| Administracinė byla Nr. eI2-11263-952/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01805-2025-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 |
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 12 d.
Šiauliai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. Pareiškėjas K. S. (K. S.) skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 25S77147 (toliau - Sprendimas) dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
Nurodo, kad buvo priimtas Sprendimas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2026 m. birželio 17 d. Leidimas gyventi panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes dėl pareiškėjo įdarbinimo tarpininkavęs darbdavys nutraukė su juo darbo sutartį. Darbdavys nutraukė darbo sutartį be pareiškėjo žinios tuo metu kai buvo darbdavio leidimu išvykęs kelionei į kilmės šalį, apie atleidimą sužinojo tik iš Migracijos departamento pranešimo apie tai, kokiu pagrindu panaikinamas leidimas gyventi. Su Sprendimu dėl leidimo gyventi panaikinimo nesutinka, kadangi per gyvenimo ir darbo Lietuvoje laikotarpį užsimezgė socialiniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, be to, surado kitą darbdavį Lietuvoje, kuris nori pareiškėją įdarbinti. Nuorodo, kad 2025 m. sausio 26 d. buvo išleistas neapmokamų atostogų, nes turėjo vykti į savo sesers vestuves Indijoje. Darbdavys nurodė grįžti į darbą 2025 m. kovo 6 d., tačiau to negalėjo padaryti, nes mirė pareiškėjo dėdė, su kuriuo turėjo artimą ryšį. Paprašė darbdavio leisti pasilikti ilgiau. Rašė elektroninį laišką su prašymu pratęsti nebuvimo darbe laiką ryšium su nenumatytomis šeimyninėmis aplinkybėmis, ir klausė ką turėtų iš savo pusės padaryti, kad tai būtų oficialiai įforminta, be to pateikė darbdaviui savo grįžimo atgal bilietus, kad jam būtų aišku, kaip suplanuoti pareiškėjo vykimą į reisą. Deja, darbdavys nusprendė nutraukti darbo santykius, net neinformavęs pareiškėjo, kad darbo sutartis nutraukiama. Pareiškėjas turi tolimųjų reisų vairuotojo darbo patirtį ir yra išklausęs Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą kvalifikacijai įgyti, todėl lengvai surado kitą darbdavį Lietuvoje toms pačioms pareigoms atlikti. Šiai dienai turi rezervuotą vizitą prašymo dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu pateikimui Kauno policijos komisariato migracijos skyriuje 2025 m. balandžio 17 d. 8:55 val., prašymo Nr. 2504-LLG-0552. Darbdavys teikė tarpininkavimo raštą, kuris yra mokamas, taip pat parengė prašymą Migracijos departamentui priimti prašymą nagrinėjimui. Planuodamas pasilikti Lietuvoje supranta, kad turės darbą pagal specialybę, pats save išlaikys, be to iš pareiškėjui mokamo atlyginimo bus mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2024 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. IV-633 „Dėl užsienio valstybių, kuriose užsienietis gali pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinę vizą per išorės paslaugų teikėją, sąrašo patvirtinimo“ aktualia redakcija Indijos piliečiams, kreipiantiems dėl leidimo laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą nebeliko galimybės pateikti prašymo per Išorės paslaugų teikėją. Dabar kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal nurodytą Įstatymo straipsnį, kuris taikytinas pareiškėjo atveju, jis gali tik būdamas šalyje teisėtai. Atitinkamai tuo atveju, jeigu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi bus panaikintas, jis privalės išvykti iš šalies ir grįžti pas naują darbdavį pareiškėjui bus labai sudėtinga. Iš esmės įvestos ribojamojo pobūdžio diskriminacines taisyklės pareiškėjo šalies piliečiams norint kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu užsienyje, kas labai apsunkina naujų darbuotojų atvykimą. Todėl pareiškėjui svarbu turėti galimybę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi būnant teisėtai Lietuvoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad darbo santykiai buvo nutraukti neinformuojant pareiškėjo apie tai iš darbdavio pusės, leidimo laikinai gyventi panaikinimas pareiškėjui buvo netikėtas, planuoja ir toliau dirbti ir gyventi Lietuvoje, buvo sąžiningas darbuotojas ir ketina toliau sąžiningai dirbti Lietuvoje bei nepažeidinėti migracinio režimo.
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760364086, kadangi nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Migracijos departamentui nustačius, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2025 m. kovo 14 d., jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas priimtas imperatyviu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, todėl Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės nuspręsti, ar panaikinti leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju Migracijos departamentas neturi pagrindo išsiaiškinti kitas aplinkybes, nes Įstatymas imperatyviai nurodo, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei yra nutraukta darbo sutartis. Aplinkybės, kad pareiškėjas gerai dirbo, buvo išleistas nemokamų atostogų ir jam prašant ilgiau pasilikti kilmės valstybėje dėl dėdės laidotuvių, tačiau darbdavys į tai neatsižvelgė ir nutraukė darbo sutartį, nėra susiję su ginčijamo Sprendimo priėmimu, pareiškėjas jomis galėtų grįsti darbo ginčo sprendimą, tačiau darbo teisės klausimai nėra šios bylos dalykas. Pareiškėjo argumentai, kad darbo santykius nutraukė darbdavys, o pats pareiškėjas buvo sąžiningas darbuotojas ir ketina toliau dirbti Lietuvoje, neturi įtakos ginčijamam sprendimui. Kaip vertinama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Kartu pažymėtina tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024, 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2109-1047/2024). Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos lakoniškai, tačiau pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, aktualus ginčijamo sprendimo priėmimui, konstatuotos aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ), kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
4. Byloje nustatyta, kad Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2026 m. birželio 17 d., nes nutraukta darbo sutartis. Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2025 m. kovo 14 d. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba.
5. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Sprendimu, skundžia jį teismui.
6. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
7. LVAT praktikoje nurodoma, kad Bendrovei nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2617-662/2024). Atsakovas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, šiuo atveju – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2029-821/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2468-1047/2024; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1487-463/2025).
8. Bylos duomenimis, pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes ketino dirbti bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Minėta bendrovė taip pat teikė ir tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. SODROS duomenimis pareiškėjo įdarbinimo laikotarpis bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2024 m. rugpjūčio 8 d. iki 2025 m. kovo 14 d. Sprendime nurodyta, kad jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba. Pareiškėjas duomenų, kad dirba kitose įmonėse nepateikė, tik nurodė, kad kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu.
9. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis, pareiškėjas to neginčija. Pareiškėjas nurodo, kad darbo sutartis su juo buvo nutraukta tuomet, kai jis buvo išvykęs į kilmės šalį, turėjo suteiktas atostogas, prašė, kad darbdavys leistų ilgiau pasilikti kilmės šalyje dėl dėdės laidotuvių, tačiau su juo darbo sutartis buvo nutraukta ir jo niekas neinformavo apie sutarties nutraukimą. Tačiau teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra reikšmingos bylai, kadangi darbdaviui nutraukus darbo sutartį, atsakovas turi pareigą imtis veiksmų ir panaikinti leidimą laikinai gyventi imperatyviu Įstatyme įtvirtintu pagrindu. Pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatymo įtvirtintų imperatyvių nuostatų (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto), pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi – dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2026 m. birželio 17 d. Išimtys, kad tam tikrą laiką galima neatitikti sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, Įstatyme nenustatytos.
10. Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Sprendimo turinys yra išdėstytas glausta forma, tačiau jame yra nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas. Nors Sprendime nėra nurodyta tarpininkavusi įmonė ar dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatytos Sprendimą lėmusios aplinkybės, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui atsakovo išdėstyti motyvai buvo pakankamai aiškūs ir suprantami. Pareiškėjas galėjo realizuoti savo teisę į, jo nuomone, pažeistų teisių ir interesų gynybą. Vien tai, kad Sprendime nebuvo įvardinti konkretūs duomenys (data, kada pareiškėjas atvyko į šalį, kurioje įmonėje dirbo, kuri įmonė buvo pateikusi tarpininkavimo raštą ir kt.), esmės pateiktam vertinimui neturi, kadangi nepaneigta nei byloje nustatyta aplinkybė, kad Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, nei tai, kad šios esminės Sprendimo priėmimui reikšmės turėjusios aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos. Taip pat Sprendime buvo aiškiai įvardinta, kada pareiškėjas buvo atleistas iš darbo.
11. LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014; 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-415/2024). Iš Įstatymo nuostatų matyti, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas vadovaujantis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, o tokiais veiksmas Migracijos departamentas nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, veikė savo kompetencijos ribose, taip pat nepažeidė VAĮ nuostatų.
13. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.
Teisėjai Deimantė Andrulytė
Arvydas Martinavičius
Jarūnė Sedalienė