Administracinė byla Nr. eA-2445-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00611-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

 (S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal M. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 24S39930 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.       Savo prieglobsčio prašymą jis grindžia baime patirti persekiojimo veiksmus dėl karinės tarnybos neatlikimo, taip pat būti verčiamas kariauti. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Atsakovo Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, kadangi ji? priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvu? visu? aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

2.2.       Pasak atsakovo, pareiškėjo profilis nesudaro pagrindo laikyti, kad jis apskritai gali būti mobilizuotas, tačiau šie argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjas tuo metu, kai prasidėjo mobilizacija, jau buvo išvykęs iš kilmės valstybės, pateikė prieglobsčio prašymą ir daugiau iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvykęs, prasidėjus mobilizacijai asmeniškai jis objektyviai negalėjo gauti šaukimo. Taip pat jis negali elektroniniu būti sužinoti, ar gavo šaukimą, kadangi tokia informacija yra pateikiama valstybiniuose portaluose, prie kurių prieiga iš Europos Sąjungos valstybių yra ribojama, t. y. norint prisijungti prie (duomenys neskelbtini) piliečio valstybinio portalo asmeninės paskyros, yra reikalingas vietinio telekomunikacijų abonento, registruoto (duomenys neskelbtini), telefono numeris. Be to, pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje buvo adresu: (duomenys neskelbtini), o nuo pareiškėjo išvykimo (2022 m. rugsėjo 2 d.) nurodytu adresu niekas negyveno, pareiškėjo artimieji gyvena kitu adresu. Taigi pareiškėjo artimiesiems taip pat nebuvo galimybės įteikti šaukimą pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu.

2.3.       Atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo profilį ir tokiu būdu netinkamai įvertino pareiškėjo mobilizavimo rizikos galimybę. Terminas „medikas“ (duomenys neskelbtini) reiškia asmenį, baigusį medicinos mokymo įstaigą su sėkmingo baigimo diplomu. Pareiškėjas turi priėmimo į savarankišką profesinę veiklą pažymėjimą, galiojantį 5 metus (duomenys neskelbtini) teritorijoje, be kurio jam neleidžiama dirbti. 2012 m. pareiškėjas gavo paramediko specialybės pažymėjimą, baigęs medicinos koledžą (atsakovui pateikta diplomo kopija), o, pasibaigus jo galiojimui 2017 m., pareiškėjas pasitvirtino greitosios medicinos pagalbos padėjėjo kvalifikaciją ir prasitęsė pažymėjimą iki 2022 m. Vien tai, kad 2018 m. pareiškėjas nustojo dirbti paramediku, nekeičia fakto, kad pareiškėjas buvo traktuojamas praktikuojančiu gydytoju iki 2022 m. 

2.4.       Pateiktoje tarnybos apskaitos kortelėje (2009 m. spalio 6 d.), pagal kurią pareiškėjas neatliko karinės tarnybos, buvo pripažintas iš dalies tinkamu karinei tarnybai ir jam buvo suteikta karo specialybė Nr. 879249 (vidutinio lygio medicinos specialistų slaugytojas), pažymint, kad ši specialybė buvo suteikta 2009 m., o 2012 m. gavo kitą diplomą, įgijo paramediko kvalifikaciją, kuri atitinka karinę specialybę Nr. 879962 (bataliono felčeris). (duomenys neskelbtini) Vyriausybės
2006 m. lapkričio 27 d. dekretas Nr. 719 „Dėl karinės registracijos taisyklių patvirtinimo“ (su pakeitimais, padarytais 2023 m. lapkričio 23 d.) numato, kad švietimo įstaiga privalo pranešti karinės registracijos ir įdarbinimo tarnybai informaciją apie asmenis, kuriems taikoma karinė registracija,
t. y. priėmimas arba baigimas, kas reiškia, kad atnaujinti duomenys apie pareiškėją buvo perduoti karinės registracijos tarnybai. Pareiškėjas pagal savo profilį ((duomenys neskelbtini)) bus mobilizuojamas pirmumo tvarka. Pareiškėjo baimė būti mobilizuotam, grįžus į kilmės valstybę, yra patvirtinta tiek kilmės valstybės informacija, tiek ir jo pateiktais rašytiniais įrodymais, yra pagrįsta ir tikėtina.

2.5.       Teisė atsisakyti karo tarnybos dėl vidinių įsitikinimų yra išvestinė teisė, kuri kyla iš tarptautinėse žmogaus teisių apsaugos sutartyse įtvirtintos teisės į minties, sąžinės ir religijos laisvę (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnis). Baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atisakymo atlikti karo tarnybą, kurį apima karo nusikaltimų arba nusikaltimų žmoniškumui vykdymą, yra atskiras pabėgėlio statuso suteikimo pagrindas. Jo taikymą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra aptaręs 2 bylose: A. L. Shepherd (C 472/13) ir EZ (C 238/19). ESTT išaiškinimai iš dalies atkartojami Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116.1.10 punkte, kuris numato, kad „Visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti veiksmus, nurodytus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 2 dalies 4 punkte, gali turėti kiekvienas karinio personalo narys, įskaitant logistikos srities ar pagalbinius darbuotojus, jeigu per tam tikrą konfliktą pats karo tarnybos atlikimas reikštų tokių veiksmų vykdymą, įskaitant situacijas, kai prieglobsčio prašytojas tik netiesiogiai dalyvauja darant tokius veiksmus, jei pagrįstai tikėtina, jog vykdydamas savo pareigas jis suteikia būtiną pagalbą juos rengiant ar darant.“

2.6.       2002 m. liepos 25 d. Federalinio įstatymo Nr. 113-FZ „Dėl alternatyvios valstybės tarnybos“ (su pakeitimais, padarytais 2023 m. rugpjūčio 4 d.) 2 straipsnis numato piliečio teisę karo tarnybą šaukimo metu pakeisti į alternatyvią civilinę tarnybą. Pilietis turi teisę pakeisti karo prievolę alternatyvia civiline tarnyba tais atvejais, kai: 1) karinės tarnybos atlikimas prieštarauja jo įsitikinimams ar religijai; 2) jis priklauso (duomenys neskelbtini) čiabuviams, vadovaujasi tradiciniu gyvenimo būdu, vykdo tradicinę ekonominę veiklą ir užsiima tradiciniais (duomenys neskelbtini) čiabuvių amatais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka nė vienos sąlygos, todėl negali pasinaudoti alternatyvia civiline tarnyba (atleidimas nuo karo tarnybos dėl pacifistinių įsitikinimų nenumatytas).

2.7.       Migracijos departamento atliktas vertinimas neatitinka aptartos ESTT praktikos. ESTT yra pabrėžęs, kad taikant 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2011/95) 9 straipsnio 2 dalies e punkto nuostatas, faktinių aplinkybių vertinimas turi būti grindžiamas visais įrodymais (angl. a body of evidence), kurie, atsižvelgiant į visas nagrinėjamas aplinkybes, be kita ko, reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo momentu, taip pat į prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes (ESTT bylos C 238/19 35 punktas). Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad už mobilizacijos vengimą gresia baudžiamasis persekiojimas, mobilizacija nėra baigta, o mobilizaciją vykdantys (duomenys neskelbtini) komisariatai pažeidė nustatytus mobilizacijos kriterijus. Viešai prieinama informacija rodo, kad (duomenys neskelbtini) yra agresorė, vykdanti karo nusikaltimus (duomenys neskelbtini), dėl ko, pareiškėją mobilizavus, kyla grėsmė, kad jis bus priverstas tiesiogiai ar netiesiogiai daryti karo nusikaltimus.

2.8.       Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnyje įtvirtinta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotu?, jog Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

2.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

3.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.       Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, jog, įvertinus pareiškėjo motyvus (nepritarimas (duomenys neskelbtini) valdžios veiksmams (duomenys neskelbtini), baimė būti mobilizuotam į karą (duomenys neskelbtini)), kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, nulemtas jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Įvertinus aplinkybių visumą, nenustatyta tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos) tikėtinų motyvų ir tikslų siekti nustatyti pareiškėjo buvimo vietą, jį sulaikyti ir nubausti arba su juo susidoroti. Atitinkamai nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Vadovaujantis surinkta informacija, prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4.2.       Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad atsakovas nevisapusiškai ištyrė ir tinkamai neįvertino visų aplinkybių visumos. Pareiškėjo deklaratyvus nesutikimas su Migracijos departamento išvadomis dėl jo pasakojimo trūkumų savaime nedaro ginčijamo Sprendimo nepagrįstu. Prieglobsčio prašytojo baimė būti mobilizuotam yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija bei subjektyviomis prielaidomis, bet ne faktiniais įrodymais. Prieglobsčio prašytojas nenurodė, kad asmeniškai buvo pašauktas, kad yra gavęs šaukimą, jis nėra tarnavęs kariuomenėje, neturi karinės patirties ir neatitinka formalių mobilizacijos kriterijų, todėl mažai tikėtina, kad būtų šaukiamas mobilizacijai kaip rezervistas, jeigu tokių veiksmų jo kilmės valstybėje būtų pakartotinai imtasi. Ginčijamas Sprendimas priimtas, įvertinus kilmės valstybės informaciją (2022 m. gruodžio 16 d. ESPA ataskaitą „(duomenys neskelbtini): Karo tarnyba“ ir žiniasklaidos pranešimus, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos raštą ir kt.), Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – ir JTVPK) gaires dėl karo tarnybos atlikimo, pareiškėjo paaiškinimus.

4.3.       Migracijos departamentas vertino aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) egzistuoja galimybė pasinaudoti alternatyvia civiline tarnyba net mobilizacijos atveju. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo manyti, jog (duomenys neskelbtini) piliečiai negalėtų pasinaudoti atsisakymo tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų procedūra. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla grėsmės patirti persekiojimą, kadangi pareiškėjas su ja praeityje nebuvo susidūręs. Su šiais teiginiais Migracijos departamentas nesutinka. Priimant Sprendimą buvo atliekamas perspektyvinis vertinimas. Atliekant šį vertinimą, buvo įvertinta aplinkybių visuma, tarp jų ir pareiškėjo profilis, aplinkybės, susijusios su jo patirtimi, kilmės valstybės informacija ir kt. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija ir individuali prieglobsčio prašytojui kylanti persekiojimo grėsmė. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II.

4.       Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą atmetė.

5.       Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą pažymėjo, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Teismas taip pat nurodė, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

6.       Teismas nustatė, kad atvykimo į Lietuvos Respubliką metu pareiškėjas grėsmę kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) įvardijo kaip (duomenys neskelbtini) valdžios jam daromą spaudimą bei trukdymą faktinei žmonai A. M. gauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Vėliau pareiškėjas grėsmę kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) įvardijo ir baimę būti mobilizuotam bei skunde teismui nurodė, kad savo prieglobsčio prašymą iš esmės grindžia baime patirti persekiojimo veiksmus dėl karinės tarnybos neatlikimo, taip pat būti verčiamas kariauti. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės valstybę negrindžia jo galimu persekiojimu dėl rasės, religijos, tautybės ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

7.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjas neatitinka
Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismas akcentavo, kad kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Teismas priėjo prie išvados, kad vis tik pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės pagrindinis motyvas buvo ne patiriamas ar gresiantis persekiojimas, o noras sutvarkyti dokumentus dėl A. M. Lietuvos pilietybės įgijimo. Teismas pažymėjo, kad kaip nustatyta iš pareiškėjo 2023 m. lapkričio 8 d. apklausoje duotų paaiškinimų, pareiškėjo išvykimą iš (duomenys neskelbtini)lėmė aplinkybė, kad Europos šalys, įskaitant Lietuvos Respubliką, nusprendė nebeišduoti vizų (duomenys neskelbtini) piliečiams.

8.       Teismas akcentavo, kad svarbu įvertinti ir pareiškėjo ir A. M., kurią pareiškėjas įvardija „faktine žmona“, santykius prieglobsčio teisės kontekste. Teismas, remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojo šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo prieglobsčio prašytojas yra sudaręs registruotos partnerystės sutartį, šių porų arba vieno iš jų nesusituokę nepilnamečiai vaikai (įvaikiai, nepaisant to, ar jie įvaikinti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus), taip pat nesusituokusio nepilnamečio prieglobsčio prašytojo tėvas (įtėvis), motina (įmotė) (toliau – tėvas, motina) ar globėjas (rūpintojas), jeigu šeiminiai santykiai jau buvo kilmės valstybėje ir prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos arba šio Įstatymo IV skyriaus antrojo skirsnio įgyvendinimo tikslais – kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas jau yra sudaręs santuoką su A. M., tačiau Sprendimo priėmimo metu tokių duomenų nebuvo. Be to, teismas akcentavo, kad teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino prieglobsčio prašantis būtent dėl mobilizacijos grėsmės kilmės valstybėje.

9.       Teismas, įvertinęs atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, joje galiojančius teisės aktus reglamentuojančius mobilizaciją ir pareiškėjo paaiškinimus dėl (duomenys neskelbtini)vykdomos dalinės mobilizacijos, sutiko su Sprendime pateiktu vertinimu, kad prieglobsčio prašytojo nurodyta baimė būti mobilizuotam yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai neįrodo, jog pareiškėją (prieglobsčio prašytoją) realiai kas nors persekiotų, kad jam kas nors grėstų.

10.       Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas be kliūčių 2022 m. rugsėjo 2 d. išvyko iš savo kilmės valstybės į Lietuvą bei į tai, kad, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai neleidžia suabejoti Migracijos departamento Sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

11.       Teismas taip pat nurodė, jog nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjo skundas atmetė.

III.

12.       Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento 2024 m. vasario 4 d. sprendimą
Nr. 24S39930 bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. 

13.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:

14.1.       Pareiškėjas yra įtrauktas į karinę įskaitą, jam suteiktas eilinio karinis laipsnis, turi įgijęs vidurinių medicinos specialistų „medicinos brolio“ (bataliono felčeris) karinę specialybę, todėl pagal savo amžių ir minėtus kriterijus, kurie patvirtinti oficialiais rašytiniais duomenimis (kariniu bilietu, (duomenys neskelbtini) kariuomenės įskaitos kortelės duomenimis, diplomais), iš esmės atitinka požymius šaukiamiems dalinei mobilizacijai (duomenys neskelbtini) piliečiams. Remiantis nurodytu Pareiškėjo baimė būti mobilizuotam, grįžus į kilmės valstybę, yra patvirtinta tiek kilmės valstybės informacija, tiek ir jo pateiktais rašytiniais įrodymais, yra pagrįsta ir tikėtina.

14.2.       Pareiškėjas negali pasinaudoti alternatyvia civiline tarnyba. 2002 m. liepos 25 d. federalinis įstatymo Nr. 113-FZ (su pakeitimais, padarytais 2023 m. rugpjūčio 4 d.) „Dėl alternatyvios valstybės tarnybos“ 2 straipsnis numato piliečio teisę karo tarnybą šaukimo metu pakeisti į alternatyvią civilinę tarnybą; Pilietis turi teisę pakeisti karo prievolę alternatyvia civiline tarnyba tais atvejais, kai: 1) karinės tarnybos atlikimas prieštarauja jo įsitikinimams ar religijai; 2) jis priklauso (duomenys neskelbtini) čiabuviams, vadovaujasi tradiciniu gyvenimo būdu, vykdo tradicinę ekonominę veiklą ir užsiima tradiciniais (duomenys neskelbtini) čiabuvių amatais. Nagrinėjamu atveju Pareiškėjas netenkina nė vienos sąlygos, tad pasinaudoti alternatyvia civiline tarnyba negali (atleidimas nuo karo tarnybos dėl pacifistinių įsitikinimų nenumatytas).

14.3.       Teisė atsisakyti karo tarnybos dėl vidinių įsitikinimų yra išvestinė teisė, kuri kyla iš tarptautinėse žmogaus teisių apsaugos sutartyse įtvirtintos teisės į minties, sąžinės ir religijos laisvę. ESTT yra išaiškinęs, kad nors teisė dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą Konvencijos 
9 straipsnyje nėra eksplicitiškai įtvirtinta, atsisakymas atlikti karo tarnybą, jei jis yra pagrįstas rimtu ir neįveikiamu konfliktu tarp pareigos tarnauti kariuomenėje ir asmens sąžinės ar jo tikrai tvirtų religinių ar kitokių įsitikinimų, yra saugomas Konvencijos 9 straipsnyje nustatytų garantijų (Didžiosios kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Bayatyan prieš Armėniją, Nr. 23459/03, 110 punktas).

14.4.       Sprendime, kuris priimtas 2024 m. vasario 4 d. remiasi 2022 metų kilmės valstybės informacija, kas, įvertinus tiek karo eigą, tiek įstatymo reglamentavimą, nebelaikoma tikslia ir naujausia informacija apie Pareiškėjo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą. Kilmės valstybės informacija aiškiai patvirtina, kad už mobilizacijos vengimą gresia baudžiamasis persekiojimas, mobilizacija nėra baigta, o mobilizaciją vykdantys (duomenys neskelbtini) kariniai komisariatai pažeidė nustatytus mobilizacijos kriterijus. Taip viešai prieinama informacija rodo, kad (duomenys neskelbtini) yra agresorė, vykdanti karo nusikaltimus (duomenys neskelbtini), dėl ko, Pareiškėją mobilizavus, kyla grėsmė, kad jis bus priverstas tiesiogiai ar netiesiogiai daryti karo nusikaltimus.

14.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo priimtu sprendimu, pakartoja bylos faktines aplinkybes, savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, ir papildomai pažymi:

15.1.       Prieglobsčio prašytojo baimė būti mobilizuotam yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija bei subjektyviomis prielaidomis, bet ne faktiniais įrodymais. Prieglobsčio prašytojas nenurodė, kad asmeniškai buvo pašauktas, kad yra gavęs šaukimą, jis nėra tarnavęs kariuomenėje, neturi karinės patirties ir neatitinka formalių mobilizacijos kriterijų, todėl mažai tikėtina, kad būtų šaukiamas mobilizacijai kaip rezervistas, jeigu tokių veiksmų jo kilmės valstybėje būtų pakartotinai imtasi.

15.2.       Ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus kilmės valstybės informaciją
(2022 m. gruodžio 16 d. ESPA ataskaitą „(duomenys neskelbtini): Karo tarnyba“ ir žiniasklaidos pranešimus, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos raštą ir kt.), JTVPK gaires dėl karo tarnybos atlikimo, pareiškėjo paaiškinimus. Prieglobsčio prašytojas neatitinka profilio mobilizuojamų medikų: jis nėra praktikuojantis medikas, neturi karinės patirties, nėra įgijęs karo lauko medicinos specialybės. Prieglobsčio prašytojo baimė būti mobilizuotam yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija bei subjektyviu situacijos vertinimu, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta faktiniais įrodymais.

15.3.       Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo prielaidai, jog potencialus persekiotojas ((duomenys neskelbtini) valdžia/teisėsauga) identifikuoja prieglobsčio prašytoją kaip grėsmę valdančiajam režimui, bei, atitinkamai, turi svarų motyvą siekti šios grėsmės neutralizavimo. Įvertinus prieglobsčio prašytojo profilį kilmės valstybės informacijos kontekste, nenustatyta tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnų) tikėtinų motyvų ir siekio nustatyti pareiškėjo buvimo vietą, jį sulaikyti ir nubausti. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės taip pat nepagrindžia prielaidos, jog toks motyvas ir tikslas atsirado po prieglobsčio prašytojo išvykimo iš kilmės valstybės.

15.4.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

15.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. 24S39930, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

16.       Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, sprendė, kad pareiškėjo prašymas buvo pagrįstai nepatenkintas.

17.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, spręsdami prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų.

18.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 
140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19.       Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad teisinius santykius dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo reguliuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

20.       Įstatymo 86 straipsnio, reguliuojančio pabėgėlio statusą suteikimą, 1 dalyje yra nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. To paties straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

21.       Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, o to paties straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

22.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-960-821/2024, 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1291-1047/2024). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024).

23.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

25.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas ir įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

26.       Pareiškėjo prašymas suteikti jam prieglobstį iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad jo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) pareiškėjas yra įtrauktas į karinę įskaitą, jam suteiktas eilinio karinis laipsnis, turi įgijęs vidurinių medicinos specialistų „medicinos brolio“ karinę specialybę, todėl pagal savo amžių ir minėtus kriterijus, kurie patvirtinti oficialiais rašytiniais duomenimis (kariniu bilietu, (duomenys neskelbtini) kariuomenės įskaitos kortelės duomenimis, diplomais), iš esmės atitinka požymius šaukiamiems dalinei mobilizacijai (duomenys neskelbtini) piliečiams, todėl jis bijo būti pašauktas į karinę tarnybą.

27.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo baimė būti mobilizuotam yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija bei subjektyviomis prielaidomis, bet ne faktiniais įrodymais. Pareiškėjas nenurodė, kad asmeniškai buvo pašauktas, kad yra gavęs šaukimą, jis nėra tarnavęs kariuomenėje, neturi karinės patirties ir neatitinka formalių mobilizacijos kriterijų, todėl mažai tikėtina, kad būtų šaukiamas mobilizacijai kaip rezervistas, jeigu tokių veiksmų jo kilmės valstybėje būtų pakartotinai imtasi. Ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus kilmės valstybės informaciją (2022-12-16 ESPA ataskaitą „(duomenys neskelbtini): Karo tarnyba“ ir žiniasklaidos pranešimus, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos raštą ir kt.), JTVPK gaires dėl karo tarnybos atlikimo, pareiškėjo paaiškinimus. Pareiškėjas neatitinka mobilizuojamų medikų profilio, jis nėra praktikuojantis medikas, neturi karinės patirties, nėra įgijęs karo lauko medicinos specialybės. Nagrinėjamu atveju nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio. Pabėgėlių teisėje taikytinas „pagrįstos tikimybės“ įrodinėjimo standartas, kuris reiškia, jog nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Prieglobsčio prašytojo įžvelgiama grėsmė (bus mobilizuotas) vertintina, kaip išskirtinai hipotetinė ir neprilygstanti „pagrįstai tikimybei“, kuri laikoma įrodinėjimo standartu vertinant rizikos realumą.

28.       Pažymėtina ir tai, kad netgi bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už vengimą atlikti karo tarnybą asmenys pabėgėliais paprastai nelaikomi. Karinės tarnybos vengimas bei nenoras ją atlikti savaime nėra pagrindas užsieniečiui suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, kadangi kaip ir kitose valstybėse, kuriose karo tarnyba yra privaloma, vengimas atlikti karo prievolę yra laikomas įstatymo pažeidimu ir už tai numatytos atitinkamos sankcijos. Karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikimų, jeigu tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.

29.       Nėra teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgdamas į tai priėmė ginčijamą Sprendimą, o konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, paneigiančios Migracijos departamento išvadas, pareiškėjas nepateikė.

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad nagrinėjamu atveju, Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, nes nenustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia realus persekiojimas (Įstatymo 86 str. 1 d.).

31.       Pasisakant dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pažymėtina, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas galėtų susidurti su realia kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika, ar kad jam grėstų mirties bausmė grįžimo į kilmės valstybę atveju. Vertindamas, ar prieglobsčio prašytojui gali būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl to, kad išsiuntus jį į kilmės valstybę jam grės pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, atsakovas įvertino pareiškėjo gyvenamąją vieną kilmės valstybėje, kilmės valstybės informaciją šiuo aspektu ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

32.       Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą pasakojimą, nėra jokio pagrindo prieiti prie išvados, jog prieglobsčio prašytojo nurodytos priežastys prilygsta persekiojimui, o individuali situacija atitinka visiškai pagrįstos baimės kriterijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Laimutis Alechnavičius

                Ramūnas Gadliauskas

                Skirgailė Žalimienė