Administracinė byla Nr. I-4389-644/2015
Proceso Nr. 3-62-3-01882-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,
sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,
dalyvaujant pareiškėjui G. K., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui Albinui Algimantui Pliaugai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas G. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 20 d. įvairiais laikotarpiais buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose gyveno po 4-6 asmenis. Didelį kamerų plotą užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, taigi pareiškėjui buvo suvaržyta judėjimo laisvė. Pareiškėjas miegojo dviaukštės lovos antrame aukšte, tačiau lovoje nebuvo įrengtos kopėtėlės, teko lipti per apačioje miegančio asmens antklodę, dėl to tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Kamerų sienos ir grindys buvo ištrupėję, ventiliacijos sistema ūžė, sanitarinis mazgas atitvertas tik sienele, t.y. neįrengtas kaip atskira patalpa, dėl ko kameroje buvo nemalonus kvapas. Paaiškino, kad kamerų natūralus apšvietimas ir oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų, langas nepilnai atsidarė. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Patirtą neturtinę žalą įvertino 2000 Eur, prašė ją priteisti iš atsakovo.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 8-12) bei teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui visą kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį teko nuo 2,66 iki 13,99 kv. m. kameros ploto, be to, pareiškėjo kalinimas nebuvo ilgalaikis. Teigė, kad teisinis reglamentavimas nenumato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pažymėjo, kad Kauno visuomenės sveikatos centras Kauno tardymo izoliatoriuje reguliariai atlieka patikrinimus dėl aplinkos veiksnių atitikties nustatytiems reikalavimams, Kauno tardymo izoliatorius šių reikalavimų laikosi. Į bylą pateikti Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai ir tyrimų protokolai patvirtina, kad mikroklimato parametrai kamerose atitinka higienos normų reikalavimus. Tvirtino, kad pareiškėjo fizinei ir psichinei būklei kamerų mikroklimatas įtakos neturėjo. Be to, G. K. ginčo laikotarpiu nesikreipė į Kauno TI administraciją dėl gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, laikymo Kauno TI sąlygos įtakos jo sveikatai neturėjo. Teigė, kad Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pareiškėjo reikalavimas dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo skundas netinkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, t.y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kur buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, kamerų sienos, grindys aptrupėję, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, ventiliacijos, sanitarinis mazgas atitvertas tik sienele ir pan.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo perpildytos, jose laikoma po 4-6 asmenis, daug kameros ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, dėl ko buvo suvaržyta pareiškėjo judėjimo laisvė. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes dėl kamerų perpildymo.
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjo kameros kortelės (b. l. 13) bei atsakovo atstovo pateiktos 2015 m. spalio 8 d. pažymos Nr. II-5766 duomenys apie pareiškėjo laikymą Kauno tardymo izoliatorkiuje (b. l. 14-15) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., Kauno TI buvo laikomas periodiškai. Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas šiose kamerose: nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. – kameroje Nr. 141, nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. – kameroje Nr. 232, nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 2 d. – kameroje Nr. 228, nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 30 d. – kameroje Nr. 154, nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 16 d. – kameroje Nr. 157, nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. – kameroje Nr. 336, nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. – kameroje Nr. 344.
Nors pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Kauno TI kamerose buvo laikoma po 4-6 asmenis, tačiau jo argumentus paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta pažyma Nr. II-5766 (b. l. 14-15), pagal kurią, ginčo laikotarpiu kamerose kartu su pareiškėju gyveno nuo 1 iki 3 asmenų. Minėtais duomenis nustatyta, jog, pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto buvo užtikrintas. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelį kameros plotą užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, tačiau, teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato, jog vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turi būti skaičiuojamas neskaitant baldų ir kitų įrengimų užimamo ploto. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose teko nuo 4,66 iki 16,33 kv. m. (b. l. 14-15) gyvenamojo ploto, taigi jo argumentai dėl judėjimo laisvės suvaržymo ir kamerų perpildymo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad miegojo dviaukštės lovos antrame aukšte, tačiau lovoje nebuvo įrengtos kopėtėlės, dėl šių nepatogumų tarp kameroje laikomų asmenų kildavo konfliktai. Teismas pažymi, kad teisės aktai neįtvirtina, jog dviaukštės lovos privalomai turėtų būti įrengtos su kopėtėlėmis, todėl šiuo atveju negali būti konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat teismas pažymi, kad didžiąją dalį laiko kameroje gyveno 1-2 asmenys, todėl pareiškėjui nebuvo reikalo miegoti lovos antrame aukšte.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, jog kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirti surūdijusia sienele, kuri sanitarinio mazgo visiškai neizoliuoja nuo gyvenamosios patalpos, dėl ko gyvenamojoje patalpoje nuo sanitarinio mazgo kaupiasi nemalonus kvapas.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gana aukštos lengvai valomos sienelės įrengimą patvirtina į bylą pateikta foto nuotrauka (b. l. 19). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų/neveikimo dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, negali būti konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, taigi pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog kamerų natūralus ir dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Tačiau Higienos normos HN76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas. Į bylą pateiktas 2015 m. rugpjūčio 21 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolas patvirtina, kad kamerose Nr. 141, 154, 157, 228, 232 dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN76:2010 22 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI kamerose buvo tamsu, kadangi langai yra dengti tamsinta plėvele. Kauno TI atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad tardymo izoliatoriaus trečiojo aukšto kamerų langai, išeinantys į A. Mickevičiaus gatvę, dėl saugumo yra tamsinti, tačiau pagal nustatytą teisinį reglamentavimą lango stiklas gali būti aptrauktas apsaugine plėvele. Pagal Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą, kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Be to, į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl netinkamo kamerų apšvietimo ar perkėlimo į kitą kamerą. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad G. K. ginčo laikotarpiu nesikreipė į Kauno TI administraciją dėl gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, ar dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo dienos metu. Be to, į bylą pateiktos G. K. asmens sveikatos kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dar iki atvykimo į Kauno TI, t.y. 2015 m. vasario 18 d., skundėsi regos sutrikimais (b. l. 57), todėl spręstina, kad pareiškėjo regos sutrikimai negali būti siejami su netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje. Atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, galiojantį teisinį reglamentavimą, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų apšvietimo laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas ir dėl to, kad Kauno TI kamerose garsiai ūžė ventiliacijos sistema, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo ir nedetalizuoja, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu ir kaip dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI kamerų sienos apsilupę, grindys ištrupėję, langų neįmanoma pilnai atidaryti. Į bylą pateikti įrodymai, t.y. Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 4 d. raštas G. K. (b. l. 5) bei 2015 m. rugsėjo 3 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 35-37) patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl apsilupusių kamerų sienų ir nepakankamo oro judėjimo greičio. Pagal 2015 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo aktą, kamerose Nr. 141, 228, 232 nustatytas Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas, pagal kurį, laisvės atėmimo vietų paprastasis remontas turi būti atliekamas pagal poreikį. Kamerose Nr. 154, 157, 228 nustatytas nepakankamas oro judėjimo greitis. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno TI kameros remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, visi atsiradę pažeidimai ir neatitikimai Higienos normoms dėl suimtųjų ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Kauno TI turtą, reguliariai šalinami. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad pareiga paneigti, t.y. pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Taigi, teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimų, kad Kauno TI kamerose yra reguliariai atliekami remontai, nagrinėjamu atveju nepakanka. Atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl apsilupusių kamerų sienų ir grindų, netinkamo oro judėjimo greičio, jos laikytinos nustatytomis.
Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ) 57 str.). Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė 2000 Eur dydžio neturtinę žalą - pablogėjo sveikata, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą jis kreipėsi dėl traumos, įaugusio nago, odos bėrimo ir pan. 2015 m. rugpjūčio 12 d. įrašas pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kortelėje patvirtina, kad depresijos požymių pareiškėjui nestebima (b. l. 59). Psichologo pagalbos pareiškėjas nepageidavo, tačiau jo psichinė būklė nestabili, pareiškėjas piktnaudžiauja opiatais (b. l. 48, 65, 70). Įvertinęs minėtus duomenis teismas sprendžia, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Kaip jau buvo minėta, teismas byloje nustatė, kad byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl apsilupusių kamerų sienų, grindų, netinkamo oro judėjimo greičio, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog Kauno tardymo izoliatorius pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas asmenų buvimo kameroje sąlygas. Teismui nekyla abejonių, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Tačiau, nagrinėjamu atveju, pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių buvo atvežamas periodiškai ir laikomas jame nuo 2 iki 14 dienų. Byloje taip pat nenustatyta, jog Kauno tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Tai įvertinęs teismas sprendžia, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, juolab, kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, tai patvirtina minėti byloje esantys duomenys, kuriais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti.
Teismas pažymi, kad nors byloje buvo nustatytos aplinkybės dėl kamerų paprasto remonto, oro judėjimo greičio, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, ar, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Audrius Grauželis