Administracinė byla Nr. A-404-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02004-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovams Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. G. su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 17R-3678;

2) įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą pareiškėjos prašymą Nr. 15R-3468 tenkinti visiškai.

Pareiškėja skunde nurodė, kad kreipėsi į Komisiją su prašymu kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, kurį 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 17R-3678 buvo atsisakyta tenkinti. Šis sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, prieštaringas, priimtas netinkamai išanalizavus pateiktus dokumentus. Skundžiamame sprendime klaidingai nustatyta, kad patirtos išlaidos nėra tinkamai įrodytos pagrindžiamaisiais dokumentais. Pareiškėja 2012 m. spalio 15 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „ETP Baltic“ (rangovu) sudarė rangos sutartį dėl saulės energijos elektrinės įrengimo, 2013 m. vasario 1 d. rangovas faktiškai atliko visus darbus. Pareiškėja 2013 m. sausio 14 d. sumokėjo rangovui dalinį apmokėjimą už atliktus darbus, ką patvirtina Komisijai pateiktas kasos pajamų orderis, tuo pilna apimtimi įvykdyta pareiga pagrįsti ir įrodyti patirtas išlaidas. Pažymėta, kad tarp pareiškėjos ir rangovo kilo ginčas dėl visiško atsiskaitymo pagal sutartis, todėl likę mokėjimai nebuvo atlikti ir sąskaita-faktūra nebuvo išrašyta. Pareiškėja atitiko visus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) ir 2013 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtintu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) keliamus reikalavimus, todėl prašymas kompensuoti išlaidas turėjo būti patenkintas. Skundžiamu sprendimu buvo pažeisti teisinio saugumo, teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepime (b. l. 18-20) prašė pareiškėjos skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, įrodančių patirtų išlaidų pagrįstumą. Pateikta kasos pajamų orderio kvito kopija, tačiau nepateikti duomenys dėl avanso negrąžinimo, darbų atlikimo aktai. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Energetikos agentūra 2013 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. SD-01-07-267 pareiškėjai buvo pateiktas prašymas pateikti avansinių mokėjimų išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau pareiškėja jų nepateikė. Taip pat ji nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti ir dokumentais neįrodė savo ketinimų, veiksmų susigrąžinti avansinius mokėjimus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Šiuo atveju Komisija skundžiamus sprendimus priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją. Priimant skundžiamus sprendimus nebuvo padaryta aiški klaida, nepiktnaudžiauta įgaliojimais, dėl šių priežasčių šie sprendimai yra pagrįsti, teisėti, priimti vadovaujantis Aprašo nuostatomis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime (b. l. 14-15) prašė pašalinti Ministeriją iš atsakovų šioje byloje.

Nurodė, kad priimdama skundžiamą sprendimą Komisija veikė kompetencijos ribose, vadovavosi jai suteikta diskrecija, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti. Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, ji turi diskreciją pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Šie Komisijos įgalinimai numatyti Aprašo 18-21 punktuose, jokiems kitiems asmenims, įskaitant ir pareiškėją, Aprašas nesuteikia įgaliojimų vertinti tokių išlaidų pagrįstumo. Atsižvelgiant į susiklosčiusią Lietuvos ir Europos Sąjungos teismų praktiką, teismo vertinimas šiuo atveju apsiriboja klausimais, ar Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių ir, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Skundžiami sprendimai atitinka šiuos reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 41-46) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 15 d. pareiškėja su UAB „ETP Baltic“ sudarė rangos sutartį Nr. 121015 (toliau – ir Sutartis) (b. l. 6) dėl saulės energijos elektrinių įrengimo. Pareiškėjos Komisijai pateiktame 2013 m. sausio 14 d. UAB „ETP Baltic“ kasos pajamų orderio kvite ETPK Nr. 4 (b. l. 8) nurodyta, kad pareiškėja atliko 6 250 Lt avansinį mokėjimą, kurį priėmė minėtos įmonės atstovas. 2013 m. sausio d. buvo surašytas perduodamų darbų lydraštis Nr. 0128-2 (b. l. 9), pagal kurį UAB „ETP Baltic“ direktorius pateikė pareiškėjai dvejus techninius projektus. 2013 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėja pateikė Komisijai prašymą kompensuoti išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Šiame prašyme nurodė patyrusi 18 755 Lt išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimui bei elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbams. 2013 m. gruodžio 10 d. VĮ Energetikos agentūra raštu Nr. SD-01-07-267 (b. l. 26) kreipėsi į pareiškėją prašydama pateikti Sutarties nutraukimo susitarimą ar kitą dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjui (sutarties nutraukimo dokumentą, PVM sąskaitą-faktūrą, darbų atlikimo aktą ar kitą dokumentą).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo santykius reguliuojantis teisinis reglamentavimas aiškintinas sistemiškai, atsižvelgiant į kartu priimtas kitų įstatymų nuostatas. Aptaręs Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 1 straipsnio 2 dalį, 2010 m. vasario 18 d. AIEĮ projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749, 2013 m. sausio 17 d. priimtas AIEĮ pataisas (įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.), 2013 m. sausio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo) nuostatas, Aprašo 23 punktą, teismas apibendrino, jog ginčo teisinius santykius reguliuojančiu teisiniu reglamentavimu yra siekiama inter alia skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Kadangi šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, inter alia atsižvelgtina į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos patirtų 18 755 Lt dydžio išlaidų būtinumą bei proporcingumą.

Pažymėta, kad AIEĮ pakeitimai Lietuvos Respublikos Seime imti inicijuoti dar 2012 m. gruodžio mėnesį. Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012 m. gruodžio 5 d. posėdyje (protokolo Nr. 107-P-46(3)) buvo svarstytas klausimas dėl elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energiją supirkimo tarifų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų tikslinio naudojimo bei atsinaujinančių išteklių energetikos įtakos elektros energijos kainai. Šiuo klausimu nutarta pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti AIEĮ projektą, kuriame būtų patikslintos įstatymo nuostatos, dėl kurių iškilo problemos jo įgyvendinimo metu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. sausio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 23, kuriuo nutarė pritarti aptariamam AIEĮ pakeitimo įstatymo projektui, Įgyvendinimo įstatymo projektui ir pateikti juos Lietuvos Respublikos Seimui. Po derinimo Vyriausybėje, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas 2013 m. sausio 15 d., o priimtas – 2013 m. sausio 17 d. Pagal pareiškėjos pateiktus duomenis (2013 m. sausio 14 d. UAB „ETP Baltic“ kasos pajamų orderio kvite ETPK Nr. 4 (b. l. 8)) nurodyta, kad pareiškėja atliko ginčo avansinį mokėjimą, 2013 m. sausio 14 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5, 6.200 straipsniais, vertino, kad laikydamasi šių principų, o ypač, vykdydama prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdama rūpestingai, pareiškėja galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis. Atitinkamai, turėjo imtis priemonių, kad Sutartyje numatyta įranga nebūtų užsakoma ir, atitinkamai, nebūtų patiriami neproporcingi nuostoliai.

Taip pat vertinta, kad Aprašo 4 punkte įtvirtinta, jog vienas iš privalomų kompensuotinų išlaidų požymių yra tai, kad jos gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Pareiškėja, veikdama atstovaujama advokato, turėjo ir galėjo tinkamai suprasti šį Aprašo 4 punkte įtvirtintą reikalavimą, tačiau jo nesilaikė. Pažymėta, kad iki skundžiamo sprendimo priėmimo VĮ Energetikos agentūra raštu Nr. SD-01-07-267 (b. l. 26) kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti Sutarties nutraukimo susitarimą ar kitą dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjui (sutarties nutraukimo dokumentą, PVM sąskaitą-faktūrą, darbų atlikimo aktą ar kitą dokumentą). Pareiškėja skunde nurodė, kad iki 2013 m. vasario 1 d. faktiškai visi darbai buvo atlikti, todėl UAB „ETP Baltic“ įgijo turtinę teisę reikalauti, kad pareiškėja atsiskaitytų pagal šalių sudarytą sutartį. Tačiau pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepateikė pagrįstų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Taip pat nepateikė reikiamų dokumentų, pilna apimtimi pagrindžiančių jos patirtas 18 755 Lt dydžio išlaidas, šių išlaidų būtinumą bei proporcingumą. Taip pat pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji dėjo protingai intensyvias pastangas susigrąžinti ginčo išlaidas. Valstybės institucijos šiuo atveju veikė aktyviai, prašė pateikti papildomus dokumentus. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašomos kompensuoti išlaidos neatitinka Aprašo 4 punkte nustatyto reikalavimo, negali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Teismas priminė, kad dėl pakeitimų pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas – jis susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikomas 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nutarimu Nr. 03-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas. 2013 m. vasario 28 d. VTEKK nutarimu Nr. 03-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Kadangi pareiškėja nebuvo gavusi leidimo gaminti elektros energiją iki nustatyto termino, jos pagamintai energijai nebegalėjo būti taikomas iki šios dienos priimtas didesnis 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas, tačiau elektros energija iš jos vis tiek galėjo būti superkama.

Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja pagrindas pripažinti skundžiamų aktų neatitikimą šiems reikalavimams ir juos panaikinti.

Apibendrindamas teismas nurodė, jog šioje byloje reikšminga tai, kad ginčo santykių reglamentavimo tikslai yra skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą, kartu užtikrinant viešuosius interesus atitinkančių poreikių lėšų panaudojimo efektyvumą. Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjos patirtos išlaidos nebuvo pagrįstos, laikydamasi adekvačių apdairumo standartų, ji turėjo galimybę šių išlaidų išvengti; pareiškėja turėjo galimybę tęsti saulės elektros energetikos plėtojimą, ši veikla nebuvo akivaizdžiai praradusi ekonominę prasmę. Skundžiamame akte pareiškėjos nurodytos išlaidos pagrįstai pripažintos nekompensuotinomis, pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių jame nustatytų aplinkybių teisingumą, Komisija veikė savo diskrecijos ribose, jos veikla iš esmės atitiko jos veiklos principus. Pareiškėja teismui nenurodė duomenų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kad priimant skundžiamus sprendimus Komisija būtų veikusi nusižengdama jai suteiktiems įgaliojimams ar diskrecijai, skundžiamas sprendimas priimtas laikantis nustatytų procedūrinių reikalavimų, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą patirtų išlaidų dalies tenkinimas neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

III.

Pareiškėja V. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 51-52), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjos V. G. skundą tenkinti.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas pareiškėjos skundą atmetė nurodydamas, kad ji nei teismui, nei Komisijai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos patirtų 18 755 Lt dydžio išlaidų būtinumą bei proporcingumą, nors iš bylai pateikto perduodamų projektų lydraščio matyti, kad darbai pagal Rangos sutartį buvo atlikti dar iki 2013 m. vasario 1 d., tad pareiškėja įgijo pareigą sumokėti likusią nesumokėtą darbų kainą. Akivaizdu, kad ši suma yra ne tik būtina, bet ir proporcinga atliktų darbų apimčiai.

2) Teismo argumentai, kad pareiškėja turėjo numatyti, kad įstatyminis reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis, dar nepasikeitus įstatyminiam reglamentavimui pareiškėja turėjo imtis priemonių, kad Rangos sutartyje numatyti darbai nebūtų atlikti, nepagrįsti ir neteisingi. Darbai pagal Rangos sutartį buvo atlikti iki AIEĮ pakeitimo, todėl pareiškėja, vadovaudamasi galiojančiu įstatymu, pagrįstai, galėjo juo remtis ir tikėtis, kad pagal galiojantį įstatyminį reglamentavimą įgytos teisės išliks ir ji galės toliau vystyti saulės elektrinių verslą. Tačiau, AIEĮ buvo skubotai pakeistas, fiksuoti tarifai sumažinti, valstybė neužtikrino pareiškėjos teisėto lūkesčio, pažeidė teisinį tikrumą, dėl to, siekiant apsaugoti nusprendusių nebeplėtoti saulės elektrinių verslo interesus, buvo nuspręsta kompensuoti nusprendusių nebeplėtoti saulės elektrinių verslo asmenų, patirtas išlaidas. Todėl pareiškėja, įgijo teisę tikėtis, kad jos patirtos ir iki AIEĮ pakeitimo atsiradusios išlaidos bus kompensuotos. Pareiškėja visada veikė pagal įstatyminį reglamentavimą. Pažymi, kad valstybė ir įstatymo leidėjas įsipareigoja užtikrinti teisinį tikrumą, įstatymų stabilumą, todėl pareiškėja neprivalėjo numatyti, kad įstatyminis reglamentavimas pasikeis, priešingai vadovaudamasi teisinio tikrumo, apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, pareiškėja galėjo tikėtis stabilaus įstatyminio reglamentavimo.

3) Teismas nurodė, kad kreipdamasi į Komisiją pareiškėja buvo atstovaujama advokato, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Teisinės pagalbos pareiškėja kreipėsi tik tada, kai Komisija atsisakė kompensuoti jos patirtas išlaidas.

4) Pasisakydama dėl teismo argumento, kad pareiškėjos prašomos kompensuoti išlaidos neatitinka Aprašo 4 punkte nustatyto reikalavimo, negali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, pareiškėja remiasi Aprašo 10.1 punktu ir teigia, kad tiek teismui, tiek Komisijai pateikė Rangos sutartį bei vieną iš alternatyviai nurodytų, apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų, kasos pajamų orderį 6 250 Lt sumai, papildomai teismui pateikė perduodamų darbų lydraštį. Taigi šioje sumoje pareiškėjos išlaidos neginčytinai yra patirtos, realios ir pagrįstos išlaidas pagrindžiančias dokumentais, Komisija, atsisakydama jas kompensuoti, o teismas atsisakydamas panaikinti Komisijos sprendimą, pažeidė pareiškėjos teises ir interesus. Pabrėžia, kad pareiškėjos patirtos išlaidos nebuvo pernelyg didelės, atitiko Aprašo 2 punkte nurodytus maksimalius dydžius.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 58-59) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Ministerija yra netinkamas atsakovas šioje administracinėje byloje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1194 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ bei Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-246 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Komisiją teisiniuose ginčuose atstovauja Inspekcija.

2) Pareiškėjo skundo argumentai dėl teisės į teisingą teismą įgyvendinimo nebuvo pažeisti, kadangi teismas objektyviai išanalizavo visus argumentus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

3) Sprendime pagrįstai pažymėta, kad teismas negali pakeisti Komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, Įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių, teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Nagrinėjamu atveju, teismas ištyręs faktinius ir teisinius įrodymus byloje, pagrįstai nustatė, kad Komisija laikėsi visų procedūrinių taisyklių ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjos atžvilgiu.

4) Tik Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių, projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Aprašo 18-21 punktai išimtinę teisę vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą nustato tik Komisijai. Jokiems kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, iškaitant ir pareiškėją, Aprašas nesuteikia teisės ir kompetencijos vertinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, pagrįstumo.

5) Tai, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių, ne kartą yra pripažinę bei nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos ir Europos Sąjungos teismai.

6) Apeliaciniame skunde teikiami subjektyvūs pamąstymai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo.

Atsakovo Komisijos atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 61-62) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Nesutinka su apeliantės argumentais dėl teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principų pažeidimo. Teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai tyrė tik Komisijos veiksmų atitikimą Aprašo reikalavimams. Aprašo normos Komisijai nesuteikė teisės vertinti galimai padarytos žalos dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, todėl teismas pagrįstai Komisijos veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu nevertino.

2) Aprašo 4 punktas numato, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagristos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo įrodymo dokumentais. Apeliantė nepateikė jokių dokumentų, įrodančių išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu pagrįstumą ir elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimo išlaidų pagrįstumą, pateikė tik 2013 m. sausio 14 d. kasos pajamų išlaidų orderio kopiją, įrodančią 6 250 Lt avansinių mokėjimų išlaidas, tačiau nepateikė duomenų dėl avanso negrąžinimo, darbų atlikimo aktų, t. y., dokumentų, kurie įrodytų avansinių išlaidų pagrįstumą. Nors VĮ Energetikos agentūra 2013 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. SD-01-07-267 prašė pateikti avansinių mokėjimų išlaidas pagrindžiančius dokumentus, apeliantė jų nepateikė. Be to, apeliantė nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus. Vertina, jog apeliantė pasirinko būdą atgauti sumokėtas sumas pasinaudojant Aprašo reglamentuojamu kompensaciniu mechanizmu. Teigia, kad visi kompensavimo procese dalyvaujantys subjektai, kuriems valstybė sudarė galimybę atgauti išlaidas, tiesiogiai susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, turi elgtis sąžiningai, teisėtai, proporcingai. Tuo atveju, kai subjektas sumoka dideles pinigų sumas ir negauna už tai nei prekių, nei paslaugų, įprastomis sąlygomis jis dės pastangas, siekdamas atgauti savo sumokėtas lėšas. Šiuo atveju apeliantė išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtas avansines sumas, neįsitikino, kad šių sumų susigrąžinimo galimybės neegzistuoja, o tiesiog kreipėsi į Komisiją dėl minėtų sumų kompensavimo. Pažymi, kad tiesiogiai patirtos išlaidos pagal teisės aktus gali būti kompensuojamos iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų, kurios pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo nuostatas, surenkamos iš visų elektros vartotojų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 17R-3678 atsisakyti kompensuoti pareiškėjos prašytas kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra.

Komisija Sprendimu atsisakė kompensuoti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašyme nurodytas išlaidas – sumokėtą ir negrąžintą avansinį mokėjimą ir kitas išlaidas, susijusias su dokumentų, reikalingų gauti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, paruošimu, saulės elektrinių ir su jomis susijusių technologinių įrenginių, projektavimu, kadangi pareiškėja tinkamai šių išlaidų nepagrindė, nepateikė Komisijos prašytų papildomų dokumentų, nepagrindė avanso negrąžinimo fakto.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą pareiškėjos nurodytų išlaidų dalį.

Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir mano, jog Komisija Sprendime neįgyvendino Įgyvendinimo įstatymo tikslų, nekompensavo įstatymu garantuotų išlaidų.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą, negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai. Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Pareiškėja prieštarauja Komisijos išvadai, kad jos kaip avansas pagal rangos sutartį Nr. 121015 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis. Pareiškėja taip pat tvirtina, kad rangovas turi teisę reikalauti iš jos sumokėti visą rangos sutarties kainą, kadangi visi rangos sutartyje numatyti darbai yra atlikti.

Teisėjų kolegija sutinka su aplinkybe, jog pareiškėjos nurodytas avansas yra sumokėtas iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Tačiau, nagrinėjamu atveju, išlaidų pagrįstumo vertinimui reikšmingos ir kitos išlaidų mokėjimo aplinkybės. Pagal bylos duomenis nustatyta, jog tarp pareiškėjos (užsakovės) ir UAB „ETP Baltic“ (rangovo) rangos sutartis Nr. 121015 sudaryta 2012 m. spalio 15 d. Sutarties 2.1 punkte nurodyta, jog 6 250 Lt avansas mokamas per 10 darbo dienų po visų plėtros leidimų gavimo. Likusią sumos dalį projektuotojui apmoka per 10 kalendorinių dienų nuo darbų užbaigimo, projektuotojui pateikus PVM sąskaitą-faktūrą. Pareiškėja pateikė 2013 m. sausio 14 d. kasos pajamų orderio kvitą, patvirtinantį 6 250 Lt avanso sumokėjimą, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių rangos sutarties įvykdymą, nėra pateikti atliktų darbų įforminimo dokumentai, ar duomenys, patvirtinantys sutarties nutraukimą. Nesant šių duomenų negalima tinkamai įvertinti prašomų atlyginti išlaidų pagrįstumo. Likusios pagal sutartį mokėti sumos pareiškėja iš viso nepagrindžia jokiais duomenimis (Aprašo 4 p.). Aptartų nustatytų aplinkybių pakanka konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjos nurodomas sumokėtas ir nesusigrąžintas avansinis 6 250 Lt mokėjimas ir kitos pareiškėjos prašytos kompensuoti išlaidos (12 505 Lt) yra nepagrįstos išlaidos.

Apibendrinant kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo taip pat ir visa likusi už rangos darbus mokėtina suma (12 505 Lt), nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos. V. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Artūras Drigotas

                                                                                                             Ramūnas Gadliauskas