VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjui M. S. ir jo atstovei advokato padėjėjai Gintarei Demir,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Eglei Krūminytei,

vertėjui Pavelui Pozdnyakovyčiui (Pavel Pozdnyakovych),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

Pareiškėjas M. S. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020-05-25 sprendimą Nr. (15/5-2)50U-2260 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S., panaikinimo ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad 2019-05-28 pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir visus reikalaujamus dokumentus. Prašymą grindė tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) direktorius ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių Bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios Bendrovės įstatinio kapitalo. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki                  2021-07-12, tačiau ginčijamu sprendimu leidimą laikinai gyventi panaikino, motyvuodamas, kad Bendrovė 2020 m. kovo – balandžio mėn. neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Pareiškėjas leidimus gyventi Lietuvoje be pertraukų turi nuo 2008 m., t. y. jau daugiau nei 10 m. Per tą laiką, pareiškėjas Lietuvoje įsigijo ir nuosavybės teise turi ir du nekilnojamojo turto objektus. Pareiškėjas taip pat yra išsilaikęs ir lietuvių kalbos bei konstitucijos pagrindų egzaminus. Šiai dienai savo vykdomai veiklai (kavinės veiklai) pareiškėjas yra išsinuomojęs patalpas, esančias Vilniuje. Pareiškėjas savo ateitį sieja ir siejo būtent su Lietuva.

Dėl prasidėjusio karantino ir 2020-03-14 Vyriausybės nutarimu Nr. 207 įvestų apribojimų restoranų veiklai nuo 2020-03-20 iki 2020-04-14, pareiškėjo Bendrovė visiškai nevykdė jokios veiklos. Todėl dėl Vyriausybės įvestų apribojimų negalėjo atitikti atsakovo nurodytų reikalavimų, nes nuo 2020-03-20 iki 2020-04-14 nei vienas darbuotojas Bendrovėje nedirbo. Sprendimas dėl darbuotojų visiško nedarbo buvo priimtas dėl to, kad Bendrovėje karantino laikotarpiu žymiai sumažėjo lankytojų skaičius, beveik nebuvo užsakymų, Bendrovė negavo pajamų, negalėjo darbuotojams suteikti darbo bei mokėti sulygto darbo užmokesčio. Sprendimas uždaryti Bendrovę nuo 2020-03-20 iki 2020-04-14 buvo priimtas ir dėl to, kad pareiškėjas turi rimtų sveikatos problemų (jam du kartus buvo (duomenys neskelbtini)), dėl to negali jaudintis, o nuolatinis stresas iš ko karantino laikotarpiu mokėti darbuotojams algas, kėlė riziką pareiškėjo sveikatai.

Visi Bendrovėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai darbą paliko savo noru: pareiškėjo iniciatyva nei vienas jų nebuvo atleistas. Be to, pareiškėjas nuolat ieškojo darbuotojų Bendrovei, tačiau pagal keliamus reikalavimus (o vienas jų buvo mokėti anglų kalbą, kad būtų galima susikalbėti su dirbančiais (duomenys neskelbtini) piliečiais), darbuotojų neatsirasdavo. Tuo tarpu Bendrovės darbuotojas, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, buvo pasiėmęs neapmokamas atostogas, nes dėl šeimyninių aplinkybių turėjo išvykti į Jungtinę Karalystę.

Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę ir patikrinęs duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei įvertinęs visą surinktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu.

Atsakovas nustatė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Bendrovėje yra įdarbinti 4 darbuotojai: vienas darbuotojas, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir 3 darbuotojai, turintys leidimus laikinai gyventi. Bendrovės darbuotojai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, iš darbo Bendrovėje buvo atleisti dar gerokai iki Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas trečias (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygis bei įvestas karantino režimas – S. D. atleista 2019-07-15, L. R. atleista 2019-09-02, M. M. atleistas 2019-10-13, S. G. atleista 2019-10-31.

Patikrinus aktualiausius Sodros informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad Bendrovės darbuotojo H. S. B. darbo užmokestis už 2020 m. balandžio mėn. sudaro 304 Eur/mėn., tokio pat dydžio darbo užmokestis jam buvo išmokėtas ir už 2020 m. kovo mėn. Bendrovės darbuotojui H. S. B., nebuvo suteikta nedraudiminių laikotarpių 2020 m. kovo – balandžio mėn. Kadangi Bendrovės darbuotojui H. S. B., už 2020 m. kovo-balandžio mėn. buvo išmokėtas 304 Eur/mėn. darbo užmokestis, yra pagrindas daryti išvadą, kad H. S. B. 2020 m. kovo-balandžio mėn. (duomenys neskelbtini) nedirbo viso darbo laiko, kadangi jam išmokėtas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2020 m. kovo-balandžio mėn. sudarė 607 Eur/mėn. Patikrinus duomenis Sodros informacinėje sistemoje už 2020 m. vasario mėn., nustatyta, Bendrovės darbuotojo H. S. B., darbo užmokestis sudarė 91,20 Eur/mėn. Taip pat, Sodros informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, kad laikotarpiais nuo 2020-01-16 iki 2020-01-31 ir nuo 2020-02-03 iki 2020-02-20 šiam darbuotojui buvo suteikti nedraudiminiai laikotarpiai, t. y. nemokamos atostogos. Vadinasi, 2020 m. sausio-vasario mėn. Bendrovės darbuotojas H. S. B. Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką, kaip to yra reikalaujama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Bendrovėje 2020 m. kovo – balandžio mėnesiais nebuvo įsteigta darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Pareiškėjo valdomoje Bendrovėje darbuotojų pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus nėra, jų bendras darbo užmokesčio fondo dydis prilyginamas 0 €, vadinasi, pareiškėjas bei jo valdoma įmonė 2020 m. kovo-balandžio mėn. neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Priimant ginčijamą sprendimą, taip pat įvertinta aplinkybė, kad 2020 m. kovo mėnesį nuo 2020-03-16 Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas – Migracijos departamentas tikslingai įvertino ir 2020 m. vasario mėn. (t. y. paskutinio mėnesio, kuomet verslas dar nebuvo paveiktas Lietuvos Respublikoje įvesto karantino režimo) Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Sodros informacinės sistemos duomenimis, 2020 m. vasario mėn. Bendrovėje buvo įdarbinti tie patys darbuotojai: vienas darbuotojas, turintis leidimą nuolat gyventi, H. S. B. ir 3 darbuotojai, turintys leidimus laikinai gyventi. 

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jo įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek jo valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jam gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. Be to, ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. 

Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Kontrolės skyriaus sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui, teisėtumo bei pagrįstumo.

Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjas 2019-05-28 pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą,, kitus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Migracijos departamentas 2019-07-01, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams ir 2019-07-12 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi iki 2021-07-12. Migracijos departamentas 2020-05-25 sprendimu konstatavo, kad Bendrovė 2020 m. kovo-balandžio mėnesiais neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes Bendrovėje nurodytu metu nebuvo įsteigta darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021-07-12.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas; teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2019-01-01) 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. jeigu nustatomi atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai, įskaitant ir atsakovės ginčijamame sprendime nurodytus – kai duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, siekdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, kai užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu ir jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017).

Taigi viena iš būtinųjų sąlygų keliamų bendrovei, kurios akcininkas ar vadovas yra užsienietis, yra reikalavimas, jog tokioje įmonėje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir būtų mokamas ne mažesnis nei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas darbo užmokestis.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo ginčijamas sprendimas priimtas nustačius, jog Bendrovėje patikrinimo metu nebuvo įsteigta darbo vietų, kuriose visą laiką dirbtų asmenys, nurodyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, teismas vertins, kokie darbuotojai patikrinimo metu dirbo Bendrovėje, kokio dydžio darbo užmokestis jiems buvo mokamas ir kitas su šiais klausimas tiesiogiai susijusias aplinkybes. 

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015-06-30 pasirašė neterminuotą darbo sutartį su Bendrove, kurios pagrindu priimtas dirbti į Bendrovės direktoriaus pareigas. Pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas, Bendrovės įstatinis kapitalas – 103 300 Eur, pareiškėjui priklauso 68 178 vnt. paprastųjų vardinių Bendrovės akcijų, taigi pareiškėjo investuotų lėšų dalis yra ne mažesnė nei 14 000 Eur, ir ne mažesnė nei 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo, nurodytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Bendrovė ne mažiau nei 6 mėn. iki prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi vykdo veiklą pagal verslo planą.

Vertindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą sąlygą, jog Bendrovėje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas priimtas įvertintus faktines aplinkybes dėl Bendrovės darbuotojų, egzistavusias 2020 m. kovo-balandžio mėn., taip pat Migracijos departamentas papildomai vertino faktines aplinkybes, egzistavusias 2020 m. vasario mėn. Teismas, pagal byloje pateiktus Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenis, nustatė, kad Bendrovėje patikrinimo metu iš viso buvo įdarbinti keturi darbuotojai: H. S. B., R. S., M. S., G. S.. Tik vienas iš šių darbuotojų – H. S. B. – turėjo išduotą leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje. Taigi kitos darbo sąlygos vertinamos ne visų tuo metu įdarbintų, o tik vieno darbuotojo, turinčio leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, atžvilgiu, nes tik nuolatinio gyventojo arba piliečio darbas yra pagrindas laikyti Bendrovę atitinkančią Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Analizuojant ar Bendrovėje dirbantiems, leidimą nuolat gyventi Lietuvoje turintiems, Lietuvos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams buvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis, bendrai sudarantis ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, pažymėtina, kad, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktus duomenis matyti, jog darbuotojui H. S. B. (kuris vienintelis iš keturių Bendrovėje dirbančių asmenų turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje) kovo ir balandžio mėnesį išmokėtas to paties dydžio 304 Eur atlyginimas, šio asmens atlyginimas už 2020 m. vasario mėn. sudarė 91,2 Eur.

Kadangi Bendrovėje 2020 m. kovo-balandžio mėnesiais nebuvo darbuotojų, kurie turėtų leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, Lietuvos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ir gautų atlyginimą, kurio bendras fondas siektų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, teismas pritaria ginčijamame Migracijos departamento sprendime padarytai išvadai, kad Bendrovė, kurios akcininkas ir direktorius yra pareiškėjas, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo ir tai buvo pagrįstas bei teisėtas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino įtakos Bendrovės veiklai ar pareiškėjo sveikatos būklės, kaip pagrindo panaikinti ginčijamą Migracijos departamento sprendimą. Teismas pastebi, kad kriterijai, pagal kuriuos vertinamas išduoto leidimo laikinai gyventi tęstinumas, įtvirtinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, todėl būtent pagal šiuos kriterijus vertinama ar Bendrovė, kurioje dirba asmuo gavęs leidimą laikinai gyventi, atitinka Įstatymo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrovė, kurioje pareiškėjas dirbo ir kurios akcininkas buvo, šių reikalavimų neatitiko. Aplinkybės, kad Bendrovės veikla galėjo pasunkėti dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbto karantino nelaikomos priežastimi netaikyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų kriterijų Bendrovei, kurioje pareiškėjas dirba ir yra jos akcininku.

LVAT, nagrinėdamas analogiškas bylas, yra konstatavęs, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų) Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (LVAT 2017-10-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017, 2017-10-18 nutartis administracinėje byloje                       Nr. eA-4901-822/2017, 2017-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018-01-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018 ir kt.).

Pareiškėjo nurodomos priežastys dėl Bendrovės veiklos karantino laikotarpiu neatitinka rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų – pareiškėjas teigia, kad Bendrovė nevykdė veiklos, joje nedirbo darbuotojai dėl 2020-03-14 Vyriausybės nutarimu Nr. 207 įvestų apribojimų restoranų veiklai, tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktus duomenis matyti, kad kiti negu aukščiau teismo aptarti darbuotojai, nutraukė darbo santykius su Bendrove dar gerokai iki karantino laikotarpio pradžios, t. y. 2019-07-15, 2019-10-31, 2019-10-13, 2019-09-02. Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovė visiškai nevykdė veiklos dėl įvestų apribojimų laikotarpiu nuo 2020-03-02 iki 2020-04-14, tačiau teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į paskelbtą karantino laikotarpį, vertino ir Bendrovės duomenis 2020 m. vasario mėn. (kuomet karantinas valstybės mastu dar nebuvo paskelbtas), pagal kuriuos matyti, kad ir šį laikotarpį Bendrovė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitiko. 

Pareiškėjos nurodomi argumentai, kad Bendrovė pradėjo vykdyti veiklą pasibaigus karantino laikotarpiui ir 2020 m. liepos ir rugpjūčio mėn. jau pateikė duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie apdraustuosius asmenis, nepagrindžia, kad ginčijamo Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas. Migracijos departamentas savo sprendimą grindė aplinkybėmis, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo 2020 m. vasario, kovo, balandžio mėnesiais, todėl šių faktinių aplinkybių pagrindu ir yra grindžiamas nurodytas sprendimas. Be to, kaip minėta, tuo metu (2020 m. vasario mėn.), kai Lietuvos Respublikoje karantinas dar nebuvo paskelbtas, Bendrovės veikla Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų taip pat neatitiko.

Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Migracijos departamento 2020-05-25 sprendimas Nr. (15/5-2)50U-2260 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S., panaikinimo priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo teismas nei pareiškėjo nurodomais, nei kitais motyvais, neturi pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, jis neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl toks prašymas netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132-133 straipsniais, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.