Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-25-495/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00961-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1;

1.2.19.6; 2.2.1.9; 2.3.2.2.13; 2.3.6.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus, Rimos Ažubalytės, Arvydo Daugėlos, Sigitos Jokimaitės, Tomo Šeškausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistajai N. G., jos gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

nuteistajai R. P., jos gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, 

nukentėjusiajai M. K., jos atstovei advokatei Rasai Gradauskienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. G. ir nuteistosios R. P. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 25 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžiu:

N. G. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad ji padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

R. P. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 229 straipsnį, neįrodžius, kad ji padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 25 d. nuosprendžiu, patenkinus nukentėjusiosios M. K. atstovės advokatės Rasos Gradauskienės apeliacinį skundą ir iš dalies – Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Vingaudo Rinkevičiaus apeliacinį skundą, panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

N. G. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), N. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, pritaikius BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant ją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. P. nuteista pagal BK 229 straipsnį 38 MGL (1431,08 Eur) dydžio bauda.

        Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prokuroro, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       N. G. nuteista už tai, kad, būdama A. L. sutuoktinė, turėdama išankstinį tikslą savo naudai po sutuoktinio A. L. mirties įgyti sutuoktinio asmenine nuosavybe priklausantį turtą, organizavo notaro išvažiuojamąjį posėdį A. L. testamentui patvirtinti, t. y. žinodama, kad civilinėje byloje Nr. 2-17286-800/2015 dėl A. L. pripažinimo neveiksniu, globos nustatymo, turto administratoriaus paskyrimo pagal 2015 m. birželio 11 d. jos pačios pareiškimą 2015 m. rugpjūčio 3 d. atliktos A. L. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu nustatyta, kad jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, siekdama nuslėpti sutuoktinio tikrąją sveikatos būklę, 2015 m. rugpjūčio 17 d. pervežė komos būsenos A. L. iš LSMUL Kauno klinikų į namus (duomenys neskelbtini), iki A. L. mirties 2015 m. gruodžio 14 d. neleisdama M. K. (motinai) matytis su sūnumi A. L., 2015 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į UAB Vilijampolės sveikatos centrą, gavo siuntimą į viešosios įstaigos Kalniečių poliklinikos Psichikos sveikatos skyrių dėl A. L. psichinės būklės įvertinimo specialiesiems poreikiams nustatyti ir tą pačią dieną į namus atvykusį gydytoją S. J. įtikino įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis medicinos dokumento išrašo, forma Nr. 027a, išvadoje. Toliau vykdydama savo planą, kreipėsi į Kauno (duomenys neskelbtini) notarę R. P. dėl A. L. testamento sudarymo namuose (duomenys neskelbtini), pateikdama gydytojo išrašytą medicinos dokumentą, forma Nr. 027a, įtikinusi notarę R. P., kad sutuoktinis A. L. po mirties savo turtą nori palikti jai, suorganizavo notarės išvažiuojamąjį posėdį, pakvietė testamento liudininkes Z. T., A. V. ir R. L., kurios (duomenys neskelbtini), 18 val. 20 min. patvirtino A. L. testamentą, notarinio registro Nr. 5-2-6278, už A. L., kaip negalintį dėl ligos pasirašyti. Tokiais savo veiksmais N. G. (L.) apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės A. L. turtą: 82 600 Eur vertės gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), 513 Eur vertės kiemo statinius (duomenys neskelbtini), 48 600 Eur vertės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 17 200 Eur vertės negyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), 402,50 Eur vertės ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1350 Eur vertės ½ dalį automobilio „Toyota Cruiser“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

2.       R. P. nuteista už tai, kad, būdama asmuo, prilygintas valstybės tarnautojui, dirbdama Kauno (duomenys neskelbtini) notare, dėl neatsargumo atliko savo pareigas netinkamai, t. y., būdama atsakinga už neginčijamų fizinių ir juridinių asmenų ar kitų organizacijų ir jų padalinių subjektinių teisių ir juridinių faktų įtvirtinimą, turėdama pareigą užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą, būdama atsakinga už tai, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, nesilaikė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 1, 2, 30, 31 straipsnių reikalavimų, t. y. 2015 m. rugpjūčio 31 d. 18.20 val. patvirtino savo parašu ir antspaudu negalinčio suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti testatoriaus A. L. testamentą, prieš tai neišaiškinusi jam atliekamų notarinių veiksmų prasmės ir pasekmių asmenims, kurie nori juos atlikti, ir neįsitikinusi testatoriaus A. L. veiksnumu. Tokiais veiksmais ir jų pobūdžiu, teisės aktais ginamų interesų pažeidimais sumenkindama valstybės tarnautojui prilyginto asmens – notaro autoritetą, sudarydama sąlygas tretiesiems asmenims įgyti kito asmens turtą prieš jo valią, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir sumenkino notariato autoritetą, todėl padarė didelę žalą valstybei.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintųjų N. G. ir R. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, jų visumą, tarpusavio sąryšį, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad N. G. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, o R. P. veikoje – nusikalstamos veikos, nustatytos BK 229 straipsnyje, požymiai.

III. Kasacinių skundų argumentai

4.       Kasaciniu skundu nuteistoji N. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jos išteisinimo. Be to, byloje yra teisinis pagrindas panaikinti abu nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo proceso. Kasatorė skunde nurodo:

4.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė BK 182 straipsnio 2 dalį ir padarė esminius BPK pažeidimus.

4.2.                      Ikiteisminis tyrimas nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2017 m. kovo 9 d. nebuvo pratęstas ir tinkamai neperduotas kitai prokuratūrai. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Zuzevičiaus 2017 m. kovo 9 d. nutarime (atnaujinti praleistą ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsti), remiantis prokuroro V. Rinkevičiaus tarnybiniu pranešimu (kurio baudžiamosios bylos medžiagoje nėra), nurodoma, kad Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos (IBPS) bylų lange šio ikiteisminio tyrimo apskritai nebuvo, jokių veiksmų atlikti nebuvo galima, negauta sistemos pranešimų dėl besibaigiančio termino, dėl to ikiteisminio tyrimo pareigūnas nesikreipė į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo. Tai reiškia, kad nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2017 m. kovo 9 d. ikiteisminio tyrimo iš viso nebuvo ir negalėjo būti. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu nuo 2016 m. liepos 29 d. ikiteisminis tyrimas perduotas Kauno apygardos prokuratūrai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas toleravo tokią situaciją, kai nepratęsus ikiteisminio tyrimo buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai.

4.3.                      Teismai nesivadovavo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-895/2015 pateiktais išaiškinimais, kad proceso įstatyme nustatyta galimybė prokurorui kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją prašant pratęsti ikiteisminiam tyrimui užbaigti nustatytą terminą, bet tai turi būti daroma nepasibaigus nustatytam ikiteisminio tyrimo užbaigimo terminui; pažeidus tokią prokuroro pareigą ar netinkamai ją realizavus pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą (dabar galiojančios redakcijos BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas) byla kaltinamajam nutrauktina. Kasatorės manymu, toks pagrindas išlieka nepriklausomai nuo to, ar ikiteisminio tyrimo terminas nustatytas įstatyme, ar teismo procesiniame sprendime, – negalima tokia situacija procese, kad ikiteisminis tyrimas būtų tęsiamas savaime. Apeliacinės instancijos teismas šios nutarties teisinės reikšmės tinkamai neįvertino. 

4.4.                      Apeliacinės instancijos teismo pritarimas netinkamam ikiteisminio tyrimo organizavimui ir kontrolei yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, sietinas su esminiu teisės principu ex iniuria ius non oritur (iš teisės pažeidimo teisė neatsiranda). Visi ikiteisminio tyrimo veiksmai po 2016 m. liepos 29 d., taip pat aukštesniojo prokuroro 2017 m. kovo 9 d. nutarimas atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsti buvo neteisėti. BPK nustato teisę atnaujinti ikiteisminį tyrimą (o ne terminą) tik teisėtais būdais ir esant teisėtam procesiniam pagrindui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ne tik svarbių, bet jokių priežasčių atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Septynių mėnesių terminas, kai ikiteisminis tyrimas nebuvo pratęstas, turi būti vertinamas BPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos „per trumpiausius terminus“ kontekste. Šioje byloje viršytas ir BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas devynių mėnesių terminas. Iki 2016 m. liepos 29 d. nesurašius kaltinamojo akto ir prokurorui nepriėmus nutarimo kreiptis į aukštesnįjį prokurorą ar ikiteisminio tyrimo teisėją dėl ikiteisminio tyrimo termino nustatymo ar tokio termino pratęsimo visi po šio termino atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo neteisėti, o teismai nepagrįstai tokių veiksmų rezultatais rėmėsi. Baudžiamasis procesas dėl jo neteisėtumo turėjo būti nutrauktas proceso žemesnės instancijos teismuose metu.

4.5.                      Apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo baudžiamojo proceso įstatymo normas, susijusias su kaltinimo keitimu apeliacinės instancijos teisme (BPK 255 straipsnio 1 ir 2 dalys, 256 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 ir 4 dalys). Šiam teismui atmetus prokuroro prašymą keisti kaltinimą, teismas tokį sprendimą turėjo paskelbti dar prieš tirdamas įrodymus ir baigiamąsias kalbas, kadangi gynyba galėjo būti kitokia. Apeliacinės instancijos teismo procesinė elgsena neatitinka asmens teisės žinoti, kuo yra kaltinamas. 

4.6.                      BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kiek jis nesusietas su galimybe gintis nuo aiškaus kaltinimo, o ne nuo neapibrėžto skaičiaus kaltinimo modifikacijų, nuo kurių gynyba gali būti skirtinga tiek veikos faktinių aplinkybių, tiek ir veikų teisinės kvalifikacijos požiūriu, pagal turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, teisinės valstybės ir teisingumo principams. Svarstytina, ar nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BPK 256 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), kurioje įtvirtintas teisinis reguliavimas, leidžia nuosprendyje palikti ir kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

4.7.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią BK 182 straipsnio prasme svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios (dalinės ar jungtinės) nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2006, 2K-65/2011, 2K-187-895/2017 ir kt.). Nekelia abejonių, kad turtas, kurį esą N. G. užvaldė, veikos metu priklausė jai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pagal apeliacinės instancijos teismo poziciją, kasatorė užvaldė ir tą turto dalį, kuri teisėtai jai priklausė. N. G. nepagrįstai buvo kaltinama žinojusi, kad ji nėra A. L. turto paveldėtoja. Tačiau pagal įstatymą ir paveldėjimo teisės liudijimą kasatorė yra mirusio sutuoktinio A. L. turto paveldėtoja. Tai, kad paveldėjimo byloje buvo sudaromas turto apyrašas, kuris buvo ginčijamas civilinio proceso tvarka, rodo civilinį teisinį ginčo santykio pobūdį. Apeliacinės instancijos teismo pozicija nepripažinti civilinio teisinio santykių pobūdžio yra ydinga, nes bendrosios jungtinės nuosavybės bendraturtis negali būti pripažintas sukčiavimo nusikalstamos veikos subjektu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad N. G. testamentu įgijo svetimą turtinę teisę, taip pažeidė ultima ratio (baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė teisinė priemonė) principą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K-329/2011, 2K-30-699-2016, 2K-184-697/2017, 2K-65-697/2019 pateiktų išaiškinimų dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atskyrimo. A. L. testamento negaliojimo klausimas buvo išspręstas civilinio proceso tvarka, todėl negalėjimo apginti savo teises civilinio proceso tvarka kriterijus buvo eliminuotas.

4.8.                      Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kieno atžvilgiu buvo naudojama esminė apgaulė. Iš prieštaringų nuosprendžio motyvų galima spręsti, kad N. G. apgavo notarę R. P., kuri taip pat byloje nuteista. Psichiatrui S. J., nustačiusiam, kad A. L. būklė buvo kintanti, skirtingai nei notarei, kaltinimas jokių pretenzijų nereiškė. Kaltinamajame akte nurodyta, kad kasatorė „įtikino“ gydytoją S. J. ir notarę R. P. dėl ligonio A. L. būklės, nors šie asmenys turėjo pakankamai specialiųjų žinių ir kompetencijos patikrinti jo būklę. Apie Z. T., A. V. ir R. L. įtikinėjimą kaltinime nepasisakyta, o N. G. nebuvo kaltinama bendrininkavimu nė su vienu asmeniu. „Įtikinimas“ nėra esminė apgaulė ir nesudaro BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos būtinojo požymio.

4.9.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus teigdamas, kad N. G. žinojo, jog nėra paveldėtoja ir A. L. sveikatos būklę. Medikai skirtingai nurodė dėl A. L. komos ir vegetacinės būklės, galimybės atgauti sąmonę, tačiau laikėsi vienodos nuomonės, kad asmenys, neturintys specialiųjų žinių, negali tinkamai diagnozuoti ligonio refleksų ir atskirti reflektyvią motoriką nuo valingų judesių. Tai, kad A. L. rodė požymius, iš kurių buvo galima spręsti apie jo sąmoningumą, patvirtino ir policininkas P. P.. N. G. galimai neteisingas A. L. būklės vertinimas taip pat paneigia esminės apgaulės požymio buvimą. Nesant pagrindo teigti, kad kasatorė galėjo žinoti, jog A. L. būklė niekada nepagerės, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą.

4.10.                      Paskelbus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, jo nuorašas nebuvo įteiktas paskelbimo metu dalyvavusiai nuteistajai R. P. ir tą pačią dieną nuorašo paprašiusiam kasatorės gynėjui. Taip buvo padarytas esminis BPK 310 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

5.       Kasaciniu skundu nuteistosios R. P. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

5.1.                      Apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį, nes R. P. veiksmuose nebuvo nusikaltimo, nustatyto BK 229 straipsnyje, požymių.

5.2.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. P. veiksmais buvo padaryta didelė žala, neatitinka bylos medžiagos ir baudžiamosios teisės nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad: dėl neteisėto notarės veiksmo netiesiogiai nukentėjo tik M. K., kuri kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka, ir teismas testamentą pripažino negaliojančiu, o testamento nuginčijimas nebuvo apsunkintas; notarės veiksmai palietė tik nukentėjusiąją M. K. ir tai rodo, jog apskritai notariato autoritetas nenukentėjo; M. K. teisių pažeidimas R. P. net nebuvo inkriminuotas; notariato autoriteto sumenkinimu negali būti laikomas faktas, jog R. P. neatliko pareigų, kaip jas turėjo atlikti; testatorius dėl ligos savo valios negalėjo nei suformuoti, nei išsakyti, jo valia liko nežinoma, todėl tretieji asmenys negalėjo įgyti kito asmens turto prieš jo valią.

5.3.                      Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad baudžiamosios teisės normomis saugomi gėriai nebuvo pažeisti. Byloje nustatyta, kad po A. L. mirties įpėdinių N. G. ir M. K. ginčas dėl turto buvo išspręstas civilinio proceso tvarka. Sprendžiant klausimą dėl galimybės pažeistas teises ginti civilinės teisės priemonėmis nėra svarbi A. L. sveikatos būklė, buvusi testamento tvirtinimo metu. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad notarė R. P. padarė didelę žalą valstybei ir notariato autoritetui, yra formalaus pobūdžio ir nepaneigia išteisinamajame nuosprendyje padarytos išvados apie didelės žalos nebuvimą. Vertinant notarės veiksmais sukeltas pasekmes svarbu ir tai, kad testamente nebuvo nurodyta, jog A. L. testamentinei įpėdinei palieka savo asmeninį turtą ar kokį nors konkretų turtą. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad testamente nerašoma, kad juo atimama paveldėjimo teisė iš kokio nors konkretaus asmens. Ginčas dėl turto atsirado tik paaiškėjus, kad, be N. L., yra dar viena pretendentė į palikimą, apie kurios buvimą pagal teismų nustatytas aplinkybes testamento tvirtinimo metu R. P. nežinojo. Taigi testamentas palietė tik vieno suinteresuoto asmens turtines teises. Negalima konstatuoti, kad testamentas, kuris jo patvirtinimo metu N. G. nesuteikė jokių konkrečių teisių į turtą, galėjo sukelti tokius sunkius padarinius – didelio masto žalą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad notarė atliko iš esmės teisėtus veiksmus, nes formaliai buvo įvykdytos visos sąlygos, keliamos testamentams, kuriuos sudaro sergantys ir dėl to negalintys patys pasirašyti asmenys. Abiem teismams konstatavus, kad A. L. testamentas palietė tik vieną nukentėjusiąją, nėra pagrindo manyti apie didelės žalos buvimą.

5.4.                      Kritikuotina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad notarei netinkamai vykdžius savo pareigas buvo sudarytos sąlygos kitam asmeniui padaryti nusikaltimą. Šis požymis nebuvo minimas kaltinamajame akte, o teisminio bylos nagrinėjimo metu prašymas pakeisti kaltinimą R. P. nebuvo pateiktas. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas tokią aplinkybę, viršijo apeliacinio skundo ribas ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Nuosprendyje nustatyta, kad N. G., apgavusi notarę, įgijo teisę į didelės vertės A. L. turtą. Tačiau nuosprendyje paliktas teiginys, kad dėl netinkamo notarės pareigų atlikimo buvo sudarytos sąlygos tretiesiems asmenims įgyti kito asmens turtą prieš jo valią, nors taip pat nurodyta, kad A. L. buvo tokios būklės, kai nesuprato savo veiksmų esmės, negalėjo jų valdyti, pareikšti savo valios ir pan. Tai rodo apkaltinamojo nuosprendžio nelogiškumą ir prieštaringumą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kitas asmuo padarė sunkų nusikaltimą turtinėms teisėms (t. y. N. G. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką), prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms.

5.5.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsiaiškino sukčiavimo esmę. Šis teismas nurodė, kad N. G. apgavo notarę, kuri dėl apgaulės patvirtino testamentą. Su tokia išvada būtų galima sutikti, jeigu apeliacinės instancijos teismas nebūtų konstatavęs, kad testamentas suteikė N. G. teisę į svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsiaiškino, kokias turtines pasekmes sukuria testamentas. R. P. patvirtintas A. L. testamentas nesuteikė teisės N. G. į A. L. turtą, nes po jo patvirtinimo A. L. gyveno daugiau nei tris mėnesius ir testamento tvirtinimo metu R. P. nesudarė sąlygų kitam asmeniui padaryti sunkų turtinio pobūdžio nusikaltimą. Tai, kad dėl R. P. veiksmų kitam asmeniui neatsirado galimybė padaryti nusikalstamą veiką, galima spręsti iš to, kad apgaule galima užvaldyti tik svetimą turtą, o apkaltinamajame nuosprendyje akcentuojama, kad N. G. užvaldė A. L., kuris buvo su ja susituokęs, turtą. Aplinkybė, kad dalis byloje aptariamo turto testamento sudarymo metu buvo asmeninė A. L. nuosavybė, nesuteikia teisės iš anksto to turto laikyti svetimu N. G..

5.6.                      Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs N. G. mirusio sutuoktinio A. L. įpėdine, neįvertino, kad testamento sudarymo metu nebuvo aišku, kiek A. L. mirties dieną gali būti jo turto paveldėtojų, ir kad tuo metu nustatyti, koks turtas buvo svetimas N. G. ir ar apskritai jis buvo jai svetimas, nebuvo įmanoma. R. P. patvirtintas A. L. testamentas nesukūrė prielaidų tretiesiems asmenims padaryti kokią nors nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad R. P., tvirtindama testamentą, turėjo sugebėti prognozuoti įvykių eigą ir pasekmes, nėra teisingas, nes notaras gali tik numanyti, jog kas nors ar kada nors gali civilinio proceso tvarka inicijuoti testamento pripažinimą negaliojančiu. Tačiau pagal aplinkybes, buvusias tvirtinant testamentą, notarė buvo įtikinta, kad N. L. yra vienintelė A. L. įpėdinė.

5.7.                      Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, neginčytinai patvirtinančių R. P. veiksmuose buvus neatsargios kaltės požymius. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad notarė, prieš tvirtindama A. L. testamentą, atliko visus veiksmus pagal savo galimybių ribas. Teisės aktai neįpareigoja notaro tokiais atvejais reikalauti teismo psichiatrų išvadų dėl testatoriaus būklės. Teismas nenustatė, kokiuose teisės aktuose nustatytų pareigų neįvykdė notarė ir ką ji papildomai turėjo padaryti, – to nepadarius nebuvo pagrindo svarstyti BK 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto subjektyviojo požymio buvimo jos elgesyje klausimo. Kad R. P. veiksmuose buvo neatsargios kaltės požymių, nesuteikia pagrindo spręsti ir tai, jog, notarei atvykus į testatoriaus namus, ten esančios liudytojos ir už A. L. pasirašiusi Z. T. nieko nepasakė apie tai, jog A. L. nesupranta savo veiksmų reikšmės ir pasekmių, nes šios liudytojos nebuvo traukiamos baudžiamojon atsakomybėn. 

5.8.                      Apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino netinkamai arba apskritai jų nevertino. Teismas neaptarė, kokią įtaką subjektyviosios pusės formavimuisi galėjo turėti pirmosios instancijos teismo paminėti A. L. nevalingi veiksmai (palenkdavo galvą, pritariamai mirksėdavo, šypsodavosi arba ašarodavo, judindavo kojas bei rankas, netgi paspausdavo kitam žmogui ranką). Notarė, neturinti specialaus medicininio išsilavinimo, teismų nustatytomis aplinkybėmis nevalingus žmogaus judesius galėjo laikyti jo valios išraiška.

5.9.                      Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė savo pozicijos, kaip vieno asmens apgaulė galėjo paveikti notarės subjektyviąją pusę. Bylos aplinkybės nerodo, kad notarė žinojo ar galėjo žinoti, jog A. L. testamento sudarymo metu galėjo suprasti veiksmus ir juos valdyti, kadangi tas faktas nuo jos buvo nuslėptas. Kita vertus, vien faktas, kad notarė patvirtino žmogaus, negalėjusio suvokti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, testamentą, nesuteikia teisės taikyti jai baudžiamosios atsakomybės. Civilinę bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad notarė galimai padarė nusikalstamą veiką. Be to, dėl padarytų Notariato įstatymo pažeidimų tvirtinant A. L. testamentą notarė neteko darbo. Tai rodo, kad jos atsakomybės klausimas buvo išspręstas drausmine tvarka.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Nuteistosios N. G. ir nuteistosios R. P. gynėjo advokato R. Girdziušo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 176 straipsnio reikalavimų laikymosi

7.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2016 m. sausio 7 d. Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, gavus nukentėjusiosios M. K. pareiškimą, kuriuo buvo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėtų N. G. (buvusi pavardė – L.), R. P. ir kitų asmenų, pasirašiusių už A. L., veiksmų, patvirtinant nukentėjusiosios sūnaus A. L., buvusio nesąmoningos būklės, testamentą.

8.       Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės L. Svidinskaitės-Ridikės 2016 m. gegužės 26 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 punktu, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, o ginčas, kilęs tarp N. L.s (G.) ir M. K., neperžengia civilinės teisės reguliavimo sferos bei spręstinas išimtinai civilinio proceso tvarka. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Auryla 2016 m. liepos 4 d. nutarimu netenkino M. K. skundo dėl prokurorės L. Svidinskaitės-Ridikės 2016 m. gegužės 26 d. nutarimo panaikinimo. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi patenkinus pareiškėjos M. K. skundą buvo panaikintas aukštesniojo prokuroro J. Aurylos 2016 m. liepos 4 d. nutarimas netenkinti M. K. skundo.

9.       Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės N. Urbonavičienės 2016 m. liepos 29 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 217 straipsniu, buvo panaikintas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės L. Svidinskaitės-Ridikės 2016 m. gegužės 26 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas. Po šio nutarimo priėmimo ikiteisminio tyrimo organizavimas buvo perduotas Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorams.

10.       BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnyje nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Taigi, siekiant užtikrinti proceso greitumą, BPK, be kita ko, yra nustatyti ikiteisminio tyrimo terminai.

11.       Pagal BPK 176 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip: 1) dėl baudžiamojo nusižengimo – per tris mėnesius; 2) dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų – per šešis mėnesius; 3) dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų – per devynis mėnesius. Ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimo tvarka reglamentuojama BPK 176 straipsnio 2 dalyje, joje nustatyta, kad dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių šio straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija.

12.       Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistosios N. G. kasacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad šioje byloje buvo padarytas BPK 176 straipsnio pažeidimas, nes pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui jis nebuvo pratęstas.

13.       Minėta, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2016 m. sausio 7 d. Taigi, BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto devynių mėnesių ikiteisminio tyrimo termino dėl sunkaus nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, pabaiga faktiškai buvo 2016 m. spalio 8 d. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminis tyrimas iki šio termino įstatymo nustatyta tvarka būtų pratęstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, perdavus ikiteisminio tyrimo organizavimą Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorams, 2017 m. kovo 9 d., t. y. praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo atnaujinimo ir penkiems mėnesiams nuo tada, kai faktiškai pasibaigė devynių mėnesių ikiteisminio tyrimo terminas (2016 m. spalio 8 d.), Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras E. Zuzevičius, vadovaudamasis BPK 102 straipsniu, pagal kurį dėl svarbių priežasčių praleistas terminas gali būti atnaujintas, priėmė nutarimą atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą ir pratęsti jį iki 2017 m. balandžio 7 d. Toks nutarimas motyvuotas tuo, kad 2017 m. kovo 8 d. buvo gautas Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. Rinkevičiaus tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog dėl Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos (IBPS) klaidos sistemoje nebuvo rodomas teisingas ikiteisminio tyrimo terminas, todėl sistema iš anksto neperspėjo apie pasibaigiantį ikiteisminio tyrimo terminą, sistemos bylų lange šio ikiteisminio tyrimo išvis nebuvo, jokių veiksmų atlikti nebuvo galima, nebuvo galima matyti ikiteisminio tyrimo termino, ikiteisminio tyrimo pareigūnas negavo sistemos pranešimų dėl besibaigiančio termino, todėl nesikreipė į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimo. Pirmosios instacijos teisme ikiteisminio tyrimo termino atnaujinimo ir jo pratęsimo klausimas nebuvo keltas ir spręstas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Zuzevičiaus 2017 m. kovo 9 d. nutarimas nebuvo apskųstas, yra įsiteisėjęs, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra neteisėtas.

14.       Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Zuzevičiaus 2017 m. kovo 9 d. nutarimas atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsti yra teisėtas. Tačiau tokio nutarimo priėmimas nepaneigia aplinkybės, kad nagrinėjamoje byloje buvo nesilaikoma BPK 176 straipsnio reikalavimo – pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui jį pratęsti. Minėta, kad, pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui ir jo nepratęsus, ikiteisminis tyrimas iki prokuroro nutarimo atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsti buvo toliau atliekamas pakankamai ilgą laiką, o tai iš esmės prieštarauja BPK 176 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose aiškiai apibrėžtų ikiteisminio tyrimo terminų paskirčiai ir tikslui – sustiprinti ikiteisminio tyrimo kontrolę bei sumažinti ikiteisminio tyrimo vilkinimo galimybes. 

15.       BPK 170 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas. Pagal BPK 172 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, be kita ko, privalo atlikti būtinus proceso veiksmus, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos, prokuroro nustatytu laiku pranešti šiam apie ikiteisminio tyrimo eigą. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas pagal kompetenciją organizuoja ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio veiklą ir kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinę veiklą taip, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

16.       Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras, taip pat ikiteisminį tyrimą atliekantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas ne tik turi pareigą užtikrinti, kad nusikalstamos veikos būtų greitai ir išsamiai atskleistos, bet kartu yra atsakingi už tai, kad ikiteisminis tyrimas vyktų griežtai laikantis įstatyme nustatytų terminų. Šiuo atveju minėtos pareigos tinkamai nebuvo įvykdytos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Zuzevičiaus 2017 m. kovo 9 d. nutarime paminėto Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. Rinkevičiaus tarnybinio pranešimo, kuriame nurodytos ikiteisminio tyrimo termino praleidimo priežastys, bylos medžiagoje apskritai nėra. Tačiau, net jeigu būtų tikima, kad toks tarnybinis pranešimas iš tiesų buvo ir dėl informacinės sistemos klaidos ikiteisminio tyrimo pareigūnas negavo pranešimų dėl besibaigiančio ikiteisminio tyrimo termino bei nesikreipė į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimo, ikiteisminio tyrimo terminų kontrolė negali apsiriboti vien informacijos apie ikiteisminio tyrimo terminus, kuri nurodyta Integruotoje baudžiamojo proceso informacinėje sistemoje (IBPS), patikrinimu. Šiuo tikslu paprastai turi būti įvertinami ir baudžiamojoje byloje esantys duomenys apie ikiteisminio tyrimo pradžią, eigą, ikiteisminio tyrimo termino ankstesnius pratęsimus ir pan. Kadangi nagrinėjamoje byloje iš esmės to padaryta nebuvo, susidarė situacija, kai, suėjus BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam devynių mėnesių ikiteisminio tyrimo terminui, ikiteisminio tyrimo terminas (toliau – ir IT terminas) byloje įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pratęstas daugiau nei penkis mėnesius.

17.       Tačiau, priešingai nei teigiama nuteistosios N. G. kasaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2017 m. kovo 9 d. ikiteisminio tyrimo iš viso nebuvo ir negalėjo būti. Sprendžiant, ar, nepratęsus IT termino, buvo iš esmės pažeista įtariamųjų teisė į teisingą procesą, o kartu ir teisė į greitą procesą, būtina vertinti du aspektus. Pirma, ar tinkamai pradėto IT termino nepratęsimas pats savaime daro tokį procesą neteisėtą; antra, ar ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, taip esmingai pažeidžiant teisę į greitą procesą. Konkrečių IT terminų nustatymą BPK lėmė siekis užtikrinti, kad procesas vyktų be nepagrįsto delsimo, tačiau jų pratęsimo tvarka leidžia daryti išvadą, jog ikiteisminio tyrimo terminų pasibaigimas ikiteisminio tyrimo savaime nenutraukia. Terminų pasibaigimas nėra pagrindas prokurorui nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes toks atvejis nenurodytas BPK 212 straipsnyje. Kita vertus, BPK 215 straipsnyje nurodyta tvarka, kaip gynyba, mananti, kad IT yra vilkinamas, gali kreiptis dėl IT nutraukimo dėl pernelyg ilgos IT trukmės. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui toliau vykęs baudžiamasis procesas buvo neteisėtas. Tai atitinka ir teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-689/2020). Antra, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad po ikiteisminio tyrimo atnaujinimo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės N. Urbonavičienės 2016 m. liepos 29 d. nutarimu ir po ikiteisminio tyrimo organizavimo perdavimo Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorams ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2017 m. kovo 9 d. byloje buvo intensyviai atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai: apklausti liudytojai, specialistai, pateiktos užklausos įvairioms įstaigoms dėl dokumentų pateikimo, gauti atsakymai, apžiūrėti gauti dokumentai, spręsti proceso šalių prašymai, susipažinta su civiline byla dėl testamento panaikinimo ir kt. 

18.       Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistosios N. G. kasaciniame skunde nurodyta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-895/2015 nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, pagrindžiančiu būtinybę baudžiamąjį procesą pripažinti neteisėtu, nes šios bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, minėtoje kasacinėje byloje buvo nagrinėjama situacija, susijusi su jau minėto BPK 215 straipsnio taikymu, kai prokuroras, jau pasibaigus ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytam ikiteisminio tyrimo pratęsimo terminui, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją prašydamas pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi prokuroro prašymą atmetė. Ši nutartis prokuroro buvo apskųsta aukštesniajam teismui prašant nutartį panaikinti ir ikiteisminio tyrimo terminą atnaujinti bei jį pratęsti, tačiau apygardos teismo nutartimi, kuri pagal BPK yra galutinė ir neskundžiama, prokuroro skundas buvo atmestas. Taigi ikiteisminio tyrimo tąsa šioje byloje tapo negalima, o prokuroras, kaip tai nustatyta BPK 215 straipsnio 5 dalyje, turėjo surašyti byloje kaltinamąjį aktą arba nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Šioje byloje situacija yra iš esmės kitokia, nes, pasibaigus įstatyme (šiuo atveju BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte) nustatytam ikiteisminio tyrimo terminui, ikiteisminis tyrimas savaime nepasibaigė, jo tąsa nenutrūko.

19.       Pagal Konstitucijos 118 straipsnį, BPK 2, 164 straipsnius ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). BPK 174 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurios veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, pareigūnas. Siekiant užtikrinti, kad nusikalstama veika būtų ištirta kuo greičiau ir išsamiau, tyrimas gali būti pavestas kitos vietovės prokurorui arba ikiteisminio tyrimo įstaigai. Kitos vietovės prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti nusikalstamos veikos tyrimą paveda aukštesnysis prokuroras. 

20.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nuteistosios N. G. kasaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad po Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės N. Urbonavičienės 2016 m. liepos 29 d. nutarimo priėmimo tolesnis ikiteisminio tyrimo organizavimas buvo perduotas Kauno apygardos prokuratūrai, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad po 2016 m. liepos 29 d. vykęs ikiteisminis tyrimas buvo neteisėtas. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo organizavimas prokurorės N. Urbonavičienės apygardos prokuratūrai buvo perduotas siekiant užtikrinti, kad nusikalstama veika būtų ištirta išsamiau ir greičiau. Tokią teisę aukštesniajam prokurorui suteikia BPK 174 straipsnis. Tuo tarpu prokuroro priimti sprendimai ikiteisminio tyrimo organizavimo klausimais dėl pavedimo atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus ikiteisminio tyrimo įstaigai, dėl pavedimo atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus kitos vietovės prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai, dėl tyrimo grupės sudarymo, dėl pavedimo vadovauti ikiteisminiam tyrimui ar atlikti ikiteisminį tyrimą BPK nustatyta tvarka neskundžiami (BPK 63 straipsnio 4 dalis).

21.       Pažymėtina, kad esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje padarytas pirmiau aptartas BPK 176 straipsnio pažeidimas nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes juo nebuvo esmingai suvaržytos kaltinamųjų (nuteistųjų) N. G. ir R. P. teisės, jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą.

22.       Kasacinio skundo argumetai, kad visi duomenys, gauti laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2017 m. kovo 9 d., yra neleistini (gauti neteisėtai), taip pat yra nepagrįsti. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

23.       Spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir įrodymai turi būti ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje įrodymai tiriami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Įrodymai tikrinami atliekant BPK nurodytus proceso veiksmus, taip pat lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

24.       Iš bylos medžiagos matyti, kad šie įstatymo reikalavimai nagrinėjant bylą teisme nebuvo pažeisti. Visi šios nutarties 17 punkte išvardytų tyrimo veiksmų, atliktų po ikiteisminis tyrimo atnaujinimo 2016 m. liepos 29 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės N. Urbonavičienės nutarimu, metu surinkti duomenys gauti teisėtais būdais – baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu, todėl jie atitinka įrodymų teisėtumo reikalavimus, jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteistųjų N. G. bei R. P. kaltę.

Dėl BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų laikymosi

25.       Nuteistosios N. G. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo BPK 255 straipsnio 1, 2 dalis, 256 straipsnio 1 dalį, 320 straipsnio 3, 4 dalis, susijusias su kaltinimo keitimu apeliacinės instancijos teisme, ir, atmetęs prokuroro prašymą keisti kaltinimą, tokį sprendimą turėjo paskelbti dar prieš tirdamas įrodymus ir baigiamąsias kalbas, nes gynyba galėjo būti kitokia. Toks apeliacinės instancijos teismo elgesys pažeidė kasatorės teisę žinoti, kuo yra kaltinama. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.

26.       Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams.

27.       Pagal teismų praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019 ir kt.). Kita vertus, kai to neprašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose, kaltinimo keitimas apeliacinės instancijos teisme neturi pasunkinti kaltinamo asmens teisinės padėties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-327-788/2017, 2K-72-1073/2018).

28.       Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013).

29.       Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinio proceso metu prokuroras pateikė teismui prašymą pakeisti (patikslinti) N. G. kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas visus privalomus kaltinimo keitimo procedūrų reikalavimus pagal BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalis įvykdė, su pakeistu kaltinimu išteisintoji N. G. ir jos gynėjas advokatas V. Sirvydis buvo supažindinti, advokato V. Sirvydžio prašymu buvo padaryta pertrauka pasiruošti gynybai ir suteikta galimybė gintis nuo patikslinto kaltinimo, taip užtikrinant N. G. teisę į gynybą. Atnaujinus įrodymų tyrimą, N. G. davė parodymus apeliacinės instancijos teisme, šie parodymai iš esmės buvo analogiški jos duotiems pirmosios instancijos teisme. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu prokuroro prašymo pakeisti (patikslinti) N. G. pateiktą kaltinimą netenkino, pripažinęs, kad N. G. kaltinimas negali būti keičiamas, nes prokuroras, prašyme nurodydamas naujas (teisme nenagrinėtas) esmines veikos faktines aplinkybes, iš esmės padidino kaltinimo apimtį. Visos šios aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnis) neperžengė, teisės į gynybą nesuvaržė, BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

30.       Nuteistosios N. G. kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BPK 256 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 23 d. redakcija), kurioje įtvirtintas teisinis reguliavimas leidžia nuosprendyje palikti ir kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Kasatorės nuomone, BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kiek jis nesusietas su galimybe gintis nuo aiškaus kaltinimo, o ne nuo neapibrėžto skaičiaus kaltinimo modifikacijų, nuo kurių gynyba gali būti skirtinga, prieštarauja Konstitucijai.

31.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad išsamūs išaiškinimai dėl kaltinimo keitimo nagrinėjant bylą teisme taisyklių santykio su Konstitucija yra pateikti Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime „Dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Konstitucijai“. Palyginus BPK 256 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 23 d. redakcija) matyti, kad kasatorės ginčijamu aspektu jis nepakito. Kasaciniame skunde nepateikiama naujų argumentų, kurie galėtų būti pagrindas reinterpretuoti konstitucinę doktriną šiuo klausimu, taigi nėra pagrindo manyti, kad Konstitucinis Teismas galėtų prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažinti galiojančios redakcijos BPK 256 straipsnio nuostatas nuteistosios N. G. kasaciniame skunde nurodomais aspektais. Atsižvelgiant į tai, kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Dėl BPK 310 straipsnio 1 dalies pažeidimo

32.       Nuteistosios N. G. kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 310 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes, paskelbus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, jo nuorašai nebuvo įteikti paskelbimo metu dalyvavusiai nuteistajai R. P. ir tą pačią dieną nuorašo paprašiusiam kasatorės gynėjui.

33.       BPK 310 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendžio nuorašai tuojau po paskelbimo įteikiami išteisintajam, nuteistajam ar asmeniui, kuriam byla nutraukta. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BPK 310 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas „tuojau po“ nereiškia, jog teisėjas į nuosprendžio paskelbimą privalo atsinešti reikiamą nuosprendžio kopijų skaičių ir jas po nuosprendžio paskelbimo tuojau pat įteikti paskelbime dalyvaujantiems asmenims. Toks terminas siejamas su dalyvaujančių nuosprendžio paskelbime asmenų pareikšta valia priimti nuorašus bei realia teismo galimybe per įmanomai trumpiausią laiką padaryti reikiamą nuosprendžio nuorašų skaičių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2009, 2K-488/2012). Dėl to BPK 310 straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys nedalyvavo, kai buvo skelbiamas nuosprendis, ar jo nepriėmė tuojau po paskelbimo, nuosprendžio nuorašai jiems turi būti įteikti ar išsiųsti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

34.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš tiesų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nuorašai, kaip tai nustatyta BPK 310 straipsnio 1 dalyje, tuojau po paskelbimo nebuvo įteikti paskelbimo metu dalyvavusiai R. P. ir tą pačią dieną nuorašo prašiusiam nuteistosios N. G. gynėjui advokatui V. Sirvydžiui. Tačiau tai iš esmės nesuvaržė N. G. ar R. P. procesinių teisių, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nuorašas nuteistosios N. G. gynėjui advokatui V. Sirvydžiui el. paštu išsiųstas 2019 m. birželio 27 d., o nuteistajai N. G., nuteistajai R. P. ir jos gynėjui – 2019 m. birželio 28 d., t. y. nepažeidus BPK 310 straipsnio 2 dalyje nustatyto penkių dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos termino. Be to, nuteistosios N. G. paduotas kasacinis skundas buvo priimtas, pati kasatorė nenurodė, kad dėl minėto pažeidimo būtų kaip nors realiai suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės baudžiamajame procese. Taigi, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio kasacine tvarka apskųstas nuosprendis turėtų būti naikinamas ar keičiamas.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 229 straipsnio taikymo

35.       Šioje byloje N. G. inkriminuota nusikalstama veika, nustatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir R. P. inkriminuota nusikalstama veika, nustatyta BK 229 straipsnyje, neatskiriamai susijusios, todėl dėl jų išplėstinė teisėjų kolegija pasisako kartu.

36.       Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

37.       Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule yra sukčiavimą kvalifikuojantis požymis (BK 182 straipsnio 2 dalis). Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Pagal teismų praktiką apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, 2K-166-895/2019, 2K-108-788/2018, 2K?188?719/2018, 2K-453-648/2016 ir kt.). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92-648/2019, 2K-108-788/2018). Sukčiavimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017, 2K-303-693/2019 ir kt.).

38.       Nagrinėjamoje byloje N. G. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės A. L. turtą. Nuteistajai N. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos esmę sudaro tai, kad ji, būdama A. L. sutuoktinė, kreipėsi į Kauno (duomenys neskelbtini) notarę R. P. dėl A. L. testamento sudarymo namuose (duomenys neskelbtini), pateikė medicininę pažymą, kurią jos prašymu buvo išdavęs gydytojas psichiatras S. J., ir pakvietė testamento liudininkes Z. T., A. V. ir R. L.. 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudarytas testamentas, jį už A. L., kaip negalintį dėl ligos pasirašyti, pasirašė Z. T., liudytojos A. V. ir R. L., o testamentą savo parašu ir antspaudu patvirtino Kauno (duomenys neskelbtini) notarė R. P.. Šiuo testamentu A. L. visą turtą savo mirties atveju paliko N. G. (L.). N. G. šiuos veiksmus atliko žinodama, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 83TPK-309/2015 buvo nustatyta, jog A. L. pagal esamą psichinę būseną negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, tačiau šios informacijos notarei nesuteikė. Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5972-435/2016 A. L. testamentas, patvirtintas 2015 m. rugpjūčio 31 d. notarės R. P., pripažintas negaliojančiu, teismui konstatavus, kad A. L. testamento sudarymo metu dėl sunkios ligos ne tik niekaip negalėjo išreikšti savo valios, bet dėl negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti negalėjo jos ir suformuoti, testamento sudarymo metu egzistavo pakankamai akivaizdūs testatoriaus valios nebuvimo įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad šiuo atveju, siekiant įgyti turtinę teisę į A. L. turtą, apgaulė sukčiaujant buvo panaudota prieš asmenį, turintį teisę priimti teisinę reikšmę turintį sprendimą dėl nukentėjusio asmens turto, t. y. notarę R. P., įtikinant ją, kad A. L. po mirties savo turtą nori palikti sutuoktinei N. L. (G.), nuslepiant nuo notarės tikrąją A. L. sveikatos būklę.

39.       Nuteistosios N. G. kasaciniame skunde teigiama, kad turtas, į kurį kasatorė esą apgaule įgijo turtinę teisę, N. G. nebuvo svetimas, nes priklausė jai ir A. L. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Kartu nurodoma, kad N. G. nepagrįstai buvo kaltinama žinojusi, jog ji nėra A. L. turto paveldėtoja, nes kaip A. L. sutuoktinė yra paveldėtoja pagal įstatymą. 

40.       Pirmiausia pažymėtina, kad, pripažįstant N. G. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, aplinkybė, kad ji žinojo, jog nėra A. L. turto paveldėtoja, N. G. nebuvo inkriminuota. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinimas N. G., kad ji nusikalstamą veiką padarė žinodama, jog nėra A. L. turto paveldėtoja, yra nepagrįstas. Šis teismas įvertino tai, kad N. G. buvo A. L. sutuoktinė, santuoka nutraukta nebuvo, jie gyveno kartu, ir pagrįstai nusprendė, kad N. G. turėjo teisę paveldėti A. L. turtą po jo mirties, bei minėtą aplinkybę iš kaltinimo N. G. pašalino. Vis dėlto, nors N. G. pagrįstai nebuvo inkriminuota, kad ji žinojo, jog nėra A. L. turto paveldėtoja, tai nepaneigia aplinkybės, kad testamento sudarymo metu N. G. žinojo, kad nėra vienintelė A. L. įpėdinė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.13 straipsnį palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Palikėjo tėvai yra antros eilės įpėdiniai (CK 5.11 straipsnio 2 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad testamento sudarymo dieną N. G. buvo žinoma, kad A. L. turi motiną M. K., kuri, nesant testamento, A. L. mirties atveju kartu su ja galėtų paveldėti po pusę palikimo. Taigi, akivaizdu, kad N. G., organizuodama notaro išvažiuojamąjį posėdį A. L. testamentui patvirtinti, siekė, jog visas A. L. turtas po jo mirties atitektų jai.

41.       Antra, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad dalis kaltinime N. G. nurodyto turto, t. y. automobilis „Toyota Land Cruiser“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), 2015 m. rugpjūčio 31 d. testamento sudarymo metu iš tiesų priklausė nuteistajai ir A. L. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise. Taigi N. G. faktiškai priklausė pusė šio turto, todėl jai negalėjo būti inkriminuota, kad ji apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į paminėtus visą automobilį ir žemės sklypą. Pabrėžtina, kad pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Byloje nustatyta, kad A. L. ir N. L. (G.) susituokė 2002 m. rugpjūčio 29 d. 2015 m. rugpjūčio 31 d. testamento sudarymo metu A. L. vardu buvo įregistruotas gyvenamasis namas, kiemo statiniai ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), negyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), kuriuos A. L. 2006 m. gegužės 5 d. paveldėjo. Duomenų, kad šis turtas būtų perduotas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, byloje nėra. Vadinasi, pirmiau nurodytas turtas buvo A. L. asmeninė nuosavybė, todėl N. G. jis buvo svetimas, teisę į šį turtą savo naudai ji įgijo apgaule. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje kaltinimą N. G. patikslino nurodydamas tik tą turtą ar jo dalį, į kurį N. G. apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę, kuris 2015 m. rugpjūčio 31 d. testamento sudarymo metu faktiškai buvo A. L. asmeninė nuosavybė.

42.       Nuteistoji N. G. kasaciniame skunde taip pat ginčija aplinkybę, kad ji, siekdama įgyti turtinę teisę į A. L. turtą, panaudojo esminę apgaulę. Šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas ginčijamas dviem aspektais, t. y. teigiant, kad N. G. neteisingai įvertino A. L. sveikatos būklę ir testamento sudarymo metu nežinojo, kad A. L. sveikatos būklė  niekada nepagerės, taip pat nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog kasatorė apgavo notarę dėl tikros A. L. sveikatos būklės.

43.       Pirmiausia pažymėtina, kad byloje surinkti ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 35 punkte išsamiai išanalizuoti objektyvūs duomenys (A. L. ligos istorija, ekspertizės aktas, specialistų išvados, ekspertų paaiškinimai) patvirtina, jog 2015 m. rugpjūčio 31 d. testamento sudarymo metu A. L. dėl labai sunkios sveikatos būklės (komos) negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Nustatyta, kad A. L. nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo gydomas LSMUL Kauno klinikų Kardiologijos intensyviosios terapijos skyriuje. 2015 m. birželio 11 d. N. L. (G.) kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu pripažinti A. L. neveiksniu, nustatyti jam globą, paskirti ją jo globėja ir turto administratore, nurodė, kad A. L. būklė sunki, jam diagnozuota postanoksinė encefalopatija, koma, vegetacinė būklė, pasveikimo požiūriu prognozė nepalanki. Šios bylos nagrinėjimo metu Kauno apylinkės teismas paskyrė A. L. teismo psichiatrijos ekspertizę, o Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno 1-ojo teismo psichiatrijos skyriaus pateiktame 2015 m. rugpjūčio 3 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-309/2015 nurodyta, kad A. L. konstatuotas psichikos sutrikimas – kiti psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos F06.8 ir pagal esamą psichinę būseną jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Byloje esantys įrodymai (specialistų išvados, ekspertų paaiškinimai) patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. testamento sudarymo metu A. L. būklė iš esmės negalėjo pasikeisti ir jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismų sprendimais civilinėje byloje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu taip pat konstatuota, kad A. L. dėl labai sunkios būsenos (komos) ne tik negalėjo išreikšti savo valios, bet dėl negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti negalėjo jos suformuoti, testamento sudarymo metu egzistavo pakankamai akivaizdūs testatoriaus valios nebuvimo įrodymai, tai reiškia, kad testamento sudarymo metu nebuvo visų testamentui sudaryti būtinų sąlygų – subjekto valios ir jos išreiškimo. Taigi, priešingai nei teigiama nuteistosios N. G. kasaciniame skunde, aptartų duomenų apie A. L. sveikatos būklę visuma neleidžia abejoti, kad nuteistoji 2015 m. rugpjūčio 31 d. testamento sudarymo metu žinojo, kad A. L. dėl labai sunkios sveikatos būklės negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir kad jo būklė niekada nepagerės.   

44.       Pažymėtina ir tai, kad civilinė byla dėl A. L. pripažinimo neveiksniu buvo nutraukta N. G. prašymu po to, kai 2015 m. rugpjūčio 17 d. N. G. komos būsenos A. L. pervežė iš LSMUL Kauno klinikų į namus. 2015 m. rugpjūčio 27 d. ji kreipėsi į UAB Vilijampolės sveikatos centrą ir gavo siuntimą į viešosios įstaigos Kalniečių poliklinikos Psichikos sveikatos skyrių dėl A. L. psichinės būklės įvertinimo, nurodydama, kad pažyma reikalinga specialiesiems poreikiams nustatyti. 2015 m. rugpjūčio 27 d. medicinos dokumentų išraše (siuntime), išrašytame gydytojo S. J. „žmonai prašant“, nurodyta, kad ligonio A. L. diagnozė – nepatikslintas psichikos pažeidimas, esant galvos smegenų pažeidimui (F06.9), ligonio būklė kintanti, tikslinga slauga ir palaikomasis gydymas ramybės sąlygomis. Šį gydytojo S. J. surašytą medicinos dokumentą N. G. pateikė kreipdamasi į Kauno (duomenys neskelbtini) notarę R. P. dėl A. L. testamento sudarymo namuose. Tokia įvykių chronologija leidžia daryti išvadą, kad N. G., žinodama tikrąją A. L. sveikatos būklę ir kad ji niekada nepagerės, siekė ją nuslėpti nuo notarės, turėdama tikslą A. L. vardu sudaryti testamentą ir po sutuoktinio mirties viena paveldėti visą jam priklausantį turtą.

45.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai atskleidė esminės apgaulės požymį ir nuosprendyje teisingai nurodė, kad šiuo atveju apgaulę N. G. panaudojo prieš notarę, kaip asmenį, turintį teisę priimti teisinę reikšmę turintį sprendimą dėl A. L. turto. Apgaulė pasireiškė iš esmės dviem veiksmais (neveikimu), t. y. kad N. G. įtikino notarę R. P., jog A. L. visą savo turtą nori palikti jai, ir kad nuslėpė nuo notarės tikrąją A. L. sveikatos būklę. Minėta, kad bylos medžiaga patvirtina, jog N. G. žinojo, kad testamento sudarymo metu A. L. dėl labai sunkios sveikatos būklės negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir kad jo būklė niekada nepagerės, taip pat kad ji nėra vienintelė A. L. įpėdinė pagal įstatymą. Dėl to, siekdama viena po A. L. mirties paveldėti visą jo turtą, įtikino notarę, kad sutuoktinis A. L. aiškiai pareiškė valią visą savo turtą po mirties palikti jai, nors pagal sveikatos būklę A. L. objektyviai to padaryti negalėjo. Be to, žinodama, kad A. L. 2015 m. rugpjūčio 3 d. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu nustatyta, jog A. L. dėl psichikos sutrikimų negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, šį faktą nuo notarės nuslėpė, priešingai, pateikė jai gydytojo S. J. pačiai N. G. prašant ir iš jos žodžių surašytą medicinos dokumentą, kuriame nurodyta, jog, be kita ko, A. L. būklė yra kintanti. Taip, nuslėpdama nuo notarės tikrąją A. L. sveikatos būklę, iš esmės ją apgavo.

46.       Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs N. G. veiksmų pobūdį ir pastangas pasiekti norimą tikslą – apgaule savo naudai po sutuoktinio A. L. mirties įgyti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad N. G., darydama šią nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatytos tiek apgaulės panaudojimo aplinkybės, tiek ir N. G. tyčia ją panaudoti.

47.       N. G. kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią civilinių teisinių santykių pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasatorės teigimu, A. L. testamento negaliojimo klausimas buvo išspręstas civilinio proceso tvarka dar iki pradedant ikiteisminį tyrimą, todėl negalėjimo apginti savo teises civilinio proceso tvarka kriterijus buvo eliminuotas.

48.       Pažymėtina, kad nuteistosios N. G. kasaciniame skunde nurodytose kasacinėse nutartyse konstatuotos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl minėtose nutartyse pateikti išaiškinimai nagrinėjamai bylai yra aktualūs tik tiek, kiek jie atitinka šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš tiesų, pagal ieškovės M. K. ieškinį dėl testamento panaikinimo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5972-435/2016, kuris Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartimi paliktas galioti, A. L. testamentas, patvirtintas 2015 m. rugpjūčio 31 d. notarės R. P., kuriuo visą savo turtą A. L. paliko N. L. (G.), pripažintas negaliojančiu. Tačiau byloje nustatytų nuteistosios N. G. veiksmų pobūdis ir pavojingumas, kuriais buvo siekiama įgyti turtinę teisę į didelės vertės A. L. turtą, leidžia daryti išvadą, jog N. G. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip nusikalstami, o ne kylantys iš civilinių teisinių santykių. Kaip jau minėta, N. L. (G.), pasinaudodama tuo, kad A. L. dėl labai sunkios sveikatos būklės (komos) negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, suorganizavo notaro išvažiuojamąjį posėdį A. L. testamentui patvirtinti ir suklaidino notarę dėl A. L. valios bei sveikatos būklės. Šiuo atveju tai, kad sukčiavimo būdas buvo susijęs su civilinio sandorio sudarymu, nepaneigia tokių veiksmų vertinimo kaip nusikalstamų. Nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Tai iš esmės atitinka ir teismų praktiką, kurioje konstatuota, kad vien tas faktas, jog yra priimti tam tikri teismų sprendimai civilinio proceso tvarka, nereiškia, kad nukentėjusiesiems nebuvo pasunkinta galimybė ginti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-942/2017, 2K-170-895/2018).

49.       Taigi, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad N. G. veiksmai užtraukia jai baudžiamąją atsakomybę, nuteistosios veiksmuose nustatyti visi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, pripažįstant ją kalta ir nuteisiant baudžiamosios atsakomybės, kaip paskutinės teisinės priemonės (ultima ratio), taikymo principas nepažeistas.

50.       Pagal BK 229 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, dėl neatsargumo neatlikusiam savo pareigų ar jas netinkamai atlikusiam, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą. BK 229 straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) priešinga tarnybai veikla – valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) neatlikimu savo pareigų arba jų netinkamu atlikimu; 2) nusikalstamais padariniais – didele žala (turtinio ar kitokio pobūdžio) valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniams ar fiziniams asmenims; 3) priežastiniu ryšiu tarp šios veiklos ir padarinių. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas. Netinkamas savo pareigų atlikimas – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens aplaidus, nekokybiškas, atmestinas ar nepakankamai efektyvus savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-439/2014). Tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-439/2014, 2K-173-677/2015, 2K-40-895/2016). Kadangi BK 229 straipsnyje nurodyto neatsargaus nusikaltimo sudėtis yra materialioji, jis laikomas baigtu kilus baudžiamajame įstatyme nustatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-489/2017). Darydamas nusikalstamą veiką, nurodytą BK 229 straipsnyje, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pažeidžia teisės aktus (įstatymus, nuostatus, instrukcijas ir kt.), kurie apibrėžia ir nustato jo kompetenciją, teises ir pareigas, todėl bylose turi būti nustatoma ir konkrečiais teisės aktais pagrindžiama, kokių savo pareigų jis neatliko arba atliko netinkamai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-942/2016). Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį turi būti nustatyta ir kaltės forma – neatsargumas (nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas).

51.       Nuteistosios R. P. gynėjo kasaciniame skunde nesutinkant su R. P. nuteisimu pagal BK 229 straipsnį nurodoma, kad R. P. veikoje nėra kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo), kadangi ji nuteistosios N. G. buvo įtikina, kad pastaroji yra vienintelė A. L. įpėdinė, ir kad nuo jos buvo nuslėpta tikroji A. L. sveikatos būklė, todėl tvirtindama testamentą ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad A. L. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kartu kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl R. P. veiksmų kilo BK 229 straipsnyje nustatyti padariniai – padaryta didelė žala valstybei. Pažymėtina, kad dėl R. P. gynėjo kasaciniame skunde nurodomų argumentų dėl nepagrįsto turto pripažinimo svetimu N. G. išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė atsakydama į iš esmės analogiškus nuteistosios N. G. kasacinio skundo argumentus ir pripažindama, kad A. L. turtas jai buvo svetimas, todėl pirmiau išdėstyti motyvai nekartojami.

52.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. P., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – Kauno (duomenys neskelbtini) notarė, 2015 m. rugpjūčio 31 d. savo parašu ir antspaudu patvirtino A. L., negalinčio suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, testamentą, prieš tai neišaiškinusi jam atliekamų notarinių veiksmų prasmės ir pasekmių asmenims, kurie nori juos atlikti, bei neįsitikinusi testatoriaus A. L. veiksnumu, taip dėl neatsargumo atliko savo pareigas netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad tokiais savo veiksmais R. P. pažeidė Notariato įstatymo 1 straipsnio reikalavimus, nes, turėdama teisę juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą, patvirtino asmens, kuris dėl ligos negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, testamentą; 2 straipsnio reikalavimus, nes neužtikrino, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtent, dėl jos netinkamo pareigų atlikimo – testamento patvirtinimo neįsitikinus testatoriaus veiksnumu atsirado neteisėtas vienašalis sandoris ir neteisėtas dokumentas – testamentas; 30 straipsnio reikalavimą, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti, nes to nepadarė, kadangi A. L. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; 31 straipsnio reikalavimą, kad tvirtinant sandorį privalėjo įsitikinti fizinio asmens, dalyvaujančio sandoryje, veiksnumu, nes tuo neįsitikino, nors testamento sudarymo metu egzistavo pakankamai akivaizdūs testatoriaus valios nebuvimo įrodymai. Abiejų instancijų teismai vienodai nusprendė, kad R. P., pažeisdama minėtas įstatymo nuostatas, dėl neatsargumo atliko savo pareigas netinkamai, nes notaro veiklos ypatybes lemia jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, kurie įpareigoja jį griežtai laikytis įstatymų reikalavimų bei atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Tačiau teismai skirtingai vertino tokiais R. P. veiksmais padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas R. P. kalta ir nuteisdamas pagal BK 229 straipsnį, nusprendė, kad notarės R. P. veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei, nes ji, sudarydama sąlygas tretiesiems asmenims įgyti kito asmens turtą prieš jo valią, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir sumenkino notariato autoritetą.

53.       Minėta, kad byloje surinktais duomenimis įrodyta, kad N. G. įtikino notarę R. P., jog A. L. visą savo turtą nori palikti jai, ir kad nuslėpė nuo notarės tikrąją A. L. sveikatos būklę, t. y. nuslėpė faktą, kad A. L. 2015 m. rugpjūčio 3 d. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu nustatyta, jog A. L. dėl psichikos sutrikimų negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, bei pateikė jai gydytojo S. J. surašytą medicinos dokumentą, kuriame nurodyta, jog A. L. būklė kintanti. Tačiau, priešingai nei teigiama nuteistosios R. P. gynėjo kasaciniame skunde, šios aplinkybės savaime neeliminuoja R. P. kaltės ir nesudaro pagrindo teigti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 229 straipsnyje, ir kad R. P. veikoje nėra šios nusikalstamos veikos sudėties.

54.       Iš bylos medžiagos matyti, kad R. P., iš tiesų, prieš tvirtindama A. L. testamentą, ėmėsi tam tikrų paruošiamųjų veiksmų: 2015 m. rugpjūčio 31 d. Gyventojų registro tarnybos duomenų bazėje tikrino A. L. ir N. L. asmens duomenis (duomenis apie gyvenamąją vietą, galiojančius asmens dokumentus, ar turi vaikų, šeiminę padėtį), Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenis apie A. L., išklausė pačios N. G. paaiškinimus bei peržiūrėjo jos pateiktą gydytojo S. J. surašytą medicinos dokumentą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šių veiksmų atlikimas nebuvo pakankamas tam, kad prieš tvirtinant testamentą būtų visiškai įsitikinta A. L. veiksnumu ir taip būtų užkirstas kelias neteisėtų sandorių ir dokumentų civiliniuose teisiniuose santykiuose atsiradimui. Bylos medžiaga patvirtinta, kad testamento sudarymo metu buvo pakankamai akivaizdūs A. L. valios nebuvimo įrodymai, jis buvo vegetacinės būsenos, nebuvo sąmoningas, dėl sunkios ligos ne tik kad niekaip negalėjo išreikšti savo valios, bet dėl negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti negalėjo jos ir suformuoti. Taigi R. P. turėjo ne tik formaliai patikrinti Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenis, tikėti N. G. paaiškinimais apie tai, kad A. L. yra sąmoningas, bendrauja į pateiktus klausimus atsakydamas neaiškiais konkliudentiniais ženklais (rankos paspaudimu, akies mirktelėjimu ir pan.), bet ir pagal situaciją privalėjo rūpestingai įsitikinti A. L. sveikatos būkle bei jo gebėjimu suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šių pareigų R. P. neįvykdė, taip sąmoningai nesilaikė jai inkriminuotų Notariato įstatymo 1, 2, 30, 31 straipsnių normų. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad R. P. veiksmuose nebuvo kaltės, kadangi tvirtindama faktiškai neveiksnaus A. L. testamentą ji, nors nenumatė, kad dėl netinkamo pareigų atlikimo kils žalingi padariniai (bus sudarytos sąlygos N. G. apgaule įgyti turtinę teisę į A. L. didelės vertės turtą ir taip padaryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje), pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (išsilavinimą ir profesinę bei gyvenimišką patirtį) galėjo ir turėjo tai numatyti. Taigi, pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes, R. P. netinkamai atliko savo, kaip notarės, pareigas dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

55.       Vertinant, ar pirmiau nurodytais R. P. veiksmais buvo padaryta didelė žala, pažymėtina, kad pagal teismų praktiką valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas arba netinkamai atlikdamas savo pareigas, visada diskredituoja savo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Didelės žalos valstybei požymis turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (pavyzdžiui, dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens poelgio sutriko normali valstybės veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valdymo tvarka ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas. Kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013, 2K-100/2014).

56.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė aiškius argumentus, kuriais jis grindė didelės žalos požymio buvimą nuteistosios R. P. veikoje. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl pirmiau aptarto notarės R. P. elgesio buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas notariato autoritetas ir taip padaryta didelė žala valstybei. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į R. P. atliktų veiksmų pobūdį (tvirtindama testamentą neįsitikino testatoriaus veiksnumu ir valia), į tai, kad R. P. elgesys iš esmės pasireiškė ir tuo, jog buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims (N. G.) padaryti nusikalstamą veiką ir įgyti kito asmens turtą prieš jo valią (tai buvo pažymėta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje), konstatuoja, kad šiuo atveju notariato autoritetas bei valstybės tarnautojo vardas buvo sumenkinti tokiu mastu, kad valstybei buvo padaryta didelė žala. Šiuo atveju neturi reikšmės aplinkybė, kad teismų sprendimais civilinio proceso tvarka R. P. patvirtintas testamentas buvo pripažintas negaliojančiu, nes tai nepaneigia R. P. nusikalstamų veiksmų pavojingumo ir jais padarytos žalos reikšmingumo. Taigi, didelės žalos požymis byloje yra įrodytas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat padaryta pagrįsta išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. P. veikos ir kilusių padarinių nustatymo.

57.       Pažymėtina, kad nors iš bylos medžiagos matyti, jog R. P. dėl Notariato įstatymo pažeidimų tvirtinant A. L. testamentą buvo pritaikyta drausminė atsakomybė – ji atleista iš notaro pareigų, tačiau pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju R. P. veika pagal savo pavojingumą, pobūdį ir žalingus padarinius galėtų būti vertinama ne kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika, o tik kaip drausminis nusižengimas.

58.       Taigi darytina išvada, kad pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes R. P. veika atitinka visus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 229 straipsnyje, požymius.

59.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodyta, kad R. P. savo veiksmais sudarė sąlygas tretiesiems asmenims įgyti kito asmens turtą prieš jo valią. Bylos medžiaga patvirtina, jog R. P. savo veiksmais sudarė sąlygas tretiesiems asmenims įgyti ne kito asmens turtą, o teisę į kito asmens turtą prieš jo valią. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl šios dalies keistinas. Šis pakeitimas teisinės reikšmės R. P. veikos kvalifikavimui neturi.

60.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, konstatuoja, kad, spręsdamas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 229 straipsnyje, sudėties N. G. ir R. P. veiksmuose buvimo, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino visas esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pagal kasaciniuose skunduose pateiktus argumentus nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

61.       Bylą nagrinėjant kasacine tvarka nukentėjusiosios M. K. atstovė advokatė R. Gradauskienė pateikė prašymą iš nuteistųjų N. G. ir R. P. priteisti jos atstovaujamosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti. Kasacinės instancijos teismui pateikti dokumentai – 2020 m. kovo 4 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 9/2020 ir tos pačios dienos pinigų priėmimo kvito kopija, 2020 m. rugsėjo 29 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 55/2020 ir 2020 m. spalio 12 d. pinigų priėmimo kvitas, iš kurių matyti, kad M. K. už atstovavimą kasacinės instancijos teisme, dokumento surašymą, baigiamosios kalbos parengimą, patarimą ir kitas teisines paslaugas yra sumokėjusi advokatei iš viso 1300 Eur.

62.       BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

63.       Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistosios N. G. ir nuteistosios R. P. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinius skundus, kurie pripažintini nepagrįstais ir atmestini. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo kasaciniame procese formų yra jo atstovo advokato dalyvavimas kasacinės instancijos teismo posėdyje. Nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiosios M. K. atstovė advokatė R. Gradauskienė, kuri, atstovaudama nukentėjusiosios interesams, pateikė savo nuomonę dėl kasacinių skundų argumentų pagrįstumo. Dėl to nukentėjusiosios turėtos išlaidos dėl atstovės advokatės dalyvavimo kasacinės instancijos teismo posėdyje turi būti apmokėtos.

64.       Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019 ir kt.).

65.       Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, kasacinių skundų skaičių, apimtį ir turinį, jų išnagrinėjimo rezultatą, kasacinės instancijos teismo posėdžių trukmę, į tai, kad nukentėjusiosios M. K. atstovė advokatė R. Gradauskienė jai atstovavo abiejų instancijų teismuose, todėl bylos aplinkybės jai buvo gerai žinomos, taip pat į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 700 Eur.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistosios N. G. ir nuteistosios R. P. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus atmesti.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 25 d. nuosprendį. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuorodą, kad R. P. sudarė sąlygas tretiesiems asmenims įgyti kito asmens turtą prieš jo valią, nurodant, kad R. P. sudarė sąlygas tretiesiems asmenims įgyti teisę į kito asmens turtą prieš jo valią. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistųjų N. G. ir R. P. nukentėjusiajai M. K. po 350 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                Pranas Kuconis

                                                                        Armanas Abramavičius

                                                                        Rima Ažubalytė

                                                                        Arvydas Daugėla

                                                                        Sigita Jokimaitė

Tomas Šeškauskas

                                                                        Daiva Pranytė-Zalieckienė