Administracinė byla Nr. eI-2249-535/2017
Proceso Nr. 3-61-3-00243-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija: 1.6.7, 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 20d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkaujanti ir pranešėja), Arūno Kaminsko,Inos Kirkutienės
dalyvaujant pareiškėjo atstovui K. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas V. Š. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo priimtą 2016-12-27 raštą Nr.2-280 „Dėl poilsio aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), techninio projekto“ ir įpareigoti atsakovą per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2016-10-21 prašymą „Dėl pritarimo poilsio aikštelės projektui“ pakartotinai bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad jis 2016-12-28 gavo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2016-12-27 raštą Nr. 2-280 „Dėl poilsio aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), techninio projekto“. Skundžiamu raštu atsisakyta pritarti pareiškėjo pateiktam techniniam projektui. Pareiškėjas nurodo, kad jis 2012 m. parengė aikštelės projektą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo (duomenys neskelbtini), buvo numatyta įrengti poilsio aikštelę. Projekte numatyta, jog minėta aikštelė skirta visuomenės poreikiams – poilsiui, siekiama sutvarkyti ežero prieigas, numatant aiškią, estetišką zoną poilsiui, numatomas automobilių parkavimas, neigiamo poveikio aplinkai nebus. 2012-12-07, 2012-12-12 atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, su prašymu dėl pritarimo, nesudėtingo statinio, poilsio aikštelės įrengimo projektui. Buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybų dokumentų skyriaus atsakymas, kuriame nurodyta, jog statybą leidžiančiam dokumentui išduoti yra būtini Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas bei saugomos teritorijos direkcijos pritarimas, tai yra statybą leidžiančiam dokumentui gauti yra būtinas atsakovo pritarimas .Atsižvelgiant į tai, kad statybą leidžiančiam dokumentui pagal projektą gauti yra būtinas atsakovo pritarimas, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į atsakovą, tačiau jokio konkretaus atsakymo iki Skundžiamo rašto gavimo nebuvo gavęs. Atsakovo neveikimą ir nesąžiningumą rodo tai, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi: 2012-12-12 ( atsakymas negautas); 2014-10-22 pateiktas projektas, prašyta jam pritarti, atsakymas nebuvo gautas. 2016-06-22 pareiškėjas pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei dėl aikštelės įrengimo, kadangi atsakovas neatsakė į eilę pareiškėjo prašymų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2016-09-27 persiuntė prašymą svarstyti atsakovui, atsakymas negautas iki šiol; 2016-10-21 Direkcijai išsiųstas prašymas dėl pritarimo aikštelės įrengimo projektui, prašymu reikalauta skubos tvarka pritarti projektui. 2016-12-28 gautas skundžiamas atsakymas į prašymą, kuriuo atsakovas atsisakė pritarti projektui. Pareiškėjas nurodo, kad su Skundžiamu raštu nesutinka, mano, kad jis yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl prašo šį raštą panaikinti. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas raštas nemotyvuotas.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. LVAT praktikoje konstatuojama, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 dalis). Taigi, viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus. LVAT praktikoje pažymima, kad VAĮ 8 str. iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (2014-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014). Pareiškėjas nurodo, kad Skundžiamas aktas neatitinka Viešojo administravimo 8 str. įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam teisės aktui, todėl prašo Skundžiamą raštą panaikinti. Skundžiamas raštas nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, jame tiesiog nurodoma, kad Verkių reginio parko plane (toliau – Planas), patvirtintame 2009 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-342, ginčo aikštelės įrengimui nurodoma kita teritorija. Be to, projektuojama ginčo aikštelė yra ežero apsaugos zonoje. Skundžiame rašte nenurodoma, kokioje faktinėje zonoje yra aikštelė, kodėl ji negali būti projektuojama projekte numatytoje zonoje, nenurodoma nei ežero apsaugos zonos dydis, nei ežero apsaugos reikalavimai, nenurodoma, kokia dalimi ginčo aikštelė neva tai patenka į ežero apsaugos zoną. Pareiškėjas, gavęs tokį nemotyvuotą Skundžiamą raštą, nepagrįstą jokiomis faktinėmis aplinkybėmis net negali ir nežino kaip koreguoti projektą, kad jis atitiktų atsakovo keliamus reikalavimus. Skundžiamame rašte atsakovo dėstomi argumentai visiškai nepagrįsti jokiais faktiniai duomenimis, todėl Skundžiamas raštas yra nemotyvuotas ir pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus. Skundžiamas raštas nėra tinkamai pagrįstas teisės norminiais aktais, rašte nurodomas planas ir nuoroda į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintą Specialiosios žemės ir miško naudojimosi sąlygas, tačiau Skundžiamame rašte nenurodoma, kokių konkrečių minėtų teisės aktų neatitinka planas, kurios plano dalys minėtiems aktams prieštarauja, tai parodo Skundžiamo rašto neteisėtumą ir nepagrįstumą. Pareiškėjas, gavęs tokį raštą , net neturi galimybės koreguoti plano. Skundžiamame rašte nenumatyta apskundimo tvarka , tai yra aiškus VAĮ 8 str. 2 dalies pažeidimas, šis raštas turi būti naikinamas vien dėl šios priežasties. Pareiškėjas prašo teismo Skundžiamą raštą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Skundžiamame rašte nurodyta, jog „Pažymėtina, kad poilsio aikštelė projektuojama Verkių regioniniame parke, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (NRn), kuriai nustatytas (subnatūralios (neurbanizuojamos) aplinkos) reglamentas. Verkių regioninio parko tvarkymo plane, patvirtintame 2009 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos ministro įsakymu Nr. D1-342, aikštelės įrengimui nurodoma kita teritorija“. Pareiškėjas su tokiais atsakovo Skundžiamame rašte išdėstytais argumentais nesutinka, mano, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti. Tokio tipo poilsio aikštelės statybai, toje pačioje vietoje atsakovas jau buvo išdavęs pritarimą statybai seniau, tačiau baigėsi statybą leidžiančio dokumento galiojimo terminas, todėl statyba nebuvo įteisinta. Statybos teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas teisme, kur pareiškėjui buvo nustatytas terminas sutvarkyti projektinę dokumentaciją. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 , nustatyta, jog atsakovas ginčo aikštelę siekė įteisinti jau vykstant bylos nagrinėjimui. Teismas nustatė, jog apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius ir inžinerinių tinklų planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Šis leidimas su jo pratęsimais galiojo iki 2006 m. gruodžio 30 d. Taigi atsakovo pastatytas statinys nors ir pripažintas savavališka statyba, tačiau ši aplinkybė patvirtina, jog Aikštelės statybos įteisinimui įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose imperatyvo nėra. Nutartimi teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovo pastatyta ginčo aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų šalia turistinės bazės, ant (duomenys neskelbtini) ežero kranto, Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirstymo ypatumus. Ši aikštelė atitinka ir visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, prie kurios tiek privažiavimas, tiek priėjimas yra sutvarkytas ir sureguliuotas Atsakovo pastatytu kelio ženklu. Atsakovas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes Ieškovas neįrodė, kad jo nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį, todėl šis reikalavimas pripažinta neproporcingu padarytam konkrečioje byloje pažeidimui ir neatitinkančiu siekiamų teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų apginti pažeistas asmenų teises, išlaikant teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą. Atsižvelgiant į teismo Nutartyje konstatuotus argumentus galime daryti išvadą, jog ginčo aikštelė gali būti įteisinta teritorijoje, įstatyme numatytų kliūčių nėra, Aikštelė atitinka visuomenės poreikius. Be to, kaip ir nustatė teismas Nutartyje ginčo aikštelės statybai buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, tiesiog jo galiojimas buvo pasibaigęs. Pripažintina, kad šios teismo nustatytos aplinkybės turi res judicata galią, todėl pripažintina, kad Skundžiamame rašte išdėstyti argumentai dėl teritorijos yra neteisėti ir paneigti įsiteisėjusiu, privalomu teismo sprendimu, teritorijoje ginčo aikštelės įrengimas yra galimas.
Pagal LR Vyriausybės 2004 -08-19 nutarimu Nr. 996 patvirtintą saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamento 29.1. punktą subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles; leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Pagal projektą yra suformuojamas kelias ir sustojimo aikštelė, jog poilsiautojai galėtų naudotis ir privažiuoti prie ežero, todėl minėtoje teritorijoje toks statinys yra leidžiamas, o Skundžiamas aktas priimtas neteisėtai ir turi būti panaikintas. Atsakovas Skundžiamame rašte papildomai nurodo, kad projektuojama ginčo aikštelė patenka į ežero apsaugos juostą, o vandens telkinių juostoje draudžiama statyti. Kaip minėta iš šio atsakovo Skundžiamam rašte esančio pasisakymo neaišku, kokio ilgio yra vandens apsaugos zona, nesuprantama ar visa ginčo aikštelė patenka į minėtą zoną, ar konkreti jos dalis, pareiškėjas neturi galimybių koreguoti Projekto, jeigu ir neva ginčo aikštelė patektų į vandens apsaugos zoną. Šios aplinkybės liudija Skundžiamo rašto neteisėtumą, minėtas raštas privalo būti panaikintas.
Atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija (toliau - ir Atsakovas, Direkcija) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. Direkcijai pateikė derinti „Buitinių nuotekų tinklų" projektą, kuris buvo parengtas 1994 m. ir pareiškėjas turėjo leidimą statybai. Išnagrinėjus šį techninį projektą, Direkcija 2011-06-15 raštu Nr. 2-64 informavo statytoją, kad rengiant techninį projektą privalu vadovautis statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01: 2010 „Statybą leidžiantys dokumentai" bei STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas" reikalavimais. Kada 2012-12-19 (reg. Nr. 32-76) pateikė Direkcijai naujos statybos projektą (statytojas/užsakovas - A. Š., projekto vadovas - K. L., atestato Nr. (duomenys neskelbtini)) „Poilsio aikštelė", statytojui žodžiu buvo išsakytos pastabos, kad rengiant projektą nesivadovauta „Statinio projektavimas" reikalavimais. Pareiškėjas 2014-11-07 (reg. Nr. 40-32) pateikė Direkcijai naujos statybos projektą (statytojas/užsakovas - A. Š., projekto vadovas - K. L., atestato Nr. (duomenys neskelbtini)) „Poilsio aikštelė", kuris patikrintas ir , dėl nederinimo motyvų, atsakyta raštu (2014-11-13 Nr. 2-142).Verkių regioninio parko teritorija tvarkoma vadovaujantis Verkių regioninio parko tvarkymo planu, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009-06-22 įsakymu Nr. Dl-342, nustatytu reglamentu NRn, t. y. subnaturalios (neurbanizuojamos) aplinkos rekreacinės teritorijos, kuriose statyba yra draudžiama. Atsakovas, vadovaudamasis išdėstytais motyvais, prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1696-872/2013 ir Vilniaus apygardos teismas, civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014, išnagrinėję civilinę bylą pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, 2013-06-13 sprendimu ir 2014-05-30 nutartimi įpareigojo atsakovą A. Š. per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pašalinti savavališkos statybos padarinius ir LR Statybos įstatyme numatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus, o neįvykdžius šio reikalavimo per nustatytą terminą, savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti pastatytus nesudėtingus statinius – trinkelėmis išklotą 882,49 kv. m. aikštelę, esančią valstybinėje žemėje, šalia atsakovui A. Š. priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šalia jam nuosavybės teise priklausančios agroturistinės bazės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Jei šių įpareigojimų atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys Inspekcijai leista nugriauti pastatytus nesudėtingus statinius – įrengtą trinkelėmis išklotą 882,49 kv. m. aikštelę, sutvarkyti statybvietę, išieškant visas patirtas išlaidas iš atsakovo A. Š.. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjui suteikė galimybę per nustatytą terminą įteisinti savavališką statybą ginčo santykiams taikydamas sprendimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies 1 punktą, kuriose įtvirtinta, kad teismas gali leisti įteisinti savavališką statybą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Tačiau toks teismo sprendimas, priimtas vadovaujantis minėtomis teisės normomis, anaiptol nereiškia, kad įtvirtinama besąlyginė valstybės institucijų, dalyvaujančių statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese, pareiga bet kokiu atveju leisti įteisinti savavališką statybą. Teisė gauti statybą leidžiantį dokumentą ir tokiu būdų įteisinti savavališką statybą turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktų reikalavimų. Parengtas statinio projektas ir jo pagrindu išduodamas statybos leidimas be jokių išimčių turi atitikti imperatyvių teisės aktų reikalavimus, neprieštarauti teritorijų planavimo dokumentams, specialiesiems reikalavimams, taikomiems statybai saugomose teritorijose. Statinių statybos projektų atitiktį nustatytiems teisės aktų reikalavimams įvertinti ir nenustačius neatitikimų juos derinti privalo kompetentingos valstybės institucijos. Nagrinėjamu atveju viena iš šių institucijų yra Direkcija. Todėl darytina išvada, kad Direkcija ginčo atveju pagrįstai vertino pateikto projekto atitiktį teisės aktų reikalavimams, teritorijų planavimo dokumentams. Skunde pareiškėjas nurodo, kad Direkcijos skundžiamas raštas neatitinka LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, t. y. jis nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, teisės norminiais aktais, skundžiamame rašte nenumatyta apskundimo tvarka, raštas nėra aiškus, argumentuotas ir suprantamas. Inspekcija prašė teismo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą, prašydamas pilnai patenkinti.
Atsakovo atstovė į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė teismo bylą nagrinėti
jam nedalyvaujant.
Skundas tenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl Direkcijos 2016-12-27 rašto Nr.2-280 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. pareiškėjas parengė aikštelės projektą Nr.12A-01, kuriuo (duomenys neskelbtini) buvo numatytaįrengti poilsio aikštelę. 2012-12-07 ir 2012-12-12 pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybės admionistraciją, prašydamas pritarti nesudėtingo statinio, poilsio aikštelės įrengimo projektui. Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybų dokumentų skyrius pateikė atsakymą pareiškėjui, kuriame nurodė, kad statybą leidžiančiam okumentui išduoti yra būtini NŽT sutikimas ir saugomos teritorijos direkcijos pritarimas, t.y. statybą leidžiančiam dokumentui gauti yra būtinas atsakovo pritarimas. Pareiškėjas raštu kreipėsi į atsakovą 2012-12-12 (atsakymas nebuvo gautas), 2014-10-22 pateikė projektą, prašydamas jam pritarti (atsakymas nebuvo gautas.2016-06-22 pareiškėjas pateikė prašymą Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorei dėl aikštelės įrengimo, Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2016-09-27 persiuntė prašymą svarstyti atsakovui (atsakymas nėra gautas). 2016-10-21 atsakovui buvo išsiųstas prašymas dėl pritarimo Aikštelės įrengimo projektui. 2016-12-28 pareiškėjas gavo 2016-12-27 atsakymą į prašymą, kuriuo atsakovas atsisakė pritarti projektui. Pareiškėjas pateikė teismui skundą dėl atsakovo 2016-12-27 rašto Nr.2-280 “Dėl poilsio aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), techninio projekto”, prašydamas teismo panaikinti šį raštą bei įpreigoti atsakovą per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2016-10-21 prašymą dėl pritarimo poilsio aikštelės projektui pakartotinai. Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.2-1696-872/2013 ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr.2A-375-302/2014, išnagrinėję civilinę bylą pagal VTPSI prie Aplinkos ministerijos ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, 2013-06-13 sprendimu ir 2014-05-30 nutartimi įpareigojo atsakovą A. Š. per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos astatybos padarinius ir LR Staybos įstayme numatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus, o neįvykdžius šio reikalavimo per nustatytą terminą, savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti pastatytus nesudėtingus statinius – trinkelėmis išklotą 882,49kvm aikštelę, esančią valstybinėje žemėje, šalia A. Š. priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), sklypo kad.Nr. (duomenys neskelbtini) ir šalia jam nuosavybės teise priklausančios agroturistinės bazės, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Jei šių įsipareigojimų atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys, Inspekcijai leista nugriauti statybvietę, išieškant visas patirtas išlaidas iš atsakovo A. Š.. Vilniaus paygardos teismas pareiškėjui suteikė galimybę per nustatytą terminą įteisinti savavališką statybą ginčo teisiniams santykiams taikydamas sprendimo priėmimo metu galiojusio LR statybos įstatymo 28str.7d. bei LR teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14str.7d.1p. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas Direkcijos raštas neatitinka LR viešojo administravimo įstatymo 8str.1d. įtvirtintų reikalavimų, t.y. jis nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, teisės norminiais aktais , skundžiamame raštennenumatyta apskundimo tvarka, jis nėra aišskus, argumentuotas. Vertinant priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas pažymi, kad inagrinėjamu atveju iš atsakovo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad juo atsakovas iš emsėsatsisako atlikti atitinkamus veikmsu , nepritaria projektiniams pasiūlymams, kuriuos pateikė pareiškėjas, todėl šiuo atveju atsakovo priimtas aktas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes.VAĮ 8str.1d. numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT praktikoje pripažįstama, kad VAĮ 8str.1d. iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio aktso priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individual administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti , ar nustatyti turinio ( teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio administracinio aktoadresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ior teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t.y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Iš ginčijamo 2016-12-27 sprendimo nėra aišku, kokių konkrečių reikalavimų neatitinka pareiškėjo pateikti projektiniaia pasiūlymai. Atsakovas skundžiamame sprendime nenurodo teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis padarė atitinkamas išvadas ir priėmė neigiamą atsakymą dėl projektinių pasiūlymų derinimo. Aiškiai, išsamiai ir suparnatamai nemotyvuotas individualus administracinis aktas sudaro kliūtis jį ginčijančiam asmeniui tinkamai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas atsakovo aktas yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyta akto apskundimo tvarka. Skundžiamame akte nenurodoma, kokioje faktinėje zonoje yra aikštelė, kodėl ji negali būti projektuojama projekte numatytoje zonoje, nenurodomas ežero apsaugos zonos dydis, ežero apsaugos reikalavimai. Skundžiamame rašte nurodomas Plana sir nuoroda į LR Vyraisuybės 1992-05-12 nutarimu Nr.343 patvirtintas Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygas, bet nenurodoma, kokių konkrečių teisės aktų neatitinka planas, kurios palno dalys minėtiems aktams prieštarauja.Teisma,s vertindamas visu sįrodymus, daro išvadą, kad yra pagrindas , įvertinus visus skundžiamo sprendimo neatitikimus VAĮ 8str. nostatoms, panaikinti atsakovo priimtą 2016-12-27 raštą Nr.2-280 ”Dėl poilsio aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), techninio projekto” ir įapreigoti atsakovą per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2016-10-21 prašymą dėl pritarimo poilsio aikštelės projektui pakartotinai (ABTĮ 88str.2p.). Patenkinus skundą, iš atsakovo pareiškėjo naudai priteistinois jo patirtos bylinėjimosi išlaidos: 22,5Eur žyminio mokesčio bei 875 Eur už advokato pagalbą teisme (skundo surašymas, atstovavimas teisme) (ABTĮ 40str.1d., 4d.). Pareiškėjui grąžintina 7,5Eur žyminio mokesčio permoka, pavedant VMI, kadangi skundas paduotas elektroninių ryšių priemonėmis, todėl už šį skundą mokėtina suma sudaro 75proc. okėtinos žyminio mokesčio sumos , kas sudaro ne 30Eur, o 22,5Eur (ABTĮ 35str.3d.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ė :
pareiškėjo A. Š. skundą patenkinti.
Panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos priimtą 2016-12-27 sprendimą Nr.2-280 “Dėl poilsio aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), techninio projekto“ ir įpareigoti atsakovą per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo A. Š. 2016-10-21 prašymą dėl pritarimo poilsio aikštelės projektui pakartotinai.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (į.k.124191547) A. Š. (a.k(duomenys neskelbtini) naudai 22,5Eur žyminio mokesčio bei 875Eur už advokato teisinę pagalbą. Grąžinti A. Š. (a.k(duomenys neskelbtini) 7,5Eur žyminio mokesčio , pavedant VMI.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Ina Kirkutienė
Arūnas Kaminskas