Civilinė byla Nr. 3K-3-186/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.5.2.17; 113.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 19
d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. L. kasacinį
skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimo ir Mažeikių rajono apylinkės teismo
2010 m. balandžio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G.
L. ieškinį antstoliui S. D. dėl nuostolių atlyginimo. Byloje trečiaisiais
asmenimis dalyvauja antstolis A. B., uždaroji akcinė bendrovė draudimo
kompanija ,,PZU Lietuva“, V. L., S. L. (M.), Lietuvos valstybė, atstovaujama
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo
esmė
Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo antstolio S. D. 12 701 Lt, 5 proc. dydžio metinių
palūkanų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo
įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė,
kad 2005 m. balandžio 28 d. pagal antstolio A. B. surašytą turto pardavimo iš
varžytynių aktą nusipirko automobilį, priklausiusį UAB ,,Senasis rojus“, visą
sumą sumokėjo 2005 m. balandžio 29 d., tačiau antstolis transporto
priemonės neperdavė, UAB ,,Senasis rojus“ jos taip pat neperdavė. Ieškovas
teigė, kad antstolis turėjo sustabdyti varžytynes ir imtis priemonių
susigrąžinti automobilį, bet to nepadarė, todėl turi atsakyti dėl nuostolių.
II.
Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė
Mažeikių rajono
apylinkės teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, pripažino
negaliojančiu 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą;
priteisė iš ieškovo atsakovui 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, į
valstybės biudžetą – 217,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu.
Teismas nustatė,
kad:
2004 m.
lapkričio 2 d. antstolis S. D. turto arešto aktu areštavo UAB „Senasis rojus“
transporto priemonę „VW New Beetle“ (duomenys neskelbtini);
turto arešto
aktas išsiųstas registruotu paštu, UAB „Senasis rojus“ vienintelei akcininkei S. L.
įteiktas 2004 m. lapkričio 5 d.;
2004 m.
lapkričio 2 d. patvarkymu dėl autotransporto priemonės pristatymo antstolis S. D.
UAB „Senasis rojus“ pareikalavo iki 2004 m. lapkričio 12 d. perduoti
automobilį;
2004 m.
lapkričio 23 d. patvarkymu 2004 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbtos UAB „Senasis
rojus“ priklausančio turto – transporto priemonės „VW New Beetle“ (duomenys
neskelbtini) – pirmosios varžytynės;
2004 m.
lapkričio 11 d. raštu UAB „Senasis rojus“ direktorius V. L. antstolį S. D. informavo,
kad automobilis strategiškai reikalingas ūkinei veiklai, tai vienintelė
transporto priemonė, kuria disponuoja įmonė, todėl dėl gamybinio būtinumo šios
transporto priemonės pristatyti negali; garantavo šios priemonės saugojimą ir, prireikus
ar atsiradus pirkėjui, jos pristatymą;
2004 m. gruodžio
22 d. prašymu UAB „Senasis rojus“ direktorius V. L. prašė automobilį parduoti
jo nurodytam pirkėjui Z. P;
2004 m. gruodžio
22 d. antstolis S. D. surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui
aktą, kuriuo skolininko UAB „Senasis rojus“ pasiūlytam pirkėjui Z. P. pardavė
automobilį;
2004 m. gruodžio
31 d. antstolis S. D. surašė patvarkymą apie neįvykusias varžytynes, varžytynės
paskelbtos neįvykusiomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 717 straipsnio
3 dalies pagrindu;
2005 m. sausio 18
d. patvarkymu 2005 m. vasario 24 d. paskelbtos UAB „Senasis rojus“ priklausančio
turto – transporto priemonės – pirmosios pakartotinės varžytynės;
2005 m. vasario 3
d. patvarkymu dėl automobilio pristatymo antstolis S. D. UAB „Senasis rojus“
paprašė iki 2005 m. vasario 24 d. pristatyti transporto priemonę;
2005 m. kovo 21
d. patvarkymu 2005 m. balandžio 28 d. paskelbtos UAB „Senasis rojus“
priklausančio turto – transporto priemonės – antrosios varžytynės;
2005 m.
balandžio 19 d. antstolis S. D. surašė patvarkymą dėl skolininkui priklausančio
turto sulaikymo, kuriuo prašė sulaikyti automobilį;
2005 m.
balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu, kurį 2005 m. gegužės 27 d.
patvirtino Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja, antstolį S. D. pavaduojantis
antstolis A. B. iš varžytynių pardavė UAB ,,Senasis rojus“ priklausančią
transporto priemonę ,,VW New Beetle“ (duomenys neskelbtini) pirkėjui G.
L. (ieškovui);
ikiteisminio
tyrimo Nr. 10-1-00651-05 metu V. L. 2005 m. spalio 21 d. pateikė: 2004 m.
spalio 25 d. akcininkės sprendimą, kuriuo S. L., vienintelė UAB „Senasis rojus“
akcininkė, nusprendė parduoti automobilį „VW New Beetle“ (duomenys
neskelbtini); 2004 m. spalio 29 d. sutartį, kuria UAB „Senasis rojus“,
atstovaujama direktoriaus V. L., už 6000 Lt pardavė S. L. automobilį; 2004 m.
lapkričio 10 d. PVM sąskaitą–faktūrą, kuria UAB „Senasis rojus“ iš S. L. gavo
6000 Lt; 2004 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo UAB „Senasis
rojus“ direktorius V. L. perdavė, o S. L. priėmė automobilį;
UAB „NORD/LB
draudimas“ antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
polisu laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 12 d. iki 2005 m. liepos 11 d. buvo
apdrausta antstolio S. D. civilinė atsakomybė už žalą tretiesiems asmenims dėl
padarytų neteisėtų antstolio, jo atstovo, padėjėjo ar antstolio darbuotojo
veiksmų atliekant antstolio funkcijas;
2005 m.
balandžio 11 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 8P-18 antstolis A. B. paskirtas
pavaduoti antstolį S. D. jo kasmetinių atostogų laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio
25 d. iki 2005 m. gegužės 9 d. įskaitytinai.
Teismas
konstatavo, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas yra niekinis ir
negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai – CPK 602
straipsnio 1 dalies 1 punktui – jeigu buvo realizuotas skolininkui
nepriklausantis turtas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio
1 dalis); pažymėjo, kad antstolis nebuvo išreikalavęs iš skolininko parduodamo
turto, neišsiaiškino, kad automobilis jau buvo parduotas. Teismas nurodė, kad
pagal antstolio reikalavimą nė karto nepristačius parduodamo automobilio,
antstolis vis dėlto toliau vykdė varžytynes, todėl tokioje situacijoje
normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokio
sandorio nebūtų sudaręs. Teismas konstatavo, kad tokio sandorio negaliojimo
padarinys yra restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), bet šiuo atveju
restitucija negalima, nes UAB ,,Senasis rojus“ yra likviduota, o automobilio
buvimo vieta nežinoma. Be to, už varžytynių metu parduotą turtą gautos lėšos
jau yra paskirstytos kreditoriams. Teismas konstatavo, kad taikytinas kitas
ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas – nuostolių atlyginimas, išieškant
nuostolius civilinės atsakomybės pagrindu (CK 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.245
straipsnis).
Teismas padarė
išvadą, kad teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, jog
teismas, patvirtinęs varžytynių aktą, nepatikrinęs antstolio veiksmų visais
aspektais ir nenustatęs antstolio padaryto CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto
pažeidimo, t. y. neįvykdęs CPK 725 straipsnio 4 dalyje nustatytos teismo
pareigos, netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė
antstolio padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovo interesų. Teismas pažymėjo,
kad šiuo atveju kyla ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal
CK 6.272 straipsnį už teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, deliktinė
civilinė atsakomybė. Teismas nurodė, kad iš varžytynių turtas neteisėtai
parduotas dėl kelių asmenų veiksmų – antstolio ir teismo; kad šioje byloje yra
skolininkų daugetas; kad žala ieškovui atsirado dėl antstolio ir teismo bendrų
veiksmų, kurie abu neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo
faktu, todėl šiuo atveju kilo solidarioji civilinė atsakomybė; kadangi šioje
byloje ieškovas pareiškė reikalavimą tik vienam iš atsakingų solidariųjų skolininkų
– antstoliui, tai teismas negali spręsti žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės
klausimo.
Teismas nurodė,
kad pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 36 straipsnio 5 dalį už žalą,
padarytą pavadavimo metu, šio įstatymo nustatyta tvarka atsako pavaduojantysis
antstolis; kad žala ieškovui atsirado dėl pavaduojančiojo antstolio A. B. ir
teismo bendrų veiksmų, tačiau ieškovas šių asmenų dalyvauti procese atsakovais
neįtraukė, jie byloje yra tretieji asmenys, ieškovo atstovas neprašė jų įtraukti
atsakovais. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį, jeigu
ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas
nagrinėja bylą iš esmės. Teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas ne tam
asmeniui, kuris pagal ieškinį turi atsakyti, todėl jis negali būti
patenkinamas; kad nagrinėjamu atveju žalą turėtų atlyginti solidarieji
skolininkai. Teismas pažymėjo, kad antstolių civilinė atsakomybė yra draudžiama
antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl žalą,
padarytą atliekant antstolio funkcijas, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo
išmoką, ir tai turėtų padaryti ne ginčo tvarka.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 4 d.
sprendimu panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d.
sprendimo dalį, kuria 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių
aktas pripažintas negaliojančiu, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą –
ieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija
pripažino pagrįstais apelianto atsakovo antstolio S. D. argumentus, kad
pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, pripažinęs turto
pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, nes ieškinys pareikštas dėl žalos
atlyginimo, o ne dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija
sutiko su Teisingumo ministerijos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais,
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas,
pripažinęs turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, ir nustatęs
teismo, patvirtinusio turto pardavimo iš varžytynių aktą, atsakomybę. Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį, atsakovu nurodė antstolį
S. D., ieškinio pagrindu – antstolio S. D. kaltus veiksmus ir dėl šių veiksmų
jam atsiradusius nuostolius; kad tokiu pagrindu nurodytam atsakovui pareikštą
ieškinį teismas ir privalėjo išnagrinėti.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo
2010 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį;
arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Dėl
materialiosios teisės normų pažeidimo. Teismas, nustatęs atsakovo antstolio
S. D. padarytus pažeidimus, kurie tiesiogiai lėmė automobilio pardavimą iš
varžytynių, žalos atsiradimą sieja tik su varžytynių akto patvirtinimu. Būtent
antstolio S. D. veiksmai ir neveikimas turėjo tiesioginę įtaką antstolio A. B. ir
turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinusio teismo veiksmams. 2004 m.
lapkričio 2 d. antstolio S. D. surašytame turto arešto akte nėra
skolininko atstovo parašų, žymos dėl atsisakymo pasirašyti ar priimti aktą,
žymos dėl akto išsiuntimo registruotu laišku, taip buvo pažeisti CPK 677, 678,
679 straipsnių, Sprendimų vykdymo instrukcijos 26, 27 punktų reikalavimai.
Antstolis, gavęs 2004 m. lapkričio 11 d. UAB ,,Senasis rojus“ direktoriaus
raštą, kad negali pristatyti automobilio ir garantuoja jo saugojimą, nesurašė
patvarkymo dėl areštuoto turto saugojimo; gavęs 2004 m. gruodžio 22 d. prašymą parduoti
automobilį pasiūlytam pirkėjui, nesiėmė jokių veiksmų areštuotam turtui
apsaugoti. Tačiau atsakovui nekilo įtarimo dėl areštuoto turto buvimo, nors CPK
683 straipsnyje nustatyta, kad prireikus antstolis bet kurioje proceso
stadijoje gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir
išieškotojui, turtą saugoti gali ir antstolis. Antstolis nepasinaudojo CPK 585
straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybe asmeniui, kuris nevykdo jo reikalavimų,
skirti baudą arba kreiptis į policiją pagalbos. Antstolis tik 2005 m. balandžio
19 d. priėmė patvarkymą dėl skolininkui priklausančio turto sulaikymo, CPK 703
straipsnyje nustatyta tvarka varžytynių neatšaukė. Antstolis S. D., nieko
nepranešęs jį pavaduojančiam antstoliui A. B., neatšaukė varžytynių, varžytynės
tęsėsi, todėl buvo sudarytas turto pardavimo iš varžytynių aktas.
Taigi egzistuoja
ir įrodyti visi pagrindai ir sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Teismai
netaikė CK 1.138 straipsnio 6 punkto, nors privalėjo taikyti, nes nustatė visus
pagrindus ir sąlygas atsakovo antstolio S. D. civilinei atsakomybei atsirasti.
Teismai, nustatę ir kitų asmenų kaltę, turėjo taikyti CK 6.279 straipsnio
nuostatas ir išaiškinti atsakovui regreso teisę pagal CK 6.280 straipsnį.
2. Dėl
proceso teisės normų pažeidimo. Šioje byloje teismas turėjo būti aktyvus,
privalėjo išaiškinti ieškovui teisę įtraukti į bylą atsakovais kitus asmenis,
tačiau to nepadarė, todėl neįvykdė visų CPK 42, 159 straipsniuose nustatytų
pareigų.
Be to, nors teismas
ir nustatė, kad antstolio S. D. veiksmai ir neveikimas buvo neteisėti,
nenurodė, dėl kokių priežasčių atmestas ieškovo reikalavimas atlyginti žalą
būtent iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nustatytų
aplinkybių, nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo, nenurodė argumentų ir motyvų,
kuriais atmetė ieškovo apeliacinio skundo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo
iš atsakovo.
3. Pirmosios
instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, neteisėtai iš
ieškovo atsakovui priteisė 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Atsakovas teismui nebuvo pateikęs jokio procesinio dokumento, o atsakovo
atstovas teismo posėdžiuose atstovavo ne daugiau kaip 4 valandas.
Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio
atstovavimo valanda teisme maksimaliai vertinama 0,15 MGL, t. y. 120 Lt.
IV.
Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į
kasacinį skundą trečiasis asmuo Teisingumo ministerija prašo palikti nepakeistą
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
spalio 4 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Teismas
tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, objektyviai
ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, pareiškė dėl jų
nuomonę.
2. Teisingumo
ministerija neatsako už antstolių veiksmų neteisėtumą, neturi pareigos
atlyginti tokiais veiksmais padarytą žalą, neturi teisės vertinti antstolio
atliktų procesinių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.
Tik ieškovas
turi teisę sumažinti ar padidinti savo reikalavimus, pakeisti ieškinio pagrindą
ar dalyką, atsisakyti savo reikalavimų (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Ieškovas
atsakovu nurodė antstolį S. D., ieškinio faktiniu pagrindu – antstolio S.
D. kaltus veiksmus ir dėl šių veiksmų jam atsiradusius nuostolius. Tokiu
pagrindu atsakovui pareikštą ieškinį teismas ir privalėjo išnagrinėti. Ieškovas
atsisakė CPK 45 straipsnio nustatyta tvarka atsakovu patraukti antstolį A. B. ir
teismą, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti trečiųjų asmenų
deliktinės atsakomybės klausimo.
3. Europos
Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad
įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą
(nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į
kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą trečiasis asmuo antstolis A. B. prašo klausimą išspręsti iš
esmės. Atsiliepime teigiama, kad pavaduojančiojo antstolio A. B. civilinės
deliktinės atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas, nes pavaduojantysis
antstolis tik užbaigė varžytynių procedūrą, kurią pradėjo antstolis S. D.
Automobilis buvo areštuotas 2004 m. lapkričio 2 d., o 2004 m. spalio 29 d. UAB
,,Senasis rojus“ ir S. L. sudaryta sutartis įsigaliojo tik 2004 m. lapkričio 10
d. po perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Automobilis iš antrųjų varžytynių
buvo parduotas nepažeidžiant nustatyto teisinio reglamentavimo. Šioje
vykdomojoje byloje pavaduojantysis antstolis lėšų neskirstė, jo elgesys
tiesiogiai neturėjo įtakos tam, kad pirkėjas po turto pardavimo iš varžytynių
akto patvirtinimo negavo automobilio ir prarado įmokėtus pinigus. Tarp pavaduojančiojo
antstolio elgesio ir padarytos žalos nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio,
todėl teismai neteisingai nustatė antstolio A. B. kaltę, netinkamai nurodė
atsakovą. Teismui nustačius turtinę žalą, ji privalo būti atlyginta asmens,
kalto dėl areštuoto ir iš varžytynių parduoto turto nepateikimo – areštuoto
automobilio saugotojo UAB ,,Senasis rojus“ direktoriaus V. L.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB DK ,,PZU Lietuva“ prašo kasacinį skundą
atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Ieškinio
dalyko nustatymas, t. y. tinkamas ieškinio reikalavimo suformulavimas, yra
ieškovo, ne teismo pareiga. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad teismai
neįvykdė CPK 42, 159 straipsniuose nustatytų pareigų.
2. Ieškovo
nurodyti kaip dėl antstolio neveikimo patirti nuostoliai 12 701 Lt nėra
tiesiogiai susiję su antstolio S. D. veiksmais. Antstolių įstatymo 36
straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad už žalą, padarytą pavadavimo metu, atsako
pavaduojantysis antstolis. Darytina išvada, kad nėra vienos iš būtinų civilinės
atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp antstolio S. D. neteisėtų veiksmų
ir ieškovo patirtos žalos. Be to, trečiojo asmens nuomone, nėra dar vienos
civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas
sandorius pripažinus negaliojančiais. Šioje civilinėje byloje turto pardavimo
iš varžytynių aktas nėra pripažintas negaliojančiu. Ieškovas nepateikė tokio
reikalavimo.
Pažymėtina ir
tai, kad antstolis S. D. neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad automobilis
jo arešto metu ar vėliau buvo perleistas tretiesiems asmenims, nes nebuvo
pakeisti viešojo registro duomenys, be to, areštuodamas automobilį, antstolis
matė, kad juo važinėja L. šeimos nariai. Trečiasis asmuo mano, kad teismas
galėtų taikyti CK 6.253 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą civilinės atsakomybės
netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutą.
3. Ieškovo
reikalavimas atlyginti nuotolius nėra draudžiamasis įvykis pagal su antstoliu
S. D. sudarytą antstolių profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį
ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1395
patvirtintas Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
taisykles. Civilinėje byloje nenustatyta antstolio S. D. civilinės
atsakomybės, reikalavimo atlyginti žalą apdraustajam antstoliui S. D. draudimo
sutarties galiojimo metu (nuo 2004 m. liepos 12 d. iki 2005 m. liepos 11 d.)
nebuvo pareikšta, termino reikalavimams pareikšti pabaiga suėjo 2006 m. liepos
11 d. Ieškovas reikalavimą pareiškė 2008 m. rugsėjo 5 d. Taigi trečiajam
asmeniui nekyla pareigos mokėti draudimo išmoką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius,
įgyvendindamas CPK 342 straipsnyje įtvirtintą kasacinio proceso iniciatyvos
teisę, padavė pagal atitinkamą struktūrą surašytą kasacinį skundą, t. y.
pirmiausia pasisako dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo
nagrinėjamoje byloje, po to dėl proceso teisės normų pažeidimo. Tačiau teisėjų
kolegija, pateikdama savo argumentus dėl kasacinio skundo, nėra suvaržyta
kasacinio skundo struktūros, todėl, peržiūrėdama bylą nagrinėjusių teismų
procesinius sprendimus, sprendžia pirmiausia pasisakyti dėl atitinkamų, toliau
nutartyje aptariamų proceso teisės normų, po to dėl byloje aktualių civilinę
atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Dėl teismo
vaidmens sprendžiant tinkamos – turinčios atsakyti pagal ieškinį – šalies nustatymo
klausimą
Civilinio
proceso tikslai apibrėžti CPK 2 straipsnyje. Teismas, kaip teisingumą vykdanti
institucija, taip pat turi atitinkamas teises ir pareigas, nukreiptas civilinio
proceso tikslų įgyvendinimo link. Taikant civilinio proceso nuostatas, teismo
priedermė – dalyvauti, suprantama nepažeidžiant konstitucinio teismo
nešališkumo principo, sprendžiant tinkamos – turinčios atsakyti pagal ieškinį
– šalies nustatymo klausimą. Tokia teismo priedermė atsiranda jau pasirengimo
civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį
ir 230 straipsnio 1 dalį, pagal kurias teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo
pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir
nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų
įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje
dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.). Tokios
nuostatos dėl CPK 228, 230 straipsnių aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų
nutartyse (2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
madų kūrėjų asociacija v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-94/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus
miesto savivaldybė v. A. Z., bylos Nr. 3K-3-612/2005; 2007 m. sausio 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus miesto
savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-23/2007; 2007 m. kovo 15 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S., bylos Nr.
3K-3-100/2007; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L.
A. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-154/2007; 2008 liepos 10 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje L. Č., J. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija
ir kt., bylos Nr. 3K-3-380/2008). Ši priedermė išlieka ir bylos nagrinėjimo
teisme stadijoje.
Pagal CPK 45
straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį
teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam
asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu
prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To
paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu ieškovas nesutinka, kad
atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės.
Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs,
kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek
ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali
įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies
pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr.
3K-3-465/2006).
Pažymėtina, kad
tiek CPK 45 straipsnio 1 dalyje kaip viena iš šių teisės normų taikymo sąlygų
nurodyta tai, kad teismas atitinkamų veiksmų turi teisę imtis tada, kai
nagrinėdamas bylą nustato, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi
pagal ieškinį atsakyti. Ši sąlyga grindžiama civilinio proceso tikslais,
koncentruotumo, ekonomiškumo principais, teismo pareiga rūpintis išsamiu bylos
aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu. Ja iš dalies ribojamas
proceso šalių dispozityviškumas. Dėl to teismas, byloje nenustatęs, kad
ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, neturi
teisės disponuoti aptariamose teisės normose įtvirtintomis teisėmis dėl
atsakovo pakeitimo arba antrojo atsakovo įtraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5
d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. viešoji įstaiga ,,Vilniaus
butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009).
Pirmosios
instancijos teismas neturi apsiriboti vien gramatiniu CPK 45 straipsnio 1 ir 3
dalių aiškinimu, o vadovaudamasis CPK 7 straipsnyje įtvirtintais proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo principais, CPK 45 straipsniu, 230 straipsnio 1
dalimi, 243 straipsniu, privalo išaiškinti šalims teisę pakeisti netinkamą
atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesinius padarinius. Kai teismas
to nepadaro, sprendžiama, jog padarytas esminis teisės normų pažeidimas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-100/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. daugiabučio namo savininkų
bendrija ,,Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės
19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nordic investicija“ v. Kauno
miesto vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-120/2009).
Taigi pateikta pirmiau
nurodytų kasacine tvarka išnagrinėtų bylų apžvalga patvirtina, kad abstraktus
CPK 42 straipsnyje įtvirtintų šalių teisių ir pareigų išaiškinimas yra
nepakankamas teismui nustatytos priedermės įgyvendinimas, kada bylą
nagrinėjančiam teismui akivaizdu, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui,
t. y. tam asmeniui negali atsirasti pareigos atsakyti pagal ieškovo pareikštą
reikalavimą. Kada bylą nagrinėjančiam teismui yra akivaizdu, teismas neturi,
apsiribojęs tik abstrakčiu šalių procesinių teisių išaiškinimu, neišsiaiškinęs
tikrosios ieškovo valios dėl šalies procesinės padėties nustatymo, tęsti bylos
nagrinėjimą pagal reikalavimą, pareikštą netinkamam atsakovui. Tokiu atveju
vykdomas beprasmis procesas – gaišinamas teismo bei dalyvaujančių byloje asmenų
laikas, eikvojamos lėšos, pažeidžiami proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei
kooperacijos principai (CPK 7, 8 straipsniai), svarbiausia – nepasiekiami CPK 2
straipsnyje įtvirtinti proceso tikslai. Minėta, teismas turi išaiškinti ieškovo
teisę pakeisti netinkamą atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesinius
padarinius, ir tiktai ieškovui atsisakius įgyvendinti netinkamos šalies
pakeitimo teisę, nagrinėja bylą pagal pareikštus reikalavimus. Aptartų nuostatų
aktualumas ir atitinkamai teismo priedermė organizuojant bylos procesą dar
labiau išryškėja, kada yra pareiškiamas reikalavimas, kildinamas iš antstolio –
viešosios teisės subjekto – atliktų veiksmų.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo
proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto (Antstolių
įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus
(kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas
vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių
įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v.
antstolis A. S., Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija,
bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Aibės mažmena“ v. antstolis D. S., bylos
Nr. 3K-3-341/2007).
Nagrinėjamoje
byloje iš teismo procesinių dokumentų (CPK 116
straipsnis) matyti, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią bylą buvo
akivaizdu, jog ieškinys, pareikštas atsakovui S. D., nebus tenkinamas. Tai, kad
pirmosios instancijos teismui bylos proceso teisme eigoje nuosekliai formavosi
nuostata dėl ieškovo reikalavimo atsakovui S. D. nepagrįstumo, akivaizdu iš
pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, kurioje išsamiai
išanalizuotas antstolio A. B. ir teismo solidariosios atsakomybės pagrindas ir
nekonstatuota atsakovo antstolio S. D. civilinės atsakomybės pagrindo.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo eigoje tirdamas
surinktus įrodymus ir formuodamas savo nuostatą dėl nustatytų faktinių
aplinkybių teisinio kvalifikavimo įvardijant atsakomybės pagal ieškovo
reikalavimą subjektus, nesivadovavo pirmiau paminėta kasacinio teismo praktika,
kad teismas turi išaiškinti ieškovo teisę pakeisti netinkamą atsakovą
bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesines pasekmes ir tiktai ieškovui
atsisakius įgyvendinti netinkamos šalies pakeitimo teisę, išnagrinėti bylą
pagal pareikštus reikalavimus. Kaip matyti iš teismo
posėdžių protokolų, pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai supažindino
šalis su CPK 42 straipsnyje įtvirtintomis jų teisėmis ir pareigomis, o tikroji
ieškovo valia dėl tinkamų atsakovų nustatymo nebuvo išaiškinta.
Minėtos nuostatos,
kuriomis vadovaudamasi teisėjų kolegija priima procesinį sprendimą, nesukuria
prieštaravimo su apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytose kasacinio
teismo nutartyse padarytomis išvadomis. Nors apeliacinės instancijos teismas
teisingai atskleidžia civilinio proceso principų turinį bendrąja prasme, tačiau
atitinkami, nutartyje minėti principai, atsižvelgiant į bylą nagrinėjančio
teismo priedermę ir civilinės atsakomybės subjekto statusą (viešosios teisės
subjektas), šioje byloje nebuvo tinkamai taikomi, nes nebuvo užtikrintas bylos
teisingas išnagrinėjimas (CPK 159 straipsnis).
Aptartų teisinių
argumentų pagrindu konstatuojama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino
ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo vaidmenį užtikrinant,
jog byla būtų teisingai, pagal bylų proceso taisykles išnagrinėta. Nustatyti
proceso teisės pažeidimai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant iš naujo
apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduodama pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų tinkamai išspręsti proceso teisės
klausimai, kuriais reglamentuojama dalyvaujančių byloje asmenų procesinės
padėties nustatymas (CPK 346 straipsnis 2, 3 dalys).
Tinkamai
išsprendęs byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį, teismas turi nustatyti
kokios rūšies atsakomybė atsiranda atsakingiems už žalą asmenims, jeigu
nustatoma, kad žalos padarė keli asmenys. Nors pagal bendrąją CK įtvirtintą
taisyklę (CK 6.5 straipsnis) skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė, CK
6.6 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos
prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos
atlyginimu. Ši norma pakartojama ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje, kurioje
nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako
solidariai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir CK 6.279
straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari,
kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o
priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra
vienodas. Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R. L., V. L. v. Z. S. ir kt., bylos Nr.
3K-3-156/2005), taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys
pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai
padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti, o tais atvejais, kai
priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra
skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo
priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui,
atsakovų atsakomybė bus dalinė. Pagal šiuos kriterijus kvalifikuojant bylos
teisinius santykius pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti ir tai, kad
vykdant išieškojimą iš UAB „Senasis rojus“ vykdymo veiksmus pradedant 2004 m.
lapkričio 2 d. turto arešto surašymu atliko antstolis S. D., jis organizavo
turto – automobilio – pardavimą varžytynėse. Taip pat svarbu nustatyti ir įvertinti
jo veiksmų (neveikimo) padarinius dėl ieškovui atsiradusio nuostolio, turint
omenyje tai, kad jis, neužtikrinęs galimybės po varžytynių fiziškai perduoti
transporto priemonę įgijėjui (automobilis buvo paliktas skolininkui valdyti ir
naudoti, o vėliau prarastas), organizavo varžytynes, paskelbė antrąsias 2005
balandžio 28 d. varžytynes, kurias pravedė pavaduojantysis antstolis A. B., t. y.
pardavė transporto priemonę, kurios fizinis perdavimas įgijėjui nebuvo
užtikrintas. Taigi antstolis A. B. atliko tik baigiamąjį veiksmą išieškojimo iš
skolininko turto procese, o tas veiksmas buvo antstolio S. D. pradėtų ir
atliktų vykdymo proceso veiksmų formali pabaiga.
Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje
Kasacinis
teismas turėjo 119,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m.
balandžio 19 d. pažyma. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos
teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso
stadijoje nėra galimybės. Kasacinis teismas taip pat negali priteisti šaliai
jos turėtų išlaidų šiame teisme. Dėl jų priteisimo turės pasisakyti pirmosios instancijos
teismas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d.
sprendimą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti
ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Mažeikių rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Virgilijus
Grabinskas
Sigita Rudėnaitė