Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1A-110-2006].doc
Bylos nr.: 1A-110/2006
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pranešėjas V

                                                                                      Baudžiamoji byla  Nr. 1A-110/2006

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.9. (S)

 

LIETUVOS Apeliacinis teismas

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. gegužės 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Albino Bielskio,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant gynėjui Rimantui Talačkai,

nuteistajai D.V.,

civilinių ieškovų atstovams R.B. ir adv. Albertui Bandžiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D.V. pripažinta kalta pagal BK 183 str. 2 d. ir nuteista laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

            Iš D.V. priteista 410995 Lt UAB „Medienos pramonės centras“ ir 422834,17 Lt Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ naudai nusikaltimu padarytos žalos atlyginimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė:

 

           D.V. nuteista už tai, kad nuo 2002 m. birželio 19 d. iki 2005 m. sausio 16 d., būdama (duomenys neskelbtini) Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijoje „Lietuvos mediena“, o nuo 2003 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. sausio 16 d. dirbdama tose pačiose pareigose ir UAB „Lietuvos mediena“, esančiose Savanorių pr. 178, Vilniuje, užimamų pareigų bei 2002 m. balandžio 25 d. ir 2003 m. gruodžio 15 d. tarp Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ ir UAB „Medienos pramonės centras“ bei AB banko „Hansabankas“ sudarytų elektroninių paslaugų tiekimo sutarčių pagrindu turėjo teisę valdyti šių įmonių lėšas. Tuo pasinaudodama ir turėdama tikslą svetimus pinigus panaudoti azartiniams lošimams, D.V. minėtu laikotarpiu nepagrįstai iš asociacijos „Lietuvos mediena“ kasos išsimokėdama sau grynaisiais pinigais, iš asociacijos „Lietuvos mediena“ sąskaitos ir UAB „Medienos pramonės centras“ sąskaitos, esančių AB banke „Hansabankas“, internetu pervesdama į savo asmeninę sąskaitą, esančią tame pačiame banke, pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą: 423434,17 Lt, priklausančius Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijai „Lietuvos mediena“, ir 411595 Lt, priklausančius UAB „Medienos pramonės centras“, viso 835029,17 Lt.

Nuteistoji D.V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taip pat prašo klausimą dėl civilinių ieškinių dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliantė teigia, kad neturėjo tikslo pasisavinti asociacijos ir bendrovės didelės vertės turto. Nurodo, kad iš pradžių ji ėmė nedideles pinigų sumas. Jos tikslas buvo laikinai pasinaudoti nedidelėmis sumomis lošiant įvairiuose kazino. Apeliantė tikėjosi išlošti, o išloštus pinigus grąžinti. Ji grąžino apie 107000 Lt, todėl teismas nepagrįstai jos paaiškinimus vertino, kaip siekimą palengvinti savo teisinę padėtį. Mano, kad teismas skirdamas bausmę nepagrįstai neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes. Ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo metu padėjo jas atskleisti, savanoriškai pranešė teisėsaugos institucijoms, kad pasisavino ir UAB „Lietuvos medienos pramonės centras“ pinigus. Nors ji ir padarė nusikaltimus, tačiau nėra taip pavojinga visuomenei, kad ją reikėtų būtinai izoliuoti. Todėl mano, kad jos atžvilgiu galima taikyti BK 62 str. nuostatas ir jai skirti švelnesnę bausmę, nei įstatymo numatyta. Apeliantė sutinka, kad privalo atlyginti padarytą žalą, tačiau teigia, jog civiliniai ieškiniai apskaičiuoti netiksliai. Mano, kad nepagrįstai atmesti jos prašymai skirti kompiuterinę buhalterinę ekspertizę, nes buhalterinė apskaita buvo vedama ir pagal kompiuterinę programą. Prašo klausimą dėl civilinių ieškinių dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir civilinio ieškovo atstovai – atmesti.

Skundas atmetamas.

Apeliantė, iš esmės neneigdama savo kaltės dėl jai patikėto didelės vertės turto pasisavinimo ir neginčydama nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo, ginčija tik nusikalstamų veiksmų apimtį, civilinio ieškinio, bausmės dydį ir rūšį bei vieną iš būtinų nusikalstamos veikos subjekto (fizinio asmens) požymių – pakaltinamumą.

Kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, jog D.V. pasisavino 423434,17 Lt, priklausančių Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijai ,,Lietuvos mediena“ ir 411595 Lt, priklausančių UAB ,,Medienos pramonės centras“. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas visas abejones dėl pagrobto turto kiekio aiškino nuteistosios naudai, t.y. pašalino iš kaltinimo 126658,09 Lt, kurių pasisavinimas nebuvo neginčijamai įrodytas. Taip pat iš kaltinimo buvo pašalintas 12573,20 Lt pasisavinimas, nes šios lėšos buvo gautos asociacijoje, tačiau joje neužpajamuotos ir kasoje neapskaitytos.

Apeliantės teiginiai, kad ji pasisavino ženkliai mažesnę pinigų sumą yra paneigti nuosprendyje aptartais įrodymais su kurių vertinimu kolegija sutinka.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nusikalstamos veikos apimtis, o tuo pačiu ir civilinio ieškinio dydis yra nustatyti specialistų išvadomis (b.l. 9-80; 82-111 t. 2), specialistės paaiškinimais apygardos teisme, išrašais iš bankinės sąskaitos (b.l. 74-96 t. 2), elektroninių paslaugų teikimo sutartimis (b.l. 97-101, t. 2) ir kitais nuosprendyje aptartais įrodymais.

Liudytojai I.L. , Z.T. patvirtino, kad visi reikalaujami buhalteriniai dokumentai buvo pateikti specialistams, o buhalterinė apskaita kompiuterinėse laikmenose buvo vedama nepilnai. Ši apskaita baigėsi 2003 m. pabaigoje – 2004 m. pradžioje. Be to pati D.V. ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 108-110, t. 4) parodė, kad buhalterinė apskaita buvo vedama pagal kompiuterinę programą, kartu ją dubliuojant su įprastine buhalterine apskaita. Įvertinti kaltinimo apimtį pagal įprastinę buhalterinę apskaitą duomenų pakanka. Todėl skirti apeliantės reikalaujamą kompiuterinę ekspertizę, nesant pilnai apskaitai kompiuterinėse laikmenose, nėra prasmės.

D.V. pasirinktas jai patikėto turto pasisavinimo būdas yra klasikinis tęstinio nusikaltimo pavyzdys. Jis, kaip teigia pati apeliantė, susideda iš atskirų veiksmų, kurie kitomis aplinkybėmis galėtų sudaryti savarankiškus nusikaltimus, tačiau šiuo atveju tokiais nelaikomi, nes sudaro vieno nusikaltimo atskiras grandis.

Nuteistosios teiginiai, kad ji, pervesdama pinigines lėšas į savo asmeninę sąskaitą ir jas pralošdama kazino, neturėjo tikslo pasisavinti jai patikėtą svetimą turtą, yra naivus ir nereikalaujantis atskiro aptarimo.

Skirdamas nuteistajai bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 str. nurodytas aplinkybes, tarp jų ir D.V. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D.V. apie piniginių lėšų pasisavinimą iš asociacijos ,,Lietuvos mediena“ I.L. prisipažino po to, kai paaiškėjo, jog apeliantė nepervedė pinigų į Vokietiją už dalyvavimą parodoje. Po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal I.L. protokolą-pareiškimą (b.l. 2,. t. 1), D.V. prisipažino, kad pasisavino ir jai patikėtas pinigines lėšas, priklausančias UAB ,,Medienos pramonės centras“. Pažymėtina, kad tai ji padarė ne pirmoje įtariamosios apklausoje (b.l. 107-110, t. 4), bet sekančioje įtariamosios papildomoje apklausoje, aiškiai suvokdama, kad nuslėpti šį faktą, esant pakankamai primityviam pasisavinimo mechanizmui, jai nepavyks. Taigi, laikyti, kad D.V., iki šiol neigdama visų skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą piniginių lėšų pasisavinimą, padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo.

Kolegijos nuomone byloje yra formalūs BK 62 str. taikymo pagrindai ir sąlygos. Tačiau šiuo atveju paminėto įstatymo nuostatos D.V. atžvilgiu netaikytinos. BK 62 str. 2 d. numatyta, kad teismas gali, tačiau neprivalo paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatytą, bausmę. Skirdamas bausmę, teismas pirmiausia turi vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati nusikalstamai veikai. Šio principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Tai pasiekiama tik nuosekliai laikantis visų anksčiau išvardytų įstatymo reikalavimų. Kartu būtina atsižvelgti į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t.y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenines savybes ir kitas aplinkybes. Visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje  baudžiamojoje byloje, yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, o taip pat bendrą jų visumą.

Byloje nustatyta, kad nuteistoji viso pasisavino 835029,17 Lt. Jos pasisavinto turto vertė daug kartų viršija didelės vertės turto ribą, numatytą BK 190 str. Todėl bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, paskyrimas šiuo atveju aiškiai prieštarautų visuomenės interesui ir devalvuotų pačią bausmės paskirtį.

D.V. už sunkaus nusikaltimo, kurio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų, padarymą paskirta tik dviejų metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė yra ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį. Dar labiau ją mažinti ar taikyti BK 62 str. nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistoji ir jos gynėjas daug dėmesio skyrė D.V. pakaltinamumui nusikalstamos veikos padarymo metu.

Kolegija šią aplinkybę ištyrė, skirdama byloje ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Paminėtos ekspertizės išvados yra aiškios, kategoriškos ir pakankamai motyvuotos (b.l. 125-126, t. 5). Šios išvados, o taip pat ekspertų kompetencija, jų naudojami tyrimo metodai kolegijai jokių abejonių nekelia. Todėl dar kartą tirti nuteistosios psichinę būklę nėra pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

 

n u t a r i a:

 

            Nuteistosios D.V. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                         Valdimaras Bavėjanas

 

Teisėjai:                                                                      Regina Gaudutienė

 

                                                                                    Albinas Bielskis