REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Aibės logistika“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ ir viešajai įstaigai „Pakuočių tvarkymo organizacija“ dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Aibės logistika“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 215 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013 m. - 2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau – Organizacija (1)) ir VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, (toliau Organizacija (2)) o abi kartu – Organizacijos ir (arba) Tretieji asmenys) buvo pavedęs vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.  Organizacija (1), vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013 m. - 2014 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus Nr. 1314VI0756-4687-9728, Nr. 1414VI0001-4687-9728, Nr. 1317VI0239-4687-9728, o Organizacija (2), vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus Nr. 1514VI0001-5513-9728, (toliau – Patvirtinimai). Šie Organizacijų išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasis jais, pareiškėja atitinkamai 2014 m. - 2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. Pareiškėja gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau –Vilniaus RAAD) raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1497, kuriuo buvo informuotas, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus.  Negana to, pareiškėja gavo ir Vilniaus RAAD raštą, kuriuo buvo informuotas, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus RAAD direktoriaus sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – Vilniaus RAAD sprendimas (2)) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir AAD) Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko planinį teminį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios metalinės pakuotės atliekomis už 2013 m. -2015 m. ir PET pakuotės atliekomis už 2013 m. apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą (toliau – Patikrinimas). Po atlikto patikrinimo 2018 m. rugsėjo 14 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. V-28 (toliau – Patikrinimo aktas).   Patikrinimo akto išvadose buvo nurodyta, jog pareiškėjos iš Organizacijos (1) gauti Patvirtinimai už 10.805 t metalinių ir 1.078 t PET pakuočių atliekų sutvarkymą 2013 metais ir už 21,637 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2014 metais nuo Vilniaus RAAD sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2018 m. vasario 22 d., yra netekę galios. Taip pat pareiškėjos iš Organizacijos (2) gauti Patvirtinimai už 32,006 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2015 metais nuo Vilniaus RAAD sprendimo (2) priėmimo dienos, t. y. 2017 m. gruodžio 18 d., yra laikomi netekę galios. Pareiškėja iki 2018 m. balandžio 20 d. nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2013-2015 metus, todėl mokesčio per 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota suma yra 97.765,23 Eur.  Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo aktu bei jo išvada, nepraleisdama Patikrinimo akte nustatyto termino, 2018 m. spalio 11 d. pateikė atsakovui rašytines pastabas (toliau – Rašytinės pastabos), kuriomis paaiškino ir pagrindė visas susiklosčiusiai situacijai reikšmingas aplinkybes. Nepaisant pareiškėjos pateiktų Rašytinių pastabų 2018 m. lapkričio 9 d. atsakovas priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 215 (toliau – Sprendimas). Sprendimu AAD patvirtino Patikrinimo aktą ir įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos sumokėti Sprendimu patvirtintą 97.765,23 Eur sumą.  

Teigia, jog Vilniaus RAAD sprendimas ir Vilniaus RAAD sprendimas (2) šiuo metu yra apskųsti, todėl Vilniaus RAAD sprendimo ir Vilniaus RAAD sprendimo (2) teisėtumo klausimai yra sprendžiami Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. eI-2235-764/2018 ir Nr. eI-1570-789/2018. Taigi Vilniaus RAAD sprendimas ir Vilniaus RAAD sprendimas (2) nėra neginčytini ir įsiteisėję.  Paminėtina ir tai, jog Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas atitinkamais sprendimais panaikinus UAB „Metrail“ Organizacijai (1) išduotų atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tačiau dėl šių sprendimų taip pat yra pateikti skundai, todėl sprendimai, kurių pagrindu buvo priimtas Vilniaus RAAD sprendimas, taip pat nėra neginčytini ir įsiteisėję. Pareiškėjos turimais duomenimis Organizacijos (1) skundų pagrindu pradėtos bylos šiuo metu yra sustabdytos iki įsiteisės nuosprendis Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr.1-2341-1053/2018. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės neabejotinai turės įtakos tiek Organizacijos inicijuotose bylose, tiek šioje byloje priimamiems sprendimams.  Tuo tarpu Vilniaus RAAD sprendimas (2) buvo priimtas atitinkamais sprendimais panaikinus UAB „Metrail“ Organizacijai (2) išduotų atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tačiau dėl šių sprendimų, pareiškėjos turimais duomenimis, taip pat yra pateikti skundai, todėl sprendimai, kurių pagrindu buvo priimtas Vilniaus RAAD sprendimas (2), taip pat nėra neginčytini ir įsiteisėję.  Būtent dėl šių, aukščiau nurodytų priežasčių: fakto, jog priimto Sprendimo teisėtumui yra svarbios aplinkybės, kurios bus nustatytos, ir sprendimai bylose dėl UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų panaikinimo, fakto, kad nėra galutinių ir neginčytinų sprendimų dėl Organizacijų išduotų Patvirtinimų panaikinimo, suteikia pagrindą teigti, jog Sprendimas priimtas nepagrįstai ir nesavalaikiai – teismui pripažinus, kad Vilniaus RAAD sprendimas bei Vilniaus RAAD sprendimas (2) priimti neteisėtai iš esmės turėtų būti panaikintas ir Sprendimas. Antra, Vilniaus RAAD spendimas ir Vilniaus RAAD sprendimas (2) yra neteisėti, ko pasekoje jų pagrindu priimtas Patikrinimo aktas bei Sprendimas taip pat yra neteisėti: nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, nei Atliekų tvarkymo įstatymas apskritai nereguliuoja kolektyvaus atliekų tvarkymo organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų, todėl Vilniaus RAAD sprendimas ir Vilniaus RAAD sprendimas (2), kuriais remiantis priimtas Sprendimas, yra pažeidžiantys įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o Vilniaus RAAD sprendimui ir Vilniaus RAAD sprendimui (2) priimti atliktos procedūros peržengia šiai įstaigai suteiktos kompetencijos ribas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams); pagal ratio decidendi panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė būtent tokį teisės aiškinimą, kad įstatymo lygmens teisės aktai, reglamentuojantys mokestinius teisinius santykius, nesuteikia regiono aplinkos apsaugos departamentams teisės priimti tokio pobūdžio patvarkymų dėl dokumentų, reikšmingų sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims, o būtent Patvirtinimų panaikinimu pareiškėjai panaikinama mokestinė lengvata, nesant tam nei įstatyminio pagrindo, nei Vilniaus RAAD įgaliojimų priimti tokio pobūdžio sprendimus; Vilniaus RAAD sprendimas ir Vilniaus RAAD sprendimas (2) priimti vadovaujantis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostata (55 punktu), negaliojusia ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu (pareiškėjai Patvirtinimai buvo išrašyti 2013 m. - 2015 m., jų pagrindu pareiškėja pateikė mokesčių už aplinkos teršimą deklaracijas už 2013 m. - 2015 m. bei pasinaudojo įstatyme numatyta mokesčio už aplinkos teršimą mokestine lengvata, ir tuo metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę regiono aplinkos apsaugos departamentams ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai pareiškėjos teisę į mokestinę lengvatą), todėl Vilniaus RAAD sprendimas ir Vilniaus RAAD sprendimas (2) pažeidžia lex retro non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus; Vilniaus RAAD sprendimas ir Vilniaus RAAD sprendimas (2) priimti grubiai pažeidus Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus (Vilniaus RAAD 2013 m. atliekų tvarkytojo išduotų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo teisę atlikti tik iki 2013 m. rugsėjo 1 d. ir tik tada nustačius pažeidimus galėjo panaikinti įrodančius dokumentus, o nevėliau. Atitinkamais terminais tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014 m. - 2015 m. UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų kontrolės, o ne vėliau, tokiu būdu praėjus 3-5 metams yra panaikinami Patvirtinimai, buvę pareiškėjos realizuotos mokestinės lengvatos pagrindu, o tai grubiai pažeidžia teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus); Vilniaus RAAD sprendimas ir Vilniaus RAAD sprendimas (2) priimti į procedūras neįtraukus pareiškėjos ir taip pažeidus procedūras, turėjusias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą ir teisę būti išklausytai prieš priimant su pareiškėjos interesais susijusį sprendimą; Vilniaus RAAD sprendimas ir Vilniaus RAAD sprendimas (2) lemia, kad pareiškėja patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepagrįsto, neteisėto, negalutinio ir Teisme ginčijamo Vilniaus RAAD sprendimo ir Vilniaus RAAD sprendimo (2) pagrindu.

Nurodo, kad Sprendimu atsakovas visiškai nepagrįstai kelia reikalavimą pareiškėjai sumokėti priskaičiuotą 97.765,23 Eur mokestį. Įvykdžius tokį atsakovo reikalavimą pareiškėja neabejotinai patirtų negrįžtamų neigiamų padarinių. Pirma, pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdęs Atliekų tvarkymo įstatyme ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacijomis pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavęs pakuočių atliekų tvarkymą. Taigi, pareiškėjai tinkamai ir laiku vykdžius pareigas neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti atsakovo nurodytą mokestį.  Antra, dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu ir Vilniaus RAAD sprendimu (2) buvo panaikinti pareiškėjai Organizacijų išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ Organizacijai išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijų neteisėtų veiksmų ar kaltės. Trečia, priėmus Sprendimą susiklosto situacija, kuomet Sprendimu pareiškėja įpareigojamas antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta, kas reiškia, jog pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jo kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiais pagrindais Sprendimas ir jame pateikiamas reikalavimas sumokėti priskaičiuotą mokestį yra neteisėtas iš esmės. Ketvirta, Sprendime ir Patikrinimo akte nurodoma, kad dėl Vilniaus RAAD sprendimo ir Vilniaus RAAD sprendimo (2) pareiškėja turėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apsiskaičiuoti ir sumokėti 97.765,23 Eur mokestį, tikslinant deklaracijas, tačiau deklaracijų nepatikslino ir priskaičiuoto mokesčio nesumokėjo. Pareiškėja 2018 m. vasario 23 d. Vilniaus RAAD raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 ir 2017 m. gruodžio 19 d. Vilniaus RAAD raštu Nr. (38-19_-VR-1.7-9547 buvo informuotas, kad Vilniaus RAAD sprendimu ir Vilniaus RAAD sprendimu (2) panaikinti Patvirtinimai, taip pat pareiškėjos buvo prašyta iki 2018 m. vasario 15 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. apskaičiuoti ir susimokėti mokestį. Pareiškėja, įvykdžius Sprendime išdėstytą reikalavimą, neabejotinai patirtų negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas. Pareiškėjai patikslinus mokesčio deklaraciją už 2013 m. ir sumokėjus Sprendime nurodytą mokestį, o vėliau teismams priėmus sprendimą dėl Vilniaus RAAD priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, Pareiškėjas nebeturės teisinės galimybės patikslinti mokesčio deklaracijos už 2013 m. ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius. Taigi, ir dėl šių, aukščiau išdėstytų priežasčių akivaizdu, kad teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja situacija, kai pareiškėja Sprendimo pagrindu verčiamas sumokėti mokestį antrą kartą, nepaisant to, kad savo, kaip gamintojo ir importuotojo, pareigas jau yra įvykdęs, o Vilniaus RAAD sprendimas bei Vilniaus RAAD sprendimas (2) ir jį sąlygoję sprendimai yra ginčijami teisme, t. y. nėra neginčytini ir neabejotini.

Pažymi, jog Sprendimo teisiniu pagrindu nurodomas Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punktas, kuriame nustatoma, kad Mokėtojas (-ai) dalyvaujantis (-ys) Organizacijos veikloje, jos nustatyta tvarka nevykdantis (-ys) atliekų tvarkymo užduoties, dėl Pažymos (dėl viso Pažymoje nurodyto (perdirbtų) panaudotų atliekų kiekio ar jo dalies) pripažinimo negaliojančia turi apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis sumą ir ją sumokėti.  Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarka buvo pakeista 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-624, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. (4 punktas) ir kuriuo buvo panaikintas tvarkos III skyrius, įskaitant ir 17.2 punktą (2.6 punktas).  Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas teisės aktų normomis.  Taigi, Sprendimas buvo priimtas nesant teisinio pagrindo, dėl ko yra neteisėtas ir nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams).  Sprendime nurodoma, kad jis priimamas įvertinus gautas pareiškėjos pastabas.  Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos).  Konkrečiu atveju iš Sprendimo turinio apskritai nėra aišku, ar atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė, jei taip, tai į kurias, pareiškėjos pastabas arba kodėl į jas neatsižvelgė – nepateikiami jokie argumentai, o tik abstrakčiai nurodoma, kad „įvertinęs įmonės pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius dokumentus, pastabos dėl patikrinimo akto pateiktos 2018-10-12”. Akivaizdu, kad pareiškėjos pateiktos Rašytinės pastabos ne tik realiai nebuvo vertintos (tuo atveju, jeigu jų pagrįstumas būtų vertintas, dėl kiekvieno (ar bent dalies) pareiškėjos pateiktų argumentų atsakovas, priimdamas Sprendimą, būtų pasisakęs.  Taigi, Sprendimas nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, todėl turėtų būti vertinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams).

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Aplinkos ministerija 2018 m. kovo 8  d. raštu Nr. (9-l)-D8(E)-62 pavedė regionų aplinkos apsaugos departamentams (toliau - teisėtas teisių ir pareigų perėmėjas Departamentas) organizuoti mokestinius patikrinimus tų regionuose esančių gamintojų ir (ar) importuotojų, kuriems skirti patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą buvo panaikinti Departamento sprendimu. Nurodyta pirmiausiai tikrinti deklaracijų po Departamento pranešime nurodyto termino pabaigos nepakoregavusius bei didžiausią metalinės pakuotės kiekį 2013-2015 metais patiekusius gamintojus ir (ar) importuotojus (toliau - GI).Aplinkos ministerija 2018 m. kovo 14 d. raštu Nr. (50-l)-D8-1553 rekomendavo mokestinius patikrinimus planuoti nuo 2018 m. balandžio 20 d.Departamentas atliko VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija” bei VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau - Organizacijos) patikrinimus ir, vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 34(25) str. 2 d. 1, 2 ir 7 p., 3 d., Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54 ir 55 p. priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. Nr. VR-17.5-82 ir 2018 m. vasario 22 d. Nr. VR-19.3-2 sprendimus, kurių pasėkoje VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija” ir VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašyti patvirtinimai apie pakuočių atliekų ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą neteko galios. Šie Departamento sprendimai galiojo tiek skundžiamo Departamento direktoriaus 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 215 priėmimo metu, tiek galioja šiuo metu, dėl šių sprendimų sustabdymo teismų nėra pritaikytos jokios laikinosios priemonės. Todėl Departamento 2017 m. gruodžio 18 d. ir 2018 m. vasario 22 d. sprendimais Nr. VR-17.5-82; Nr. VR-19.3-2 vadovaujamasi kaip galiojančiais kompetentingos institucijos priimtais administraciniais aktais, sukeliančiais teisines pasekmes. Į minėtuosius 2017 m. gruodžio 18 d. Nr. VR-17.5-82 ir 2018 m. vasario 22 d. Nr. VR-19.3-2 sprendimus pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjai išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius. Departamentas 2017 m. gruodžio 19  d. Nr. (38-19)-VR-l.7-9547 bei 2018 m. vasario 23 d. Nr. (38-19)-VR-l.7-1497 raštais, informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 p.). Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 1 d. numato, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Toks pat principas taikomas VMI viršininko ir aplinkos ministro įsakymu patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaracijos FR0523 formos ir Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos užpildymo taisyklių 11 p. - pagal jį deklaracija gali būti tikslinama mokesčio mokėtojo iniciatyva arba pagal mokesčių administratoriaus pranešimą apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus), o pagal taisyklių 12 p. - mokesčio mokėtojas, gavęs mokesčių administratoriaus pranešimą apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus), privalo klaidas ištaisyti ir visiškai užpildytą patikslintą deklaraciją pateikti per pranešime nustatytą terminą. Pareiškėja, pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos duomenis iki 2018 m. balandžio 20 d. Departamento 2017-12-19 Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 bei 2018 m. vasario 23 d. Nr. (38-19J-VR-1.7-1497 raginimų, neįvykdė - mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už 2013-2015 m. pats nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio, remiantis faktiniu užduoties įvykdymu.

Pažymi, kad pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktiką, mokesčių mokėtojui netikslinant (atsisakius patikslinti) deklaraciją, mokesčių administratorius, siekdamas paneigti mokesčių mokėtojo pateiktos deklaracijos duomenų teisingumą, privalo atlikti mokestinį patikrinimą ir priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiuoti mokesčius (2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-202-602/2017). LVAT yra pateikęs vertinimą dėl mokesčio administratoriaus veiksmų, kai mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas netinkamai užpildo deklaraciją (2016 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje, byloje Nr. A- 621-858/2016; 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-33-438/2017) - tokiais atvejais atliekamas mokestinis patikrinimas, užbaigiamas sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame apskaičiuojami ir nurodomi sumokėti mokesčiai. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 2 d. - tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais. Tai ir buvo padaryta. Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. imperatyviai nustatytas mokėtinas mokestis, kuris apskaičiuojamas, kai patikrinus mokesčio mokėtoją ir (ar) atliekų tvarkytojus ir (ar) organizacijas, nurodytas Atliekų tvarkymo įstatymo 34(22) str., pripažįstami negaliojančiais (dėl viso ar dalies juose nurodyto atliekų kiekio) mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, nurodyti tvarkos aprašo 14 p., ir mokesčių mokėtojas netikslino deklaracijos. Atliekų tvarkymo įstatymo 34(21) str. 2 d. ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau - PPATĮ) 7 str. nustato GI teises, pareigas ir atsakomybės principą - GI atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo ir tolesnio sutvarkymo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. - atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Pagal PPATĮ 7 str. 1 d. 2 ir 4 p. Pareiškėjui galioja teisė ir pareiga organizuoti pakuočių atliekų, kurios susidaro tiekiant vidaus rinkai supakuotus gaminius, surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti ir finansuoti jų tvarkymo išlaidas. PPATĮ 7 str. 3, 4 ir 5 d. nuostatos pareiškėjui suteikia teisę ir pasirinkimą organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą: individualiai arba kolektyviai. Pareiškėjas pasirinko pakuočių GI nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“. Tačiau, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, Pareiškėjas gerai žinojo apie būtent jam išliekančią pareigą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių t. y., pareiškėja žinojo ir privalėjo žinoti būtent jam, kaip GI, teisės aktais pavestas užduotis, pareigas ir atsakomybes, įvertinti rizikas bei žinojo, kad mokestį mokėti privalėtų būtent jis, jei Vyriausybės nustatytos užduotys nebūtų tinkamai įvykdytos. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d. taip pat nustato, kad GI atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis tik už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas faktiškai įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai ir, norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, GI Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi turėti dokumentus, realiai patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Taigi, mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą (PPATĮ 7 str. 7 d.) - tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėja grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, (šiuo atveju, dokumentai pripažinti išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai), mokesčio lengvata pareiškėjai netaikytina. Mokestinė prievolė - pareiga sumokėti mokestį kyla tik mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjai. Mokestinės prievolės dydis negali apspręsti teisinio santykio pobūdžio. Skundžiamu sprendimu pareiškėjai neskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai, o nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2013-2015 m. laikotarpį. Dėl Atliekų tvarkymo įstatymo pažeidimų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr.06-1-00069-13 ir remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2018 m. birželio 22 d. jau gautas kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2341-1053/2018 (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00069-2013-9) UAB „Metrail“ atžvilgiu, o VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ ir VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašyti patvirtinimai pripažinti netekę galios Departamento 2017 m. gruodžio 18 d., 2018 m. vasario 22 d. sprendimais Nr. VR-17.5-82, Nr. VR-19.3-2. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėja privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Paaiškina, jog Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d. nustato - mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šis principas nepažeistas. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 131 str. 1 d. per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo dienos Pareiškėjas pateikė rašytines pastabas, nurodydamas, kad nesutinka su 2018 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo akto Nr. V-28 išvadomis. Įmonė raštu išdėstė situaciją dėl susiklosčiusių nenumatytų ir nepalankių aplinkybių bei teisminių procesų, pripažinus negaliojančiais pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius patvirtinimus bei pateikė prieštaringą nuostatą PPATĮ apibrėžtoms ir įteisintoms gamintojų ir importuotojų teisėms ir pareigoms dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo, finansavimo bei atsakomybės už prisiimtus sprendimus. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.) - tačiau tokio pagrindimo pareiškėja nepateikė. Nepateikė jokio duomens, kad faktiškai metalinių ir PET pakuočių atliekos būtų buvę sutvarkytos tinkamai ir tinkamai būtų buvusi įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis. Todėl pareiškėja yra PPATĮ 7 str. 3 d. adresatas ir jam galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma- 97765,23 Eur už 2013-2015 metus. Ir ji paskaičiuota tinkamai. Atliekant pareiškėjos veiklos patikrinimą įvykdyti visi teisės aktų, reglamentuojančių ūkio subjektų patikrinimų atlikimo tvarką, reikalavimai, patikrinimas atliktas esant įstatyminiams pagrindams ir surašytas 2018 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo atliktas Nr. V-28, o jo metu vadovautasi tik galiojančiais oficialiais dokumentais, aplinkosauginių informacinių sistemų duomenimis bei tuo metu galiojusiais teisės norminiais aktais. Sprendimas taip pat priimtas vadovaujantis galiojusiomis ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 str. 3 d. sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija, šiuo atveju Departamentas. Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 55 p. numatyta, kad dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu, kurį patvirtina Departamento direktorius ar jo įgaliotas asmuo savo sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Departamento direktorius skundžiamą 2018 m. lapkričio 9  d. sprendimą Nr. 215 dėl 2018 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo akto patvirtinimo Nr. V-28 priėmė laikydamasis Mokesčių administravimo įstatymo nustatytų terminų (132 str.) ir tvarkos, sprendimas motyvuotas ir pagrįstas teisės normomis, faktiniais duomenimis bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamus pagrindinius reikalavimus.

Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, kad skundžiamu 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 215, Departamentas patvirtino 2018 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo aktą Nr. V-28 ir apskaičiavo pareiškėjai UAB „Aibės logistika“ papildomai mokėtiną 97 765,23 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pripažino negaliojančiais UAB „Metrail“ išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013–2015 metus, jų pagrindu 2018 m. vasario 22 d. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus sprendimu Nr. VR-19.3-2 buvo panaikinti licencijuotos organizacijos VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. Pareiškėja UAB „Aibės logistika“ šioje nagrinėjamoje byloje skundžia Departamento 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 215, kuriuo Departamentas patvirtino Patikrinimo aktą ir paskaičiavo 97 765,23 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, sumą. Remiantis LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi, Departamentui atlikus perskaičiavimus pagal priimtą nutartį, UAB „Aibės logistika“ 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 215 patvirtinta 97 765,23 Eur mokesčio suma už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013-2014 mokestinį laikotarpį yra 97 091 Eur. Po Departamento atlikto perskaičiavimo UAB „Aibės logistika“ išlieka pareiga sumokėti 97 091 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, teismo prašo Departamento 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 215 patvirtintą 97 768,23 Eur nesumokėtą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažinti iki 97 091 Eur sumos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu sutinka ir prašo panaikinti Departamento Sprendimą.

Paaiškina, kad suinteresuotas asmuo yra organizacija, turinti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų tvarkymo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas) nustatyta tvarka kolektyviai organizuojanti gamintojų ir importuotojų pakuočių atliekų tvarkymą. Suinteresuotas asmuo vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 3422 straipsniu įgyvendina gamintojams ir importuotojams (Suinteresuoto asmens dalyviams arba sutartiniais pagrindais pavedusiems organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį Atliekų tvarkymo įstatymo nustatytų pareigų, bet netapusiems Suinteresuoto asmens dalyviais) (toliau – Gamintojai ir importuotojai) nustatytą pareigą organizuoti tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant Gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius.  Suinteresuotas asmuo su Gamintojais ir importuotojais sudaro sutartis „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kuriomis pastarieji paveda vykdyti jiems Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytas pareigas. Atitinkama sutartis buvo sudaryta ir su Pareiškėja. Suinteresuotas asmuo įgyvendindamas prisiimtas pareigas privalo pasitelkti Aplinkos apsaugos agentūros į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą įtrauktus atliekų tvarkytojus (toliau – Tvarkytojai).  Pasibaigus kalendoriniams metams Tvarkytojai Suinteresuotam asmeniui išrašo pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (toliau – Įrodantys dokumentai), kuriuos Suinteresuotas asmuo paskirsto Gamintojams ir importuotojams išrašydamas patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – Patvirtinimai). Suinteresuoto asmens išrašyti Patvirtinimai vadovaujantis Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas) 5 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas), sudaro sąlygas Gamintojams ir importuotojams įvykdyti Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis ir taip būti atleistiems nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – Mokestis). Skundžiamo sprendimo priėmimą sąlygojo neteisėtai priimtas Vilniaus RAAD sprendimas, kuriuo buvo panaikinta dalis Pareiškėjai išduotuose Patvirtinimuose nurodyto sutvarkyto metalinės ir PET pakuotės atliekų kiekio. AAD Skundžiamame sprendime nurodo, jog Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 informavo Pareiškėją apie vykdytą Organizacijos patikrinimą ir jo metu nustatytus pažeidimus, dėl ko Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Pareiškėjai Organizacijos išrašyti Patvirtinimai apie metalinės ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius. Tuo pačiu Vilniaus RAAD raštu pareiškėja buvo informuota apie prievolę apsiskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 d., Mokesčio už aplinkos trešimą įstatymo 4 str. 3 p., 5 str. 6 d., 8 str. 2 ir 4 p. Taip Skundžiamu sprendimu AAD patvirtino patikrinimo aktą (toliau – Pareiškėjos patikrinimo aktas) ir nustatė mokėtiną 97 765,23 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą. Skundžiamas sprendimas yra aiškiai neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Pareiškėja yra įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas, o pats Skundžiamas sprendimas yra priimtas vadovaujantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu, toliau detaliai išdėstysime tą patvirtinančius argumentus.

Teigia, jog Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau Skundžiamu sprendimu Pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai, nėra nei Pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Organizacija įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų. Būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Taigi, Vilniaus RAAD sprendimu ir Skundžiamu sprendimu Pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybe), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiuo pagrindu Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas.

Nurodo, kad Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas vadovaujantis netesėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą / panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas Organizacijos patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus – t. y. dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims – Gamintojams ir importuotojams - Vilniaus RAAD peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

Paaiškina, jog Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus: Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išrašytų Patvirtinimų pripažinimo išrašytais neteisėtai teisiniu pagrindu nurodomas Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punktas negalėjo būti apskritai taikomas, kadangi mokesčio lengvatų taikymo / netaikymo pagrindai gali būti nustatyti tik įstatymu, o įstatymuose nesant nei įstatyminių Patvirtinimų panaikinimo pagrindų, nei tokius sprendimus priimi kompetentingų institucijų, Vilniaus RAAD sprendimas vien dėl šios priežasties negalėjo būti priimtas.  Tačiau net ir neatsižvelgiant į šį aiškų įstatymo viršenybės principo pažeidimą, Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodyta Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punkto nuostata negalėjo būti taikoma dėl tos priežasties, kad Patvirtinimų panaikinimas nebuvo numatytas ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu. Kaip minėta, Organizacijos Patvirtinimai buvo išrašyti 2013-2015 m., o jų pagrindu Gamintojai ir importuotojai, tame tarpe ir Pareiškėja, pateikė mokesčių už aplinkos teršimą deklaracijas už 2013-2015 m. bei pasinaudojo įstatyme numatyta mokesčio už aplinkos teršimą mokestine lengvata.  Šių teisinių santykių (Patvirtinimų išrašymo bei Gamintojų ir importuotojų įgytos teisės į mokestinę lengvatą atsiradimo) – atitinkamai 2013, 2014 ir 2015 m. – metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę Vilniaus RAAD ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai Gamintojų ir importuotojų teisę į mokestinę lengvatą. Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. vasario 4 d.) 38 punktas numatė, jog „Jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami Atliekų tvarkymo įstatymo 34-25 straipsnyje ir Aprašo 11, 16, 20, 25, 30, 35 punktuose nurodytus reikalavimus, laikoma, kad dokumentai išrašyti neteisėtai.“  Kaip matyti, ginčo teisinių santykių atsiradimo metu ne tik įstatyme, bet ir atsakovės teisiniu pagrindu nurodomame poįstatyminiame teisės akte buvo numatyta tik galimybė pripažinti neteisėtais išrašytais atliekų tvarkytojų išduotus Įrodančius dokumentus, tačiau ne Organizacijos išduotus Patvirtinimus.  Taigi, Organizacijai 2013 – 2015 m. išdavus Patvirtinimus, o Gamintojams ir importuotojams pasinaudojus Patvirtinimų pagrindu atsiradusia mokestine lengvata, teisiniai santykiai, susiję su tų metų Organizacijai ir jos Gamintojams ir Importuotojams nustatyta pakuočių atliekų tvarkymo prievole, pasibaigė, teisės aktuose nebuvus jokios teisinės galimybės atsakovui ar bet kuriai kitai institucijai teisinėmis priemonėmis įsiterpti į šiuos teisinius santykius.  Esant šiai teisinei situacijai ir Atsakovui 2015 - 2016 m. priėmus sprendimus naikinti UAB „Metrail“ Įrodančius dokumentus už 2013 - 2015 m., Aplinkos ministerijos institucijos pastebėjo, kad neturi ne tik įstatyminės, bet ir poįstatyminiuose teisės aktuose numatytos teisės naikinti Organizacijos išduotų Patvirtinimų, todėl tik tada nusprendė ne keisti ar papildyti įstatymą, tačiau priimti Aprašo pakeitimą (redakcija, įsigaliojusi 2017-02-15), nurodomą Skundžiamo sprendimo teisiniu pagrindu ir numačiusį, kad „jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai“. Dėl paminėtų priežasčių Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodomas Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2017-02-15 ir galiojusi iki 2018-01-01) 55 punktas grubiai pažeidžia lex retro non agit principą. Vilniaus RAAD sprendime nurodomas Patvirtinimų panaikinimo teisinis pagrindas nebuvo numatytas ir negaliojo nei Patvirtinimų išrašymo (2013-2015), nei netgi Įrodančių dokumentų panaikinimo (Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. VR-17.5-35, 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. VR-17.5-63, 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas Nr. VR-17.5-59) metu, todėl naikindamas Patvirtinimus šiuo teisiniu pagrindu Vilniaus RAAD neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo grubiai pažeidė tiek Organizacijos, tiek ir Pareiškėjos teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.  Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo pažeidė lex retro non agit principą bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl ir šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas yra naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Nurodo, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus: Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punktas negalėjo būti taikomas Vilniaus RAAD sprendimo priėmimui dėl jo esminio prieštaravimo įstatymams bei fundamentaliems teisės principams, tačiau pastarasis sprendimas buvo priimtas dar grubiai pažeidus ir Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus.  Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) IX skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ nustatyta Įrodančių dokumentų panaikinimo tvarka, terminai ir su tuo susijusios teisinės pasekmės, inter alia Patvirtinimų panaikinimas (dėl ankstesniuose atsiliepimo punktuose nurodytų priežasčių, manome, kad pastarasis negalėjo būti nei nustatytas, nei taikomas).  Šiame skyriuje numatyta Įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolė susideda iš tokių etapų: pirma, RAAD kasmet iki rugsėjo 1 d. patikrina dokumentus išduodančius atliekų surinkėjus, naudotojus (perdirbėjus), eksportuotojus ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojus, kaip laikomasi Aprašo nustatytų reikalavimų (54 punktas); antra, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai (55 punktas); trečia, tokius sprendimus priima RAAD (56 punktas); ketvirta, RAAD informuoja apie priimtus sprendimus suinteresuotus asmenis (59 punktas). Taigi, RAAD privalėjo vykdyti tvarkytojo UAB „Metrail“ kontrolę taip: pirma, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turėjo patikrinti UAB „Metrail“; antra, tik tokiais terminais nustatęs pažeidimus, turėjo teisę panaikinti jo išduotus Įrodančius dokumentus; trečia, tokiu atveju sužinojusi apie atitinkamą sprendimą Organizacija dar būtų turėjusi galimybių įsigyti atliekų tvarkymo paslaugas iš kitų tvarkytojų ir nei Organizacijai, nei pareiškėjai apskritai nebūtų kilę jokių neigiamų pasekmių. Akivaizdu, kad tuo pačiu Aplinkos apsaugos agentūra turėjo spręsti klausimą dėl UAB „Metrail“ įspėjimo apie galimą jos išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, o pažeidimų nepašalinus ir išbraukimo iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, o tokiu atveju Organizacija nebebūtų įsigijusi šio Tvarkytojo paslaugų 2014-2015 m. Taigi, pagal nurodytą teisinį reguliavimą Vilniaus RAAD 2013 m. Įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo teisę atlikti tik iki 2013 m. rugsėjo 1 d., ir tik tada nustačius pažeidimus galėjo panaikinti Įrodančius dokumentus, o pagal Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punktą (mūsų dėl jau nurodytų priežasčių laikomą neteisėtu ir netaikytinu, kiek tai susiję su Patvirtinimų panaikinimu) panaikinti ir išduotus Patvirtinimus, jei tokie Įrodančių dokumentų pagrindu buvo išrašyti. Atitinkamais terminais 2014 ir 2015 m. tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014-2015 m. UAB „Metrail“ išduotų Įrodančių dokumentų kontrolės.  Tokiu būdu vykdoma atsakingų institucijų kontrolė yra ypač svarbi, kadangi Organizacija veikia griežtai reguliuojamoje sferoje ir nėra laisva pasirinkti Tvarkytojo, su kuriuo sudaro atliekų tvarkymo sutartį. Atliekų tvarkytojų veikla yra licencijuota, o Organizacija Tvarkytoją pasirenka iš licencijuotų Atliekų tvarkytojų sąrašo; Tvarkytojas parenkamas ne komerciniais pagrindais, bet pirkimo būdu pagal aplinkos ministro nustatytą tvarką. Taigi, Organizacijai, neturint galimybių laisvai pasirinkti ir atitinkamai kontroliuoti Tvarkytojo, pastaroji kontrolė buvo padalinta (prisiimta) valstybės institucijų, numačius pareigą RAAD kasmet iki rugsėjo 1 d. patikrinti visų Tvarkytojų dokumentų išdavimo kontrolę. Įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išduotų Patvirtinimų teisinė išdava – kasmetinės mokestinės lengvatos tretiesiems asmenims - Gamintojams ir importuotojams (atitinkamai ir Pareiškėjai) - jokia forma nedalyvaujantiems (tik finansuojantiems) pakuočių atliekų tvarkymo veikloje, atsiradimas nulemia tai, kad valstybės institucijos prisiima teisinę pareigą kasmet atlikti jos kontroliuojamų Tvarkytojų patikrinimą ir priimti sprendimus dėl jų išduotų Įrodančių dokumentų tokiais terminais ir tokiu būdu, kad tai neproporcingai nepažeistų nekaltų trečiųjų asmenų interesų. Konkrečiu atveju 2013 m. UAB „Metrail“ Įrodančių dokumentų išdavimo teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2015 m. gegužės 12 d., o jų pagrindu išduotų Patvirtinimų panaikinimas – Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu; 2014 m. UAB „Metrail“ Įrodančių dokumentų išdavimo teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2015 m. rugsėjo 16 d., o jų pagrindu išduotų Patvirtinimų panaikinimas – Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu.; 2015 m. UAB „Metrail“ Įrodančių dokumentų išdavimo teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2016 m. rugpjūčio 22 d., o jų pagrindu išduotų Patvirtinimų panaikinimas – Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu. Taigi, Organizacijos išduoti Patvirtinimai už 2013 m. Vilniaus RAAD sprendimu panaikinti praėjus beveik 5 metams, už 2014 m. – beveik 4 metams, o už 2015 m. – beveik 3 metams, tokiu būdu ne tik grubiai pažeidžiant Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) IX skyriuje Atsakovui nustatytas pareigas, tačiau sukeliant Organizacijai ir pareiškėjai nepagrįstai didelę žalą, kuri nebūtų kilusi, jei Vilniaus RAAD savo pareigas būtų atlikęs tinkamai ir laiku. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, tuo įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, pažeidė teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Teigia, jog Vilniaus RAAD sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant nebuvo užtikrintas visų suinteresuotų asmenų įtraukimas į administracinę procedūrą (patikrinimą) ir dėl to grubiai pažeidžiantis pareiškėjos teisę būti išklausyta prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą: Vilniaus RAAD sprendimu Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išduotus Patvirtinimus pripažinus išduotais neteisėtai, Gamintojams ir importuotojams buvo panaikinta 2013 - 2015 m. realizuota mokesčio lengvata. Taigi, Vilniaus RAAD sprendimu buvo priimtas patvarkymas, sukeliantis tiesiogines neigiamas mokestines pasekmes, susijusias su apmokestinimo tvarkos išimties taikymu Organizacijos Gamintojams ir importuotojams – mokesčio mokėtojams. Net tais atvejais, kai panaikinami Įrodantys dokumentai, Gamintojams ir importuotojams, dalyvaujantiems kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje, per se dar nesukeliantys tiesioginių mokestinių teisinių pasekmių, į sprendimo priėmimo procedūrą turi būti įtraukti visi suinteresuoti asmenys. Todėl daugiau nei akivaizdu, kad pastaruoju atveju, kai Vilniaus RAAD sprendimo tikslas – per Patvirtinimų panaikinimą identifikuoti konkrečius Gamintojus ir importuotojus, pasinaudojusius mokestine lengvata, į sprendimo priėmimo procedūrą privalėjo būti įtraukta pareiškėja, kuriai Organizacijos išduoti Patvirtinimai Vilniaus RAAD sprendimu yra pripažįstami išduotais neteisėtai, nes būtent pareiškėją tiesiogiai paveiks šis sprendimas, sąlygojantis mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimą ir įpareigojimą sumokėti mokestį. Nepaisant to, kad Organizacija įvykdė savo pareigą informuoti Gamintojus ir importuotojus apie pradėtą jos patikrinimą, tačiau tai neturi nieko bendra su viešojo administravimo subjekto (konkrečiu atveju Vilniaus RAAD) pareiga įtraukti Pareiškėją ir kitus Gamintojus ir importuotojus į administracinę procedūrą, kurios išdavoje buvo priimtas Vilniaus RAAD sprendimas, sukėlęs jiems itin reikšmingas neigiamas teisines pasekmes.  Dėl paminėtų priežasčių Vilniaus RAAD sprendimas, į kuro priėmimo procedūrą neįtraukta pareiškėja ir kiti Gamintojai ir importuotojai, kuriems Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra pripažįstami išduotais neteisėtai, negali būti laikomas priimtu laikantis įstatymų ir teismų praktikos suformuluotų procedūrinių reikalavimų, todėl ir pagal procedūras, turinčias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą, yra grubiai pažeidžiantis į patikrinimą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisę būti išklausytiems prieš priimant su jų interesais susijusį sprendimą, todėl vien šiais pagrindais Skundžiamas sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nepagrįstas (prieštaraujantis) objektyviais duomenims ir taip pažeidžiantis imperatyvią Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Nurodo, kad Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2008 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 7 p. nuostatomis apskaičiuota nesumokėta mokėtino mokesčio už taršą metalinės ir PET pakuotės atliekomis dalis yra 97 765,23 Eur. Mokesčio už aplinkos teršimą 9 str. 1 d. nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. redakcija, numatanti, kaip apskaičiuojamas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kai panaikinami mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti Mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai. Tai leidžia daryti išvadą, jog panaikinti Patvirtinimai buvo išrašyti tokiu metu, kai nei įstatyminės, nei poįstatyminės teisės normos nenumatė Gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti Mokestį, kai pasinaudojus mokestine lengvata, panaikinami trečiojo asmens išrašyti dokumentai. Pareiškėja teikdama Mokesčio deklaracijas 2014 - 2016 m. už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą, o kaip jau buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė panaikinti mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, atitinkamai panaikinant mokesčio lengvatą, kuria buvo pasinaudota. Taigi, Skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuojama, kad Pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, kadangi visos pareigos buvo įvykdytos laiku, o Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 p., 8 str. 2 d. ir 4 d., 9 str. 1 d. ar Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. nesukuria pagrindo pareiškėjai mokėti mokesčio už aplinkos teršimą už 2013-2015 m. mokestinį laikotarpį. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas teisės normomis, pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas, o pats Skundžiamas sprendimas yra priimtas remiantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013 m. - 2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ ir VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ buvo pavedus vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

Viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013 m. - 2014 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus Nr. 1314VI0756-4687-9728, Nr. 1414VI0001-4687-9728, Nr. 1317VI0239-4687-9728, o viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus Nr. 1514VI0001-5513-9728, (toliau – Patvirtinimai). Šie Organizacijų išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasis jais, pareiškėja atitinkamai 2014 m. - 2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Pareiškėja gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau –Vilniaus RAAD) raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1497, kuriuo buvo informuotas, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus.  Pareiškėja gavo ir Vilniaus RAAD raštą, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus RAAD direktoriaus sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – Vilniaus RAAD sprendimas (2)) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus.

Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko planinį teminį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios metalinės pakuotės atliekomis už 2013 m. -2015 m. ir PET pakuotės atliekomis už 2013 m. apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą (toliau – Patikrinimas). Po atlikto patikrinimo 2018 m. rugsėjo 14 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. V-28 (toliau – Patikrinimo aktas).  Patikrinimo akto išvadose buvo nurodyta, jog pareiškėjos iš viešosios įstaigos „Žaliasis taškas“ gauti Patvirtinimai už 10.805 t metalinių ir 1.078 t PET pakuočių atliekų sutvarkymą 2013 metais ir už 21,637 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2014 metais nuo Vilniaus RAAD sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2018 m. vasario 22 d., yra netekę galios. Taip pat pareiškėjos iš viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gauti Patvirtinimai už 32,006 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2015 metais nuo Vilniaus RAAD sprendimo (2) priėmimo dienos, t. y. 2017 m. gruodžio 18 d., yra laikomi netekę galios. Pareiškėja iki 2018 m. balandžio 20 d. nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2013-2015 metus, todėl mokesčio per 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota suma yra 97.765,23 Eur.

Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo aktu bei jo išvada, nepraleisdama Patikrinimo akte nustatyto termino, 2018 m. spalio 11 d. pateikė atsakovui rašytines pastabas, kuriomis paaiškino ir pagrindė visas susiklosčiusiai situacijai reikšmingas aplinkybes.

Nepaisant pareiškėjos pateiktų Rašytinių pastabų 2018 m. lapkričio 9 d. atsakovas priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 215. Sprendimu AAD patvirtino Patikrinimo aktą ir įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos sumokėti Sprendimu patvirtintą 97.765,23 Eur sumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė VšĮ Žaliasis taškas skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. rugsėjo 18 d. teismui pateikė 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 215 patvirtinta 97 765,23 Eur mokesčio suma už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013-2014 mokestinį laikotarpį yra 97 091 Eur. Po Departamento atlikto perskaičiavimo UAB „Aibės logistika“ išlieka pareiga sumokėti 97 091 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį. Departamento 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 215 patvirtintą 97 768,23 eurų nesumokėtą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažinamas iki 97 091 Eur sumos.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Šiame kontekste aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia (be kita ko) reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai Aplinkos ministerijai inter alia įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos Aprašas, kurio 2.2 punktas nustatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimas iš esmės numatė analogišką tvarką, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad ginčijamu atsakovo Sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti nuo 2013–2015 m. Šiuo aspektu jau minėta, kad nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Pareiškėja skunde teigia, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo, pareiškėja teikė pastabas į Patikrinimo aktą. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį Sprendimą.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Remiantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi ir 38 dalimi, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 straipsnio 1 punktas nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

PPATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais).

Pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

ATĮ 3425 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.

Įvertinus LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, nebėra ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai 2014 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 2,227 t ir 2015 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 0,321 t yra pripažinti negaliojančiais. Dėl to pareiškėja neturi įrodymų, kad Užduotis už 2014–2015 m. įvykdyta, nes pareiškėja šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų.

Visgi, Departamentas, įvertinęs LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, perskaičiavo Sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Pažymėtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas pažymi, jog Sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės už 2013–2015 m. liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį.

Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad atsakovas galimai turėjo pozityvią pareigą savalaikiai tikrinti, tačiau to nepadarė, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjos pavedimu Užduoties neįvykdę viešąja įstaiga „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjos mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki 2018 m. lapkričio 9 d.  (Departamento patikrinimo akto surašymo) nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai. Pažymėtina, kad Departamentas perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą (perskaičiuota, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį) už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 97 091 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio nepateikė prieštaravimų, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Tad teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tuo, kad ji perdavė PTO metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas iš dalies už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. patvirtinimai yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 metus priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.

Pareiškėja nurodo, kad jau yra sumokėjusi trečiajam suinteresuotam asmeniui už pakuočių atliekų sutvarkymo organizavimą. Tokie mokėjimai atlikti vadovaujantis teisės aktais bei nepažeidžiant jokių reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja neįrodė (nepagrindė), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis. Tai, kad pareiškėja atliko mokėjimus pagal su VšĮ „Žaliuoju tašku“ sudarytą sutartį, nereiškia, kad mokestis buvo sumokėtas. Kadangi ji negali įrodyti, kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis, todėl ji negali būti ir atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų vykdymo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta patvirtintą 97 768,23 Eur

mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 97 091 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Iš dalies patenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Aibės logistika“ skundą.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 215 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 97 768,23 Eur mokesčio sumą iki 97 091 Eur.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.