VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį dėl nugriauto pastato išregistravimo ir įpareigojimo pašalinti statybos atliekas, pareikštą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys: Valstybės įmonė Registrų centras ir Lietuvos Respublika, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo jėgomis ir lėšomis atlaisvinti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)Vilniaus m. k. v, pašalinant pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), liekanas (griuvėsius) iš jo ir sutvarkant minėtą žemės sklypą bei pateikiant duomenis VĮ Registrų centrui, kad nurodytas pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su pastatu, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro; 2) atsakovui per teismo nustatytą terminą nustatytų įpareigojimų neįvykdžius, leisti pačiam ieškovui pašalinti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), liekanas (griuvėsius) ir įgyvendinti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo ir visų daiktinių teisių, bei juridinių faktų išregistravimo procedūrą VĮ Registrų centre, visas patirtas išlaidas išieškant iš atsakovo; priteisi ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad nuosavybės teise valdo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurios plotas 726 kv. m. Ją įsigijo iš I. L. 2019-11-05 pirkimo- pardavimo sutartimi Nr. 2-10823 ir 2019-11-08 priėmimo- perdavimo aktu Nr. 2-10934. Nurodė, jog iki sandorio sudarymo I. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 30 dienų įvykdyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nustatytus veiksmus, t. y. Vilniaus miesto tarybos 2000-12-21 sprendime Nr. 494 patvirtinto detaliojo plano teritorijoje suprojektuoti ne mažesnį kaip 730 kv. m ploto sklypą arba 2 atskirus 544 kv. m ir 186 kv. m ploto sklypus, kurie pagal naudojimo būdą tinkami naudoti kaip kitos paskirties gyvenamosios teritorijos žemė, kurios naudojimo pobūdis- mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, organizuoti tokių sklypų kadastrinių matavimų rengimą, patvirtinti žemės sklypų planus, kartu su kitais dokumentais pateikti juos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui bei įpareigoti administracijos direktorių per 30 dienų jo 2012-01-16 įsakyme Nr. 30-79 patvirtintą 1 079 kv. m žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui. Nurodė, kad po vykusių teisminių ginčų 2019 m. gegužės 22 d. buvo suformuotas žemės sklypas ir 2019 m. liepos 5 d. E. L. (paveldėtojas I. L.) atskurta nuosavybės teisė į 726/1079 dalis žemės sklypo, žemės sklypo plane pažymėta kaip „B“. Paaiškino, kad žemės sklype yra nugriauto Vilniaus miesto savivaldybei priklaususio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), liekanos, griuvėsiai. Pažymėjo, kad šio pastato išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro procedūra nėra baigta, nors pastatas yra faktiškai nugriautas, o žemės sklype yra likusios tik statybinės atliekos.

3. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas be pagrindo atsisakė išregistruoti pastatą iš Nekilnojamojo turto registro, nors pastatas yra nugriautas. Pažymėjo, jog žemės sklypas buvo formuojamas ir jo nuosavybės teisė buvusio savininko, perleidusio ją I. L., buvo įgyta, atkūrus nuosavybės teises ir grąžinant žemę natūra. Paaiškino, kad vyko teisminis ginčas, kuriame Vilniaus miesto savivaldybė įrodinėjo, jog nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį negali būti grąžinamos natūra, nes ji yra užstatyta (ne laisva) statiniais, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-838/2014 buvo nustatytas prejudicinis faktas, kad žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas), todėl nuosavybės teisės tūrėtų būti atkuriamos natūra. Teismas įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, jog aptariamuose sklypuose esantys statiniai yra griuvėsiai, pastatai pripažinti avarinės būklės, negalimais saugiai eksploatuoti, būtini nugriauti, nėra pagrindo spręsti, jog egzistuoja realus visuomenės interesas į šiuos pastatus. Teismas konstatavo, jog neegzistuoja konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.

4. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad reikšminga bylai aplinkybė yra tai, kad žemės sklypas, kuriame yra Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis pastatas nuo 2003 metų yra ginčo teismuose objektas, tačiau šiose bylose su pastatu susijusios aplinkybės buvo nagrinėjamos ir tiriamos tik tiek ir tik tokiame kontekste, kiek tai buvo būtina sprendimams, pagal pareiškėjo I. L. (ankstesnis sklypo savininkas) suformuotus skundo dalykus, priimti. Mano, jog į spręstinų klausimų sąrašą nebuvo įtraukti klausimai, susiję su pastato atitiktimi Statybos techninių reglamentų reikalavimus. Nurodė, jog LVAT, priimdamas 2014-07-02 nutartį, vadovavosi tuo, jog žemės sklypo grąžinimui natūra esminės reikšmės turėjo ne konkrečiai pastato (ne)atitiktis statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, kaip tai bando įrodyti ieškovas, tačiau tai, jog teismas teikė prioritetą pareiškėjo norui iki 1940 metų nacionalizacijos E. L. turėtą žemę atgauti natūra. Atsakovas mano, jog administracinėse bylose nebuvo konstatuoti prejudiciniai faktai, turintys reikšmės sprendimo šioje byloje priėmimui, šiuo pagrindu jie negali būti vertinami kaip įrodantys ieškovo reikalavimų pagrįstumą.

5. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pastato priežiūrai reikėjo/reikia nemažai lėšų, kurių ilgą laiką Vilniaus miesto savivaldybės biudžete nebuvo numatyta, o investicijų tokių pastatų priežiūrai būtų buvę galima tikėtis tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas konkretus terminas šiems pastatams eksploatuoti. Be to, atsakovas nurodė, jog siekdamas išsaugoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, atsisakė vykdyti pastato išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro ir turto likvidavimo procedūras, o įvertinęs ieškovo ieškinyje išdėstytus argumentus bei pateiktus įrodymus, pažymėjo neturintis pagrindo keisti 2020-02-21 rašte išdėstytos pozicijos, todėl pareiškė nesutinkantis su ieškovo keliamais reikalavimais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais, kadangi fizinis daikto nusidėvėjimas negali būti tapatinamas su daikto sugriuvimu. Pažymėjo, jog per visą pastato valdymo laikotarpį nebuvo pradėjęs pastato griovimo procedūrų, todėl ieškovas nepagrįstai interpretuodamas dokumentų fragmentus daro klaidingas ir tikrovės neatitinkančias išvadas. Manė, jog įpareigojimas įregistruoti pastato sugriuvimo, sunykimo faktą ir išregistruoti statinį iš nekilnojamojo turto registro yra galimas tik konstatavus ir įrodžius pastato išnykimo faktą, tuo tarpu nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį.

6. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į ieškinį ir prašė ieškovo reikalavimus nagrinėti ir spręsti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaujantis įstatymais.

7. Trečiasis asmuo- Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomai Nacionalinės žemės tarnybos, ir ieškovui. Pažymėjo, kad nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Paaiškino, kad šio trečiojo asmens Vilniaus miesto skyriuje 2020-01-24 gautas ieškovo 2020-01-23 prašymas „Duoti sutikimą rengti detaliojo plano korektūrą“, kuriuo prašoma išduoti sutikimą žemės sklypo detaliojo plano koregavimo dokumentui rengti. Vilniaus miesto skyrius 2020-03-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini)14.49.104) „Dėl detaliojo plano korektūros rengimo“ nurodė ieškovui, jog nėra nustatyta naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarka, todėl siekiant neapsunkinti bendraturčio galimybės naudotis nuosavybe, manytina, kad rengiant detaliojo plano korektūrą, bendraturčio valdoma žemės sklypo dalis galėtų (jeigu įmanoma) būti atidalinta iš bendrosios nuosavybės. Pažymėjo, kad turto (pastato) savininkas yra savivaldybė, todėl turtas, kaip viešosios nuosavybės objektas, turi būti valdomas, taikant Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatytus visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principus. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos priėjo išvadą, kad statytojas, pageidaujantis statyti statinį, žemės sklypą turi valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Pažymėjo, kad asmens teisę valdyti ir naudoti valstybinės žemės sklypą patvirtinantis dokumentas yra valstybinės žemės panaudos arba valstybinės žemės nuomos sutartis.

8. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atkreipė dėmesį, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014-09-17 raštu Nr. A51-75226/14(2.14.1.34-EK5) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perdavimo neatlygintinai naudotis“ kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių, prašydama Vilniaus miesto savivaldybei perduoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, reikalingą savarankiškajai savivaldybių funkcijai vykdyti pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 3 punkto nuostatas. Vyko daug teisminių ginčų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į teritoriją. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija pakartotinai dėl žemės sklypo dalies panaudos nesikreipė į Vilniaus miesto skyrių. Taip pat nurodė, jog žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kuriam eksploatuoti žemės sklypas ir yra naudojamas. LVAT kolegija 2016-01-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-272-492/2016 nurodė, „kad asmeniui priklausančių statinių konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams (valstybei ir fiziniams ar juridiniam asmeniui) gali būti sukurtos teisės ir pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, o būtent- fizinio arba juridinio asmens teisė išsinuomoti arba įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą ir valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui išnuomoti arba parduoti. Ir priešingai, kai tokių statinių konkrečiame žemės sklype nėra, tai negali atsirasti ir minėtos teisės bei pareigos šio teisinio santykio subjektams“. Mano, jog reikalavimas dėl statinių griovimo ar išregistravimo turėtų būti kraštutinė priemonė, taikoma tik išnaudojus visas kitas galimybes įsitikinti, kad atsakovas nevykdo ir nevykdys savo kaip savininko pareigų ir kad toks atsakovo elgesys pažeidžia arba kitaip pažeis ieškovo teises bei kels pavojų kitų žmonių gyvybei, o ir yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus. Pažymėjo, kad asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu. Atkreipė dėmesį, jog ieškinyje nenurodyta, kaip turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kompensavimo atsakovui už prarastą turtą. Taip pat pažymėjo, kad net ir tenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus žemės sklype išliks ir kitas žemės sklypo bendraturtis Lietuvos Respublika, tačiau nėra teisinių ir faktinių pagrindų numatytų teisės aktuose, leidžiančių ieškovui įsigyti likusią 353 kv. m ploto žemės sklypo dalį be aukciono. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus.

9. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė išvadą byloje. Išvadoje nurodė, jog pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenis pastatas, kurio unikalus Nr(duomenys neskelbtini)., yra 69,71 kv. m bendrojo ploto ir 79 kv. m užstatyto ploto. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ VI skyriaus Antro skirsnio 2 lentelėje pateikiamų pastatų parametrus, pastatas priskiriamas II grupės nesudėtingiesiems statiniams. Nėra nustatyti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) , kuriame registruotas pastatas, paveldosauginiai ar aplinkosauginiai reikalavimai ar kitos ypatingosios sąlygos. Statinio griovimas– statybos rūšis, kurios tikslas– išardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas. Statinys laikomas nugriautu, jei išardytos visos jo konstrukcijos (išskyrus likusias giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi). Pažymos apie statinio nugriovimą išdavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – priežiūros įstatymas) 18 straipsnio nuostatos. Pažymas apie statinio nugriovimą, pagal kurias išregistruojami iš Nekilnojamojo turto registro pastatai, pagal asmenų prašymus inspekcija išduoda tik pastatų, kuriems griauti privalomas statybą leidžiantis dokumentas, savininkams. Kitais atvejais šios pažymos neišduodamos. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio „Statybą leidžiantys dokumentai“ 1 dalies 7 punkto nuostatas, leidimas pastatui griauti privalomas tik ypatingajam ir neypatingajam statiniui. Statybos įstatymo 28 straipsnio „Statybos užbaigimas“ 4 dalyje nurodoma, jog statinių <...>, kuriems pagal aplinkos ministro patvirtintą sąrašą nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, <...> statinio griovimas, užbaigiamas statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Deklaracija bei nekilnojamojo turto (statinio, pastato) kadastrinių matavimų byla, parengta matininkų, kurioje nurodomas statinio žuvimo faktas, pateikiama nekilnojamojo turto tvarkytojui, t. y. Nekilnojamojo turto registrui. Pastatui išregistruoti pakanka nekilnojamo turto tvarkytojui pateikti deklaraciją apie statinio nugriovimą ir matininkų parengtą kadastrinių matavimų bylą. Teisę pateikti deklaraciją apie statinio nugriovimą, nekilnojamojo turto tvarkytojui turi savininkas arba valdytojas, naudotojas ar paveldėtojas pateikęs atitinkamą notaro patvirtintą įgaliojimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-06-18 sprendimu ieškinį patenkino.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad LVAT 2014-07-02 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-525-838/2014 konstatavo, jog iš pastatų (taip pat ir (duomenys neskelbtini)) būklės negalima spręsti, jog egzistuoja realus visuomenės interesas į šį pastatą ir jam eksploatuoti suformuotą žemės sklypą, pastatas yra avarinės būklės, būtinas nugriauti. Atitinkamai žemės sklypai, ypač jų dalys, ant kurių nestovi minėti pastatai, neturėtų būti vertinami kaip valstybės išperkami, į kuriuos negali būti atkuriamos nuosavybės teisės, formuojami sklypai šiam tikslui. Pirmosios instancijos teismas teigė, jog minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog 726/1079 žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalis nepriskirtina valstybės išperkamajai žemei ir nėra užstatyta, todėl į šią žemės sklypo dalį nuosavybės teisės turi būti atkurtos natūra. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise. Nuosavybės teisės E. L. įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo atkurtos natūra. Pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodyta, jog įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos aplinkybės įgavo prejudicinio fakto galią ir atsakovas nebegali ginčyti šioje civilinėje byloje įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos aplinkybės, jog pastatas minėto teismo sprendimo priėmimo metu buvo sunykęs.

12. Sprendimą priėmęs teismas taip pat nustatė, kad pateikti rašytiniai įrodymai: 2009 m. lapkričio 9 d. pastato pripažinimo avariniu aktas Nr. A32-967(29.2.11-UK1), 2019 m. spalio 22 d. UAB „Statybos tyrimų institutas“ ekspertinio tyrimo aktas Nr. 19-60, 2013 m. birželio 10 d. UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ statinio ekspertizės aktas Nr. 1-09/13, antstolio Ginto Badikonio 2019 m. spalio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 40/19/1096, patvirtina, jog pastato būklė nuo minėto teismo sprendimo priėmimo iki šiol nepasikeitė. Tą patvirtino ir liudytoju apklaustas S. M. paaiškinęs, jog apžiūrėjęs sklypą vietoje jokių pastato laikančiųjų konstrukcijų nerado, sklype esančios pastato liekanos nėra tarpusavyje konstrukciškai surištos. Nurodė, kad atsakovas pateikto Sigito Mitkaus atlikto ekspertinio tyrimo išvadų ir jo bylos nagrinėjimo metu duotų paaiškinimų neginčijo, ekspertizės atsisakė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą ir remdamasis kasacinio teismo praktika, pagal kurią statinys laikomas išnykusiu, kai nustatoma, kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančios konstrukcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017), konstatavo, jog pastatas yra visiškai sugriuvęs, todėl laikytinas išnykusiu ir turi būti išregistruotas.

13. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nurodyta, kad ieškovas yra teisėtas žemės sklypo dalies, pažymėtos indeksu B, savininkas, jo teisės yra pažeidžiamos dėl sklype esančių išnykusio atsakovo pastato griuvėsių, kurie riboja ieškovo galimybę naudotis žemės sklypu. Atsakovas ieškovo žemės sklype turi įregistruotas daiktinęs teises į pastatą, kuris išnyko dėl sugriovimo, todėl neišregistruodamas pastato iš viešojo registro, nepagrįstai ir neteisėtai riboja ieškovo, kaip savininko, teises. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad duomenys apie turtą viešajame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jų nustatymo funkciją. Statinio registracijos panaikinimas savaime negali pažeisti tokio statinio savininko nuosavybės teisių (nes už tai atsakingas arba pats savininkas, arba tretieji asmenys, dėl kurių veiksmų (neveikimo) statinys išnyko), registracijos panaikinimas užtikrina, kad viešajame registre nebūtų tikrovės neatitinkančių duomenų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-18 sprendimą.

15. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovui priklausančio pastato būklės, sprendime padarė faktinėmis aplinkybėmis neparemtas išvadas, t. y. teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantis pastatas yra išnykęs dėl sugriovimo, todėl neišregistruodama pastato iš viešojo registro, Vilniaus miesto savivaldybė tariamai nepagrįstai ir neteisėtai riboja ieškovo, kaip savininko, teises. Paaiškina, kad LVAT 2014-07-02 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-525-838/2014 nebuvo konstatuoti prejudiciniai faktai, turėję reikšmės sprendimo šioje byloje priėmimui, kadangi aiškaus visuomenės intereso į pastatą nebuvimas nepaneigia Vilniaus miesto savivaldybės turimos nuosavybės teisės ir nesudaro pagrindo manyti, jog pastatas yra sunykęs. Šiais pagrindais minėtame sprendime konstatuotos aplinkybės negalėjo būti vertinamos, kaip įrodančios ieškovo reikalavimų pagrįstumą.

16. Apeliantas teigia, kad STR 1.01.08:2002 8 punkte numatyta, jog statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę, arba likę tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančios konstrukcijos. Pagal STR 1.01.08:2002 15 punkto nuostatas, statinys laikomas nugriautu, jei išardytos visos jo konstrukcijos (išskyrus likusias giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi). Tuo atveju, jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas dviem būdais- rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu. Apelianto vertinimu, šioje byloje nepagrįstai konstatuota, kad pastatas yra išnykęs dėl sugriovimo, todėl privalo būti išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro.

17. Apeliantas paaiškina, kad pastatas yra prastos būklės, tačiau jis pastatytas prieš 80 metų todėl, akivaizdu, jog dabartinė jo būklė yra sąlygota išorės veiksnių (oro sąlygų). Pamini ir tai, kad dėl ilgą laiką besitęsiančių teisminių procesų tiek su pareiškėju I. L., tiek su kitais suinteresuotaisiais asmenimis, Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo galimybės daryti fizinio/ūkinio poveikio daiktui, t. y. pastatui. Pastato priežiūrai reikėjo/reikia nemažai lėšų, kurių ilgą laiką Vilniaus miesto savivaldybės biudžete nebuvo numatyta, o investicijų tokių pastatų priežiūrai būtų buvę galima tikėtis tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas konkretus terminas šiems pastatams eksploatuoti. Teigia, kad didžiausią įtaką pastato fiziniam nusidėvėjimui turėjo, be kita ko, tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo įgyvendinti Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 „Dėl teritorijos dalies (buvusios pionierių stovyklos) prie Svajonių g. detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendinių. Laikosi pozicijos, kad ieškovui neįrodžius fakto, kad pastatas yra visiškai sugriuvęs, darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybei neatsirado pareigos išregistruoti statinius iš Nekilnojamojo turto registro, darant kitokią išvadą, susiklostytų situacija, kai nekilnojamųjų daiktų savininkas, kurio nuosavybės teise valdomo daikto būklė nėra patenkinama, būtų paliekamas be teisinės apsaugos.

18. Teigia, jog Vilniaus miesto savivaldybė, kaip nekilnojamojo turto savininkė, įgyvendindama turimas nuosavybės teises, nepažeisdama kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laikydamasi teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui, t. y. pastatui, fizinį poveikį– jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Tuo atveju, kai nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti, ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktuose nustatyta tvarka.

19. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad LVAT 2014-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-838/2014 aktuali, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas buvo formuojamas ir jo nuosavybės teisė buvusio savininko buvo įgyta, atkūrus nuosavybės teises ir grąžinant žemę natūra. Pastato savininkas įrodinėjo, jog nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį negali būti grąžinamos natūra, nes ji yra užstatyta (ne laisva) statiniais, taip pat ir pastatu, dėl kurio išregistravimo vyksta šalių ginčas. Ginčo nagrinėjimo dalykas taip pat buvo fakto nustatymas, ar žemės sklypas yra užstatytas, t. y. ar žemės sklype yra pastatų. Įsiteisėjusioje LVAT nutartyje buvo nustatyta, kad žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas), tai reiškia, jog jame nėra pastatų, o būtent LVAT konstatavo, jog pastatas yra sunykęs, todėl nuosavybės teisės tūrėtų būti atkuriamos natūra.

20. Ieškovas nurodo, kad apelianto teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau– LAT) suformuotos praktikos dėl prejudicinės galios faktų nustatymo. Ieškovas nesutinka su tokia apelianto nuomone. Paaiškina, jog LAT išaiškinta, kad: „ tam tikras faktas pripažįstamas prejudiciniu pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, kai jis atitinka tokias sąlygas: 1) faktas nustatytas teismo; 2) teismo sprendimas ar nutartis, kuriais nuspręsta dėl bylos esmės, yra įsiteisėję; 3) teismo sprendimas ar nutartis priimti kitoje, negu nagrinėjama, byloje; 4) teismo sprendimas ar nutartis priimti civilinėje arba administracinėje byloje; 5) kitoje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; 6) aplinkybė buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje.“ Atsižvelgiant į LAT suformuotas taisykles: 1) LVAT nutartyje buvo nustatyta, kad statiniai, įskaitant pastatą, yra griuvėsiai, vadinasi pastatas yra sunykęs; 2) LVAT nutartis yra įsiteisėjusi; 3) LVAT nutartis yra priimta ne šioje byloje; 4) LVAT nutartis yra priimta administracinėje byloje; 5) LVAT nutartis sukėlė pasekmių žemės sklypo savininkui, kuris tuo metu buvo ne ieškovas; 6) aplinkybė, ar žemės sklype egzistuoja statiniai, buvo vertinama remiantis nekilnojamojo turto kadastro, registro duomenimis bei minėtoje byloje pateiktais aktais, kuriais statiniai buvo pripažinti avarinės būklės, kitaip tariant, aplinkybė, kad žemės sklypas nėra užimtas statinių, šioje byloje buvo įrodinėjimo dalykas. Dėl to teismo padaryta išvada dėl prejudicinės galios faktų visiškai atitinka LAT formuojamą praktiką, atmestinas apelianto teiginys, kad teismas pažeidė prejudicinės galios faktų vertinimo taisykles. Laikosi pozicijos, kad teismas vertino tiek LVAT nutartyje nustatytas prejudicinių faktų galią turinčias aplinkybes, tiek ir kiekvieną iš pateiktų įrodymų ir įvertinęs įrodymų visumą, priėjo pagrįstą išvadą, kad pastatas yra visiškai sunykęs.

21. Ieškovas pažymi, kad ekspertinio tyrimo išvadoje patikimai patvirtinta, kad pastatas neturi laikančiųjų konstrukcijų. Tokia eksperto išvada atitinka dar 2013-06-10 UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ statinio ekspertizės akte Nr. 1-09/13 užfiksuotas aplinkybes, kad laikančiųjų konstrukcijų žemiau žemės paviršiaus nėra. Tai, kad tam tikros buvusio pastato dalių liekanos yra virš žemės paviršiaus ar po žeme, nėra svarbu, jos nėra laikančiosios konstrukcijos. Ieškovas pabrėžia, kad abiejų nurodytų ekspertizių išvadose konstatuota, kad nėra išlikusių pastato laikančiųjų konstrukcijų. Buvusių laikančiųjų konstrukcijų dalys yra netvarkingai sukritusios buvusioje pastato vietoje, neturi ryšio su žeme, o buvę atraminiai stulpeliai nelaikytini laikančiosiomis konstrukcijomis, jie yra sutrupėję, sunykę. Todėl šie daiktai laikytini pastato liekanomis (griuvėsiais), o ne pastato laikančiosiomis konstrukcijomis. Medinės pastato liekanos supuvusios, plytų mūras suiręs, išsiskaidęs į dalis, todėl jos nėra tinkamos pakartotinai panaudoti.

22. Ieškovas nesutinka su apelianto išvada, jog užfiksuotas mūrinis stulpelis įrodo, kad pastatas egzistuoja ir yra savarankiškas daiktinių teisių objektas bei gali būti rekonstruotas. Mūrinių stulpelių liekanų egzistavimas nereiškia, kad tai yra pastato laikančioji konstrukcija, t.y. šie stulpeliai (konkrečiai esantis vienas stulpelis) nėra pastato laikančioji konstrukciją, ką detaliai iš išsamiai paaiškino S. M., jį kaip liudytoją apklausus teismo posėdžio metu. Ieškovas pabrėžia, kad ekspertinio tyrimo išvadoje nurodyta, jog pastatas laikomas visiškai sugriuvusiu, todėl apelianto pabrėžiamas vienas rastas mūrinis stulpelis nepaneigia eksperto išvadų dėl visiško pastato sugriuvimo, bei nepatvirtina apelianto teiginio, kad pastatas egzistuoja. Nustačius, kad pastatas yra sunykęs, t. y. nėra išlikusių jo laikančiųjų konstrukcijų, nėra galimybės atlikti pastato rekonstravimo darbus, kadangi statinio rekonstravimo atveju yra perstatomos esamos laikančiosios konstrukcijos, todėl yra paneigiamas apelianto teiginys, kad pastatas dar gali būti rekonstruotas, o sunykusio pastato atstatymo darbai priskirtini naujos statybos darbams.

23. Ieškovas nurodo, kad apeliantas neturi pagrindo teigti, kad yra pažeidžiamos jo nuosavybės teisės– kadangi pastatas yra sugriuvęs, t. y. nuosavybės teisės objekto neliko, pastato išregistravimas savaime nereiškia nuosavybės teisės pažeidimo. Paaiškina, kad duomenys apie turtą viešajame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jų nustatymo funkciją, todėl pastato registracijos panaikinimas savaime negali pažeisti savininko nuosavybės teisių (nes už tai atsakingas arba pats savininkas, arba tretieji asmenys, dėl kurių veiksmų (neveikimo) statinys išnyko). Nekilnojamojo turto registras tik užtikrina, kad viešajame registre nebūtų tikrovės neatitinkančių duomenų, todėl ieškovas dar kartą pažymi, kad apeliantas neteisingai nurodo, jog reikalavimas išregistruoti sugriuvusį pastatą pažeidžia jo nuosavybės teises. Be to, apeliantas, delsdamas sutvarkyti pastato liekanas bei išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro nugriuvusį pastatą, pažeidžia ieškovo teises naudotis jam priklausančia žemės sklypo dalimi, kuriame šiuo metu yra pastato liekanos ir griuvėsiai.

24. Taip pat nurodo, kad apelianto deklaruojami tariami ketinimai rekonstruoti pastatą negalėtų būti įgyvendinti, nes apeliantas neturi nuosavybės teisės į žemės sklypą, todėl nėra statytojas statybos įstatymo prasme ir jam negalėtų būti išduodamas statybą leidžiantis dokumentas pastatui rekonstruoti. Apeliantas taip pat neturėtų teisės atlikti pastato kapitalinio remonto dėl tų pačių priežasčių– neturi nuosavybės teisės į žemės sklypą. Sunykęs statinys gali būti atstatomas, tik statant naują statinį, o tam reikėtų turėti nuosavybes teises į žemės sklypą, ko apeliantas neturi. Galiausiai, pats apeliantas dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad ketintų šį neegzistuojantį pastatą parduoti, o naujasis pastato įgijėjas taip pat negalėtų atlikti nė vieno iš aukščiau nurodytų veiksmų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

26. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomą įrodymą – 2020-07-31 eksperto L. U. parengtą ekspertizės aktą. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Pagal CPK 323 straipsnio nuostatas, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama. Įvertinus tai, kad ieškovo teikiami nauji įrodymai teismui pateikti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ir su jais iki paskirto teismo posėdžio turėjo galimybę susipažinti ir atsakovas, konstatuojama, kad pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kadangi jie neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 314 straipsnis). Taip pat pažymėtina, jog ieškovas pateiktais papildomais įrodymais neįrodinėja naujų aplinkybių, o tik sustiprina savo poziciją.

27. Nustatyta, kad ieškovas yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtis. Jam nuosavybės teisė priklauso 726/1079 sklypo dalys, 353/1079 sklypo dalys priklauso Lietuvos Respublikai. (duomenys neskelbtini) yra registruotas pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei. Pastatas yra ieškovo nuosavybės teisėmis valdomoje žemės sklypo, plane pažymėto indeksu B, dalyje.

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs LVAT nutartį Nr. A-525-838/2014 nurodė, kad nutartimi buvo nustatyta, jog 726/1079 žemės sklypo dalis nepriskirtina valstybės išperkamajai žemei ir nėra užstatyta, todėl į žemės sklypo dalį nuosavybės teisės turi būti atkurtos natūra. Sprendimą priėmęs teismas nurodė, kad: „Tokį sprendimą teisėjų kolegija grindė aplinkybėmis, jog iš pastatų (taip pat ir (duomenys neskelbtini)) būklės negalima spręsti, jog egzistuoja realus visuomenės interesas į šį pastatą ir jiems eksploatuoti suformuotus žemės sklypus, pastatai yra avarinės būklės, būtini nugriauti “ bei pripažino, kad LVAT nutartyje nustatytos aplinkybės įgavo prejudicinio fakto galią. Atsakovas nesutinka su tokia teismo pozicija ir apeliaciniame skunde teigia, jog minėtoje LVAT nutartyje nurodyta, kad žemės sklypo grąžinimui natūra esminės reikšmės turėjo ne konkrečiai pastato (ne)atitiktis statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, o tai, jog teismas teikė prioritetą pareiškėjo norui iki 1940 metų nacionalizacijos E. L. turėtą žemę atgauti natūra, o ne kitu ekvivalentu. Teigia, jog nebuvo konstatuoti prejudiciniai faktai, turėję reikšmės sprendimo šioje byloje priėmimui, kadangi aiškaus visuomenės intereso į pastatą nebuvimas nepaneigia Vilniaus miesto savivaldybės turimos nuosavybės teisės ir nesudaro pagrindo manyti, jog pastatas yra sunykęs.

29. Pažymėtina, kad LVAT nutartį pirmosios instancijos teismas vertino tik kaip vieną iš byloje pateiktų sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių, tačiau ne vienintelį sprendimo priėmimo pagrindą. Pritartina atsakovo argumentams, kad LVAT nutartyje pastato sugriuvimo/avarinės būklės faktas buvo nagrinėjimas, sprendžiant klausimą, ar galima žemės sklypo dalį grąžinti natūra. LVAT nutartyje nurodė, kad aptariamuose sklypuose (įskaitant žemės sklypą) esantys pastatai yra griuvėsiai, nėra pagrindo spręsti, kad egzistuoja realus visuomenės interesas į šiuos pastatus. LVAT tokią išvadą priėjo, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis (kuriuose nurodytas statinių fizinio nusidėvėjimo procentas) bei aktais, kuriais pripažinta, kad pastatai yra avarinės būklės, negalimi saugiai eksploatuoti, būtini nugriauti. LVAT nesuteikė prioriteto kažkurios iš aptarinėjamos bylos šalies norui ar interesui, o vertino faktą, kad pastatas yra sunykęs, vadinasi žemė yra neužstatyta (laisva), todėl nėra visuomenės intereso, sprendžiant, ar žemės sklypo dalis gali būti grąžinta natūra. Aplinkybės, kurios buvo pagrindas sklypą grąžinti natūra, nebūtinai reiškia, kad šiame sklype esantys pastatai yra sunykę tiek, kad yra pagrindas juos išregistruoti: pastatų būklės vertinimo tikslai abiem atvejais yra skirtingi.

30. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pastato būklę, rėmėsi 2009-11-09 Valstybei/savivaldybei nuosavybės teise priklausančio statinio pripažinimo avariniu aktu Nr. A32-967(29.2.11-UK1), kuriuo pastatas buvo pripažintas avariniu; UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ 2013-06-10 statinio ekspertizės aktu Nr. 1- 09/13, kuris patvirtina, kad pastatas neturi pamatų ir kitų laikančiųjų konstrukcijų, todėl laikytinas visiškai sugriuvusiu; antstolio Ginto Badikonio 2019-10-10 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 40/19/1096, kuriame nurodyta, kad žemės sklype matoma krūva statybinių atliekų (rąstų, rąstinių sienų fragmentų, lentų); 2014-05-22 žemės sklypo ribų paženklinimo– parodymo aktu, parengtu atsakovo iki atkuriant nuosavybės teises, kuriame nurodoma, kad pastatas yra nugriautas; UAB „Statybos tyrimų institutas“ 2019-10-22 ekspertinio tyrimo aktu Nr. 19-60, kuriame nurodyta, kad „sklype nėra išlikusių statinio laikančiųjų konstrukcijų, todėl statinys laikytinas sugriuvusiu“ ir bylos nagrinėjimo metu eksperto Sigito Mitkaus duotais paaiškinimais. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik LVAT nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau ir kitais įrodymais, kurių pakanka, kad būtų patikimai nustatyta, jog pastatas, kuris yra šalių ginčo dalykas, yra sugriuvęs. Pažymėtina, jog UAB „Statybos tyrimų institutas“ 2019-10-22 ekspertinio tyrimo akte Nr. 19-60 išvada apie pastato sugriuvimą padaryta, atsižvelgus į statybos techninio reglamento STR1.01.08:2002 „statinio statybos rūšys“ 8.5. punkto nuostatas, kuriose įtvirtinta taisyklė, kad statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę, arba likę tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų). Vadinasi, konstatuojant pastato sugriuvimą, nebuvo aplinkybių, trukdančių tokiai išvadai prieiti.

31. Apeliantas skunde paaiškina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad žemės sklypo plane pastatas pažymėtas kaip griuvėsiai, tačiau teigia, jog tai savaime neleidžia daryti išvados, jog nėra likusių pastato laikančiųjų konstrukcijų. Nurodo, kad 2020-06-01 vykusio teismo posėdžio metu ekspertas S. M. buvo apklaustas. Posėdžio metu ekspertas nurodė, kad: „Pamato funkciją atliko mūriniai stulpeliai, tai būdinga tų laikų statybai.“ (33:04 posėdžio minutė) Išklausius 2020-06-01 teismo posėdžio garso įrašą, jo 33:40- 33: 46 min., ekspertas S. M. paaiškino, kad anksčiau minėti stulpeliai taip pat nėra išlikę, tai yra ne mūrinys, o tik plytų liekanos. Tad 2019-10-22 ekspertinio tyrimo akto Nr. 19-60 išvadoje pagrįstai nurodyta, jog pastatas laikomas visiškai sugriuvusiu, todėl apelianto pabrėžiamas mūrinis stulpelis nepaneigia eksperto išvadų dėl visiško pastato sugriuvimo bei nepatvirtina apelianto teiginio, kad pastatas egzistuoja. Nustačius, kad pastatas yra sunykęs, t. y. nėra išlikusių jo laikančiųjų konstrukcijų, nėra galimybės atlikti pastato rekonstravimo darbus, kadangi statinio rekonstravimo atveju yra perstatomos esamos laikančiosios konstrukcijos. Yra paneigiamas apelianto teiginys, kad pastatas dar gali būti rekonstruotas, o sunykusio pastato atstatymo darbai priskirtini naujos statybos darbams. Papildomai pateiktame 2020-07-31 eksperto L. U. parengtame ekspertizės akte nurodyta, jog: „Ekspertizės metu nustatyta, kad statinio, kurio unik. Nr. 1094-0489-4015, esančio sklype (duomenys neskelbtini), neliko laikančiųjų konstrukcijų virš žemės paviršiaus ir ne giliau 0,5 m nuo žemės paviršiaus. Statinio medinių konstrukcijų liekanos yra netvarkingos ir prarado ryšius su kitomis buvusiomis Statinio laikančiosiomis konstrukcijomis. Atraminių stulpelių keraminės plytos suirę dėl drėgmės ir šalčio poveikio. Atraminiai stulpeliai įgilinti žemiau žemės paviršiaus apytiksliai 0,5 m, t. y. jie įrengti ant sušalusio grunto ir jie negali atlikti pamatų/laikančiųjų konstrukcijų funkcijų pagal STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reikalavimus. Ekspertizės metu nustatyta, kad statinys, kurio unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esantis sklype (duomenys neskelbtini), yra sunykęs“.

32. CK 4.98 straipsnyje, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas– negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos; atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; kt.). Taigi, šioje byloje ieškovas turėjo pareigą įrodyti tik tai, jog jis yra žemės sklypo savininkas ir kad jo, kaip savininko, teisės yra pažeistos, o atsakovas turėjo pareigą įrodyti, jog jis turi teisėtą pagrindą neišregistruoti bendrame sklype esančio pastato (CPK 178 str.). Apeliantas turėjo galimybę pateikti įrodymus, kurie paneigtų ieškovo teiginius ir byloje pateiktus įrodymus, tačiau apeliantas tik deklaratyviai teigia, jog pastatas nėra sunykęs ar sugriuvęs. Pastatas apeliantui priklauso nuo 2014-01-22, tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ėmėsi pastato būklės pagerinimų. Dėl to konstatuotina, jog ieškovas įrodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra likę pastato (duomenys neskelbtini) laikančiųjų konstrukcijų tiek antžeminėje pastato dalyje, tiek ir po žemės paviršiumi.

33. Aplinkybė, kad sklype egzistuoja statinio liekanos, leidžia konstatuoti, kad statinio eksploatuoti nėra galimybės, o išlikusi tik jo teisinė registracija. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog duomenys apie turtą viešajame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jų nustatymo funkciją. Todėl visiškai sugriuvusio, sunaikinto ar nugriauto statinio teisinė registracija negali suteikti kokių nors papildomų teisių jo savininku viešajame registre nurodytam asmeniui. Tokio statinio registracijos panaikinimas savaime negali pažeisti tokio statinio savininko nuosavybės teisių (nes už tai atsakingas arba pats savininkas, arba tretieji asmenys, dėl kurių veiksmų (neveikimo) statinys išnyko), tik užtikrina, kad viešajame registre nebūtų tikrovės neatitinkančių duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Gali būti ginama turto, bet ne atliekų nuosavybės teisė. Nustačius, jog iš pastato yra likusios tik atliekos, jos turi būti tinkamai sutvarkytos ir neturi trukdyti kitiems savininkams įgyvendinti savo teises. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas draudžiama valdant, naudojant nuosavybės teisės objektą ir juo disponuojant pažeisti kitų asmenų teises ir interesus. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovui nesutvarkant pastato griuvėsių ir jų neišregistruojant iš Nekilnojamojo turto registro, yra pažeidžiama ieškovo, kaip sklypo bendraturčio, teisė naudotis sklypo dalimi.

34. Vertinant nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl pastato išlikimo pripažįstami teisiškai nepagrįstais ir pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad rašytiniai įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, jog pastato išlikimo faktas paneigtas. Buvo pagrindas patenkinti ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlaisvinti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pašalinant sunykusio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), griuvėsius bei pateikti duomenis VĮ Registrų centrui, kad minėtas pastatas būtų išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, teisingai pritaikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-18 sprendimas paliktinas nepakeistas.

35. Ieškovas pateikė įrodymus, kad dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas- 1 058,75 Eur. Šios išlaidos neperžengia CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų. Ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos- 1 058,75 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 302 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas,

n u t a r i a :

Atmesti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį dėl nugriauto pastato išregistravimo ir įpareigojimo pašalinti statybos atliekas, pareikštą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys: Valstybės įmonė Registrų centras ir Lietuvos Respublika, kuriai atstovauja Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-18 sprendimą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.