Administracinė byla Nr. el-1239-422/2017
Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00267-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.2; 18.7; 18.10; 55.1
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pranešėja ir pirmininkė), Nataljos Zelionkienės ir Gintaro Čekanausko, sekretoriaujant Deivydui Aidukui,
dalyvaujant pareiškėjos I. B. atstovei advokatei N. Ž.,
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui L. Z.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Pareiškėja I. B. (toliau –ir Pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama : 1) panaikinti 2017 m. sausio 19 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo „Dėl I. B. ir B. M. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-1-(7.5) dalį, kuria atsisakyta nuosavybės teises pareiškėjai I. B. atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose (kaimo vietovėje, teikiant prioritetą Kauno rajonui); 2) panaikinti 2016 m. kovo 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus atsakymo Nr. 8SD-1859-(14.8.94.) dalį, kuria atsisakyta nuosavybes teises pareiškėjai I. B. atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose (kaimo vietovėje, teikiant prioritetą Kauno rajonui) (toliau – ir Skundžiama sprendimų dalis); 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 1,9100 ha (iš jų paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste) J. M. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjai I. B. suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį (-čius) žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.
Pareiškėja skunde ir jos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog nesutinka su Skundžiama sprendimų dalimi, nes ji neteisėta ir nepagrįsta. Pareiškėja yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą A. E. J. teisių perėmėja. Pretendentė ir vėliau jos teises perėmusi pareiškėja iki 2003-04-01 patikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo neteko dėl atsakovo neteisėto neveikimo, todėl tai negali sukelti Pareiškėjai neigiamų teisinių padarinių, t. y. Pareiškėja turi teisę nuosavybės teises atkurti pageidaujamu būdu - lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.
Pažymėjo, jog 1991-12-18 A. E. J. ( toliau –ir Pretendentė) nuosavybės teises atkuriančiai institucijai ( toliau –ir Institucija) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, jame pasirinkdama nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra. Be to, kito pretendento B. M. ( toliau – ir Pretendentas) prašyme atstatyti nuosavybės teises buvo nurodyta ir A. E. J. valia. Pastarajame prašyme taipogi pasirinktas atkūrimas ekvivalentine natūra. Pažymėjo, jog tiek Pretendentė, tiek vėliau jos teises perėmusi Pareiškėja visuomet siekė nuosavybės teises visų pirma atkurti natūra, o nesant tokių galimybių - ekvivalentine natūra. Nurodė, jog atsakovas daugiau nei 17 metų neginčijo Pretendentės valios, traktuodamas kad ji yra pasirinkusi nuosavybės teises atkurti ne tik natūra, bet ir ekvivalentine natūra.
Tvirtino, jog atsakovui jau nuo 2000-01-19 yra žinoma, kad laisvos valstybinės žemės turėtos žemės vietoje nėra. Pretendentė iki įstatymo nustatyto termino, t. y. iki 2003-04-01, patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų galimybės neturėjo dėl neteisėto Atsakovo neveikimo - atsakovas iki 2003-03-01 jos neinformavo, kad galimybių nuosavybės teises atkurti natūra nėra ir nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų, todėl atsakovo padarytas imperatyviosios teisės normos pažeidimas negali sukelti neigiamų teisinių padarinių Pareiškėjai, t. y. negali paneigti jos teisės patikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo/ atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų ir nuosavybės teises atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Juo labiau atsižvelgiant į tai, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų pradžios Pretendentė (vėliau Pareiškėja) susiformavo teisėtus lūkesčius nuosavybės teises atsikurti natūra (pirmasis pagal prioritetą būdas), o nesant tokių galimybių - ekvivalentine natūra (antrasis pagal prioritetą būdas) ir po 2003-04-01 atsakovas savo veiksmais leido Pareiškėjai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos šiais pasirinktais būdais.
Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tvirtino, jog tuo atveju, jei Institucija delsė ir iki 2003-03-01 raštu neinformavo piliečio, kad nuosavybės teisių jo pasirinktu būdu atkurti galimybių nėra ir iki minėtos datos nepasiūlė piliečiui kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų ir dėl šios priežasties pilietis praleido terminą iki 2003-04-01 patikslinti (pakeisti) valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų, jam dėl to neturi kilti neigiamų teisinių padarinių. Tokiu atveju terminas yra praleistas dėl aplinkybių, už kurias atsako Institucija, piliečio kaltės dėl termino praleidimo nėra.
Pažymėjo, jog Kauno apskrities viršininko administracija (toliau - ir KAVA, Apskrities administracija) 1999-12-22 raštu Nr. 02-03/534 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – KMSA, Savivaldybės administracija) dėl sklypų projektavimo buvusio savininko J. M. turėtos žemės vietoje. 2000-01-14 raštu Nr. 32-14-63 minėta institucija Apskrities administraciją informavo, jog J. M. iki 1940 m. turėtos žemės teritorijoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra, šis faktas nuo tada tapo žinomas atsakovui, tačiau pastarasis iki 2003-03-01 raštu neinformavo Pareiškėjos, kad galimybių atkurti nuosavybės teises 1991-12-23 prašyme nurodytu būdu - natūra - nėra ir nepasiūlė jai kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, atimdamas iš jos procedūrinę garantiją per įstatymo nustatyta terminą patikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Pareiškėja buvo įsitikinusi, kad tiek natūra, tiek ekvivalentinė natūra yra Pretendentės pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdai (nesvarbu, kad nurodyti skirtinguose prašymuose) ir kad abiem jais bus galima atkurti nuosavybės teises. Atsakovo imperatyvių teisės normų pažeidimas negali sukurti jai neigiamų teisinių padarinių, todėl pripažintina kad ji teisėtai ir pagrįstai 2016-03-01 prašymu pareikalavo, kad atsakovas nuosavybės teises atkurtų ekvivalentine natūra (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose). Galimybių atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra yra, todėl Pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtinos šiuo būdu. Tvirtino, jog Pareiškėja nespėjo iki 2003-04-01 patikslinti savo valią ir pareikalauti nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose būtent dėl šiurkštaus Atsakovo aplaidumo, dėl jo kalto neteisėto neveikimo. Pažymėjo, jog po 2003-04-01 atsakovas nuosavybės teises Pareiškėjai atkūrinėjo ekvivalentine natūra, nes ji Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2010-12-17 įsakymu Nr. Ž8-512 buvo įrašyta į piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilę. Tai patvirtina, kad atsakovas tinkamai suprato Pareiškėjos valią ir jos teisėtus lūkesčius, nesant galimybių nuosavybės teises atkurti natūra, jas atkurti ekvivalentine natūra.
Nurodė, jog Skundžiama sprendimų dalis pažeidžia jos, kaip silpnesniosios šalies, interesus, jos teisėtus lūkesčius, fundamentaliuosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, konstitucinius teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms, gerojo viešojo administravimo principus, Konstitucijos 5 str. 3 d. įtvirtintą nuostatą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Paminėjo, jog kad pagal Europos Žmogaus Teisių Ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 1-ojo protokolo 1 str. yra ginama ne tik jau egzistuojanti nuosavybė, tačiau ir teisėti lūkesčiai ją gauti. Pareiškėja turėjo teisėtų lūkesčių nuosavybės teises atkurti natūra, o nesant tokių galimybių, ji turėjo teisėtų lūkesčių nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose). Jei atsakovas nebūtų delsęs ilgiau kaip trejus metus ir iki 2003-03-01 būtų informavęs Pretendentę, kad nuosavybės teisių atkurti natūra galimybių nėra, ir būtų pasiūlęs pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, ji būtų suspėjusi per teisės normų nustatytą terminą, t. y. iki 2003-04-01, patikslinti savo valią - pareikalauti nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė nesutiko su atsakovo pozicija, jog paskutinis A.E. J. prašymas buvo paduotas 1991-12-23, tvirtino, jog atsakovas, atkurdamas nuosavybės teises privalo vadovautis 1993-09-08 Pretendentės prašymu, kuriame buvo nurodyti du nuosavybės teisių atkūrimo būdai- natūra ir ekvivalentine natūra. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ( toliau –ir NŽT, Tarnyba) su skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą ir NŽT atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog J. M. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 3,8200 ha žemės, buvusios Kauno apskrities (duomenys neskelbtini). Buvusio savininko vaikai, t. y. A. E. J. ir B. M. (toliau - ir Pretendentai) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1/2 dalį buvusio savininko J. M. valdytos žemės, t. y. po 1,91 ha. A. E. J. Kauno miesto valdybai 1991-12-18 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, jame nurodydama ir kitą pretendentą - B. M.. Šiame nustatytos formos prašyme A. E. J. apibraukė pageidaujamą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą - ekvivalentine natūra. A. E. J. Kauno miesto valdybai 1991-12-23 pateiktame prašyme pageidavo, kad nuosavybės teisės į žemę jai būtų atkuriamos grąžinant žemę natūra, o kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus - išbraukė. Pareiškėja I. B. yra A.E. J., mirusios 2004-03-04, teisių perėmėja.
B. M. Kauno miesto valdybai (data nenurodyta) pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, jame nurodydamas ir kitą pretendentę A. E. J. Šiame nustatytos formos prašyme jis apibraukė pageidaujamą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą - ekvivalentine natūra. Kitų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo iki 2003-04-01 B. M. nepateikė.
Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius (toliau - ir KAVA Kauno miesto žemėtvarkos skyrius) 1999-12-22 raštu Nr. 02-03/534 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl J. M. turėtoje žemėje žemės sklypų projektavimo. Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyrius, atsakydamas 2000-01-14 raštu Nr. 32-14-63 nurodė, kad buvusio savininko „J. M. iki 1940 m. turėtos žemės sklypo viduriu įrengtas Kauno miesto vakarinis aplinkkelis ir Lampėdžių tilto per Nemuną prieigos. Likusioji neužimta sklypo dalis patenka į kelio sanitarinę zoną, kurioje ribojama gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų statyba. Ši teritorija neįtraukta į savivaldybės lėšomis planuojamų teritorijų sąrašą, nes netinka pastatams statyti.“
Nurodė, jog Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. liepos 8 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Atstatymo įstatymas). Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje (redakcijos, galiojusios nuo 1991-08-01 iki 1995-10-02) buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atstatomos: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra“, o šio straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 1995-10-03 iki 1997-07-09, - grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ 1 priede buvo patvirtinta prašymo forma, pagal kurią buvo nurodyti galimi pasirinkti turto grąžinimo būdai: natūra; ekvivalentinė natūra; išpirkimas (tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymas panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo). 1997 m. liepos 1 d. priimtas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas ( toliau – ir Atkūrimo įstatymas) iš Atstatymo įstatyme paminėtų turto grąžinimo būdų - turto grąžinimo ekvivalentine natūra, išpirkimo (tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant valstybės vienkartines išmokas) nebenumatė, todėl piliečiai, kurie buvo pareiškę valią, jog jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos šiais būdais, šio įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti (pareikšti) savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau –ir Tvarka) 3 punkte (redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad iki nurodytos datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniajame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcijos, galiojusios nuo 2002 m. spalio 25 d.) buvo numatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nustatytos institucijos. Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (redakcijoje, galiojusioje nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. spalio 31 d., buvusi 4 dalis; nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. - 3 dalis) nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atkūrimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Nurodė, jog Pretendentai ar jų įpėdiniai apie Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimus ir galimybę nuo 2012-02-01 pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo už miestuose turėtą valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais buvo informuoti 2012-02-06 raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-329 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“. Kauno miesto skyriaus 2014-11-12 raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7012 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pareiškėjai buvo informuoti apie tai, kad nuo 2014-11-01 Įstatyme įtvirtintas papildomas atlyginimo už miestuose turėtą valstybės išperkamą žemę būdas - atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėjai šia teise nepasinaudojo ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė.
Tvirtino, jog Pretendentai pagal NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. Ž8-512 „Dėl piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“, kuris buvo po to kiekvienais metais tikslintas, įtraukti į eilę naujiems žemės sklypams neatlygintinai gauti, A.E. J. įrašyta Nr. 123, B. M. -Nr. 124. NŽT raštais 2011m.- 2016m. Pretendentai ar jų įpėdiniai buvo pakviesti pasirinkti naują žemės sklypą individualiai statybai pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais patvirtintus detaliuosius planus, tačiau jie neatvyko ir naujų žemės sklypų nepasirinko.
B. M. ir A.E. J. teisių perėmėja I. B. Kauno miesto skyriui 2016-03-01 pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises buvo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - ekvivalentinė natūra, kuris nebuvo pakeistas. Į šį prašymą Kauno miesto skyrius atsakė 2016-03-30 raštu Nr. 8SD-1859-(14.8.94.), kuriame nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdas „ekvivalentinė natūra“ priėmus Atkūrimo įstatymą nenumatytas, o iki 2003-04-01 jie nepatikslino pateiktų prašymų, kuriuose buvo išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl laikytina, kad piliečiai nepakeitė nuosavybės teisių atkūrimo būdo, taip pat nepasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdo gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje.
Atsakovo nuomone, pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą, A. E. J. nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas pagal vėliausiai, t.y. 1991-12-23 jos pateiktą prašymą, sprendžiant klausimą dėl žemės grąžinimo natūra, o nesant galimybių, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, jai nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos atlyginant pinigais, o B. M. - pagal prašymą, kuriame nurodytas jo pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - ekvivalentine natūra (išskyrus 0,12 ha žemės plotą, kur nuosavybės teisių atlyginimo būdą - naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti - parinko Nacionalinė žemės tarnyba). Skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas iš dalies tenkinamas.
Administracinėje byloje nėra ginčo, jog J. M. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 3,82 ha žemės, buvusios Kauno apskrities (duomenys neskelbtini). Taip pat byloje nustatyta, jog buvusio savininko vaikai, t. y. A. E. J. ir B. M. ( toliau – ir Pretendentai) teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais yra kreipęsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę. Pareiškėja I. B. yra A. E. J., mirusios 2004-03-04, teisių perėmėja. Atsakovas neginčija Pretendentų teisės atkurti nuosavybės teises po ½, t.y. po 1,91 ha. į buvusio savininko žemę. Nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog 2016-03-02 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriuje ( toliau –ir NŽT Kauno skyrius) buvo gautas B. M. ir A. E. J. teisių perėmėjos (šioje byloje pareiškėjos) I. B. prašymas nuosavybės teises atkurti suteikiant lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose (kaimo vietovėje, suteikiant prioritetą Kauno rajonui).
NŽT Kauno skyriaus 2016-03-30 raštu Nr. 8SD-1859-(14.8.94) buvo atsisakyta tenkinti B. M. ir I. B. prašymą. Atsisakymas motyvuotas iš esmės tuo, kad pretendentai iki 2003-04-01 nepatikslino savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atkūrimas natūra į ginčo žemę negalimas, jie įrašyti į eilę gauti naujam sklypui individualiai statybai. Nurodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje.
Nesutikdami su minėtu sprendimu B. M. ir I. B. 2016-04-22 pateikė skundą Tarnybai, reg. Nr. 1GS-867, kurios direktorius 2017 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1T-1-(7.5) „Dėl I. B. ir B. M. skundo išnagrinėjimo“ B. M. skundą pripažino pagrįstu dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo. Pareiškėjos I. B. skundą dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo atmetė kaip nepagrįstą šioje byloje ginčijama sprendimo dalimi (toliau –ir Skundžiama Sprendimo dalis), motyvuodamas, jog nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal paskutinį A.E. J. prašymą ( natūra), tuo tikslu įpareigojo NŽT Kauno skyrių kreiptis pakartotinai į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu pateikti informaciją apie laisvą ( neužstatytą) žemę buvusio savininko turėtoje žemėje, jos nesant –atlyginti pinigais.
Administracinės bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. Ž8-512 „Dėl piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“ ir vėlesnių, jį tikslinusių įsakymų pagrindu Pretendentai įrašyti į Piliečių, kuriems siūlomi neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai, sąrašą, kaip turintys teisę rinktis 0,12 ha žemės sklypą ar jo dalį individualiai statybai ( A.E. J. yra įrašyta Nr. 123, B. M. -Nr. 124). Šiuo būdu nuosavybės teisės dar neatkurtos, pareiškėjams nepasirinkus konkretaus žemės sklypo vietos. Dėl to byloje ginčo nėra.
Šioje byloje ginčas keliamas dėl likusios žemės atkūrimo būdo ir pretendentės A.E. J. išreikštos valios nuosavybės teisėms atkurti. Pareiškėja tvirtino, jog Pretendentė išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. M. žemę dviem būdais- natūra ir ekvivalentine natūra. Atsakovo nuomone, A. E. J. nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas pagal vėliausiai, t.y. 1991-12-23 jos pateiktą prašymą, kurio ji įstatymo nustatytais terminais nepatikslino.
Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenimis nustatyta, jog A.E. J. nuosavybės teises atkuriančiai institucijai iš viso pateikė tris prašymus. 1991-12-18 ji pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 3300 kv.m. ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), prašydama atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Prašyme nurodė, jog dabartinis šio turto valdytojas yra Kauno m. II klinikinės ligoninė. 1991-12-23 A.E. J. pateikė iš esmės analogiško turinio dėl savininko, dėl žemės sklypo ploto ir vietos prašymą, tačiau išreiškė valią, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra (kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus išbraukė). 1993-09-08 A.E. J. kreipėsi į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nurodydama du atkūrimo būdus- natūra ir ekvivalentine natūra. Tačiau, kaip matyti iš prašymo turinio, trečią kartą buvusiu savininku ji nurodė ne tėvą – J. M., o senelį J. M..
Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, jog paskutinis Pretendentės prašymas buvo pateiktas 1991-12-23.
Teismo vertinimu, pagal Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis paskutinį prašymą dėl būdo atkurti nuosavybės teises Pretendentė valią išreiškė 1993-09-08 prašyme. Nors jame ir buvo nurodytas buvusio turto savininkas M. J., t.y. A.E. J. senelis, tačiau, kaip matyti, iš prašymo turinio virš minėtos pavardės buvo nurodyta Juozas (tėvas). Teismo nuomone, Institucija, gavusi tokio pobūdžio prašymą (jeigu jis buvo neaiškus) turėjo pareigą Pretendentei pasiūlyti patikslinti jį, nes pagal byloje esamus nuosavybės dokumentus buvo akivaizdu, jog nusavinto turto savininkas buvo pretendentės tėvas – J. M., arba priimti sprendimą, kuriame būtų aiškiai nurodyta, jog į senelio J. M. žemę nuosavybės teisės nebus atkuriamos. Konkrečiu atveju to nebuvo atlikta, todėl sprendžiant ginčą dėl valios išraiškos, ši aplinkybė turi būti vertinama pareiškėjos kaip silpnesnės šalies naudai. Antra vertus, teismo vertinimu, įrašas virš prašyme nurodyto savininko vardo- Juozas (tėvas) iš esmės patvirtina, jog Nuosavybės teises atkurianti institucija pripažino 1993-09-08 pareiškėjos prašymą kaip tinkamą nuosavybės teisių atkūrimui į A.E. J. tėvo J. M. žemę, todėl juo turi būti vadovaujamasi nuosavybės teisių atkūrimo procese, kaip paskutiniame prašyme pretendentės pateikta valios išraiška. Pažymėtina, ir tai, jog nors pretendentės prašymuose žemės vieta buvo nurodyta skirtingai (1991-12-18 ir 1991-12-23 buvo prašoma atkurti į žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), o 1993-09-09 – į žemės sklypą (duomenys neskelbtini)), tačiau žemės buvimo vieta sutapo. Tai patvirtina kartografiniai duomenys Nuosavybės teisių atkūrimo byloje (J. M. iki 1940 m. turėto žemės sklypo Kauno apskr., (duomenys neskelbtini). preliminarios ribos, kurios sutampa su buvusio sklypo (duomenys neskelbtini) preliminariomis ribomis) . Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog atsakovas, spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, nepagrįstai rėmėsi 1991-12-23 Pretendentės prašymu. Paskutiniu pretendentės A.E. J. prašymu privalėjo laikyti 1993-09-08 prašymą, iš kurio matyti, jog jame buvo nurodyti du atkūrimo nuosavybės teisių būdai- natūra ir ekvivalentine natūra.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau –ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje (2003 m. kovo 4 d. redakcija) nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2013 m. birželio 27 d. redakcija) nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009) laikomasi nuostatos, jog teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Skirtingai nei Atstatymo įstatymas, 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tvirtino atsakovas, turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009).
A.E. J. nustatytu terminu savo valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo nepatikslino, tačiau ji, kaip jau buvo minėta, pagal tuomet galiojusį teisinį reglamentavimą buvo išreiškusi aiškią valią dėl pasirinktų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, t.y. „natūra“ ir „ekvivalentine natūra“. Suformuotoj teismų praktikoje yra konstatuota, jog nuosavybės teisių atkūrimo įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir “lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios, pagal minėtas sąvokas, kurios atitinkamai buvo įtvirtintos Atstatymo įstatymo 16 str. 1dalies 1punkte ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte, suteikiamas ne nacionalizuotas žemės sklypas, o žemės sklypas kitoje pretendento pasirinktoje vietoje.
2017-01-19 skundžiamame sprendime Nr. 1T-1-(7.5) NŽT sutiko su šia pozicija, tačiau atsisakė spręsti pareiškėjos prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo kitoje vietoje dėl to, kad A.E. J. paskutiniame prašyme neprašė atkurti nuosavybės teisių „ekvivalentine natūra“. Tačiau šie argumentai yra paneigti aukščiau išdėstytais motyvais.
Pareiškėja tvirtino, jog atsakovui jau 2000 m. tapo žinoma, jog laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko turėtos žemės sklypo ribose nėra, todėl privalėjo nedelsiant spręsti klausimą dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo.
Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys patvirtina, jo Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius (toliau - ir KAVA Kauno miesto žemėtvarkos skyrius) 1999-12-22 raštu Nr. 02-03/534 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl J. M. turėtoje žemėje žemės sklypų projektavimo. Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyrius, atsakydamas 2000-01-14 raštu Nr. 32-14-63 nurodė, kad buvusio savininko „J. M. iki 1940 m. turėtos žemės sklypo viduriu įrengtas Kauno miesto vakarinis aplinkkelis ir Lampėdžių tilto per Nemuną prieigos. Likusioji neužimta sklypo dalis patenka į kelio sanitarinę zoną, kurioje ribojama gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų statyba. Ši teritorija neįtraukta į savivaldybės lėšomis planuojamų teritorijų sąrašą, nes netinka pastatams statyti.“
Teismo vertinimu, šių duomenų pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir atsakymo turinį nepakanka neginčijamam konstatavimui, jog buvusio savininko žemėje laisvos (neužstatytos) žemės nuosavybės teisių atkūrimui nebėra, todėl 2017-01-19 skundžiamame sprendime Nr. 1T-1-(7.5) NŽT pagrįstai įpareigojo NŽT Kauno skyrių pakartotinai kreiptis į Kauno miesto savivaldybės administraciją informacijos apie buvusio savininko laisvą (neužstatytą) žemę (Sprendimo 3.2 p.) dėl Pretendentės pasirinkto būdo natūra realizavimo, pripažindamas, jog tai privalėjo atlikti anksčiau (po 2000m. atsakymo iš savivaldybės administracijos gavimo).
Tačiau, teismo nuomone, NŽT 2017-01-19 skundžiamame sprendime Nr.1T-1-(7.5) nepagrįstai nurodė, jog tuo atveju, jei laisvos (neužstatytos) grąžintinos žemės nėra - atlyginti pinigais (Sprendimo 3.2p.), kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuosavybės teises atkurianti institucija būtų nagrinėjusi kito Pretendentės A.E. J. pasirinkto būdo-„ekvivalentine natūra“ atkūrimo galimybes.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) buvo įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. būtų įvykdęs minėto nutarimo 3 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, jog pretendentei A.E. J. iki minėto termino būtų buvę pranešta, jog jos prašyme nurodytais būdais (natūra ir ekvivalentine natūra) negalima atkurti nuosavybės teisių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl šios teisės normos taikymo yra pažymėjęs, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme ar kai negalima atkurti nuosavybės teisių pretendento nurodytais būdais nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Taigi, ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes pretendentai (jų teisių perėmėjai) gali pagrįstai tikėtis, kad prašymo pagrindu bus atkurtos nuosavybės teisės (žr. pvz. 2015-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014).
Teismas pažymi, jog A.E. J. ir jos teisių perėmėja (šioje byloje pareiškėja I. B.) po 1993 m. Pretendentės išreikštos valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo nekeitė.
Iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, jog atsakovas 2012-2014 m. raštais pareiškėją informavo apie vėlesnius Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, t.y. 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimus ir galimybę nuo 2012-02-01 pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo už miestuose turėtą valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais, o nuo 2014-11-01- lygiaverčiu miško plotu, tačiau minėti siūlymai buvo susiję su vėlesniais įstatymo pakeitimais ir jie nepatvirtina Nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtintos pareigos, kuri susijusi su pareiškėjos teisėtais lūkesčiais atkurti nuosavybės teises prašyme išreikštu valia, įvykdymo.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog Tarnyba ir Kauno skyrius Skundžiamoje sprendimų dalyje nepagrįstai konstatavo, jog A.E. J. ( jos teisių perėmėja) nepareiškė valios atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra (“lygiaverčiu žemės sklypu”). Kadangi pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, jog tokio pobūdžio valia buvo išreikšta 1993-09-08 A.E. J. prašyme, tačiau nuosavybės teises atkuriančios institucijos, pažeidžiant pareiškėjos teises ir procedūras, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, prašymas šia apimtimi nebuvo išnagrinėtas, tai sudaro pagrindą skundą iš dalies tenkinti, Skundžiamas sprendimų dalis panaikinant, atsakovą įpareigojant I. B. prašymą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriuje gautą 2016-03-02 ( reg. 8FP-738) išnagrinėti iš naujo ( ABTĮ 88 str. 2p., 91 str. 1d. 3p., 2d.).
Pažymėtina, jog administracinio akto priėmimas yra viešojo administravimo subjekto prerogatyva, akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, todėl teismas, įpareigodamas atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą, neturi pagrindo nurodyti atsakovui, kokį sprendimą jis turėtų priimti. Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjai I. B. suteikti jai neatlygintinai lygiavertį (-čius) žemės sklypą (-us) kitoje vietoje netenkinamas. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėjus pareiškėjos 2016-03-02 prašymą, neužkertamas kelias vėl kreiptis į teismą dėl administracinio akto nuginčijimo, nesutinkant su juo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos I. B. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti 2016 m. kovo 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus rašto Nr. 8SD-1859-(14.8.94.) ir 2017 m. sausio 19 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo „Dėl I. B. ir B. M. skundo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-1-(7.5) dalis, kuriomis atsisakyta nagrinėti klausimą dėl A. E. J. atkūrimo nuosavybės teisių lygiaverčiu žemės sklypu ( išskyrus į 0,12 ha plotą, į kurį parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai).
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos I. B. prašymą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriuje gautą 2016-03-02 ( reg. 8FP-738), išnagrinėti iš naujo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundo netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjai Gintaras Čekanauskas
Janina Vitunskienė
Natalja Zelionkienė