Baudžiamoji byla Nr. 1A-347-658/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18316-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2; 2.4.7; 2.4.9
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistajai A. G. ir jos gynėjui advokatui Gediminui Milevičiui,
civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui J. K.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas iš dalies atidėtas ir nustatyta po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis – 1 (vieni) metai, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtas 2 (dviem) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalimi, pradėjus taikyti likusios neatliktos bausmės dalies vykdymo atidėjimą, A. G. paskirtos pareigos: visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos žinios, dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje.
Nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį nustatyta atlikti pataisos įstaigoje ir jos pradžią nurodyta skaičiuoti nuo A. G. faktinio sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.
Iki bausmės vykdymo pradžios A. G. palikta galioti kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, o nuo nuosprendžio vykdymo pradžios – suėmimas.
Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš A. G. priteista 58 600 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista dėl to, kad ji:
1.1. laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 17 d., pagal 2018 m. gegužės 28 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dirbdama pardavėja-konsultante UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) parduotuvėje, esančioje prekybos ir laisvalaikio centre „(duomenys neskelbtini)“, Kaune, (duomenys neskelbtini), pagal 2014 m. sausio 27 d. pareiginę instrukciją, patvirtintą direktoriaus J. K. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), būdama materialiai atsakinga už pinigines lėšas, gautas pardavus Bendrovės prekes ir paslaugas, veikdama vieninga tyčia, turėdama tikslą pasisavinti jai patikėtą didelės vertės svetimą Bendrovei priklausantį turtą – pinigines lėšas, iš kasos aparato „(duomenys neskelbtini)“ su fiskaliniu bloku (duomenys neskelbtini), unikalus EKA numeris (duomenys neskelbtini), inkasavo: 2018 m. birželio 7 d. 19.17 val. 300 eurų, 2018 m. birželio 12 d. 12.54 val. 100 eurų, 2018 m. birželio 18 d. 20.06 val. 300 eurų, 2018 m. birželio 23 d. 20.56 val. 300 eurų, 2018 m. birželio 27 d. 18.59 val. 600 eurų, 2018 m. liepos 4 d. 20.08 val. 500 eurų, 2018 m. liepos 10 d. 21.05 val. 200 eurų, 2018 m. liepos 13 d. 20.46 val. 700 eurų, 2018 m. liepos 19 d. 19.31 val. 1000 eurų, 2018 m. liepos 24 d. 19.44 val. 800 eurų, 2018 m. liepos 30 d. 17.10 val. 800 eurų, 2018 m. rugpjūčio 3 d. 19.41 val. 800 eurų, 2018 m. rugpjūčio 7 d. 18.25 val. 800 eurų, 2018 m. rugpjūčio 9 d. 19.17 val. 800 eurų, 2018 m. rugpjūčio 13 d. 19.37 val. 800 eurų, 2018 m. rugpjūčio 18 d. 15.53 val. 1000 eurų, 2018 m. rugpjūčio 22 d. 15.32 val. 1000 eurų, 2018 m. rugpjūčio 28 d. 19.03 val. 950 eurų, 2018 m. rugpjūčio 31 d. 19.05 val. 600 eurų, 2018 m. rugsėjo 6 d. 19.01 val. 700 eurų, 2018 m. rugsėjo 12 d. 15.07 val. 900 eurų, 2018 m. rugsėjo 13 d. 19.52 val. 200 eurų, 2018 m. rugsėjo 17 d. 19.08 val. 1000 eurų, 2018 m. rugsėjo 23 d. 20.32 val. 1000 eurų, 2018 m. rugsėjo 26 d. 14.16 val. 700 eurų, 2018 m. spalio 1 d. 18.27 val. 600 eurų, 2018 m. spalio 5 d. 12.46 val. 600 eurų, 2018 m. spalio 10 d. 19.00 val. 800 eurų, 2018 m. spalio 14 d. 18.16 val. 1000 eurų, 2018 m. spalio 16 d. 17.50 val. 900 eurų, 2018 m. spalio 20 d. 14.25 val. 1000 eurų, 2018 m. spalio 24 d. 16.54 val. 600 eurų, 2018 m. spalio 27 d. 19.28 val. 500 eurų, 2018 m. lapkričio 3 d. 15.13 val. 800 eurų, 2018 m. lapkričio 3 d. 19.56 val. 100 eurų, 2018 m. lapkričio 7 d. 18.08 val. 700 eurų, 2018 m. lapkričio 10 d. 19.38 val. 700 eurų, 2018 m. lapkričio 13 d. 17.50 val. 700 eurų, 2018 m. lapkričio 18 d. 19.54 val. 750 eurų, 2018 m. lapkričio 22 d. 18.38 val. 650 eurų, 2018 m. lapkričio 25 d. 19.13 val. 700 eurų, 2018 m. gruodžio 1 d. 10.06 val. 900 eurų, 2018 m. gruodžio 6 d. 19.45 val. 1250 eurų, 2018 m. gruodžio 11 d. 19.09 val. 700 eurų, 2018 m. gruodžio 14 d. 20.42 val. 1400 eurų, 2018 m. gruodžio 20 d. 21.10 val. 3000 eurų, 2018 m. gruodžio 23 d. 20.59 val. 3600 eurų, 2018 m. gruodžio 26 d. 18.45 val. 850 eurų, 2018 m. gruodžio 28 d. 20.15 val. 800 eurų, 2019 m. sausio 14 d. 20.14 val. 730 eurų, 2019 m. sausio 20 d. 18.18 val. 500 eurų, 2019 m. sausio 24 d. 19.45 val. 1070 eurų, 2019 m. sausio 29 d. 19.50 val. 470 eurų, 2019 m. vasario 2 d. 20.29 val. 500 eurų, 2019 m. vasario 7 d. 20.28 val. 750 eurų, 2019 m. vasario 11 d. 19.58 val. 750 eurų, 2019 m. vasario 16 d. 18.16 val. 500 eurų, 2019 m. vasario 21 d. 19.01 val. 600 eurų, 2019 m. vasario 25 d. 18.25 val. 500 eurų, 2019 m. kovo 3 d. 18.51 val. 650 eurų, 2019 m. kovo 12 d. 18.51 val. 1400 eurų, 2019 m. kovo 17 d. 20.09 val. 650 eurų, 2019 m. kovo 21 d. 19.54 val. 400 eurų, 2019 m. kovo 30 d. 19.29 val. 850 eurų, 2019 m. balandžio 4 d. 20.07 val. 600 eurų, 2019 m. balandžio 9 d. 20.11 val. 600 eurų, 2019 m. balandžio 12 d. 20.28 val. 500 eurų, 2019 m. balandžio 19 d. 19.29 val. 950 eurų, 2019 m. balandžio 23 d. 20.04 val. 330 eurų, 2019 m. balandžio 26 d. 17.06 val. 500 eurų, 2019 m. balandžio 30 d. 16.02 val. 500 eurų, 2019 m. gegužės 2 d. 20.34 val. 600 eurų, 2019 m. gegužės 3 d. 20.30 val. 300 eurų, 2019 m. gegužės 5 d. 20.24 val. 450 eurų, 2019 m. gegužės 10 d. 20.19 val. 550 eurų, 2019 m. gegužės 12 d. 20.29 val. 300 eurų, 2019 m. gegužės 17 d. 20.07 val. 750 eurų, viso inkasavo 57 700 Eur, kuriuos pagal Bendrovės direktoriaus J. K. žodinį nurodymą, naudojantis Bendrovės banko AB Luminor bank AS Lietuvos skyrius „Visa Business Electron“ kortele Nr. (duomenys neskelbtini) su PIN kodu privalėjo įnešti į Bendrovės banko AB Luminor bank AS Lietuvos skyrius sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bankomate, buvusiame tame pačiame prekybos centre, tačiau jų neįnešė;
1.2. tęsdama nusikalstamus veiksmus, A. G. 2019 m. gegužės 18 d. 19.48 val. dirbdama pardavėja-konsultante bendrovės parduotuvėje, esančioje prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, Kaune, (duomenys neskelbtini), iš kasos aparato „UNI POS“ su fiskaliniu bloku (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), inkasavo 900 Eur, kuriuos pagal Bendrovės direktoriaus J. K. žodinį nurodymą, naudojantis Bendrovės banko AB Luminor bank AS Lietuvos skyrius „Visa Bisness Electron“ kortele Nr. (duomenys neskelbtini) su PIN kodu privalėjo įnešti į Bendrovės banko AB „Luminor bank AS Lietuvos skyrius sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)”, „(duomenys neskelbtini)“ terminale, buvusiame tame pačiame prekybos centre, tačiau jų neįnešė.
Tokiu būdu A. G. laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 18 d. iš Bendrovės prekybos vietų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kasos aparatų inkasavo bendrą 58 600 Eur sumą, kurių neįnešė į Bendrovės banko sąskaitą, o panaudojo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoms reikmėms. Taip pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas 58 600 Eur, tuo padarydama Bendrovei didelę 58 600 Eur turtinę žalą ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistoji prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje teisingumą įvykdė selektyviai, pažeidė nuteistosios teisę į gynybą, kadangi vadovavosi tik civilinio ieškovo, kuris suinteresuotas bylos baigtimi, pateiktais įrodymais, tuo tarpu nuteistosios ir jos gynėjo prašymus dėl dokumentų išreikalavimo nemotyvuotai atmetė, dėl jų visiškai nepasisakė apkaltinamajame nuosprendyje, todėl liko neištirtos reikšmingos aplinkybės, galinčios lemti išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Be to, nebuvo patikrinta nuteistosios bei jos gynėjo pateikta versija dėl pinigų įnešimo į D. M. ar kitas Bendrovės atsiskaitomąsias banko sąskaitas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teisme būtina atlikti įrodymų tyrimą.
2.2. Nuteistoji savo kaltės dėl jai inkriminuotos veikos – Bendrovės piniginių lėšų pasisavinimo – nepripažino, tvirtino, kad visus inkasuotus pinigus įnešė į banko sąskaitą, naudodama banko kortelę, ant kurios buvo nurodyti D. M. (vieno iš Bendrovės akcininkų) rekvizitai. Dėl šios priežasties gynėjas pirmosios instancijos teisme prašė išreikalauti minėto asmens vardu registruotų banko sąskaitų išrašus laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 18 d. (imtinai), tačiau teismas šio prašymo netenkino, nepaisant to, kad jei ši versija pasitvirtintų, A. G. turėtų būti išteisinta.
2.3. Gynėjas teisme pateikė prašymą D. M. apklausti kaip liudytoją, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo apklaustas, nepaisant to, kad kaltinime nurodoma, jog buvo naudojamasi šio asmens banko kortele, kuri buvo susieta su UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaita. Taip pat šis asmuo su nuteistąja dalyvavo susitikime dėl dingusių pinigų. Byloje būtina nustatyti, ar kitos D. M. vardu registruotos banko kortelės nebuvo naudojamos pinigams įnešti, tačiau teismas prašymo jį apklausti netenkino.
2.4. Be to, byloje yra tik pačios Bendrovės pateikti atspausdinti jos atsiskaitomosios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašai. Tai yra kaltinimas paremtas tik bendrovės pateiktais dokumentais, jų visiškai nepatikrinus. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pateiktoje specialisto išvadoje nurodoma, kad Bendrovė tiriamuoju laikotarpiu turėjo net septynias banko sąskaitas, tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje jų išrašai nepateikti. Šiuos išrašus būtina išreikalauti, siekiant išsiaiškinti, ar piniginės lėšos tiriamuoju laikotarpiu nuteistosios nebuvo įneštos į kitas bendrovės banko sąskaitas, kas sudarytų pagrindą priimti nuteistajai išteisinamąjį nuosprendį, tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų neišreikalavo.
2.5. Byloje nenustatyta, nors buvo tirta labai išsamiai, kur nuteistoji panaudojo tariamai pasisavintas pinigines lėšas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta nuteistajai ir jos vaikinui M. N. butą nuomojusi J. S., kuri nurodė, kad tiriamuoju laikotarpiu jie dažnai apie dvi savaites vėluodavo sumokėti už nuomą ir komunalinius mokesčius. Tai patvirtina, kad nuteistoji bendrovės pinigų nepasisavino, nes per trumpesnį kaip vienų metų laikotarpį pasisavinus 58 600 Eur ir gaunant darbo užmokestį, ji būtų galėjusi sumokėti už nuomą laiku bei įsigyti kažką brangaus.
2.6. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados dėl asmens kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, turi būti pagrįstos patikimais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Teismui netenkinus nuteistosios ir jos gynėjo prašymų, A. G. buvo užkirstas kelias įrodyti savo nekaltumą bei apribotos jos galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo, tokiu būdu pažeidžiant rungimosi principą.
2.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė bendrovės, kaip civilinio ieškovo, didelio neatsargumo, nulėmusio reikšmingą žalos padidėjimą, klausimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, o kai yra ir žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį, žalos atlyginimas, jei įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Iš kaltinimo turinio matyti, kad piniginės lėšos buvo neįnešamos laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 18 d., tai yra beveik metus laiko nuo nuteistosios įsidarbinimo bendrovėje. Direktorius J. K. nurodė, kad banko sąskaitos netikrindavo, nes pasitikėdavo darbuotojomis. Taigi šie veiksmai turėtų būti vertinami kaip didelis bendrovės neatsargumas, nulėmęs žalos padidėjimą. Bendrovės direktorius, jau pirmojo nuteistosios darbo mėnesio pabaigoje, tai yra 2018 m. birželio mėn. galėjo informuoti buhalterę, kad nemato parduotuvės, esančios prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, įplaukų, o buhalterė, sutikrinusi duomenis su kasos knyga, galėjo konstatuoti, kad lėšos nebuvo įneštos į banko sąskaitą, tačiau dėl didelio bendrovės neatsargumo žala padidėjo net 36,6 karto ir turėtų būti tiek pat sumažinta. Pažymima, kad iš Bendrovės pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, jog iš jos nuolat būdavo atliekami pavedimai į kitas bendrovės sąskaitas, o tai reiškia, kad bendrovės vadovas reguliariai ir dažnai prisijungdavo prie bendrovės banko sąskaitos bei atlikdavo mokėjimo pavedimus, todėl neabejotinai turėjo galimybę patikrinti, ar pinigai yra įnešami per prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ esantį bankomatą, tačiau to nepadarė ir šios funkcijos nepavedė jokiems kitiems asmenims, tokiu būdu nepaisydamas atidumo ir rūpestingumo reikalavimų. Atkreipiamas dėmesys, kad civilinis ieškovas yra verslininkas, kuris privalo išmanyti teisės aktų nuostatas, ir jam taikomi didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Kita vertus, toks direktoriaus nepastabumas kelia abejonių, ar pinigai iš tiesų nebuvo įnešami.
2.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi Bendrovės darbuotojos M. L. pateiktu rašytiniu paaiškinimu, kad 2018 m. rugpjūčio 18 d. 15.43 val. ir 2018 m. spalio 16 d. 17.50 val. pinigus (viso 1 900 Eur) iš bendrovės kasos inkasavo ir jų neįnešė būtent nuteistoji, o ne kita su ja dirbusi darbuotoja, atitinkamai D. D. ar K. K.. Minėtame rašytiniame paaiškinime nurodoma, kad realus pinigų išėmimo laikas kvituose turi būti valanda vėlesnis, nes nebuvo pakeistas vasaros laikas. Tokiais paaiškinimais teismas patikėjo, nepaisant to, kad jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Pinigines lėšas tuo metu galėjo inkasuoti kitos darbuotojos, kurios tą neigia, kaltę versdamos nuteistajai, kadangi tai liečia jų atsakomybės klausimą. Remiantis in dubio pro reo principu, išliekant abejonei, kas tuo metu dirbo ir išėmė iš bendrovės kasos pinigus, abejonės turi būti aiškinamos nuteistosios naudai, todėl teisinio pagrindo iš jos priteisti 1 900 Eur atlyginimą nėra.
2.9. Liudytojos K. K. ir J. B. teigė, kad A. G. neva pasisiūlydavo įnešti pinigines lėšas į bankomatą, kas sustiprino teismo įsitikinimą, jog būtent ji pasisavino bendrovės pinigines lėšas, tačiau būtina pažymėti tai, kad būtent tomis dienomis, kai nuteistoji dirbo su minėtomis liudytojomis, ir trūkdavo pinigų. Tokiu būdu gali būti paaiškinami jų teiginiai, kurie pateikiami kaip gynybinė pozicija, siekiant kaltę dėl piniginių lėšų dingimo (jei pinigai iš tiesų dingę) perkelti nuteistajai. Dėl šios priežasties jų parodymai turi būti vertinami itin apdairiai.
2.10. Pirmosios instancijos teismas nuteistajai paskyrė per griežtą bausmę. Analizuodama teisingumo ir proporcingumo principų bei BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatų taikymą bausmės skyrimo procese, nuteistoji teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, o ne su tuo, kad BK Specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad jei pagal baudžiamąjį įstatymą būtų galimybė atidėti visos, o ne dalies, laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas tą būtų ir padaręs. Taigi pirmosios instancijos teismas vertindamas nuteistąją bei jos įvykdytos veikos pavojingumą charakterizuojančių duomenų kontekste, taip pat įvertinęs tai, kad žala ypač padidėjo dėl civilinio ieškovo didelio neatsargumo, kuris sąlygojo sunkaus nusikaltimo padarymą, galėjo pasiremti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, prokuroras bei civilinio ieškovo atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Nuteistosios A. G. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu A. G. buvo pripažinta kalta dėl to, kad ji pasisavino jai patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtą – pinigines lėšas, kurių, išėmusi iš kasos, ji neįnešė į banko sąskaitą. Nuteistoji, nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai jos kaltę patvirtinančių įrodymų, o teismas, priimdamas jai apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neįvertino ją teisinančių įrodymų ir nepagrįstai vadovavosi vien kaltinančiais, neapklausęs D. M. ir neišreikalavęs jo paties bei visų bendrovės atsiskaitomųjų banko sąskaitų išrašų, neišsamiai išnagrinėjo visas bylai aktualias aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti, kad ji bendrovės piniginių lėšų nepasisavino, o juos naudodamasi bankomato bei „(duomenys neskelbtini)“ terminalo pagalba įnešė į bendrovės banko sąskaitą. Siekiant išsamiai ir visapusiškai įvertinti apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė D. M., išreikalavo duomenis apie jo bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomose banko sąskaitose vykusias transakcijas kaltinime nurodytu laikotarpiu, taip pat papildomai apklausė pačią nuteistąją bei liudytoją A. K., tačiau atlikus šiuos procesinius veiksmus gauta informacija nesudaro pagrindo spręsti apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pakanka nuteistosios kaltei padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti, o jos veiksmuose nustatyti ir įrodyti visi būtinieji objektyvieji bei subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai.
5. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas asmuo, kuris pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą. Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal 2019 m. gegužės 20 d. ir 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto atstovo J. K. pareiškimus dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 17 d. bendrovei priklausančios parduotuvės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), bei 2019 m. gegužės 18 d. parduotuvės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), pardavėja-konsultantė A. G., iš kasos išėmusi įvairias bendrovei priklausančias pinigų sumas, iš viso, atitinkamai, 60 500 Eur ir 900 Eur, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą jų neįnešė ir galimai pasisavino. Pirmosios instancijos teismas, iš kaltinimo kaip neįrodytus pašalinęs du piniginių lėšų neįnešimo atvejus, tai yra 2018 m. gruodžio 16 d. ir 2019 m. vasario 14 d. Kaune, (duomenys neskelbtini), pripažino A. G. kalta pasisavinus iš viso 58 600 Eur (57 700 Eur PPC „(duomenys neskelbtini)“ ir 900 Eur PC „(duomenys neskelbtini)“) bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusių lėšų. Kaip pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, atsižvelgiant į BK 190 straipsnio nuostatas, toks turtas, viršijantis 250 MGL dydžio sumą, pripažintinas didelės vertės turtu ir atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą šią veiką kvalifikuojantį požymį.
6. Nuteistoji A. G. pardavėja-konsultante bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti 2018 m. gegužės 28 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuo 2018 m. gegužės 29 d. ir darbo funkcijas atliko iki 2019 m. gegužės 21 d., kai buvo laikinai nušalinta nuo darbo paaiškėjus galimiems jos teisei priešingų veiksmų požymiams. Taigi jos darbo laikotarpis patenka į kaltinime nurodytą laikotarpį, per kurį buvo pasisavintos bendrovės lėšos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pardavėjo-konsultanto pareigybės aprašyme, su kuriuo A. G. buvo supažindinta pasirašytinai, nurodytą šias pareigas einančio asmens atsakomybės apimtį, sprendė, kad bendrovės turtas A. G. buvo patikėtas. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo išvadomis. Kaip matyti iš 2014 m. sausio 27 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvusi UAB „(duomenys neskelbtini)“) direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos pareiginės instrukcijos, be kitų funkcijų, pardavėjas-konsultantas buvo atsakingas už asmeniškai darbo metu „suprekiautas pinigines lėšas, pagal finansinę ataskaitą Z, nuimamą iš kasos“. Be to, tiek pati nuteistoji, tiek ir kitos bendrovėje pardavėjomis-konsultantėmis dirbusios liudytojos patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovų žodžiu joms deleguotą pareigą kasos aparate per tam tikrą laikotarpį susikaupusias pinigines lėšas (500–1000 Eur ir didesnes sumas) įnešti į bendrovės atsiskaitomąją banko sąskaitą. Taigi, tiek A. G., tiek ir kitos darbuotojos šiuo laikotarpiu disponavo bendrovės piniginėmis lėšomis, remdamosi vadovų joms išreikštu žodiniu pavedimu. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad A. G. jos darbo laikotarpiu bendrovės piniginės lėšos buvo patikėtos. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra.
7. Apeliaciniame skunde ginčijamos aplinkybės, jog piniginių lėšų A. G. į bendrovės banko sąskaitą neįnešė, dėstant versiją, jog jos galimai atsiskaitomosios sąskaitos nepasiekė, kadangi banko kortelė, kuria naudojantis buvo įnešami pinigai, buvo susieta su asmenine bendrovės akcininko D. M. banko sąskaita arba kitomis nei kaltinime nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitomis. Baudžiamojo proceso metu nuteistoji taip pat teigė, jog lėšos galėjo nepatekti į sąskaitą ir dėl banko klaidos. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl turto pasisavinimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės Kaune, (duomenys neskelbtini)
8. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad nuo pat įdarbinimo pradžios A. G. pagrindinė darbo vieta, kurioje ji vykdė pardavėjos-konsultantės darbo funkcijas, buvo Kaune, (duomenys neskelbtini) esančiame PPC „(duomenys neskelbtini)“, o kitose UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse ji dirbdavo tik pakeisdama kitas tuo metu negalinčias dirbti darbuotojas. Daugiausia piniginių lėšų pasisavinimo atvejų nustatyta būtent minėtoje parduotuvėje PPC „(duomenys neskelbtini)“, tačiau A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei nagrinėjant jos apeliacinį skundą tvirtino, kad šių lėšų ji nepasisavino, o grynųjų pinigų inkasavimą, piniginių lėšų įnešimą į sąskaitą atliko tinkamai, naudodamasi bendrovės parduotuvei išduota banko kortele bei ant lapelio užrašytu jos PIN kodu, o aplinkybės, dėl kurių šios piniginės lėšos bendrovės sąskaitos nepasiekė, jai nėra žinomos. Vis dėlto, iš prie pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką pridėto priedo – buhalterinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) atvaizduotos piniginių lėšų apyvartos PPC „(duomenys neskelbtini)“ veikusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės kasoje matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 30 d. į bendrovės kasą pateko iš viso 138 865 Eur įplaukų, o iš kasos išimta perkeliant į atskaitingo asmens buhalterinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) tik 78 365 Eur, taigi kasos likutis laikotarpio pabaigoje turėjo būti 60 500 Eur, tačiau, kaip matyti iš bendrovės ikiteisminio tyrimo metu pateikto 2019 m. gegužės 21 d. Akto dėl galimai pasisavintų įmonės lėšų Nr. (duomenys neskelbtini), kasoje (seife) ši pinigų suma nerasta, todėl jie galimai buvo išimti iš kasos ir pasisavinti. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad atlikus bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą kaltinime nurodytam laikotarpiui, paaiškėjo, jog iš kasos aparato, įrengto (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo inkasuota 66 300 Eur, tačiau į banko sąskaitą įnešta tik 5 800 Eur, tai yra 60 500 Eur mažiau nei inkasuota.
9. Taip pat specialisto išvadoje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdė septynias banko sąskaitas, esančias skirtinguose bankuose ar elektroninių pinigų (mokėjimo) įstaigose, tai yra bankuose AB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“ ir elektroninių pinigų (mokėjimo) įstaigose UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau visu kaltinimui aktualiu laikotarpiu bendrovė naudojosi tik trimis banko AB „(duomenys neskelbtini)“ ir viena UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitomis, o kitos banko sąskaitos buvo uždarytos (AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos uždarytos 2018 m. birželio 13 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 2018 m. gruodžio 12 d.). Iš byloje esančio 2021 m. spalio 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašto matyti, jog mokėjimo kortelių, išduotų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko D. M. vardu, kurios būtų susietos su bendrovės sąskaitomis, nėra, o AB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelės, kurios buvo išduotos būtent D. M. vardu, tai yra kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), priskirtos tik prie bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kuri ir nurodyta kaltinime.
10. Nei viena iš byloje apklaustų liudytojų, kaltinimo laikotarpiu dirbusių pardavėjomis-konsultantėmis, bendrovės vyr. pardavėjos pareigas ėjusi A. K., civilinio ieškovo buhalterinę apskaitą tvarkiusios bendrovės atstovė ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. K. bei akcininkas D. M. nepatvirtino, kad banko kortelės parduotuvėse buvo keičiamos. Priešingai, iš 2017 m. gegužės 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus J. K. įsakymo Dėl banko mokėjimo kortelės naudojimo matyti, kad parduotuvei, esančiai Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo priskirta viena mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota D. M. vardu, o pati nuteistoji tvirtino, jog pinigines lėšas UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, esančios PPC „(duomenys neskelbtini)“, Kaune, (duomenys neskelbtini), darbuotojos įnešdavo naudodamos AB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs AB „(duomenys neskelbtini)“ bankas) banko mokėjimo kortelę, ant kurios buvo D. M. rekvizitai.
11. Iš bendrovės pateikto buhalterinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) („Kasa (duomenys neskelbtini)“) registro matyti, jog ankstesniu nei kaltinime nurodytas laikotarpiu, tai yra nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 2 d., iš kasos grynaisiais pinigais išimtos piniginės lėšos buvo perkeliamos atskaitingam asmeniui (D. M., kaip asmuo, kurio vardu išduota prie sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) priskirta mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kuria naudojantis buvo atliekami pinigų įnešimai į banko sąskaitą, vertinamas kaip atskaitingas asmuo). Tuo tarpu nuteistosios A. G. darbo bendrovėje laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. piniginių lėšų išėmimai iš kasos Kaune, (duomenys neskelbtini) esančioje bendrovės parduotuvėje, juos perkeliant į atskaitingo asmens D. M. sąskaitą, buvo fiksuoti tik keliais atvejais, tai yra 2018 m. birželio 2 d., birželio 8 d., birželio 19 d., birželio 29 d., liepos 7 d. gruodžio 9 d. gruodžio 31 d. ir 2019 m. sausio 10 d. Iš bendrovės pateiktų darbo grafikų matyti, kad visais atvejais šiomis dienomis, kai piniginės lėšos buvo perduodamos atskaitingam asmeniui, A. G. darbo funkcijų neatliko, o parduotuvėje dirbo kitos pardavėjos-konsultantės, ir iš bendrovės pateikto banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, jog šios piniginės lėšos buvo į ją įneštos. AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašai už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. patvirtina, kad visais atvejais, kai bendrovės padalinyje Kaune, (duomenys neskelbtini), PPC „(duomenys neskelbtini)“ iš kasos buvo išimtos piniginės lėšos, kurios buvo įneštos į minėtą banko sąskaitą, jos buvo įnešamos naudojantis būtent ta kortele, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2020 m. kovo 30 d. apžiūros protokolo (2 t., b. l. 68–72) matyti, kad 2019 m. gegužės 21 d. kalbėdama su J. K., A. G., atsakydama į klausimą, ar ji pinigus įnešdavo naudodamasi mokėjimo kortele, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė: „nu, nes ji vienintelė pas mus yra“. J. K. pasitikslino: „aha, į D. M. UAB „(duomenys neskelbtini)?“ ir į tai A. G. atsakė „taip, nes ji vienintelė yra“. Atsižvelgiant į tai, pagrindo teigti, jog piniginės lėšos pateko į kitą nei kaltinime nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą, tiek esančią kitoje kredito ar mokėjimo įstaigoje arba banke, tiek ir banke AB „(duomenys neskelbtini)“, nėra.
12. Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad mokėjimo kortelė, kuri buvo naudojama UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje Kaune, (duomenys neskelbtini), galimai buvo susieta ne su bendrovės, o su asmenine D. M. banko sąskaita. Nors nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme šios aplinkybės nebuvo analizuojamos ar vertinamos, tačiau apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, prokurorui buvo pavesta išreikalauti duomenis iš bankų bei kitų kredito (mokėjimo) įstaigų apie D. M. valdomas atsiskaitomąsias sąskaitas bei piniginių lėšų judėjimą jose. Vykdant šį pavedimą gauta informacija patvirtina, jog D. M. piniginių lėšų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ į jo valdomas banko sąskaitas, kurios nebūtų susijusios su jam, kaip bendrovės darbuotojui, mokamu darbo užmokesčiu (apie 150 Eur per mėnesį) bei jam, kaip šios bendrovės akcininkui, mokamais dividendais (650 Eur per mėnesį), negavo. Susipažinus su AB „(duomenys neskelbtini)“ D. M. valdomos asmeninės banko sąskaitos išrašu kaltinimui aktualiu laikotarpiu matyti, kad pinigų įnešimo į banko sąskaitą atvejų, kuomet būtų naudojamasi bankomatais Kauno mieste, nėra. D. M. vardu atidarytų atsiskaitomųjų sąskaitų elektroninių pinigų įstaigoje UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar AB „(duomenys neskelbtini)“ banke taip pat nėra. Šis asmuo naudojasi banko AB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomąja sąskaita bei kredito įstaigos UAB „(duomenys neskelbtini)“ kortelėmis, tačiau duomenų apie piniginių lėšų įnešimus laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 18 d. naudojant AB „(duomenys neskelbtini)“ banko mokėjimo korteles bankomatuose Kauno mieste, negauta, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų įnešimo paslauga naudojantis mokėjimo kortelėmis apskritai nėra teikiama. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme D. M. nurodė, kad ant banko kortelės, kuri buvo susieta su bendrovės banko sąskaita, buvo ne tik jo rekvizitai, tačiau nurodytas ir bendrovės pavadinimas. Iš mokėjimo kortelės, naudotos PC „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, kopijos matyti, kad ant jos prie J. K. rekvizitų taip pat buvo nurodytas bendrovės pavadinimas. Taigi nėra jokio objektyvaus pagrindo sutikti su nuteistosios apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, jog mokėjimo kortelė, kuri buvo naudojama PPC „(duomenys neskelbtini)“ esančioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, buvo susieta su asmenine D. M. banko sąskaita ir dėl to piniginės lėšos, jas įnešant naudojantis bankomatu, pateko ne į bendrovės, o į jos akcininko asmeninę banko sąskaitą.
13. Nuteistoji, teigdama, kad grynuosius pinigus įnešė naudodamasi bankomatu, nenurodė, kad atliekant piniginių lėšų įnešimo operacijas, bankomato ekrane būtų atsiradę įspėjamieji pranešimai apie sisteminius trikdžius. Pažymėtina, kad bankomatas yra įrengtas itin aktyviai klientų lankomame prekybos ir pramogų centre. Piniginių lėšų neįnešimo laikas apima ir šventinį laikotarpį, kuomet PPC „(duomenys neskelbtini)“ lankymas yra itin intensyvus. Teisėjų kolegija kaip objektyviai nepagrindžiamą vertina aplinkybę, jog esant tokiems banko sistemos trikdžiams, dėl kurių piniginės lėšos neįnešamos į klientų banko sąskaitas, kredito įstaigai ši situacija nebūtų tapusi žinoma tokį ilgą laikotarpį (beveik vienus metus). Juolab kad, kaip matyti iš civilinio ieškovo atstovo J. K., liudytojų D. M. bei E. S. parodymų, jiems siekiant išsiaiškinti įvykių aplinkybes ir 2019 m. gegužės 21 d. nuvykus į PPC „(duomenys neskelbtini)“, kur tuo metu dirbo A. G. ir iš kasos aparato nuėmė 350 Eur, ši suma parduotuvėje buvusia banko kortele minėtų liudytojų akivaizdoje į bankomatą buvo įnešta ir iš karto pasiekė bendrovės banko sąskaitą. Pažymėtina, kad pati nuteistoji nurodė iš esmės tik pavienį atvejį, kai bankomatas jai įnešant pinigines lėšas neišdavė šią operaciją patvirtinančio kvito, apie kurį pranešė bendrovės atsakingam asmeniui – vyr. pardavėjai A. K.. Apeliantė tvirtino, kad vėliau ji kvitų neimdavo savo iniciatyva, kitoms darbuotojoms jai nurodžius, kad kvitai, patvirtinantys pinigų įnešimą į banko sąskaitą, nėra būtini. Šią aplinkybę nuteistoji dėstė nenuosekliai, tuo pačiu teigdama ir tai, jog bankomatas kartais kvitų apskritai neišduodavo arba juos išduodavo nekokybiškus, neįskaitomus. Vis dėlto, nei viena iš apklaustų liudytojų, bendrovėje dirbusių pardavėjomis-konsultantėmis, šios aplinkybės nepatvirtino. Priešingai, jos paaiškino, kad tiek grynųjų pinigų išėmimo iš kasos, tiek įnešimo kvitai buvo išimami ir kas tam tikrą laikotarpį siunčiami bendrovės administracijai. Ši tvarka nuteistajai, bendrovėje dirbusiai pakankamai ilgą laiko tarpą (beveik vienus metus) turėjo būti žinoma. Todėl nelogiški jos paaiškinimai, jog ji apie tariamus gedimus nebūtų galėjusi pranešti bendrovės atsakingiems asmenims.
14. Tuo tarpu liudytoja A. K., dirbanti vyr. pardavėja UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodė, kad darbuotojos E. V. bei M. L. jai yra pranešusios apie tai, kad parduotuvėje A. G. darbo laikotarpiu trūko bankomato kvitų, patvirtinančių grynųjų pinigų įnešimą. Šiuos A. K. parodymus patvirtino liudytoja M. L., paaiškinusi, kad 2018 m. birželio 12 d. ji pamatė, kad iš kasos buvo išimta 100 Eur ir tai buvo neįprastai maža suma išėmimui, kuri nebuvo pateisinta pinigų įnešimo kvitu, bei liudytoja E. V., nurodžiusi, kad kartą iš ryto atėjusi į darbą ji pastebėjo 150 Eur trūkumą kasoje, o prieš ją dirbo A. G.. Aplinkybės, susijusios su grynųjų pinigų operacijomis parduotuvėje Kaune, (duomenys neskelbtini), sukėlė įtarimų ir kitoms darbuotojoms. Liudytoja D. D. nurodė atvejį, kuomet A. G., išėmusi grynuosius pinigus iš kasos ir, kaip teigė, eidama juos įnešti į banko sąskaitą, nepasiėmė nei pinigų įdėjimo kvitų voko, nei banko kortelės. Tačiau liudytojai A. K. apie nurodytas situacijas pakalbėjus su A. G., ji, priešingai nei teisminio nagrinėjimo metu nurodžiusi, kad kvitų dažniausiai neimdavo, teigė, jog kvitai turi būti seife kartu su pinigų išėmimo kvitais. Nepaisant to, liudytoja D. K. nurodė iš A. K. girdėjusi, kad parduotuvėje PPC „(duomenys neskelbtini)“ trūkdavo kasos kvitų, o iš esmės visos bendrovėje kaltinimo laikotarpiu dirbusios liudytojos nurodė, kad pinigų įnešimo kvitai būdavo reikalingi. Taigi kvitų neišsaugojimo aplinkybę nuteistoji dėstė nenuosekliai, kas sudaro pagrindą vertinti jos parodymus kaip nepatikimus.
15. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog piniginės lėšos, kurios laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. buvo išimtos iš bendrovės kasos, išskyrus kelis aptartus atvejus, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei, kaip teigė nuteistoji, D. M., atsiskaitomųjų sąskaitų nepasiekė. Priešingai nei nurodo apeliantė, vien tai, kad byloje nenustatyta, kur ir kaip buvo panaudoti iš kasos aparato išimti grynieji pinigai, nesudaro pagrindo spręsti, jog A. G. veiksmuose nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių visumos. Nors informacija apie piniginių lėšų panaudojimą jas pasisavinusio asmens reikmėms galėtų būti vertinama kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių šio asmens kaltę, vis dėlto, tai nėra būtinasis turto pasisavinimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties požymis. Šiuo atveju būtina įrodyti tai, kad tam tikras turtas (šiuo atveju piniginės lėšos) buvo kaltininko žinioje arba jam patikėtos, tačiau pastarasis jo neišsaugojo, tuo užkirsdamas kelią savininkui realizuoti savo nuosavybės teisę į šį turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu šios aplinkybės šiuo atveju byloje surinktais įrodymais, kurie išsamiai ir visapusiškai išanalizuoti skundžiamame nuosprendyje, yra nustatytos tinkamai.
16. Priešingo vertinimo nepatvirtina ir nuteistosios nurodomos aplinkybės, jog ji kaltinime nurodytomis dienomis, kuomet iš kasos buvo išimami grynieji pinigai, nedirbo, o bendrovės pateiktas darbo grafikas nėra aktualus, kadangi pardavėjos-konsultantės kiekvieno ataskaitinio laikotarpio metu keisdavosi, vaduodavo viena kitą. Pasak nuteistosios, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuos pirmosios instancijos teismui pateikė civilinio ieškovo atstovas, yra be parašų, jie skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu pateiktų išankstinių grafikų, todėl negali būti vertinami kaip pakankamas įrodymas byloje, kuris patvirtina A. G. faktiškai parduotuvėje, esančioje Kaune, (duomenys neskelbtini), išdirbtą laiką. Šie nuteistosios argumentai nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos darbo kodeksui (toliau – DK), nuo 2017 m. liepos 1 d. neteko galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 78, kuriuo buvo patvirtinta darbo laiko apskaitos žiniaraščio forma, nustatanti griežtas jo pildymo taisykles, o suminės darbo laiko apskaitos atveju kaltinimui aktualiu laikotarpiu iš darbdavio buvo reikalaujama faktiškai darbuotojo išdirbtą darbo laiką fiksuoti ne griežtos atskaitomybės, o laisvos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. DK 115 straipsnyje (redakcija, galiojusi kaltinimui aktualiu laikotarpiu) numatyta, kad jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, o darbo grafikus turi patvirtinti tik administracija, apie nustatytą darbo laiką prieš ataskaitinį laikotarpį supažindindama darbuotoją, taip pat numatant galimybę išimtiniais, nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais, darbo grafiką keisti. Taigi išankstiniuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurie šiuo atveju buvo pateikti ikiteisminio tyrimo metu, užfiksuotos informacijos neatitikimas galutiniame darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, pildomame elektroniniu būdu, nurodytiems duomenims, savaime jų neteisingumo nepatvirtina. Be to, DK 120 straipsnio 5 dalyje reglamentuojama tik darbuotojo teisė, bet ne darbdavio pareiga, darbuotojui susipažinti, juolab, pasirašytinai, su savo darbo laiko apskaita ir reikalauti neatlygintinai gauti darbo laiko apskaitos žiniaraščio išrašą. DK 115 straipsnyje reglamentuojama, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas pagal faktiškai išdirbtą laiką, o DK 120 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai gali būti pildomi ir saugomi elektroniniu būdu, kas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atveju ir buvo daroma. Taigi, darbuotojo parašas galutiniame žiniaraštyje nėra būtinas jo teisingumą pagrindžiantis elementas. Kaip nurodė liudytojos bendrovėje dirbusios pardavėjos-konsultantės, jos turėjo galimybę matyti elektronine forma koreguojamus darbo grafikus, o prieš išmokant darbo užmokestį jos turėdavo pasitikrinti, ar juose nurodytas darbo laikas faktiškai atitinka jų išdirbtą laiką. Duomenų, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu A. G. būtų kreipusis dėl netinkamai apskaičiuoto jos darbo užmokesčio, ir, atitinkamai, dėl neteisingai darbo grafikuose nurodyto jos išdirbto darbo laiko, nėra. Todėl kaip nepagrįsti atmestini ir jos nurodyti teiginiai, jog darbo laiko režimo pokyčiai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose neatsispindi ir jie buvo fiksuojami susirašinėjimo programoje „(duomenys neskelbtini)“, o ne minėtuose darbo grafikuose. Šią aplinkybę A. G. nurodė apklausiama teisme. Teisėjų kolegijai teismo posėdyje įpareigojus civilinį ieškovą pateikti duomenis iš šio susirašinėjimo, buvo gauta informacija, kad jie nėra išlikę. Pati A. G., nors ir teigdama priešingai, tokios informacijos savo iniciatyva nepateikė. Kitos pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos, tai yra D. D., J. D. (buvusi pavarė B.), M. L., G. M., A. K., K. Š. (buvusi pavardė K.), M. E., R. P. ir D. G. patvirtino, kad duomenys, užfiksuoti darbo grafikuose, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, ne tik apie jų pačių, bet ir apie A. G. darbo laiką (tuo atveju, kai parduotuvėje jos dirbo su A. G. kartu arba tą pačią dieną, bet skirtingomis valandomis), yra teisingi.
17. Civilinio ieškovo atstovas J. K. nurodė, kad įprastai parduotuvėje dirbdavo viena pardavėja-konsultantė. Pati A. G. patvirtino, jog ji buvo pagrindinė ir ilgiausiai Kaune, (duomenys neskelbtini) parduotuvėje dirbusi darbuotoja, o kitos pardavėjos-konsultantės dirbdavo tiek, kad nebūtų viršijamas maksimalus galimas darbo laikas arba kai A. G. negalėdavo būti darbo vietoje visą arba dalį dienos. Be to, pasitaikydavo atvejų, kai vienu metu parduotuvėje dirbdavo dvi darbuotojos, tačiau taip būdavo tik šventinėmis (nedarbo) dienomis arba prieš šventes, kai pirkėjų srautas būdavo didesnis. Minėtų liudytojų parodymai papildomai patvirtina darbo grafikuose užfiksuotas aplinkybes, jog: 2018 m. birželio 12 d. A. G. nuo 15 val. iki 21 val. (darbo laiko pabaigos) pakeitė M. L., 2018 m. rugpjūčio 18 d. nuo 10 iki 15 val. dirbo D. D., o po jos darbą pradėjo A. G. (liudytoja D. D. pateikė susirašinėjimo su A. G. kopiją, iš kurios matyti jų pokalbis apie tokį darbo laiko režimą), 2018 m. rugsėjo 26 d. nuo 16 val. iki 21 val. (darbo laiko pabaigos) pakeitė G. M., 2018 m. spalio 5 d. – nuo 14 val. iki 21 val. (darbo laiko pabaigos) A. G. pakeitė A. K., 2018 m. spalio 20 d. nuo 19 val. iki 21 val., 2018 m. gruodžio 1 d. nuo 14 val. iki 21 val. ir 2019 m. sausio 20 d. nuo 20 iki 21 val. (darbo laiko pabaigos) nuteistąją pakeitė K. Š., 2019 m. vasario 21 d. nuo 19.30 val. iki 21 val. A. G. pakeitė R. P. (ši aplinkybė nustatyta iš liudytojos R. P. parodymų bei atsispinti „Z“ ataskaitoje ir kasos aparato kasos operacijų duomenyse), 2019 m. balandžio 26 d. nuo 19 iki 21 val. A. G. pakeitė D. G.. Be to, 2018 m. gruodžio 11 d. nuo 11 val. iki 19 val. A. G. dirbo bendrai su J. D., 2018 m. gruodžio 14 d. nuo 10 iki 20 val., 2018 m. gruodžio 20 d. nuo 9 iki 21 val. ji dirbo bendrai su M. E., o 2018 m. gruodžio 23 d. nuo 9 iki 21 val. ir 2019 m. vasario 11 d. nuo 13 iki 18 val. ji dirbo bendrai su K. Š., o 2019 m. gegužės 3 d. nuo 10 iki 17 val. ji dirbo bendrai su D. G.. Pagrindo abejoti šių liudytojų parodymuose išdėstytomis aplinkybėmis nėra. Dalį jų taip pat objektyviai patvirtina ir jų pateikti susirašinėjimai su A. G. dėl viena kitos pavadavimo galimybės. Vien tai, kad tomis dienomis, kai jos pakeisdavo nuteistąją ir likdavo dirbti iki parduotuvės darbo laiko pabaigos, „Z“ ataskaitoje ir kasos operacijų žurnale užfiksuoti jų, o ne A. G., parašai, pastarosios kaltės pasisavinus bendrovei priklausančias pinigines lėšas nepaneigia.
18. Kadangi dienos (pamainos) fiskalinė ataskaita (Z) atspindi bendrai per visą darbo dieną (pamainą) užfiksuotus kasos operacijų duomenis, juos įrašant fiskalinėje atmintyje ir grąžinant į nulinę reikšmę, o kasos operacijų žurnale yra perkeliami, be kita ko, šio fiskalinio kvito duomenys, tai šie finansinės apskaitos dokumentai turi būti (ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje PPC „(duomenys neskelbtini)“ buvo pildomi) to darbuotojo, kuris dirbo darbo dienos pabaigoje. Todėl tai pagrindžia minėtų darbuotojų pasirašymo juose aplinkybę tais atvejais, kai jos parduotuvėje dirbo antroje darbo dienos dalyje, iki parduotuvės darbo laiko pabaigos. Pažymėtina, kad parašai, esantys ataskaitose bei žurnaluose, neatspindi ir nepatvirtina aplinkybės, jog būtent pasirašęs darbuotojas atliko ir piniginių lėšų išėmimo iš kasos veiksmą, o tik pateikia informaciją apie grynųjų pinigų išėmimo juose nurodytą dieną faktą. Pati grynųjų pinigų išėmimo operacija fiksuojama pinigų išėmimo iš kasos kvitais, kuriuose atsispindi ir jų išėmimo laikas, iš kurio galima spręsti apie tai, kurio darbuotojo darbo metu ši operacija buvo atlikta. Tačiau šiuo atveju parašai fiskalinėje ataskaitoje (Z) bei kasos operacijų žurnale, nors ir netiesiogiai, patvirtina minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes apie jų darbo laiką tomis dienomis, kai jos dirbo bendrai su A. G. arba ją pakeitė.
19. Vertinant šiuos, tiek liudytojų, tiek ir fiskalinėje ataskaitoje (Z), kasos operacijų žurnale bei darbo grafikuose užfiksuotus duomenis su bendrovės pateiktuose grynųjų pinigų išėmimo iš kasos kvituose nurodytu jų išėmimo laiku, matyti, kad visais tais atvejais, kai A. G. parduotuvėje dirbdavo ne viena, piniginės lėšos iš kasos aparato buvo išimamos išimtinai jos darbo metu, parduotuvėje dar nesant, arba darbą jau baigus kitoms pardavėjoms-konsultantėms. Pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos, kaltinimo laikotarpiu dirbusios parduotuvėje, esančioje PPC „(duomenys neskelbtini)“, kategoriškai paneigė viršvalandinio darbo, kuris nebuvo fiksuotas darbo grafikuose, galimybę. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad grynųjų pinigų išėmimo kvituose šią operaciją atlikusio asmens parašas nefiksuojamas, be to, tam tikromis minėtomis dienomis A. G., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja, parduotuvėje buvo ne viena, piniginių lėšų išėmimo iš kasos aparato laikas, jį gretinant su nuteistosios darbo laiku, sudaro pagrindą spręsti, kad būtent ji turėjo galimybę išimti bei išėmė grynuosius pinigus iš kasos aparato kaltinime nurodytu laiku, tačiau į bendrovės valdomą atsiskaitomąją banko sąskaitą jų neįnešė.
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė iš esmės analogišką išvadą, tačiau nuteistoji apeliaciniame skunde išreiškė abejones dėl grynųjų pinigų išėmimo laiko, kuris nurodytas kaltinime. Ji teigė, kad jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad kasos aparate, o kartu ir pinigų išėmimo kvituose, užfiksuotas laikas (valandos) dalį laiko buvo neteisingas dėl laiko persukimo. Pasak nuteistosios, liudytoja M. L., teigdama priešingai, galimai pati siekia išvengti ar padėti kitiems išvengti atsakomybės, kadangi piniginės lėšos galėjo būti išimamos ne A. G., o šios liudytojos ar kitų darbuotojų darbo metu. Pagrindo sutikti su šiais teiginiais nėra. Liudytojos M. L. suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas. Priešingai nei A. G., ji bendrovės parduotuvėje, esančioje PPC „(duomenys neskelbtini)“ dirbo ne visomis dienomis, kuriomis iš kasos aparato buvo išimti grynieji pinigai, kurie bendrovės atsiskaitomosios banko sąskaitos nepasiekė. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščiose užfiksuotų duomenų, kurių teisingumą patvirtino ir pati M. L., matyti, jog juose užfiksuoti tik pavieniai šios darbuotojos darbo parduotuvėje Kaune, (duomenys neskelbtini), atvejai, ir tik vienu iš jų (2018 m. birželio 12 d.) ji parduotuvėje dirbo tą dieną, kai iš bendrovės kasos aparato buvo išimti grynieji pinigai, kurie nebuvo įnešti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą. Iš liudytojos M. L., kuri šiuo metu eina ne pardavėjos-konsultantės, o parduotuvių vadovės pareigas, 2021 m. gegužės 4 d. teismui pateikto paaiškinimo dėl laiko persukimo (8 t., b. l. 77) matyti, kad kasos aparate, esančiame parduotuvėje Kaune, (duomenys neskelbtini), užfiksuotas laikas skyrėsi nuo realaus laiko viena valanda, kadangi po visuotinio laiko persukimo kasos aparate laikas nebuvo koreguojamas. Taigi laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. spalio 27 d. pasukus laiką viena valanda į priekį, kasos aparatas ir, atitinkamai, juo atspausdinti fiskaliniai kvitai, rodė viena valanda mažesnį, nei realus, laiką. Analogiška situacija susiklostė ir laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. gegužės 21 d., o laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. kovo 30 d., laiką visuotinai pasukus viena valanda į priekį, kasos ataskaitose pateikiamas laikas sutampa su realiu laiku. Vertinant atsietai tik piniginių lėšų išėmimo iš kasos kvituose nurodytą šių operacijų atlikimo laiką, ši aplinkybė iš tiesų galėtų kelti tam tikrų abejonių. Tačiau įvertinus byloje nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, pagrindo sutikti su A. G. argumentais dėl šių aplinkybių nepagrįstumo, nėra.
21. Iš fiskalinėse ataskaitose (Z) užfiksuotų duomenų, kurių neginčija ir pati nuteistoji, matyti tam tikras tendencingumas jų atspausdinimo laiko atžvilgiu. Kaip matyti, šiuose fiskaliniuose kvituose jų atspausdinimo laikas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. buvo artimas 20 val., kai parduotuvės darbo laikas baigiasi 21 val., taigi, netikint minėtame M. L. rašte nurodytais duomenimis, tai reikštų, kad parduotuvė atminties bei registrų nulinimo procedūrą atlikdavo likus apie vienai valandai iki darbo laiko pabaigos. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad vasaros laikas atšaukiamas paskutinį spalio sekmadienį, kuris 2018 m. buvo spalio 28 d. Ir jau iš 2018 m. lapkričio 3 d. fiskalinės ataskaitos duomenų matyti, kad joje atspindimas laikas yra artimas bendrovės parduotuvės darbo laiko pabaigai (20.56 val.) bei tokiu išlieka iki kovo 30 d. Visuotinai žinoma ir tai, kad vasaros laikas (jį pasukant valandą atgal) valstybėje įvedamas paskutinį kovo sekmadienį, kuriuo 2019 m. buvo kovo 31 d. Ir jau 2019 m. balandžio 4 d. matyti besikartojanti analogiška situacija, kaip ir 2018 m. įvedus vasaros laiką, kai fiskalinėse ataskaitose (Z) fiksuojamas laikas yra artimas 20 val., tai yra viena valanda ankstesnis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ir laikas, kuris užfiksuotas piniginių lėšų išėmimo iš kasos kvituose, turi būti vertinamas analogiškai, atsižvelgiant į vasaros ir žiemos laiko persukimo neatitikimus. Dėl šios priežasties nuteistosios skundo argumentai, kuriais buvo išreiškiamos abejonės dėl kaltinime nurodyto piniginių lėšų išėmimo iš kasos laiko atmetami kaip nepagrįsti.
22. Kitomis, nei aptartos, kaltinime nurodytomis dienomis nuteistoji bendrovėje dirbo viena. Tai patvirtina tiek jos parašai fiskalinėse ataskaitose (Z) bei kasos operacijų žurnale, tiek ir duomenys apie jos darbo laiką, užfiksuoti patikslintuose darbo grafikuose, kurių kopijos buvo pateiktos pirmosios instancijos teismui. Tvirtindama priešingai, nuteistoji nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad ši informacija akivaizdžiai neatitinka objektyvios tikrovės, o nurodytomis dienomis ar dalį iš jų ji darbo funkcijų neatliko. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio objektyvaus pagrindo spręsti, jog pinigines lėšas iš kasos aparato šiomis dienomis išėmė ir į banko sąskaitą neįnešė ne pati A. G., o kitas asmuo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išvadą dėl apeliantės kaltės laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 17 d. pasisavinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas, iš viso 57 700 Eur, padarė visapusiškai ir išsamiai išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą, A. G. kaltinantiems įrodymams nesuteikdamas prioriteto prieš kitus, ją teisinančius įrodymus, todėl panaikinti šią nuosprendžio dalį ir priimti A. G. išteisinamąjį nuosprendį remiantis apeliaciniame skunde nuteistosios išdėstytais argumentais teisinio bei faktinio pagrindo nėra.
Dėl turto pasisavinimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės Kaune, (duomenys neskelbtini)
23. Nuteistoji A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir dėl to, kad ji, eidama bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pardavėjos-konsultantės pareigas, 2019 m. gruodžio 18 d. dirbdama bendrovės parduotuvėje, esančioje prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), iš kasos aparato išėmė 900 Eur, kurių į bendrovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini)“, neįnešė ir, tęsdama anksčiau šiame nuosprendyje aptartus veiksmus, taip pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas, iš viso 900 Eur. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad kaltinimo laikotarpiu iš kasos aparato, įrengto PC „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, buvo išimta 61 400 Eur, o į banko sąskaitą įnešta 60 560 Eur, tai yra 900 Eur mažiau nei išimta. Iš byloje esančios el. paštu pateiktos fotonuotraukos (2 t., b. l. 66) matyti, kad mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduota J. K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ (dabar – UAB „(duomenys neskelbtini)“) vardu, o iš byloje esančio banko sąskaitos, prie kurios buvo priskirta ši kortelė, išrašo matyti, jog ankstesni grynųjų pinigų įnešimai, susiję su šia parduotuve, buvo inicijuojami pasitelkiant būtent šią kortelę. Pirmosios instancijos teisme šios faktinės veikos aplinkybės buvo nuteistosios ginčijamos, teigiant, jog piniginės lėšos buvo įneštos naudojantis „(duomenys neskelbtini)“ terminalu, o pinigų įnešimą patvirtinantį kvitą A. G. paliko parduotuvėje. Nors apeliaciniame skunde šis klausimas nėra keliamas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad prašoma priimti A. G. išteisinamąjį nuosprendį dėl visų kaltinime nurodytų aplinkybių, būtina įvertinti ir šio tęstinės veikos epizodo įrodytumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, atlikusi įrodymų tyrimą byloje bei dar kartą visapusiškai ir išsamiai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad nuteistosios veiksmai, pasisavinant ir 900 Eur civiliniam ieškovui priklausančių piniginių lėšų, yra įrodyti.
24. Nustatyta, kad 2019 m. gegužės 18 d. A. G. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“. Pati nuteistoji šios aplinkybės neneigia, ją patvirtina ir liudytojos G. B. parodymai, iš kurių matyti, jog ji pati minėtoje parduotuvėje dirbo nuo 10 iki 12 val., o A. G. – nuo 12 val. iki 21 val. Šią aplinkybę patvirtina ir fiskalinėje ataskaitoje (Z) bei kasos operacijų žurnale esantys A. G. parašai artimu piniginių lėšų išėmimo laikotarpiu (pinigai iš kasos išimti 19.48 val., o fiskalinė ataskaita atspausdinta 20.49 val.). Taigi darytina išvada, kad piniginių lėšų išėmimo iš kasos operacija buvo atlikta A. G. darbo metu, tačiau šios piniginės lėšos atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nepasiekė, ką patvirtina byloje esantis AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas šios sąskaitos išrašas. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas šio išrašo patikimumas, motyvuojant tuo, kad jis buvo pateiktas civilinio ieškovo atstovo, tačiau pagrindo sutikti su tokiais argumentais nėra. Byloje surinkti įrodymai nepagrindžia manymo, jog bendrovės atstovai siekė apkalbėti nuteistąją. Priešingai, direktoriaus J. K. susirašinėjimas su A. G. patvirtina, jog jie siekė objektyviai išsiaiškinti įvykio aplinkybes, inicijavo susitikimus su nuteistąja ir siūlė jai bendradarbiauti randant sprendimą susiklosčiusioje situacijoje, patys atliko vidinį tyrimą bei analizavo finansinės apskaitos duomenis. Be to, apeliacinės instancijos teisme pavedus prokurorui atlikti papildomus proceso veiksmus, bankas AB „(duomenys neskelbtini)“ pagal gautą paklausimą, taip pat pateikė kaltinimui aktualaus laikotarpio banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą, kuriame pateikta informacija sutampa su bendrovės pateiktame išraše nurodytais duomenimis apie pinigines operacijas, atliktas 2019 m. gegužės 18 d. Iš šio išrašo matyti, jog į minėtą atsiskaitomąją banko sąskaitą 2019 m. gegužės 18 d. buvo atlikti du pavedimai – grynųjų pinigų įnešimas kortele, tačiau jie buvo atlikti ne Kaune, bet (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) miestuose, o jų sumos (po 500 Eur) nesutampa su kaltinime nurodyta suma.
25. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog būtent A. G., turėdama pareigą inkasuoti pinigines lėšas, įnešant jas į bendrovės atsiskaitomąją banko sąskaitą, šios pareigos neįvykdė ir pasisavino jai UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėtą turtą – 900 Eur. Jos nurodomų aplinkybių, jog piniginės lėšos buvo įneštos naudojantis „(duomenys neskelbtini)“ terminalu, o pinigų įnešimą patvirtinantis kvitas paliktas parduotuvėje, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Liudytoja G. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad ji pinigų įnešimą patvirtinančio kvito parduotuvėje nerado ir apie tai pranešė vyr. pardavėjai A. K.. Bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje konstatuota, kad piniginės lėšos banko sąskaitos nepasiekė. Be to, ši suma nerasta ir bendrovės parduotuvės patalpoje buvusiame seife (kasoje). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, jog būtent A. G. pasisavino jai patikėtas bendrovės pinigines lėšas – 900 Eur ir šis pinigų pasisavinimas sudaro vieną tęstinę nusikalstamą veiką su laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 17 d. nuteistosios įvykdytais BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančiais neteisėtais veiksmais.
Dėl A. G. paskirtos bausmės
26. Apeliaciniame skunde nuteistoji kelia klausimą ir dėl jai paskirtos bausmės netinkamo individualizavimo, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapsvarstė galimybės jai taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų, atidedant visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai parinko nuteistajai griežčiausią ir tuo pačiu vienintelę BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, bei paskyrė jai bausmę sankcijos ribose, nepažeisdamas bausmių skyrimo taisyklių, priimdamas sprendimą iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
27. BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta vienintelė terminuoto laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų, o remiantis BK 75 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2020 m liepos 1 d. ir švelninanti nuteistosios teisinę padėtį) nuostatomis, padarius sunkų nusikaltimą, už kurį paskirta bausmė neviršija penkerių metų, gali būti taikomas tik dalinis bausmės vykdymo atidėjimas. Nuo šių baudžiamajame įstatyme numatytų ribų taikymo teismas gali nukrypti tik vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi ar 62 straipsnio nuostatomis. Be to, terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik nustačius pagrindą manyti, jog bausmės tikslai, be kita ko ir sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, gali būti pasiekiami jam realiai neatliekant laisvės atėmimo bausmės. Susipažinus su skundžiamo nuosprendžio turiniu, pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas neapsvarstė galimybės nuteistajai taikyti minėtas jos teisinę padėtį švelninančias baudžiamojo įstatymo nuostatas, nėra. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nuteistajai gali būti pasiekiami tik paskyrus jai terminuoto laisvės atėmimo bausmę bei iš dalies atidedant jos vykdymą.
28. Remiantis teismų formuojama praktika, svarstant dėl galimybės švelninti baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens teisinę padėtį, visų pirma turi būti įvertinamas BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. To paties straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios bausmės švelninimo sąlygos, jog teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatomos šios dalies 1–6 punktuose nurodytos aplinkybės. BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme nurodytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2013, 2K-145-895/2020). Kartu pažymėtina, kad BK 62 straipsnyje nustatyta tik bausmės švelninimo galimybė, kuria bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis tik išskirtiniais atvejais. Šis BK straipsnis nesuteikia teisės kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo nurodyta, bausmė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir esant BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2010, 2K-297/2013, 2K-145-895/2020).
29. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistoji savo kaltės nepripažino, nusikalstamus veiksmus atliko sistemingai beveik vienus metus tol, kol civilinis ieškovas, rengdamas finansinę atskaitomybę už 2018 m., savo iniciatyva nustatė piniginių lėšų trūkumą bendrovės atsiskaitomojoje banko sąskaitoje. Nuo veikos padarymo praėjus daugiau kaip dviem metams, duomenų, kad nuteistoji siektų atlyginti bendrovei padarytą žalą, nėra. Priešingai, dar ikiteisminio tyrimo metu civilinio ieškovo atstovams inicijuojant diskusijas dėl galimo dalies turtinės žalos atlyginimo, A. G. jokių veiksmų, kurie padėtų sumažinti jos padarytą nuostolį bendrovei, nesiėmė. 2020 m. balandžio 1 d. apžiūros protokole pateikiama pokalbio, vykusio tarp J. K. ir A. G., stenograma. Iš šio pokalbio turinio matyti, jog A. G., paklausta, ar atvažiuos į PC „(duomenys neskelbtini)“ esančią bendrovės parduotuvę tam, kad grąžintų 900 Eur, kuriuos išėmė iš kasos ir neįnešė į banko sąskaitą, nurodė, kad atvyks maždaug už 1 val. 10 min. (2 t., b. l. 77–79), tačiau vėliau nurodė, kad pasitarė su teisininku ir susitarimo atvykti atsisakė. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, jog nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų BK 59 straipsnyje, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra formaliųjų BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies taikymo pagrindų.
30. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjas teismui suteikia platesnę diskrecijos teisę, atsižvelgiant materialiuosius kaltininką bei jos veikos pobūdį ir pavojingumą apibūdinančius kriterijus, įvertinti, ar baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausmė savo rūšimi bei dydžiu atitiks bendrojo teisingumo principo reikalavimus. Vis tik teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nurodyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tuo atveju, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-209-222/2018). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018, 2K-209-222/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-222/2018, 2K-40-648/2020, 2K-213-719/2020).
31. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai įvertino nuteistąją charakterizuojančių duomenų visumą. Ji sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą nuosavybei padarė būdama neteista, tačiau ji 2017 m. vasario 13 d. buvo bausta administracine tvarka už turtinio pobūdžio administracinio nusižengimo padarymą. Darbovietėse ji charakterizuojama teigiamai, iš byloje esančių duomenų matyti jos tęstinio pobūdžio vykdoma darbo veikla, kuri sudaro galimybę A. G. užsitikrinti legalų pragyvenimo šaltinį, o jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai nustatė terminuotos laisvės atėmimo dydį, ženkliai mažesnį nei sankcijoje numatytas jos vidurkis, bei, iš dalies atidėdamas jos vykdymą, nedelsiant atliktinos bausmės dydį nustatė artimą minimaliai BK 75 straipsnio 3 dalyje numatytai ribai. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmė nuteistajai individualizuota tinkamai, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrindžia pagrindo spręsti, jog ji yra akivaizdžiai per griežta bei neatitinka teisingumo principo reikalavimų, o išskirtinių aplinkybių jai švelninti remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis nėra.
32. Darant šią išvadą įvertinama ir tai, kad A. G. padarytas nusikaltimas tęstinis, tai yra ji priešingus teisei veiksmus atliko beveik vienus metus, tol, kol jie buvo nutraukti civilinio ieškovo, o jos padaryta turtinė žala kelis kartus viršija BK 190 straipsnyje numatytą didelės turtinės žalos dydį (250 MGL). Kaip minėta, nuteistoji savo kaltės nepripažino, nėra atlyginusi nei dalies bendrovei padarytos turtinės žalos, nors tokią galimybę vykdydama darbo veiklą neabejotinai turėjo. Skundo argumentai, jog veikos padarymą sąlygojo galimai didelis civilinio ieškovo atstovų neatsargumas bei nerūpestingumas, nuteistosios kaltės nemenkina. Priešingai, tokie skundo argumentai sudaro pagrindą manyti, jog nuteistoji yra linkusi savo kaltę minimizuoti, perkeldama ją nuo jos tyčinių teisei priešingų veiksmų nukentėjusio juridinio asmens darbuotojams.
33. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojo įstatymo 41 straipsnyje reglamentuojama bausmės paskirtis, kurios visumą sudaro ne tik prevenciniai, bet ir asmens nubaudimo, resocializacijos tikslai, kurie šiuo atveju vien probacijos metu taikomomis priemonėmis negali būti įgyvendinami. Pažymėtina ir tai, jog bendrasis teisingumo principas tinkamai realizuojamas ne tik atsižvelgiant į subjektyvius kaltininko interesus, tačiau ir į objektyviuosius kriterijus, be kita ko, teisėtus nukentėjusiųjų asmenų (ar civilinių ieškovų) lūkesčius, jog jiems žalą (turtinę ar neturtinę) savo teisei priešingais veiksmais atlikęs asmuo būtų tinkamai nubaustas. Šioje byloje nustatytos aplinkybės, priešingai nei teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo spręsti, jog teisingumo principas šiuo atveju būtų įgyvendintas tik A. G. atidedant visos jai paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Įvertinus nurodytus nuteistąją bei jos veikos pavojingumą charakterizuojančius duomenis, apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nėra esminės, sudarančios pagrindą atidėti visos jai paskirtos bausmės vykdymą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo nuteistosios skunde nurodytais motyvais, kadangi jai paskirta bausmė nevertintina kaip per griežta ir neatitinkanti jos pačios bei nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių, todėl ir ši skundo dalis atmetama.
Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlygintinos turtinės žalos dydžio
34. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas ir skundžiamu nuosprendžiu civiliniam ieškovui iš nuteistosios priteistos atlyginti turtinės žalos dydis, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė bendrovės, kaip civilinio ieškovo, didelio neatsargumo, nulėmusio reikšmingą žalos padidėjimą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).
35. BPK 44 straipsnio 10 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis).
36. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos. Vis dėlto, nors sprendžiant dėl kaltininko veiksmais padarytos žalos atlyginimo galioja visiško žalos (nuostolių) atlyginimo principas, tačiau iš tiesų, pagal CK 6.282 straipsnį civilinio ieškovo patirtos žalos, be kita ko, ir turtinės, atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti.
37. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, svarstydamas civilinio ieškinio klausimą, atsižvelgė į tai, jog juridiniam asmeniui buvo padaryta turtinė žala nuteistosios tyčiniais nusikalstamais veiksmais, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – bendrovės turto netekimu. Civilinio ieškovo nerūpestingumo klausimas neanalizuotas. Todėl, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, tai atlieka apeliacinės instancijos teismas. Atsakant į šį klausimą yra svarbu išanalizuoti tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse bylose suformuotą teismų praktiką.
38. Teismų praktikoje (baudžiamosiose bylose) didelio neatsargumo klausimas dažniausiai keliamas bylose dėl neatsargių nusikaltimų. Didelis neatsargumas pripažįstamas kaip paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-788/2016). Tačiau kiekvienu atveju būtina atskirti paprastą neatsargumą nuo didelio neatsargumo, todėl svarbios ir civilinėse bylose suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis. Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-114/2017, 3K-3-257-248/2020).
39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pagrindo pripažinti, kad civilinio ieškovo atstovų elgesys būtų tiek neprotingas ir išskirtinis bei dėl to didinantis žalos atsiradimo galimybę, kad būtų jį galima pripažinti dideliu nerūpestingumu. Nustatyta, kad civilinis ieškovas buvo pareigybės aprašymuose numatęs konkretiems darbuotojams, dirbantiems su pinigais, pareigą tinkamai su jais elgtis ir numatė atsakomybę už tai. Buvo numatyta procedūra, kaip gautus pinigus inkasuoti (įnešant į bankomatą), buvo išduotos tam skirtos banko kortelės. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi darbuotojai buvo pasirašytinai supažindinami dėl atsakomybės už tinkamą bendrovės jiems patikėtų piniginių lėšų bei kito materialaus turto išsaugojimą bei apskaitą tiek, kiek tai susiję su jų atliekamomis darbo funkcijomis.
40. Taigi, nors ir sutiktina, kad bendrovė, kurios parduotuvėse dėl pardavėjų-kasininkų atliekamos darbo specifikos, suminės darbo laiko apskaitos režimo, nebuvo paskirtas vienas už operacijas su grynaisiais pinigais atsakingas darbuotojas, o visą ataskaitinį laikotarpį įmonės vadovas asmeniškai netikrino įplaukų į banko atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau tai savaime nesąlygoja bendrovės didelio nerūpestingumo, kuris sudarytų pagrindą jos patirtą turtinę žalą sumažinti, tokiu būdu iš esmės juridiniam asmeniui perkeliant atsakomybę už darbuotojo tyčinius nusikalstamus veiksmus. Kolegijos vertinimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovų veiksmai, nors ir neatitiko tam tikro rūpestingumo, kurio tikslas apsisaugoti nuo konkrečios žalos, kuri gali būti protingai tikėtina įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, laipsnio, tačiau jie traktuotini kaip paprastas, bet ne didelis neatsargumas, ir nesąlygoja bendrovei priteistinos turtinės žalos mažinimo būtinybės. Be to, pažymėtina, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, žala sistemingai visu kaltinime nurodytu laikotarpiu didėjo ne dėl civilinio ieškovo atsakingų asmenų, o vien dėl nuteistosios tyčinių nusikalstamų veiksmų.
41. Apibendrinant spręstina, kad apygardos teismas, priteisdamas turtinės žalos atlyginimą ir nustatydamas jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų ir BPK 115 straipsnio nepažeidė.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ginant nuteistąją priteisimo
42. Išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme ir teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti baigiamojo teisės akto byloje, buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad nuteistajai suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 235,02 Eur.
43. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.
44. BPK nuostatos reglamentuoja, jog priimant galutinį procesinį sprendimą byloje, galima remtis tik tais dokumentais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje, o proceso dalyviams sudaryta galimybė su jais susipažinti bei išreikšti nuomonę dėl jų teisinio vertinimo, juolab tais atvejais, kai minėti dokumentai turi įtakos asmens teisinei padėčiai, tokiu būdu užtikrinant rungimosi principo įgyvendinimą baudžiamajame procese. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, kurioje nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis, neištyrus teismo posėdyje, bet sprendžiant jų priteisimo klausimą, nuteistajai būtų užkirstas kelias pateikti duomenis, sudarančius pagrindą spręsti apie jos turtinę padėtį, bei išreikšti nuomonę dėl šių išlaidų priteisimo.
45. Be to kolegija pažymi, kad Baudžiamojo proceso įstatyme suteikiamomis teisėmis visi proceso dalyviai bei kiti suinteresuoti asmenys turi naudotis tinkamai ir laiku, nepažeisdami kitų asmenų teisių bei teisėtų lūkesčių į nešališką ir objektyvų teismo procesą. Šiuo atveju, tarnybai pateikus pažymą apie valstybės patirtas išlaidas, ginant A. G. apeliacinės instancijos teisme, jau po teismo posėdžio, kuriame buvo paskelbta apie galutinio procesinio sprendimo paskelbimo datą ir laiką, negali būti sprendžiama, kad tarnyba, kaip valstybės interesus atstovaujanti institucija, šią jai deleguotą funkciją įgyvendino tinkamai ir laiku. Dėl šios priežasties klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistosios, apeliacinės instancijos teismui priimant šią nutartį, nespręstinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistosios A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Bielskis
Nerijus Meilutis
Regina Pocienė