LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. J. ir R. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutarties, kuria nuteistųjų L. J. ir R. J. apeliaciniai skundai atmesti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nuosprendžiu nuteisti:

L. J. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo;

R. J. – pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams, pagal BK 286 straipsnį viešaisiais darbais vieneriems metams, įpareigojant per mėnesį išdirbti 40 valandų visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiajam E. T. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o civilinio ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 2 dalis).

Iš R. J. nukentėjusiajam E. T. priteista 10 000 Lt (t. y. 2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Iš L. J. nukentėjusiajam D. Ž. priteista 500 Lt (t. y. 144,81 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Iš L. J. ir R. J. priteista nukentėjusiajam E. T. po 1000 Lt (t. y. 289,62 Eur) proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą teisme ir po 34 Lt (t. y. 9 Eur) proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

L. J. nuteista už tai, kad 2012 m. kovo 12 d., apie 15.40 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, ant šaligatvio ir gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), siekdama policijos pareigūnams sutrukdyti atvesdinti vyrą R. J., elgdamasi agresyviai, aktyviais veiksmais tyčia nepaklusdama teisėtiems policijos pareigūnų – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo postinio E. T., vyresniojo tyrėjo A. D. ir vyresniojo patrulio D. Ž. reikalavimams R. J. vykti į policijos komisariatą, panaudodama fizinį smurtą, t. y. suėmusi A. D. už rankos ir mėgindama jį nustumti nuo R. J., kūnu stumdama A. D. ir mėgindama įlįsti tarp A. D. ir R. J., E. T. ir A. D. išvedus R. J., sušukusi pareigūnui D. Ž.: ,,aš tau vis tiek akis iškabinsiu“, mėgino jam ranka suduoti į veidą, nagais jį sudraskyti; D. Ž. atsilenkus ir išvengus L. J. smūgių, ši sugriebė jam ties kaklu už megztinio (golfo) ir jį suplėšė; šiais veiksmais grasindama tuoj pat panaudoti ir panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniajam postiniui E. T., vyresniajam tyrėjui A. D., vyresniajam patruliui D. Ž., atliekantiems tarnybines pareigas.

R. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 12 d., apie 15.40 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, ant šaligatvio ir gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vengdamas atvesdinimo, elgdamasis agresyviai, aktyviais veiksmais tyčia nepaklusdamas teisėtiems Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo postinio E. T., vyresniojo tyrėjo A. D. ir vyresniojo patrulio D. Ž. reikalavimams R. J. vykti į policijos komisariatą, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. A. D. ir E. T. vedant jį suėmus už rankų, muistėsi, sukiojosi mėgindamas pargriauti A. D. ir E. T., kojomis įsispirdamas į žemę priešinosi vedamas, muistydamasis ir sukiodamas rankas priešinosi antrankių uždėjimui, keliu tyčia suduodamas smūgį E. T. į kairės kojos kelio vidinę pusę; nuo smūgio E. T. suklupus, užgriuvo ant jo savo kūnu, taip išsilaisvindamas ir pabėgdamas nuo policijos pareigūnų; po to vyresniajam tyrėjui A. D. R. J. sugavus ir mėginant uždėti jam antrankius, delne suspausdamas vieną antrankių dalį ir taip priešindamas jų uždėjimui, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniajam postiniui E. T., vyresniajam tyrėjui A. D., atliekantiems tarnybines pareigas, ir dėl kairio kelio minkštųjų audinių sumušimo, kairio kelio sąnario vidinio menisko ir raiščių plyšimo bei patempimo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. T. sveikatą, jam vykdant tarnybines pareigas.

Nuteistieji L. J. ir R. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė BPK reikalavimų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nusikalstamas veikas kvalifikavo ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Teismai neįvertino policijos pareigūnų veiksmų kaip tarnybos įgaliojimų viršijimo ir nepagrįstai nekvalifikavo jų pagal BK 287 straipsnio 1 dalį. Kasatoriai atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – PVĮ) 18 straipsnio l dalies 3 punktą, kuris numato, kad tik persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, policijos pareigūnai gali bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, o jie buvo namuose, nebuvo persekiojami, kaip padarę nusikaltimą, nesislapstė nuo teisėsaugos, nedarė jokios nusikalstamos veikos, t. y. nebuvo jokio įstatyminio pagrindo policijos pareigūnams įeiti į jų teritoriją. Visi liudytojai, pasak kasatorių, nurodė, kad pareigūnai iškart griebė juos už rankų ir siekė bet kokiomis priemonėmis pristatyti į policijos komisariatą, nors R. J. nurodytu laiku neatvykus į Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyrių, šio skyriaus pareigūnai turėjo teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 263 straipsnis) ir nebuvo jokio reikalo jį atvesdinti.

PVĮ 24 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, tačiau, kasatorių teigimu, nė vienas iš nurodytų fizinės prievartos panaudojimo pagrindų jiems netaikomi. Jėgos naudojimas PVĮ nenumatytais atvejais vertinamas kaip tarnybos įgaliojimų viršijimas, nes pareigūnas daro veiksmus, kurie nepriskirti jokio policijos ar kito valstybės pareigūno kompetencijai ir yra įstatymo draudžiami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-486/2001).

Kasatoriai teigia, kad iš specialisto išvados Nr. G 342/12(05), kuria L. J. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, akivaizdu, jog ji buvo mušama kumščiais. Vadovaujantis A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro atliktomis ekspertizėmis, L. J. ir R. J. padaryti sužalojimai kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

L. J. ir R. J. mano, kad jei būtų konstatuota, kad jie padarė veiksmus, atitinkančius BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tokie veiksmai turėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis ir vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi byla turėtų būti jiems nutraukta.

Kasaciniame skunde nuteistieji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jų apeliacinių skundų tiek, kiek buvo prašoma, be to, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis ir jas pagrindžiančiais motyvais, kurie, jų nuomone, yra deklaratyvūs ir formalūs.

Teismai, anot kasatorių, apie jų padarytos veikos atitiktį BK 286 straipsniui faktiškai sprendė pagal objektyvųjį veikos požymį, tinkamai neįvertinę jų tyčios turinio. Jų suvokimą, kad yra mušami be jokio įstatyminio pagrindo, teismai, kasatorių nuomone, grindė tam tikromis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios savaime, be išsamesnio jų tyrimo neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog jie suvokė ar bent numatė, kad policijos pareigūnai veikia teisėtai ir muša juos teisėtai. Teismai netyrė, kokį tikslą jie turėjo priešintis policijos pareigūnams. Teismai nepagrindė, kaip nustatytos bylos aplinkybės yra susijusios su nuteistųjų suvokimu dėl teisėtų pareigūnų reikalavimų ir teisėto veikimo bei teisėto jėgos panaudojimo. Kasatoriai mano, kad pirmosios instancijos teisme šie klausimai nebuvo ištirti, nebuvo reaguota į jų parodymus, jog buvo sužaloti daug sunkiau, nei nustatė pirminė teismo ekspertizė, taip iš esmės buvo suvaržytos jų, kaip kaltinamųjų, įstatymų garantuotos teisės, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio l dalies 2 punktas).

Pasak kasatorių, teismų atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų jų veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistųjų L. J. ir R. J. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras teigia, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, byloje esančių duomenų ir skundžiamų teismų sprendimų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pasak prokuroro, aprašytos visos nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo bei išsamiai paaiškinta, kodėl kritiškai vertinami L. J. ir R. J. parodymai. Atsiliepime teigiama, kad kasatorių kaltė dėl inkriminuojamų veikų padarymo grindžiama ne tik nukentėjusiųjų (policijos pareigūnų) E. T., D. Ž. ir A. D. parodymais, bet ir liudytojų R. B., V. G., M. S., K. Š., B. K., J. P. O., G. B., J. Š., K. K., I. K. parodymais ir kita byloje esančia medžiaga. Pasak prokuroro, teismai pagrįstai ir motyvuotai atmetė L. J. ir R. J. argumentus dėl pasipriešinimo metu jiems policijos pareigūnų atsakomaisiais veiksmais į fizinį smurtą padarytų kūno sužalojimų, kaip neturinčių įtakos jų pačių padarytų veikų kvalifikacijai.

Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokių BPK esminių pažeidimų, kurie keltų abejonių priimto sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus ir nutartyje aptarė visus esminius jų aspektus tiek dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Pasak prokuroro, iš byloje esančio apeliacinės instancijos teismo protokolo turinio matyti, kad nuteistiesiems L. J. ir R. J. buvo suteikta galimybė pasisakyti dėl bylos aplinkybių ir apeliacinio skundo argumentų, taip pat užtikrinta teisė į gynybą, nes proceso metu jų interesams atstovavo pasirinkta gynėja.

Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai, kad teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįsti, nes teismai teisingai aiškino ir pritaikė BK 286 straipsnį. Kasatorių teiginiai, kad jie turėjo teisę į būtinąją gintį, nes policijos pareigūnai, siekdami R. J. pristatyti į policijos įstaigą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, patys viršijo tarnybos įgaliojimus, anot prokuroro, prieštarauja baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybės, nes policijos pareigūnai E. T., D. Ž. ir A. D. 2012 m. kovo 12 d. vykdė jiems pavestą užduotį, o jų reikalavimai R. J. buvo privalomi. Teismai nenustatė, kad policijos pareigūnai būtų veikę pažeisdami PVĮ ar ATPK normų reikalavimus, todėl, prokuroro nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji turėjo teisę į būtinąją gintį, siekdami apsiginti nuo teisėtų pareigūnų reikalavimų ar veiksmų. Prieš L. J. ir R. J. pareigūnų panaudota fizinė prievarta, kurią policijos pareigūnams leidžiama naudoti PVĮ 23 ir 24 straipsniuose numatytais atvejais, buvo atsakas į nuteistųjų neteisėtus veiksmus, nes jie pirmieji pradėjo priešintis policijos pareigūnams ir naudojo bei grasino panaudoti fizinį smurtą prieš juos.

Nuteistųjų L. J. ir R. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

Kasatoriai skunde nurodo, kad teismai netinkamai kvalifikavo jų veiką pagal BK 286 straipsnį, nenustatė veikoje tiesioginės tyčios. Šie kasatorių argumentai atmestini.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014). Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2013, 2K-229/2014).

Byloje nustatyta, kad R. J. ir L. J. pasipriešino policijos pareigūnams vykdantiems savo tarnybines pareigas, t. y. jiems pagal Panevėžio apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valdybos nurodymą siekiant atvesdinti R. J. į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariatą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui (R. J., įteikus jam šaukimą, neatvyko į Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą), R. J. ir L. J. panaudojo fizinį smurtą prieš pareigūnus. R. J., vengdamas atvesdinimo, elgėsi agresyviai, aktyviais veiksmais tyčia nepaklusdamas teisėtiems policijos pareigūnų A. D., D. Ž. ir E. T. reikalavimams, priešinosi vedimui, muistydamasis ir sukiodamas rankas priešinosi antrankių uždėjimui, keliu tyčia sudavė smūgį E. T. į kairės kojos kelio vidinę pusę, o nuo smūgio šiam suklupus, užgriuvo ant jo savo kūnu, taip padarydamas E. T. kairio kelio minkštųjų audinių sumušimą, kairio kelio sąnario vidinio menisko ir raiščių plyšimą bei patempimą nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. T. sveikatą, jam vykdant tarnybines pareigas. L. J., siekdama sutrukdyti policijos pareigūnams atlikti pareigas, aktyviai priešinosi pareigūnams E. T., A. D. ir D. Ž.: stumdėsi, spardėsi, mėgino ranka suduoti D. Ž. į veidą, nagais jį sudraskyti, o jam išvengus L. J. smūgių, ši sugriebė D. Ž. už megztinio ir jį suplėšė, taip pasipriešino valstybės tarnautojams, atliekantiems tarnybines pareigas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendimuose ištyrę įrodymus, t. y. liudytojų, nukentėjusiųjų, nuteistųjų parodymus, specialisto išvadą, kitus duomenis, išsamiai juos aptarę bei pateikę motyvus dėl jų vertinimo, tinkamai nustatė fizinio smurto panaudojimo ir grasinimo panaudoti fizinį smurtą aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pasipriešinimas policijos pareigūnų atliekamiems veiksmams buvo padarytas nuteistųjų aktyviais veiksmais. Iš bylos duomenų matyti, kad R. J. ir L. J. veiksmai buvo itin intensyvūs, nes juos policijos pareigūnams pavyko sulaikyti tik atskubėjus į pagalbą dar keturiems policijos pareigūnams (R. B., V. G., M. S. ir K. Š.).

BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013). Teismai, aptarę R. J. fizinio smurto panaudojimo eigą, intensyvumą, padarinius, taip pat atsižvelgę į tai, kad prieš specialių priemonių panaudojimą jis buvo įkalbinėjamas vykti į policijos komisariatą (toliau – PK), pagrįstai konstatavo, kad R. J. veika padaryta tiesiogine tyčia. Teismai pagrįstai sprendė, kad nuteistųjų elgesys buvo sąmoningas ir kryptingas: darydamas pirmiau aptartus veiksmus, kuriais jis siekė išvengti nuvykimo į policijos įstaigą, kasatorius suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. L. J. veiksmuose taip pat įrodyta tiesioginė tyčia sutrukdyti policijos pareigūnams atlikti pareigas, nes įrodytas kryptingas fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, aiškus suvokimas, kad taip priešinasi policijos pareigūnams, ir norą taip veikti. Teismai, konstatuodami tyčią nuteistųjų veiksmuose, teisingai atkreipė dėmesį į nustatytas faktines aplinkybes, kad, net atvykus pastiprinimui, jie ir toliau siekė išvengti sulaikymo, todėl prieš juos buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai ir specialios priemonės (antrankiai).

Kasatorių teiginiai, jog jie nesuvokė, kad su jais bendrauja policijos pareigūnai ir kad jų reikalavimai yra teisėti, todėl priešinosi R. J. pristatymui į PK, yra motyvuotai paneigti teismų sprendimuose. Įrodymų visetas teismams davė pagrindą konstatuoti, kad tiek R. J., tiek ir L. J. buvo žinomas nukentėjusiųjų kaip policijos pareigūnų statusas ir suprantamas jų atvykimo tikslas, susijęs su R. J. atvesdinimu: byloje nustatyta, kad pareigūnai buvo su uniformomis, kurį laiką žodžiu įkalbinėjo R. J. vykti į PK, nepaisant to, R. J. ėmė šauktis pagalbos, tuo pat metu aktyviai stengėsi išvengti sulaikymo, prie R. J. prisijungusi L. J. savo aktyviais veiksmais padėjo R. J. priešintis teisėtiems pareigūnų nurodymams – ėmė juos stumdyti, spardyti, mėgino nagais apdraskyti pareigūno veidą. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems pavestą užduotį, atliko teisėtus veiksmus, jų nurodymai kasatoriams buvo privalomi ir turėjo būti besąlygiškai vykdomi. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai, remdamiesi ATPK, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo normų analize, taip pat byloje nustatytomis aplinkybėmis, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad konfliktinėje situacijoje policijos pareigūnai veikė teisėtai: vykdė užduotį pristatyti R. J. į PK administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui. Įvykio metu L. J. ir R. J. atsiradę sveikatos sutrikdymai, minimi kasaciniame skunde, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Jie buvo įvertinti priimant nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kitoje baudžiamojoje byloje, kuri buvo pradėta nuteistiesiems pateikus skundus dėl, jų manymu, neteisėtų pareigūnų (kurie šioje byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir liudytojais) veiksmų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs, ar teisingai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. ir L. J. veikoje yra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis, ir atmesdamas nuteistųjų tvirtinimą, kad jie gynėsi nuo neteisėtų nukentėjusiųjų veiksmų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, padarė nemotyvuotas išvadas, neišnagrinėjo apeliacinio skundo ta apimtimi, kokia buvo prašoma. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir todėl atmestini.

Kasatorių nesutikimas su teismų išvadomis grindžiamas tik atskirų bylos duomenų vertinimo kritika. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, motyvuotai pasisakė, kokias aplinkybes šie patvirtina ar paneigia, kokios išvados jais remiantis darytinos (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs visus byloje esančius duomenis, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl R. J. ir L. J. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, išsamiai atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, motyvuotai atmesdamas gynybos iškeltas versijas, susijusias su konflikto priežastimis bei jo eiga (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, nėra pagrindo išvadai, kad šie teismų sprendimai priimti pažeidžiant BPK nuostatas. Teismų pripažintos įrodytomis faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad teismai, nepažeisdami BPK reikalavimų, išsiaiškino reikšmingas veikos kvalifikavimui bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai konstatavo, kad R. J. ir L. J. padarė jiems inkriminuotas veikas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasatoriai skunde nurodo, kad jų veiksmai turi būti pripažinti būtinąja gintimi (BK 28 straipsnis), nes pareigūnai veikė neteisėtai. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistųjų L. J. ir R. J. apeliaciniuose skunduose klausimas dėl būtinosios ginties nebuvo keltas ir nebuvo sprendžiamas apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Dėl pareigūnų veiksmų, vykdytų prieš nuteistuosius, teisėtumo, kiek tai buvo reikšminga nagrinėjant kitus kasacinio skundo argumentus, pasisakyta pirmiau. Taigi šis kasacinio skundo argumentas paliekamas nenagrinėtas.

Nuteistieji L. J. ir R. J. kasaciniame skunde teigia, kad teismai neįvertino policijos pareigūnų veiksmų kaip tarnybos įgaliojimų viršijimo ir nepagrįstai nekvalifikavo jų pagal BK 287 straipsnio 1 dalį (atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde pateikiama neteisinga nuoroda į BK 287 straipsnio 1 dalį, nes šis straipsnis baudžiamosios atsakomybės už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimų viršijimą nenumato). Šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas ne policijos pareigūnų, o L. J. ir R. J. kaltės ir jų veiksmų atitikties BK 286 straipsnyje numatytai nusikaltimo sudėčiai klausimas. Dėl pareigūnų veiksmų, vykdytų prieš nuteistuosius, teisėtumo, kiek tai buvo reikšminga nagrinėjant kitus kasacinio skundo argumentus, pasisakyta pirmiau. Todėl kasatorių argumentas dėl policijos pareigūnų traukimo baudžiamojon atsakomybėn paliekamas nenagrinėtas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų L. J. ir R. J. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Jonas Prapiestis

                                                                                                             Vytautas Piesliakas

                                                                                                              Rima Ažubalytė