Civilinė byla Nr. 2T-92/2014

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00069-2014-3

  Procesinio sprendimo kategorija 130.3.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Dalia Kačinskienė, Gintaras Pečiulis ir Alvydas Poškus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2T-92/2014 pagal suinteresuoto asmens A. B. prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2T-88/2014 pagal pareiškėjo A. B. prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą byloje Nr. NJ13C00159 dėl nepilnamečio vaiko globos, gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija - Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas prašymas peržiūrėti vieno Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo priimtą nutartį, kuria pripažintas vykdytinu Lietuvos Respublikoje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje – Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje priimtas teismo sprendimas dėl vaiko apgyvendinimo ir globos bei leista skubiai vykdyti šiuo pagrindu priimtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį.

Pareiškėjas A. B. 2014 m. liepos 21 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. NJ13C00159, kuriuo V. B., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu A. B. bei nustatytos specialios vaiko bendravimo su motina A. B. sąlygos.

Pareiškėjas A. B. 2014 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl leidimo skubiai vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, jeigu ja bus pripažintas vykdytinu Jungtinės Karalystės teismo sprendimas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi pareiškėjo A. B. prašymą patenkino, pripažino vykdytinu Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą byloje Nr. NJ13C00159, pripažinęs vykdytinu užsienio valstybės teismo sprendimą, nurodė šią nutartį vykdyti skubiai.

Suinteresuotas asmuo A. B. Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. rugpjūčio 13 d. padavė skundą, kuriuo prašė sustabdyti vykdymą bei persvarstyti bylą, nepripažįstant Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo ir paliekant mažamečio vaiko gyvenamąją vietą su mama ir seneliais I., remiantis Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-21691-638/2009, ir Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-216-254/2012. Šio suinteresuoto asmens A. B. procesinio dokumento pagrindu Lietuvos apeliaciniame teisme užvesta civilinė byla Nr. 2T-92/2014.

Lietuvos apeliacinis teismas, susipažinęs su suinteresuoto asmens A. B. 2014 m. rugpjūčio 13 d. raštu, 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi pasiūlė suinteresuotam asmeniui A. B. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. pateikti procesinio dokumento turiniui ir formai keliamus reikalavimus (CPK 111 str., 113 - 114 str.) atitinkantį prašymą, kuriame būtų aiškiai išdėstytas jo pagrindas ir dalykas, reiškiami reikalavimai.

Suinteresuotas asmuo A. B., reaguodama į Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, kuria suinteresuotam asmeniui pasiūlyta pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą, atitinkantį teisės aktų keliamus reikalavimus, 2014 m. rugsėjo 4 d. (teisme gautas 2014 m. rugsėjo 8 d.) pateikė prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarties peržiūrėjimo.

Suinteresuotas asmuo A. B. Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Suinteresuotas asmuo A. B. 2014 m. spalio 20 d. teismui pateikė prašymą dėl advokatės J. S. nušalinimo, nes, suinteresuoto asmens teigimu, advokatė ir Įvaikinimo tarnybos vadovė O. T. yra draugės, nes abi nuo 1997 m. mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. lapkričio 5 d. gautas Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštas dėl informacijos pateikimo. Kartus su šiuo raštu teismui pateiktas patikslintas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie A. B.. Iš minėto išrašo matyti, jog šio asmens vardu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvo nutrauktas Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. kovo 14 d. nutarimu.

2014 m. lapkričio 10 d. suinteresuotas asmuo A. B. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė raštą dėl šią bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nušalinimo, kurį Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsisakyta priimti, nes jis buvo pateiktas praleidus įstatyme numatytą terminą.

II. Užsienio valstybės teismo sprendimo esmė

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismas (toliau tekste – Jungtinės Karalystės teismas) 2014 m. birželio 17 d. sprendimu byloje Nr. NJ13C00159 nusprendė priimti įsakymą dėl vaiko apgyvendinimo ir globos (angl. Child arrengements order) bei įsakyti, kad:

1. V. B., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvens su tėvu A. B..
2. Tėvui A. B. leidžiama išvežti vaiką V. B. iš Anglijos ir Velso jurisdikcijos nuolat gyventi su tėvu A. B. Kaune, Lietuvos Respublikoje.
3. Motinai A. B. leidžiama bendrauti su vaiku V. B. tėvui A. B. sutikus:
1. kol vaikas yra Anglijoje ir Velse, iki tol, kol galios šis sprendimas, pasimatymai turi vykti pasimatymų centre, dalyvaujant Londono Brento rajono savivaldybės tarnautojui ar savivaldybės įgaliotam asmeniui;
2. kai vaikas gyvens Lietuvoje, iki kito Lietuvos teismo sprendimo, pasimatymus prižiūrės Kauno vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojas ar šios tarnybos įgaliotas asmuo.
4. Įsakymas dėl vaiko apgyvendinimo ir globos priimamas su sąlyga, kad:
5. Tėvas neišveš vaiko iš Anglijos ir Velso, kol praeis laikas, per kurį motina turi teisę kreiptis į Apeliacinį teismą leidimo apskųsti šią nutartį. Ir jei toks leidimas bus išduotas, tol kol nebus Apeliacinio teismo sprendimo.
6. Teismas nusprendė, kad V. interesai bus geriausiai patenkinti, jei jis grįš gyventi pas tėvą į Lietuvą ir jei jis pradės lankyti mokyklą Lietuvoje nuo šio rudens (t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 1 d.).
7. Jei reikės, tėvas kreipsis į Lietuvos teismą dėl 2009 m. spalio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-029691-638/2009 pakeitimo.

III. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. esmė

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi pareiškėjo A. B. prašymą patenkino, pripažino vykdytinu Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą byloje Nr. NJ13C00159. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl skubaus nutarties vykdymo, Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad vaiko V. B. teisių ir teisėtų interesų apsauga reikalauja itin skubių veiksmų. Teismas pažymėjo, kad delsiant įvykdyti teismo sprendimą, vaikui galėtų būti padaryta žala.

IV. Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose suformuluotų argumentų bei išvadą teikiančios institucijos pateikiamų išvadų esmė

Suinteresuotas asmuo A. B. 2014 rugsėjo 4 d. prašymu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. peržiūrėjimo prašo nepripažinti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo byloje Nr. NJ13C00159. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Jungtinės Karalystės teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant suinteresuoto asmens A. B. teisę į tinkamą procesą. Bylą išnagrinėjęs teisėjas M. neleisdavo A. B. kalbėti teismo posėdžių metu, šaukdavo ant jos, neskyrė jai vertėjo, liepdavo tylėti arba grasino uždaryti į kalėjimą, jei ji kalbės. Užsienio valstybės teismo sprendimas buvo priimtas suinteresuotam asmeniui neatvykus į teismą - vaiko atėmimas įvyko nesant teismo sprendimo, be priežasties, nesuteikus vertėjo. Nei vaikas, nei mama nesuprato, ko nori į jų būstą atvykę ir neprisistatę žmonės. Teismo posėdis įvyko po 3 dienų po vaiko atėmimo – suinteresuotam asmeniui nebuvo pranešta apie teismą - telefonu buvo pasakyta, kad bylos, kurioje dalyvauja A. B., teisme nėra.
2. Jungtinės Karalystės teismo sprendimas buvo priimtas neišklausius vaiko. Vaikas V. B. visuomet norėjo ir nori gyventi su motina A. B., seneliais A. ir J. I. bei teta A. I.. Jo noras gyventi su mama ir giminaičiais I. užsienio valstybės teisme buvo ignoruojamas. Lietuvos teismai buvo nustatę mažamečio gyvenamąją vietą su motina, seneliais ir teta. V. B. niekada nenorėjo gyventi su tėvu A. B., nes A. B. smurtauja prieš mažametį.
3. Bylą išnagrinėjęs teisėjas M. nesirėmė Ormondo ligoninės vaikų psichologo psichiatro Garbės Konsultanto prof. B. L. rekomendacija, 2013 m. rugsėjo 27 d. rašyta A. B..
4. Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo vykdytinu klausimą išsprendęs Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, mažamečio V. B. teisę į saugią vaikystę, nes byla išnagrinėta nepranešus suinteresuotam asmeniui vaiko motinai A. B..
5. Bylą Nr. NJ13C00159 išnagrinėjusiam ir procesinį sprendimą joje priėmusiam teisėjui M. Anglijos teisėjų taryba 2014 m. liepos 16 d. iškėlė drausmės bylą dėl minėtos bylos.
6. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Nr. NJ13C00159 yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, keliantis grėsmę mažamečio V. B. sveikatai ir saugumui.
7. Jungtinės Karalystės teismo sprendimas prieštarauja anksčiau priimtiems Lietuvos Respublikos teismų procesiniams sprendimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-594/2013, Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1662-324/2012, Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-216-254/2012).

Pareiškėjas A. B. 2014 m. rugsėjo 30 d. atsiliepimu į suinteresuoto asmens prašymą prašo suinteresuoto asmens A. B. prašymą atmesti bei priteisti pareiškėjui A. B. 400 Lt bylinėjimosi išlaidų iš A. B. ir J. I. solidariai. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nutartis, kuria užsienio valstybės teismo sprendimas pripažintas vykdytinu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. A. B. proceso, vykusio užsienio valstybėje, metu turėjo galimybę tiek dalyvauti jame pati (ir faktiškai dalyvavo visuose posėdžiuose), tiek gauti advokatą, už kurio paslaugas moka valstybė, tačiau šiomis procesinėmis teisėmis nepasinaudojo. Suinteresuotas asmuo turėjo galimybę apskųsti užsienio valstybės teismo procesinį sprendimą ir šia teise naudojosi, skųsdama absoliučiai visus teismo priimtus procesinius sprendimus. Visi suinteresuoto asmens skundai buvo pripažinti nepagrįstais ir atmesti. 2014 m. liepos 17 d. Jos Didenybės Apeliacinis teismas išnagrinėjo ir pasisakė dėl 10 A. B. skundų, neskundžiamu galutiniu sprendimu atsisakydamas tenkinti prašymą dėl apeliacijos (bylos Nr. NJ13C00159).
2. Vaikas V. B. buvo išklausytas vadovaujantis Jungtinės Karalystės teisės aktais. Jo nuostatos, elgesys buvo vertinami ilgą laiką stebint jo bendravimą su artimaisiais, o ne užduodant tiesioginius klausimus teismo salėje. Teismas V. B. paskyrė savarankišką, su tėvais nesusijusį advokatą, jam taip pat buvo paskirtas nepriklausomas įgaliotasis atstovas – globėjas (angl. guardian). Įgaliotojo atstovo pareiga buvo išsiaiškinti, koks situacijos sprendimas yra geriausiai berniukui, taip pat išklausyti jo nuomonę. Atstovas bendravo su V. B., stebėjo jo susitikimus su tėvais, taip pat bendravo su pareiškėju A. B. ir pateikė teismui savo išvadas, argumentus ir rekomendacijas. Jungtinės Karalystės socialinė tarnyba pagal teismo nutarimą atliko preliminarų, vėliau - pilną tėvų vertinimą (angl. Parenting Assessment). Tyrimo metu buvo iškelti visi su nepilnamečio vaiko V. B. priežiūra bei auklėjimu susiję klausimai. V. B. motina A. B., senelė J. I., teta A. I. atsisakė buti vertinamos. Vaiko ir jo šeimos vertinimą pagal teismo nutarimą atliko teismo skirtas psichiatras, kuris bendravo tiek su nepilnamečiu V. B., tiek su jo tėvu A. B. (vaiko motina A. B. atsisakė susitikti su teismo paskirtu psichiatrijos specialistu), tiek stebėjo tėvo ir sūnaus susitikimą. Teismui buvo pateikta išvada. Tyrimo metu nepilnamečio vaiko V. B. sutikimai su tėvu A. B. ir motina A. B. buvo stebimi specialistų, rengtos išsamios ataskaitos, kuriose nagrinėta, kaip bendraujama su mažamečiu vaiku, kaip užtikrinamas jo saugumas, kaip tenkinami jo poreikiai. Taip pat buvo vertinami bendraujančio asmens gebėjimai komunikuoti su vaiku. V. B. tėvas A. B. iki 2014 m. gegužės mėnesio dalyvavo keliolikoje stebimų susitikimų. Pasimatymai vyko susitikimų centre ir mieste - zoologijos sode, kino teatre, muziejuose, žaidimų aikštelėse. Stebimi pasimatymai pabaigoje vyko lygiagrečiai su neprižiūrimais, vertinant tėvo sugebėjimą prižiūrėti vaiką, sūnaus ir tėvo bendravimą. A. B. viso teko bendrauti su apie 15 įvairių sričių specialistų, socialinių darbuotojų psichologų ir kt.
3. Užsienio valstybės teismas turėjo pagrindą nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu. Teismas padarė išvadą, kad po paskutinio Lietuvos Respublikos teismo sprendimo aplinkybės pasikeitė iš esmės.
4. Vaiko paėmimo procedūra, vykusi 2013 m. rugsėjo 23 d., ir jos priežastys yra paaiškintos Jungtinės Karalystės teismo sprendime.
5. A. B. moka anglų kalbą. Suinteresuotas asmuo į Jungtinę Karalystę išvyko dalyvauti mokslinėje konferencijoje. A. B. 2004 - 2005 m. yra gyvenusi ir dirbusi šioje valstybėje. Suinteresuotas magistro kvalifikacinį laipsnį įgijo Suomijoje, studijuodama anglų kalba.
6. Pagal A. B. pareiškimus dėl tariamo A. B. smurto prieš vaiką V. B. pradėti ikiteisminius tyrimus atsisakyta.
7. Užsienio valstybės teismas įvertino prof. B. L. rekomendaciją, nurodydamas, jog ji pateikta remiantis A. B. išdėstyta įvykių versija.
8. A. B. elgesys padarė V. B. ženklios žalos, nes vaiko motina nuolat teikė melagingus pranešimus apie nebūtus tėvo A. B. nusikaltimus prieš vaiką, vertė V. B. prieš kamerą atsakinėti į klausimus, suponuojančius atsakymą, nesirūpino tinkama mažamečio sūnaus mityba, įteiginėjo vaikui neigiamą ir melagingą informaciją apie jo vaiko tėvą A. B. ir savo požiūrio nekeičia. A. B. tikėtinai turi rimtų psichikos sveikatos sutrikimų, kuriuos pati neigia ir vengia gydytis. Suinteresuotas asmuo nebendradarbiavo ir nebendradarbiauja nei su vaiko teisių apsaugos institucijomis, nei su socialiniais darbuotojais, nei su specialistais, neigdama galimą V. B. sveikatos sutrikimą, turintį autizmo spektro požymių, taip užkirsdama kelią sėkmingam sūnaus vystymuisi.
9. Užsienio valstybės teismo priimtas procesinis sprendimas atitinka V. B. interesus, nes: 1) vaikas ugdomas tarp bendraamžių bendrojo lavinimo mokykloje, jį ugdantys pedagogai yra informuoti apie mažamečio sveikatos būklę, taip pat atsižvelgia į vaiko adaptacinius poreikius (pvz., prireikus bendrauja ir anglų kalba, kuri V. B. kol kas yra priimtina); 2) A. B. pripažįsta sūnaus sveikatos sutrikimus, stengiasi užtikrinti tiek jo fizinę, tiek psichologinę sveikatą. Sūnui kol kas skiriamas absoliučiai visas jo tėvo laisvalaikis; 3) vaikas pamažu pripranta prie aplinkos, susiranda vis naujų draugų; 4) V. B. iš savo tėvo negauna neigiamos informacijos ar neigiamų atsiliepimų apie kitus artimuosius: motiną, senelius; 5) V. B. eina į mokyklą lanko būrelį bendrauja su kitais vaikais, lankėsi pas gydytojus, vaikų psichologą. Tėvas A. B. maksimaliai stengiasi auginti ir ugdyti sūnų atsižvelgdamas tiek į specialistų nurodymus bei rekomendacijas, tiek į paties vaiko poreikius. Tėvo nuomone, vaikas daro ženklią pažangą tiek bendraudamas su aplinkiniais, tiek mityboje.

Išvadą šioje byloje teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius teismui pateiktoje 2014 m. rugsėjo 23 d. išvadoje Nr. 19-6-676 nurodo, kad vaiko V. B. interesus geriausiai atitinka gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu. Išvadą teikianti institucija pažymi, kad A. B. ir A. B. šiai įstaigai žinomi nuo 2009 m. liepos mėnesio, kai joje buvo gautas A. B. prašymas dėl bendravimo su sūnumi V. B..

Dėl A. B.. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. rugsėjo 23 d. išvadoje nurodoma, kad A. B., gyvendama su vaiku Lietuvoje, nebendradarbiavo su specialistais, nesilaikė jų teikiamų rekomendacijų, neleido vaiko į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Siekiant sudaryti galimybę vaikui bendrauti su tėvu, buvo siūloma susitikimus organizuoti stebint psichologui. A. B. nė vienu iš specialistų nepasitikėjo, jos prašymu buvo keičiami psichologai. Todėl bendravimas tarp tėvo A. B. ir sūnaus V. B. nevyko. A. B. su sūnumi gyveno kartu su savo tėvais - motina J. I. ir tėvu A. I. bei seserimi A. I.. Šie asmenys visiškai palaikė A. B. pateiktą versiją dėl V. B. santykių su tėvu, nesistengė padėti spręsti susiklosčiusios situacijos. (duomenys neskelbtini) gimnazijos, kurioje mokosi vaikas V. B., direktoriaus pavaduotojos teigimu, į mokyklą 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo atvykusi vaiko senelė J. I.. Moteris elgėsi agresyviai, reikalavo atvesti V. B.. Paaiškinus, kad yra teismo sprendimas ir be tėvo leidimo vaikas negali bendrauti su artimaisiais, J. I. pasipiktino, bandė pati ieškoti anūko, tačiau vėliau, palikusi atneštas lauktuves, išėjo. V. B. gyvenamosios vietos nustatymas su motina A. B. prieštarautų vaiko interesams, nes motina neigė sūnaus specialiuosius poreikius, nepagrįstai kaltino jo tėvą A. B., savo veiksmais stiprino V. socialinę izoliaciją, kūrė berniukui vaizdą, kad pasaulis yra nesaugus. Tokie motinos veiksmai padarė vaikui didelę žalą, sutrikdė jo emocinę, socialinę ir elgesio raidą.

Dėl A. B.. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. rugsėjo 23 d. išvadoje nurodoma, kad A. B. su sūnumi gyvena nuosavame dviejų kambarių bute su visais patogumais. Patikrinimo metu kambariuose buvo švaru ir tvarkinga. A. B. paruošęs atskirą kambarį sūnui, nupirkęs baldus, skirtus mokyklinio amžiaus berniuko kambario apstatymui. V. B. lanko (duomenys neskelbtini) gimnaziją. Pedagogų teigimu, vaikas primiršęs lietuvių kalbą, uždaras. Tačiau vyksta vaiko adaptacija, jis jau turi klasėje draugą, pradeda žaisti kolektyvinius žaidimus. Vaikas gimnazijoje lanko šachmatų būrelį, po pamokų eina į pailgintos dienos grupę. V. B. gerai sekasi skaityti, rašyti. Vaiko tėvas A. B. supranta vaiko poreikius, yra suplanavęs, koks bus vaiko užimtumas, žino problemų, susijusių su vaiko sveikata, sprendimo būdus, sūnaus maitinimo specifiką. Vaiko teisų apsaugos skyriaus nukreipimu A. B. su sūnumi lankosi psichologo konsultacijose VšĮ „Šeimos santykių institutas“ dėl pagalbos vaikui adaptuotis ir socializuotis pasikeitusioje aplinkoje. A. B. pajamos yra pakankamos užtikrinti tinkamą vaiko poreikių tenkinimą. Tarp A. B. ir V. B. stebimas artimas ryšys, vaikas dažnai glaudžiasi prie tėvo. Vyras džiaugiasi pasiektais laimėjimais, noriai bendradarbiauja su vaikui ir jam paslaugas teikiančiais specialistais.

V. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai bei išvados

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų, šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką.

Nagrinėjamai bylai taikytinos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau tekste – Reglamentas Nr. 2201/2003) nuostatos (Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b) punktas ir 2 dalis).

Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog vienoje ES valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. Reglamento 28 straipsnyje nurodoma, jog valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas bei įteiktas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu. Šios nuostatos reiškia, kad kitų Europos Sąjungos valstybių narių sprendimai dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikoje pripažįstami automatiškai, o kilus poreikiui suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis dėl jų pripažinimo vykdytinais.

Vadovaujantis Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 1 dalimi bet kuri šalis gali apeliacine tvarka apskųsti sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu. Apeliacinis skundas paduodamas teismui, esančiam sąraše, kurį kiekviena valstybė narė praneša Komisijai pagal 68 straipsnį. Apeliacinis skundas nagrinėjamas laikantis taisyklių, reglamentuojančių prieštaraujančių klausimų nagrinėjimo tvarką. Šios nuostatos savo esme atitinka Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija, o šiems prašymams nagrinėti mutatis mutandis taikomos atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklės.

Užsienio valstybės teismo sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, nepripažinimo pagrindai įtvirtinti Reglamento 23 straipsnyje. Šioje teisės normoje numatyta, kad kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas nepripažįstamas, jeigu: a) toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui; b) išskyrus skubius atvejus, jis buvo priimtas nesuteikus vaikui galimybės būti išklausytam teisme, pažeidžiant pagrindinius valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, proceso principus; c) jis buvo priimtas asmeniui neatvykus į teismą, jeigu neatvykusiam į teismą asmeniui bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad šis asmuo turėtų pakankamai laiko pasiruošti savo gynybai, išskyrus tuos atvejus, kai nustatoma, kad toks asmuo nedviprasmiškai pritarė teismo sprendimui; d) to paprašo bet kuris asmuo, teigiantis, kad teismo sprendimas pažeidžia jo tėvų pareigas, jei minėtas teismo sprendimas buvo priimtas pirmiau nurodytam asmeniui nesuteikus galimybės būti išklausytam; e) jis nesuderinamas su teismo sprendimu, susijusiu su tėvų pareigomis, vėliau priimtu valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą; f) jis nesuderinamas su teismo sprendimu, susijusiu su tėvų pareigomis, vėliau priimtu kitoje valstybėje narėje arba ne valstybėje narėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, tačiau tik tuo atveju, jeigu vėliau priimtas sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti; arba g) jei buvo nesilaikoma 56 straipsnyje nustatytos procedūros.

Suinteresuotas asmuo nesirėmė ir neįrodinėjo, o Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio f) ir g) punktuose numatytų kitos ES valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Dėl kitų minėtame teisės akte nustatytų nepripažinimo pagrindų teisėjų kolegija pasisakys atskirai.

Dėl prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka

Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas laikantis taisyklių, reglamentuojančių prieštaraujančių klausimų nagrinėjimo tvarką. Vadovaujantis to paties straipsnio 4 dalimi, tuo atveju, jeigu pareiškėjas paduoda apeliacinį skundą dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu, šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, kviečiama atvykti į apeliacinį teismą.

Šios teisės normos reiškia, jog tuo atveju, jeigu prašymą peržiūrėti teismo sprendimą, priimtą pirmojoje egzekvatūros procedūros pakopoje, pateikia tas asmuo, kuris inicijavo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūrą (pareiškėjas), tuomet byla antrojoje exequatur procedūros pakopoje nagrinėjama žodinio proceso tvarka, laikantis pripažįstančiosios valstybės proceso teisės aktuose nustatytų ginčo teisenos taisyklių. Laisvės saugumo ir teisingumo erdvės kūrimo Europos Sąjungoje siekis, tarp Europos Sąjungos valstybių narių galiojantis pasitikėjimo viena kitos teisingumo įstaigomis principas ir prezumpcija, jog visų ES valstybių narių teismai ES teisę supranta, taiko ir aiškina teisingai, suponuoja tai, jog vienoje ES valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimas vykdytinu pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 yra bendroji taisyklė, o šiame reglamente numatyta galimybė nepripažinti kitoje ES valstybėje priimto teismo sprendimo pirmojoje exequatur pakopoje yra išimtis iš šios taisyklės. Situacija, kai Europos Sąjungos valstybės narės teismas nepatenkina prašymo dėl teismo sprendimo pripažinimo vyktinu, yra išimtinio pobūdžio, todėl, atsižvelgiant į laisvo teismo sprendimų judėjimo principą Bendrijoje, tokia byla reikalauja nepripažinimo pagrindų patikrinimo žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju prašymą peržiūrėti pirmojoje exequatur pakopoje priimtą teismo procesinį sprendimą – Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2T-88/2014 –pateikė ne užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūrą inicijavęs pareiškėjas, o suinteresuotas asmuo. Dėl šios priežasties poreikis nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka turi būti vertinamas pagal CPK įtvirtintas proceso teisės normas.

CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka šioje byloje atmestinas, nes teisėjų kolegija nenustatė teisinių pagrindų skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Tai, kad suinteresuotas asmuo norėtų žodžiu išdėstyti vienokius ar kitokius argumentus, savaime nesudaro teisinio pagrindo teismui skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad toks prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad suinteresuoto asmens pateikti raštai yra gana išsamūs ir didelės apimties, todėl jų išdėstymas žodžiu yra nebūtinas (CPK 321 ir 323 straipsniai). Pažymėtina ir tai, kad prašyme dėl bylos žodinio nagrinėjimo suinteresuotas asmuo konkrečiai nenurodė, kokios bylos aplinkybės galės būti tinkamai išaiškintos tik žodinio nagrinėjimo metu ir kokios gali susidaryti kliūtys, trukdysiančios visapusiškai ir objektyviai peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį nagrinėjant bylą teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Todėl pripažintina, kad visos aplinkybės, kurias suinteresuotas asmuo laikė reikšmingomis išaiškinti šio teismo proceso metu, yra išsamiai išdėstytos A. B. procesiniuose dokumentuose ir gali būti patikrintos, ištirtos bei visapusiškai įvertintos nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pasakyta bei į CPK 7 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą, neįžvelgia būtinumo nagrinėti šią bylą žodinio proceso tvarka, nes suinteresuotas asmuo nepagrindė, kodėl rašytinio proceso forma trukdys atskleisti bylos esmę, o bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka neribojo A. B. galimybės pateikti visus argumentus bei įrodymus raštu. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina.

Dėl užsienio valstybės teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui

(Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a) punktas)

Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a) punkte įtvirtinta teisės norma leidžia nepripažinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje priimto teismo sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, kai toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose išaiškinta, kad sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Taigi, sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau, nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-40/2013). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nacionalinė viešoji tvarka aiškintina tarptautinės viešosios tvarkos kontekste. Tarptautinėje praktikoje pripažįstama, jog viešosios tvarkos tikslas – apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, t.y. viešosios tvarkos sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog be minėtų teismų praktikoje suformuluotų viešosios tvarkos aiškinimo taisyklių, Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtina specialioji viešosios tvarkos išlygos aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią vien užsienio valstybės teismo sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai per se neleidžia atsisakyti pripažinti teismo sprendimo dėl tėvų pareigų. Visais atvejais odre public išlyga turi būti vertinama sistemiškai su geriausių vaiko interesų apsaugos principu. Teisėjų kolegija pažymi, jog viešosios tvarkos išlygos taikymas kitos Europos Sąjungos valstybės teismo sprendimo nepripažinimui yra išimtinio pobūdžio. Tai reiškia, kad turi būti nustatomas ir įvertinamas viešosios tvarkos aptariamoje srityje turinys, vėliau analizuojamas užsienio valstybės teismo sprendimo atitikimas viešajai tvarkai ir geriausių vaiko interesų apsaugos principui.

Užsienio valstybės teismo sprendimu išspręsti vaiko gyvenamosios vienos nustatymo ir bendravimo su vienu iš tėvu klausimai, nurodant, jog motina su vaiku turi teisę bendrauti leidus vaiko tėvui, susitikimus prižiūrint kompetentingai institucijai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 3.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams; jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tai reiškia, kad ir negyvendami kartu, tėvai privalo susitarti dėl tėvų valdžios įgyvendinimo savo vaikams sąlygų ir yra vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą ir tinkamų jo raidos sąlygų sudarymą. Visi su vaikų auklėjimu susiję klausimai sprendžiami bendru tėvų sutarimu. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-269/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, jų dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas  ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013 ir kt.). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-269/2013). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, progresyvios, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusiųjų kasdienių rūpesčių ir pan.

Tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 straipsnio 4 dalis). Teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus ir, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, gali nustatyti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai galimybę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tada, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas yra esminė šeimos gyvenimo dalis netgi tais atvejais, kai tėvų tarpusavio santykiai nutrūko (žr. Keegan v. Ireland, 26 May 1994, par. 50, Series A no. 290; Diamante and Pelliccioni v. San Marino, no. 32250/08, 27 September 2011, par. 170). Vis dėlto nacionalinių valdžios institucijų pareiga imtis priemonių palengvinti kartu negyvenančio tėvo bendravimą su vaiku nėra absoliuti (žr. Gluhakovič v. Croatia, no. 21188/09, 12 April 2011, par. 57). Šiuo atveju itin svarbu apsvarstyti geriausius vaiko interesus (žr. Diamante and Pelliccioni v. San Marino, par. 176). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, nustatant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, visų pirma įgyvendinamos vaiko teisės ir ginami vaiko interesai, nes, tik atsižvelgiant į juos, gali būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina).

Tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas ir kt.) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni v. San Marino, no. 32250/08, 27 September 2011, par. 175, ECHR). Šioje srityje didelę reikšmę turi specialistų (ekspertų, psichologų, vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojų ir kt.) teikiamos išvados, nuomonės ir pasiūlymai dėl geriausių vaiko interesų apsaugos. Nagrinėjant peticijas itin konfliktiškų šeimos santykių bylose, Teismo pabrėžtas bendrasis principas, kad tam, jog tėvai galėtų peržengti emocines kliūtis ir atkurti brandų tarpusavio ryšį, orientuotą į geriausius vaiko interesus, turi praeiti šiek tiek laiko; tokiose delikačiose situacijose ryšių su vaiku atkūrimas gali reikalauti ilgalaikių visų suinteresuotų asmenų pastangų; šioje srityje valstybės pareigos nėra absoliučios ir jos daugiau susijusios su priemonių, o ne rezultato klausimu (žr. Cristescu v. Romania, no. 13589/07, 10 January 2012). Šios Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, Lietuvos Respublikos ir tarptautinių teismų praktikoje suformuluotos taisyklės sudaro viešosios tvarkos turinį aptariamoje srityje, kurio atžvilgiu šioje byloje atliekamas Jungtinės Karalystės teismo sprendimo įvertinimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kitos Europos Sąjungos valstybės teismas išsamiai įvertino tiek paties mažamečio vaiko poreikius ir norus (c.b. Nr. 2T-88/2014 b. l. 42 - 47), tiek vaiko motinos A. B. ir tėvo A. B. galimybes bei tinkamumą gyventi su V. B., rūpintis juo. Jungtinės Karalystės teismas nustatė ir įvertino taip pat ir kitas svarias aplinkybes, įskaitant ankstesnes vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina bei vaiko tėvui sukeltas pasekmes. Atsižvelgęs į minėtais klausimais padarytas įvairių specialistų išvadas, užsienio valstybės teismas sprendė dėl geriausių vaiko interesų apsaugos principo įgyvendinimo būdo. Teismas išsamiai įvertino, be kita ko, motinos A. B. tėvystės gebėjimus (c.b. Nr. 2T-88/2014 b. l. 47 - 48), tėvo A. B. tėvystės gebėjimus, specialiuosius mažamečio V. B. poreikius ir tai, kaip šiuos poreikius suvokia abu tėvai. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, jog A. B. trukdė sūnaus V. B. bendravimui su tėvu A. B., nuosekliai apžvelgė iki tol priimtus Lietuvos Respublikos teismų sprendimus, išanalizavo nuo jų priėmimo įvykusius faktinės situacijos pasikeitimus bei kitas reikšmingas aplinkybes. Iš aptariamo užsienio valstybės teismo sprendimo matyti, kad byloje nustatytų ir įvertintų aplinkybių visumos pagrindu užsienio valstybės teismas sprendė, jog vaikui gyvenant su motina A. B., jam gali būti padaryta žala (c.b. Nr. 2T-88/2014 b. l. 48 - 49).

Kadangi Jungtinės Karalystės teismo sprendime, kaip minėta, išsamiai įvertinti konkretūs V. B. poreikiai, remiantis šiais poreikiais įvertintos vaiko gyvenimo su kiekvienu iš tėvų perspektyvos, nustatyta sūnaus gyvenimo su motina A. B. jam padaryta žala, įvertinta tokio pobūdžio žalos kilimo rizika ateityje, jei vaikas būtų paliktas gyventi su motina, ir kt., teisėjų kolegija sprendžia, kad Jungtinės Karalystės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Nr. NJ13C00159 yra visiškai suderinamas su Lietuvos Respublikos bei tarptautine viešąja tvarka aptariamoje srityje ir jai neprieštarauja. Teisėjų kolegija pasitiki Jungtinės Karalystės teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu teismo padarytomis išvadomis. Toliau Lietuvos apeliacinis teismas vertina vaiko V. B. geriausių interesų apsaugos principo reikalavimus.

Suinteresuotas asmuo A. B. bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme metu šiam teismui pateikė kelis šimtus įvairių dokumentų – skundų, paduotų įvairioms institucijoms ir pareigūnams (policijai, prokuratūrai, advokatų tarybai, teisėjų tarybai, Kauno miesto savivaldybei, Seimui, Seimo Pirmininkui, Vidaus reikalų ministrui, Vaiko teisių kontrolieriui, Krašto apsaugos ministrui, Prezidentui, Europos Parlamentui, Europos Žmogaus Teisių Teismui ir kt.), elektroninių laiškų bei elektroniniu būdu užpildytų formų išrašų, įvairių asmenų (S. S. P., R. J., G. D., J. Č. D. ir kt.) pateiktų rekomendacijų dėl A. B. tinkamumo rūpintis V. B., vaiko V. B. medicinos išrašų, vaiko fotografijų su giminaičiais, suinteresuoto asmens būsto fotografijų, įvairių vaizdo įrašų, J. I. ir A. I. liudijimų, A. B. elektroninio susirašinėjimo su A. B. grupioke A. V. ir Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių skyriaus vyriausiąja specialiste S. P. išrašų, vaiko piešinių ir kt. Tiek suinteresuoto asmens Lietuvos apeliaciniam teismui tiesiogiai adresuotuose raštuose, tiek į bylą pateiktuose kitoms institucijoms siųstuose A. B. raštuose inter alia įrodinėjama, jog A. B. piktnaudžiauja alkoholiu, yra psichopatas, vartoja psichotropines medžiagas ir narkotikus, yra šizofrenikas, turi sadistinių polinkių, serga psichinėmis ligomis, yra pedofilas, nuolat smurtauja (smaugia vaiką, laiko sūnų šaldytuve, bado jį adatomis, bando išdurti berniukui akis, bando išmesti berniuką pro langą, mauna vaikui ant galvos kėdes ir kt.), grasina susidorojimu suinteresuotam asmeniui A. B. ir jos šeimai, yra teistas dėl smurtinių ir seksualinių nusikaltimų, nuolat kėsinasi nužudyti V. B., juo nesirūpina, verčia vaiką vartoti alkoholį, vaistus bei narkotikus ir kt. Suinteresuoto asmens teigimu, vaiko sveikatos ir raidos sutrikimai sąlygoti tėvo A. B. elgesio ir smurto prieš jį. Raštuose taip pat teigiama, jog įvairios Lietuvos Respublikos institucijos (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos tarnybos Kauno skyrius, Lietuvos vaiko teisių kontrolieriaus įstaiga, Lietuvos įvaikinimo tarnyba) sąmoningai kenkia suinteresuotam asmeniui, teikdamos sąmoningai neteisingą informaciją ir kt.

Nors tokio pobūdžio raštai ir juose dėstomi teiginiai nėra susiję su klausimu dėl užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindais bei jų patikrinimu, šiuose dokumentuose dėstoma informacija yra naudinga teismui vertinant geriausių vaiko interesų apsaugos principo padiktuotus poreikius ir jų įgyvendinimo galimybes konkrečioje situacijoje. Būtent dėl šios priežasties prie bylos prijungta ir dokumentų, kaip pagrįstai teigia pareiškėjas, neatitinkančių bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų. Iš byloje esančių duomenų visumos matyti, jog A. B. kuriama atmosfera yra pagrįsta pykčiu, neapykanta ir įtikėjimu faktiškai niekuo nepagrindžiamais teiginiais apie A. B.. Vien ta aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo, teikdamas pranešimus apie pareiškėjo tariamai atliekamas nusikalstamas veikas, inicijavo ikiteisminius tyrimus, teikė įvairioms institucijoms skundus ir raštus, o vėliau juos pateikė ir Lietuvos apeliaciniam teismui, savaime nepatvirtina pareiškėjo kaltės dėl suinteresuoto asmens nurodomų nusikalstamų veikų padarymo. Tai nesuteikia suinteresuotam asmeniui jokių teisinių privilegijų, Lietuvos apeliaciniam teismui sprendžiant klausimą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo Lietuvos Respublikoje. A. B., J. I. ir jos sutuoktinio, S. S. P., R. J., G. D., J. Č. D. ir kitų su suinteresuotu asmeniu susijusių asmenų liudijimai, raštai bei rekomendacijos dėl A. B. tinkamumo ir A. B. netinkamumo rūpintis vaiku yra teisiškai nereikšmingi, nes tik teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali išspręsti klausimą dėl to, kas yra geriausia vaikui. Lietuvos apeliacinis teismas, pirmą kartą gavęs suinteresuoto asmens dokumentus, kuriuose išdėstyti aptarti kaltinimai, išanalizavo visus Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius Lietuvos Respublikos teismų procesinius sprendimus, priimtus bylose, kuriose dalyvaujantys byloje asmenys yra A. B. ir (arba) A. B.. Nė viename iš minėtų teismo procesinių sprendimų nėra informacijos, kurios pagrindu galima būtų daryti net prielaidą dėl minėtų teiginių atitikimo tikrovei. Teismas, siekdamas maksimaliai išsamiai patikrinti suinteresuoto asmens teiginius, kreipėsi ir į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro tvarkytoją dėl duomenų apie A. B. pateikimo. Minėtame registre esantys duomenys rodo, jog suinteresuoto asmens kaltinimai pareiškėjui pripažinti nepagrįstais, o tyrimai, kurie buvo pradėti dėl suinteresuoto asmens pareiškėjui mestų kaltinimų, buvo nutraukti. Minėtos aplinkybės išanalizuotos ir dėl jų pasisakyta ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo šioje byloje priimtose nutartyse dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl teisėjų kolegija papildomai minėtų aplinkybių neaptaria. Teismas išanalizavo ir A. B. į bylą pateiktus vaiko sveikatos dokumentų išrašus, tačiau šiuose dokumentuose nėra informacijos, patvirtinančios suinteresuoto asmens dėstomus teiginius. Šių aplinkybių visumos kontekste teismas neturi objektyvių duomenų išvadai dėl suinteresuoto asmens kaltinimų buvusiam sutuoktiniui pagrįstumo. Teismui nekyla abejonių, jog nepilnamečio vaiko gyvenimas aplinkoje, persmelktoje pykčio, kurio galimam pateisinimui objektyvių duomenų nėra pateikta, būtų kardinaliai priešingas ne tik geriausių vaiko interesų principui, bet ir patiems fundamentaliausiems augančio žmogaus poreikiams. Kiekvienas vaikas turi teisę augti deramai, be moralinių traumų ir įtampos, bei tobulėti. Vaiko auklėjimo, raidos, materialiųjų ir kitokių priemonių visuma turi padėti vaikui tapti subrendusia, savarankiškai gyventi visuomenėje pasirengusia asmenybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą abejoti Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2014 m. rugsėjo 23 d. išvada Nr. 19-6-676, kurioje konstatuota, kad A. B., gyvendama su vaiku Lietuvoje, nebendradarbiavo su specialistais, nesilaikė jų teikiamų rekomendacijų, neleido vaiko į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, neužtikrino vaiko teisės į bendravimą su abiem tėvais. Todėl teisėjų kolegija į šią išvadą atsižvelgia. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė priežasčių abejoti Jungtinės Karalystės teisme vykusio proceso metu teismo ir kitų institucijų atliktų tyrimų rezultatais. Taigi tiek Jungtinės Karalystės specialistų ir teismo, tiek išvadą teikiančios institucijos, stebinčios šią buvusią šeimą nuo 2009 m., pateiktos išvados, tiek Lietuvos apeliacinio teismo, išanalizavus bylos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, padarytos išvados sutampa – geriausių vaiko interesų principą atitinka tik gyvenimas su A. B.. Ankstesni Lietuvos Respublikos teismų priimti procesiniai sprendimai šios išvados nekeičia. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste akivaizdu, jog faktinės aplinkybės yra kardinaliai pasikeitusios, lyginant su tomis, kurias vertino ir dėl kurių pasisakė Lietuvos Respublikos teismai ankstesniuose procesiniuose sprendimuose, todėl realią faktinę situaciją ir vaiko poreikius geriausiai atitinka Jungtinės Karalystės teismo sprendimas. Pažymėtina ir tai, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-544-288/2014, kurioje A. B. kaltinama atlikusi nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalyje (melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą) (2 epizodai) ir 294 straipsnio 1 dalyje (savavaldžiavimas), padarymu. Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-544-288/2014 A. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, paskelbta kaltinamosios A. B. paieška. Iš bylos medžiagos matyti, kad tyrimas dėl A. B. ir J. I. galbūt atliktų nusikalstamų veikų (smurtas prieš policijos pareigūnus) pradėtas ir Jungtinėje Karalystėje (c.b. Nr. 2T-88/2014, b.l. 36). Taigi, tuo atveju, jei A. B. būtų pripažinta kalta dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, jos ir taip itin abejotinos galimybės tinkamai rūpintis vaiku sumažėtų dar labiau.

Visų šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad Jungtinės Karalystės teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti neprieštarauja viešajai tvarkai ir geriausių vaiko interesų apsaugos principui. Nustačius šias aplinkybes, suinteresuoto asmens A. B. prašymas nepripažinti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Karalystės teismo sprendimo Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a) punkto pagrindu atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl vaiko išklausymo užsienyje vykusiame teismo procese

(Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio b) punktas)

Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio b) punkte įtvirtinta teisės norma numato galimybę nepripažinti teismo sprendimo, kai, išskyrus skubius atvejus, jis buvo priimtas nesuteikus vaikui galimybės būti išklausytam teisme, pažeidžiant pagrindinius valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, proceso principus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, tėvams gyvenant skyrium, nustatymo, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi (23 straipsnio 4 dalis). Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nustatyta, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, skiriama daug dėmesio. Dėl to vaikui turi būti būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam dėl bet kokio jį liečiančio klausimo teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka.

2009 metais Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, kurio pagrindinė veikla – valstybių ataskaitų apie tai, kaip jų šalyse vykdoma Vaiko teisių konvencija, vertinimas, atitinkamų klausimų iškėlimas, rekomendacijų teikimas bei pozityviosios vaikų teisių apsaugos praktikos tendencijų formavimas, parengė bendrąjį komentarą dėl Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio. Jame nurodoma, kad vaiko, sugebančio suformuluoti savo pažiūras, teisė būti išklausytam turi būti suprantama kaip valstybės pareiga įvertinti vaiko gebėjimą suformuluoti nepriklausomą nuomonę įmanomai plačiausia apimtimi. Tai reiškia, kad valstybės – šios konvencijos dalyvės neturėtų pradėti nuo prezumpcijos, kad vaikas nepajėgus išreikšti savo pažiūrų, priešingai, valstybė turėtų preziumuoti, kad vaikas geba išreikšti savo nuomonę ir pripažinti jo teisę ją pareikšti. Komitetas taip pat pabrėžė, kad Konvencijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata taikoma visiems be apribojimų svarbiems teismo procesams, susijusiems su vaiku, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, globos, įvaikinimo, smurto, sveikatos apsaugos, prieglobsčio ir pan., taip pat administraciniams procesams ir mediacijai bei arbitražui. Iš EŽTT jurisprudencijos taip pat matyti, kad Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas vaiko nuomonės išklausymas dėl su juo susijusių klausimų yra fundamentalus principas, tačiau neabsoliutus ir įgyvendinamas atsižvelgiant į vaiko brandos lygį (žr., pvz., Šneersone et Kampanella c. Italie, no 14737/09, 12 juillet 2011, § 42, 102-103).

Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, jog užsienio valstybės teismo sprendime užfiksuotos aplinkybės, susijusios su vaiko išklausymu, visiškai atitinka Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje ir tarptautinėje praktikoje įprastus vaiko išklausymo standartus tokio pobūdžio bylose. Iš civilinės bylos Nr. 2T-88/2014 medžiagos matyti, kad Jungtinėje Karalystėje vykusio teismo proceso metu vaikui V. B. buvo skirtas įgaliotasis atstovas (c.b. Nr. 2T-88/2014, b.l. 30) ir savarankiškas advokatas, organizuoti susitikimai, kurių metu galėjo būti išsamiai ir nuosekliai ištirti vaiko poreikiai, atsižvelgta į vaiko nuomonę visais aktualiais klausimais, pateiktos išvados, kuriomis vadovavosi ir į kurias atsižvelgė Jungtinės Karalystės teismas. Iš bylos medžiagos matyti, jog, kaip jau minėta, buvo įvertintos tiek A. B., tiek ir vaiko tėvo A. B. galimybės tinkamai rūpintis vaiku, atsižvelgiant į šio konkretaus vaiko poreikius. Užsienio valstybės teismo sprendime užfiksuota, kad A. B. reiškė nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą su V. B. dirbusiems specialistams, nebendradarbiavo bei kitaip atsisakė kooperuotis su kompetentingomis institucijomis, šioms tarnyboms siekiant maksimaliai apsaugoti vaiko V. B. teises ir teisėtus interesus. Pavyzdžiui, A. B. pati kėlė kliūtis apklausti vaiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad Londono Brento rajono savivaldybės pareigūnai 2013 m. rugsėjo 23 d. bandė susitikti su V. B., tačiau dėl A. B. elgesio jiems to padaryti nepavyko (c.b. Nr. 2T-88/2014, b.l. 35). Byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, kad, atsižvelgiant į V. B. brandos lygį, jo išklausymas buvo tinkamas ir daugiau negu pakankamas, todėl nėra pagrindo atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Karalystės teismo sprendimo dėl suinteresuoto asmens dėstomų aplinkybių.

Dėl suinteresuoto asmens teisės į tinkamą procesą pažeidimo

užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu

(Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) ir d) punktai)

Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) punktas leidžia atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, jeigu jis buvo priimtas asmeniui neatvykus į teismą, jeigu neatvykusiam į teismą asmeniui bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad šis asmuo turėtų pakankamai laiko pasiruošti savo gynybai, išskyrus tuos atvejus, kai nustatoma, kad toks asmuo nedviprasmiškai pritarė teismo sprendimui. To paties straipsnio d) punkte įtvirtintas nepripažinimo pagrindas, kai to paprašo bet kuris asmuo, teigiantis, kad teismo sprendimas pažeidžia jo tėvų pareigas, jei minėtas teismo sprendimas buvo priimtas pirmiau nurodytam asmeniui nesuteikus galimybės būti išklausytam.

Iš civilinės bylos Nr. 2T-88/2014 medžiagos matyti, kad suinteresuoto asmens dėstomi argumentai dėl jos teisės į tinkamą procesą pažeidimo yra nepagrįsti. A. B. Jungtinėje Karalystėje vykusiame procese dalyvavo pati ir per advokatą, vėliau per atstovą L. R. (c.b. Nr. 2T-88/2014, b.l. 22). Matyti, kad suinteresuotas asmuo pati sąmoningai atsisakė advokato paslaugų (c.b. Nr. 2T-88/2014, b.l. 25). Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad suinteresuotas asmuo ne tik dalyvavo užsienio valstybėje vykusiame teismo procese, įskaitant teismo posėdį, kuriame buvo priimtas prašomas pripažinti teismo sprendimas, bet ir aktyviai naudojosi šios užsienio valstybės proceso teisės aktuose nustatytomis dalyvaujančių byloje asmenų teisėmis – teikė įrodymus, davė parodymus, reiškė reikalavimus, teikė skundus ir kt. (c.b. Nr. 2T-88/2014, b.l. 30). Prašomame pripažinti užsienio valstybės teismo sprendime yra išsamiai ir nuosekliai apžvelgtos aplinkybės, susijusios su suinteresuoto asmens dalyvavimu teismo procese bei A. B. jame įrodinėtomis aplinkybėmis. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad suinteresuoto asmens teisės ir teisėti interesai galėjo būti pažeisti užsienio valstybėje vykusiame teismo procese. Teismas atmeta suinteresuoto asmens argumentus, kad vaikas Jungtinėje Karalystėje iš A. B. buvo paimtas nesant tam teisinio pagrindo, nes iš užsienio teismo sprendimo akivaizdu, jog vaiko paėmimo procedūrą atlikę asmenys, nustatę pavojų vaikui, turėjo teisę tai padaryti pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus (c.b. Nr. 2T-88/2014, b.l. 24). Teismas taip pat atmeta suinteresuoto asmens argumentus, kad A. B. nemoka anglų kalbos bei jog jai nebuvo suteikta galimybė naudotis vertėjo paslaugomis. Šios aplinkybės yra aptartos Jungtinės Karalystės teismo sprendime, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Nustačius šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad suinteresuoto asmens teisės ir teisėti interesai Jungtinėje Karalystėje vykusiame teismo procese pažeisti ar kokiu nors būdu apriboti nebuvo, todėl nėra pagrindo atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Karalystės teismo sprendimą dėl suinteresuoto asmens A. B. įrodinėjamų nepripažinimo pagrindų, nurodytų Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) ir d) punktuose.

Dėl suinteresuoto asmens teisių pažeidimo Lietuvos apeliaciniame teisme vykusio teismo proceso civilinėje byloje Nr. 2T-88/2014 metu

Suinteresuotas asmuo procesiniuose dokumentuose įrodinėja, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė A. B. teisę į tinkamą procesą, nes nepranešė jai apie pareiškėjo A. B. prašymo nagrinėjimą Lietuvos apeliaciniame teisme.

Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimas reikalauja žmogaus teisių ir fundamentalių, visoms ES Valstybėms narėms bendrų teisės principų laikymosi. Viena iš pamatinių žmogaus teisių yra EŽTK 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į tinkamą teismo procesą. Ši teisė yra viena iš esminių teisingumo principo sudedamųjų dalių. Teisė į tinkamą procesą inter alia reiškia, jog kiekvienam asmeniui yra garantuojama, jog nustatant jo pilietines teises ir pareigas, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Taigi šiai teisei užtikrinti būtina, jog bylos, kuriose sprendžiami asmenų teisių ir laisvių klausimai, turi būti nagrinėjamos išklausius visus suinteresuotus bylos baigtimi asmenis, visapusiškai ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius bylos baigčiai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, galiausiai – priimant teismo sprendimą dėl bylos esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad ES reglamentai nustato specifines teisės į tinkamą procesą apsaugos garantijas. Jų įgyvendinimo būdus teisėjų kolegija aptaria atskirai.

Laisvo teismų sprendimų judėjimo ES doktrinos praktinio įgyvendinimo mechanizmai, visų pirma, yra įtvirtinti pačiuose ES reglamentuose. Nagrinėjamai bylai, kaip jau ne kartą minėta, aktualus Reglamentas Nr. 2201/2003. Šis reglamentas tokio pobūdžio byloms įtvirtina dviejų pakopų kitų ES valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti (egzekvatūra, exequatur) procedūra. Pirmajame kitos ES valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūros etape, pagal bendrąją taisyklę, nėra tikrinami Reglamente Nr. 2201/2003 nustatyti teismo sprendimo dėl tėvų pareigų nepripažinimo pagrindai, o patikrinamas tik šią procedūrą inicijuojančio asmens kompetentingam teismui pateiktų procesinių dokumentų atitikimas teisės aktų reikalavimams. Šiame etape nei šalis, kurios atžvilgiu sprendimas yra vykdytinas, nei vaikas neturi teisės reikšti prašymų. Pirmajame exequatur procedūros etape kompetentingas teismas veikia ex officio, o bet kokie suinteresuoto asmens ir (arba) vaiko prašymai teismo neįpareigoja. Toks Reglamente Nr. 2201/2003 numatytas egzekvatūros procedūros pirmojo etapo veikimo mechanizmas sąlygotas keleto pagrindinių tikslų – užtikrinti maksimaliai efektyvų laisvo teismų sprendimų judėjimo ES doktrinos veikimą, sudaryti sąlygas kuo operatyvesnėms procedūroms, užkirsti kelią galinčiai kilti žalai, kuri tokio pobūdžio bylose gali būti nepataisoma. Dėl šių priežasčių pirmoji egzekvatūros procedūros pakopa pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 yra vykdoma ex-parte, vienašališkai. Teismas, atlikęs formalų atitinkamą procedūrą inicijavusio asmens pateiktų procesinių dokumentų patikrinimą ir pripažinęs kitoje ES valstybėje priimtą teismo sprendimą dėl tėvų pareigų vykdytinu pripažįstančioje valstybėje, informuoja asmenį, prieš kurį yra nukreiptas minėtas teismo sprendimas, taip pat informuoja apie teisę pateikti atsiliepimą bei šios teisės įgyvendinimo tvarką. Šių veiksmų atlikimas užbaigia pirmąjį egzekvatūros etapą. Antroji egzekvatūros procedūros pakopa yra fakultatyvi. Ji pradedama suinteresuotai šaliai pateikus skundą dėl kitos ES valstybės narės teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu kitoje ES Valstybėje narėje. Antrajame egzekvatūros etape, vykstančiame pagal pripažįstančiosios valstybės procesiniuose teisės aktuose numatytas ginčo teisenos taisykles, yra tikrinami užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Nustačius bent vieno iš nepripažinimo pagrindų egzistavimą, kitos ES valstybės teismo sprendimas nepripažįstamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vienas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2T-88/2014 bei priėmęs prašomą peržiūrėti procesinį sprendimą, laikėsi Reglamente Nr. 2201/2003, Įstatyme bei civilinio proceso kodekse nustatytos tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo tvarkos, todėl suinteresuoto asmens A. B. teisės pažeistos nebuvo. Šis asmuo pasinaudojo Reglamente Nr. 2201/2003 numatyta teise prašyti peržiūrėti pirmajame exequatur etape priimtą kompetentingo teismo sprendimą dėl prašymo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą vykdytinu Lietuvos Respublikoje, tokiu būdu įgyvendindama teisę į teisminę gybybą. Negana to, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje egzistuojantį viešąjį interesą, susijusį su vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga, pasiūlė suinteresuotam asmeniui pateikti reikalavimus procesinių dokumentų turiniui ir formai atitinkantį procesinį dokumentą. Todėl šie suinteresuoto asmens argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nepilnamečio vaiko apklausos

Kaip minėta, sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Pagal susiformavusią teismų praktiką vaikas, sulaukęs 10 metų amžiaus, atsižvelgiant į jo brandos lygį, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, gali būti apklausiamas teisme. Berniukas V. B. yra mažametis, vaikui yra septyneri metai, jam nustatyti autizmo spektro ir kiti sutrikimai, todėl jo apklausa Lietuvos apeliaciniame teisme, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, yra nereikalinga, be to, galėtų pakenkti vaikui, jį traumuoti. Šioje situacijoje atsižvelgtina į aplinkybę, kad su vaiku buvo bendraujama ir į jo poreikius atsižvelgta Jungtinėje Karalystėje vykusio teismo proceso metu. Teismai privalo užtikrinti vaiko darnią raidą ir psichologinį saugumą, neuždedant vaikui naštos būti kovos įrankiu tarp skyrium gyvenančių tėvų, tarp kurių susiklostė konfliktiniai santykiai, paremti vienos iš šalių kaltinimais. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nenustatė teisinio būtinumo atlikti vaiko, sukakusio 7 metų amžiaus, apklausą teisme.

Dėl kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų

Suinteresuotas asmuo A. B. įrodinėja, kad bylą išnagrinėjęs Jungtinės Karalystės teisėjas M. nesirėmė Ormondo ligoninės vaikų psichologo psichiatro Garbės Konsultanto prof. B. L. rekomendacija, 2013 m. rugsėjo 27 d. rašyta A. B..

Teismas pažymi, kad dėl prof. B. L. rekomendacijos teisinės reikšmės yra pasisakyta užsienio valstybės teismo sprendime, konstatuojant, jog minėta išvada yra sudaryta pačios A. B. pateiktos informacijos pagrindu. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad minėta rekomendacija neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui.

Suinteresuotas asmuo teigia, kad bylą Nr. NJ13C00159 išnagrinėjusiam ir procesinį sprendimą joje priėmusiam Jungtinės Karalystės teisėjui M. Anglijos teisėjų taryba 2014 m. liepos 16 d. iškėlė drausmės bylą dėl minėtos bylos.

Suinteresuotas asmuo į bylą pateikė anglų kalba sudarytą ir į lietuvių kalbą neišverstą Jungtinės Karalystės Teisėjų elgesio tyrimų biuro raštą Nr. 18820/2014. Nepaisant to, teismas susipažino su minėtu dokumentu. Aptariamu dokumentu Jungtinės Karalystės Teisėjų elgesio tyrimų biuras išnagrinėjo A. B. skundą dėl teisėjo M. ir jį atmetė, išaiškindamas, jog teismo sprendimo peržiūra gali būti atliekama tik šios valstybės proceso teisės aktuose numatyta apeliacine tvarka, o minėta institucija neturi įgaliojimų vertinti teismo padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Jungtinės Karalystės Teisėjų elgesio tyrimų biuras, atmetęs visus kitus suinteresuoto asmens reikalavimus, paprašė A. B. pateikti tik papildomos informacijos dėl argumentų, kuriais įrodinėta, jog teisėjas M. teismo posėdžio metu šaukė ant A. B. ir J. I.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio pobūdžio tyrimas, net jei jis ir yra atliekamas, savaime neturi jokios įtakos priimto užsienio valstybės teismo sprendimui ir jame padarytoms išvadoms, neįtakoja jo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje procedūrų, todėl teisiškai nereikšmingas.

Suinteresuotas asmuo įrodinėja, kad Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Nr. NJ13C00159 yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, keliantis grėsmę mažamečio V. B. sveikatai ir saugumui.

Teisėjų kolegija nepritaria šiems suinteresuoto asmens argumentams. Kaip minėta, užsienio valstybės teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai įvertinus vaiko V. B. poreikius ir jo tėvų galimybes šiuos poreikius patenkinti. Jungtinės Karalystės teismo sprendime padarytos išvados atitinka šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo padarytas išvadas. Lietuvos apeliacinis teismas neturi įgaliojimų revizuoti Jungtinės Karalystės teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (Reglamento Nr. 2201/2003 26 straipsnis), todėl šis ir kiti suinteresuoto asmens argumentai, susiję su šio užsienio valstybės teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, neanalizuojami ir nevertinami.

A. B. įrodinėja, kad Jungtinės Karalystės teismo sprendimas prieštarauja anksčiau priimtiems Lietuvos Respublikos teismų procesiniams sprendimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-594/2013, Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1662-324/2012, Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-216-254/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Reglamentas Nr. 2201/2003 numato galimybę nepripažinti kitos ES valstybės teismo sprendimo dėl tėvų pareigų, jei jis prieštarauja pripažįstančiojoje valstybėje ar trečiojoje valstybėje vėliau priimtam teismo sprendimui. Visi suinteresuoto asmens nurodomi Lietuvos Respublikos teismų sprendimai buvo priimti anksčiau, nei Jungtinės Karalystės teismo sprendimas, todėl suinteresuoto asmens nurodomų aplinkybių pagrindu jų atsisakyti pripažinti negalima (Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio e) punktas). Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė, jog Lietuvos Respublikos teismai būtų priėmę kokių nors procesinių sprendimų, dėl kurių Jungtinės Karalystės teismo sprendimas galėtų būti nepripažįstamas.

Kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas prašo priteisti iš A. B. ir J. I. solidariai 400 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, yra priteisiamos ne didesnės nei nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoje rekomendacijoje „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau tekste - Rekomendacija).

Rekomendacijos 2 straipsnyje nustatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato konkrečioje byloje priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą. Šie kriterijai inter alia yra bylos sudėtingumas (2.1 p.), specialių žinių reikalingumas (2.2 p.), sprendžiamų teisinių klausimų naujumas (2.7 p.), kitos svarbios aplinkybės (2.8 p.). Pagal Rekomendacijos 8.15 punktą maksimalus priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis už atskirąjį skundą ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, yra 500 Lt (CPK 3 str. 6 d., Rekomendacijos 8.10 p.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijoje numatytus kriterijus, šios civilinės bylos sudėtingumą, darbo apimtį, rengiant procesinius dokumentus, sprendžia, kad pareiškėjo A. B. naudai iš suinteresuoto asmens A. B. yra priteistina visa pareiškėjo prašoma bylinėjimosi išlaidų suma – 400 Lt.

Dėl bylos baigties

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių į bylą pateiktus dokumentus, nenustatė nė vieno iš suinteresuoto asmens įrodinėtų bei teismo savo iniciatyva tikrintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Todėl pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-88/2014 peržiūrėjimo, nepripažįstant Jungtinės Karalystės teismo sprendimo, atmetamas. Kadangi Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo pripažinimo vykdytinu klausimas išspręstas minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, teisėjų kolegija šia nutartimi pripažįsta Lietuvos Respublikoje šį Jungtinės Karalystės teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, Europos Sąjungos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 21, 23 ir 33 straipsniais,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. B. prašymą atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-88/2014, palikti nepakeistą.

Pripažinti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Rytų Londono Šeimos teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą byloje Nr. NJ13C00159.

Priteisti pareiškėjo A. B. (duomenys neskelbtini) naudai iš suinteresuoto asmens A. B. (duomenys neskelbtini) 400 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už advokato suteiktas paslaugas.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai                                                         Dalia Kačinskienė

Gintaras Pečiulis

Alvydas Poškus