Civilinė byla Nr. e2-3275-356/2020
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00553-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.39.2.6.1.; 3.2.6.1.
(S)
UTENOS APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 18 d.
Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Vijolė Vitienė,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Elonai Mackutei,
dalyvaujant:
ieškovės AAS “BTA Baltic Insurance Company“ atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „IC Logistics“ atstovui advokatui Nerijui Plėdžiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-3275-356/2020 pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ieškinį atsakovei UAB „IC Logistics“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 4 668,43 EUR draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė faktines aplinkybes nurodė procesiniuose dokumentuose, o atstovas, prašydamas ieškinį tenkinti, paaiškino, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, t.t. specialisto išvada, patikimai patvirtina, kad dėl (duomenys neskelbtini) autoįvykio yra kaltas atsakovės darbuotojas, kad atsakovė laiku nesumokėjo draudimo įmokos, nepranešė apie įvykį ir nepadėjo išsiaiškinti jo aplinkybes. Ieškovė įvykdė pareigą išmokėti draudimo išmoką, todėl atsakovei pažeidus sutartį yra pagrindas iš atsakovės ieškovei priteisti visą 4 668,43 EUR dydžio išmokėtą draudimo išmoką, o taip pat priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė UAB „IC Logistics“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė ieškinį atmesti, nurodė faktines aplinkybes ir motyvus, o atstovas paaiškino, kad tenkinti ieškinį pagrindo nėra, nes nėra jokio rašytinio įrodymo, galinčio patvirtinti, kad dėl autoįvykio kaltas atsakovės darbuotojas. Atsakovės darbuotojo teigimu, buvo įvažiuota į jo vairuojamą automobilį, tačiau kitos transporto priemonės valdytojas buvo nesąžiningas ir melagingai pranešė apie jo kaltę dėl įvykio. Ieškovė nepasirūpino gauti iš atsakovės duomenų apie autoįvykį ir be pagrindo prisiėmė kaltę dėl jo bei išmokėjo draudimo išmoką. Atsakovės darbuotojui pareigos informuoti darbdavį pagrindo nebuvo, nes ne jis buvo kaltas dėl autoįvykio, jo vairuojamas automobilis nenukentėjo. Taip pat nėra įrodymų, kad išmokėta draudimo išmoka. Ieškovės pateikta specialisto išvada nėra patikimas įrodymas, ją davęs darbuotojas yra tik turto vertintojo asistentas. Prašė ieškinį atmesti ir iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Teismas gina suinteresuotą asmenį, kuris kreipėsi į jį, pašalindamas byloje įrodytą pažeidimą (išspręsdamas ginčą tarp besibylinėjančių šalių) ir atkurdamas pažeistas suinteresuoto asmens teises (kai tai, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nustatytą faktinę situaciją ir atlikus visų byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, yra pagrįsta ir teisėta) priimdamas teismo sprendimą, kuris yra visiems privalomas ir priverstinai vykdomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18, 259 straipsniai). Toks įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa juridiniu faktu, pakeičiančiu asmenų teises ir pareigas. Taigi, suinteresuotas asmuo, kuris kreipiasi į teismą, privalo ne tik nurodyti pažeidimą, tačiau ir jį įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl draudimo išmokos grąžinimo
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę.
Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, atlygintinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos. Toks draudimo sutarties teisinis reguliavimas nustatytas nukentėjusio asmens interesais, nes draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, net ir jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas, nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis).
Šalys (duomenys neskelbtini) sudarė įprastinę TPVCAPD sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kurios pagrindu laikotarpiui nuo 2019-04-02 iki 2020-04-01 buvo apdrausta transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą.
Didžiojoje Britanijoje (duomenys neskelbtini) įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini). Autoįvykio kaltininku nurodytas atsakovei priklausančios transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojas. Ieškovė draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančių dokumentų pagrindu išmokėjo draudimo išmoką – 4 668,43 EUR, dėl transporto priemonės TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), apgadinimų.
Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčijama, kad atsakovė, nors pagal Sutarties sąlygas privalėjo draudimo įmoką sumokėti iki 2019-04-02, tačiau sumokėjo 2019-04-11, t. y. jau po autoįvykio.
Ieškovė ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 4 668,43 EUR draudimo išmoką grindžia TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi. Ieškovės vertinimu, yra įrodytos abi būtinos sąlygos minėtoms TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi numatytoms pasekmėms taikyti: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala.
Atsakovės teigimu, nėra įrodyta, kad atsakovės darbuotojas buvo pripažintas autoįvykio kaltininku ir nėra įrodyta, kad ieškovė išmokėjo vieną iš nurodytų sumų – 4 131,37 EUR.
Nagrinėjamu atveju atsakovė neneigė, kad Didžiojoje Britanijoje (duomenys neskelbtini) įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė TOYOTA AVENSIS v/n (duomenys neskelbtini), ir šiame autoįvykyje dalyvavo atsakovės darbuotojo R. E. vairuojama transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini), su priekaba ((duomenys neskelbtini)).
Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kad buvo apskaičiuota ir išmokėta iš viso 4 668,43 EUR suma (draudimo išmoka, už pakaitinį automobilį, už sugadinto automobilio gabenimą bei korespondento mokestis). Nors atsakovė ginčijo 4 131,37 EUR sumos išmokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus – Swedbank, AB mokėjimo 2019-11-21 nurodymą 250 181,96 EUR sumai tuo pagrindu, kad grafoje „mokėjimo paskirtis“ nėra nuorodos, kad mokama būtent ieškovės nurodyta išmoka, tačiau ieškovė pateikė 2020-05-26 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios numeris minėtoje mokėjimo nurodymo grafoje nurodytas kaip unikalus mokėjimo kodas, iš pažymos matyti, kad 2019-11-21 iš bendros 250 181,96 EUR sumos žalos byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėta 4 131,37 EUR. Ieškovės atstovas papildomai paaiškino, kad žalos bylos numerio mokėjimo nurodymo grafoje „mokėjimo paskirtis“ nesimato dėl objektyvių priežasčių – nepakako vietos įrašyti. Iš viso Swedbank, AB mokėjimo 2019-11-21 ir 2019-12-12 nurodymais išmokėta BALCIA INSURANCE SE UK BRANCH 4 668,43 EUR suma. Atsakovei pretenzija pareikšta 2019-12-13, atsakovė gera valia draudimo išmokos negrąžino.
Viena iš civilinės atsakomybės sąlygų yra dėl neteisėtų veiksmų kilusi žala (CK 6.249 straipsnis). Žala gali pasireikšti kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Atsakovė iš esmės neginčijo ieškovės apskaičiuotos ir išmokėtos 4 668,43 EUR sumos. Kaip matyti iš ieškovės dalykinio susirašinėjimo su BALSIA INSURANCE SE dokumentų ir kitų žalos dydžio apskaičiavimo dokumentų, atsakovei nebendradarbiaujant, įvykio aplinkybės buvo nustatytos tik vienos iš įvykio šalies pateiktų duomenų pagrindu. Automobilis TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas neremontuotinu.
Kita civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų yra asmens kaltė. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. CK 6.248 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama. Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Neteisėtų veiksmų sąvoka įtvirtinta CK 6.246 straipsnio 1 dalyje, joje nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi taikant deliktinę civilinę atsakomybę, remiantis generalinio delikto taisykle, minėta, kalbama tik apie tris atsakomybės atsiradimo sąlygas : 1) kaltę; 2) žalą; 3) priežastinį ryšį tarp kalto asmens elgesio ir žalos atsiradimo. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teisine prasme žala yra tik tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir jeigu padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.
Atsakovės teigimu ir liudytojo R. E. parodymais, dėl autoįvykio, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), kaltas būtent šios transporto priemonės vairuotojas, kuris R. E. atsiprašė už autoįvykį, įvykio deklaracijos nepildė, todėl R. E., atsižvelgęs, kad transporto priemonei MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini), apgadinimų nepadaryta, sprendė, jog pranešti apie autoįvykį nėra būtina nei darbdaviui, nei draudimo bendrovei. Atsakovės ir liudytojo R. E. vertinimu, transporto priemonę TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), valdęs asmuo R. E. galimai apgavo, nes kreipėsi dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir nurodė išgalvotas, tačiau jam palankias aplinkybes dėl transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojo kaltės.
Iš įvykio išklotinės matyti, kad apie (duomenys neskelbtini) įvykį pranešė BALCIA INSURANCE SE UK BRANCH. Atsakovės teigimu, darbuotojas R. E. apie autoįvykį nepranešė, paaiškinimą parašė po to, kai atsakovės buvo užklaustas dėl autoįvykio. Kaip matyti iš R. E. rašytinio paaiškinimo, datuoto 2020-01-06, R. E. paaiškino, kad transporto priemonės TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotojas neleistinai manevravo, norėjo aplenkti ir įvažiuoti į stovėjimo aikštelę kaire puse, tačiau galimai neapskaičiavo atstumo ir trenkėsi į vilkiko priekabą, kadangi priekabai žala nebuvo padaryta, jis atsakovei apie įvykį nepranešė. Šis dokumentas atsakovės atstovo prie bylos buvo pateiktas 2020-09-29. Po to, 2020-10-12 ieškovė pateikė savo darbuotojo A. Ž., Ekspertizių skyriaus vadovo, parengtą išvadą dėl autoįvykio mechanizmo. Pagal šią išvadą, autoįvykis įvyko autovežiui sukant į dešinę, jo puspriekabei išsikišus į išorę, buvo kliudytas šalia stovėjęs lengvasis automobilis, nes nėra jokių būdingų sužalojimo požymių, galinčių patvirtinti, jog automobilis TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), būtų judėjęs – nėra sužalojimų automobilio važiavimo kryptimi, išilgai jo važiavimo krypties – priekinio bamperio priekinės pusės dešinė dalis yra labiau išsikišusi į išorę priekio link, tačiau ji nesužalota, kaip ir priekinis žibintas, o priekinio sparno sugadinimas yra „gilus“, deformuota priekinių dešinės pusės durų priekinė dalis, sugadinimų kryptis yra ne išilgai automobilio išilginės ašies, o skersai. Ekspertizių skyriaus vadovas A. Ž. automobilių judėjimą ir kitas autoįvykio aplinkybes nustatė remdamasis fotonuotraukomis, kuriose užfiksuoti automobilio TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), apgadinimai.
R. E. buvo apklaustas liudytoju 2020-10-29 teismo posėdžio metu, jis paaiškino, kad buvo aikštelėje, jam pradėjus judėti į priekį, pasukus dešiniau, išgirdo garsą, išlipęs pamatė, kad lengvasis automobilis atsitrenkė į jo vairuojamo vilkiko, o ne į priekabos, kairės pusės kampą. Kai jis pradėjo manevrą į dešinę, lengvojo automobilio nematė.
Draudžiamojo įvykio tyrimo 2019-11-14 ir 2019-12-10 aktuose nurodyta, kad automobilis MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini), su priekaba ((duomenys neskelbtini)) atbuline eiga kliudė automobilį TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini). Į bylą yra pateiktos 2 nuotraukos, kuriose užfiksuotos transporto priemonės. Atsakovės darbuotojo valdytos transporto priemonės matoma tik dalis. Pastebėtina, kad nevienodai apibūdinama automobilio MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini), transporto priemonių junginio dalis, kuri kontaktavo su automobiliu TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini). Ekspertizių skyriaus vadovas A. Ž. išvadoje nurodė, kad šis automobilis tempė priekabą, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri suko į dešinę bei, kad autovežiui sukant į dešinę, jo puspriekabei išsikišus į išorę, buvo kliudytas šalia stovėjęs lengvasis automobilis. Atsakovės darbuotojas R. E. paaiškinime nurodė, kad automobilis TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), trenkėsi į vilkiko priekabą, kad priekabai žala nebuvo padaryta, duodamas parodymus teisme jis akcentavo, kad lengvasis automobilis atsitrenkė į jo vairuojamo vilkiko, o ne į priekabos, kairės pusės kampą. Iš nuotraukos matyti, kad transporto priemonė, kuri įvardijama kaip priekaba arba puspriekabė, turėjo valstybinį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 9 – 12 dalių teisės normas, tiek priekaba, tiek puspriekabė yra transporto priemonės, kurias velka motorinė transporto priemonė.
Ieškovė 2019-10-14 el. paštu siuntė paklausimą atsakovei, teiravosi, koks automobilis eismo įvykio 2019-04-03 metu vilko šią puspriekabę. Taigi šiuo laišku buvo ne tik teiraujamasi vilkiko duomenų, tačiau ir pateikta informacija apie tai, kad informacijos gavimas susijęs su 2019-04-03 autoįvykiu. Tokio turinio užklausimas, teismo vertinimu, buvo pakankamas atsakovę paskatinti nedelsiant pasidomėti eismo įvykio, kuriame dalyvavo atsakovės vilkikas, aplinkybėmis, o ne tik pateikti prašomą informaciją. Taigi atsakovė nesiėmė aktyvių, operatyvių ir protingų esamomis aplinkybėmis veiksmų, siekiant išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes. Toks atsakovės elgesys vertintinas kaip jos pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis. Draudimo sutartis yra ne tik rizikos, bet ir fiduciarinė sutartis, t. y. draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 straipsnis), yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Taigi atsakovė, nevykdžiusi pareigos bendradarbiauti ir nepasidomėjusi įvykio aplinkybėmis, neteisi teigdama, kad ieškovė be jos žinios ir nesant atsakovės kaltę patvirtinančių įrodymų, prisiėmė atsakomybę dėl autoįvykio.
Ištyrus ir įvertinus šalių pateiktus įrodymus, gautus iš keleto įrodinėjimo priemonių, skyrium ir jų visetą, yra pagrindas prieiti prie išvados, kad ne automobilio TOYOTA AVENSIS, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotojas, o atsakovės darbuotojas R. E., vairavęs automobilį MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini), su priekaba (duomenys neskelbtini), 2019-04-03 sukėlė eismo įvykį ir yra dėl to kaltas, jo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala kito asmens turtui, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir ieškovei atsiradusių nuostolių, išmokėjus draudimo išmoką ir padengus kitas išlaidas, o atsakovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, yra atsakinga už savo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą. Taigi laikytina, kad ieškovė įrodė esant sąlygas, būtinas civilinei deliktinei atsakomybei atsakovės atžvilgiu taikyti (CK 6.246, 2.247,6.248, 6.249, 6.270 straipsniai).
Tokiu atveju, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Ši draudiko teisė savaime nėra ribojama TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis), ar remiantis tuo faktu, kad priėmė atsakovės pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką, nes ieškovė nėra saistoma pareigos nepriimti ar grąžinti draudėjo pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką, kadangi iki tol draudimo teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę.
CK 1.125 straipsnio 7 dalis nustato, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškovės reikalavimas yra regresinio pobūdžio. CK 1.127 straipsnio 4 dalis nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ieškovė prievolę įvykdė 2019-11-21 ir 2019-12-22, ieškinį pareiškė 2020-05-26, taigi vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais gali pripažinti teismas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovės nesumokėta draudimo įmoka (465 EUR) sudaro 9,96 proc. ieškovės išmokėtos draudimo išmokos sumos (4 668,43 EUR). Draudimo įmoką atsakovė pavėlavo sumokėti 9 dienas, taip pat svarbu pažymėti, kad draudimo įmoka sumokėta tik po to, kai įvyko eismo įvykis. Atsakovė nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių įmoka nebuvo sumokėta laiku. Ieškovė nenurodė, kad dėl šios konkrečios sutarties, po to, kai ji buvo pažeista, operatyviai ėmėsi kokių nors veiksmų sutartį pažeidusios šalies atžvilgiu. Taigi iš dalies toleravo tokius atsakovės veiksmus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šiuo metu ieškovė atsakovę laiko nepatikimu verslo partneriu.
Nustačius atsakovės padarytą sutarties pažeidimą – draudimo įmoką sumokėjo po 9 dienų ir jau po eismo įvykio, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė įgijo teisę pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį, 22 straipsnio 2 dalį reikalauti iš atsakovės grąžinti dėl padarytos žalos ieškovės išmokėtą draudimo išmoką (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
Nagrinėjamos bylos duomenimis, grąžinamos sumos dydis nustatytinas remiantis jau minėtais kriterijais, taip pat atsižvelgiant ir į sutarties šalių tarpusavio santykius bei į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kurių vienam (ieškovei) draudimas yra jo įprasta komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovei) – bendrovės pagrindinės veiklos yra transporto paslaugos; kad ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms).
Teismas prieina prie išvados, kad ieškinio tenkinimas visa apimtimi prieštarautų draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), kadangi sumokėjęs draudimo įmoką draudėjas pats turėtų atlyginti ir visą draudiminio įvykio metu padarytą žalą, todėl teismas sprendžia, kad grąžinamos sumos dydis nustatytinas kaip 1/4 dalis (4 668,43 EUR : 4 = 1 167,11 EUR) ieškovės išmokėtos draudimo išmokos ir tai būtų proporcingas bei adekvatus atsakovės atsakomybės už padarytą draudimo sutarties pažeidimą rezultatas ir atitiktų šių draudimo teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis). Kitoje dalyje regresinio pobūdžio ieškinio reikalavimas atmestinas.
Dėl palūkanų priteisimo
Skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).
Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Kitoks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų, kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų pusiausvyrą. Abi šalys yra privatieji pelno siekiantys juridiniai asmenys, t. y. savo pavadinimą turinčios įmonės (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, 2.34 straipsnio 1 dalis, 3 dalis), todėl veikiantys savo rizika.
Iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą – 1 167,11 EUR už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (teismo įsakymo priėmimo diena), t. y. nuo 2020-04-14, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Ieškinys tenkinamas iš dalies (25 proc.), paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93, 98 straipsniai). CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas šalių procesinį elgesį vertina iš esmės tinkamu, todėl nukrypti nuo CPK 93 straipsnio nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagrindo nėra.
Ieškovė ieškinį apmokėjo 105 EUR žyminiu mokesčiu, už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą sumokėjo 135,76 EUR, už advokato teisines paslaugas turėjo 500 EUR išlaidų (sumokėta 2020-10-29), advokatas parengė ieškinį, atstovavo teisme, rengė papildomus paaiškinimus ir rinko įrodymus.
Atsakovė už advokato teisines paslaugas turėjo 500 EUR išlaidų (sumokėta 2020-09-28), advokatas konsultavo atsakovę, atstovavo teisme.
Šalių turėtų išlaidų dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“: 8.2, 8.16-8.19 papunkčiuose numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, į tai, kad 2020 m. I ir II ketvirčių vidutinių mėnesinių bruto darbo užmokesčių šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžiai atitinkamai buvo 1 381 EUR ir 1 398,50 EUR, teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo ieškovės atstovas, truko 2 val., o atsakovės atstovas – 3 val., pripažintina, kad šalių realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos (abiejų šalių po 500 EUR) advokatų teisinei pagalbai apmokėti buvo būtinos, turėtų išlaidų dydis neviršija nustatytų maksimalių dydžių, išlaidos yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokatų darbo ir laiko sąnaudoms, mažinti priteistinas sumas pagrindo nėra (CPK 93 straipsnis).
Proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, iš atsakovės ieškovei priteistina 125 EUR už advokato teisines paslaugas, 26,25 EUR žyminio mokesčio, 33,94 EUR už vertimo paslaugas, o iš ieškovės atsakovei – 375 EUR už advokato teisines paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93, 98 straipsniai).
Byloje susidarė 5,26 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šias išlaidas valstybei atlyginti įpareigotina atsakovė (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnis, 96 straipsnis).
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 - 265 straipsniais, 268 - 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „IC Logistics“, juridinio asmens kodas 300636663, ieškovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, juridinio asmens kodas 40103840140, 1 167,11 EUR draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 167,11 EUR sumos už laikotarpį nuo 2020-04-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 125 EUR už advokato teisines paslaugas, 26,25 EUR žyminio mokesčio, 33,94 EUR už vertimo paslaugas.
Priteisti iš ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, juridinio asmens kodas 40103840140, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „IC Logistics“, juridinio asmens kodas 300636663, 375 EUR už advokato teisines paslaugas.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „IC Logistics“ juridinio asmens kodas 300636663, valstybei 5,26 EUR išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, padengti.
Valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (įmokos kodas - 5660), privalu sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.
Teisėja Vijolė Vitienė