Administracinė byla Nr. A-2115-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01116-2015-0

                                          Procesinio sprendimo kategorija: 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. A. ir K. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Anykštos redakcija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2015 m. vasario 10 d. pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2015 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. SPR-7 „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria buvo nuspręsta: 1) pripažinti K. S. skundą dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti pareiškėją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 14 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam priklausančiame laikraštyje „Anykšta“ (duomenys neskelbtini) buvo išspausdintas L. A. laiškas (duomenys neskelbtini), kuris parašytas po to, kai laikraštyje „Anykšta“ (duomenys neskelbtini) buvo išspausdintas ankstesnis L. A. laiškas (duomenys neskelbtini) ir K. S. kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (toliau – ir Komisija) su skundu, kad pareiškėjas suteikė galimybę L. A. išreikšti vienpusišką nuomonę apie medžiotojų klubą (duomenys neskelbtini), todėl pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 3, 4, 5 ir 6 straipsnius. Komisija 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas, išspausdindamas ankstesnį L. A. laišką, Etikos kodekso nepažeidė.

Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamame Tarnybos 2015 m. sausio 27 d. sprendime nurodyta, jog publikacijoje paskelbti faktiniai duomenys apie K. S. gyvenamosios vietos adresą, nors tokia informacija priskiriama jo privačiam gyvenimui ir ją viešai skelbti galima tik asmeniui sutikus, o K. S. sutikimo viešinti informaciją apie savo gyvenamosios vietos adresą viešosios informacijos rengėjui/skleidėjui nedavė. Pareiškėjas teigė nepažeidęs K. S. teisės į privataus gyvenimo apsaugą, nes jo privačių duomenų nepaskelbė. Net jeigu asmens gyvenamosios vietos adresas būtų priskirtas prie asmens privataus gyvenimo duomenų, pareiškėjas nepažeidė VIĮ 14 straipsnio. Privatus gyvenimas neapima dalykų, kurie yra viešai prieinami. K. S. gyvenamosios vietos adresas buvo viešai prieinamas neapibrėžtam subjektų ratui. Pavyzdžiui, paieškos sistemoje „Google“ nurodžius K. S. vardą ir pavardę, jo adresas nurodytas kelis kartus, taip pat ir interneto svetainėje www.118.lt per gyventojų paiešką. Pareiškėjas nurodė ir kitus atvejus, kai duomenys apie K. S. gyvenamosios vietos adresą, žemės sklypo kadastrinį numerį buvo paskelbti viešai. Pareiškėjo nuomone, faktinės aplinkybės patvirtino, kad K. S. davė sutikimą skelbti viešai jo vardą, pavardę, telefono numerį ir gyvenamosios vietos adresą. Be to, asmens gyvenamosios vietos adresas turi būti deklaruotas ir prieinamas Gyventojų registre.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba prašė skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios vietos adresas negalėjo būti priskirtas privačiam gyvenimui, prieštaravo teisės aktams. Atsakovas paaiškino, kad žmogaus gyvenamoji aplinka ir yra gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija, kuri neatsiejama nuo jos buvimo vietos, t. y. adreso. VIĮ nustatyta, kad privataus gyvenimo apsauga taikoma neatsižvelgiant į tai, ar duomenys prieinami internete. VIĮ 14 straipsnyje nurodytas išimtinis ir baigtinis sąrašas atvejų, kai informacija apie privatų gyvenimą gali būti paskelbta. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad K. S. nedavė sutikimo skelbti savo adresą jo skunde nurodytoje publikacijoje. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatomis. Be to, pareiškėjas, raštu pateikdamas paaiškinimą Tarnybai, nenurodė argumentų, susijusių su K. S. adreso paskelbimu internete, gyvenamosios vietos deklaravimu įstaigose. Atsakovas darė išvadą, kad vėlesnis šių argumentų nurodymas teismo galėtų būti vertinamas kaip siekis išvengti atsakomybės. Atsakovas tvirtino, kad ginčijamas sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl nebuvo pagrindo jį naikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. prašė pareiškėjo skundą atmesti.

K. S. prašė teismo vadovautis anksčiau pateiktais jo paaiškinimais ir ginčijamu sprendimu, kuris, jo nuomone, buvo teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. A. teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad ginčas kilo dėl Tarnybos 2015 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. SPR-7 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamame sprendime nagrinėtas K. S. skundas dėl (duomenys neskelbtini) laikraščio „Anykšta“ publikacijoje (duomenys neskelbtini) esančio sakinio, kuriame nurodytas K. S. adresas. K. S. teigė, jog visuomenės informavimo priemonėje buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą. Remiantis VIĮ 2 straipsnio 45 dalies ir 14 straipsnio nuostatomis, įvertinus faktines aplinkybes (pačią publikaciją, K. S. skundą ir pareiškėjo paaiškinimą) padaryta išvada, kad skundžiamoje publikacijoje paskelbta informacija apie K. S. namų adresą neatitiko VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytų išimčių, leidžiančių skelbti informaciją apie viešojo asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo. Sprendime nurodytas publikacijos teiginys: „Pagalvojau, o kas tas K. S., gyv. (duomenys neskelbtini)?“ ir konstatuota, kad paskelbiant šią informaciją buvo pažeista K. S. teisė į privataus gyvenimo apsaugą. Pagrindžiant pareiškėjo, kaip viešosios informacijos skleidėjo, atsakomybę už VIĮ 14 straipsnio pažeidimą, Sprendime nurodyta, kad įstatymas pažeistas dėl neatsargumo, nes nebuvo imtasi pakankamų priemonių siekiant užtikrinti įstatymo reikalavimų laikymąsi. Sprendime taip pat nurodyta, kad K. S. vardo ir pavardės skelbimas publikacijoje buvo teisėtas ir nepažeidė jo privataus gyvenimo apsaugos reikalavimų, kadangi tai susiję su jo, kaip viešojo asmens – Anykščių rajono medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) prezidento – veikla. Sprendimas priimtas vadovaujantis VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalies 1 punktu. Taikyta poveikio priemonė – įspėjimas.

Sprendimo priėmimo procedūra prasidėjo K. S. 2014 m. spalio 29 d. Tarnybai pateikus skundą, kad ginčo publikacijoje be jo ir jo šeimos narių sutikimo paskelbtas jo gyvenamosios vietos adresas. Publikacijoje kritikuota medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) veikla. K. S. teigė, kad jo vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos adreso paskelbimas sukėlė neigiamas pasekmes, jis ir jo šeima dėl to pasijuto nesaugūs ir toliau jautė didesnę ar mažesnę psichologinę įtampą, nerimavo dėl savo vaikų ir anūkų saugumo. K. S. atsakovo prašė pareiškėjui skirti įspėjimą.

Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. atsakovui pateikė paaiškinimą, kad paskelbta publikacija nebuvo parengta žurnalisto, kad joje paskelbta tik L. A. asmeninė nuomonė apie medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) prezidentą K. S. ir šio klubo veiklą. Pareiškėjas paaiškino, kad, L. A. persiųsdamas iš Komisijos gautą ankstesnį K. S. skundą, nepagalvojo, jog turėtų uždengti K. S. adresą ir telefono numerį, nes, kadangi Komisija Bendrovei atsiuntė būtent tokį K. S. skundą, jis buvo tikras, kad K. S. leido tuos duomenis viešinti. Pareiškėjas nurodė, kad K. S. buvo viešas asmuo – (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo pirmininkas. Nei redakcija, nei L. A. savo iniciatyva K. S. adreso neviešino, nes šią informaciją K. S. išviešino pats. K. S. nepareiškė reikalavimo neskelbti jo adreso. Pareiškėjas teismui pateikė paieškos duomenis iš interneto, kurie, pasak jo, reiškė, kad pats K. S. iki šiol viešai skelbė savo gyvenamosios vietos adresą.

Proceso šalys neginčijo, jog (duomenys neskelbtini) laikraštyje „Anykšta“ publikuotame L. A. straipsnyje (duomenys neskelbtini) buvo paskelbtas K. S. gyvenamosios vietos adresas.

Dėl K. S. kaip viešo asmens teismas nurodė, kad VIĮ 14 straipsnio 3 dalis nustato išimtį informacijai paskelbti apie privatų gyvenimą viešųjų asmenų atžvilgiu: tokia informacija gali būti skelbiama be šio asmens sutikimo tik jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Teismo vertinimu, K. S. gyvenamosios vietos adresas niekaip neatskleidė šio asmens visuomeninę reikšmę turinčių privataus gyvenimo aplinkybių ar asmeninių savybių, nes publikacijoje, nors ji ir buvo susijusi su K. S., kaip medžiotojų klubo (būrelio) pirmininko (prezidento), veikla, nebuvo teigiama, kad būtent dėl tos veiklos K. S. gyveno kokioje nors ypatingoje gyvenamojoje vietoje ar teritorijoje. Be to, teismas nusprendė, jog priešingai, nei teigta Sprendime, K. S. nelaikytinas viešuoju asmeniu vien dėl to, kad vadovavo medžiotojų klubui. Nagrinėtoje publikacijoje pasakyta, kad K. S. buvo medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) prezidentas, UAB (duomenys neskelbtini) vadovas. Medžiotojų klubo vadovas pagal VIĮ 2 straipsnio 73 dalyje nurodytą viešojo asmens sąvokos paaiškinimą nelaikytinas viešuoju asmeniu. Medžiotojų klubas tėra medžiotojų visuomeninės organizacijos, vienijančios klubus ir būrelius, sudėtinė dalis (Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 2 str. 19 d., 5 str. 6 d.). Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai, medžiotojų visuomeninei organizacijai įstatymas suteikė tokias teises kaip daryti žymas medžiotojų bilietuose, teikti siūlymus dėl teisės medžioti suteikimo ar panaikinimo ir pan., todėl medžiotojų klubo (būrelio) vadovas dėl einamų pareigų nedalyvavo nuolatinėje valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jis tik atliko tam tikras funkcijas organizuojant medžiokles, kurios apibrėžtos medžioklės taisyklėse. Be kita ko, publikacija buvo susijusi ne su paminėtu viešuoju interesu, o su vidinėmis klubo veiklos organizavimo problemomis, todėl pareiškėjo Tarnybai pateiktame paaiškinime, kuris buvo įvertintas skundžiamame sprendime, nepagrįstai nurodyta, kad K. S. buvo viešasis asmuo. Teismas pabrėžė, kad informacijos apie privatų viešojo asmens gyvenimą pateikimas turi būti pagrįstas, tokia informacija turi būti būtina atitinkamai publikacijai. Nagrinėtoje publikacijoje K. S. gyvenamosios vietos adreso nurodymas nebuvo reikalingas, o jis pats nedavė sutikimo paviešinti jo adresą būtent šioje publikacijoje. L. A. teisme teigė, kad adreso nurodymas buvo būtinas siekiant, kad K. S. būtų išskirtas iš kitų tokį patį vardą ir pavardę turinčių asmenų, tačiau publikacijoje buvo aiškiai nurodyta, kad rašoma apie atitinkamo medžiotojų klubo prezidentą, nurodyta jo darbo vieta ir pareigos, todėl šių duomenų turėjo pakakti, kad asmuo būtų tinkamai identifikuotas.

Dėl gyvenamosios vietos adreso kaip informacijos apie asmens privatų gyvenimą teismas pažymėjo, jog nebuvo pagrindo abejoti, kad fizinio asmens gyvenamoji patalpa, kitos privačios patalpos buvo privataus gyvenimo sudėtinė dalis (VIĮ 2 str. 45 d. prasme), nes patalpos ir privati nuosavybė visuomenėje gali būti identifikuojamos tik pagal adresą. Tai reiškė, kad informacija apie K. S. gyvenamosios vietos adresą buvo informacija apie jo privatų gyvenimą, kurią skelbti buvo galima tik esant jo konkrečiai išreikštam sutikimui, kad šie duomenys būtų paskelbti būtent toje publikacijoje (VIĮ 14 str. 2 d.). Pareigos užtikrinti asmens teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą nepašalino ir faktas, kad K. S. pats buvo viešai paskelbęs savo adresą, nes tai jis padarė kitais tikslais – skelbiant informaciją interneto svetainėse TEO LT ar 118 arba duomenis apie teritorijos detalųjį planavimą.

Teismas akcentavo, kad VIĮ 54 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai netaikoma redakcinė atsakomybė ir atleidžiama nuo žalos atlyginimo, tačiau nagrinėjamu atveju šio straipsnio nuostatos netaikytinos, nes, pagal VIĮ 54 straipsnio 1 dalį, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį. Šioje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, todėl, taikant šio straipsnio nuostatas, Tarnyba neturėjo pagrindo pareiškėjui netaikyti įspėjimo už VIĮ 14 straipsnio pažeidimą.

Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų motyvų nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad atsakovas privalėjo patikrinti ir visą internete viešai paskelbtą informaciją apie K. S.. Šiuo atveju Tarnyba nagrinėjo asmens skundą dėl jo teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėje (VIĮ 50 str. 1 d. 2 p.), todėl turėjo teisę apsiriboti tik K. S. skunde nurodytais faktais. Teismas neįžvelgė Tarnybos pareigos pradėti tyrimus dėl kitų K. S. adreso paskelbimo atvejų tyrimo, nes K. S. turėjo galimybę pats pareikalauti pašalinti iš internetinių paieškos sistemų jo adresą ir netgi vardą bei pavardę. Tačiau tai, kad K. S. adresas internete buvo prieinamas, nereiškė, kad taip jis davė sutikimą skelbti savo adresą bet kokio kitokio turinio publikacijose bei bet kokiuose leidiniuose, laikraščiuose ar juo labiau jį kritikuojančiose publikacijose. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas taip pat nesudarė teisėtų prielaidų bet kam ir bet kokiu tikslu gauti tą adresą ir jį viešai skelbti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog, prieš paskelbiant ginčo publikaciją, K. S. sutikimas skelbti jo adresą nebuvo gautas ir jo nebuvo prašyta, taip pat nebuvo imtasi redakcinių priemonių pašalinti adresą iš publikacijos. Paaiškinime, kurį Tarnybai pateikė Bendrovės vadovė, nurodyta, kad prieš tai vyko K. S. skundo Komisijai nagrinėjimas, redakcija šį skundą persiuntė publikacijos autoriui ir nežinojo, kad reikėtų K. S. adresą paslėpti, nes K. S. to nereikalavo, tačiau tai nekeitė pirmiau paminėtų nustatytų aplinkybių reikšmės ir teisinio įvertinimo. Visų pirma, K. S. negalėjo numatyti, kad kitoje laikraščio publikacijoje bus paskelbtas jo adresas bei kita informacija, susijusi su jo skundu Komisijai. Antra, savo adresą jis nurodė konkrečiam subjektui – Komisijai, o ne kad jis būtų viešai paskelbtas laikraštyje. Viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui turi būti aiškus skirtumas tarp skundo pateikimo viešojo administravimo funkcijas vykdančiam subjektui ir VIĮ keliamų reikalavimų viešai skelbiamai informacijai.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad paskirta nuobauda buvo neadekvati, nes atėmė iš jo galimybę gauti paramą iš viešosios įstaigos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (toliau – ir Fondas) teismas akcentavo, kad VIĮ nuostatose, reglamentuojančiose Fondo veiklą, nebuvo nuorodos, kad Tarnybos paskirtos poveikio priemonės daro įtaką konkursų rezultatams. Be to, VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktas Tarnybai suteikė teisę priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ar kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Nagrinėjamu atveju Tarnyba ginčijamame sprendime nurodė, kad publikacijoje pastebėjo VIĮ 14 straipsnio reikalavimų pažeidimą, ir paaiškino, kaip tas pažeidimas pasireiškė, todėl pagrįstai ir teisėtai įspėjo pareiškėją. Teismo vertinimu, taikyta poveikio priemonė buvo adekvati, atitiko nustatyto pažeidimo pobūdį, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad ši poveikio priemonė pareiškėjui sukėlė itin sunkius padarinius. 

Teismas nusprendė, kad skundžiamas sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl nebuvo pagrindo jį naikinti. Kadangi teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, nebuvo pagrindo svarstyti ir pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skundo argumentais. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad teismas nepagrįstai sutiko su atsakovu, jog pareiškėjas pažeidė K. S. teisę į privataus gyvenimo apsaugą, kadangi jo duomenys buvo ir iki šiol yra viešai prieinami neapibrėžtam subjektų, turinčių bet kokią prieigą prie interneto, ratui. K. S. konkliudentiniai veiksmai, kuriais jis savanoriškai sutiko, kad jo gyvenamosios vietos adresas būtų viešai skelbiamas, reiškia, jog jis savo gyvenamosios vietos adreso nelaiko privataus gyvenimo dalimi.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas už L. A. laišką buvo nubaustas du karus ir neišvengiamai bus nubaustas trečią kartą – dešimttūkstantine ekonomine sankcija, kadangi atsakovas ginčijamu sprendimu pripažino, kad pareiškėjas pažeidė VIĮ 14 straipsnį, o Komisija 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė ir Etikos kodekso 16 ir 36 straipsnius. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 881 4 punktu, Fondas nesvarsto projektų tų pareiškėjų, kurie per paskutinius kalendorinius metus teismo, žurnalistų etikos inspektoriaus ar Komisijos buvo pripažinti pažeidę VIĮ arba Etikos kodekso normas. Pareiškėjui Fondo lėšos yra itin reikšmingos, nes be jų nukentėtų visuomenės informavimo priemonė, o taip pat būtų pažeistas viešasis interesas gauti kultūrinę ir šviečiamąją informaciją – be valstybės paramos pareiškėjas vietoje tokios informacijos turėtų skelbti daugiau reklamos.

Pareiškėjo vertinimu, teismas be jokio pagrindo išėjo už skundo ribų ir iš esmės priėmė jam blogesnį sprendimą nei ginčijamame sprendime buvo priėmęs atsakovas. Atsakovas pripažino, kad K. S. yra viešasis asmuo VIĮ 2 straipsnio 73 dalies prasme, bet jo teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista. Pareiškėjas šios Sprendimo dalies neginčijo, tačiau nesutiko su atsakovo sprendimu K. S. skundą pripažinti iš dalies pagrįstu ir įspėti pareiškėją dėl VIĮ 14 straipsnio pažeidimo. K. S. taip pat neginčijo atsakovo sprendimo toje dalyje, kurioje jo skundas pripažintas nepagrįstu ir jis pripažintas viešuoju asmeniu. Tačiau teismas savo iniciatyva nusprendė, kad K. S. nelaikytinas viešuoju asmeniu, t. y. nagrinėjo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą toje dalyje, kurioje skundas nebuvo paduotas. Tokiu būdu pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti argumentų dėl K. S. pripažinimo viešuoju asmeniu.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais. Atsakovas papildomai pažymi, kad teismas pagrįstai sprendė, jog asmens privataus gyvenimo dalį sudarančių duomenų prieinamumas internete nereiškia, jog jie praranda bet kokią tolimesnę teisinę apsaugą. Atsakovas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad buvo pažeistas non bis per idem principas. Tarnyba ir Komisija yra skirtingi subjektai, priimantys savarankiškus sprendimus, veikiantys skirtingų teisės aktų pagrindu ir turintys skirtingą kompetenciją. Komisija, kaip savitvarkos institucija, vertino ginčo publikacijos atitikties Etikos kodekso nuostatoms klausimą, o atsakovas vertino šioje publikacijoje paskelbtos informacijos atitiktį VIĮ nuostatoms. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjui skirta nuobauda buvo adekvati, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši poveikio priemonė pareiškėjui sukels itin sunkius padarinius, t. y. jis bus nubaustas ekonomine sankcija. Be to, atsakovo nuomone, aplinkybė, ar K. S. laikytinas privačiu, ar viešuoju asmeniu, nekeičia teisinio situacijos vertinimo – pareiškėjas pažeidė K. S. teisę į privataus gyvenimo apsaugą, todėl pripažintinas VIĮ 14 straipsnio reikalavimų pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo pripažinti dalį K. S. skundo dėl pareiškėjui priklausančiame laikraštyje „Anykšta“ išspausdintame L. A. straipsnyje paskelbtos privačios informacijos apie K. S. pagrįstu ir pareiškėjui skirti poveikio priemonę – įspėjimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nusprendęs, kad atsakovas pagrįstai nustatė pažeidimą ir pareiškėjui skyrė proporcingą poveikio priemonę, tačiau konstatavo, kad K. S. negali būti pripažintas viešuoju asmeniu.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad duomenys apie asmens adresą nelaikytini privačia informacija, ypač atsižvelgiant į tai, jog K. S. šiuos duomenis buvo viešai paskelbęs internete. Be to, pirmosios instancijos teismas K. S. nepagrįstai pripažino privačiu asmeniu.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Nurodyta laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, naudojimasis teise į saviraiškos laisvę dėl to, kad tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų, kurie nustatyti įstatymo ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti, be kita ko, kitų asmenų garbę ar teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787-2011, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012). Vienas iš tokių ribojimų yra nustatytas VIĮ (2006 m. rugsėjo 1 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija) 14 straipsnyje.

VIĮ 14 straipsnio 1 dalyje numatyta viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareiga užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. VIĮ 2 straipsnio 45 dalyje eksplicitiškai atskleista, kas patenka į privataus gyvenimo sampratą. Privatus gyvenimas – tai asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

Pareiškėjas teigė, kad įstatymų leidėjas asmens gyvenamosios vietos adreso nepriskiria prie asmens privataus gyvenimo duomenų. Be to, privatus gyvenimas neapima duomenų, kurie yra viešai prieinami. Pareiškėjas nurodė interneto svetaines, kuriose viešai paskelbtas K. S. adresas.

Teisėjų kolegija paaiškina, kad VIĮ nėra pateiktas baigtinis duomenų, kurie laikytini privataus pobūdžio informacija šio įstatymo prasme, sąrašas, tad privačia informacija gali būti pripažinta ir tokia informacija, kuri VIĮ 2 straipsnio 45 dalyje expressis verbis neįvardyta. Pažymėtina, kad tiek VIĮ, tiek kituose įstatymuose pateikta privačios informacijos sąvoka yra pakankamai aptakiai apibrėžta, vertinamojo pobūdžio, todėl kiekvienu individualiu atveju būtina vertinti, ar tam tikra informacija, atsižvelgiant į jos turinį, laikytina privačia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1460/2012). Nagrinėjamu atveju minėtoje normoje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad privatus gyvenimas apima asmens gyvenamąją aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos. Ši informacija dažniausiai ir tiksliausiai išreiškiama per duomenis apie šios gyvenamosios aplinkos buvimo vietą, t. y. adresą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad duomenys apie asmens adresą laikytini privačia informacija.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VIĮ įtvirtinta privačios informacijos sąvoka nėra siejama su tuo, kur ir kiek kartų ji buvo paskelbta anksčiau, ar tokią informaciją galima lengvai prieiti internete ar kituose šaltiniuose, t. y. asmens sprendimas tam tikromis aplinkybėmis ir tikslu paskelbti (duoti sutikimą paskelbti) savo duomenis nepanaikina šių duomenų apsaugos ir nepašalina viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigos privačią informaciją skelbti tik asmeniui konkrečiu atveju davus sutikimą (išskyrus teisės aktuose numatytas išimtis). Iš VIĮ 2 straipsnio 45 dalies formuluotės akivaizdu, jog duomenų pripažinimas privačia informacija išimtinai siejamas su šių duomenų turiniu, o ne kitomis aplinkybėmis. Įvertinusi minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nusprendžia, jog pareiškėjo argumentas, kad K. S. sutikimas paskelbti jo adresą nebuvo būtinas, nes dėl to, jog jis sutikimą paskelbti šį adresą davė kitiems subjektams ir šie duomenys iki šiol yra viešai prieinami, ši informacija nebebuvo privati, atmestinas.

VIĮ 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti tik asmens sutikimu. Byloje nėra ginčo dėl to, jog nei pareiškėjas, nei ginčo publikacijos autorius L. A. neprašė K. S. sutikimo šioje publikacijoje paskelbti duomenis apie jo adresą ir kad toks sutikimas nebuvo duotas. Pareiškėjas teigia, kad K. S., kitiems subjektams duodamas sutikimą savo adresą paskelbti internete, konkliudentiniais veiksmais sutiko, jog šiuos jo duomenis be atskiro sutikimo skelbtų ir kiti asmenys. Kaip minėta, šis pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas. Taigi K. S. jokiais būdais ar forma neišreiškė sutikimo pareiškėjui paskelbti jo adresą ginčo publikacijoje.

VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyti atvejai, kai informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be asmens sutikimo: 1) kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, 2) kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) kai informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias viešo asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Nagrinėjamu atveju aktualus trečiasis atvejis, kuris nustatomas esant dviems sąlygoms: 1) informacija paskelbiama apie viešąjį asmenį; 2) ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias to asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Pareiškėjas teigė ir atsakovas sutiko, kad K. S. buvo viešasis asmuo, kadangi jis buvo medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) prezidentas (atitinkamai pareiškėjo 2014 m. lapkričio 10 d. paaiškinimas atsakovui, b. l. 48-49; atsakovo 2015 m. sausio 27 d. sprendimas, b. l. 7-10). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas K. S. kaip viešojo asmens statusą, išėjo už skundo ribų, nes ši aplinkybė ginčyta nebuvo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant nustatyti nagrinėjamu atveju taikytinos asmens privačios informacijos apsaugos apimtį, pirmiausiai būtina nustatyti to asmens statusą. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar K. S. pripažintinas viešuoju asmeniu, nagrinėjamo skundo ribų neperžengė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vien dėl to, jog K. S. buvo medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) pirmininkas, jis savaime nelaikytinas viešuoju asmeniu. Pastebėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad K. S. yra valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kad jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams, t. y. K. S. neatitinka VIĮ 2 straipsnio 73 dalyje pateikto viešojo asmens apibrėžimo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pagal minėtoje įstatymo normoje viešajam asmeniui keliamus reikalavimus, akivaizdu, kad tai, jog asmuo yra žinomas atitinkamai visuomenės daliai dėl kokios nors savo veiklos, kuri nėra susijusi nei su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu, nei su viešųjų paslaugų teikimo administravimu, nei su kitais viešaisiais reikalais, VIĮ taikymo prasme nesuteikia pagrindo laikyti tokį asmenį viešuoju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2353/2011, 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1198/2012). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo šio aiškinimo ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. S. laikytinas privačiu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nėra sąlygų pripažinti, jog taikytinos VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išimtys, laikytina, kad pareiškėjas, paskelbdamas K. S. adresą, privalėjo gauti jo sutikimą.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl K. S. statuso, pareiškėjui nesudarė galimybės pasisakyti dėl savo pozicijos, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. paaiškinimuose atsakovui nurodė, kad „K. S. yra viešas asmuo – (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo pirmininkas.“ Pareiškėjas nepateikė jokių papildomų argumentų, pagrindžiančių šią poziciją, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad K. S. nelaikytinas viešuoju asmeniu, pripažinti klaidinga. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokius argumentus būtų pateikęs, jei būtų iš anksto pasiruošęs plačiau pasisakyti šiuo klausimu pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių argumentų nėra ir atitinkamai pareiškėjui negalėjo būti sudarytos kliūtys juos pateikti. Pastebėtina, kad net tuo atveju, jei K. S. būtų laikytinas viešuoju asmeniu, teisėjų kolegija, susipažinusi su ginčo publikacijos turiniu (b. l. 12-13), sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šio asmens adreso paskelbimas niekaip neatskleidžia jo visuomeninę reikšmę turinčių privataus gyvenimo aplinkybių ar asmeninių savybių, todėl nepatenka į VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, jog žurnalistų etikos inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skelbėjus ar kitus už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ar kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Šioje byloje nenustatytos VIĮ 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės, kurioms esant viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui redakcinė atsakomybė netaikoma. Konstatuotina, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai nustatė VIĮ 14 straipsnio pažeidimą, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas pagrįstai nusprendė pareiškėjui skirti poveikio priemonę – įspėjimą. Ši poveikio priemonė laikytina adekvačia pareiškėjo padarytam pažeidimui ir todėl nėra pagrindo ją panaikinti.

Dėl pareiškėjo argumento, kad dėl nustatyto pažeidimo jis neteks teisės pretenduoti į Fondo paramą, teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1190 patvirtintų Valstybės teikiamo dalinės finansinės paramos kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams pagal Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui pateiktas paraiškas bendrųjų konkursų nuostatų 11.1 punktą, Fondas nesvarsto projektų tų pareiškėjų, kurie per paskutinius kalendorinius metus, be kita ko, teismo ar žurnalistų etikos inspektoriaus buvo pripažinti pažeidę VIĮ normas. Pabrėžtina, jog argumentas, kad už padarytą pažeidimą pritaikius poveikio priemonę pareiškėjui kils neigiamos pasekmės, nėra pakankamas pagrindas šios poveikio priemonės netaikyti, kadangi kilusios (galinčios kilti) pasekmės sietinos išimtinai su neteisėtais paties pareiškėjo veiksmais. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad VIĮ pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatyti ir anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2790-442/2015, 2016 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1088-143/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nusprendžia, kad pareiškėjas, paskelbdamas K. S. adresą be jo sutikimo, pažeidė VIĮ 14 straipsnio nuostatas, todėl atsakovas jam pagrįstai paskyrė poveikio priemonę – įspėjimą. Taigi atsakovo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. SPR-7 dalis, kuria buvo nuspręsta pripažinti K. S. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti pareiškėją dėl VIĮ 14 straipsnio pažeidimo, atitiko teisės aktų nuostatas ir todėl nėra pagrindo ją panaikinti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.), todėl šis pareiškėjo prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                            Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                            Dalia Višinskienė