Administracinė byla Nr. I-3069-423/2017
Proceso Nr. 3-62-3-02044-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 37.2;55.1.3.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,
sekretoriaujant Ritai Kinderienei,
nedalyvaujant pareiškėjui V. S., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas. V. S. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-9). Skunde paaiškino, kad nuo 2015-11-26 iki 2017-08-03 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, nuo sienų ir lubų byrėjo dažai ir tinkas, veisėsi pelėsis, trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, buvo šalta, kaupėsi drėgmė, nebuvo mechaninio vėdinimo, baldai netvarkingi, minkštasis inventorius buvo antisanitarinės būklės, jame veisėsi blakės, tiekiamas vanduo neatitiko kokybės reikalavimų, taip pat nebuvo sandėlio daiktams laikyti, tiek tualete, tiek prausykloje neužtikrintas privatumas, pasivaikščiojimo kiemai per maži. Pažymėjo, jog kratų metu pareigūnai sulaužydavo ir išmėtydavo daiktus, todėl nuteistieji patys turėdavo juos remontuoti ir tvarkyti. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertina 5000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 12-18) nurodė, kad minimalaus ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, jis buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose. Pažymėjo, kad pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Gyvenamosios patalpos tvarkingos, langai sandarūs, remontas atliekamas pagal poreikį. Šildymo sistema centrinė, esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai. Pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl netinkamos būklės minkštojo inventoriaus ar kitų kalinimo sąlygų. Patalpos vėdinamos per atvirus langus. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga. Teisės aktuose nėra numatytas sandėlio nuteistųjų asmeniniams daiktams sudėti įrengimas. Geriamo vandens kokybės neatitikimų nenustatyta. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas teigia, kad visose gyvenamosiose patalpose minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.
Iš atsakovo atstovo pateiktų pažymų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2015-11-26 iki 2016-11-25 į 12 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 65,72 kv. m. ir kurioje yra 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m. ploto; nuo 2016-11-25 iki 2016-06-27 į 17 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 59,20 kv. m., joje įrengta 19 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,12 kv. m. ploto; nuo 2017-06-27 iki 2017-08-03 į 8 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 66,50 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto (b. l. 13, 21).
Nors pareiškėjas nurodo, kad minėtose patalpose gyveno nuo 21 iki 23 asmenų, jokių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodyta informacija apie gyvenamųjų patalpų plotus ir miegamųjų vietų skaičių. Duomenų, jog miegamųjų vietų skaičius ginčo laikotarpiu keitėsi, nėra. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo deklaratyvius teiginius šioje dalyje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, minimalios ploto normas pažeidimas nekonstatuotinas.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpoje tualetai ir dušai nebuvo tinkamai izoliuoti nuo likusios patalpos, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais.
Atsakovas nepateikė duomenų apie sanitarinių mazgų (tualetų ir dušų) tinkamą įrengimą, todėl pareiškėjo argumentai laikytini nepaneigtais. Sanitarinio mazgo ne visiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad patalpų sienos ir lubos buvo apsilaupiusios, apipelijusios, buvo šalta, kaupėsi drėgmė, nebuvo mechaninio vėdinimo, baldai sulūžę, trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, minkštajame inventoriuje veisėsi buitiniai parazitai.
Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Atsakovo atstovas nurodė (b. l. 23), ir pats pareiškėjas skunde patvirtino, jog gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atvirą langą, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą šioje dalyje. Savo argumentus dėl drėgmės kaupimosi pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog nebuvo įrengta mechaninė ventiliacija, todėl nekonstatavus pažeidimo dėl netinkamo vėdinimo, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų drėgmės lygio. Nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atvirą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės susidarymo.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 38-41), ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose (b. l. 25-35). Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, byloje patiektame Medicininiame pažymėjime užfiksuota, kad jis nesikreipė į sveikatos priežiūros specialistus dėl blakių sukandimų sukeltų sveikatos sutrikimų (b. l. 20). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarą ir pelėsio veisimasi, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
Kadangi minėtos Higienos normos nuostatos nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini teisiškai nepagrįstais. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl prasto dirbtinio apšvietimo, šalčio, apsilaupiusių sienų dažų. Vis dėlto, teismas pažymi, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, byloje esančiame Medicininiame pažymėjime (b. l. 20) užfiksuota, jog jis nesikreipė į sveikatos priežiūros specialistus dėl regėjimo sutrikimų, kaulų ar sąnarių skausmų, peršalimų. Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kuriose patalpose jam trūko dirbtinio apšvietimo ar šilumos, šių aplinkybių plačiau nepaaiškino, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltą žalą dėl minėtų veiksnių. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, kaip tinko byrėjimas nuo sienų ar pelėsis, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Be to, atsakovo atstovas nurodė, kad šildymo sistema pataisos namuose centralizuota, o esant poreikiui, nuteistieji aprūpinami oro šildytuvais (b. l. 23). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neteigia, kad buvo pateikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų Visuomenės sveikatos centro ar kitų kompetentingų institucijų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjas šioje dalyje neįrodė žalos atsiradimo fakto. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl netinkamos patalpų būklės bei to sąlygotą žalos atsiradimą, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Atsakovo atstovas pateikia informaciją, jog pasivaikščiojimo kiemų plotas – 1550 kv. m ir 551 kv. m, todėl, teismo vertinimu, jie yra pakankamai erdvūs. Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad 17 būrio nuteistiesiems leidžiama be palydos išeiti už įstaigos teritorijos ribų, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisų pažeidimą šioje dalyje.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kratų metu pareigūnai laužo nutiestųjų daiktus ir baldus, yra deklaratyvūs ir abstraktūs, pavyzdžiui, nenurodyta, kuriose patalpose ir kada atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai ir pan. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius, todėl jie nelaikytini pakankamais neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pareiškėjo argumentus dėl prastos vandens kokybės paneigia byloje pateikti UAB „Kauno vandenys“ vandens tyrimo laboratorijos tyrimų protokolai (b. l. 36-37), iš kurių matyti, kad pataisos namuose tiekiamo vandens kokybė atitiko numatytus normatyvus.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad praustuvės ir unitazai nebuvo pagaminti iš nerūdijančio plieno, be to, nebuvo įrengtas sandėlis daiktams susidėti, juos tekdavo laikyti gyvenamosiose patalpose.
Iki 2017-01-01 galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 bei nuo 2017-06-07 įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengti klozetai (unitazai) bei praustuvės, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja šių įrenginių konstrukcinių ypatumų ar medžiagos, iš kurios jie turi būti pagaminti.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas sandėlis daiktams susidėti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, todėl šioje dalyje skundas atmestinas.
Vis dėlto, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 615 parų) neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 5000 Eur neturtinę žalą. Teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, kad kalinimo sąlygos būtų turėjusios įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei (b. l. 22, 20). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.
Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, trukmę, nesant įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, nenustačius, kad pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio byloje Nr. A-1825-492/2017.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 1300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusioje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Asta Urbonienė