Civilinė byla Nr. e2-3460-829/2023

Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00442-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5;

2.6.2.1; 2.6.10.5.1; 3.2.6.1

(S)

MARIJAMPOLĖS APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. liepos 14 d.

Šakiai

Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų teisėja Loreta Masevičiūtė,

sekretoriaujant M. G.,

šalims nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui V. P.

Teismas

nustatė:

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „LSV Intergroup“ prašo teismo priteisti iš atsakovo: 1) 5 236,99 Eur negražinto kredito; 2) 2 196,15 Eur bendros vartojimo kredito kainos; 3) 375,96 Eur pelno palūkanas; 4) 327,15 delspinigius; 5) 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) 183 Eur žyminio mokesčio.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2019 m. spalio 22 d. atsakovas ir ieškovė sudarė kredito sutartį, kurios bendrųjų sąlygų Nr. (duomenys neskelbtini). Šia sutartimi ieškovė V. P. suteikė 7 000 Eur kreditą, kuriuo ieškovė padengė (surefinansavo) atsakovo nurodytus įsipareigojimus kitose įmonėse ir dalį kredito sumos pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Vartojimo kreditas buvo paskirstytas tokia tvarka: 250,66 Eur suma buvo pervesta į atsakovo asmeninę banko sąskaitą, 2 221,17 Eur kreditorei UAB ,,Credit Service“, 1 979 Eur kreditorei UAB ,,ARN Group“, 396,28 Eur kreditorei UAB ,,IPF Digital Lietuva“ ir 2 152,89 Eur kreditorei UAB ,,PRO INVEST GROUP“. Pagal 2019 m. spalio 22 d. sudarytą sutartį atsakovas 2024 m. vasario 22 d. įsipareigojo grąžinti 7 000 Eur kreditą bei sumokėti 6 902, 42 Eur kredito mokestį, visą šią sumą padengiant mėnesinėmis įmokomis, per 51 mėnesio laikotarpį.

Ieškovė nurodo, jog atsakovas yra padengęs 23 kredito įmokas. Pagal Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytą mokėjimo grafiką, atsakovas yra pradelsęs mokėti 16 kredito įmokų. 2023 m. kovo 28 d. kreditas ID (duomenys neskelbtini) yra pradelstas mokėti 491 dieną. Ieškovė nurodo, jog atsakovas savo sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, nesilaikė sutartimi nustatyto kredito grąžinimo grafiko. Atsakovui nevykdant įsipareigojimų pagal sutartyje numatytą mokėjimo grafiką, ieškovė įgijo teisę reikalauti visų sumų pagal vartojimo kredito sutartį. Ieškovė nurodo, kad sutartis remiantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.5., 6.6. punktais buvo nutraukta 2023 m. kovo 27 d. Palūkanų skaičiavimas atsakovui sustabdytas 2023 m. kovo 28 d. Vartojimo kredito specialiųjų sąlygų 13.2. punkte yra nurodyta, kad praleidus kredito mokėjimo terminą yra skaičiuojamos pelno palūkanos, kaip atlyginimas kreditorei už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kurių dydis lygus šiose specialiosiose sutarties sąlygose nurodytai vartojimo kredito metinei palūkanų normai ir yra skaičiuojamos nuo kiekvienos pradelstos kredito įmokos kredito sumos dalies, už visą pradelsimo laiką, metinė palūkanų norma, nurodyta vartojimo kredito specialiose sąlygose yra 23,07 proc. 375,96 Eur yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurios yra skaičiuojamos praleidus kredito mokėjimo terminą ir skaičiuojamos kaip atlyginimas kreditorei už naudojimąsi svetimais pinigais, kurių dydis lygus šiose specialiosiose sutarties sąlygose nurodytai vartojimo kredito metinei palūkanų normai ir yra skaičiuojamos nuo kiekvienos pradelstos kredito įmokos kredito sumos dalies, už visą pradelsimo laiką Pelno palūkanos reikalaujamos už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 24 d. iki 2023 m. kovo 28 d. Ieškovė pažymi, kad šiuo atveju sutartyje kalbama apie palūkanas, o ne netesybas, t. y. palūkanas kaip mokestį už pinigų skolinimąsi, teismų praktikoje yra dar vadinamomis pelno (mokėjimo) palūkanomis. Kreditorės reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimąsi sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditorės pinigų naudojimosi patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę vykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje ir kt.

Delspinigiai skaičiuojami remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, kurie numato, kad ieškiniams dėl delspinigių priteisimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių t. y. 180 d. ieškinio senaties terminas ir skaičiuojami 0,05 proc. dydžio delspinigiai (Vartojimo kredito Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punktas). Taigi, delspinigiai skaičiuojami nuo kiekvienos pradelstos įmokos sumos (šiuo atveju 283,21 Eur) 180 dienų 0,05 proc. už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovas yra pradelsęs mokėti šešiolika kredito įmokų, taigi delspinigiai skaičiuojami už šešiolika kredito įmokų.

Ieškovė nurodo, jog prašoma priteisti 2 196,15 Eur yra vartojimo kredito kaina kuri yra reikalaujama už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2023 m. kovo 28 d. Bendrą vartojimo kredito kainą sudaro palūkanos (1 351,53 Eur) ir administracinis mokestis (844,62 Eur). Remiantis Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu nustatyta, kad vartojimo kredito palūkanų norma negali būti didesnė kaip 75 proc., o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte bendra vartojimo kredito kaina yra aiškiai išskaidyta į dviejų tipų išlaidas, nustatant joms skirtingo dydžio ribojimus, t. y. palūkanos ribojamos 75 proc. dydžiu, o visos kitos išlaidos – 0,04 proc. 2023 m. kovo 28 d. ieškovė kreipėsi į teismą, dėl skolos priteisimo iš atsakovo, todėl vartojimo kredito kaina buvo skaičiuojama nuo Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatyto mokėjimo grafiko dvidešimt ketvirtos įmokos, t. y. nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki kreipimosi į teismą, t. y. iki 2023 m. kovo 28 d., bet ne iki sutarties termino pabaigos, t. y. iki 2024 m. vasario 22 d.

Ieškovė paaiškinime nurodė, kad atliekant atsakovo kreditingumo vertinimą buvo vertinti matomi duomenys Sodros duomenų bazėje, atsakovo siųstas banko išrašas, taip pat, pagal PRDB duomenų bazę (Paskolų Rizikos Duomenų Bazė (PRDB) – tai Lietuvos banko administruojama duomenų bazė, į kurią pateikiami duomenys apie paskolos gavėjus ir jiems suteiktas paskolas. Duomenis teikia Lietuvos bankas, Lietuvos Respublikoje įsteigti bankai (kartu jie teikia ir savo kontroliuojamų įmonių (lizingo bendrovių) duomenis), užsienio bankų filialai, Centrinė kredito unija ir kredito unijos, vartojimo kredito davėjai, įrašyti į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriai, įrašyti į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą), UAB ,,Creditinfo Lietuva“ duomenų bazė SAIS (SAIS – skolininkų administravimo informacinė sistema), BKA duomenų bazė ( BKA – Bendra kreditų ataskaitų sistema sujungianti ir sinchronizuojanti Kreditų Biuro Infobankas (KBI) ir Paskolų Rizikos Duomenų Bazės (PRDB) ataskaitas į vieną, Gyventojų registro tarnybos duomenų bazė (informacinė administravimo sistema, teikianti duomenis apie asmenų deklaruotą gyvenamąją vietą, šeimos padėtį ir asmens tapatybės dokumento galiojimą), bei Lietuvos banko informacinė sistema, kurioje nurodomas asmenų, dėl kurių yra pateikti prašymai neleisti jiems sudaryti vartojimo kredito sutarčių, sąrašas (NASIS). Sudarant 2019 m. spalio 22 d. Vartojimo kredito sutartį, Nr. (duomenys neskelbtini), buvo vertinta: 1. Atsakovo siųstas banko išrašas su gaunamomis pajamomis. Sodros duomenų bazėje buvo matoma, kad atsakovas yra nedirbantis, tačiau savo asmens duomenų anketoje atsakovas nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) dirbantys asmenys yra statutiniai pareigūnai, todėl Sodra apie tokių asmenų gaunamas pajamas duomenų neteikia, atsižvelgiant į tai, iš atsakovo buvo paprašyta atsiųsti darbo arba profesinės karo tarnybos sutartį ir gaunamų pajamų banko išrašą. Atsakovas pateikė prašomus dokumentus. Profesinės karo tarnybos sutartyje buvo nurodyta, kad sutartis sudaryta nuo (duomenys neskelbtini), atsiųstame banko išraše, kad vidutinės gaunamos pajamos per mėnesį yra 1 168 Eur. Mokėjimo deklaracijoje atsakovas nurodė, kad gaunamos pajamos yra 1 515 Eur; 2. Gyventojų registro duomenimis šeimyninė padėtis: nevedęs (todėl vertinama visos gaunamos pajamos); 3. SAIS sistemos duomenimis atsakovas turėjo 3 pradelstus įsipareigojimus (59 dienas), kurie buvo refinansuoti; 4. PRDB ir BKA duomenų bazėse asmuo turėjo šešis kreditus, kurių bendra mėnesio įmoka buvo 422,27 Eur, viso nurodytos paskolos buvo refinansuotos; 5. Informacinės sistemos sąraše atsakovo nebuvo. Šiuo atveju buvo patikrintos visos privalomos duomenų bazės, bei tinkamai atliktas kreditingumo vertinimas pagal atsakingojo skolinimo nuostatus. Patikrinus asmens gaunamas pajamas ir turimus įsipareigojimus atsakovui V. P. buvo suteiktas 7 000 Eur vartojimo/refinansavimo kreditas 48 mėn. laikotarpiui.

Ieškovė nurodo, kad visi pranešimai buvo siųsti atsakovo nurodytu elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) ir SMS pranešimu nurodytu telefono numeriu (duomenys neskelbtini). Priede Nr. 10 „Sistemos išrašas apie atsakovui siųstą įspėjimą ir pranešimą apie sutarties nutraukimą“, matoma, kad atsakovo minimi dokumentai buvo pridėti siųstuose pranešimuose elektroniniu paštu. Remiantis 2019 m. spalio 22 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), bendrųjų sąlygų 6. 5. punktu, pranešimas apie Sutarties nutraukimą yra pateikiamas Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytu Kredito gavėjo el. pašto adresu. Remiantis 2019 m. spalio 22 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), specialiųjų sąlygomis, atsakovo nurodytas elektroninis paštas yra (duomenys neskelbtini), kuriuo ir buvo išsiųstas įspėjimas ir pranešimas apie sutarties nutraukimą. Ieškovui pranešimas buvo siųstas remiantis 2019 m. spalio 22 d. Vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytomis sąlygomis. Prieš suteikiant atsakovui kreditą, atsakovui elektroniniu paštu buvo pateikta refinansavimo paraiškos informacija. Atsakovo paskyroje taip pat buvo pateiktas refinansavimo paskolos pasiūlymas ir Vartojimo kredito sutarties bendrosios bei specialiosios sąlygos, kurias patvirtindamas jis nurodė, kad su jomis yra susipažinęs (Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1 skyrius). Su atsakovu buvo bendrauta ir telefonu.

Atsakovas V. P. atsiliepime nurodė, kad su ieškovės ieškiniu nesutinku. Sutartis tarp jo ir UAB „LSV Intergroup“ buvo sudaryta neatsižvelgiant į jo kreditingumą ir neįvertinus jo galimybių mokėti kredito įmokas. Siekiant nustatyti sudarytos sutarties teisingumą ir sąžiningumą, privalu įsitikinti, kad prieš suteikiant kreditą kredito davėjas teisingai įvertino skolininko kreditingumą. Prie pateikto ieškinio nėra pateikta duomenų apie kreditingumo vertinimą.

Ieškovė jo neinformavo apie sutarties nutraukimą, jokių įspėjimų ar pranešimų dėl gresiančių sankcijų ar sutarties nutraukimo negavo savo registruotos gyvenamosios vietos adresu, o ieškovo pateiktas priedas neturi užpildytos dalies su gavėjo adresu.

Ieškovė, suteikdama kreditą suprantamai neišaiškino Kredito sutarties specialiųjų sąlygų, kuriomis ieškinyje taip pat ne aiškiai grindžiami likusios gražinti skolos sumos paskaičiavimai.

Ieškiniu prašoma priteisti 844,62 Eur administracinio mokesčio, apie kurį prašant kredito nebuvo informuotas. Taip pat prašoma priteisti bendrą vartojimo kredito kainą, kurią sudaro 1 351,53 Eur palūkanų ir taip pat papildomai prašoma priteisti 375,96 Eur pelno palūkanų, kas šiuo atveju prieštarauja sąžiningumo principams.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašo įvertinti ar kreditorė prieš suteikiant kreditą atliko jo, kaip kredito gavėjo kreditingumo vertinimą ir į jį atsižvelgė. Atsižvelgiant į jo atliktas įmokas, likučiai atrodo gerokai per dideli. Taip pat prašo perskaičiuoti visas ieškovės reikalaujamas priteisti sumas ir įvertinti administracinio mokesčio ir dvejų skirtingų palūkanų reikalavimo sąžiningumą ir pagrįstumą.

Ieškovė UAB „LSV Intergroup“ ir atsakovas V. P. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžių laiką ir vietą pranešta tinkamai. Teisme gauti ieškovės UAB „LSV Intergroup“, atsakovo V. P. prašymai, kuriuose prašoma nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir jų paaiškinimais. Prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla nagrinėjama iš esmės ieškovei ir atsakovui nedalyvaujant.

Ieškinys tenkintinas išų dalies.

Byloje nustatyta, kad 2019 m. spalio 22 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 7 000 Eur kreditą, o atsakovas įsipareigojo iki 2023 m. lapkričio 22 d. grąžinti ieškovei visą gautą kreditą (7 000 Eur) ir sumokėti 44,50 procentų metines mokėjimo (pelno) palūkanas bei 0,039 procento administravimo mokestį (vartojimo kredito kainą), mokėdamas mėnesines 283,21 Eur dydžio įmokas. 2021 m. birželio 30 d. atsakovas kreipėsi į ieškovę su prašymu atidėti kredito įmokas 3 mėn., prailginat kredito terminą 3 mėnesiams, kadangi neteko darbo. Atsižvelgiantį į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme numatytą palūkanų atidėjimo tvarką, atsakovui buvo atidėtos įmokos 3 mėn. Tačiau atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, nuo 2021 m. lapkričio 22 d. priklausančių mokėti kasmėnesinių įmokų tinkamai nebemokėjo ir liko negrąžinęs ieškovei 5 236,99 Eur kredito bei nesumokėjęs 1 351,53 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų ir 844,62 Eur administravimo mokesčio, t. y. iš viso 2 196,15 Eur vartojimo kredito kainos. Ieškovė ne kartą atsakovą ragino padengti susidariusį įsiskolinimą, tačiau, teismo turimais duomenimis, iki sprendimo priėmimo dienos atsakovas ieškovei įsiskolinimo nėra padengęs. Ieškovė 2023 m. kovo 27 d. nutraukė Sutartį, o 2023 m. kovo 28 d. sustabdė palūkanų skaičiavimą. Nors atsakovas teigia, kad ieškovė jo neinformavo apie sutarties nutraukimą, jokių įspėjimų ar pranešimų dėl gresiančių sankcijų ar sutarties nutraukimo negavo savo registruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė vadovaujantis Sutarties bendrųjų sąlygų 6.5. punktu, kuriame nurodyta, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą yra pateikiamas Sutarties specialiose sąlygose nurodytu kredito gavėjo el. paštu adresu, šiuo atveju – (duomenys neskelbtini), siuntė tiek įspėjimą, tiek ir pranešimą apie sutarties nutraukimą. Pažymėtina, kad pranešimai buvo siųsti atsakovui ne tik el. paštu, tačiau ir SMS pranešimu Sutarties specialiose sąlygose nurodytu kredito gavėjo telefonu numeriu – (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodo, kad ieškovė, suteikdama kreditą suprantamai neišaiškino Kredito sutarties specialiųjų sąlygų. Šiuo atveju atsakovas pasirašydamas sutartį patvirtino, kad susipažino su Sutarties bendrosiomis ir specialiosiomis sąlygomis, kuriose išdėstyta visi kredito skaičiavimai.

Dėl atsakovo kreditingumo įvertinimo.

Atsakovas teigia, kad ieškovė netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo – atsakovo – kreditingumą.

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (redakcijoje, galiojusioje nuo 2018 m. gruodžio 1 d.) (toliau – VKĮ) 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Pagal minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Lietuvos banko valdybos vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 9 punkte numatyta, kad sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų <...>. Nuostatų 7.3 punkte nurodyta, kad vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas, kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad kredito institucijos netikrino ieškovo kreditingumo. Priešingai, ji tikrino visus prieinamus registrus. Pareiga atskleisti visą turimą būtinąją informaciją tenka prašymą dėl kreditavimo teikiančiam asmeniui. Ieškovė į bylą pateikė „Creditinfo“ asmeninę kredito istoriją, iš kurios matyti, kad 2019 m. spalio 22 d. atsakovas tą dieną turėjo 6 aktyvias sutartis. Vidutinė V. P. mėnesio įmoka – 422,27 Eur. Kredito reitingas buvo E klasės, apie kurią nurodoma, kad kreditoriams nerekomenduojama suteikti kredito ar prekių/paslaugų išsimokėtinai; tikimybė vėluoti atsiskaityti su kreditoriais 90 d. ir 100 proc. Tai tėra rekomendacinio pobūdžio vertinimas, tačiau teismas pažymi, kad santykyje su šia ataskaita, ieškovė atlikdama savo pareigą įvertinti atsakovo kreditingumą, turėjo būti itin atidi ir imtis jai prieinamų informacinių sistemų tikrinimo. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Nuostatų 7.5 ir 7.6 punktų reikalavimus, jog vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį, o jeigu nustatoma, kad gavėjas nepajėgus to atlikti, vartojimo kreditas vartojimo kredito gavėjui negali būti suteiktas. Taip pat iš kitų ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad Sutarties pasirašymo metu prie atsakovo turimų įsipareigojimų buvo žymos, kad atsakovas turėjo 3 pradelstus įsipareigojimus (59 dienas), kurie buvo refinansuoti.

Sodros duomenimis atsakovas nedirbo, tačiau savo asmens duomenų anketoje atsakovas nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini). Atsakovas ieškovei pateikė (duomenys neskelbtini)sutartį, kurioje nurodyta, kad sutartis sudaryta nuo (duomenys neskelbtini). V. P. 2019 m. spalio 22 d. užpildė Mokumo deklaraciją, kurioje nurodė, kad jo darbo užmokestis (4 mėnesių vidurkis) yra 1 515 Eur. Taip pat nurodė, kad turi keturis paskolos gavėjus, paskolų likučius ir mėnesines įmokas kiekvienam paskolos davėjui, iš viso – 410 Eur. Paprastai nepatvirtinti kredito gavėjo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai. Todėl būtent kredito davėjui kyla pareiga įvertinti kredito gavėjo pateiktą informaciją ir ją patikrinti prieinamose duomenų bazėse. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė, vertindama atsakovo kreditingumą, taip pat rėmėsi akcinės bendrovės ,,Swedbank“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašu apie V. P. gaunamą atlyginimą, kuriame nurodyta, kad atsakovo vidutinės gaunamos pajamos per mėnesį yra 1 168 Eur.

Vertinant atsakovo kreditingumą po ieškovės kreditų refinansavimo paslaugos suteikimo atsakovo įsipareigojimai finansų įstaigoms sumažėjo nuo 422,27 Eur iki 283,21 Eur, t. y. nuo 36,15 proc. iki 24,25 proc. Taigi šis procentas neviršija 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Remiantis Nuostatų 9 straipsniu, kuriame nurodoma, kad sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Todėl vertinant ieškovo pateiktus argumentus dėl kredito davėjos netinkamo kreditingumo įvertinimo yra nepagrįstas.

Ieškovui panaikinti sutartimi prisiimtų vartojimo paskolų palūkanų nėra teisinio pagrindo, nėra įrodytas ieškovės nesąžiningas kreditingumo vertinimas prieš suteikiant atsakovui vartojimo paskolą, juolab, kad jos neviršija 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su atsakovo kreditingumo vertinimu, visumą, daro išvadą, kad ieškovė nepažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo.

Dėl negrąžintos vartojimo kredito sumos.

Sutarčių pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai vartojimo kredito teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1–6.4 straipsniai). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis).

Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuojama, kad ieškovė suteikė atsakovui vartojimo kreditus, pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, gauto kredito negrąžino. Todėl atsakovas pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs visą vartojimo kreditą ar su juo susijusias sumas, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 5 236,99 Eur (7 000 Eur – 1 763,01 Eur) negrąžinto kredito, pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl bendrų vartojimo kredito kainų.

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti 2 196,15 Eur bendrą vartojimo kredito kainą, pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), paskaičiuotą nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2023 m. kovo 28 d., kurią sudaro 844,62 Eur administravimo mokestis bei 1 351,53 Eur mokėjimo (pelno) palūkanos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).

Teismas atkreipia dėmesį, kad ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje. Tačiau 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija tokią praktiką pakeitė. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad reikalavimas mokėti mokėjimo palūkanas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kurį sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu.

CK 6.221 straipsnio 3 dalis, aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažinti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą. Kitoks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi. Šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Taigi, pagal naujai suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti priteisiamos iš skolininko tik iki kredito sutarties nutraukimo momento. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdymo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato.

Pagal tarp šalių sudarytų sutarčių specialiąsias sąlygas, atsakovas įsipareigojo iki sutarties pabaigos termino, t. y. 2023 m. lapkričio 22 d. mokėti sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatytas 23,08 proc. dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis, kurias ieškovė, tinkamo Sutarties vykdymo atveju, pagrįstai tikėjosi iš atsakovo gauti. Sutartį laikant nutraukta nuo 2023 m. kovo 27 d., ieškovei iš atsakovo yra priteistina pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) iki sutarties nutraukimo priskaičiuotos mokėjimo (pelno) palūkanos, kurios sudaro 1 351,53 Eur (neapmokėto kredito išrašas, sutarties specialiosios ir bendrosios sąlygos).

Pažymėtina, jog atsakovas 2021 m. birželio 30 d. kreipėsi į ieškovę su prašymu atidėti kredito įmokas 3 mėn., prailginat kredito terminą 3 mėn., kadangi neteko darbo. Atsižvelgiant į VTĮ numatytą palūkanų atidėjimo tvarką, atsakovui buvo atidėtos įmokos 3 mėn. Atidėjimo laikotarpiu klientas, kaip numato VTĮ, mokėjimo tik palūkanas, kurios sudaro kredito kainą, nuo tuo metu buvusios likutinės paskolos sumos, t. y. 102,78 Eur. VTĮ numato, jog po atidėjimo laikotarpio, klientas su pirma įmoka turi padengti ir atidėjimo laikotarpio administracinį mokestį. Atsižvelgus į kliento situaciją, buvo nuspręstą taikyti nuolaidą administraciniam mokesčiui. Dėl atidėjimo atsakovui kredito kaina padidėjo 308,34 Eur.

Pasisakydamas dėl kitų ieškovės prašomų priteisti bendros vartojimo kredito kainų dalies, kurią sudaro, 844,62 Eur administravimo mokestis, teismas pažymi, kad pagal sutarčių specialiųjų sąlygų nuostatas sutarčių administravimo mokesčio dydis, tenkantis vienai vartojimo kredito dienai atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. neviršija šioje įstatymo nuostatoje nurodyto 0,04 proc. dydžio. Šalys sutartyje susitarė, kad administravimo mokestis yra įtraukiamas į kiekvieną kasmėnesinę įmoką ir tuo pačiu į bendrą vartojimo kredito kainą, kurią ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti iš atsakovo, pastarajam tinkamai vykdžius sutartį. Vertinant tai, kad ieškovės teikiami reikalavimai priteisti administravimo mokestį, apskaičiuoti už laikotarpį iki sutarties nutraukimo 2023 m. kovo 28 d., teismas priteisia ieškovei iš atsakovo administravimo mokestį pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – 844,62 Eur administravimo mokesčio.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodyta, ieškovės reikalavimas pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – dėl 2 196,15 Eur sumos, kurią įvardijo kaip bendrą vartojimo kredito kainą, nustatant, kad šį dydį sudaro 1 351,53 Eur mokėjimo (pelno) palūkanos ir 844,62 Eur administravimo mokestis, apskaičiuoti iki sutarties nutraukimo dienos, yra tenkinamas.

Dėl kompensacinių palūkanų.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 375,96 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 24 d. iki 2023 m. kovo 28 d., taikant 23,07 procentų metinę palūkanų normą. Ieškovė šį reikalavimą grindžia Sutarties specialiųjų sąlygų 13.2. punktu (kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą yra skaičiuojamos pelno (mokėjimo) palūkanos, kaip atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kurių dydis lygus šiose specialiosiose sutarties sąlygose nurodytai vartojimo kredito metinei palūkanų normai (23,07 proc.) ir yra skaičiuojamos nuo visos pradelstos grąžinti kredito sumos už visą pradelsimo laiką.

Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Teismas, atsižvelgdamas į minėtos Sutarties specialiųjų sąlygų nuostatos (specialiųjų sąlygų 13.2 punkto) turinį, konstatuoja, kad ieškiniu prašomos priteisti 375,96 Eur dydžio palūkanos, paskaičiuotos atsakovui pažeidus prievolę laiku mokėti kasmėnesines įmokas, yra laikytinos ne mokėjimo (pelno) palūkanomis, kaip nurodo ieškovė, tačiau kompensacinėmis palūkanomis. Šią išvadą patvirtina ir VKĮ nuostatos, pagal kurias vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai ir glaustai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, į kurią įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Nagrinėjamu atveju Sutartyje buvo numatyta 13 594,08 Eur bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, kurią sudaro grąžintina 7 000 Eur kredito suma ir 6 594,08 Eur bendra vartojimo kredito kaina, t. y. už laikotarpį iki 2023 m. lapkričio 22 d. paskaičiuotos palūkanos ir administravimo mokestis. Jokie kiti papildomi mokesčiai (palūkanos) Sutartyje nebuvo numatyti.

Teismas, nustatęs, kad prašomos priteisti 375,96 Eur palūkanos yra kompensacinės, spręsdamas dėl jų priteisimo, privalo atsižvelgti į VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį; jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Sutartyje yra nustatyta neproporcingai didelė atsakovo, kaip vartotojo, civilinė atsakomybė už Sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą, nes Sutartyje nustatytas kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo terminas bei jų dydis pažeidžia imperatyvias VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatas. Todėl Sutarties specialiųjų sąlygų 13.2. punkto nuostata (kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą yra skaičiuojamos pelno (mokėjimo) palūkanos, kaip atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kurių dydis lygus šiose specialiosiose sutarties sąlygose nurodytai vartojimo kredito metinei palūkanų normai ir yra skaičiuojamos nuo visos pradelstos grąžinti kredito sumos už visą pradelsimo laiką, pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme bei bendrųjų sutarties sąlygų nustatytas taisykles) pripažįstama nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8 dalis), o jos pagrindu skaičiuojamos kompensacinės palūkanos negali būti priteistos (Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1595-924/2020).

Dėl delspinigių priteisimo.

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti pagal sutartį paskaičiuotus 327,15 Eur delspinigius ir nurodo, kad jie paskaičiuoti už 180 dienų laikotarpį, taikant 0,05 proc. dydį, skaičiuojamą už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėtos įmokos. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytos VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nustatytus reikalavimus (Pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį), vertina, kad nurodytas netesybų dydis (0,05 proc.) ir ne didesnis kaip 180 dienų laikotarpis atitinka įstatymo nuostatas, todėl pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) paskaičiuotus 327,15 Eur delspinigius priteisia iš atsakovo ieškovės naudai.

Dėl reikalavimų priteisti procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

CK 6.210 straipsnyje numatyta, kad terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, už sumą, kurią mokėti praleistas terminas. Kadangi ieškovės reikalavimas priteisti metines palūkanas už priteistą skolos sumą yra pagrįstas įstatymo, jis tenkinamas ir ieškovei iš atsakovo priteisiamos 5 procentų palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 29 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinio suma yra 8 136,25 Eur, už kurį sumokėtas 183 Eur žyminis mokestis. Ieškinio reikalavimus tenkinus iš dalies, t. y. 95 proc., ieškovei iš atsakovo priteistinas 173,85 Eur sumokėtas žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 92 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 Eur. Šiuo nagrinėjamu atveju, procesinių dokumentų išlaidos neviršija 5 Eur, todėl valstybės naudai iš šalių procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir CPK 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 5 236,99 Eur (penkis tūkstančius du šimtus trisdešimt šešis eurus devyniasdešimt devynis centus) negrąžintos paskolos (vartojimo kredito), 2 196,15 Eur (du tūkstančiu vieną šimtą devyniasdešimt šešis eurus penkiolika centų) vartojimo kredito kainos (mokėjimo (pelno) palūkanų ir administravimo mokesčio), 327,15 Eur (tris šimtus dvidešimt septynis eurus penkiolika centų) delspinigių, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 173,85 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris eurus aštuoniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „LSV Intergroup“, juridinio asmens kodas 302414832.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2019 m. spalio 22 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų 13.2. punkto nuostatą: kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą yra skaičiuojamos pelno (mokėjimo) palūkanos, kaip atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kurių dydis lygus šiose specialiosiose sutarties sąlygose nurodytai vartojimo kredito metinei palūkanų normai ir yra skaičiuojamos nuo visos pradelstos grąžinti kredito sumos už visą pradelsimo laiką, pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme bei bendrųjų sutarties sąlygų nustatytas taisykles.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.

Teisėja                                                                                Loreta Masevičiūtė