Baudžiamoji byla Nr. 2K-168/2011

Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00249-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                       1.2.20.5.; 2.12.14.; 2.1.4.11.1., 2.1.4.11.3.1.

 

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. kovo  29 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajai A. B.,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. B.  kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį -laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi ir 6 dalies 1 punktu, nuteistoji įpareigota būti namuose nuo 23 iki 6 valandos, išskyrus atvejus, jeigu tai susiję su darbo santykiais ar nepilnamečių vaikų priežiūra.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendžiu A. B. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, nuteistosios, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, paaiškinimų, 

 

n u s t a t ė :

 

Apeliacinės instancijos teismo (panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį) A. B. pripažinta kalta dėl to, kad ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-045-09 Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros patalpose 2009 m. birželio 2 d. apklausiant ją kaip liudytoją, taip pat 2009 m. rugsėjo 21 d. akistatos su įtariamuoju V. G. metu bei 2009 m. lapkričio 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teisiamojo posėdžio metu apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 1-657-441/2009, kurioje V. G. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, veikdama vieninga tyčia, davė melagingus parodymus apie tai, kad 2008 m. gruodžio 29 d. Šiaulių ligoninės Priėmimo skyriuje, esančiame Šiauliuose, V. Kudirkos g. 99, pūtė į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2- ojo būrio vyriausiojo patrulio V. G. paduotą alkoholio kiekio matavimo prietaisą „Lion alcolmeter 500“ (serija Nr. 18816) ir matė šio prietaiso ekrane rodomus nulius, tačiau blaivumo testo ataskaitoje nepasirašė.

Kasaciniu skundu nuteistoji A. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamosios atsakomybės taikymui už melagingų parodymų davimą reikšmingas aplinkybes ir dėl to nepagrįstai ją nuteisė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas versti asmenį duoti parodymus prieš save nėra ribojamas baudžiamąja atsakomybe. Asmuo negali būti verčiamas duoti parodymus prieš save, jeigu tokie parodymai galėtų būti pagrindas bet kokiu būdu suvaržyti jo teises ir laisves. Administracinė atsakomybė šiuo atveju suvaržytų kasatorės turtines teises bei teisę vairuoti automobilį. Nors BPK 80 straipsnio 1 punkte neužsimenama apie asmenis, kurie negali būti apklausiami kaip liudytojai ir duoti parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą administracinės teisės pažeidimą, tačiau taip yra todėl, kad BPK reglamentuoja baudžiamųjų, o ne administracinių bylų teiseną. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje kalbama apie bet kokį liudijimą prieš save, neišskiriant, kokia atsakomybė liudytojui grėstų už tokius parodymus - administracinė ar baudžiamoji. Taigi asmuo gali atsisakyti duoti parodymus ir apie veiką, kuri nėra nusikaltimas, tačiau užtraukia artimas baudžiamajai teisei sankcijas administraciniame procese. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) laikosi nuostatos, kad vertimas liudyti prieš save - tiek dėl nusikalstamų veikų, tiek dėl administracinių teisės pažeidimų - pažeidžia teisingo proceso principą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. birželio 2 d. prokurorė priėmė nutarimą apklausti asmenį (kasatorę) kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (T. 2, b. l. 30-31). Šio nutarimo pabaigoje kasatorė nurodė, kad nesutinka būti apklausta kaip speciali liudytoja (T. 2, b. I. 31). Susidariusioje situacijoje, vadovaujantis BPK 81 ir 82 straipsniais, kasatorei turėjo būti pareikšti įtarimai, ji apklausta kaip įtariamoji, nes tik tokiu atveju žinotų, kuo yra kaltinama, turėtų visas įtariamojo teises ir galėtų tinkamai gintis. Tačiau prokurorė ją apklausė kaip liudytoją ir privertė pasirašyti, kad yra įspėjama dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Neįvykdžiusi nurodytų BPK reikalavimų prokurorė padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir taip suvaržė kasatorės teisę neliudyti prieš save.

Kasaciniame skunde nuteistoji A. B. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino jos teisės neduoti parodymų prieš save suvaržymo fakto ir apkaltinamajame nuosprendyje net nepasisakė, ar ši teisė baudžiamajame procese nebuvo suvaržyta. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad duodama melagingus parodymus ji siekė išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviai ir buvo suinteresuota faktų nustatymu baudžiamojoje byloje.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad „parodymai prieš save" apima ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę ir jos teisė neduoti parodymų prieš save buvo suvaržyta, todėl pagrįstai dėl jos priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. B. pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.

 

Dėl BK 235 straipsnio 1 dalies ir BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies taikymo

 

Byloje nustatyta, kad kasatorė A. B., apklausiama kaip liudytoja tiriant baudžiamąją bylą dėl policijos pareigūno V. G. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dokumento suklastojimo, davė tikrovės neatitinkančius parodymus apie tai, kad 2008 m. gruodžio 29 d. po eismo įvykio, kuriame pati dalyvavo, būdama Šiaulių ligoninėje, pūtė į šio pareigūno paduotą alkoholio kiekio matavimo prietaisą ir matė šio prietaiso ekrane rodomus nulius, tačiau blaivumo testo ataskaitoje nepasirašė. Kasatorė neneigia, kad davė melagingus parodymus ir neginčija šių parodymų turinio, tačiau nurodo, kad melavo siekdama išvengti gresiančios administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviai, todėl apklausiant ją kaip liudytoją buvo suvaržyta jos teisė atsisakyti duoti parodymus, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte. Šie kasacinio skundo argumentai pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti A. B. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį priėmė nustatęs, kad ji apklausų metu turėjo pagrindą manyti, jog yra apklausiama apie pačios padarytą administracinį teisės pažeidimą ir duodama melagingus parodymus siekė išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviai, bei konstatavo, kad jos teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save buvo varžoma. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad A. B. tyčia žinomai melagingus parodymus davė siekdama ateityje išvengti administracinės atsakomybės, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esamoje situacijoje ji turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, 82 straipsnio 3 dalį atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį) netaikoma asmeniui, apklausiamam apie savo paties tikėtina padarytą nusikalstamą veiką, o ne administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs sąlygų ir aplinkybių, dėl kurių A. B. galėtų būti atleista nuo liudytojos pareigos duoti teisingus parodymus apie tai, kas jai žinoma (BPK 83 straipsnis), ir kad jos atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį būtų negalima, pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies nuostatoms, pagal kurias draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieš save.

Baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą nustatyta BK 235 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Atvejai, kai asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus, reglamentuojami ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose, todėl, sprendžiant BK 235 straipsnio taikymo klausimą, šie teisės aktai turi būti analizuojami ir vertinami kaip visuma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, 82 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančius šią konstitucinę nuostatą, asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį). EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas (mutatis mutandis Marttinen v. Finland, no. 19235/03, judgement of 21 April 2009; Shannon v. the United Kingdom, no. 6563/03, judgement of 4 October 2005; J.B. v. Switzerland, no. 31827/96, judgement of 3 May 2001; a contrario Macko and Kozuba? v. Slovakia, nos. 64054/00 and 64071/00, judgement of 19 June 2007).  

Iš minėtų teisės aktų nuostatų išplaukia, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtintą draudimą   kaip liudytoją apklausti asmenį apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką būtina aiškinti platesniame – tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek EŽTT sprendimų - kontekste. EŽTT praktikoje „nusikalstamos veikos“ („baudžiamojo teisės pažeidimo“ (angl. „criminal offence“, pranc. «infraction») sąvoka pagal Konvencijos 6 straipsnį aiškinama savarankiškai, t. y. teisės pažeidimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisė nenulemia jo kvalifikavimo pagal Konvenciją. Nustatant, ar pažeidimas yra kvalifikuojamas kaip „baudžiamasis“, taikomi trys kriterijai: teisinis pažeidimo kvalifikavimas pagal vidaus teisę, pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei jos griežtumas (inter alia Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgement of 4 November 2008; Lauko v. Slovakia, 1998-09-02, Reports of Judgments and Decisions, 1998-VI, p. 2504). Pripažinus, kad pažeidimas yra baudžiamojo pobūdžio, asmeniui, kuris yra įtariamas ar kaltinamas jį padaręs, turi būti taikomos Konvencijos 6 straipsnyje numatytos baudžiamojo proceso garantijos (inter alia teisė neliudyti prieš save). Veikos, kurios pagal Lietuvos teisę turi administracinių teisės pažeidimų statusą, EŽTT praktikoje iš esmės pripažįstamos „baudžiamojo pobūdžio“ pagal Konvencijos 6 straipsnį (Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgement of 4 November 2008). Todėl teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais nuteistosios A. B. kasacinio skundo argumentus, kad asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus ir apie savo paties galimai padarytą veiką kuri nėra uždrausta baudžiamuoju įstatymu, tačiau yra baudžiamojo pobūdžio.

            Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma (kasacinė byla Nr. 2K–225/2009). Todėl sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinė byla Nr. 2K–183/2009).

Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes. A. B. buvo apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-045-09, kurioje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl V. G. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dokumento suklastojimo. Tuo metu, kai kasatorė atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant nurodytą bylą teisme buvo apklausiama kaip liudytoja, dėl jos pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalį buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje A. B. nubausta pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį už tai, kad ji 2008 m. gruodžio 29 d. 23.08 val. Šiauliuose, vairavo automobilį „VW Passat“, būdama neblaivi, esant nustatytam  vidutiniam – 1,79 promilių – girtumui (T. 2, b. l. 128-129). Vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria A. B. ir jos gynėjo apeliacinis skundas atmestas (tuo metu įsiteisėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nutarimas) priimta 2010 m. balandžio 2 d.

Baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikaltimo įvykį, kitas svarbias bylai aplinkybes. Įrodinėjimo dalykas V. G. baudžiamojoje byloje, apie kurį melagingus parodymus davė kasatorė, kartu buvo įrodinėjimo dalykas ir jos administracinėje byloje, nes tiek baudžiamasis procesas, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo pradėta dėl to paties įvykio. Iš bylos duomenų matyti (ir tai nurodyta teismų sprendimuose), kad A. B. buvo apklausta apie jos blaivumo tikrinimo aplinkybes po eismo įvykio, kuriame pati dalyvavo; apklausiamoji žinojo, koks yra apklausos tikslas – išsiaiškinti, ar V. G. už ją papūtė į alkotesterį ir tuo pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių jo pareigines funkcijas, reikalavimus. Pažymėtina, kad A. B. parodymų turinys susijęs tiek su jos pačios padarytu administraciniu teisės pažeidimu, tiek su V. G. veika, dėl kurios jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Iš byloje esančių administracinės bylos procesinių dokumentų matyti, kad apklausiama Šiaulių miesto apylinkės teisme bei apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui A. B. savo nekaltumą grindė ta aplinkybe, kad atvykusiam policijos pareigūnui ji papūtė į alkotesterį ir buvo užfiksuotas alkoholio kiekis – 0,00 promilių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorės A. B. kaip liudytojos statusas nebuvo neutralus, priešingai - ji buvo tiesiogiai suinteresuota faktinių duomenų nustatymu baudžiamojoje byloje, kurie galėtų būti panaudoti jos naudai administracinėje byloje. Šios aplinkybės patvirtina, kad kastorei parodymų davimo metu buvo iškilusi grėsmė būti patrauktai administracinėn atsakomybėn ir kad duodama melagingus parodymus ji siekė tokios atsakomybės išvengti.

            Be nurodytų aplinkybių, kasatorės A. B. baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą aspektu svarbu ir tai, kad 2009 m. birželio 2 d. prokurorė jos atžvilgiu priėmė nutarimą apklausti asmenį kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (T. 2, b. l. 30-31). Šis procesinis dokumentas patvirtina, kad kasatorės apklausos metu buvo kilusi vertimo duoti parodymus apie jos veiksmus, galinčius užtraukti ne tik administracinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę (tikėtina, dėl galimo bendrininkavimo V. G. inkriminuotose nusikalstamose veikose), situacija. Be to, minėtame procesiniame dokumente užfiksuota, kad kasatorė nesutinka būti apklausiama kaip specialioji liudytoja, tačiau tą pačią dieną ji buvo apklausta kaip liudytoja, įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir būtent šios apklausos metu pirmą kartą davė melagingus parodymus (T. 2, b. l. 32). Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad A. B. teisė atsisakyti duoti parodymus nebuvo varžoma, šių reikšmingų bylos aplinkybių visiškai neįvertino ir dėl jų nuosprendyje nepasisakė. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Asmens sutikimas dėl tokios apklausos išreiškia jo procesinę valią dėl bendradarbiavimo su tyrimo institucijomis tiriant nusikalstamą veiką, kurios padaryme jis galimai dalyvavo, tačiau nepanaikina BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytos aplinkybės, draudžiančios kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės A. B. apklausos metu buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieš save situacija, t. y., egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis ją apklausti kaip liudytoją. Šio BPK straipsnio pažeidimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo - BK 235 straipsnio 1 dalies taikymą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.

 

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 28 d. nuosprendį, kuriuo A. B. pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. išteisinamąjį nuosprendį.

 

 

 

 

   Teisėjai                                                                                                       Vytautas Piesliakas

 

 

 

                                                                                                            Valerijus Čiučiulka

  

 

 

                                                                                                                      Dalia Bajerčiūtė