Civilinė byla Nr. 2-1270-467/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00797-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.6.1;     3.4.2.8; 3.2.6.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Alma Urbanavičienė,

sekretoriaujant Rimutei Svirobovičienei,

dalyvaujant ieškovės atstovui asociacijos „Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos“ vadovui P. M.,

atsakovo UAB “Litesko” atstovei R. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui UAB „Litesko“ dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta, šilumos apskaitos paskirstymo ir apmokėjimo pripažinimo neteisėtais bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

              Ieškovė R. P. 2015 m. balandžio 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 1-43, t.1) atsakovams UAB „Litesko“ ir Valstybinei energetikos inspekcijai, kuriuo prašė 1) pripažinti ieškovės buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo ieškovės buto šildymo būdo ir karšto vandens ruošimo būdo teisėto pakeitimo 2010 m. spalį; 2) pripažinti atsakovo UAB „Litesko“ šilumos energijos apskaitą, paskirstymą ir apmokėjimą (sąskaitas) ginčo laikotarpiu neteisėtais ir įpareigoti atsakovą atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos, skirtos buto šildymui, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymo perskaičiavimą bei ištaisyti ieškovui išrašytas klaidingas sąskaitas už šilumos energiją, įskaitant karštą vandenį ir jo temperatūros palaikymą, nuo 2010 m. spalio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; 3) panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2R-1003 ir įpareigoti inspekciją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio reikalavimus dėl ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo teisėtumo ir šilumos apskaitos ir paskirstymo neteisėtumo, kuriuos inspekcija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimas, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nenagrinėtini teisme toje pačioje byloje, reikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka inspekcijoje, kuria nėra pasinaudota, inspekcijai atsisakius nagrinėti šiuos reikalavimus.

              Ieškovė R. P. 2015 m. gegužės 21 d. pateikė ieškinio papildymą (b.l. 148-156, t.1), kuriuo atsakovu į bylą įtraukė Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, ir nurodė, kad ši savo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. R2 (SP)-1542 iš dalies atmetė ieškovės skundą ir iš dalies nutraukė jo nagrinėjimą, neužtikrino šilumos ir karšto vandens apskaitos priemonių atitikties teisinės metrologijos reikalavimams, nustatytiems Metrologijos įstatyme.

Ieškovė R. P., 2016 m. sausio 18 d. patikslinusi ieškinį (b.l. 141-143, t.3), atsakovu prašo palikti tik UAB „Litesko“, ir 1) nutraukti bylą dėl sutarties nutraukimo nuo ieškovės atlikto teisėto šildymo būdo pakeitimo nuo 2014 m. gruodžio 31 d. pripažinimo ir dėl įpareigojimo atsakovui atlikti buto šildymui nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir karšto vandens temperatūros palaikymo skirtos šilumos energijos perskaičiavimą nuo 2014 m. sausio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ieškovė šioje dalyje atsisako ieškinio atsakovui gera valia įvykdžius ieškovės ieškinio reikalavimus ir iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas už minėtą laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dėl buto šildymo ir nuo 2014 m. sausio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dėl karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio; 2) pripažinti ieškovės buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo ieškovės buto šildymo būdo ir karšto vandens ruošimo būdo teisėto pakeitimo 2010 m. spalį; 3) pripažinti atsakovo šilumos energijos apskaitą, paskirstymą ir apmokėjimą (sąskaitas) ginčo laikotarpiu neteisėtais ir įpareigoti atsakovą atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos, skirtos buto šildymui, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymo perskaičiavimą bei ištaisyti ieškovei išrašytas klaidingas sąskaitas už šilumos energiją, įskaitant karštą vandenį ir jo temperatūros palaikymą, nuo 2010 m. spalio iki 2014 m. gruodžio 31 d. (dėl buto šildymo), nuo 2010 m. spalio iki 2014 m. sausio 31 d. (dėl karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio) ir nuo 2010 m. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo (dėl bendro naudojimo patalpų dalies). Nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas UAB „Litesko“ geranoriškai įvykdė dalį ieškinio reikalavimų – pripažino sutarties nutraukimą nuo ieškovės atlikto šildymo būdo pakeitimo 2014 m. gruodžio 31 d. ir atliko energijos perskaičiavimą buto šildymui nuo 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau nepagrįstai paliko šilumos energijos dalį bendro naudojimo patalpų šildymui, nors name nėra bendro naudojimo patalpų, o perskaičiavimą šilumos, skirtos karšto vandens temperatūros palaikymui, atliko nuo 2014 m. sausio 31 d. Todėl ieškovė prašo ieškinį nurodytoje dalyje nutraukti, nes nebeliko ginčo objekto, atsakovui gera valia įvykdžius ieškovo reikalavimus.

Ieškinyje ieškovė nurodo, kad jai nuosavybės teise priklauso butas, esantis Luokės g. 33-15, Telšiuose. Ji 2015 m. balandžio 8 d. gavo Valstybinės energetikos inspekcijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2R-1003, su kuriuo nesutinka ir kreipiasi į teismą, prašydama iš esmės išnagrinėti ieškovės, kaip vartotojos, ir atsakovo UAB „Litesko“, kaip energetikos įmonės, ginčą. Ieškovė tvirtina, kad jos butas ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai, o atsakovas ginčo namo (kuriame yra ir ieškovei priklausantis butas) bendro naudojimo patalpose suvartotą šilumą skirstė nepagrįstai ir neteisėtai, taikė netinkamas šilumos paskirstymo metodikas, pažeidinėjo galiojančius teisės aktus, šilumos apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus. Ieškovės name visada buvo taikomas 1-asis karšto vandens ruošimo būdas, kai karštą vandenį, kaip galutinį produktą, tiekia vienas tiekėjas – UAB „Litesko“. Ieškovės namo butų savininkai nebuvo pasirinkę 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo ir atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog daugiau nei pusė ieškovės namo gyventojų išreiškė valią dėl 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovės namo gyventojai nėra išreiškę valios ir priėmę sprendimo dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, todėl ginčo laikotarpiu atsakovas buvo karšto vandens tiekėjas ieškovės daugiabučiam namui. Dėl atsakovo kaltės yra nesutvarkyta karšto vandens apskaita ieškovės bute ir kituose jos namo butuose, nes atsakovas pagal prašomą pripažinti nutraukta ieškovės buto nesąžiningą šilumos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį į butams ir bendro naudojimo patalpoms priskirtą šilumos energiją įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam arba apskaitytam metrologiškai nepatikrintais skaitikliais karštam vandeniui paruošti, nors tai draudžia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis. Ieškovė įrodinėja atsakovo vykdyto šildymui, karštam vandeniui paruošti ir jo temperatūrai palaikyti skirtos šilumos energijos paskirstymo neteisėtumą, kuris pasireiškė šilumos apskaitai naudojamais apskaitos prietaisais, kurie ginčo laikotarpiu neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, nes metrologiškai nepatikrintus rodmenis sąskaitoms išrašyti draudžia LR ūkio ministro 1999-12-21 įsakymo Nr. 424 punktas 22 ir LR energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 punktas 55.3 ir 185.4 punktas. Ieškovė tvirtina, kad įstatymas numatė atsakovo pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą jau nuo 2000 m. sausio 1 d. Todėl šilumos tiekėjas įpareigotinas perskaičiuoti visus mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį už visą laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2014 metų, nes ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkęs ieškovės namo karšto vandens apskaitos pagal teisės aktų reikalavimus. Visi atsakovo veiksmai (neveikimas) įrodo didelį jo aplaidumą, tiekiant šilumą ir karštą vandenį ginčo namui. LR Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad energetikos įmonės, tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia namams ir (ar) butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip. Kadangi nei vienas ieškovės namo vartotojas nėra pageidavęs kitaip, laikytina, kad šilumos ir karšto vandens tiekėjas atsako už butų šildymo ir karšto vandens paslaugą ne iki šio namo įvado, o iki kiekvieno buto, nes atsakovas, kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjas, turi individualias sutartis su kiekvienu buto savininku. Šilumos tiekėjas ginčo name šilumos apskaitai naudojo šilumos ir karšto vandens skaitiklius, kurie neturėjo gyventojų sutikimo keisti juos į skaitiklius su nuotolinio nuskaitymo galimybe. Todėl iki šiol vykdyta visa šilumos apskaita yra neteisėta ir niekinė, o šilumos tiekėjas turi prisiimti visas pasekmes, įskaitant finansines, nes netinkamai vykdė savo prievolę įrengti ir prižiūrėti šilumos apskaitos sistemas ieškovės name, įskaitant jų metrologinių patikrų atlikimą. Atsakovas gali nepagrįstai tvirtinti, kad jo 2008-2014 metais vykdyta apskaita buvo tvarkinga, nes Metrologijos inspekcija 2014 metais pažeidimų nenustatė, tačiau tokius argumentus paneigia CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta skolininko kaltės prezumpcija, ką patvirtina ir administracinių teismų formuojama praktika. Analogiška padėtis susidarė ir šioje byloje, kai atsakovas nevykdė Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punktu nustatytos šilumos ir karšto vandens tiekėjo pareigos užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninės būklės, atitinkančios teisės aktų reikalavimus (Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju už karšto vandens tiekimą atsiskaitoma pagal apskaitos prietaisų rodmenis, todėl už jų įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas šilumos tiekėjas - atsakovas. Nors Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje plačiau nedetalizuota, kokius veiksmus konkrečiai apima visos tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą, tačiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu (adm.byla Nr.A-525-1298/2012), akivaizdu, jog situacija, kai karšto vandens apskaitos prietaisai yra pakeisti ne visuose butuose, kuriuose vartojamas karštas vanduo, nurodyto reikalavimo neatitinka, nes Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis imperatyviai teisę, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams, susiejo su reikalavimu tiekėjui įvykdyti visas jo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Ieškovė visiškai pagrįstai reikalauja, kad atsakovas atliktų ginčo namo centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą, nes atsakovas netinkamai taikė paskirstymo metodus šilumos ir karšto vandens apskaitai. Ieškovė neprivalo apmokėti už „nepaskirstyto“ karšto vandens pašildymą, nes ieškovės bute apskritai nėra tiekiamas centralizuotai ruošiamas karštas vanduo. Šioje situacijoje „nepaskirstyto“ karšto vandens vartotojais yra laikytini tik ieškovės kaimynai, kurių butuose naudojami karšto vandens ir šilumos energijos vartojimo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Šilumos tiekėjas taip pat neturėjo teisės ieškovei skaičiuoti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio nuo 2010 m. spalio mėn. - nuo buto šildymo būdo ir karšto vandens ruošimo būdo pakeitimo, centralizuotą ruošimo būdą pakeičiant vietiniu, kuris yra įregistruotas viešame registre. Ieškovė nesutinka su atsakovo jai priskaičiuotais ir atsakovo nuožiūra paskirstytais mokesčiais už karšto vandens cirkuliaciją, nes atsakovas tai atliko, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Atsakovo vykdytas ir tebevykdomas šilumos paskirstymas, šilumos ir karšto vandens apskaita ir buhalterinė apskaita yra neaiškios, neskaidrios, neteisėtos, nesąžiningos ir turinčios aplaidumo, sukčiavimo ir net piktnaudžiavimo požymių. Ieškovės butui priskaičiuotas karšto vandens cirkuliacijos mokestis negali būti nustatomas asmenims, kurių butuose nėra tiekiamas karštas vanduo.  Cirkuliacijos mokestis yra skirtas apmokėti už šilumos kiekį, tenkantį karšto vandens temperatūros palaikymui, o ne patalpų šildymui. Butuose, kuriuose nėra karšto vandens vartotojų, gyventojams negali būti taikomas cirkuliacijos mokestis, nes gyventojai negali būti verčiami mokėti už paslaugą, kurios jie negauna (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2005, Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-173-577/2012). Ieškovė teisėtai ir, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, 2010 m. spalio mėn. atsisakė centralizuoto buto šildymo, centralizuoto karšto vandens tiekimo paslaugos, kartu atsisakydama ir karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos. Todėl atsakovas neturėjo teisės ieškovei skaičiuoti mokesčio už paslaugas, kurių ieškovė faktiškai negauna. Todėl atsakovas įpareigotinas perskaičiuoti ieškovei priskirtus mokėjimus už karšto vandens temperatūros palaikymą. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis nustato, kad butų, kurių yra pakeistas aprūpinimo šiluma būdas, savininkai privalo šilumos tiekėjams kiekvieną mėnesį apmokėti už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotą šilumos ir karšto vandens dalį (CK 4.76 str., 4.82 str.). Tai reiškia, kad daugiabučio namo savininkai turi pareigą, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra šildomos jiems priklausančios nuosavybės teise patalpos, mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą, tačiau nėra prievolės mokėti už karšto vandens paruošimą, kai į butą nėra tiekiamas karštas vanduo. Šias sąnaudas turi apmokėti tik tų butų savininkai, kurie savo butus šildo centralizuotai ir naudojasi centralizuotu karštu vandeniu, nes bendro naudojimo patalpose nėra vartojamas centralizuotas karštas vanduo. Ieškovė tvirtina, kad šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis tarp atsakovo ir ieškovės buvo nutraukta nuo buto šildymo būdo pakeitimo 2010 m. spalio mėn., ieškovei visiškai atsiskaičius už šilumos energiją, patiektą iki buto šildymo būdo pakeitimo. Byloje yra pateikti įrodymai (buto kadastro byla, 2010 m. spalio  mėn. deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, VĮ Registrų centras išrašas apie ieškovės buto vietinį šildymo būdą), kad ieškovės butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų nuo 2010 m. spalio mėn., kai buvo užbaigti buto šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai.  Ieškovo atliktų statybos darbų, pakeičiant buto šildymo būdą ir karšto vandens ruošimo būdą, teisėtumą patvirtino Valstybinė statybos inspekcija 2015-01-14 raštu Nr. (7.9.)-2D-598. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis nustato, kad tais atvejais, kai, rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas), pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Ši nuostata taikytina ir nagrinėjamu atveju ir nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento ieškovės buto ir kitų patalpų šildymo būdas laikytinas teisėtai pakeistu, o jos ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartis nutraukta, tačiau atsakovas su tuo nesutinka, motyvuodamas, kad, ieškovei įsigijus butą, kuriame buvo šilumos tiekimo įrenginiai, buvo sudaryta šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis su ieškove. Tačiau atsakovo tiekiamo centralizuoto šildymo įrenginius ieškovė paprastojo remonto statybos darbais demontavo 2010 m. spalį, vietoje jo įsirengdama vietinį (autonominį) šildymą, taip pat visiškai atsiskaitydama su atsakovu už iki 2010 m. spalio mėn. patiektą centralizuotą šilumos energiją. Ieškovės bute buvo atlikti nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai, kurių duomenys akivaizdžiai įrodo, kad ginčo laikotarpiu ieškovės bute faktiškai nebuvo centrinio šildymo iš centralizuotų šilumos sistemų, o buvo tik vietinis centrinis šildymas. Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys apie ieškovės buto vietinį šildymo būdą  nėra pakeisti ir nėra užginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau atsakovas vis dar klaidingai tebemano, jog ieškovės buto šilumos ir karšto vandens vartojimo sutartis nėra nutraukta, nes ieškovė nėra įvykdžiusi reikalavimų, kurie negaliojo šildymo būdo pakeitimo metu arba negalėjo būti teisėtai taikomi šildymo būdo pakeitimui. Todėl atsakovas ir reikalauja, kad ieškovė sumokėtų už šilumos energiją, kurios realiai faktiškai nesuvartojo. Vien tik aplinkybė, kad buto šilumos ir karšto vandens vartojimo sutartis nėra tariamai nutraukta, neįrodo, kad ieškovė faktiškai vartojo atsakovo tiekiamą šilumą. Ieškovė tinkamai ir teisėtai 2010 m. spalį pakeitė savo buto šildymo būdą pagal darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus, tuo pačiu teisėtai nutraukdama šilumos vartojimo sutartį konkliudentiniais ir Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindais nuo šilumą vartojančių įrenginių atjungimo ir deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą momento. Šiuo metu galiojantys teisės aktai, kurie dar negaliojo 2011 m. gegužės mėn. (darbų deklaravimo metu), taip pat teisės aktai, kurie jau nebegaliojo nuo 2011 m. gegužės mėn., netaikytini ieškovei, nes teisės aktai atgal negalioja. Net ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui. Būtent tokia padėtis susidarė šioje byloje, kai ieškovė, teisėtai atlikusi paprastojo remonto darbus 2010 m. spalį ir 2010 m. spalį užpildžiusi deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, galėjo teisėtai 2012 m. birželį įregistruoti atliktus paprastojo remonto darbus pagal darbų atlikimo ir deklaravimo metu galiojusius teisės aktus, kurie nuo 2010 m. spalio nereikalavo iš statytojo jokio statybą leidžiančio dokumento, kaip nepagrįstai reikalauja atsakovas, nepripažindamas šildymo būdo pakeitimo teisėtumo. Šilumos vartojimo sutarties nutraukimo metu buvo aplinkybės, kurioms esant, įstatymas leidžia vartotojui vienašališkai nutraukti arba pakeisti šilumos energijos į jo butą tiekimo sutartį. Remiantis CK 6.390 straipsnio 1 dalimi, esant alternatyviam (vietiniam) buto šildymo būdui ir nesant žalos namo kitų butų bei patalpų savininkams, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad šalis siejusi sutartis dėl šilumos energijos tiekimo į ieškovės butą yra pasibaigusi nuo buto šildymo sistemos atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos. Teismo sprendimu pripažinus šį faktą, šalių sutartiniai santykiai pasibaigtų ne tik faktiškai, bet ir teisiškai. Vartotojais yra laikytini tik ieškovės kaimynai, kurių butuose naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Už šiomis sistemomis tiekiamos centralizuotos šilumos energijos sąnaudas privalo sumokėti tik šios centralizuotos šilumos vartotojai pagal prievolių teisės normas, o ne visi namo bendraturčiai pagal daiktinės teisės normas. Šioje byloje inspekcija neatskyrė reikalavimų, reiškiamų dėl išlaidų skirtų bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, nuo reikalavimų dėl išlaidų butų savininkų poreikiams tenkinti. Ieškovė nesutinka su atsakovo argumentais dėl šilumos paskirstymo ieškovės name teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Todėl šilumos tiekėjo priimtas sprendimas dėl metodo Nr. 4 yra teisėtas, galiojantis ir vykdytinas. Atsakovas netinkamai vykdo savo prievolę apskaityti ir paskirstyti ieškovės name suvartotą centralizuotą šilumą. Anot atsakovo, centralizuota šiluma ieškovės name buvo skirstoma pagal 4-ą metodiką. Ieškovė mano, kad atsakovas nepagrįstai parinko šias metodikas, nes 5-a metodika yra skirta atvejams, kai bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, tačiau nėra taikytina tais atvejais, kai bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai ir vietiniu būdu. Atsakovas aplaidžiai nesidomėjo, nors žinojo ir privalėjo domėtis, kaip yra šildomos bendro naudojimo patalpos ieškovės name. Dėl šio aplaidumo atsakovas netinkamai skirstė šilumą, netinkamai taikydamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas metodikas, nors žinojo arba privalėjo žinoti, kad visa centralizuota šiluma name suvartojama tik centralizuotai šildomuose butuose, o ne bendro naudojimo patalpose. Ieškovė nesutinka su atsakovo reikalaujamu sumokėti įsiskolinimu už neva ieškovės bute ir bendro naudojimo patalpose suvartotą šilumos energiją, nes atsakovas tai atliko, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus (nuo 2010-11-01 įsigaliojusių Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.1 p., 1 priedo 28 p., 1 priedo 59 p., 1 priedo 60 p.). Ieškovės name nėra jokių apskaitos prietaisų, matuojančių atskirai šildymui suvartotą šilumos kiekį ir geriamam vandeniui pašildyti, todėl atsakovas negalėjo šilumos paskirstymui taikyti šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, nes atsakovas nepripažįsta ieškovės buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo teisėtumo, nors visi kiti namo butai šildomi centralizuotai, o bendro naudojimo patalpos šildomos centralizuotai ir vietiniu būdu, tačiau į šilumos paskirstymą nėra įtrauktos kitos paskirties nešildomos asmeninio naudojimo patalpos. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis nustato, kad butų, kurių yra pakeistas aprūpinimo šiluma būdas, savininkai privalo šilumos tiekėjams kiekvieną mėnesį apmokėti už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotą šilumos ir karšto vandens dalį, kas atitinka CK 4.76 ir 4.82 straipsnių nuostatas, tačiau nenustato prievolės mokėti už buto ir bendro naudojimo patalpų šildymą neproporcingai daug, kai šios patalpos yra šildomos ne tik centralizuotai, bet ir vietiniu būdu. Šilumos paskirstymo 5-o metodo 6.4 punktas nustato, kad šilumos kiekis vartotojams, išvardytiems šio metodo 1.4 punkte (t.y. teisėtai įsirengusiems autonominį vietinį šildymą) nustatomas pagal suvartotos  energijos ar sudeginto kuro išskirtą šilumos kiekį, apskaičiuotą pagal Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse nurodytą (4.19 p.) teisės aktą, tačiau šilumos tiekėjas ieškovės bute vietiniu būdu paruoštos ir į bendro naudojimo patalpas išspinduliuotos šilumos neapskaito, neįvertina ir atitinkamai nesumažina  ieškovės butui tenkančios bendro naudojimo patalpų šildymui skirtos šilumos dalies. Taigi įstatymas reikalauja įvertinti visą šilumos kiekį, o ne tik centralizuotai tiekiamos šilumos kiekį. Šiuo metu ieškovės buto suvartotas autonominiu būdu paruoštas šildymas ir išskiriamas šilumos kiekis, suvartotas bendrų patalpų šildymui, apskaitytas nebuvo, nors pagal įstatymą turėjo būti įvertintas. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Ieškovės daugiabutyje name yra įrengtas centralizuotos šilumos apskaitos prietaisas, pagal kurio rodmenis yra išskirstomas apmokėjimas šio namo savininkams. Kitų butų išskiriama šiluma šiuo prietaisu nėra apskaitoma, todėl šis apskaitos prietaisas apskaito ne visą namo šilumą, o tik jos dalį. Todėl, žinodamas apie ieškovės bute pakeistą šildymo būdą, ginčo laikotarpiu atsakovas šilumą netinkamai skirstė pagal metodą Nr. 4, sudarydamas sąlygas praturtėti be pagrindo centralizuotai šildomų butų savininkams, tuo pačiu versdamas atsijungusio buto savininką (ieškovę), mokėti už šilumos energiją, kurios ieškovė faktiškai nesuvartojo. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004-11-11 nutarimu Nr.03-I2l patvirtintų šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 5.1 punkte nurodyta, kad bendro naudojimo patalpos yra daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Tačiau Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarime numatyta būtinoji sąlyga, kad visos šios patalpos turi būti centralizuotai šildomos realiai ir faktiškai, o ieškovės name šios bendro naudojimo patalpos yra šildomos šiluma, kurią išskiria centralizuotai ir vietiniu būdu šildomi butai. Todėl atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai reikalauja, kad ieškovė sumokėtų jai tenkančią centralizuotai tiekiamos šilumos dalį, nes jos patalpos yra šildomos vietiniu būdu, o ne centralizuotai. Be to ieškovė jau yra sumokėjusi už jai tenkančią proporcingą šilumos, suvartotos bendro naudojimo patalpoms šildyti, dalį, apmokėdama už savo buto, o kartu ir bendro naudojimo patalpų šildymą, savo pasirinktam energijos, vartojamos buto šildymui, tiekėjui. Ieškovė mano, kad atsakovas netinkamai skirstė šilumą pagal 4-ą metodiką, nes dalį šilumos energijos priskyrė ir ieškovės butui, kuris buvo šildomas vietiniu būdu. Be to VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nors šie sandėliukai  nėra bendro naudojimo patalpos. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija privalėjo tai įvertinti, nes atsakovas nepagrįstai priskiria ieškovei šilumos energijos dalį buto ir jam tenkančių bendro naudojimo patalpų šildymui, tačiau ieškovės kaimynų turimiems asmeninio naudojimo sandėliukams nėra priskiriama jokia namo bendro naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos dalis. Pagal teisės aktų reglamentavimą ir teismų praktiką, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės name atsakovas iki šiol nėra įrengęs atskiro šilumos apskaitos prietaiso karšto vandens boileriui, kuris yra privalomas, todėl iki šiol vykdyta visa šilumos apskaita, įskaitant šilumą karštam vandeniu ruošti, yra neteisėta ir niekinė, o šilumos tiekėjas turi prisiimti visas pasekmes. Ieškovė pateikė įrodymus, kad centralizuotai šildomomis bendro naudojimo patalpomis nesinaudoja, nes turi atskirą įėjimą, todėl neprivalo mokėti už patalpų, kuriomis nesinaudoja, šildymą. Pažymėtina, kad patalpų šildymui yra skirti šildymo prietaisai (radiatoriai). Jei šių prietaisų nėra įrengta patalpose, laikoma, kad patalpos nėra centralizuotai šildomos. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos spekuliacijos, kad bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, nes per jas eina centralizuoto šildymo vamzdynai, yra atmestinos, nes šilumos perdavimo įrenginiai (vamzdynai) nėra skirti patalpų šildymui. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl ieškovės pareigos apmokėti tik centralizuotos šilumos dalį, tenkančią centralizuotai nešildomų ieškovės buto patalpų „šildymui“, todėl šiuo atveju 4-a ir 5-a metodikos turi būti taikomos su išlygomis. Nors ieškiniu ieškovė ir prašė Valstybinės energetikos inspekcijos įpareigoti šilumos ir karšto vandens tiekėją perskaičiuoti mokėjimus už karštą vandenį pagal namo butuose esančių karšto vandens apskaitos prietaisų (skaitiklių) deklaruotus rodmenis, gyventojų butuose atlikti esančių karšto vandens skaitiklių su nuotoliniu duomenų perdavimu patikras, tačiau inspekcija nepagrįstai nusprendė, kad visi šie reikalavimai nėra susiję su energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimais, t.y. Valstybinė energetikos inspekcija netinkamai įvertinimo šalių ginčo teisinį santykį. Atsižvelgiant į teismų praktika, ieškovės reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą, atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos teisėtumo, šilumos apskaitos nagrinėjimas patenka į inspekcijos kompetenciją, todėl ieškovės ieškinys, išnagrinėjus iš esmės, tenkintinas visoje apimtyje. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. R2 (SP)-1542 iš dalies atmetė ieškovės skundą ir iš dalies nutraukė jo nagrinėjimą, todėl taip pat toks sprendimas yra neteisėtas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nusprendė, kad ieškovės daugiabučio namo šilumos ir karšto vandens apskaita neatitiko visų teisinės metrologijos reikalavimų, tačiau šiuos atsakovo veiksmus pripažino teisėtais, vadovaujantis tik protingumo kriterijais dėl tariamai per trumpo laikotarpio apskaitos sutvarkymui,  o ne teisės aktų normomis, kurios buvo nustačiusios šilumos ir karšto vandens tiekėjui įrengti ir metrologiškai patikrinti šilumos ir karšto vandens skaitiklius iki 1999 m. gruodžio 31 d. (LR Vyriausybės 1997-12-31 nutarimas Nr.1504).

Atsakovas UAB „Litesko“ atsiliepimuose su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovės ir atsakovo ginčo dėl buto šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos teisėtumo/neteisėtumo klausimo sprendimas tęsiasi jau ilgą laiką – nuo 2012 metų. Atsakovas sudarytos sutarties su Telšių rajono savivaldybe ir SP AB „Telšių šilumos tinklai“ bei Šilumos tiekimo licencijos Nr. L4-ŠT-27 pagrindu nuo 2000 m. rudens Telšiuose tiekia centralizuotai gaminamą šilumos energiją. Atsakovas tiekia šilumos energiją ir į ieškovės butą. 2010 m. rugpjūčio 13 d. atsakovas gavo ieškovės prašymą dėl vandens išleidimo iš namo šildymo sistemos. Atsižvelgiant į šį prašymą, 2010 m. rugpjūčio 16 d. buvo išdrenuota šildymo sistema, o 2010 m. rugsėjo 1 d. namo šildymo sistema buvo pripildyta vandens ir atlikti namo šildymo sistemos ir šilumos punkto hidrauliniai bandymai. 2010 m. rugsėjo 23 d. buvo parengtas pastato šilumos įrenginių parengties šildymo sezonui aktas. Daugiau vandens išleidimų iš namo šildymo sistemos nebuvo atlikta nei iki šildymo sezono pradžios, nei viso šildymo sezono metu. Todėl pagal atsakovo turimą informaciją ieškovė savo buto šildymo įrenginius demontavo iki 2010 m. rugsėjo mėn., t.y. iki namo šildymo sistemos užpildymo termofikatu, prieš atliekant namo šildymo sistemos ir šilumos punkto hidraulinius bandymus. Ieškovė, siekdama atjungti savo buto šildymo ir/ar karšto vandens sistemą nuo bendros namo šildymo sistemos (nutraukti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį), privalėjo vadovautis tuo metu (iki 2010 m. rugsėjo mėn.) galiojusių teisės aktų (įskaitant, bet neapsiribojant, Šilumos ūkio įstatymo, 2008-12-04 LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-617 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių) imperatyviais reikalavimais, apie ką ieškovei ne kartą buvo paaiškinta atsakovo siųstuose raštuose, tačiau ieškovė buto šildymo įrenginių atjungimo tvarką ignoravo. Atsakovas neturi informacijos, kad ieškovė, atlikdama buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių demontavimo darbus, būtų gavusi rašytinį pritarimą paprastojo remonto aprašui namo administratoriaus ir bendrosios dalinės nuosavybės savininkų. Buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių atjungimas grindžiamas tik pačios ieškovės paaiškinimais, nes šilumos tiekėjui (atsakovui) nebuvo pateikta Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas-pažyma bei pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo įrenginių, bei buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginių jungčių su pastato šildymo ar karšto vandens sistema išardymo, kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekimo ir (ar) kitų įrenginių ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas, kurie yra būtini konstatuoti faktą, kad vartotojas teisės aktų nustatyta tvarka atsijungė nuo centralizuotai tiekiamos šilumos, t.y. pakeitė buto/patalpų šildymo ir/ar karšto vandens tiekimo būdą ir nebegauna centralizuotai gaminamos ir tiekiamos šilumos ir/ar karšto vandens. Tik tokie įgaliotų valstybės institucijų aktai, pažymos yra teisinis ir faktinis pagrindas pripažinti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo santykius tarp vartotojo ir šilumos tiekėjo pasibaigusiais. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė neįgyvendino ir vėlesnėse Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijose įtvirtintų reikalavimų dėl buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių atjungimo, t.y. nepasirašė su atsakovu buto šilumos vartojimo įrenginių atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo. Savavališkas ieškovės buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių demontavimas tęsiasi iki šiol, todėl atsakovas neturi teisinio ir faktinio pagrindo keisti name suvartotos šilumos paskirstymo metodų ir tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-10-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 pripažino, jog Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012-09-21 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktus negaliojančiais, todėl nuo šio sprendimo įsiteisėjimo (nuo 2014-11-01) daugiabučio namo atskirų butų (buto) ar kitų patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos darbai atliekami, vadovaujantis tik statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų numatyta tvarka, netaikant Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatų. Kadangi ieškovė yra pateikusi deklaraciją apie buto šildymo įrenginių demontavimo (t.y. paprastojo remonto) darbų užbaigimą ir pagal šią deklaraciją yra pakeisti buto kadastro duomenys Nekilnojamojo turto registre, atsižvelgiant į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą bei statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įsigaliojimo) atsakovas laiko ieškovės buto šildymo įrenginius atjungtais nuo bendros namo šildymo sistemos, todėl už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. buvo perskaičiuoti/perpaskirstyti į ieškovės namą patiekti šilumos kiekiai visiems šilumos vartotojams. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiais, kad jos bute ir kituose namo butuose nebuvo sutvarkęs karšto vandens apskaitos ir namo karšto vandens apskaita netvarkinga iki šiol. Taip pat su tuo, jog šilumos energija ginčo namo butams bei bendrojo naudojimo patalpoms neva buvo apskaitoma metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais ir kad atsakovas neva apskritai tiesiog piktybiškai nevykdė savo prievolės įrengti ir prižiūrėti šilumos apskaitos sistemas, kaip to reikalauja įstatymas. Nurodo, kad ginčo namo gyventojams nepasirinkus jokio apsirūpinimu karštu vandeniu būdo, nuo 2010 m. gegužės 1 d. atsakovas pradėjo tiekti karštą vandenį namo karšto vandens vartotojams. Atsakovas tiekė tik šilumos energiją, įskaitant ir karšto vandens paruošimui. Pagal teisinį reguliavimą karšto vandens tiekėjui Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatytos prievolės įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus įgyvendinimui yra numatytas atitinkamas laikotarpis - per su vietos savivaldybėmis suderintus karšto vandens prietaisų įrengimo ir aptarnavimo planus. Vadovaujantis šia nuostata, naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių apskaitos priemonių Telšių miesto vartotojų butuose įrengimų terminai/veiklos planas iki 2015 m. birželio 15 dienos buvo suderintas Telšių miesto savivaldybės tarybos 2010-07-29 ir 2012-12-13 sprendimais. Atsakovas tinkamai ir laiku vykdo savo, kaip karšto vandens tiekėjo, pareigą su savivaldybe suderintais terminais įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus karšto vandens vartotojams. Visi atsakovui priklausantys skaitikliai yra metrologiškai patikrinti ir atitinka teisinės metrologijos reikalavimus. Ieškovės name taip pat įrengti atsakovui priklausantys karšto vandens skaitikliai, atitinkantys teisinės metrologijos reikalavimus, ką patvirtina ir Lietuvos metrologijos inspekcijos Telšių apskrities skyriaus 2015-03-20 teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktas Nr. PA-776(T15). Atsakovas dar 2009 m. birželio ir gruodžio mėnesiais kelis kartus viešai spaudoje bei individualiai su siunčiamomis sąskaitomis siūlė Telšių miesto buitiniams karšto vandens vartotojams, nepasirinkusiems 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo arba kito karšto vandens tiekėjo, perduoti (parduoti) jam, kaip pradedančiam veiklą karšto vandens tiekėjui, vartotojams nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus, tačiau tokio sutikimo dėl karšto vandens skaitiklių pardavimo ginčo namo vartotojai nepateikė. Dėl to atsakovas 2013 m. gruodžio 5 d. visame name (išskyrus ieškovės bute, nes pastaroji atsisakė naujo karšto vandens skaitiklio įrengimo) įrengė jam priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus, kurie visi yra metrologiškai patikrinti ir atitinka teisinės metrologijos reikalavimus. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, visas į ginčo namą patiektas šilumos kiekis, nustatytas pagal įvadinio atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, yra paskirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Nepaskirstytasis karšto vandens kiekis yra viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 18 d.). Šiuo metu teisės aktai nereglamentuoja, kokia tvarka/ kaip nepaskirstyto karšto vandens kiekis turi būti nustatytas. Tačiau nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymas/objektyvus egzistavimas yra ne atskirų vartotojų netinkamo ar nesąžiningo karšto vandens suvartojimo deklaravimo pasekmė arba kokios nors „apskaitos netvarkingumo“ daugiabučiame name rezultatas, todėl tenkina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai, kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai. Kompetentingos viešojo administravimo institucijos yra pateikusios vienareikšmiškus išaiškinimus, kad, kol yra nepasibaigę vietos savivaldybių tarybų patvirtinti naujų, karšto vandens tiekėjams priklausančių skaitiklių įrengimo planai, iš karšto vandens tiekėjų yra reikalaujama tik informacijos apie prievolės vykdymo eigą bei, nesant duomenų apie vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių sugadinimą, teisės aktai nedraudžia naudotis vartotojams nuosavybės teise priklausančių skaitiklių rodmenimis, kas matyti ir iš Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos. Dėl viso į gyventojams priklausantį namą pateiktos energijos (tiek šilumos, tiek vandens) paskirstymo (išdalijimo) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (2010-07-15 raštas Nr. R2-1127) yra pasisakiusi analogiškai, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Pažymėtina, jog šildymo sezono metu susidarantis nepaskirstytas karšto vandens kiekis nebuvo išdalinamas namo gyventojams, remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomendacijomis. Šildymo sezono metu su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis (jei jis toks ir būtų) priskiriamas šildymui. Ieškovei, kaip daugiabučio namo bendrasavininkei, besinaudojančiai bendraisiais namo šildymo įrenginiais, tenka pareiga apmokėti jai priskirtą mokesčių dalį už šilumos energiją karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliaciją). Taip pat šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai), priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios, t.y. cirkuliacijos mokestis nepriklauso nuo karšto vandens suvartojimo kiekio, ką patvirtina ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išaiškinimai. Taip pat iki kol nėra pateikti dokumentai pagrindžiantys teisėtą ieškovės buto karšto vandens įrenginių atjungimą, atsakovas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo neskaičiuoti cirkuliacijos mokesčio. Atsiskaitymui už ieškovės name patiektą šilumos energiją naudojamas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19, atitinkantis ginčo namo šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus – kai šilumos punkte įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą suvartotą šilumos kiekį. Sprendimus dėl taikytino ir galimo realizuoti šilumos paskirstymo metodo priima patys šilumos vartotojai, tačiau jokių sprendimų dėl ginčo name taikomo šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 keitimo atsakovas iš daugiabučio ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkų nėra gavęs. Pažymėtina, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal namo įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka konkrečiam šilumos vartotojui. Iki kol vartotojai pasirenka šilumos paskirstymo metodą ar suderina su Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija naują metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004-11-11 nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punkte yra numatyta, jog šilumos paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, šilumos paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. atsakovas laiko ieškovės buto šildymo įrenginius atjungtais nuo bendros ginčo namo šildymo sistemos bei, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktu, visas ginčo name suvartotas šilumos energijos kiekis butams paskirstomas pagal metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5. Jokie teisės aktai nenumato šilumos tiekėjo (atsakovo) pareigos vertinti, koks faktinis šilumos kiekis (centralizuotai tiekiamos ir pagamintos vietiniu būdu) yra sunaudojamas ginčo name. Paskirstyti šilumą pagal kitokią tvarką, nei imperatyviai nustato teisės aktai, atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-01-18 raštu Nr. R2-172 nurodė, kad mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą yra mokami nepriklausomai nuo to, ar bendrojo naudojimo patalpos tenkina konkretaus gyventojo poreikius, o proporcingai nuosavybės teise turimos patalpos plotui. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2012-12-11 raštu Nr. R2-2877, 2012-06-19 raštu Nr. R2-1489 aiškiai nurodė, jog bendrasavininkiai proporcingai savo nuosavybės daliai privalo apmokėti išlaidas bendram turtui (bendrojo naudojimo patalpų šildymui) išlaikyti. Paskirstant šilumą ieškovės name, yra vadovaujamasi atsakovui pateiktais duomenimis, apie namo butų (patalpų) naudinguosius plotus (metodas Nr. 4). Pagal Metodų rengimo taisykles, parengtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, vartojama bendro naudojimo patalpų sąvoka, pagal kurią tai yra daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Būsto naudingasis plotas yra gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų) bendrasis grindų plotas, į kurį neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Duomenų apie ginčo namo gyventojams priklausančius šildomus rūsius, palėpes, kitas bendrojo naudojimo patalpas, kurių plotas turėtų būti įtraukiamas paskirstant šilumos kiekį vartotojams, atsakovas neturi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktu, ieškovė (taip pat ir kiti namo gyventojai), kaip vartotoja, turi pareigą pateikti šilumos tiekėjui (atsakovui) šilumos pirkimo-pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, o atsakovas, kaip šilumos tiekėjas, perskaičiuoti mokėjimus už šilumą gali tik nuo duomenų pateikimo ateities laikotarpiais, bet ne atgal. Ginčo laikotarpiai šioje byloje yra nuo 2008-05-01 iki 2010-10-01 (iki ieškovės buto šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos) ir nuo 2010-10-01 iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Ieškovei nuo 2014 m. lapkričio 1 d. išrašomos sąskaitos už namo bendro naudojimo patalpų dalies šildymą, o nuo 2010 m. rugsėjo mėn. ieškovei nebuvo išrašomos atskiros sąskaitos už namo bendro naudojimo patalpų šildymą.

Teismo posėdyje ieškovės atstovas palaikė 2016 m. sausio 18 d. patikslintą ieškinį ir prašė jį tenkinti, dalyje bylą nutraukiant, atsisakius nuo ieškinio, taip pat palaikė visuose ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus faktus ir argumentus dėl kitų ieškinio reikalavimų.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su ieškiniu sutiko dalyje, kurioje ieškinio atsisakoma ir prašoma bylą nutraukti, kitus ieškinio reikalavimus prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovei R. P. nuosavybės teise priklauso butas, esantis Luokės g. 33-15, Telšiuose (b.l. 86, t.1). Atsakovas UAB „Litesko“ sudarytos sutarties su Telšių rajono savivaldybe ir SP AB „Telšių šilumos tinklai“ bei Šilumos tiekimo licencijos Nr. L4-ŠT-27 pagrindu nuo 2000 m. rudens Telšiuose tiekia centralizuotai gaminamą šilumos energiją, tame tarpe ir į ieškovės butą.

Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2015-04-02 sprendimu Nr. 2R-1003 (b.l. 68-75, t.1) nutraukė ieškovės R. P. ir atsakovo UAB „Litesko“ ginčo nagrinėjimą dalyje dėl ieškovės buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo būdo pakeitimo teisėtumo nustatymo bei išnagrinėjo šalių ginčą iš esmės dalyje dėl šilumos ir karšto vandens apskaitos ir šį ieškovės reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2015-05-08 sprendimu Nr. R2 (SP)-1542 (b.l. 158-162, t.1) iš dalies atmetė ieškovės skundą ir iš dalies nutraukė jo nagrinėjimą dėl ieškovės buto šildymo būdo pakeitimo teisėtumo ir šilumos apskaitos bei paskirstymo neteisėtumo.

Nesutikdama su Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos ir  Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimais, ieškovė nagrinėjamoje byloje paduotu ieškiniu prašo išnagrinėti iš esmės ieškovės, kaip vartotojos, ir atsakovo, kaip energetikos įmonės, ginčą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo sutarties pripažinimo nutraukta, teisėtai pakeitus buto šildymo būdą nuo 2010 m. spalio mėn. ir dėl šilumos apskaitos, paskirstymo ir apmokėjimo (sąskaitų) daugiabučiame name, buto, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtumo, įpareigojant atsakovą atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos, skirtos buto šildymui, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymo perskaičiavimą bei ištaisyti ieškovei išrašytas klaidingas sąskaitas už šilumos energiją, įskaitant karštą vandenį ir jo temperatūros palaikymą nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (dėl buto šildymo), nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2014 m. sausio 31 d. (dėl karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio) ir nuo 2010 m. spalio mėn. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo (dėl bendro naudojimo patalpų dalies)

Dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo ir bylos toje dalyje nutraukimo.

Ieškovė R. P., 2016 m. sausio 18 d. patikslinusi ieškinį (b.l. 141-143, t.3), prašo nutraukti bylą dėl sutarties nutraukimo nuo ieškovės atlikto teisėto šildymo būdo pakeitimo nuo 2014 m. gruodžio 31 d. pripažinimo ir dėl įpareigojimo atsakovui atlikti buto šildymui nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir karšto vandens temperatūros palaikymo skirtos šilumos energijos perskaičiavimą nuo 2014 m. sausio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ieškovė šioje dalyje atsisako ieškinio atsakovui gera valia įvykdžius ieškovės ieškinio reikalavimus ir iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas už minėtą laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dėl buto šildymo ir nuo 2014 m. sausio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dėl karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio. Tokį prašymą ieškovė grindžia tuo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas UAB „Litesko“ geranoriškai įvykdė dalį ieškinio reikalavimų – pripažino sutarties nutraukimą nuo ieškovės atlikto šildymo būdo pakeitimo 2014 m. gruodžio 31 d. ir atliko energijos perskaičiavimą buto šildymui nuo 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau nepagrįstai paliko šilumos energijos dalį bendro naudojimo patalpų šildymui, o perskaičiavimą šilumos, skirtos karšto vandens temperatūros palaikymui, atliko nuo 2014 m. sausio 31 d. Dėl to ieškovė prašo bylą nurodytoje dalyje nutraukti, nes nebeliko ginčo objekto, atsakovui gera valia įvykdžius ieškovo reikalavimus.

Atsakovas UAB „Litesko“ tokiam ieškovės prašymui neprieštarauja. Be to jis dar savo atsiliepimuose nurodė, kad už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. buvo perskaičiuoti/perpaskirstyti į ieškovės namą patiekti šilumos kiekiai visiems šilumos vartotojams, laikant, kad nuo nurodomo laikotarpio pradžios į butą nebuvo teikiama šiluma buto patalpų šildymui. Apie šilumos kiekių perskaičiavimą/perpaskirstymą namo gyventojai, įskaitant ir ieškovę, buvo informuoti raštu. Todėl ieškovės nurodytoje dalyje iš tikrųjų nėra ginčo objekto, bet ne dėl to, kad atsakovas gera valia įvykdė ieškovės reikalavimus, bet dėl to, kad tai buvo padaryta dar iki ieškovės ieškinio padavimo teismui dienos.

Įstatymas (CPK 42 str. 1 d.) suteikia ieškovei teisę padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus arba atsisakyti ieškinio. Teismo vertinimu, ieškovės prašymas dėl dalies ieškinio atsisakymo neprieštarauja ieškovės ir kitų bylos dalyvių interesams, imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.). Dėl šių priežasčių teismas ieškovės atsisakymą nuo dalies ieškinio priima ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukia (CPK 140 str. 1 d.).

Dėl ginčo buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių atjungimo teisėtumo.

Ieškovė ieškinyje tvirtina, kad jos butas ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai, kadangi ji tinkamai ir teisėtai 2010 m. spalį pakeitė savo buto šildymo būdą pagal darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus, tuo pačiu teisėtai nutraukdama šilumos vartojimo sutartį konkliudentiniais ir Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindais nuo šilumą vartojančių įrenginių atjungimo ir deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą momento, t.y. ieškovė, teisėtai atlikusi paprastojo remonto darbus 2010 m. spalį ir 2010 m. spalį užpildžiusi deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, galėjo teisėtai 2012 m. birželį įregistruoti atliktus paprastojo remonto darbus pagal darbų atlikimo ir deklaravimo metu galiojusius teisės aktus, kurie nuo 2010 m. spalio mėn. nereikalavo iš statytojo jokio statybą leidžiančio dokumento, kaip nepagristai reikalauja atsakovas, nepripažindamas šildymo būdo pakeitimo teisėtumo ir nepagrįstai reikalaudamas apmokėjimo už ieškovei faktiškai nepatiektą šilumą. Ieškovės teigimu, ji buvo visiškai atsiskaičiusi už centralizuotą šilumą, patiektą iki šildymo būdo pakeitimo, o nuo 2011 m. gegužės mėn. atsakovas nebetiekia šilumos energijos į ieškovės butą, nes butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir šildomas autonomiškai vietiniu šildymu. Atsakovas su tokia ieškovės pozicija nesutinka, laiko, kad ieškovės butas nuo šildymo sistemos yra atjungtas neteisėtai, ir teismas iš esmės pritaria atsakovui, kadangi pagal byloje esančius duomenis nėra pakankamo ir pagrįsto pagrindo išvadai, jog ieškovės butas ginčo laikotarpiu (iki 2014 m. lapkričio 1 d.) buvo teisėtai atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų.

Bylos duomenys tvirtina, kad atsakovas UAB „Litesko“ sudarytos sutarties su Telšių rajono savivaldybe ir SP AB „Telšių šilumos tinklai“ bei Šilumos tiekimo licencijos Nr. L4-ŠT-27 pagrindu nuo 2000 m. rudens Telšiuose tiekia centralizuotai gaminamą šilumos energiją, tame tarpe ir į ieškovės butą. Atsakovas pateikė įrodymus, kad jis 2010 m. rugpjūčio 13 d. gavo ieškovės prašymą dėl vandens išleidimo iš namo šildymo sistemos (b.l. 168, t.2) ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. buvo išdrenuota šildymo sistema (išleistas termofikacinis vanduo) (b.l. 169, t.2). 2010 m. rugsėjo 1 d. namo šildymo sistema vėl buvo pripildyta vandens ir atlikti namo šildymo sistemos ir šilumos punkto hidrauliniai bandymai (b.l. 170-171, t.2). 2010 m. rugsėjo 23 d. buvo surašytas pastato (ginčo namo) šilumos įrenginių parengties šildymo sezonui aktas (b.l. 172, t.2). Pagal šilumos punkto žurnalo duomenis iki šildymo sezono pradžios (2010-10-12) ir viso šildymo sezono metu vanduo iš namo šildymo sistemos nebebuvo išleistas (b.l. 173-181, t.2). Pateikti duomenys objektyviai tvirtina, kad ieškovė savo buto šildymo įrenginius realiai turėjo galimybę demontuoti iki 2010 m. rugsėjo mėn., t.y. iki namo šildymo sistemos užpildymo termofikatu, prieš atliekant namo šildymo sistemos ir šilumos punkto hidraulinius bandymus.

Tuo metu ieškovė, siekdama atjungti savo buto šildymo ir/ar karšto vandens sistemą nuo bendros namo šildymo sistemos (nutraukti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį), privalėjo vadovautis tuo metu (iki 2010 m. rugsėjo mėn.) galiojusių teisės aktų (įskaitant, bet neapsiribojant, Šilumos ūkio įstatymo, 2008-12-04 LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-617 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių) imperatyviais reikalavimais. Apie šią tvarką ieškovė ne kartą buvo informuota ir atsakovo siųstuose raštuose (b.l. 184-186, t.2). Ieškovė į bylą nepateikė duomenų, kad, atlikdama buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių demontavimo darbus, būtų gavusi rašytinį pritarimą paprastojo remonto aprašui pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 6.3 punktą, pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 10 priedo 6 punktą, iki pateikiant prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, būtų gavusi namo administratoriaus ir bendrosios dalinės nuosavybės savininkų pritarimus paprastojo remonto aprašui. Buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių atjungimo faktą ieškovė grindžia tik savo pačios paaiškinimais, kurie, teismo vertinimu, nėra pakankami faktui konstatuoti.

Pagal tuo metu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 259 punktą, baigus buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių atjungimo darbus, ieškovė privalėjo gauti ir pateikti šilumos tiekėjui (atsakovui) Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą – pažymą bei pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo įrenginių, bei buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginių jungčių su pastato šildymo ar karšto vandens sistema išardymo, kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekimo ir (ar) kitų įrenginių ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą, kurie būtų objektyvūs įrodymai konstatuoti faktą, kad vartotojas teisės aktų nustatyta tvarka atsijungė nuo centralizuotai tiekiamos šilumos, t.y. pakeitė buto/patalpų šildymo ir/ar karšto vandens tiekimo būdą ir nebegauna centralizuotai gaminamos ir tiekiamos šilumos ir/ar karšto vandens. Taigi tik įgaliotos valstybės institucijos galėjo spręsti, ar tinkamai ir ar visa apimtimi yra atlikti visi imperatyvūs teisės aktų reikalavimai (ar tinkamai izoliuotos patalpų sienos, ar tinkamai izoliuoti per butą einantys namo šildymo sistemų vamzdynai, ar tinkamai užaklinti/ atjungti vamzdynai, ar darbai atlikti turint projektą ir pagal jį ir pan.), ir išduoti butų/patalpų savininkams atitinkamus dokumentus (aktus, pažymas), patvirtinančius tokių darbų atlikimo teisėtumą ir užbaigtumą. Tik tokie įgaliotų valstybės institucijų aktai, pažymos yra teisinis ir faktinis pagrindas pripažinti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo santykius tarp vartotojo ir šilumos tiekėjo pasibaigusiais. Tokių dokumentų ieškovė nepateikė nei atsakovui, nei teismui (CPK 178 str.).

Teismas sutinka su atsakovo procesinių dokumentų argumentais, kad ieškovė neįgyvendino ir vėlesnėse Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijose įtvirtintų reikalavimų dėl buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių atjungimo, nors ir tvirtina, kad šios tvarkos laikėsi. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pasirašiusi su atsakovu buto šilumos vartojimo įrenginių atjungimo aktą ir susitarimą dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo. Pažymėtina, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose ir netvirtina, kad tokius dokumentus būtų pasirašiusi. Valstybinė kainų ir energetikos komisija 2015 m. gegužės 8 d. rašte Nr. R2-(ŠP)-1542 (b.l. 108-112, t.2) nurodė, jog Valstybinė energetikos inspekcija ieškovės buto šildymo įrenginių atjungimo metu buvusi kompetentinga išduoti šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, bet ieškovė dėl šios pažymos į Valstybinę energetikos inspekciją nesikreipė iki 2014 m. rugsėjo 22 d., apie atliktus buto šildymo įrenginių atjungimo darbus inspekcijai nepranešė ir 2010 m. spalio mėn. išduoti šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos neprašė. Todėl ieškovės savavališkas buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių demontavimas egzistavo tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įteisintas. Toks vertinimas visiškai atitinka teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-10-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 pripažino, jog Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012-09-21 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai (detalizuojantys daugiabučio namo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl šios nuostatos pripažintos negaliojančiomis ir laikomos panaikintomis, nes jos patvirtintos nekompetentingo subjekto. Tokiu būdu nuo minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo (2014-11-01), daugiabučio namo atskirų butų (buto) ar kitų patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos darbai atliekami, vadovaujantis tik statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų numatyta tvarka, netaikant Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatų (tame tarpe reikalavimo, baigus šilumos įrenginių atjungimo/šildymo būdo pakeitimo darbus, pasirašyti šilumos įrenginių atjungimo aktą). Kadangi ieškovė yra pateikusi deklaraciją apie jos buto šildymo įrenginių demontavimo (t.y. paprastojo remonto) darbų užbaigimą ir pagal šią deklaraciją yra pakeisti buto kadastro duomenys Nekilnojamojo turto registre, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą bei statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. (nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įsigaliojimo) atsakovas pripažino ieškovės buto šildymo įrenginius atjungtais nuo bendros namo šildymo sistemos. Vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, atsakovas už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. perskaičiavo/perpaskirstė į ginčo namą patiektus šilumos kiekius visiems šilumos vartotojams, įskaitant ir ieškovę, todėl ir ginčo už nurodytą laikotarpį tarp šalių nebeliko.

Dėl karšto vandens apskaitos sutvarkymo ieškovės name ir šilumos apskaitos prietaisų atitikimo teisinės metrologijos reikalavimams.

Ieškovė tvirtina, kad jos bute ir kituose namo butuose atsakovas nebuvo sutvarkęs karšto vandens apskaitos ir namo karšto vandens apskaita netvarkinga iki šiol. Taip pat, jog šilumos energija namo butams bei bendrojo naudojimo patalpoms buvo apskaitoma metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais ir kad atsakovas apskritai tiesiog piktybiškai nevykdė savo prievolės įrengti ir prižiūrėti šilumos apskaitos sistemas taip, kaip to reikalauja įstatymas. Atsakovas su tokiu tvirtinimu nesutinka ir teismas laiko teisinga atsakovo poziciją.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo namo, kuriame yra ir ieškovei priklausantis butas, gyventojai nepasirinko jokio apsirūpinimu karštu vandeniu būdo, todėl, remdamasis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (Energetikos ministro 2009-12-22 įsakymu Nr. 1-255 patvirtinta redakcija) 365 punktu,  nuo 2010 m. gegužės  1 d. atsakovas pradėjo tiekti karštą vandenį namo karšto vandens vartotojams. Priešingai, nei teigia ieškovė, byloje nėra įrodymų, kad iki to laiko atsakovas būtų vykdęs karšto vandens tiekimo veiklą. Atsakovas iki tol tiekė tik šilumos energiją, įskaitant ir karšto vandens paruošimui. Pagal teisinį reguliavimą karšto vandens tiekėjui Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatytos prievolės įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus įgyvendinimui yra numatytas atitinkamas laikotarpis, t.y. karšto vandens skaitiklius karšto vandens tiekėjai privalo įrengti per su vietos savivaldybėmis suderintus karšto vandens prietaisų įrengimo ir aptarnavimo planus (pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105 patvirtintos Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos 12 p.). Vadovaujantis minėtais teisės aktais, naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių apskaitos priemonių Telšių miesto vartotojų butuose įrengimų terminai/veiklos planas iki 2015 m. birželio 15 dienos (Metodikos 12 p.) buvo suderintas  Telšių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 29 d. sprendimu T1-244 bei 2012-12-13 sprendimu Nr. T1-470. Tokiu būdu Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir Metodikos 12 punktu pagrindu priimtais vietos savivaldybės tarybos sprendimais naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas (atsakovo pareiga sutvarkyti karšto vandens apskaitą) Telšių mieste buvo nustatytas iki 2015 m. birželio 15 dienos. Pagal nagrinėjamoje byloje pateiktus duomenis atsakovas tinkamai ir laiku vykdo savo, kaip karšto vandens tiekėjo, pareigą su savivaldybe suderintais terminais įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus karšto vandens vartotojams. Be to visi atsakovui priklausantys skaitikliai yra metrologiškai patikrinti ir atitinka teisinės metrologijos reikalavimus. Ieškovės name taip pat įrengti atsakovui priklausantys karšto vandens skaitikliai, atitinkantys teisinės metrologijos reikalavimus. Tą patvirtina ir Lietuvos metrologijos inspekcijos Telšių apskrities skyriaus 2015-03-20 Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktas Nr. PA-776(T15). Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 364-366 punktus, detalizavusius gyventojų apsisprendimo dėl jiems priimtino apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo priėmimo, jo realizavimo bei karšto vandens tiekėjo veiklos pradžios klausimus, veiklą pradedantys karšto vandens tiekėjai iki 2010 m. sausio 1 d. turėjo pasiūlyti vartotojams jiems nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus perduoti (parduoti) karšto vandens tiekėjui. Dėl to atsakovas dar 2009 m. birželio ir gruodžio mėnesiais kelis kartus viešai spaudoje bei individualiai su siunčiamomis sąskaitomis siūlė Telšių miesto buitiniams karšto vandens vartotojams, nepasirinkusiems 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo arba kito karšto vandens tiekėjo, perduoti (parduoti) jam, kaip pradedančiam veiklą karšto vandens tiekėjui, vartotojams nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus, tačiau tokio sutikimo dėl karšto vandens skaitiklių pardavimo namo vartotojai nepateikė. Todėl atsakovas 2013 m. gruodžio 5 d. visame ginčo name (išskyrus ieškovės bute, kuri atsisakė naujo karšto vandens skaitiklio įrengimo, nurodydama, jog karšto vandens nevartoja; mokesčiai už karštą vandenį ieškovei neskaičiuojami nuo 2013 m. liepos mėn.) įrengė jam priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus, kurie visi yra metrologiškai patikrinti ir atitinka teisinės metrologijos reikalavimus. Dėl to yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas konstatuoti, kad karšto vandens apskaita ginčo name yra sutvarkyta, laikantis su Telšių rajono savivaldybe suderintų terminų/veiklos plano.

              Dėl nepaskirstyto karšto vandens kiekio.

Atsikirsdamas į ieškovės teiginius dėl nepaskirstyto karšto vandens kiekio, atsakovas nurodo, jog, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, visas ginčo pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Visas į ginčo namą patiektas šilumos kiekis, nustatytas pagal įvadinio atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, yra paskirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą šilumos paskirstymo metodą (Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4). Kitaip paskirstyti suvartotą šilumos kiekį nei pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus/suderintus metodus atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo ir teismas su tuo sutinka.

Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 18 dalis nustato, kad nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos. Šiuo metu teisės aktai nereglamentuoja, kaip/kokiu būdu yra nustatomas šis  nepaskirstytasis karšto vandens kiekis, t.y. jeigu nėra karšto vandens apskaitos prietaisų nuotolinio nuskaitymo sistemos (kas leidžia vienu metu nustatyti karšto vandens skaitiklių parodymus), kokiu būdu (vienu metu) nustatyti butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių parodymus (rodmenų sumą), tam, kad būtų galima nustatyti tikslų nepaskirstyto karšto vandens kiekį, kaip jį apibrėžia Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnis. Akivaizdu, jog nepriklausomai nuo to, kam priklauso karšto vandens skaitikliai (vartotojams ar karšto vandens tiekėjui), jei nėra įrengtos nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos, vartotojai karšto vandens skaitiklių parodymų vienu tuo pačiu metu nedeklaruoja/nenurašo. Karšto vandens tiekėjas jokios įtakos vartotojų deklaravimui/skaitiklių rodmenų nurašymui sinchroniškai, vienu tuo pačiu metu neturi ir negali turėti. Todėl nepaskirstyto karšto vandens kiekio nustatymui turi būti vertinami faktiniai (vieno momento), o ne vartotojų deklaruoti karšto vandens skaitiklių parodymai butuose.  Iki 2010 m. lapkričio 12 d. galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008-12-04 įsakymo Nr. 4617 redakcija) 335-338 punktai reglamentavo nepaskirstyto karšto vandens kiekio  nustatymo tvarką, pagal kurią šis kiekis buvo vertinamas kaip jis yra apibrėžtas Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje (vertinant faktinius, o ne deklaruotus karšto vandens skaitiklių parodymus). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-06-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-756-6/2011 buvo pripažinta, kad minėtų taisyklių (2008-12-04 įsakymo Nr. 4617 redakcija) 338 punkto nuostata „Nesant nepaskirstyto karšto vandens kiekio nustatymo akto, karšto vandens tiekėjas turi teisę netaikyti teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytų apribojimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams“, o ne pati nepaskirstyto karšto vandens kiekio nustatymo tvarka, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 921 patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) 2 punktui ir tik ta apimtimi, kiek minėta taisyklių norma apribojo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytą taisyklę/pareigą. Tačiau Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nurodyta nepaskirstyto karšto vandens kiekio nustatymo tvarka minėtu teismo sprendimu nebuvo pripažinta prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams.  Be to, kaip Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pripažįsta, (pvz., 2012-11-07 raštas Nr. R2-2572), nepaskirstyto karšto vandens kiekis niekaip nėra susijęs su naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu ar neįrengimu gyventojų butuose, esamų vartotojams priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų (ten, kur jie dar nėra pakeisti) būkle, metrologine patikra ir pan. aplinkybėmis („karšto vandens apskaitos sutvarkymu“). Nėra jokių įrodymų, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekis susidaro ne daugiabučio namo bendrasavininkiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose (namo šildymo ir karšto vandens sistemoje) ar dėl trečiųjų asmenų (pvz., karšto vandens tiekėjo), o ne butų savininkų kaltės. Taigi nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymas/objektyvus egzistavimas yra ne atskirų vartotojų netinkamo ar nesąžiningo karšto vandens suvartojimo deklaravimo pasekmė arba kokios nors „apskaitos netvarkingumo“ daugiabučiame name rezultatas, tačiau tenkina būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai, kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai. Be to kompetentingos viešojo administravimo institucijos yra pateikusios vienareikšmiškus išaiškinimus, kad kol yra nepasibaigę vietos savivaldybių tarybų patvirtinti naujų, karšto vandens tiekėjams priklausančių skaitiklių įrengimo planai, iš karšto vandens tiekėjų yra reikalaujama tik informacijos apie prievolės vykdymo eigą.

Šildymo sezono metu su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis (jei jis toks ir būtų) priskiriamas šildymui. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išaiškinimu, jeigu neįmanoma faktiškai atskirti šilumos kiekio, suvartoto su nepaskirstytu karštu vandeniu, nuo šilumos kiekio, tenkančio pastato šildymui, įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu išmatuotas šilumos kiekis yra išskirstomas taip: atimamas šilumos kiekis šalto vandens pašildymui, nustatytas pagal butuose įrengtus karšto vandens apskaitos prietaisus, bei šilumos kiekis cirkuliacijai, kuris žiemos metu yra normatyvinis, taip gaunamas visas likęs šilumos kiekis (šilumos kiekis naudingojo ploto ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui ir su nepaskirstytu karštu vandeniu neišdalintas šilumos kiekis), kuris turi būti paskirstytas ir išdalintas apmokėti gyventojams (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013-05-02 raštas Nr. R2-1329, 2012-10-24 raštas Nr. R2-2448 ir kt.).

Dėl cirkuliacijos mokesčio.

Ieškovė tvirtina, kad šio mokesčio mokėti ji neprivalo, kadangi yra teisėtai atsijungusi nuo centralizuotos šildymo sistemos, tačiau teismas pažymi, kad jau aukščiau buvo aptarta, kad ieškovės buto atsijungimo nuo karšto vandens įrenginių faktas nėra teisėtas, todėl atsakovas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo neskaičiuoti cirkuliacijos mokesčio. Be to ieškovei, kaip daugiabučio namo bendrasavininkei, besinaudojančiai bendraisiais namo šildymo įrenginiais, tenka pareiga apmokėti jai priskirtą mokesčių dalį už šilumos energiją karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliaciją). Tokia yra ir teismų praktika, kaip pvz.,  Vilniaus apygardos teismo 2010-12-16 sprendimas civ. byloje Nr. 2A-1128-56/2010. Taip pat šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai), priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios (Vilniaus apygardos teismo 2015-02-23 sprendimas civ. byloje Nr. 2-123-431/2015). Taigi cirkuliacijos mokestis nepriklauso nuo karšto vandens suvartojimo kiekio, ką patvirtina ir Komisijos išaiškinimas http://www.regula.lt/Puslapiai/bendra/vartotojams/silumos-sektorius.aspx.

Dėl šilumos energijos skaičiavimo metodo.

Ieškovė tvirtina, kad atsakovas atsiskaitymui už ginčo name patiektą šilumos energiją naudoja netinkamą šilumos paskirstymo metodą. Atsakovas su tuo nesutinka ir teismas atsakovo atsikirtimus laiko pagrįstais, nes pagal į bylą pateiktus duomenis matyti, kad ginčo name naudojamas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19, atitinkantis ginčo namo šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus – kai šilumos punkte įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą suvartotą šilumos kiekį. Sprendimus dėl taikytino ir galimo realizuoti šilumos paskirstymo metodo priima patys šilumos vartotojai, tačiau jokių sprendimų dėl ginčo name taikomo šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 keitimo atsakovas iš daugiabučio ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkų nėra gavęs. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad ginčo namo gyventojai dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo įatsakovą nebuvo kreipęsi, t.y. metodo nepasirinko. Tokiu atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal namo įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka konkrečiam šilumos vartotojui. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį šilumos paskirstymo metodus iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintų pasirenka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai CK nustatyta tvarka arba su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderina naują šilumos paskirstymo metodą. Iki kol vartotojai pasirenka šilumos paskirstymo metodą ar suderina su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija naują metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 39.2.4 punkte nurodyta, kad, kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Tų pačių taisyklių 29.2.4 punkte yra nustatyta, jog, jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis ir kt.), taikomas metodas Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004-11-11 nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punkte yra numatyta, jog šilumos paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, šilumos paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.

Kaip jau buvo minėta, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. (nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įsigaliojimo) atsakovas laiko ieškovės buto šildymo įrenginius atjungtais nuo bendros namo šildymo sistemos bei, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi (daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos), Taisyklių 29.2.4 punktu (jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu), taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 pavirtintas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu šilumos kiekio bendrojo naudojimo reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5,  nuo 2014 m. lapkričio 1 d. visas name suvartotas šilumos energijos kiekis butams paskirstomas pagal metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5.

Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 40 punkte numatyta, kad šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams. Remiantis šia įstatymo nuostata, Šilumos ūkio įstatymas bei jį įgyvendinantys teisės aktai, reglamentuoja klausimus su centralizuotai tiekiamos šilumos ūkio valstybiniu valdymu, šilumos ūkio subjektų veikla, jų santykiais su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšiais ir atsakomybe (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 1 d.). Taigi šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata dėl šilumos priskyrimo apima tik centralizuotai pagamintą šilumos energiją, t.y. visas pastate suvartotas šilumos kiekis reiškia visą pastate suvartotą centralizuotai pagamintos, tiekiamos šilumos energijos kiekį. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai, kad turėjo būti apskaitoma ne tik centralizuotai tiekiama, bet ir vietiniu būdu (jos bute) pagaminta šilumos energija, yra visiškai nepagrįsti, nes, kaip jau buvo minėta, iki 2014 m. lapkričio 1 d. laikyti ieškovės buto šildymo įrenginius atjungtais nuo bendros namo šildymo sistemos nėra teisėto ir pagrįsto pagrindo. Be to jokie teisės aktai nenumato šilumos tiekėjo (atsakovo) pareigos vertinti, koks faktinis šilumos kiekis (t.y. centralizuotai tiekiamos ir pagamintos vietiniu būdu) yra sunaudojamas ginčo name. Paskirstyti šilumą pagal kitokią tvarką, nei imperatyviai nustato teisės aktai, atsakovas (šilumos tiekėjas) neturi jokio teisinio pagrindo.

Dėl name esančių bendrojo naudojimo patalpų.

Kaip tvirtina bylos duomenys, paskirstant šilumą ginčo name, atsakovas vadovaujasi jam pateiktais duomenimis apie ginčo namo butų (patalpų) naudinguosius plotus. Pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 šilumos kiekis, tenkantis vartotojams, yra apskaičiuojamas, vertinant butų ar patalpų naudingąjį plotą. Metode Nr. 4 nurodyta, jog dėl jame taikomų sąvokų, dydžių, žymėjimų indeksų ir sutrumpinimų paaiškinimai bei teisės aktais, kuriais remtasi, sąrašas yra pateiktas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004-11-11 nutarimu Nr. O3-121 patvirtintose Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse (toliau – Metodų rengimo taisyklės). Šios Metodų rengimo taisyklės parengtos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Metodų rengimo taisyklių 5.1 punkte vartojama bendro naudojimo patalpų sąvoka, pagal kurią tai yra daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Metodo rengimo taisyklių 5.3 punkte numatyta, jog būsto naudingasis plotas yra gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų) bendrasis grindų plotas, į kurį neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija savo 2013-01-18 rašte Nr. R2-172 (b.l. 101-103, t.2) ir 2012-12-11 rašte Nr. R2-2877 (b.l. 104-105, t.2), taip pat 2012-06-19 rašte Nr. R2-1489 (b.l. 106107, t.2) yra ne kartą pasisakiusi, kad mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą yra mokami nepriklausomai nuo to, ar bendrojo naudojimo patalpos tenkina konkretaus gyventojo poreikius, o proporcingai nuosavybės teise turimos patalpos plotui, t.y. bendrasavininkiai proporcingai savo nuosavybės daliai privalo apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti.

Atsakovas teigia, kad duomenų apie ginčo namo gyventojams priklausančius šildomus rūsius, palėpes, kitas bendrojo naudojimo patalpas, kurių plotas turėtų būti įtraukiamas paskirstant šilumos kiekį vartotojams, jis neturi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktu, ieškovė (taip pat ir kiti ginčo namo gyventojai), kaip vartotoja, turi pareigą pateikti šilumos tiekėjui (atsakovui) šilumos pirkimo – pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, o atsakovas, kaip šilumos tiekėjas, perskaičiuoti mokėjimus už šilumą gali tik nuo duomenų pateikimo ateities laikotarpiais, bet ne atgal.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas ieškovės ieškinį atmeta kaip nepagrįstą.

Atmetus ieškinį iš esmės, ieškovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259, 265, 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

              Priimti ieškovės R. P. atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl sutarties nutraukimo nuo ieškovės atlikto teisėto šildymo būdo pakeitimo nuo 2014 m. gruodžio 31 d. pripažinimo ir dėl įpareigojimo atsakovui atlikti buto šildymui nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir karšto vandens temperatūros palaikymo skirtos šilumos energijos perskaičiavimą nuo 2014 m. sausio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ieškovė šioje dalyje atsisako ieškinio atsakovui gera valia įvykdžius ieškovės ieškinio reikalavimus ir iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas už minėtą laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dėl buto šildymo ir nuo 2014 m. sausio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dėl karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio. Tokį prašymą ieškovė grindžia tuo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas UAB „Litesko“ geranoriškai įvykdė dalį ieškinio reikalavimų – pripažino sutarties nutraukimą nuo ieškovės atlikto šildymo būdo pakeitimo 2014 m. gruodžio 31 d. ir atliko energijos perskaičiavimą buto šildymui nuo 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau nepagrįstai paliko šilumos energijos dalį bendro naudojimo patalpų šildymui, o perskaičiavimą šilumos, skirtos karšto vandens temperatūros palaikymui, atliko nuo 2014 m. sausio 31 d., ir nagrinėjamą civilinę bylą šioje dalyje nutraukti.

              Ieškovės R. P. ieškinį atsakovui UAB „Litesko“ dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta, šilumos apskaitos paskirstymo ir apmokėjimo pripažinimo neteisėtais bei įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                                Alma Urbanavičienė