeidimą. A. Ž. kaltė visiškai įrodyta bylos duomenimis: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b.l.2), nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje (b.l.4-5), UAB „Maxima LT“ vyr. apsaugos darbuotojo paaiškinimu (b.l.7), įvykio vietos apžiūros protokolu (b.l.8-9), liudytojų R. Č., J. M. J. apklausos protokolais (b.l.10-15), įtariamojo A. Ž. apklausos protokolu (b.l.15), liudytojų J. M. J., R. Č. parodymais, duotais pirmos instancijos teisme (b.l.61-62, 79-81), ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančia vaizdo medžiaga. Apygardos teismas sprendžia, jog šių įrodymų pakanka priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Šių įrodymų visuma patvirtina, jog A. Ž. 2013-03-04, apie 17.15 val. prekybos centre „Maxima“, iš daiktų saugojimo spintelės pagrobė J. M. J. maišelį su asmeniniais daiktais ir dokumentais, kurių vertė 29 Lt.
Nors skundo autorius teigia, kad liudytojas R. Č. melavo, tačiau aukštesnysis teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo R. Č. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Jo parodymai aiškūs ir nuoseklūs, neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tai, jog tarp A. Ž. ir R. Č. prieš tai galimai buvo įvykęs konfliktas, dėl ko A. Ž. kreipėsi į apsaugos viršininką dėl šmeižto, nesuteikia pagrindo teigti, kad R. Č., duodamas parodymus, melavo ir taip siekia nepagrįstai apkaltinti A. Ž. pažeidimo padarymu. Pažymėtina, kad R. Č. parodymus objektyviai patvirtina prie ikiteisminio tyrimo medžiagos pridėtas vaizdo įrašas, kuris, priešingai nei teigia apeliantas, buvo peržiūrėtas pirmos instancijos teisme nagrinėjant pažeidimo bylą (ATP b.l. 80-81). Iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad A. Ž. išsiėmė svetimą maišelį iš saugojimo spintelės ir kartu su savo daiktais įsidėjo į kitą spintelę, ją užrakino ir nuėjo į parduotuvę. Grįžęs iš prekybos salės, pasiėmė iš spintelės abu maišelius ir išėjo į lauką per kairįjį išėjimą (ikiteisminio tyrimo b.l. 18-20, vaizdo įrašo laikas 1:17:19), vėliau buvo parvestas į patalpas apsaugos darbuotojo per dešinįjį išėjimą (vaizdo įrašo laikas 1:17:24-1:17:58.
Visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, jog dėl pažeidimo yra ir M. J. J. kaltės, nes ji neužrakino spintelės - J. M. J. jokių priešingų teisei veiksmų neatliko, o A. Ž., pamatęs paliktus daiktus, turėjo galimybę iš karto juos perduoti apsaugos darbuotojams ir tai negali būti pateisinama poreikiu nueiti į tualetą. Taigi nekyla abejonių, jog A. Ž. tyčia pagrobė svetimus daiktus.
Apelianto argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino pavogęs svetimus daiktus tik dėl to, jog tuo metu buvo išvargintas skausmo, trūko miego, jam nedavė maisto kas keturias valandas, neleido pasikeisti higieninio žiedo, o apklausos metu nedalyvavo advokatas, laikytini tik jo gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Byloje nėra įrodymų, jog apklausiant A. Ž. buvo pažeistos jo teisės. Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, jog jis pripažino savo kaltę, nuoširdžiai galėjosi, protokolą perskaitė ir pasirašė. Apklausos metu jokių nusiskundimų, pretenzijų nenurodė, prašymo į apklausą iškviesti advokatą neišreiškė.
Nepagrįsti skundo argumentai, kad jam už tą patį pažeidimą jau buvo pritaikyta atsakomybė - areštas, todėl antrą kartą jis negali būti baudžiamas. A. Ž. buvo sulaikytas BPK 140 str. pagrindu, įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, taigi jam buvo taikyta įstatyme numatyta procesinė prievartos priemonė ir tai nelaikytina arešto bausme. Juo labiau, kad asmens sulaikymas, negali būti traktuojamas kaip atsakomybės pritaikymas pagal ATPK.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ATPK 50 str. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo principais ir teisine sąmone įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl pirmos instancijos teismo nutarimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas. Pažymėtina, jog įrodymų administracinės teisės pažeidimų bylose sąvoka yra apibūdinta ATPK 256 str., todėl nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas yra taikomas būtent šis straipsnis, o ne BPK 20 str., todėl teigti, kad buvo pažeistas BPK 20 str., nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
n u t a r i a :
A. Ž. skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.
Teisėjas Giedrius Endriukaitis