Baudžiamosios bylos Nr. 1A-481-317/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00167-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.11.2; 2.4.6.4.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorams Vidui Kilinskui, Virginijai Vigelienei, nuteistojo V. G. gynėjui - advokatui Vytautui Sirvydžiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 2 dalyje, 170 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį – 15 (penkiolikos) MGL, t. y. 564,90 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 euro centų), bauda; pagal BK 170 straipsnio 3 dalį – 18 (aštuoniolikos) MGL, t. y. 677,88 Eur (šešių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 88 euro centų), bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punku, paskirtosios bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo principą ir paskirta galutinė bausmė – 18 (aštuoniolikos) MGL, t. y. 677,88 Eur (šešių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 88 euro centų), bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistojo V. G. valstybės naudai priteistos eksperto L. L. kelionės išlaidos – 13,57 Eur (trylika eurų 57 euro centai).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

V. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. 21.05 val., iš kompiuterio savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jam priskirtos interneto prieigos, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini), viešai – į interneto tinklapį www.15min.lt, pasivadinęs slapyvardžiu „vvvv“, po publikuotu straipsniu „Dėl gėjų teisių pažeidimo – mitingas prie Rusijos ambasados“, parašė komentarą „Duot į kailį tokies iįdraskytašikniams“, tokiu būdu viešai tyčiojosi, niekino bei kurstė diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje.

Be to, V. G. baudžiamojon atsakomybėn 2013 m. rugpjūčio 29 d. 21.05 val., toje pačioje vietoje, iš to paties kompiuterio ir internetinės prieigos, tame pačiame interneto tinklapyje, pasivadinęs slapyvardžiu „vvvv“, po tuo pačiu straipsniu, parašė komentarą „Duot į kailį tokies iįdraskytašikniams“, tokiu būdu viešai kurstė smurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl seksualinės orientacijos, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 3 dalyje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendį bei priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nuosprendžio nemotyvavo, kas pažeidžia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, bet ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose bei padarė visą eilę įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidų, dėl ko priėjo neteisingos išvados dėl nusikaltimo sudėčių buvimo apelianto veikoje ir pažeidė in dubio pro reo principą.

Pirmiausia, nuteistojo nuomone, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai ekspertizės aktą Nr. EAN-100 pripažino tinkamu įrodymu, nors toks duomenų šaltinis yra netinkamas baudžiamojo proceso prasme tiek dėl metodikos, kuri buvo taikyta tiriant komentarus, nenurodymo, tiek ir dėl neatitikimo imperatyviems BPK reikalavimams. Anot apelianto, ekspertizė ikiteisminio tyrimo metu gali būti skiriama tik pagal BPK 208-211 straipsnių reikalavimus, be to, ją gali atlikti tik ekspertas, įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą arba BPK 210 straipsnyje pagrindais ir tvarka. Tačiau šiuo konkrečiu atveju ekspertizės aktą surašęs asmuo nėra įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą. Be to, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos dalyvavimas byloje yra daugiau nei abejotinas, nes apeliantas nėra žurnalistas ar leidėjas ir jo nesaisto jokie žurnalisto ar leidėjo etikos reikalavimai. Anot nuteistojo, pagal teismų praktiką šios kategorijos bylose išvadą paprastai teikia ne Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus tarnyba, o Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. O tai, kad nei teismo posėdžio metu, nei pačiame ekspertizės akte nebuvo atskleista naudota metodika, laikytina esminiu komentarų tyrimo ir vertinimo trūkumu, kadangi jis neturėjo teisės ne tik susipažinti su tyrimo metodika ir vertinti, kiek pats ekspertizės aktas yra atitinkantis tokią metodiką bet ir susipažinti bei ginčyti pačią metodiką. Nepaisant to, pačiame ekspertizės akte, nuteistojo manymu, pateikiamos neapibrėžtos, neaiškios ir visiškai prieštaraujančios tikrajai komentaro prasmei išvados. O taip pat teikiant išvadą nebuvo tiriamas kontekstas, t. y. ankstesni komentarai, juolab, kad ir pats straipsnio objektas yra labai aiškai apibrėžtas pačiu pavadinimu – „Dėl gėjų teisių pažeidimo – mitingas prie Rusijos ambasados“. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad kreiptąsi į teisėsaugą buvo ir dar dėl vieno straipsnio, kurio pavadinimas „LGL vadovas V. S.: homofobija iš Rusijos sklinda į Lietuvą ir reiškiasi dvigubai pavojingiau“. Tačiau išvadą teikęs asmuo nebuvo informuotas apie komunikacijos akto atsiradimo aplinkybes bei adresatą, todėl tokia išvada nėra pagrįsta bylos faktinėmis aplinkybėmis. Be to, nuteistojo teigimu, nei išvadą teikęs asmuo, nei pirmosios instancijos teismas nevertino jo paties pozicijos dėl to, kam buvo skirtas komentaras, todėl šioje dalyje taip pat padaryta įrodymų tyrimo ir vertinimo klaida. V. G. akcentuoja, kad niekuomet nenurodė, jog jo komentaras būtų skirtas konkrečiai asmenų grupei, išskirtinai seksualinio apsisprendimo požiūriu. Priešingai, visuomet teigė, kad jo komentaras buvo skirtas agresyviai Rusijos politikai homoseksualių asmenų atžvilgiu, atkreipti dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, su kuo jis visiškai nesutinka ir kam prieštarauja. Taigi, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra baudžiamojo persekiojimo dėl išreikštos nuomonės apie kaimyninės valstybės politiką išraiška, kuriuo paneigtas baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio principas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visiškai nebuvo išskirtos dviejų atskirų BK Specialiosios dalies straipsnių sudėtys ir neatskleista, kaip konkrečiai pasireiškė jo veika tiek vienos, tiek ir kitos nusikalstamos sudėties požiūriu. Todėl, nuteistojo nuomone, jo veikoje nėra net dviejų nusikaltimo sudėties elementų: objektyviosios pusės ir subjektyviosios pusės. Be to, anot V. G., teismų praktikos požiūriu labai svarbu ir tai, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu niekas nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, nebuvo klausiama pareiškėjo, kaip jis vertina apelianto poziciją dėl Rusijoje vykdomų žmogaus teisių pažeidimų gėjų atžvilgiu. Niekam, įskaitant pareiškėją, nebuvo užduodami klausimai, kaip jie patys vertintų tokį faktą, kad pats nuteistasis solidarizuojasi su asmenimis, dalyvavusiais mitinge, ir pasisako ne prieš homoseksualų teises, o prieš agresyvią kitos valstybės politiką. Nuteistojo manymu, tai turi ypatingos reikšmės nusikalstamos veikos obejktyviosios pusės įrodinėjimui, juolab, kad ir teismų praktika teigia, jog privaloma apklausti asmenis, kurie dėl tokių pareiškimų galėjo patirti diskriminaciją.

V. G. skunde taip pat teigia, kad, pirmosios instancijos teismas, neskirdamas lingvistinės ekspertizės pagal jo gynybos prašymą, neužtikrino sąžiningo ir rungtyniško proceso, todėl ši klaida gali būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokurorai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas tenkintinas.

BPK 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti įvertinamas atskirai kiekvienas įrodymas ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas V. G. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, t. y. jį nuteisė už tai, kad jis, 2013 m. rugpjūčio 29 d. 21.05 val., iš kompiuterio savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jam priskirtos interneto prieigos, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini), viešai – į interneto tinklapį www.15min.lt, pasivadinęs slapyvardžiu „vvvv“, po publikuotu straipsniu „Dėl gėjų teisių pažeidimo – mitingas prie Rusijos ambasados“, parašė komentarą „Duot į kailį tokies iįdraskytašikniams“. Apylinkės teismas konstatavo, kad V. G. viešai paniekino ir tyčiojosi iš homoseksualios orientacijos asmenų dėl jų seksualinės orientacijos, pavartodamas žodį „išdraskytašikniai“ (parašytą su klaidomis), taip pat viešai skatino neapykantą, kurstė diskriminuoti žmonių grupę, smurtauti, fiziškai susidoroti su asmeniu dėl seksualinės orientacijos, savo komentare kreipdamasis žodžiais „Duot į kailį tokies iįdraskytašikniams“. Apylinkės teismas nuteistojo parodymus, kad jis savo parašytu komentaru buvo nusiteikęs prieš vykdomą Rusijos politiką, pažeidžiant žmogaus teises ir komentaras buvo skirtas prieš šią politiką, o ne konkrečiai kažkokiems žmonėms ar jų grupėms, vertino kritiškai, kaip nenuoseklius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, t. y. kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir remdamasis Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2013 m. gruodžio 2 d. ekspertizės akte pateiktomis išvadomis.

Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvadas padarė neatsižvelgęs ir neįvertinęs visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Apylinkės teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, neatsižvelgė į straipsnio, dėl kurio buvo surašytas komentaras, kontekstą, todėl padarė netinkamas išvadas dėl nuteistojo kaltės, o tai laikytina netinkamu baudžiamojo proceso įstatymo taikymu, vertinant įrodymus.

Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti jam nekliudant ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Šios Konstitucijos nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą. Jos visos yra tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo.

Būtina pažymėti, jog laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Naudojimasis konstitucinėmis teisėmis yra neatsiejamas nuo pareigos gerbti kitą asmenį, socialinę grupę ar tautą (pvz. Konstitucijos 25 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnis).

BK 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų pagrindinis objektas yra asmens (žmogaus) lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė. Papildomu objektu gali būti konkrečiais atvejais – atitinkamai žmonių grupei priklausančio asmens garbė, orumas, sveikata. Visi BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, įvertinus būtent viso BK 170 straipsnio pavadinimą, pasireiškia aktyviais kaltinamojo veiksmais, kuriais kurstoma prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad veiksmai laikomi nusikalstamais, kuomet kaltininkas aktyviais veiksmais tyčiodamasis, niekindamas, skatindamas neapykantą, diskriminaciją, smurtą ar fizinį susidorojimą su žmonių grupe, ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kursto aplinkinius savo viešais pareiškimais, kuriuose pateikiamos specialiai, šališkai, neobjektyviai parinktos ir išdėstytos žinios, nuomonės, faktai, vertinimai, išvados ir pan., išreiškiančios neigiamą, niekinantį, žeminantį pasisakančio asmens požiūrį į tam tikras įstatyme apibrėžtas žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis. Taigi, pasisakantis asmuo nedviprasmiškai ir visiems suprantamai turi nurodyti vieną iš įstatyme apibrėžtų žmonių grupių ir išreikšti jos atžvilgiu savo neigiamą, niekinantį ar žeminantį požiūrį, skatindamas ir kurstydamas kitų visuomenės narių (jo viešų pareiškimų respondentų) neigiamus jausmus, neapykantą nurodytai asmenų grupei ar jos nariui, tokių asmenų diskriminaciją. LR BK 170 str. numatyti nusikalstami veiksmai laikomi baigtais nuo jų padarymo momento, t. y.  nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, pasekmių atsiradimas nėra svarbus. Veikos padarymo būdas – būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis – veika turi būti padaroma viešai, tam tikru viešu pareiškimu. Tokia nusikalstama veika yra nukreipta prieš nurodytų požymių bendrumu individualizuojamą asmenų grupę ar konkretų jos narį. Kvalifikuojant veiką nebūtina nustatyti konkretaus asmens, prieš kurį buvo padaryta veika, pakanka nustatyti, ar šia nusikalstama veika buvo siekiama pasityčiojant, paniekinant, skatinti neapykantą, diskriminaciją, smurtą ar fizinį susidorojimą su konkrečių asmenų, pasižyminčių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų bendrumu, grupe.

Subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius sudaro kaltė – tiesioginė konkretizuota tyčia, turint tikslą pasityčioti, paniekinti asmenį arba sukurstyti smurtauti, fiziškai susidoroti su juo dėl jo rasės, tautybės bei kitų BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų požymių. Kaltinamasis turi suvokti savo daromos veikos pavojingą pobūdį, priešingumą teisei, tačiau norėti veikti ir veikti tokiu pavojingu būdu, turėdamas galimybę nukreipti savo valią ir neatlikti priešingų teisei, pavojingų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju V. G. nuteistas pagal BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalis nustačius, jog kaltinime nurodytame savo komentare jis viešai tyčiojosi, niekino bei kurstė diskriminuoti, smurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl seksualinės orientacijos, pavartodamas žodžius „duot į kailį” ir „išdraskytašikniai“ („iįdraskytašikniams“). Pagal Lietuvių kalbos žodyną, frazeologizmas „į kailį duoti“ reiškia mušti. Žodžio „išdraskytašiknis“ reikšmės Lietuvių kalbos žodynas nepateikia. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nurodyti žodžiai lietuvių kalboje turi neigiamą ar niekinamą atspalvį. Tačiau nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog komentare nurodyti žodžiai buvo skirti kaltinime nurodytai žmonių grupei, kad buvo siekiama tyčiotis, niekinti šią žmonių grupę dėl jos seksualinės orientacijos, kurstyti ją diskriminuoti, smurtauti prieš šios grupės narius ar fiziškai su jais susidoroti. Vien tik necenzūrinių ar neigiamų žodžių panaudojimas bet kokiame komentare, nesant konkrečių ir tiesioginių pareiškimų, skatinančių neapykantą, kurstančių niekinti bei diskriminuoti konkrečią žmonių grupę dėl jos seksualinės orientacijos, skatinančių diskriminuoti būtent homoseksualių asmenų grupę ar raginančių tiesiogiai naudoti smurtą būtent šios asmenų grupės atžvilgiu, negali būti pripažįstamas LR BK 170 str. numatyta nusikalstama veika. Negalima neatsižvelgti į tai, jog jokiais objektyviais duomenimis nėra paneigti nuteistojo teiginiai, jog komentare jis nepagarbiai ir neigiamai pasisakė ne kaltinime nurodytos asmenų grupės atžvilgiu, o asmenų, kurie būtent ir diskriminavo žmones dėl jų seksualinės orientacijos. Kadangi nėra nustatyti subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamų veikų, numatytų BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, požymiai, kaltinamojo veiksmai negalėjo būti pripažinti nusikalstamais.

Įvertinus tai, kas aptarta, internetinėje erdvėje paskelbtas V. G. teiginys „Duot į kailį tokies iįdraskytašikniams“ vertintinas kaip nekorektiškas, prasilenkiantis su etišku savo konstitucinės informacijos, nuomonės sklaidos laisvės įgyvendinimu, ypač atsižvelgiant į apelianto statusą (jis yra kunigas), tačiau savo turiniu ir pavojingumo laipsniu jis neatitinka požymių BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų nusikalstamų veikų – kurstymo aktyviais veiksmais prieš homoseksualius asmenis, tyčiojantis, niekinant, skatinant neapykantą, diskriminaciją, smurtą ar fizinį susidorojimą.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad apeliantas, pasirinkdamas savo nuomonės apie internetiniame tinklalapyje skelbtą informaciją išraiškos būdą, pavartojo netinkamus žodžius. Tačiau tik žodžių „duot į kailį” ir „išdraskytašikniai“ („iįdraskytašikniams“) vartojimas, nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalis kilti. Be to, dėl šio neetiško V. G. pasisakymo viešojoje internetinėje erdvėje nenustatytas ir subjektyvusis nusikalstamų veikų požymis – tiesioginė konkretizuota tyčia kurstyti interneto vartotojus, skaitančius apelianto komentarą, prieš homoseksualius asmenis, skatinti neapykantą jiems, diskriminuoti ar kurstyti smurtauti jų atžvilgiu. Juolab, kad, teisėjų kolegijos nuomone, jokiais objektyviais duomenimis  nebuvo paneigti apelianto teiginiai, jog, priešingai nei teigta kaltinime, jame nurodytu komentaru jis siekė išreikšti savo nepritarimą būtent agresyviai Rusijos politikai homoseksualių asmenų atžvilgiu.

Vertindama skundo motyvus dėl ekspertizės išvados, kolegija sutinka su skundo argumentais, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvados negali būti vertinamos kaip eksperto išvada, nes ikiteisminio tyrimo metu ji gali būti skiriama tik pagal BPK 208-211 straipsnių reikalavimus, ją gali atlikti tik ekspertas, įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą arba BPK 210 straipsnyje pagrindais ir tvarka. Šiuo konkrečiu atveju ekspertizės aktą surašęs asmuo nėra įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą, todėl jo išvada galėtų būti vertinama tik kaip specialisto išvada. Kolegijos vertinimu, aptariama išvada nėra infomatyvi, joje nurodyti teiginiai peržengia specialisto kompetencijos ribas, yra neobjektyvi, nepagrįsta bylos duomenimis, nes joje vadovaujamasi duomenimis, kurie nebuvo pateikti tyrimui, daromos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl vertintina kritiškai ir nėra objektyvaus pagrindo ja vadovautis nagrinėjamoje byloje.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta V. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, todėl teisėjų kolegija baudžiamąją bylą dėl V. G. atžvilgiu nutraukia, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. G. kaltintą ir teismui perduotą už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalyje ir 170 straipsnio 3 dalyje, išteisinti, nepadarius jam veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Panaikinti V. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                    Algirdas Jaliniauskas

Teisėjai                                                                                                                                     Albinas Antanaitis

                                                                                                                                    Valdas Vitunskas