ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 23 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teisėjų Irenos Ivanovienės, Nijolės
Matuzevičienės,
sekretoriaujant Renatai
Guruškinienei,
dalyvaujant prokurorei Ninai
Raugienei,
gynėjui advokatui Vigintui
Stričkai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį
skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010-10-20 nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str.
ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų
kolegija,
n u s t a t ė:
G.
V. nuteistas už tai, kad 2010-10-12, būdamas neblaivus, Radviliškyje, (duomenys neskelbtini),
Radviliškio rajono PK operatyvaus valdymo poskyrio patalpose, po to, kai buvo
pristatytas padaręs administracinį teisės pažeidimą, panaudodamas fizinį smurtą
pasipriešino tarnybines pareigas einančiam valstybės tarnautojui – Radviliškio
rajono PK patrulinio būrio patruliui R. P. – sudavė jam
vieną smūgį ranka į petį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.
Apeliaciniu
skundu nuteistasis G. V. prašo peržiūrėti bylą ir
sušvelninti bausmę paskiriant viešuosius darbus. Nurodo, kad jis
nukentėjusiajam patruliui sudavė smūgį ne tyčia, o gindamasis, nes
nukentėjusysis elgėsi šiurkščiai, nepagarbiai, todėl savo elgesiu jį
išprovokavo. Be to apeliantas nurodo, kad jis ieško darbo, rūpinasi savo šeima,
nuoširdžiai gailisi, kad sudavė patruliui R. P., atsiprašė
pareigūnų, todėl mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje
nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo
skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus
įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas
išvadas dėl G. V. kaltės panaudojant fizinį smurtą
pasipriešinus valstybės tarnautojui, tai yra padarius nusikaltimą, numatytą BK
286 str. Savo skundu apeliantas, iš esmės, neneigia sudavęs nukentėjusiajam
policijos pareigūnui R. P. smūgį į petį, tačiau teigia,
kad tokį jo elgesį išprovokavo pats nukentėjusysis, šiurkščiai ir nepagarbiai
su juo elgdamasis. Visgi, tenka pažymėti, kad apelianto keliama versija,
konkrečiu atveju, yra tik deklaratyvus – jokiais bylos duomenimis nepagrįstas,
savo kaltės neigimas, mėginant sušvelninti savo teisinę padėtį.
Pasak apelianto, jis
nukentėjusiajam sudavė smūgį netyčia, tačiau atskleistas G. V.
nusikalstamo sumanymo turinys ir jo dinamika visos nusikalstamos veikos
darymo metu byloja priešingai. Teisiamajame posėdyje apeliantas savo kaltę
pripažino nors tuo pačiu nurodė, kad neatsimena, kaip policijos pareigūnui
sudavė smūgį. Be to G. V. neneigė, kad į policijos įstaigą
buvo pristatytas dėl savo neteisėtų veiksmų, kada būdamas neblaivus garsiai
leido muziką ir dėl to kaimynai iškvietė policiją (b. l. 74). Iš esmės, tokius
nuteistojo parodymus teisiamajame posėdyje patvirtino apklaustas nukentėjusysis
R. P., liudytojai V. Š. ir S. S., nurodydami, kad dėl skleidžiamo triukšmo nuvykus į
įvykio vietą buvo sulaikytas ir į policijos įstaigą pristatytas G.
V., kuris reiškė nepasitenkinimą, keikėsi, akivaizdžiai buvo girtas, tačiau
atsisakė tikrintis girtumą ir trenkė kumščiu policijos patruliui R. P. į petį, todėl buvo panaudoti koviniai veiksmai ir
nuteistasis patalpintas į laikino sulaikymo kambarį (b. l. 74-75). Byloje nėra
jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie neteisėtus policijos pareigūnų
veiksmus nuteistojo atžvilgiu įvykio dieną. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nei
pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje neminėjo apie
jokius provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Tačiau byloje yra
duomenys, aiškiai rodantys, kad apelianto elgesys įvykio dieną nuo pat pradžių
buvo priešingas teisės normoms – būdamas girtas jis pasirodė viešoje vietoje,
griuvinėjo, triukšmavo daugiabučio namo laiptinėje, už ką jam buvo surašytas
administracinės teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda pagal ATPK 178
str. 1 d. (b. l. 50). Pats apeliantas teisiamajame posėdyje pripažino, kad
nusikalstamai pasielgė dėl girtumo. Aptartos aplinkybės ir skundžiamame
nuosprendyje išdėstyti įrodymai rodo, kad nuteistajam nebuvo jokio pagrindo nuo
kažko gintis ir G. V. inkriminuoti nusikalstami veiksmai
buvo loginis jo ankstesnio neteisėto tyčinio elgesio tęsinys.
Visuma aptartų ir nuosprendyje
išdėstytų objektyvių aplinkybių rodo, kad G. V. tyčia
sudavė smūgį nukentėjusiam policijos pareigūnui, o apeliacinio skundo teiginys
apie nukentėjusiojo provokuojantį elgesį yra niekuo nepagrįstas. Akivaizdu, kad
smūgio sudavimas buvo neadekvati apelianto reakcija į teisėtą policijos
pareigūno reikalavimą pasitikrinti girtumą, ką aiškiai suvokė pats nuteistasis,
nes jis iš tiktųjų buvo girtas ir žinojo, dėl kokių savo neteisėtų veiksmų buvo
pristatytas į policijos įstaigą.
Savo skundu
nuteistasis, apeliuodamas į tai, kad ieško darbo, rūpinasi savo šeima,
atsiprašė nukentėjusiojo ir nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamo elgesio,
prašo skirti švelnesnę bausmę – viešuosius darbus. Dėl tokių skundo argumentų
pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie G.
V. šeimą ar turimus vaikus. Pats apeliantas teisiamajame posėdyje nurodė,
jog yra nevedęs (b. l. 73), o pareiškimą apie teikiamą aprūpinimą, neturint
legalaus pragyvenimo šaltinio, kolegija vertina, kaip deklaratyvų teiginį.
Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas G. V. griežčiausią BK 286 str.
sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas naują tyčinį
nusikaltimą padarė neišnykus teistumui ir pagrįstai įvardijo jį recidyvistu (BK
27 str. 1 d.). Recidyvistas yra asmuo, keliantis didesnį pavojų visuomenei,
todėl tokiam asmeniui, paprastai, skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1
d.). Byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti
išvadą apie mažesnį G. V. ar jo padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumą, ir kurios sudarytų pagrindą skirti jam su laisvės atėmimu
nesusijusią bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankščiau apeliantas buvo
teisiamas 4 kartus (b. l. 35-38), iš kurių tik vieną kartą jam buvo paskirta
reali laisvės atėmimo bausmė – kitais kartais bausmės vykdymas buvo atidedamas,
tačiau akivaizdu, kad nei skiriamos bausmės, nei jo teisinę padėtį lengvinančių
institutų taikymas pozityvaus poveikio jam nepadarė. Maža to, G.
V. dėsningai pažeidinėja administracinės teisės normas (vairavo automobilį
neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti, ne sykį girtas griuvinėjo viešoje
vietoje, ne sykį trikdė viešąją rimtį (b. l. 47-51)), paskirtų baudų už
administracinės teisės pažeidimus nemoka ir toliau pažeidinėja įstatymus. Visa
tai rodo, kad apelianto padaryta
nusikalstama veika, inkriminuota skundžiamu nuosprendžiu, nėra atsitiktinis jo
neigiamas poelgis, susiklosčius tam tikrai situacijai – tai dėsningas viso jo
ankstesnio elgesio padarinys dėl susiformavusio visuotinai nepriimtino požiūrio
į visuomenę ir įstatymais saugomas vertybes, todėl kolegija iš esmės pritaria
apylinkės teismo sprendimui skirti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę,
nes akivaizdu, kad skiriant švelnesnę bausmę ar atidedant paskirtos laisvės
atėmimo bausmės vykdymą, bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., pasiekti
nepavyktų.
Nustatydamas paskirtos laisvės atėmimo
bausmės terminą apylinkės teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad apeliantas
prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailis, ką pripažino jo
atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bet ir į nustatytą
vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas
apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60
str. 1 d. 9 p.). Pirmosios instancijos teismas paskyrė G. V. laisvės atėmimo bausmę žymiai mažesnę (6 mėnesius) už BK
286 str. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 1 metai 7
mėnesiai 15 dienų), todėl bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti nėra
pagrindo.
Visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių rodo,
kad apelianto kaltės klausimas išspręstas teisingai, jam paskirta bausmė yra
tinkamai individualizuota, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais
motyvais nėra teisinio pagrindo.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,
n u t a r i a:
nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos
pirmininkė Virginija
Žindulienė
Teisėjai
Irena Ivanovienė
Nijolė Matuzevičienė