Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-602-1694-13].docx
Bylos nr.: A-602-1694-13
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Registrų centro Vilniaus filialas 124208338 atsakovas
VĮ Registrų centras 124110246 trečiasis suinteresuotas asmuo
Lietuvos edukologijos universitetas 111951498 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl registrų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Registrai
Bylos, kilusios iš nekilnojamo turto registro veiklos
Daiktinių teisių įregistravimas

                            Administracinė byla Nr. A602-1694/2013

                                                                                     Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01400-2012-3                            Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. A. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui ir Lietuvos edukologijos universitetui dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėja G. A. (toliau – ir pareiškėja) 2011 m. spalio 4 d. pateikė prašymą VĮ Registrų centro Vilniaus filialui atlikti nekilnojamojo daikto kadastrinius matavimus, sudaryti kadastrinių duomenų bylą, įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teisę į statinius remiantis 1995 m. liepos 12 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). 2011 m. spalio 18 d. sprendimu VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsisakė registruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre.

Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja pateikė skundą VĮ Registrų centrui, kuris 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 337 paliko galioti 2011 m. spalio 18 d. sprendimą.

Pareiškėja 2012 m. sausio 13 d. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą - pagalbines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymėtas indeksais (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), remiantis Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir 2012 m. sausio 11 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. NSU-81 (toliau – ir Deklaracija). Teritorinis registratorius 2012 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. RS-120 atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į nurodytą turtą, kadangi pateiktos sutarties turinys skiriasi nuo nekilnojamojo turto kadastro ir registro archyvinėje byloje saugomos sutarties turinio, kurios notarinio registro numeris sutampa su teikiamos sutarties notariniu registro numeriu. Sutarties pakeitimai nėra aptarti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 23 straipsnio 4 dalimi, dėl to NTRĮ 26 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą.

Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja pateikė skundą VĮ Registrų centrui, kuris 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 103 skundo netenkino nurodydamas, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašytos 70.21 kv. m. ploto pagalbinės patalpos, nors pagal 1995 m. liepos 12 d. pirkimo pardavimo sutartį parduotos 61.75 kv. m ploto pagalbinės patalpos. Centrinis registratorius savo sprendimą grindė kitais nei teritorinis registratorius pagrindais – NTRĮ 29 straipsnio 8 punktu.

Pareiškėja G. A. 2012 m. gegužės 21 d. (pagal gavimo datą) pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo teismo prašė: 1) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. RS-120 dėl atsisakymo įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre į pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti VĮ Registrų centro 2012 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 103, įpareigojant įregistruoti pareiškėjos vardu nuosavybės teises į nurodytą nekilnojamąjį turtą. Mano, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pateikta įregistruoti 1995 m. liepos 12 d. pirkimo pardavimo sutartis turi visus notarinio veiksmo atlikimą patvirtinančius duomenis, tame tarpe ir notarinio registro numerį, teritorinio registratoriaus nuoroda, kad registro numeris sutampa su kitos sutarties registro numeriu, nesudaro pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia. NTRĮ 29 straipsnis numato baigtinį sąrašą atvejų, kai registratorius neįregistruoja nuosavybės teisės. Kadangi teritorinio registratoriaus sprendimas grindžiamas neatitikimu NTRĮ 23 straipsnio 4 dalies reikalavimams, registratorius privalėjo nurodyti būtent nurodytoje teisės normoje numatytą neatitikimą. Pateikta sutartis neturi ištaisymų, notarinio registro numeris nurodytas aiškiai, jo sutapimas su kitos sutarties registro numeriu nėra dokumento trūkumas, tai notaro darbo trūkumas, todėl teritorinis registratorius be teisėto pagrindo notarinio numerio sutapimą su kitos sutarties notarinio registro numeriu pripažino dokumento trūkumu, sudarančiu NTRĮ 29 straipsnio 2 punkto pagrindą. Taip pat nurodo, kad NTRĮ nesuteikia teisės teritoriniam registratoriui vertinti teikiamų registruoti sutarčių teisėtumo, todėl notarine forma sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis, kaip pagrindas įregistruoti pareiškėjai nuosavybės teises į minėtas pagalbines patalpas atitinka visus formos ir turinio reikalavimus, neturi taisymų ar kitų trūkumų, numatytų NTRĮ 23 straipsnio 4 dalyje. Nepagrįstu laiko ir teritorinio registratoriaus argumentą, kad 1995 m. liepos 12 d. pirkimo pardavimo sutartimi parduotos 61.75 kv. m patalpos, o nekilnojamojo daikto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bendras plotas yra 70.21 kv. m, dėl to yra NTRĮ 29 straipsnio 7 punkte numatytas pagrindas atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises. Formuojant atskirą nekilnojamąjį daiktą ir atliekant jo kadastrinius matavimus, bendras plotas padidėjo dėl to, kad kadastrinių matavimų metu paaiškėjo pagrindinių patalpų dydžių netikslumai (nuo 61.75 iki 64.71 kv. m) ir įtraukimo į kadastrinių matavimų bylą priklausinių – koridoriaus, kurio plotas – 5.5 kv. m. Kadangi pirkimo- pardavimo sutartyje buvo nurodytas perleidžiamo tik pagrindinio daikto plotas, ploto padidėjimas priklausinių sąskaita nesudaro NTRĮ 29 straipsnio 7 punkte numatyto pagrindo atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, suformuotą atidalijus dalį universiteto patikėjimo teise valdomo daikto.

Pateiktame atsiliepime atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kadangi duomenys apie Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Lietuvos edukologijos universiteto patikėjimo teises į ginčo patalpas yra galiojantys ir  nenuginčyti, pagrįsti jų įrašymą patvirtinančiais dokumentais, tenkinti pareiškėjos prašymą įpareigoti Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į kitiems asmenims nuosavybės ir patikėjimo teise priklausančių bendrabučio patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį (70.21 kv. m) nėra teisinio pagrindo. Taip pat pažymėjo, kad buvusioje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje 1995 m. liepos 17 d. įregistruotas (įrašo rejestrų knygoje Nr. 3-635) tik vienos – 1995 m. liepos 12 d. sutarties, reg. Nr. (duomenys neskelbtini)originalus egzempliorius, patvirtinantis, kad G. A. yra privatizavusi tris kambarius bendrabutyje, kurių bendras plotas 86,43 kv. m (Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Šį faktą patvirtina vienintelė archyvinėje registro dokumentų byloje saugoma šios patalpos teisinės registracijos išvada.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos edukologijos universitetas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjos nurodyta 1995 m. liepos 12 d. sutartis dėl ginčijamų patalpų nebuvo sudaryta tarp pareiškėjos ir tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar - Lietuvos edukologijos universiteto). 1995 m. liepos 12 d. sutartis buvo sudaryta tarp universiteto ir pareiškėjos, tačiau dėl patalpų, kurių Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) ir patvirtinta Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės, reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu jokių duomenų dėl pareiškėjos nurodomos sutarties, kuria neva buvo perleistos patalpos Nr. (duomenys neskelbtini), universitetas neturi. Todėl mano, kad pateikta 1995 m. liepos 12 d. sutartis, pagal kurią universitetas tariamai perdavė pareiškėjai minėtas patalpas, yra suklastota.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjos G. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir reikšmingą teisinį reglamentavimą, galima teigti, kad naikinti ginčijamų sprendimų nėra pagrindo: nors tiek teritorinio, tiek centrinio registratoriaus sprendimai turi turinio trūkumų – 2012 m. sausio 18 d. teritorinio registratoriaus sprendime supainiota prašymo ir sandorio data, faktinis prašymo atmetimo pagrindas nesusietas su juridiniu, t. y. nėra nurodyta, kokios faktinės aplinkybės yra pagrindas netenkinti prašymo pagal NTRĮ 29 str. 2 p., o kurios – pagal NTRĮ 29 str. 7 p., centrinio registratoriaus sprendime nėra pasisakyta ar pagrįstai teritorinis registratorius atsisakė tenkinti prašymą NTRĮ 29 str. 2 p. ir 7 p. numatytais pagrindais, prašymo nagrinėjimo metu visos reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytos tinkamai, o ginčijamas administracinis sprendimas, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos G. A. prašymą dėl nuosavybės teisių įregistravimo į pagalbines patalpas jos pateiktų ir registratorių įvertintų dokumentų pagrindu, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, minėti trūkumai nebuvo kliūtis ir iš esmės neapsunkino pareiškėjai realizuoti savo teisę skųsti šiuos sprendimus.

Teismas pažymėjo, kad sutarties originalo pareiškėja G. A. neturi, o notariškai patvirtintas jos nuorašas padarytas pagal notarei A. A. pateiktą dokumentą, t. y. sutartį, kurią, pareiškėjos teigimu, ji 2008 m. buvo pasiskolinusi iš Lietuvos edukologijos universiteto, kadangi jai išduotą sutarties originalą buvo pradusi. Kita šios sutarties šalis – Lietuvos edukologijos universitetas – neigia sudaręs tokio turinio sutartį, notarė D. Š. – kad tvirtino tokią sutartį, o VĮ Registrų centras – kad tokia sutartis 1995 m. liepos 17 d. buvo pateikta registruoti nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutarčių registravimo funkcijas tuo metu atlikusiam asmeniui: Lietuvos edukologijos universitetas ir notarė D. Š. nurodo, kad 1995 m. liepos 12 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta notarės D. Š., registro Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus pedagoginis universitetas pardavė G. A. tris kambarius bendrabutyje, kurių bendras naudingas plotas – 86,43 m2, esančias (duomenys neskelbtini), tokio turinio sutartis yra registruota Nekilnojamojo turto registre, šias atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai.

Sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 250 straipsnio, nustačiusio reikalavimus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties formai, 1 ir 2 dalys numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Pažymėtina, kad nors nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato termino nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti, taip pat kad tokio sandorio neįregistravimas daro jį negaliojančiu, t. y. niekiniu, šios nuostatos 1995 m. sudarytiems sandoriams netaikomos: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 d. numato, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.

Pažymėtina, kad pareiškėja G. A. neteigia, kad su Vilniaus pedagoginiu universitetu sudarė dvi pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis viso įsigijo 5 kambarius ir 3 pagalbines patalpas bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. teigia 1995 m. liepos 12 d. sudariusi tik vieną sutartį dėl patalpų šiame bendrabutyje įsigijimo. Kadangi 1995 m. liepos 12 pirkimo-pardavimo sutartis, registro Nr. (duomenys neskelbtini), numatanti, kad Vilniaus pedagoginis universitetas pardavė G. A. du kambarius bendrabutyje ir tris 61,75 m2 ploto bendro naudojimo patalpas, viso – 148,18 m2 bendro naudingo ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), yra negaliojanti, kas (ši aplinkybė) jau savaime yra NTRĮ 29 straipsnio 4 punkto pagrindas atsisakyti pagal ją įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, papildomai svarstyti, ar yra kiti pagrindai, susiję su negaliojančio dokumento vertinimu, t. y. ar šis atitinka NTRĮ ir kitų įstatymų reikalavimus, ar jo duomenys sutampa su duomenimis apie nekilnojamąjį daiktą, nėra reikalinga.

 

III.

 

Pareiškėja G. A. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėja teigia, kad ginčijami sprendimai, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, trukdė įgyvendinti jos teises, nes tiek centrinis, tiek teritorinis registratorius atsisakė registruoti 1995 m. liepos 12 d. pagalbinių patalpų pirkimo-pardavimo sutartį ne todėl, kad praleistas sutarties įregistravimo terminas, o dėl to, kad tariamai nėra nurodyti patalpas identifikuojantys duomenys. Teismas turėjo pasisakyti dėl pareiškėjos argumentų ir spręsti, ar patalpų plotas gali būti laikomas patalpą identifikuojančiu požymiu.

2. Teismas, įvertinęs tik vienos proceso šalies pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pagalbinių patalpų pirkimo-pardavimo sutartis nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų, patvirtinančių tai, kad registruojant 1995 m. sutartis, buvo daromos klaidos. Pareiškėja teismui buvo pateikusi VĮ Registrų centras sutarčių registracijos knygos išrašo kopiją bei 1995 m. registruotų Nekilnojamojo turto registre sutarčių kopijas, kurios patvirtina, kad sutartis buvo registruojama lapais (nesvarbu, ar registruojama viena ar dvi sutartys, jos registruojamos vienu numeriu). Taip pat teismui buvo pateikta L. S. sutartis, kuri buvo įregistruota knygoje Nr.3-635, nors knygos 635 lape tokia sutartis nėra įrašyta. Sutartis knygoje įrašyta 634 lape, todėl turėjo būti užregistruota Nr.3-364. Kadangi teismas nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų, pareiškėja mano, jog ši teismo sprendimo dalis yra be motyvų.

3. Pareiškėja teigia, kad teismas sprendime neteisingai nurodo, kad ji tvirtino sudariusi tik vieną sutartį. Pareiškėja niekada to nesakė ir neturėjo pagrindo sakyti, nes sudarydama sutartį žinojo, kad 3 kambarių butą perka remiantis teismo sprendimu, o pagalbines patalpas – remiantis privatizavimo komisijos sprendimu. Pareiškėja nurodo, kad buvo sudarytos dvi sutartys, vienos sutarties originalo vėliau nerado, dėl to teismui pateikė notariškai patvirtintą kopiją. Pareiškėja teigia, kad pateikė teismui Vilniaus pedagoginio universiteto darbuotojų bendrabučių kambarių privatizavimo komisijos 1995 m. birželio 30 d. posėdžio protokolo Nr. 11 išrašo kopiją, kurios teismas nevertino ir dėl jos nepasisakė.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė naują esminės reikšmės ginčo sprendimui turinčią aplinkybę – kad 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė ir tai yra NTRĮ 29 straipsnio 4 punkte numatytas pagrindas atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, kad pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo tuo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso  225 straipsnio nustatyta tvarka įregistruota nekilnojamo turto registravimo įstaigoje ir ši aplinkybė sudaro pagrindą atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, remiantis NTRĮ 29 straipsnio 3 punktu.

Atsiliepime atsakovas teigia, kad pareiškėjos pateikta L. S. patalpų pirkimo-pardavimo sutartis niekaip nėra susijusi su G. A. 1995 m. liepos 12 d. sutartimi. L. S. patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą patvirtino tiek kita sutarties šalis, tiek notarė, patvirtinusi šį sandorį, tiek ir sutartį įregistravusi įstaiga. G. A. 1995 m. liepos 12 d. sutarties sudarymo faktą paneigė kita sandorio šalis bei notarė. Kadangi sutarties originalo nėra, nėra galimybės ekspertiniu lygiu įvertinti šio dokumento autentiškumą. Atsakovas teigia, kad argumentas, jog dvi sutartys būtų įregistruotos vienu numeriu, nepagrįstas, nes įregistruojant sutartį tuometinėje registracijos knygoje buvo nurodomas ir patalpų adresas bei kambarių skaičius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos edukologijos universitetas taip pat pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos edukologijos universitetas laikosi tokios pačios pozicijos kaip ir pirmosios instancijos teisme ir dar kartą patvirtina, kad nėra sudaręs tokio turinio sutarties su G. A. Universitetas neturi jokių žinių apie pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pareiškėjai neva perleistos pagalbinės patalpos.

Atsiliepime pažymima, kad tik viena sutartis, kuria Vilniaus pedagoginis universitetas pardavė G. A. tris kambarius bendrabutyje, buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojanti. Dėl įrodymų vertinimo nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto reguliavimo, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas visus įrodymus vertino kartu, nesuteikdamas tam tikriems įrodymams didesnės reikšmės. Teismas išanalizavo G. A. pateiktus argumentus ir dokumentus ir savo sprendime pasisakė dėl jų reikšmės.

Atsiliepime nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepateikė motyvų, dėl ko skundo argumentus laiko nepagrįstais. Teismas motyvuotai pasisakė, kad nuosavybės teisę į patalpas buvo bandoma įregistruoti remiantis pirkimo-paradavimo sutartimi, kuri yra negaliojanti. Šį savo teiginį teismas grindė tuo metu galiojusiomis normomis (sutartis neatitiko 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimų). Pagal sutarties sudarymo metu galiojusį reguliavimą, jos neįregistravimas įstatymų nustatyta tvarka, daro tokią sutartį negaliojančia.

Atsiliepime taip pat teigiama, kad proceso pirmosios instancijos teisme metu pareiškėja pateikė tik vieną sutartį, apie kitą sutartį neužsiminė, o juo labiau nepateikė teismui jos originalo ar kitų įrodymų dėl jos sudarymo. Nesant originalo, negalima įvertinti sutarties autentiškumo ekspertiniu lygiu.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. RS-120, kuriuo atsisakyta įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą - pagalbines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymėtas indeksais (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), suformuotas atidalijus dalį Vilniaus edukologijos universiteto patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nekilnojamojo turto registre remiantis 1995 m. liepos 12 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, teisėtumo ir VĮ Registrų centro 2012 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 103, kuriuo patvirtintas teritorinio registratoriaus sprendimas.

Pareiškėja 2011 m. spalio 4 d. pateikė prašymą VĮ Registrų centro Vilniaus filialui atlikti nekilnojamojo daikto kadastrinius matavimus, sudaryti kadastrinių duomenų bylą, įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teisę į statinius remiantis 1995 m. liepos 12 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). 2011 m. spalio 18 d. sprendimu VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsisakė registruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre.

Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja pateikė skundą VĮ Registrų centrui, kuris 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 337 paliko galioti 2011 m. spalio 18 d. sprendimą.

Pareiškėja 2012 m. sausio 13 d. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą - pagalbines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymėtas indeksais (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), remiantis Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir 2012 m. sausio 11 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. NSU-81 (toliau – ir Deklaracija). Teritorinis registratorius 2012 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. RS-120 atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į nurodytą turtą, kadangi 1995 m. liepos 12 d. sutarties turinys skiriasi nuo nekilnojamojo turto kadastro ir registro archyvinėje byloje saugomos sutarties turinio, kurios notarinio registro numeris sutampa su teikiamos sutarties notariniu registro numeriu.

Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja pateikė skundą VĮ Registrų centrui, kuris 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 103 skundo netenkino nurodydamas, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašytos 70.21 kv. m. ploto pagalbinės patalpos, nors pagal 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį parduotos 61.75 kv. m ploto pagalbinės patalpos. Centrinis registratorius savo sprendimą grindė kitais nei teritorinis registratorius pagrindais – NTRĮ 29 straipsnio 8 punktu.

Pareiškėja G. A. 2012 m. gegužės 21 d. (pagal gavimo datą) pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad sutarties originalo pareiškėja neturi, o notariškai patvirtintas jos nuorašas padarytas pagal notarei A. A. pateiktą dokumentą, t. y. sutartį, kurią, pareiškėjos teigimu, ji 2008 m. buvo pasiskolinusi iš Lietuvos edukologijos universiteto, kadangi jai išduotą sutarties originalą buvo pradusi. Kita šios sutarties šalis – Lietuvos edukologijos universitetas – neigia sudaręs tokio turinio sutartį, notarė D. Š. – kad tvirtino tokią sutartį, o VĮ Registrų centras – kad tokia sutartis 1995 m. liepos 17 d. buvo pateikta registruoti nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutarčių registravimo funkcijas tuo metu atlikusiam asmeniui: Lietuvos edukologijos universitetas ir notarė D. Š. nurodo, kad 1995 m. liepos 12 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta notarės D. Š., registro Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus pedagoginis universitetas pardavė G. A. tris kambarius bendrabutyje, kurių bendras naudingas plotas – 86,43 m2, esančius (duomenys neskelbtini), tokio turinio sutartis yra registruota Nekilnojamojo turto registre, šias atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, kas lėmė, jog buvo priimtas neteisėtas sprendimas.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šalių prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pareiškėja G. A. nepateikė teismui 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties originalo, pateiktas tik notariškai patvirtintas nuorašas, kuris padarytas pagal notarei A. A. pateiktą dokumentą, t. y. sutartį, kurią, pareiškėjos teigimu, ji 2008 m. buvo pasiskolinusi iš Lietuvos edukologijos universiteto, kadangi jai išduotą sutarties originalą buvo pradusi. Kita šios sutarties šalis – Lietuvos edukologijos universitetas – neigia sudaręs tokio turinio sutartį, notarė D. Š. – kad tvirtino tokią sutartį, o VĮ Registrų centras – kad tokia sutartis 1995 m. liepos 17 d. buvo pateikta registruoti nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutarčių registravimo funkcijas tuo metu atlikusiam asmeniui: Lietuvos edukologijos universitetas ir notarė D. Š. nurodo, kad 1995 m. liepos 12 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta notarės D. Š., registro Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus pedagoginis universitetas pardavė G. A. tris kambarius bendrabutyje, kurių bendras naudingas plotas – 86,43 m2, esančias (duomenys neskelbtini), tokio turinio sutartis yra registruota Nekilnojamojo turto registre.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo – kadangi 1995 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis, registro Nr. (duomenys neskelbtini), numatanti, kad Vilniaus pedagoginis universitetas pardavė G. A. du kambarius bendrabutyje ir tris 61,75 m2 ploto bendro naudojimo patalpas, viso – 148,18 m2 bendro naudingo ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), yra negaliojanti, kas (ši aplinkybė) jau savaime yra NTRĮ 29 straipsnio 4 punkto pagrindas atsisakyti pagal ją įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, papildomai svarstyti, ar yra kiti pagrindai, susiję su negaliojančio dokumento vertinimu, t. y. ar šis atitinka NTRĮ ir kitų įstatymų reikalavimus, ar jo duomenys sutampa su duomenimis apie nekilnojamąjį daiktą, nėra reikalinga.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tam tikrų su ginču susijusių aplinkybių, kurių išnagrinėjimas galėjo turėti įtakos galutinio sprendimo teisėtumui.

NTRĮ reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A520-950/2013).

Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registre statiniai registruojami, jeigu jie Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ) nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas NTKĮ nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą (NTRĮ 9 str. 1 d., 2 d.). Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kodėl bylos medžiagoje esančios 2012 m. sausio 11 d. Deklaracijos pagrindu buvo suformuotas daiktas, bet vėliau nebuvo įregistruota nuosavybės teises į tą daiktą. Remiantis Deklaracija ir 2011 m. spalio 6 d. kadastro duomenų byla, 2012 m. sausio 17 d. pagalbinės patalpos buvo įregistruotos kaip atskiras objektas Nekilnojamojo turto registre (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. RS-120 atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į nurodytą turtą, kadangi pateiktos sutarties turinys skiriasi nuo nekilnojamojo turto kadastro ir registro archyvinėje byloje saugomos sutarties turinio, kurios notarinio registro numeris sutampa su teikiamos sutarties notariniu registro numeriu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos 2012 m. sausio 13 d. prašymas buvo grindžiamas prie prašymo pridėta 2011 m. spalio 6 d. kadastro duomenų byla ir Deklaracija, tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. sausio 18 d. sprendime pasisakė dėl 1995 m. liepos 12 d. sutarties, kuri net nebuvo pridėta prie prašymo. Konstatuotina, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas tinkamai neįvertino kitų pareiškėjos pateiktų dokumentų.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. sausio 18 d. sprendimo bei jį patvirtinančio VĮ Registrų centro 2012 m. kovo 16 d. sprendimo teisėtumą, į minėtas aplinkybes neatsižvelgė ir nevertino, kodėl teritorinis registratorius savo sprendime rėmėsi ne pareiškėjos prie prašymo pridėtais dokumentais. Taip pat neišnagrinėjo klausimo, kodėl remiantis Deklaracija ir 2011 m. spalio 6 d. kadastro duomenų byla, 2012 m. sausio 17 d. pagalbinės patalpos buvo įregistruotos kaip atskiras objektas Nekilnojamojo turto registre (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. RS-120 atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į nurodytą turtą.

Pažymėtina, kad NTKĮ yra reglamentuoti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo teisiniai pagrindai (pagrindai, kuriais remiantis yra suformuojamas naujas objektas). NTKĮ 12 straipsnyje, inter alia, įtvirtinta, kad valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas (1 punktas) ar rašytiniai sandoriai (3 punktas) gali būti duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą pagrindas.

NTRĮ yra reglamentuoti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą registravimo pagrindai. Pagal NTRĮ 22 straipsnį, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisiniai pagrindai yra, inter alia, valstybės institucijos sprendimas (1 punktas) ir rašytiniai sandoriai (7 punktas). Konstatuotina, kad teritorinis registratorius turėjo vertinti kaip galimą nuosavybės teisės registravimo pagrindą ne tik 1995 m. liepos 12 d. sutartį, bet ir 2012 m. sausio 11 d. Deklaraciją.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikiama statytojo (užsakovo) Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą. Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828, 8.3 punkte numatyta, jog deklaracija apie statybos užbaigimą – statytojo (užsakovo, savininko, valdytojo, paveldėtojo) ir kitų statybos dalyvių pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus Reglamento 8.2 punkte nurodytus) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. To paties reglamento 44 punkte numatyta, kad statybos užbaigimo aktas ir deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tik 1995 m. liepos 12 d. sutarties teisėtumą, neatsižvelgdamas į tai, kad galimai ginčo patalpos ir daiktinės teisės į jas Nekilnojamojo turto registre galėjo būti registruojamos kitu (pvz., 2012 m. sausio 11 d. Deklaracijos) pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, kad pareiškėjos pateikta 1995 m. liepos 12 d. sutartis yra niekinė, t. y. pareiškėja nepateikė dokumento, patvirtinančio jos nuosavybės teises į daiktą, tuo pačiu ir dokumento, leidžiančio įregistruoti šias teises. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), matyti, kad 2002 m. liepos 9 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini). 2012 m. sausio 11 d. Deklaracijoje taip pat minimas 2002 m. liepos 9 d. statybos leidimas. Iš pareiškėjos procesinių dokumentų ir pateiktų procesinių sprendimų galima daryti prielaidą, kad statybos leidimas išduotas centrinio šildymo atjungimui ginčo patalpose, o Deklaracija buvo pateikta dėl šio statybų proceso užbaigimo. Tačiau byloje nėra dokumentų, patvirtinančių šias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, bet jos yra susijusios su ginčijamų sprendimų teisėtumu, dėl to konstatuotinas poreikis išreikalauti tam tikrus dokumentus, kurių nėra byloje, bet kurie yra svarbūs ginčo išsprendimui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teritorinis registratorius, priimdamas sprendimą atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar sprendimą atsisakyti įregistruoti daiktines teises Nekilnojamojo turto registre, neturi teisinio pagrindo vertinti deklaracijos apie statybos užbaigimą teisėtumo, tačiau turi teisėtą pagrindą spręsti, ar šio dokumento pagrindu į Nekilnojamojo turto kadastrą turi būti įrašyti pareiškėjo pateiktoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje nurodyti duomenys apie pastatą, ir Nekilnojamojo turto registre turi būti įregistruotos daiktinės teisės į šį pastatą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2342/2012).

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla negali būti išnagrinėta apeliacine tvarka, o turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl procesinės teisės normų pažeidimo, kuris galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d.). Be to, konstatuotina, kad bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų išsireikalauti visus bylos išsprendimui reikšmingus dokumentus. Bylai aktualus 2002 m. liepos 9 d. išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) turėtų būti išreikalautas iš Vilniaus miesto savivaldybės kartu su visų dokumentų, kurie buvo pateikti savivaldybei, kreipiantis dėl statybos leidimo išdavimo kopijomis. Kartu išreikalautina informacija, ar nėra pirkimo-pardavimo sutarties originalo. Be to, iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teismas turėtų pareikalauti informacijos, kokie dokumentai pareiškėjos buvo pateikti kartu su 2012 m. sausio 11 d. Deklaracija, ir tų dokumentų kopijų. Ši informacija yra reikšminga, nes ginčijamu sprendimu yra atsisakyta atlikti veiksmus – įregistruoti nuosavybės teisę, bet kartu ir suformuotas daiktas (priimtas teigiamas sprendimas). Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo šių aplinkybių, nors jos galėjo turėti reikšmę sprendžiant klausimą, ar pareiškėja pateikė dokumentus, kurių pagrindu turėjo būti įregistruotos nuosavybės teisės. Esant abejonių dėl nekilnojamojo turto registratoriui pateiktų dokumentų, tikslinga yra išsireikalauti  ir Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų kopijas dėl pareiškėjos buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinių patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nesiaiškino visų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas. Kadangi byloje tikslinga išreikalauti daug naujų įrodymų ir iš naujo įvertinti ginčo aplinkybes, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                                   Audrius Bakaveckas

 

 

                                                                                                  Veslava Ruskan

 

 

                                                                                                  Arūnas Sutkevičius