Civilinė byla Nr. e2-38-407/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00352-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.5.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Urbanavičienės, Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus E. Š. (E. Š.) ir atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Lensona“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria prašymas patvirtinti kreditoriaus E. Š. finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Lensona“ bankroto byloje patenkintas iš dalies.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Lensona“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2022 m. birželio 3 d.
2. Kreditorius E. Š. (toliau – ir kreditorius) pateikė prašymą patvirtinti atsakovės bankroto byloje 12 412,84 Eur finansinį reikalavimą arba, teismui nutarus, kad darbo teisiniai santykiai baigėsi 2021 m. lapkričio 30 d., tenkinti alternatyvų reikalavimą – patvirtinti 14 167,04 Eur reikalavimą (4 457,98 Eur neišmokėtas darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka, 9 709,06 Eur už neatsiskaitymą laiku, t. y. už 6 mėnesius). Prašyme nurodė, kad pateikė nemokumo administratorei darbo teisinių santykių buvimo, darbo užmokesčio dydžio bei neatsiskaitymo jų pagrindu duomenis. Kreditorius dirbo UAB „Lensona“ vairuotoju ir už atliktą darbą negavo darbo užmokesčio mokėjimų. Nemokumo administratorės pateiktas 3 600,09 Eur reikalavimas, su kuriuo ji gali sutikti, nesudaro išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Jeigu darbo teisiniai santykiai pasibaigė 2021 m. gruodžio 1 d., tuomet paskutinę darbo dieną (2021 m. lapkričio 30 d.) turėjo būti su kreditoriumi atsiskaityta visiškai.
3. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 9 d. nutartimi kreditoriaus prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą patenkino iš dalies ir patvirtino 3 600,06 Eur pirmos eilės kreditoriaus finansinį reikalavimą. Teismas nusprendė, kad kreditoriaus darbo teisiniai santykiai bendrovėje pasibaigė 2021 m. lapkričio 30 d. Teismas vadovavosi bendrovės nemokumo administratorės pateiktais duomenimis, kad bendrovės buhalterinės apskaitos programoje apskaityta 3 600,06 Eur kreditoriui nesumokėta suma už darbą nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d. Teismas kreditoriaus reikalavimui dėl 9 709,06 Eur vidutinio darbo užmokesčio už delsimą laiku atsiskaityti su kreditoriumi, kaip reikalavimui priteisti netesybas, taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą ir šį kreditoriaus reikalavimą, kaip pareikštą pasibaigus ieškinio senaties terminui, atmetė.
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditoriaus 3 600,06 Eur finansinis reikalavimas, paliko nepakeistą, o nutarties dalį, kuria likusi kreditoriaus finansinio reikalavimo dalis nebuvo patvirtinta, panaikino ir šios finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo klausimą perdavė iš naujo spręsti Vilniaus apygardos teismui.
5. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartyje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nustatinėtinos šios aplinkybės: 1) kokiu ginčo laikotarpiu kreditorius vykdė darbo funkcijas bendrovėje. Dėl to turi būti: i) išreikalautas iš nemokumo administratorės 2021 m. rugsėjo 1 d. – 2022 m. birželio 3 d. laikotarpio bendrovės apskaitos programos išrašas; ii) pasiūlyta kreditoriui pateikti pareigybės (vairuotojo) aprašą, aprašymą, nuostatas, ir kreditorius turi būti iškviestas į teismo posėdį bei apklaustas, kokias darbo funkcijas atliko bendrovėje 2021 m. gruodžio 1 d. – 2022 m. birželio 3 d. laikotarpiu; 2) kokiu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) pagrindu kreditorius atleistas iš darbo bendrovėje; 3) atsižvelgus į darbo teisinių santykių pabaigos momentą ir teisinį pagrindą, spręstina dėl darbo užmokesčio, atostoginių, išeitinės išmokos ir (ar) netesybų DK 147 straipsnio pagrindu, jų dydžių. Kreditoriui turi būti pasiūlyta pateikti paaiškinimus ir reikalavimų skaičiavimus, o nemokumo administratorei – atsiliepimą į juos (paaiškinimus bei skaičiavimus).
6. Kreditorius 2024 m. spalio 29 d. kartu su rašytiniais paaiškinimais teismui pateikė patikslintą prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą, prašė patvirtinti 10 281,66 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 2 145,10 Eur darbo užmokestis už 2021 m. gruodžio mėn., kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka (atskaičius mokesčius) bei 8 136,56 Eur kompensacija už delsimą atsiskaityti su kreditoriumi (atskaičius mokesčius), o jei teismas spręstų, kad kreditoriaus darbo santykiai pasibaigė 2021 m. gruodžio 1 d., kreditorius prašė patvirtinti 10 566,98 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 857,92 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka bei 9 709,06 Eur kompensacija už delsimą atsiskaityti su kreditoriumi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 5 d. nutartimi kreditoriaus E. Š. prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo likviduojamos dėl bankroto UAB „Lensona“ bankroto byloje patenkino iš dalies, patvirtino 1 200,03 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro darbo užmokestis už 2021 m. gruodžio mėn. (suma nurodyta atskaičius mokesčius), ir 636,14 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro kompensacija už nepanaudotas atostogas (suma nurodyta neatskaičius mokesčių).
8. Teismas, įvertinęs išrašą iš bendrovės buhalterinės apskaitos programos, nustatė, kad kreditoriui apskaičiuotas išmokėti 1 200,03 Eur darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) už 2021 m. gruodžio mėn., todėl darė išvadą, jog kreditoriaus darbo teisiniai santykiai bendrovėje tęsėsi ir 2021 m. gruodžio mėn.
9. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad kreditorius neįrodinėjo, jog jo darbo teisiniai santykiai bendrovėje tęsėsi po 2021 m. gruodžio mėn. 31 d. Teismas darė išvadą, kad finansinio reikalavimo dalis dėl 1 200,03 Eur nesumokėto darbo užmokesčio už 2021 m. gruodžio mėn., yra pagrįsta ir tvirtintina bankroto byloje.
10. Teismas, įvertinęs tai, kad bendrovės apskaitos dokumentuose nėra duomenų apie po 2021 m. gruodžio 31 d. kreditoriui apskaičiuotas su darbo santykiais susijusias sumas, nėra duomenų apie tai, kad po 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė vykdė veiklą, o kreditorius vykdė darbo funkcijas, jog kreditorius po 2021 m. gruodžio 31 d. būtų kreipęsis į bendrovę su kokiomis nors pretenzijomis, prašymais pateikti informaciją ar paaiškinimus dėl jo darbo santykių bendrovėje, nusprendė, kad kreditoriaus darbo santykiai bendrovėje baigėsi šalių susitarimu (DK 54 straipsnis), nors tai ir nebuvo įforminta DK 54 straipsnyje nustatyta tvarka.
11. Teismas vertino, kad nesant duomenų, jog kreditorius ir bendrovė būtų susitarę dėl išeitines išmokos mokėjimo, nėra pagrindo patvirtinti kreditoriaus finansinio reikalavimo dalies dėl išeitinės išmokos.
12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog kreditoriaus darbo bendrovėje metu kreditoriui buvo suteiktos kasmetinės atostogos, todėl, pasibaigus kreditoriaus darbo santykiams bendrovėje, kreditoriui turėjo būti išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Teismas, pagal 2024 m. spalio 28 d. kreditoriaus rašytiniuose paaiškinimuose pateiktą skaičiavimą nustatęs, kad kompensacija kreditoriui už nepanaudotas atostogas sudaro 636,14 Eur, nusprendė, jog yra pagrindas patvirtinti finansinio reikalavimo 636,14 Eur dalį, kurią sudaro kompensacija už nepanaudotas atostogas.
13. Teismo nutartyje pažymėta, kad darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas kreditoriui nebuvo sumokėti jo darbo santykių pasibaigimo dieną, taip pat nebuvo sumokėti ir iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo – 2022 m. birželio 3 d. Teismas nustatė, kad nuo kreditoriaus darbo santykių bendrovėje pabaigos (2021 m. gruodžio 31 d.), iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2022 m. birželio 3 d.) nėra praėję šeši mėnesiai, todėl kreditoriui mokėtinų netesybų dydis pagal pateiktus skaičiavimus sudarytų 8 136,56 Eur. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad kreditoriaus reikalavimui dėl netesybų taikomas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Teismo nutartyje akcentuota, kad kreditorius prašymą priteisti DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas netesybas aiškiai suformulavo 2024 m. gegužės 9 d. atsiliepime į bendrovės nemokumo administratoriaus prieštaravimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, kuris teisme buvo gautas 2024 m. gegužės 17 d., o nemokumo administratorei pateiktame 2022 m. liepos 22 d. prašyme patvirtinti finansinį reikalavimą kreditorius prašė patvirtinti reikalavimą, kurį sudarė neišmokėtas darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė kompensacija. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nuo 2022 m. birželio 3 d. iki 2024 m. gegužės 17 d. praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai, vertino, jog kreditorius praleido šešių mėnesių terminą pareikšti reikalavimą dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų netesybų, taip pat akcentavo, kad nėra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl atsisakė patvirtinti kreditoriaus finansinio reikalavimo dalį dėl 8 136,56 Eur netesybų.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
14. Kreditorius E. Š. atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartį: patvirtinti 1 200,03 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro išeitinė kompensacija, ir 8 136,56 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro kompensacija už delsimą atsiskaityti su kreditoriumi (atskaičius gyventojų pajamų mokestį); pakeisti kreditoriaus atleidimo iš bendrovės pagrindą nurodant, jog kreditorius buvo atleistas DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu; tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad praleistas terminas pareikšti reikalavimą dėl netesybų, šį terminą atnaujinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; kitą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį patikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Tarp atsakovės ir kreditoriaus dėl atleidimo iš darbo nebuvo nei žodinio, nei rašytinio susitarimo, todėl atleidimas iš darbo negali būti teisėtas.
14.2. Pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti atleidimo klausimą pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Kadangi kreditoriaus darbo teisiniai santykiai tęsiasi trumpiau negu vienerius metus, atsakovė turėjo išmokėti vieno mėnesio išeitinę kompensaciją – 1 200,03 Eur.
14.3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad reikalavimui dėl vidutinio darbo užmokesčio už savalaikį neatsiskaitymą (netesybų), turi būti taikomas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-2789-565/2024 konstatavo, kad reikalavimams dėl netesybų DK 147 straipsnio pagrindu nenustatyti trumpesni ieškinio senaties terminai (DK 15 straipsnio 2 dalis), todėl taikomas bendrasis trejų metų DK nustatytas senaties terminas. Kreditoriaus nuomone, aukštesnės instancijos teismo išaiškinimai toje pačioje byloje yra privalomi pirmosios instancijos teismui. Jeigu daryti prielaidą, kad darbo santykiai su kreditoriumi pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., o prašymas dėl netesybų DK 147 straipsnio pagrindu teismui pateiktas 2024 m. gegužės 17 d., trejų metų senaties terminas nepraleistas.
14.4. Jei teismas vertintų, kad reikalavimui dėl vidutinio darbo užmokesčio už savalaikį neatsiskaitymą (netesybų) taikytinas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, yra pagrindas minėtą terminą atnaujinti. Kreditorius nebuvo informuotas apie atleidimą iš darbo, tik iš 2024 m. balandžio 24 d. nemokumo administratorės prašymo teismui dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo sužinojo, kad buvo atleistas iš darbo 2021 m. lapkričio 30 d., nors kreditorius dar 2022 m. liepos 22 d. prašyme nurodė, jog nebuvo atleistas iš darbo. Be to, nemokumo administratorė tik 2024 m. balandžio 24 d. pateikė teismui prieštaravimus dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo, nors prašymas nemokumo administratorei buvo pateiktas 2022 m. liepos mėn. Jeigu nemokumo administratorė būtų laiku informavusi kreditorių apie jo atleidimą 2021 m. lapkričio 30 d., reikalavimas dėl netesybų DK 147 straipsnio pagrindu būtų pateiktas nedelsiant, nepraleidus senaties termino. Be to, teismas turi būti aktyvus ir, nustatęs, kad yra pagrindas taikyti netesybas, savo iniciatyva patvirtinti kreditoriaus reikalavimą dėl netesybų.
15. Atsakovės likviduojamos dėl bankroto UAB „Lensona“ nemokumo administratorė UAB „Robinta“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą atmesti, priimti pateiktą naują įrodymą apie D. P. darbo santykių su atsakove pabaigą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Vien įrašas bendrovės buhalterinės apskaitos programoje, nėra pakankamas įrodymas, kad kreditorius atliko darbo funkcijas darbdavio naudai ir už tai darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį. Įrašas buhalterinės apskaitos programoje atliktas 2022 m. sausio 16 d. UAB „Lensona“ nebedirbančio asmens D. P. Šią aplinkybę patvirtina pateiktas buhalterinės apskaitos programos išrašas apie kreditoriui apskaičiuotą darbo užmokestį, t. y. stulpelyje „sukūrimo data“ nurodyta įrašo įrašymo į buhalterinę apskaitą data – 2022 m. sausio 16 d., stulpelyje „sukūrė“ nurodyta įrašą sukūrusio asmens vardas ir pavardė – D. P. D. P. darbo teisiniai santykiai UAB „Lensona“ pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d. Taigi D. P. UAB „Lensona“ buhalterinėje apskaitoje įrašus padarė nebebūdama UAB „Lensona“ darbuotoja.
15.2. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius 2022 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 7.1E0 VRE_SP1E-831 nusprendė Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialinių draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre neįrašyti 2021 m. gruodžio mėn. kreditoriaus pajamų pagal bendrovės pranešimą, nuo kurių skaičiuojamos valstybinės socialinės draudimo įmokos, nes bendrovė nevykdo veiklos. Taigi, akivaizdu, kad atsakovė ir jos darbuotojai 2021 m. gruodžio mėnesį veiklos nevykdė. Kreditorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad minėtu laikotarpiu vykdė darbo funkcijas, todėl nėra pagrindo patvirtinti jo finansinio reikalavimo, kurį sudaro darbo užmokestis už 2021 m. gruodžio mėnesį.
16. Kreditorius E. Š. atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Nemokumo administratorė turėjo galimybę prašomą priimti dokumentą pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė. Be to, įrodymas nėra susijęs su ginčo dalyku.
16.2. Nemokumo administratorė nepagrindžia savo abejonių dėl įrašo bendrovės buhalterinės apskaitos programoje, kaip įrodymo, tikrumo ir leistinumo, be to, nepateikė duomenų, kad šiame dokumente nurodyti duomenys prieštarauja kitiems bendrovės buhalterinės apskaitos duomenims.
16.3. Nors Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba turi teisę priimti sprendimą dėl apdraustojo asmens valstybinio socialinio draudimo pabaigos, tačiau asmuo nepraranda teisės įrodinėti, kad ginčijamu laikotarpiu atliko darbo funkcijas ir gavo (turėjo gauti) su darbo santykiais susijusias pajamas. Valstybinio socialinio draudimo pabaigos data negali būti tapatinama su darbo teisinių santykių pabaiga. Teismas pagrįstai vertino, kad kreditoriaus darbo teisiniai santykiai tęsėsi iki 2021 m. gruodžio 31 d.
16.4. Kreditorius patikslino reikalavimą, kadangi 2024 m. spalio 1 d. nemokumo administratorė pateikė į bylą išrašą iš buhalterinės apskaitos programos, kuriame kreditoriaus darbo užmokestis buvo apskaitytas už 2021 metus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
18. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
19. Atsakovės likviduojamos dėl bankroto UAB „Lensona“ nemokumo administratorė UAB „Robinta“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis apie UAB „Lensona“ darbuotojos D. P. valstybinio socialinio draudimo pabaigą nuo 2021 m. gruodžio 31 d.
20. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).
22. Teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302, 338 straipsniai).
23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir aktyvų teismo vaidmenį, į tai, kad pateiktas naujas rašytinis įrodymas yra susijęs su ginčo dalyku, šalys su šiuo dokumentu turėjo galimybę susipažinti, šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, nutaria pateiktą įrodymą priimti ir vertinti visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste (CPK 314 straipsnis). Aptariamo naujo rašytinio įrodymo priėmimas apeliacinės instancijos teisme nepažeidžia kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių teisių.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
24. UAB „Lensona“ įregistruota 2019 m. rugsėjo 13 d. Akcininkas ir direktorius nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d. iki 2022 m. birželio 9 d. V. S. UAB „Lensona“ veiklos rūšis buvo statinių griovimas ir statybvietės paruošimas.
25. 2021 m. rugpjūčio 31 d. kreditorius ir bendrovė sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią E. Š. buvo priimtas dirbti vairuotoju už 2 087 Eur darbo užmokestį per mėnesį neatskaičius mokesčių.
26. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-286-656/2024 atsakovei UAB „Lensona“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. birželio 3 d.
27. Kreditorius 2024 m. gegužės 17 d. atsiliepime į nemokumo administratorės prieštaravimą pateikė patikslintą prašymą, kuriame prašė atsakovės bankroto byloje patvirtinti: i) 12 412,84 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo reikalavimą; ii) teismui nutarus, kad kreditoriaus darbo teisiniai santykiai su UAB „Lensona“ baigėsi 2021 m. lapkričio 30 d., priteisti iš atsakovės 14 167,04 Eur (4 457,98 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, nepanaudotų atostogų ir išeitinės išmokos bei 9 709,06 Eur vidutinio darbo užmokesčio už neatsiskaitymą laiku, t. y. už 6 mėnesius, atskaičius mokesčius) ir atsakovės bankroto byloje patvirtinti kreditoriaus 14 167,04 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą.
28. Kreditorius 2024 m. spalio 29 d. kartu su rašytiniais paaiškinimais teismui pateikė patikslintą prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą, prašė patvirtinti 10 281,66 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 2 145,10 Eur darbo užmokestis už 2021 m. gruodžio mėn., kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka (atskaičius mokesčius) bei 8 136,56 Eur kompensacija už delsimą atsiskaityti su kreditoriumi (atskaičius mokesčius), o jei teismas spręstų, kad kreditoriaus darbo santykiai pasibaigė 2021 m. gruodžio 1 d., kreditorius prašė patvirtinti 10 566,98 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 857,92 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka bei 9 709,06 Eur kompensacija už delsimą atsiskaityti su kreditoriumi. Reikalavimams pagrįsti kreditorius pateikė apskaičiavimo lentelę.
29. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutarties dalimi patvirtintas kreditoriaus pirmosios eilės 3 600,06 Eur finansinis reikalavimas, kurį sudaro kreditoriui nesumokėtas darbo užmokestis už 2021 m. rugsėjo – lapkričio mėn., atsakovės bankroto byloje.
30. Byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo, kurį sudaro 1 200,03 Eur darbo užmokestis už 2021 m. gruodžio mėn., 1 200,03 Eur išeitinė išmoka ir 8 136,56 Eur kompensacija už delsimą atsiskaityti su kreditoriumi, pagrįstumo. Pažymėtina, kad nors atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti visą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą atmesti, tačiau nesutikimo motyvų su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria patvirtinta kreditoriaus 636,14 Eur finansinio reikalavimo dalis dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas, atskirajame skunde nenurodo, todėl minėta nutarties dalis nėra apeliacijos objektas ir dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo
31. Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokomo įstatymo (toliau – JANĮ) 41, 42 straipsniai). Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra juridinio asmens bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į likviduojamą dėl bankroto juridinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020).
32. Kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Gali būti tvirtinamas tik patikrintas kreditoriaus reikalavimas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
33. Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš likviduojamos dėl bankroto bendrovės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl, siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-862-450/2022).
Dėl 1 200,03 Eur finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro darbo užmokestis, (ne)pagrįstumo
34. Atsakovės likviduojamos dėl bankroto UAB „Lensona“ nemokumo administratorė UAB „Robinta“ atskirajame skunde teigia, kad atsakovė ir jos darbuotojai 2021 m. gruodžio mėnesį veiklos nevykdė, šią aplinkybę patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2022 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 7.1E0 VRE_SP1E-831, kuriame nurodyta, jog Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialinių draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre neįrašytos 2021 m. gruodžio mėn. kreditoriaus pajamos, nuo kurių skaičiuojamos valstybinės socialinės draudimo įmokos, pagal bendrovės pranešimą, kadangi bendrovė nevykdė veiklos. Atskirajame skunde nurodoma, kad vien įrašas bendrovės buhalterinės apskaitos programoje nėra pakankamas įrodymas, pagrindžiantis, jog kreditorius atliko darbo funkcijas darbdavio naudai ir už tai darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį, nes įrašas buhalterinės apskaitos programoje atliktas 2022 m. sausio 16 d. UAB „Lensona“ nebedirbančio asmens – D. P. Be to, apeliantės teigimu, kreditorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad 2021 m. gruodžio mėn. vykdė darbo funkcijas, todėl nėra pagrindo patvirtinti jo finansinio reikalavimo, kurį sudaro darbo užmokestis.
35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad bendrovės buhalterinės apskaitos programoje padarytas įrašas apie kreditoriui apskaičiuotą mokėtiną darbo užmokestį už 2021 m. gruodžio mėn., nusprendė, jog darbo teisiniai santykiai tarp kreditoriaus ir bendrovės tęsėsi 2021 m. gruodžio mėn., todėl kreditorius turi teisę į 1 200,03 Eur darbo užmokestį.
36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. Š. ir UAB „Lensona“ darbo sutartis sudaryta 2021 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovės likviduojamos dėl bankroto UAB „Lensona“ buhalterinės apskaitos programoje yra atliktas įrašas apie kreditoriui apskaičiuotą 1 200,03 Eur darbo užmokestį už 2021 m. gruodžio mėn. Į bylą pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2022 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 7.1E0 VRE_SP1E-831 dėl apdraustojo duomenų neįrašymo pagal UAB „Lensona“ pranešimą, kuriuo nuspręsta Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialinių draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre neįrašyti 2021 m. gruodžio mėn. kreditoriaus pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinės socialinės draudimo įmokos, pagal bendrovės pranešimą, nes bendrovė nevykdo veiklos.
37. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, o viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skiriasi priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats. Tačiau teismo aktyvumas, skirtas aiškintis aplinkybes, padedančias kreditoriui įrodyti savo reikalavimą, galimas tik tais atvejais, kai viešuoju interesu pasižymi patys teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas kreditorių reikalavimas (mokesčių, darbo, vartojimo ir panašūs teisiniai santykiai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012, 2018 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-806-823/2018).
38. Nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas ginčas, kilęs iš darbo teisinių santykių, kurie taip pat priskiriami nedispozityvių bylų kategorijai, tad bendrieji civilinio proceso teisės dispozityvumo ir rungimosi principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas). Tai inter alia reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-508-407/2022).
39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje pateikti prieštaringi įrodymai dėl kreditoriaus ir atsakovės darbo teisinių santykių tęstinumo 2021 m. gruodžio mėn., taip pat ginčo pobūdį ir teismo pareigą būti aktyviam sprendžiant ginčą, kilusį iš darbo teisinių santykių, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai nustatyti aplinkybę dėl kreditoriaus teisės į darbo užmokestį už 2021 m. gruodžio mėn., turėjo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis apie darbuotojo E. Š. valstybinio socialinio draudimo laikotarpį UAB „Lensona“. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, E. Š. draudimo laikotarpis baigėsi 2021 m. gruodžio 1 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, šie duomenys patvirtina, kad kreditoriaus ir atsakovės nuo 2021 m. gruodžio 1 d. darbo teisiniai santykiai nebesiejo. Byloje pateiktas vienintelis įrodymas, t. y. 2021 m. rugsėjo 1 d. – 2022 m. birželio 3 d. bendrovės buhalterinės apskaitos programos išrašas, kuris parodo, kad kreditoriui už 2021 m. gruodžio mėn. buvo apskaičiuotas darbo užmokestis. Kaip matyti iš pateikto išrašo, duomenys į bendrovės buhalterinės apskaitos programą suvesti bendrovės darbuotojos D. P., duomenų suvedimo data – 2022 m. sausio 16 d. Pažymėtina, kad nemokumo administratorės pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys pagrindžia, kad UAB „Lensona“ ir D. P. darbo teisniai santykiai baigėsi 2021 m. gruodžio 31 d. darbuotojos atleidimu. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bendrovės buhalterinės apskaitos programos išrašas, kuris atliktas jo padarymo metu bendrovėje nebedirbusio asmens, negali būti pripažintas patvirtinančiu kreditoriaus teisę į darbo užmokestį už 2021 m. gruodžio mėn.
40. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad, nepaisant to, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba turi teisę įstatyme nustatytais atvejais priimti sprendimą dėl apdraustojo asmens valstybinio socialinio draudimo pabaigos, suinteresuotas asmuo nepraranda teisės įrodinėti, jog ginčijamu laikotarpiu atliko darbo funkcijas ir gavo (turėjo gauti) su darbo santykiais susijusias pajamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-327-407/2021, 20 punktas).
41. Nagrinėjamu atveju būtent kreditorius, siekdamas, kad jo finansinis reikalavimas bankroto byloje būtų patvirtintas, turi pareigą teikti įrodymus šiam reikalavimui pagrįsti. Darbo sutartimi darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui jo naudai už užmokestį atlikti darbo funkcijas, dėl kurių susitarta (DK 32 straipsnis), vadinasi byloje turi būti nustatyta, kad E. Š. 2021 m. gruodžio mėn. vykdė darbo funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus ir bendrovės darbo teisinių santykių egzistavimo 2021 m. gruodžio mėn., akcentuoja, kad kreditorius nepateikė jokių darbo funkcijų vykdymo UAB „Lensona“ įrodymų, o tik deklaratyviai teigia, jog darbo funkcijas vykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti, jog kreditorius vykdė kokias nors darbines funkcijas UAB „Lensona“ 2021 m. gruodžio mėn., konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti E. Š. teisės į darbo užmokestį už 2021 m. gruodžio mėn.
42. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kreditorius neįrodė, jog darbo teisiniai santykiai su UAB „Lensona“ tęsėsi 2021 m. gruodžio mėn., kad jis atliko darbo funkcijas minėtu laikotarpiu ir įgijo teisę į darbo užmokestį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino kreditoriaus 1 200,03 Eur finansinio reikalavimo dalį atsakovės bankroto byloje.
Dėl 1 200,03 Eur finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro išeitinė išmoka, (ne)pagrįstumo
43. Kreditorius atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti atleidimo klausimą pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Kadangi kreditoriaus darbo teisiniai santykiai tęsiasi trumpiau negu vienerius metus, atsakovė turėjo išmokėti vieno mėnesio išeitinę kompensaciją – 1 200,03 Eur.
44. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad E. Š. ir UAB „Lensona“ darbo teisiniai santykiai pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., ir atsakovės bankroto byloje patvirtinęs kreditoriaus 1 200,03 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą, nutarė, jog labiau tikėtina, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartis nutraukta šalių sutarimu, dėl to nėra pagrindo patvirtinti kreditoriaus finansinio reikalavimo dalies dėl 1 200,03 Eur išeitinės išmokos.
45. Kasacinio teismo išaiškinta, kad darbo sutarties pasibaigimas reiškia, jog pasibaigia jos šalių teisės ir pareigos, susijusios su darbo sutarties vykdymu, tačiau tai nereiškia, kad, pasibaigus darbo sutarčiai, baigiasi ir visos jos šalis siejusios, iš darbo teisinių santykių kilusios teisės ir pareigos, pavyzdžiui, teisė ir pareiga dėl atsiskaitymo, išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 53 punktas).
46. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. Š. ir UAB „Lensona“ darbo sutartis sudaryta 2021 m. rugpjūčio 31 d., apeliantai nekvestionuoja, jog kreditoriaus darbo pradžia yra 2021 m. rugsėjo 1 d. Apeliacinio proceso metu nustatyta, kad darbo teisiniai santykiai tarp kreditoriaus ir atsakovės baigėsi 2021 m. gruodžio 1 d. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo teisiniai santykiai tarp kreditoriaus E. Š. ir atsakovės UAB „Lensona“ tęsėsi nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d., t. y. tris mėnesius.
47. Pagal DK 65 straipsnio 3 dalį, darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį ar konstatuoti darbo sutarties pasibaigimą turi būti išreikštas raštu. Sprendime nurodoma darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena.
48. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tinkamai įforminti atleidimą iš darbo ir suformuluoti sutarties nutraukimo priežastis yra darbdavio pareiga. Kaip matyti, pateiktoje 2021 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartyje nėra įrašo apie E. Š. atleidimą iš darbo UAB „Lensona“ DK 53 straipsnyje nurodytu atitinkamu pagrindu: 1) nutraukus darbo sutartį šalių susitarimu; 2) nutraukus darbo sutartį vienos iš šalių iniciatyva; 3) nutraukus darbo sutartį darbdavio valia; 4) nutraukus darbo sutartį nesant šalių valios; 5) mirus darbo sutarties šaliai – fiziniam asmeniui; 6) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka, kai neįmanoma nustatyti darbdavio – fizinio asmens ar darbdavio atstovų buvimo vietos; 7) kitais šiame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Į bylą nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad kreditorius buvo išreiškęs valią dėl darbo teisinių santykių nutraukimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nėra įrodymų apie kreditoriaus valią nutraukti darbo sutartį, taip pat atsakovės, kaip darbdavio, netinkamą pareigos įforminti atleidimą iš darbo ir suformuluoti sutarties nutraukimo priežastį vykdymą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog darbo teisiniai santykiai baigėsi šalių sutarimu pagal DK 54 straipsnio nuostatas, ir dėl to nepagrįstai nepripažino kreditoriaus teisės į išeitinę išmoką.
49. Nustatyta, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-684-798/2024 patvirtintas kreditoriaus E. Š. 3 600,06 Eur finansinis reikalavimas, kurį sudaro atsakovės UAB „Lensona“ buhalterinės apskaitos programoje fiksuotas darbuotojui E. Š. nesumokėtas darbo užmokestis nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d., t. y už tris mėnesius. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad kreditoriaus E. Š. darbo teisiniai santykiai su UAB „Lensona“ tęsėsi trumpiau nei vienerius metus (tris mėnesius), taip pat tai, jog 2021 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartyje nėra šalių susitarimo dėl išeitinės išmokos nemokėjimo, konstatuoja, jog kreditoriui priklauso vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t. y. 1 200,03 Eur. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patvirtinti kreditoriaus 1 200,03 Eur finansinio reikalavimo dalį atsakovės bankroto byloje.
Dėl 9 709,06 Eur finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro kompensacija už pavėluotą atsiskaitymą, (ne)pagrįstumo
50. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
51. Apeliantas E. Š. atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reikalavimui, pareikštam pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis), o ne DK 15 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojantiems santykiams.
52. Nuoseklioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimams dėl netesybų DK 147 straipsnio pagrindu, skaičiuoti taikomos specialiosios (DK) ieškinio senaties taikymo nuostatos (DK 15 straipsnio 4 dalis). Ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą (DK 15 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 15 straipsnio 2 dalis). DK reikalavimams dėl netesybų nenustatyti trumpesni ieškinio senaties terminai (DK 15 straipsnio 2 dalis). Taigi, taikomas bendrasis trejų metų DK nustatytas ieškinio senaties terminas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-684-798/2024; 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-817-450/2024). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis teismų praktikoje suformuotos teisės taikymo taisyklės, nusprendžia, kad apskųstoje nutartyje nepagrįstai vertinta, jog reikalavimui dėl kompensacijos už pavėluotą atsiskaitymą (DK 147 straipsnis) taikytinas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis), o ne bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 15 straipsnio 2 dalis).
53. Byloje nustatyta, kad kreditoriaus ir UAB „Lensona“ darbo teisiniai santykiai pasibaigė 2021 m. gruodžio 1 d., o prašymą dėl netesybų DK 147 straipsnio pagrindu priteisimo apeliantas teismui pateikė 2024 m. gegužės 17 d. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kreditorius ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimą dėl kompensacijos DK 147 straipsnio pagrindu nėra praleidęs.
54. Minėta, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams uždelsęs atsiskaityti su darbuotoju, privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (DK 147 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad kreditoriaus darbo teisiniai santykiai pasibaigė nuo 2021 m. gruodžio 1 d., atsakovė UAB „Lensona“ ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną turėjo atsiskaityti su darbuotoju, t. y. sumokėti jam priklausančias išmokas (DK 146 straipsnio 2 dalis), tačiau to nepadarė. Iš kreditoriaus pateikto skaičiavimo matyti, kad kompensacija, apskaičiuota pagal kreditoriaus vidutinį darbo užmokestį per mėnesį nuo 2021 m. gruodžio mėnesio iki 2022 m. gegužės mėnesio, t. y. už šešis mėnesius, sudaro 9 709,05 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustačius, kad atsakovė pažeidė pareigą laiku atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, jog apskaičiuotų netesybų dydis atitinka darbo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatytą jų apskaičiavimo tvarką, neviršija maksimalaus leistino šešių mėnesių laikotarpio, už kurį mokėtinos netesybos, kreditorius įgijo teisę į 9 709,05 Eur kompensaciją už pavėluotą atsiskaitymą. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patvirtinti kreditoriaus 9 709,05 Eur finansinio reikalavimo dalį atsakovės bankroto byloje.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
55. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su kreditoriaus darbo teisinių santykių pabaigos momentu ir darbo sutarties nutraukimo pagrindu, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą reikalavimui dėl netesybų DK 147 straipsnio pagrindu pareikšti. Tai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartį, patvirtinti kreditoriaus 1 200,03 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro išeitinė išmoka, ir 9 709,05 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro netesybos už pavėluotą atsiskaitymą, taip pat atsisakyti patvirtinti kreditoriaus 1 200,03 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro darbo užmokestis, atsakovės bankroto byloje (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutarties dalis, kuria patvirtintas kreditoriaus 636,14 Eur finansinis reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas, paliekama nepakeista.
56. Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartį pakeisti.
Patvirtinti kreditoriaus E. Š. (E. Š.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), pirmosios eilės 1 200,03 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų ir 3 centų) finansinį reikalavimą, kurį sudaro išeitinė išmoka, ir 9 709,05 Eur (devynių tūkstančių septynių šimtų devynių eurų ir 5 centų) finansinį reikalavimą, kurį sudaro netesybos už pavėluotą atsiskaitymą, atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Lensona“ bankroto byloje.
Atsisakyti patvirtinti kreditoriaus E. Š. (E. Š.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 200,03 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų ir 3 centų) finansinį reikalavimą, kurį sudaro darbo užmokestis, atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Lensona“ bankroto byloje.
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditoriaus E. Š. (E. Š.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), pirmosios eilės 636,14 Eur (šešių šimtų trisdešimt šešių eurų ir 14 centų) finansinis reikalavimas, palikti nepakeistą.
Teisėjai Alma Urbanavičienė
Tomas Venckus
Vigintas Višinskis