Civilinė byla Nr. e2A-1010-562/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14912-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.8.11.1; 3.3.1.20

(S)

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2024 m. birželio 6 d.

Vilnius

 

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pagal ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“ dėl Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tiekėjo veiksmų, atsisakant nutraukti sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio, pripažinimo neteisėtais ir sutarties pripažinimo nutraukta be sutarties nutraukimo mokesčio.

 

        Teismas

 

nustatė:

 

                                                                 I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Samsonas“ (toliau – ir ieškovė, vartotoja, pirkėja) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama:

1.1.                      pripažinti 2022 m. spalio 6 d. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. EL20221016698994LT (toliau – ir Sutartis) sudedamosios dalies Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) (toliau – ir Kainodara) 2.1 punkto sąlygą, kurioje, įtvirtintas draudimas, kad „Pardavimo laikotarpiu Pirkėjas negali pirkti elektros energiją iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo“, niekine ir negaliojančia nuo Sutarties sudarymo momento (ab  initio);

1.2.                      pripažinti Sutarties sudedamosios dalies Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 5.1 punkto sąlygą, kurioje nustatyta, kad „Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, Sutarties nutraukimo mokestis Pirkėjui ar Pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto Fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš Sutartyje nustatytos Fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,6“, ta apimtimi, kuria nenumatyta, jog sutarties nutraukimo mokestis neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas be to, tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, niekine ir negaliojanti nuo Sutarties sudarymo momento (ab  initio);

1.3.                      pripažinti atsakovės UAB „Enifit“ (toliau – ir atsakovė, tiekėja, pardavėja) veiksmus, atsisakant nutraukti Sutartį nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio neteisėtais;

1.4.                      pripažinti Sutartį ieškovės vienašališkai nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio;

1.5.                      priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad: 

2.1.                      ji iš atsakovės perka elektros energiją sutartinių teisinių santykių pagrindu nuo 2018 metų. Per šį laikotarpį šalys kelis kartus keitė elektros energijos kainos ir kiekių apskaičiavimo būdą (elektros energijos pirkimo planą), pasirašydamos atitinkamus susitarimus. Paskutinį kartą šalys elektros energijos pirkimo planą pakeitė, pasirašydamos 2022 m. spalio 6 d. Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį NR EL2022100669894LT, pagal kurios sąlygas elektros energijos kaina ir kiekiai apskaičiuojami taikant Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygas. Nuo 2023 metų pradžios iki šiol, tęsiantis elektros energijos biržos kainos esminiams pokyčiams (biržos kainai nuolatos ženkliai mažėjant), o ieškovei, gamyboje naudojančiai didelį elektros energijos kiekį, tapo ekonomiškai nepakeliamos pagal Sutartį elektros energijos kainos ir kiekio apskaičiavimui taikomos Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos, numatančios, kad pardavimo laikotarpiu Sutartyje nustatytiems fiksuotiems mėnesio kiekiams yra taikoma fiksuota kaina, kadangi fiksuota kaina ženkliai didesnė už šiuo metu esančią biržos kainą. Be to, pagal Kainodaros 3.6 punktą, kai faktinis suvartotas mėnesio kiekis yra mažesnis nei Sutartyje nustatytas fiksuotas mėnesio kiekis, pirkėjas (vartotojas) pilnai sumoka už nustatytą kiekį fiksuotomis kainomis, o pardavėjas (tiekėjas) atperka nesuvartotą kiekį atitinkamos valandos biržos kainomis atimant Sutartyje nustatyto dydžio maržą. Dabartiniame elektros energijos biržos kainų lygyje, kuris nuosekliai krinta, susidaro situacija, kad ieškovė (vartotoja) pagal Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygas, net ir siekdama mažinti savo išlaidas elektros energijai įsigyti ir mažindama jos vartojimą, vis tiek turi atsakovei (tiekėjai) sumokėti už elektros energijos kiekį, kurio net nesuvartojo, be to, sumokėti kelis kartus brangiau nei elektros energijos kaina biržoje. Tuo tarpu, jeigu būtų priešinga situacija, t. y., jei faktinis suvartojamas mėnesio kiekis būtų didesnis nei Sutartyje nustatytas fiksuotas mėnesio kiekis, atsakovė (tiekėja) kainos ekonominės rizikos neprisiima, o ją ir šiuo atveju perkelia vartotojui, nes Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 3.5 punktas numato, kad kai faktinis suvartotas mėnesio kiekis, yra didesnis nei Sutartyje nustatytas fiksuotas mėnesio kiekis, pirkėjas (vartotojas) už perviršį sumoka pardavėjui (tiekėjui) valandine svertine biržos kaina, pridedant Sutartyje nustatyto dydžio maržą.

2.2.                      Pažymėjo, kad yra įsitikinusi, jog turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio ir tai, laikydamasi Sutartyje nustatytų informavimo terminų, padarė nuo 2023 m. rugsėjo 21 d, nes atsakovė neįrodė, jog pagal Sutarties nuostatas apskaičiuotas 5 645 516,22 Eur sutarties nutraukimo mokestis neviršija tiekėjos tiesioginių nuostolių dėl Sutarties nutraukimo.

2.3.                      Pasisakydama dėl Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos, draudžiančios pirkėjui (vartotojui) pirkti elektros energiją iš kito pardavėjo (tiekėjo), prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir jos pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo Sutarties sudarymo momento (ab initio) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis) nurodė, kad Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros), kuris yra sudėtinė Sutarties dalis, 2.1 punkto sąlyga, kurioje, be kita ko, numatyta, „Jei Sutartyje neįtvirtinta kitaip, Pardavimo laikotarpiu Pirkėjas negali pirkti elektros energijos iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo. Šios nuostatos galiojimui neturi įtakos Pirkėjo ir Pardavėjo sudaryti vienas ar keli papildomi susitarimai dėl reikiamos elektros energijos tiekimo“, prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normai, numatančiai, jog siekiant apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus interesus, nustatoma, kad vartotojai turi teisę laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, taip pat sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai. Šia įstatymo norma ginama vertybė (vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga santykiuose su elektros energijos tiekėjais) sudaro viešąjį interesą, nes vartotojų, kuriais santykiuose su elektros energijos tiekėjais laikomi net verslo subjektai, teisių ir teisėtų interesų apsaugos priežiūros ir kontrolės vykdymui įstatymo pagrindu yra įsteigta atskira valstybinė institucija – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. Taigi, EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normoje, siekiant apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus interesus, įvirtinta vartotojo teisė sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai, ginama imperatyvia forma. CK 6.157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš sutarties laisvės principo apribojimų – šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Dėl nurodytos priežasties Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 2.1 punkto sąlyga, kurioje, įtvirtintas draudimas vartotojui sutarties galiojimo laikotarpiu pirkti elektros energiją iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo, prieštarauja imperatyviai EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normai, todėl ši Sutarties nuostata turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia nuo Sutarties sudarymo momento (ab  initio). Be to, tokia Sutarties sąlyga ne tik neteisėtai draudžia vartotojui sudaryti sutartis su daugiau negu vienu tiekėju, bet ir sudaro atsakovei galimybes piktnaudžiauti derantis su vartotoju, kuris jau turi Sutartį su tiekėja, dėl Sutarties sąlygų keitimo ir/ar jos nutraukimo. Būtent tokia situacija ir yra šiuo atveju.

2.4.                      Pasisakydama dėl Sutarties sąlygų dėl sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos, ta apimtimi, kuria nenumatyta, jog sutarties nutraukimo mokestis neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas be to, tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir jų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento (ab initio) (CK 1.80 straipsnis) nurodė, kad Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog „Sutarčiai pasibaigus Sutarties [...] 6.9 punkte nustatytais pagrindais [...] Pardavėjas turi teisę reikalauti iš Pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio.“, o Bendrųjų sąlygų 6.9 punktas nustato, kad „Pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį, apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodamas Pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį. Siekiant išvengti abejonių Šalys pažymi, kad Sutarties nutraukimo mokestis turi būti Pirkėjo sumokėtas Pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą)“. Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatyta, kad „Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, Sutarties nutraukimo mokestis Pirkėjui ar Pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto Fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš Sutartyje nustatytos Fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,6.“. Iš nurodytų Sutarties sąlygų matyti, jog šalys Sutartyje iš tiesų susitarė dėl sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir mokėjimo, kai vartotojas savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos galiojimui, tačiau tai nereiškia, kad šios sutarties sąlygos gali būti aiškinamos ir taikomos paneigiant imperatyvių įstatymo normų galiojimą ir taikymą. Priešingai, sutarties sąlygos dėl sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir mokėjimo sąlygų turi būti aiškinamos ir taikomos nenukrypstant nuo imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Šalims sudarant 2022 m. spalio 6 d. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, galiojo nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, kurio priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 21 punkte nurodyta 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (toliau – ir Direktyva). Taigi, šalims sudarant Sutartį, 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES jau buvo perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę, todėl aiškinant ir taikant Sutarties sąlygas dėl sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir mokėjimo, kai vartotojas savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos galiojimui, privaloma vadovautis Direktyvos nuostatomis. Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog „Nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija.“ Taigi, nors Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatos ir suteikia teisę tiekėjams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, tačiau taip pat nustato imperatyvias sąlygas, kurias turi atitikti sutarties nutraukimo mokestis: 1) jis turi būti numatytas sutartyje, kurią vartotojas savanoriškai sudarė; 2) apie jį vartotojui turi būti aiškiai pranešama prieš sudarant sutartį; 3) mokestis turi būti proporcingas ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas; 4) tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui. Neabejotina, kad šios normos yra imperatyvios, nes jose besąlygiškai ir tiksliai apibrėžta kokius konkrečius kriterijus sutarties nutraukimo mokestis turi (privalo) atitikti ir, kad konkrečiai tiekėjui tenka pareiga įrodyti, jog sutarties nutraukimo mokestis atitinka jam keliamus kriterijus. Taigi, pagal Direktyvos, kuri yra perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę ir yra įstatymo galią turintis privalomai taikomas teisės aktas, normas tam, kad tiekėjas turėtų teisę taikyti sutarties nutraukimo mokestį Vartotojui, kuris savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos terminui, toks mokestis ne tik turi aiškiai išviešintas vartotojui ir nurodytas Sutartyje, bet taip pat turi atitikti imperatyvius reikalavimus jo dydžiu ir įrodinėjimui (mokestis turi būti proporcingas ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas, o tiesioginių nuostolių dydį tiekėjas privalo įrodyti). Dėl nurodytų priežasčių, Sutarties Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatyta Sutarties nutraukimo mokesčio, kai vartotojas savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos terminui, apskaičiavimo tvarka, pagal kurią Sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuojamas nesuvartotos elektros energijos kiekį (iš Sutartyje nustatyto Fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginus iš Sutartyje nustatytos Fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,6, tiekėjas pagal Direktyvos, kuri yra perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę, 12 straipsnio 3 dalies imperatyvias normas turi teisę pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu taip apskaičiuotas Sutarties nutraukimo mokestis yra proporcingas, t. y. neviršija tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas, be to, tiekėjas šiuos nuostolius įrodo. Tai reiškia, kad Sutarties Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatyta Sutarties nutraukimo mokesčio, kai vartotojas savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos terminui, apskaičiavimo tvarka, ta apimtimi, kuria nenumatyta, jog sutarties nutraukimo mokestis neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas be to, tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl turi būti pripažinta niekine ir negaliojanti nuo Sutarties sudarymo momento (ab  initio) (CK 1.80 straipsnis).

2.5.                      Pasisakydama dėl atsakovės veiksmų, atsisakant nutraukti Sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio pripažinimo neteisėtais ir Sutarties pripažinimo ieškovės vienašališkai nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio nurodė, kad kaip jau buvo minėta, Sutarties Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatyta Sutarties nutraukimo mokesčio, kai vartotojas savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos terminui, apskaičiavimo tvarka, kuria nenumatyta, jog sutarties nutraukimo mokestis neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas be to, tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra niekinė ir negaliojanti nuo Sutarties sudarymo momento (ab initio). Dėl nurodytos priežasties atsakovės veiksmai, atsisakant tenkinti jos 2023 m. birželio 19 d, prašymą pateikti įrodymus, kad pagal Sutarties nuostatas apskaičiuotas Sutarties nutraukimo mokestis neviršija tiekėjos tiesioginių nuostolių dėl Sutarties nutraukimo, ir tai motyvuojant tuo, jog šalys Kainodaros 5.1 punkte susitarė, kad pirkėjui vienašališkai nutraukus Sutartį, pirkėjas privalo sumokėti Sutarties nutraukimo mokestį, dėl kurio dydžio apskaičiavimo tvarkos šalys susitarė iš anksto, pripažintini neteisėtais. Dėl tų pačių priežasčių, t. y. atsakovei neteisėtai atsisakius vartotojai pateikti įrodymus, kad pagal Sutarties nuostatas apskaičiuotas Sutarties nutraukimo mokestis neviršija tiekėjos tiesioginių nuostolių dėl Sutarties nutraukimo, ir tokiu būdu neįrodžius, kad sutarties nutraukimo mokestis atitinka Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies imperatyvioje normoje jam keliamus kriterijus reikalavimus, atsakovė neteisėtai atsisako nutraukti Sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio.

3.       Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovė atsiliepime nurodė, kad:

4.1.                      vartotojo teisė sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis kildinama iš Direktyvos 4 straipsnio nuostatos, jog „valstybės narės užtikrina, kad [...] visi vartotojai galėtų laisvai vienu metu turėti elektros energijos tiekimo sutartis su daugiau nei vienu tiekėju su sąlyga, kad įdiegti reikiami prijungimo ir apskaitos taškai“. Šią Direktyvos nuostatą, įtvirtinančią valstybių narių pareigą nurodytomis sąlygomis garantuoti vartotojų teisę sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis su daugiau nei vienu tiekėju, į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkelia ir įgyvendina EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 58 straipsnio 1 dalis  bei Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau – ir Taisyklės), nuostatos. Pabrėžė, kad šia Direktyvos nuostata įtvirtintas imperatyvas suponuoja vartotojų teisę pasirinkti daugiau nei vieną tiekėją ir valstybių narių pareigą šią teisę užtikrinti teisinio reguliavimo priemonėmis. Nei Direktyvos 4 straipsnis, nei jį įgyvendinančios EEĮ ir (ar) Taisyklių nuostatos nenustato jokios pareigos elektros energijos tiekėjams, kuria būtų reikalaujama, kad tiekėjas santykiuose su vartotoju veiktų proaktyviai ir dėtų pastangas, jog vartotojas elektros energijos tiekimą užsitikrintų daugiau nei iš vieno tiekėjo. EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją (ar kelis teikėjus) proaktyviai privalo realizuoti pats vartotojas, kreipdamasis į tiekėją (ar tiekėjus) dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Vartotojui šios teisės nerealizavus, t. y. nepasirinkus nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, įstatymų leidėjas numato privalomą vartotojo aprūpinimą elektros energijos visuomeninio tiekimo (EEĮ 42 ir 43 straipsniai) arba garantinio tiekimo (EEĮ 44 straipsnis) pagrindais. Lietuvos Respublikos elektros energijos rinkoje nepriklausomi elektros energijos tiekėjai (tarp jų ir atsakovė) veikia konkurencinėje aplinkoje laisvos rinkos sąlygomis, o jų siūlomi elektros energijos tiekimo produktai – tiek tiekimo planai, tiek elektros energijos kainos – nėra reguliuojami. Nepriklausomi elektros energijos tiekėjai taip pat nėra įpareigoti siūlyti vartotojams vienokį ar kitokį elektros energijos tiekimo produktą. Įstatymų leidėjas EEĮ 46 straipsnio 2 dalyje netgi expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodo, kad „nepriklausomas tiekėjas neprivalo sudaryti su vartotoju sutarties ar tiekti elektros energiją vartotojui ar jo objektams, jeigu vartotojas nesutinka su tiekėjo nurodytomis nepriklausomo elektros energijos tiekimo sąlygomis“. Kadangi vartotojo objekto aprūpinimas elektros energija visa apimtimi (t. y., atviras tiekimas), kai objektą aptarnauja vienas tiekėjas, ir diferencijuotas (dalinis) vartotojo objekto aprūpinimas elektros energija, kai objektą aptarnauja daugiau nei vienas tiekėjas, savo esme yra skirtingi elektros energijos tiekimo produktai tiek klientų portfelio formavimo, tiek kainodaros, tiek ir atsakomybės už vartotojo suvartotos elektros energijos balansą prasme, nepriklausomas elektros energijos tiekėjas turi visišką diskreciją pats nuspręsti, ar siūlyti rinkoje diferencijuoto (dalinio) elektros energijos tiekimo produktą, ar ne. Savo ruožtu, kiekvienas vartotojas turi teisę laisvai rinktis tarp nepriklausomų elektros energijos tiekėjų siūlomų produktų ir sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su tuo tiekėju, kurio siūlomas tiekimo produktas labiausiai atitinka konkretaus vartotojo elektros energijos vartojimo poreikį. Nepaisant to, kad, kaip išsamiai paaiškinta pirmiau, atsakovė neprivalėjo veikti proaktyviai, realizuojant teisę ieškovei apsirūpinti elektros energija daugiau nei iš vieno tiekėjo ir taip pat neprivalėjo siūlyti jai diferencijuoto (dalinio) elektros energijos tiekimo produkto, vis dėlto Kainodaros sąlygų 2.1 punktas per se (savaime) nedraudžia Sutarties šalims individualiosiose sąlygose sulygti dėl diferencijuoto (dalinio) elektros energijos tiekimo. Minėtame punkte aiškiai nurodyta, kad „Jei Sutartyje neįtvirtinta kitaip, Pardavimo laikotarpiu Pirkėjas negali pirkti elektros energijos iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo“. Kitaip galėjo būti nurodyta Sutarties individualiųjų sąlygų dalyje „Elektros energijos kaina ir kiekiai“, kur būtent ir yra užfiksuotas Sutarties šalių sulygtas elektros energijos tiekimo produktas. Byloje nagrinėjamu atveju, Sutarties individualiosiose sąlygos šalys nustatė, kad „Pirkėjas privalo nupirkti visą reikiamą elektros energiją iš Pardavėjo kaip atvirą tiekimą“. Taigi, konstatuotina, kad ieškovė pati pasirinko Sutarties 3 priede „Objektų sąrašas“ nurodytų objektų aprūpinimą elektros energija visa apimtimi (t. y., atvirą tiekimą), kai objektus aptarnauja vienas tiekėjas – atsakovė – ir nerealizavo EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte jai garantuotos teisės diferencijuoti elektros energijos tiekimą į šiuos objektus sudarant elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su keliais tiekėjais. Nei atsakovės pasiūlymo dėl Sutarties sudarymo 2022 m. spalio mėn. derinimo metu, nei Sutarties sudarymo metu ieškovė jokia forma neinformavo ir (ar) kitaip neindikavo savo ketinimo diferencijuoti elektros energijos tiekimą į Sutarties 3 priede „Objektų sąrašas“ nurodytus objektus ir sudaryti sutartį ne tik su atsakove, bet ir su kitu nepriklausomu elektros energijos tiekėju. Todėl ji pasiūlė ieškovei atviro tiekimo produktą, kurio pagrindu, kaip nurodyta Sutarties individualiosiose sąlygose, ieškovės elektros energijos vartojimo bazinis poreikis nurodytuose objektuose užtikrinamas fiksuotos kainos pirkimo kiekiu, o vartojimo papildomas poreikis – biržos kainos pirkimo kiekiu. Ieškovė laisva valia pasirinko tokį pasiūlytą tiekimo produktą, sutiko su jo sąlygomis ir sudarė Sutartį dėl atviro tiekimo visiems joje nurodytiems objektams. EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta vartotojo teisė sudaryti sutartis su keliais tiekėjais nėra absoliuti ir besąlyginė. Taisyklių 30 punkte nustatoma, kad „nebuitinio vartotojo objektas [...] gali gauti elektros energiją iš kelių tiekėjų, jei tiekėjai tam pačiam vartotojo objektui kooperuodamiesi tiekia elektros energiją ir elektros energiją tiekiančių tiekėjų santykiai dėl balansavimo atsakomybės šiam vartotojo objektui yra tinkamai sureguliuoti sutartimis su perdavimo sistemos operatoriumi arba balansavimo elektros energijos tiekėju, kuriam yra priskirtas šis vartotojo objektas“ bei, kad „tuo atveju, kai vienam vartotojo objektui elektros energiją tiekia keli tiekėjai, vartotojas, susitaręs su tiekėjais, privalo nurodyti operatoriui vieną tiekėją, kuris bus įforminamas kaip konkrečiam vartotojo objektui elektros energiją tiekiantis tiekėjas“. Taisyklių 50.6 punkte nustatoma, kad „tais atvejais, kai nebuitiniam vartotojui elektros energijos tiekimą užtikrina daugiau nei vienas tiekėjas, nebuitinis vartotojas nurodo operatoriui, kuriam nepriklausomam tiekėjui priskirtinas naujas objektas“. Ieškovė niekada nesikreipė į dėl galimybės Sutarties 3 priede „Objektų sąrašas“ nurodytuose objektuose gauti elektros energiją ne tik iš atsakovės, bet ir kitų nepriklausomų tiekėjų bei atitinkamai išspręsti Taisyklėse nurodytus privalomus balansavimo atsakomybės, objektų priskyrimo konkrečiam tiekėjui ir santykių su atsakingu tinklų operatoriumi klausimus. Neišsprendus šių klausimų, bet kurio iš ieškovės objektų aprūpinimas elektros energija iš daugiau nei vieno tiekėjo nei teisiškai, nei organizaciniu požiūriu nebūtų pagrįstas. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad ieškovė niekada realiai nesiekė Sutarties 3 priede „Objektų sąrašas“ nurodytuose objektuose elektros energijos tiekimą užsitikrinti iš daugiau nei vieno nepriklausomo elektros energijos tiekėjo ir, aiškiai suprasdama atsakovės siūlomo atviro tiekimo produkto Sutarties sąlygas, sutiko su išimtinai atsakovės užtikrinamu elektros energijos aprūpinimu Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pirmiau atskleistos aplinkybės aiškiai įrodo, kad Kainodaros sąlygų 2.1 punktas jokia apimtimi nepažeidžia EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto, o kaip tik priešingai – sudarant Sutartį buvo realizuota šioje EEĮ nuostatoje įtvirtinta ieškovės teisė laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją ir su juo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį (t. y., Sutartį).

4.2.                      Direktyva nėra tiesiogiai tarp ūkio subjektų taikytinas teisės aktas, todėl ieškinyje ieškovės nurodomos aplinkybės apie Kainodaros sąlygų 5.1 punkto prieštaravimą Direktyvai ne tik nepagrįsti, tačiau ir teisiškai nereikšmingi. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) 1963 m. vasario 5 d. sprendime Van Gend en Loos prieš Nederlandse administratie der belastingen  yra išsamiai pasisakęs dėl Europos Sąjungos teisės tiesioginio veikimo. Teismo sprendime konstatuotos šios esminės aplinkybės, susijusios su direktyvų taikymu: yra du tiesioginio veikimo aspektai: vertikalusis ir horizontalusis. Vertikalusis tiesioginis veikimas turi įtakos asmenų ir valstybės santykiams. Tai reiškia, kad asmenys gali remtis ES teisės nuostata valstybės atžvilgiu. Horizontalusis tiesioginis veikimas turi įtakos asmenų tarpusavio santykiams. Tai reiškia, kad asmuo gali remtis ES teisės nuostata kito asmens atžvilgiu. Galimas visiškas tiesioginis veikimas (t. y. horizontalusis tiesioginis veikimas ir vertikalusis tiesioginis veikimas), arba dalinis tiesioginis veikimas (apsiribojantis vertikaliuoju tiesioginiu veikimu). Direktyvos yra valstybėms narėms skirti aktai, kurie turi būti perkelti į nacionalinę teisę. Tačiau tam tikrais atvejais teismas pripažįsta direktyvų tiesioginį veikimą, kai siekiama apsaugoti asmenų teises. Direktyvos veikimas yra tiesioginis, kai jos nuostatos yra besąlyginės ir pakankamai aiškios bei tikslios ir kai ES valstybė narė neperkelia direktyvos iki nustatyto termino. Tačiau ji gali būti tik tiesioginio vertikaliojo veikimo. Valstybės narės privalo įgyvendinti direktyvas, tačiau valstybė narė negali remtis direktyvomis prieš asmenį. Remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimu, pati Direktyva bet kokiu atveju negali būti tiesiogiai taikoma ieškovės ir atsakovės santykiams, kadangi Direktyva tiesiogiai gali būti taikoma tik vertikaliai (asmenų ir valstybės santykiuose). Net jeigu Direktyvos 12 straipsnio 3 dalys taikytina, vis tiek nebūtų pagrindo išvadai, kad Kainodaros sąlygų 5.1 punktas, kuriame susitarta dėl sutarties nutraukimo mokesčio, pastarajai prieštarauja. Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje pateikiamas reguliavimas yra aktualus namų ūkio vartotojams bei mažosioms įmonėms. EEĮ 47 straipsnio 3 dalis nustato, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnio 2 dalis mažą įmonę apibrėžia kaip įmonę, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 10 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 10 mln. eurų. To paties straipsnio 3 dalis labai mažą įmonę apibrėžia kaip įmonę, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 2 mln. eurų. Iš viešai prieinamų duomenų, matyti, kad ieškovės darbuotų skaičius viršija 300, todėl akivaizdu, jog ieškovė nelaikytina maža ar labai maža įmone. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė pripažįsta, jog sutarties nutraukimo mokestis nėra uždraustas net ir tuo reguliavimu, kuriuo ieškovė nepagrįstai remiasi. Todėl susitarimas dėl tokio mokesčio savaime negali būti laikomas neteisėtu. Ieškovė neteisėtumą grindžia tuo, kad susitarime dėl Sutarties nutraukimo mokesčio nėra nuostatų, numatytų Direktyvoje. Vis dėlto susitarime nėra jokių Direktyvai prieštaraujančių sąlygų, todėl tai, kad į 5.1 punktą nėra įtrauktos ieškovės nurodomos nuostatos, net hipotetiškai negalėtų būti pagrindas teigti, kad kainodaros sąlygų 5.1 punktas dėl to prieštarauja imperatyviam reguliavimui.

4.3.                      Atsakovės išsakyta pozicija, kad Sutartis šiuo atveju negali būti nutraukta be sutarties nutraukimo mokesčio, niekaip neužkerta kelio ieškovei nutraukinėti Sutartį. Kitaip tariant, ieškovės nesutikimo nutraukti Sutartį pripažinimas neteisėtu nesukuria jokių teisinių pasekmių, todėl toks reikalavimas apskritai nenagrinėtinas teisme. Atsakovė neturi pareigos sutikti su kitos šalies reikalavimu nutraukti Sutartį bendru sutarimu. Kaip ir sudarant, keičiant sutartis, taip ir nutraukiant sutartis galioja sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad viena šalis neturi teisės reikalauti iš kitos šalies, kad kita šalis sudarytų su ja susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Kitaip tariant, atsakovei neturint pareigos pritarti Sutarties nutraukimui be sutarties nutraukimo mokesčio (t. y. sudaryti su ieškove susitarimą dėl Sutarties nutraukimo prieš terminą), atsakovės atsisakymas sutikti su Sutarties nutraukimu be nutraukimo mokesčio negali būti laikomas neteisėtais veiksmais. Ieškovė reikalavimą pripažinti nesutikimą nutraukti Sutartį be sutarties mokesčio neteisėtais veiksmais kildina iš Kainodaros sąlygų 5.1 punkto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu. Kadangi ieškovės reikalavimas dėl Kainodaros sąlygų 5.1 punkto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu yra nepagrįstas, jau vien šiuo pagrindu atmestinas ir reikalavimas dėl atsakovės veiksmų pripažinimo neteisėtais.

4.4.                      Sutartis yra iki šiol vykdoma, todėl reikalavimas pripažinti ją nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. yra ydingas ir objektyviai negali būti tenkinamas. Be to, pagal bendrąsias sutarties nutraukimą reglamentuojančias CK nuostatas, galimybę vienašališkai nutraukti sutartį įstatymo leidėjas suteikia esant šiems pagrindams: esant esminiam sutarties pažeidimui kitai šaliai jos neįvykdžius ar netinkamai ją įvykdžius, kuris identifikuojamas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, arba sutartyje šalių nustatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Atsakovė nėra iš esmės pažeidusi Sutarties, o taip pat Sutartyje nėra numatyta galimybė ieškovei vienašališkai nutraukti Sutartį be jokių neigiamų pasekmių. Beje, tokia ieškovės galimybė nenumatyta ir elektros energetikos sektorių reglamentuojančiuose teisės aktuose. Nesant pagrindo vienašališkam Sutarties nutraukimui be sutarties nutraukimo kompensacijos, ieškovės reikalavimas pripažinti Sutartį nutraukta be sutarties nutraukimo mokesčio yra atmestinas. Net tenkinus ieškovės reikalavimą dėl Kainodaros 5.1 punkto pripažinimo niekiniu ieškinyje nurodomoje apimtyje, vis tiek nebūtų pagrindo konstatuoti, kad Sutartis galėjo ar gali būti ieškovės nutraukta vienašališkai be jokio sutarties nutraukimo mokesčio.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Kainodaros 2.1 punkto teisėtumo nurodė, kad Kainodaros 2.1 punkte numatyta, kad, jei pirkimo sutartyje neįtvirtinta kitaip, pardavimo laikotarpiu pirkėjas negali pirkti elektros energijos iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo. Ieškovė įrodinėja, kad ši sąlyga prieštarauja EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normai, nustatančiai, jog vartotojai turi teisę laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, taip pat sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai. Kitaip tariant, ieškovė įrodinėja, kad Kainodaros 2.1 punktu yra paneigta EEĮ garantuojama ieškovės teisė laisvai pasirinkti elektros energijos tiekėją. Paminėta ieškovės pozicija yra aiškiai nepagrįsta ir paremta ydingu EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Kainodaros 2.1 punkto sąlygų aiškinimu. Pastarąją išvadą suponuoja kelios aplinkybių grupės. Pirma, nėra ginčo, kad ieškovė turėjo galimybę savo nuožiūra pasirinkti, ar sudaryti pirkimo sutartį, ar ne. Tai yra, ieškovės teisė savo nuožiūra pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją nebuvo apribota. Atsakovė pagrįstai pažymi, kad pagal EEĮ įtvirtintą nepriklausomos elektros energijos rinkos modelį, elektros energijos tiekėjai turi teisę nusistatyti, kokiomis sąlygomis jie tiekia elektros energiją vartotojams. Pirkimo sutartimi šalys sulygo, kad į visus ieškovės objektus elektros energiją tieks būtent atsakovė. Iš atsakovės atsikirtimų aišku, kad tokia sąlyga buvo viena iš ieškovei pasiūlyto produkto dedamųjų. Tokia sąlyga ieškovei – įvertinus tai, kad bendrovė sudarė pirkimo sutartį, buvo priimtina. Antra, Kainodaros 2.1 punktas neriboja ieškovės teisės pasirinkti kitą nepriklausomą elektros energijos tiekėją. Ieškovė tokią teisę gali įgyvendinti dviem būdais: a) mėgindama tartis su atsakove dėl Sutarties pakeitimo, nustatant, kad elektros energiją ieškovė pirks iš kelių tiekėjų; b) arba nutraukdama Sutartį ir atitinkamai pasirinkdama vieną ar kelis naujus elektros energijos tiekėjus. Priešingai nei teigia ieškovė, bendrovė turi teisę anksčiau termino vienašališkai nutraukti Sutartį ir atitinkamai pasirinkti kitą (ar kelis) nepriklausomą elektros energijos tiekėją. Aplinkybė, kad, ieškovei pasinaudojus tokia teise, bendrovei gali kilti pareiga sumokėti sutarties nutraukimo mokestį (kitaip, atlyginti atsakovės dėl Sutarties nutraukimo patirtus nuostolius), nereiškia, jog Kainodaros 2.1 punktas riboja (ar netgi paneigia) ieškovės teisę savo nuožiūra pasirinkti elektros energijos tiekėją. Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatavo, kad Kainodaros 2.1 punktas nepaneigia ir neriboja ieškovės teisės laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, taip pat sudaryti sutartis su keliais tiekėjais. Tai reiškia, kad Kainodaros 2.1 punktas neprieštarauja EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

7.       Pasisakydamas dėl Kainodaros 5.1 punkto teisėtumo nurodė, kad Kainodaros 5.1 punkte nustatyta, kad, Pirkimo sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, Pirkimo sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotas elektros energijos kiekis (iš Pirkimo sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš Pirkimo sutartyje nustatytos fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6. Ieškovė įrodinėja, kad ši sąlyga prieštarauja imperatyviai teisės normai, įtvirtintai Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje. Dėl ieškovės pozicijos šioje ginčo dalyje, pirmiausia išskyrė, kad, atsikirsdama į pastarąjį ieškovės reikalavimą, atsakovė pagrįstai akcentuoja, jog, siekdama nuginčyti Kainodaros 2.1 punktą, ieškovė negali prieš atsakovę remtis pačia Direktyva. Direktyva yra perkelta į nacionalinę teisę, įstatymų leidėjui priėmus atitinkamus EEĮ pakeitimus. Taigi Kainodaros 2.1 punktas galėtų būti laikomas prieštaraujančiu tik EEĮ normai, kuria nacionalinėje teisėje įgyvendintos Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies normos. Ieškovė negalėtų remtis Direktyva prieš atsakovę ir tuo atveju, jeigu Direktyva nebūtų perkelta į nacionalinę teisę (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1994 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Faccini Dori, bylos Nr. C-91/92, 25 punktą). Direktyva yra perkelta į nacionalinę teisę, todėl EEĮ nuostatos, įgyvendinančios Direktyvą, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, turi būti aiškinamos remiantis visais galimais aiškinimo metodais, kuo labiau atsižvelgiant į Direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 19 d. sprendimo byloje Kücükdeveci, bylos Nr. C-555/07, 48 punktą). Direktyvos 12 straipsnio, nustatančio keitimo teisę ir tiekėjo pakeitimo mokesčio taisykles, 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Iš Direktyvos 12 straipsnio 2 ir 3 dalių aišku, kad Direktyva siekta užtikrinti, jog sutarties nutraukimo mokestis, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2 straipsnio 16 punkte, nebūtų taikomas bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms, jeigu tokie vartotojai pasinaudotų teise anksčiau termino nutraukti sutartį. Direktyvos 2 straipsnio 7 punkte mažoji įmonė apibrėžta kaip įmonė, kurioje dirba mažiau nei 50 darbuotojų ir kurios metinės apyvarta ir (arba) bendras metinis balansas neviršija 10 mln. Eur. Nurodytos Direktyvos nuostatas įgyvendina EEĮ 47 straipsnis, kurio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2022 m. liepos 8 d. iki 2022 m. spalio 15 d.) nustatyta, kad sutarties nutraukimo mokestis negali būti taikomas buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje pateikta mažos įmonės apibrėžtis atitinka įtvirtintą Direktyvos 2 straipsnio 7 punkte. Ieškovė neneigia, kad pagal darbuotojų skaičių, pajamas, ji nėra maža įmonė kaip ji apibrėžta Direktyvos 2 straipsnio 7 punkte. O tai reiškia, kad ieškovei, pasinaudojus teise anksčiau termino nutraukti Sutartį, jos nutraukimo mokestis gali būti taikomas. Ieškovė iš esmės to ir neginčija. Tačiau ieškovė teigia, kad Kainodaros 5.1 punktas yra negaliojantis toje apimtyje, kiek jame aiškiais žodžiais, t. y. taip kaip Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje, nenustatyta, kad sutarties nutraukimo mokestis neturi viršyti tiesioginių ekonominių atsakovės nuostolių ir kad nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei. Kainodaros 5.1 punkte iš tiesų tokių išlygų nėra, jame tik nurodyta mokesčio apskaičiavimo tvarka. Įgyvendinant Direktyvą, į EEĮ Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis perkelta ne pažodžiui ir dėl to įstatyme nėra analogiškų nuostatų, kad sutarties nutraukimo mokestis neturi viršyti tiesioginių tiekėjo nuostolių. Jau pasisakyta, kad Direktyva ieškovė prieš atsakovę negali tiesiogiai remtis. Kita vertus, prieštaravimo tarp Kainodaros 5.1 punkto ir Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies ar atskirų EEĮ normų bet kuriuo atveju nėra. Sutarties nutraukimo mokestis Direktyvos 2 straipsnio 16 punkte aprašytas kaip mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą prieš terminą. Taigi, vartotojo mokamas sutarties nutraukimo mokestis pagal savo formaliuosius požymius yra netesybos (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Nei Kainodaros 5.1 punkte, nei kitose Sutarties sąlygose nėra įtvirtinta išlygų, kad ieškovė, jeigu bendrovei kiltų pareiga mokėti atsakovei sutarties nutraukimo mokestį, neturėtų teisės ginčyti apskaičiuoto mokesčio dydžio ir atitinkamai kad atsakovė būtų atleista nuo pareigos pagrįsti protingą mokesčio dydį. Tokia ieškovės teisė ir atitinkamai atsakovės pareiga kyla ne tik iš EEĮ, įgyvendinančio Direktyvą, bet ir CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių netesybų ir realių nuostolių santykio, įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimus. Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatavo, kad Kainodaros 5.1 punkto sąlyga negali būti pripažinta negaliojančia, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, toje apimtyje, kuria prašo ieškovė, nes tam nėra absoliučiai jokio teisinio pagrindo.

8.       Pasisakydamas dėl atsakovės veiksmų teisėtumo, atsisakius nutraukti Pirkimo sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio nurodė, kad ieškovė teigia, jog atsakovė, atsisakiusi pagrįsti, jog pareikalautas sumokėti sutarties nutraukimo mokestis neviršija bendrovės tiesioginių nuostolių, neteisėtai atsisako nutraukti Sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio. Pastarąjį reikalavimą ieškovė traktuoja kaip teisinę pasekmę, kuri pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį turėtų kilti, patenkinus ieškinio reikalavimą pripažinti niekine Kainodaros 5.1 punkto sąlygą ieškovės nurodytoje apimtyje. Pastaroji ieškovės pozicija yra aiškiai nepagrįsta. Jeigu būtų patenkintas ieškinio reikalavimas dėl Kainodaros 5.1 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia ieškovės nurodytoje apimtyje, kiltų vienintelė pasekmė – ginčo sąlyga negaliotų ieškovės nurodytoje apimtyje. Jokios kitos pasekmės nekiltų. Vadinasi, ir atsakovės veiksmų – atsisakant sutikti su ieškovės siūlymu nutraukti Sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio, teisėtumo kaip sutarties sąlygos dalies negaliojimo pasekmių klausimas objektyviai negalėtų būti keliamas. Prieš tai pasisakyta, kad ieškovė abejones Kainodaros 5.1 punkto sąlygos teisėtumu kelia tik tuo aspektu, jog, ieškovės nuomone, sutarties nutraukimo mokestis neturėtų viršyti tiesioginių atsakovės nuostolių, patiriamų dėl Sutarties nutraukimo prieš terminą. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo ieškinio reikalavimo dėl Kainodaros 5.1 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia išsprendimo teisinės baigties, ieškovė negali turėti jokio lūkesčio, jog bendrovei, pasinaudojus teise nutraukti Sutartį, nekils pareiga sumokėti atsakovei sutarties nutraukimo mokestį. Prašydama pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtais, ieškovė nenurodo, kokią pareigą atsakovė pažeidė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Atsakovė neturėjo pareigos atsisakyti teisės reikalauti, kad ieškovė sumokėtų sutarties nutraukimo mokestį, taip pat sutikti su ieškovės siūlymu nutraukti Sutartį anksčiau termino ieškovės nurodytomis sąlygomis. Dėl to nėra jokio pagrindo atsakovės veiksmus kokia nors apimtimi laikyti neteisėtais. Iš šiame sprendime nurodytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tarp šalių – ieškovei pareiškus valią anksčiau termino nutraukti Sutartį, kilo nesutarimas, kokio dydžio sutarties nutraukimo mokestį ieškovė turėtų sumokėti. Tai, kad ieškovės netenkino atsakovės atsakymai dėl to, kaip atsakovė skaičiuoja mokestį, savaime negali lemti išvados ir kartu vertinimo, jog atsakovė veikia neteisėtai. Formaliai aptariamo reikalavimo išsprendimas savaime nesukurtų jokių materialiųjų teisinių padarinių. Pripažinimas, kad atsakovė veikė neteisėtai, nepakeistų bylos šalių teisinės padėties. Vis dėl to, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-2563-661/2023 išdėstytus argumentus, ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtais atmetė kaip nepagrįstą.

9.       Pasisakydamas dėl Pirkimo sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio nurodė, kad ieškovė prašo ne teismine tvarka nutraukti Sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio, bet pripažinti, kad ieškovė vienašališkai nutraukė sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. Ginčo byloje nėra dėl to, kad Sutartis yra iki šiol vykdoma ir faktiškai ieškovė sutarties nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. nenutraukė. Taigi, šioje dalyje apskritai nėra ginčo dalyko, dėl kurio turėtų būti pasisakyta: sutartis po 2023 m. rugsėjo 21 d. buvo vykdoma ir dėl to neatsirado faktas, kurio pripažinimo ieškovė siekia. Ieškovė ydingai aiškina Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 punktą kaip neva įtvirtinantį sutarties automatinio galiojimo iki bus sumokėtas sutarties nutraukimo mokestis išlygą. Atsakovė 2023 m. rugsėjo 27 d. elektroniniame laiške aiškiais žodžiais nurodė, kad ieškovė, pranešusi apie Sutarties nutraukimą, turi teisę pasirinkti kitą tiekėją. Taigi, pati atsakovė Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 punkto neaiškino taip siaurai, kaip tą daro ieškovė. Pastaroji turėjo teisę nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutraukti Sutartį, tačiau ieškovė ją toliau vykdo. Net ir laikant, kad ieškovė formaliai prašo nutraukti Sutartį atbuline data be sutarties nutraukimo mokesčio, toks reikalavimas turėtų būti atmestas kaip aiškiai nepagrįstas. Jau pasisakyta, kad ieškovė, jeigu nori nutraukti Sutartį anksčiau termino, turi pareigą sumokėti atsakovei sutarties nutraukimo mokestį. O tai reiškia, kad ieškovė negali tikėtis išvengti pareigos mokėti mokestį. Aplinkybė, kad ieškovės netenkino atsakovės atsakymas kaip bendrovės apskaičiuoja sutarties nutraukimo mokestį, nėra ir negalėtų būti priežastimi nutraukti Sutartį, atleidžiant ieškovę nuo pareigos mokėti mokestį. Atsakovė nereikalauja iš ieškovės sumokėti sutarties nutraukimo mokesčio, todėl klausimas, kaip atsakovė turėtų apskaičiuoti mokestį, nepatenka į šios bylos teisminio nagrinėjimo dalyką.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

10.       Ieškovė padavė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį tenkinti.

11.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad:

11.1.                      pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatuodamas, kad Kainodaros 2.1 punkto sąlyga, kurioje įtvirtintas draudimas pirkėjui pirkti elektros energiją iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo, neapribojo ieškovės teisės savo nuožiūra pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją ir neprieštarauja imperatyviai EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normai, nustatančiai, jog vartotojai turi teisę laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, taip pat sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai, išaiškino, kad elektros energijos tiekėjai turi teisę nusistatyti, kokiomis sąlygomis jie tiekia elektros energiją vartotojams, t. y. sutartyje numatyti, jog sutarties galiojimo metu vartotojas negali pirkti elektros energijos iš kito tiekėjo. Toks aiškinimas paneigia, EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normoje įstatymų leidėjo nustatytą imperatyvą, jog vartotojai turi teisę laisvai sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai. Konkreti teisės nuostata pripažįstama imperatyviąja, jei ji atitinka šiuos požymius: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi, sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015). Akcentavo, kad EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normoje nedviprasmiškai numatyta, jog „Siekiant apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus interesus, nustatoma, kad vartotojai turi teisę laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, taip pat sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai“. Jokių išlygų, leidžiančių suvaržyti vartotojo teisę sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis su keliais tiekėjais įstatyme nėra numatyta, todėl neabejotina, kad ši teisės norma yra imperatyvi ir šalys negali pakeisti šios nuostatos ar atsisakyti ją taikyti. Tokią išvadą taip pat pagrindžia nurodytos teisės normos tikslas ir interesai, kuriuos ji gina. Ši teisės norma yra įtvirtinta EEĮ aštuntame skirsnyje „Vartotojų teisių apsauga“, o tai reiškia, jog ši vartotojo teisė yra absoliuti. Be to, pirmosios instancijos teismas ignoravo, jog šia įstatymo norma ginama vertybė (vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga santykiuose su elektros energijos tiekėjais) sudaro viešąjį interesą, nes vartotojų, kuriais santykiuose su elektros energijos tiekėjais laikomi net verslo subjektai, teisių ir teisėtų interesų apsaugos priežiūros ir kontrolės vykdymui įstatymo pagrindu yra įsteigta atskira valstybinė institucija – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. Taigi, EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normoje, siekiant apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus interesus, įvirtinta vartotojo teisė sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai, ginama imperatyvia forma. CK 6.157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš sutarties laisvės principo apribojimų – šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Dėl nurodytos priežasties Kainodaros 2.1 punkto sąlyga prieštarauja imperatyviai EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normai, todėl ši Sutarties nuostata turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia nuo Sutarties sudarymo momento (ab  initio). Be to, tokia Sutarties sąlyga ne tik neteisėtai draudžia vartotojui sudaryti sutartis su daugiau negu vienu tiekėju, bet ir sudaro atsakovei galimybes piktnaudžiauti derantis su vartotoju, kuris jau turi Sutartį su tiekėja, dėl Sutarties sąlygų keitimo ir/ar jos nutraukimo. Būtent tokia situacija ir yra šiuo atveju. Juo labiau, kad rinkoje yra dalyvių, kurie sudarytų sutartį su ieškove, net ir jai turint sutartį su atsakove, be to, ieškovė turi visas technines galimybes, nes jos elektros energijos vartojimo objektais yra skirtingose vietose, su keliais tiekėjais, o įstatymas (EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punktas) užtikrina absoliučią ieškovės (vartotojos) teisę sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Sutarties Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 2.1 punkto sąlyga neprieštarauja imperatyviai EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normai.

11.2.                      Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, konstatuodamas, kad ieškovė, siekdama pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento (ab initio) (CK 1.80 straipsnis) Sutarties sudedamosios dalies Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 5.1 punkto sąlyga negali prieš atsakovę remtis 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/24/ES, neteisingai aiškino netiesioginio direktyvų veikimo doktrinos taikymo ribas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nei Kainodaros 5.1 punkte, nei kitose Sutarties sąlygose nėra įtvirtinta išlygų, kad ieškovė, jeigu jai kiltų pareiga mokėti atsakovei sutarties nutraukimo mokestį, neturėtų teisės ginčyti apskaičiuoto mokesčio dydžio ir atitinkamai kad atsakovė būtų atleista nuo pareigos pagrįsti protingą mokesčio dydį, nes neva tokia ieškovės teisė ir atitinkamai atsakovės pareiga kyla ne tik iš EEĮ, įgyvendinančio Direktyvą, bet ir CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių netesybų ir realių nuostolių santykio, įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimus. ESTT yra suformavęs netiesioginio direktyvų veikimo doktriną, pagal kurią valstybės narės teismai ir kitos institucijos turi pareigą aiškinti nacionalinę teisę tokiu būdu, kad jos turinys būtų kuo artimesnis tikslams, kurių siekiama direktyvomis (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, Nr. 14/83; 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, 1985 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Thomasdunger GmbH prieš Oberfinanzdirektion, C-166/84, 1997 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Bernd Giloy prieš Hauptzollamt Frankfurt am Main-Ost, C-130/95). Šia doktrina vadovaujasi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Šios pareigos pirmosios instancijos teismas byloje neatliko. Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog „Sutarčiai pasibaigus Sutarties [...] 6.9 punkte nustatytais pagrindais [...] Pardavėjas turi teisę reikalauti iš Pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio“, o Bendrųjų sąlygų 6.9 punktas nustato, kad „Pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį, apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodamas Pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį. Siekiant išvengti abejonių Šalys pažymi, kad Sutarties nutraukimo mokestis turi būti Pirkėjo sumokėtas Pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą)“. Kainodaros sąlygų 5.1 punkte nustatyta, kad „Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, Sutarties nutraukimo mokestis Pirkėjui ar Pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto Fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš Sutartyje nustatytos Fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,6“. Iš nurodytų Sutarties sąlygų matyti, jog šalys Sutartyje iš tiesų susitarė dėl sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir mokėjimo, kai vartotojas savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos galiojimui, tačiau tai nereiškia, kad šios sutarties sąlygos gali būti aiškinamos ir taikomos paneigiant imperatyvių įstatymo normų galiojimą ir taikymą. Priešingai, sutarties sąlygos dėl sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir mokėjimo sąlygų turi būti aiškinamos ir taikomos nenukrypstant nuo imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Šalims sudarant Sutartį, galiojo nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos EEĮ, kurio priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 21 punkte nurodyta 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES. Taigi, Šalims sudarant Sutartį, 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES jau buvo perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę, todėl aiškinant ir taikant Sutarties sąlygas dėl sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir mokėjimo, kai vartotojas savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos galiojimui, privaloma vadovautis Direktyvos nuostatomis, t. y. taikydamas nacionalinę teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas. Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog „Nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija“. Taigi, nors Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatos ir suteikia teisę tiekėjams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, neatsižvelgiant į vartotojo tipą (namų ūkio vartotojas, maža įmonė ar kitas ne namų ūkio vartotojas), kai vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, tačiau taip pat nustato imperatyvias sąlygas, kurias turi atitikti sutarties nutraukimo mokestis: 1) jis turi būti numatytas sutartyje, kurią vartotojas savanoriškai sudarė; 2) apie jį vartotojui turi būti aiškiai pranešama prieš sudarant sutartį; 3) mokestis turi būti proporcingas ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas; 4) tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui. Neabejotina, kad Direktyvos šios normos yra imperatyvios, nes jose besąlygiškai ir tiksliai apibrėžta kokius konkrečius kriterijus sutarties nutraukimo mokestis turi (privalo) atitikti ir, kad konkrečiai tiekėjui tenka pareiga įrodyti, jog sutarties nutraukimo mokestis atitinka jam keliamus kriterijus, todėl EEĮ normos, kuriomis buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, turi būti aiškinamos kuo labiau atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas. Taigi pagal Direktyvos, kuri yra perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę ir yra įstatymo galią turintis privalomai taikomas teisės aktas, normas tam, kad tiekėjas turėtų teisę taikyti sutarties nutraukimo mokestį bet kurio tipo vartotojui, kuris savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos terminui, toks mokestis ne tik turi būti aiškiai išviešintas vartotojui ir nurodytas Sutartyje, bet taip pat turi atitikti imperatyvius reikalavimus jo dydžiu ir įrodinėjimui (mokestis turi būti proporcingas ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas, o tiesioginių nuostolių dydį tiekėjas privalo įrodyti). Dėl nurodytų priežasčių EEĮ 47 straipsnio 2 dalies norma numatanti, kad vartotojas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį su nepriklausomu tiekėju sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus, kurie draudžia teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą, turi būti aiškinamos kuo labiau atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas. Tai suponuoja išvadą, jog Sutarties Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatyta Sutarties nutraukimo mokesčio, kai vartotojas savanoriškai nutraukia terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo fiksuota kaina sutartį dar nepasibaigus jos terminui, apskaičiavimo tvarka, tiekėjas turi teisę pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu taip apskaičiuotas Sutarties nutraukimo mokestis yra proporcingas, t. y. neviršija tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas, be to, tiekėjas šiuos nuostolius įrodo. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš Direktyvos 12 straipsnio 2 ir 3 dalių aišku, kad Direktyva siekta užtikrinti, jog sutarties nutraukimo mokestis, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2 straipsnio 16 punkte, nebūtų taikomas bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms, jeigu tokie vartotojai pasinaudotų teise anksčiau termino nutraukti sutartį, o ieškovė nėra maža įmonė. Direktyvos 12 straipsnis „Keitimo teisė ir tiekėjo pakeitimo mokesčių taisyklės“ yra skirtas ir taikomas visiems vartotojams. Direktyvos 12 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės užtikrina, jog vartotojai, norintys pakeisti tiekėjus arba telkimu užsiimančius rinkos dalyvius, laikydamiesi sutarties sąlygų, turėtų teisę tai padaryti per daugiausia tris savaites nuo prašymo pateikimo datos. Ne vėliau kaip 2026 m. pakeisti tiekėją techniškai turės trukti ne ilgiau kaip 24 valandas ir tai bus įmanoma padaryti bet kurią darbo dieną. Taigi, straipsnio 1 dalis numato vartotojo, nepriklausomai nuo jo tipo (namų ūkio vartotojas ir ne namų ūkio vartotojas) teisę pakeisti tiekėją. Direktyvos 12 straipsnio 2 dalis numato, jog valstybės narės užtikrina, kad bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tai reiškia, jog valstybės narės nacionalinėje teisėje turėtų numatyti draudimą namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms apskritai taikyti tiekėjo pakeitimo mokesčius. Tuo tarpu Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje numatyta valstybių narių galimybė leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius visiems vartotojams, netgi namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Iš Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje vartojamo termino „vartotojas”, kuris pagal Direktyvos 2 straipsnio 1 punktą reiškia elektros energijos didmeninį ar galutinį vartotoją, aišku, kad šis terminas apima tiek namų ūkio vartotojus (Direktyvos 2 straipsnio 4 punktas), tiek ne namų ūkio vartotojus (Direktyvos 2 straipsnio 5 punktas), todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos tik namų ūkio vartotojams ir mažoms įmonėms, o ieškovei, kuri nėra maža įmonė, netaikytina.

11.3.                      Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovės veiksmus atsisakant nutraukti Sutartį nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio neteisėtais, konstatavo, kad net jeigu ir būtų patenkintas ieškinio reikalavimas dėl Kainodaros 5.1 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia ieškovės nurodytoje apimtyje, tai nebūtų pagrindas, taikant CK 1.78 straipsnio 5 dalį, pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtais. Taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dalyko, dėl kurio turėtų būti pasisakyta: sutartis po 2023 m. rugsėjo 21 d. buvo vykdoma ir dėl to neatsirado faktas, kurio pripažinimo ieškovė siekia. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos, nes pirmosios instancijos teismas šiuos ieškinio reikalavimus netinkamai vertino kitų ieškinio reikalavimų (pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis (ab initio) sutarties sąlygas) kontekste. Pažymėjo, jog patenkinus ieškinio reikalavimus pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis (ab initio) Sutarties sąlygas, teismas bet kurio suinteresuoto asmens ar netgi ex officio (savo iniciatyva) turi išspręsti niekinio sandorio (šiuo atveju sutarties niekinių sąlygų) teisinius padarinius (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). t. y. privalo konstatuoti atsakovės veiksmų, atliktų veikiant pagal niekinėmis pripažintas Sutarties sąlygas, neteisėtumą ir grąžinant šalis iki veiksmų atlikimo buvusią padėtį. Taigi, šiuo atveju ieškovė turi teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinyje reikalavimą, kad Sutarties sąlygas pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis (ab initio), jų pagrindu atliktus atsakovės veiksmus, atsisakant nutraukti Sutartį nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio, pripažinti neteisėtais, o Sutartį pripažinti vienašališkai nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio. Akivaizdu, kad atsakovės veiksmai 2023 m. liepos 2 d. atsakymu (raštu), atsisakant tenkinti jos 2023 m. birželio 19 d. prašymą pateikti įrodymus, kad pagal Sutarties nuostatas apskaičiuotas Sutarties nutraukimo mokestis neviršija tiekėjo tiesioginių nuostolių dėl Sutarties nutraukimo, ir tai motyvuojant vien tik tuo, jog šalys Kainodaros sąlygų 5.1 punkte susitarė, kad pirkėjui vienašališkai nutraukus Sutartį, pirkėjas privalo sumokėti Sutarties nutraukimo mokestį, dėl kurio dydžio apskaičiavimo tvarkos šalys susitarė iš anksto, turėjo būti pripažinti neteisėtais, nes atsakovė pagal imperatyvias teisės normas neturi teisės atsisakyti pateikti įrodymus, kad pagal Sutarties nuostatas apskaičiuotas Sutarties nutraukimo mokestis neviršija tiekėjo tiesioginių nuostolių dėl Sutarties nutraukimo. Dar daugiau, dėl tų pačių priežasčių, t. y. atsakovei neteisėtai atsisakius pateikti įrodymus, kad pagal Sutarties nuostatas apskaičiuotas Sutarties nutraukimo mokestis neviršija tiekėjo tiesioginių nuostolių dėl Sutarties nutraukimo, ir tokiu būdu neįrodžius, kad sutarties nutraukimo mokestis neviršija tiekėjo tiesioginių nuostolių dėl Sutarties nutraukimo, atsakovė neteisėtai atsisakė nutraukti Sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio. Nors ieškovė ir laikė, jog Sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio, tačiau atsakovė, vadovaudamasis Sutarties nuostatomis, kurias ieškovė, reikšdama reikalavimą teisme, reikalauja pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis (ab initio), tokio Sutarties nutraukimo pagrindo nepripažįsta, toliau tiekia elektros energiją, vadovaudamasis Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 punktu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad „[...] Sutarties nutraukimo mokestis turi būti Pirkėjo sumokėtas Pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis [...]“. Tik teismas gali ir turi išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl Sutarties pripažinimo vienašališkai nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio. Be to, pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad atsakovė 2023 m. rugsėjo 27 d. elektroniniame laiške aiškiais žodžiais nurodė, jog ieškovė, pranešusi apie Sutarties nutraukimą, turi teisę pasirinkti kitą tiekėją, nepagrįstai vertino kaip įrodančią, jog atsakovė Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 punkto neaiškino taip siaurai, kaip tą daro ieškovė. Darydamas tokias išvadas pirmosios instancijos teismas atsakovės 2023 m. rugsėjo 27 d. elektroninį laišką vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas ignoravo, kad atsakovė dar 2023 m. rugsėjo 18 d. atsiuntė el. laišką, kuriuo atsiuntė sąskaitą, reikalaudamas sumokėti 5 645 516,22 Eur Sutarties nutraukimo mokestį. Be to, atsakovė 2023 m. rugsėjo 29 d. atsiuntė el. paštu raštą, kuriame nurodė, jog ji nesutinka Sutarties nutraukti be sutarties nutraukimo mokesčio, todėl ji abiejų šalių turi būti toliau vykdoma Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Šie atsakovės veiksmai vienareikšmiškai patvirtina, jog ji, vadovaudamasi Sutarties 6.9 punkto nuostatomis, aiškiai išdėstė poziciją, kad Sutartis turi būti toliau vykdoma, kol nebus sumokėtas sutarties nutraukimo mokestis.

12.                      Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo: 1) Apeliacinį skundą atmesti; 2) Priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

13.                      Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

13.1.                      pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Kainodaros sąlygų 2.1 punktas neprieštarauja EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punktui. Tuo tarpu ieškovė netinkamai aiškina EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą vartotojų teisę laisvai pasirinkti tiekėją. Kainodaros sąlygų 2.1 punktas nustato, kad „vadovaujantis Sutarties nuostatomis, Pardavėjas įsipareigoja tiekti Pirkėjui visą reikiamą elektros energiją. Jei Sutartyje neįtvirtinta kitaip, Pardavimo laikotarpiu Pirkėjas negali pirkti elektros energijos iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo. Šios nuostatos galiojimui neturi įtakos Pirkėjo ir Pardavėjo sudaryti vienas ar keli papildomi susitarimai dėl reikiamos elektros energijos tiekimo“. EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina elektros energijos vartotojų teisę „laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, taip pat sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai“. Ieškovė nepagrįstai aukščiau nurodytą nuostatą supranta kaip draudimą sutarties šalims, t. y. vartotojui ir jo laisvai pasirinktam teikėjui susitarti dėl elektros energijos teikimo sąlygų, o taip pat įsipareigojimo visą energiją pirkti iš laisvai pasirinkto tiekėjo. Pirma, vartotojo teisė sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis su laisvai pasirenkamu tiekėju kildinama iš Direktyvos 4 straipsnio nuostatos, jog „valstybės narės užtikrina, kad [...] visi vartotojai galėtų laisvai vienu metu turėti elektros energijos tiekimo sutartis su daugiau nei vienu tiekėju su sąlyga, kad įdiegti reikiami prijungimo ir apskaitos taškai“. Šią Direktyvos nuostatą, įtvirtinančią valstybių narių pareigą nurodytomis sąlygomis garantuoti vartotojų teisę sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis su daugiau nei vienu tiekėju, į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkelia ir įgyvendina EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 58 straipsnio 1 dalis bei Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, nuostatos. Pabrėžė, kad šia Direktyvos nuostata įtvirtintas imperatyvas suponuoja vartotojų teisę pasirinkti daugiau nei vieną tiekėją ir valstybių narių pareigą šią teisę užtikrinti teisinio reguliavimo priemonėmis. Kitaip tariant, ieškovės nurodoma nuostata užtikrina jos teisę pasirinkti iš daugiau nei vieno tiekėjo, su kuriuo sudaryti tiekimo sutartį, tačiau nenumato draudimo su laisvai pasirinktu tiekėju sudarytoje sutartyje susitarti dėl sąlygos, kad sutarties galiojimo metu visa elektros energija turi būti perkama iš to laisvai pasirinkto tiekėjo. Antra, nei Direktyvos 4 straipsnis, nei jį įgyvendinančios EEĮ ir (ar) Taisyklių nuostatos nenustato jokios pareigos elektros energijos tiekėjams, kuria būtų reikalaujama, kad tiekėjas santykiuose su vartotoju veiktų proaktyviai ir dėtų pastangas, jog vartotojas elektros energijos tiekimą užsitikrintų daugiau nei iš vieno tiekėjo. EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją (ar kelis teikėjus) proaktyviai privalo realizuoti pats vartotojas, kreipdamasis į tiekėją (ar tiekėjus) dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Vartotojui šios teisės nerealizavus, t. y., nepasirinkus nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, įstatymų leidėjas numato privalomą vartotojo aprūpinimą elektros energijos visuomeninio tiekimo (EEĮ 42 ir 43 straipsniai) arba garantinio tiekimo (EEĮ 44 straipsnis) pagrindais. Trečia, Lietuvos Respublikos elektros energijos rinkoje nepriklausomi elektros energijos tiekėjai (tarp jų ir atsakovė) veikia konkurencinėje aplinkoje laisvos rinkos sąlygomis, o jų siūlomi elektros energijos tiekimo produktai – tiek tiekimo planai, tiek elektros energijos kainos – nėra reguliuojami. Nepriklausomi elektros energijos tiekėjai taip pat nėra įpareigoti siūlyti vartotojams vienokį ar kitokį elektros energijos tiekimo produktą. Įstatymų leidėjas EEĮ 46 straipsnio 2 dalyje netgi expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodo, kad „nepriklausomas tiekėjas neprivalo sudaryti su vartotoju sutarties ar tiekti elektros energiją vartotojui ar jo objektams, jeigu vartotojas nesutinka su tiekėjo nurodytomis nepriklausomo elektros energijos tiekimo sąlygomis“. Kadangi vartotojo objekto aprūpinimas elektros energija visa apimtimi (t. y., atviras tiekimas), kai objektą aptarnauja vienas tiekėjas, ir diferencijuotas (dalinis) vartotojo objekto aprūpinimas elektros energija, kai objektą aptarnauja daugiau nei vienas tiekėjas, savo esme yra skirtingi elektros energijos tiekimo produktai tiek klientų portfelio formavimo, tiek kainodaros, tiek ir atsakomybės už vartotojo suvartotos elektros energijos balansą prasme, nepriklausomas elektros energijos tiekėjas turi visišką diskreciją pats nuspręsti, ar siūlyti rinkoje diferencijuoto (dalinio) elektros energijos tiekimo produktą, ar ne. Savo ruožtu, kiekvienas vartotojas turi teisę laisvai rinktis tarp nepriklausomų elektros energijos tiekėjų siūlomų produktų ir sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su tuo tiekėju, kurio siūlomas tiekimo produktas labiausiai atitinka konkretaus vartotojo elektros energijos vartojimo poreikį. Ketvirta, nepaisant to, kad, kaip išsamiai paaiškinta pirmiau, atsakovė neprivalėjo veikti proaktyviai realizuojant ieškovės teisę apsirūpinti elektros energija daugiau nei iš vieno tiekėjo ir taip pat neprivalėjo siūlyti ieškovei diferencijuoto (dalinio) elektros energijos tiekimo produkto, vis dėlto Kainodaros sąlygų 2.1 punktas per se (savaime) nedraudžia Sutarties šalims individualiosiose sąlygose sulygti dėl diferencijuoto (dalinio) elektros energijos tiekimo. Byloje nagrinėjamu atveju, Sutarties individualiosiose sąlygose šalys nustatė, kad „Pirkėjas privalo nupirkti visą reikiamą elektros energiją iš Pardavėjo kaip atvirą tiekimą“. Taigi, konstatuotina, kad ieškovė pati pasirinko Sutarties 3 priede „Objektų sąrašas“ nurodytų objektų aprūpinimą elektros energija visa apimtimi (t. y., atvirą tiekimą), kai objektus aptarnauja vienas tiekėjas – atsakovė – ir nerealizavo EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte jai garantuotos teisės diferencijuoti elektros energijos tiekimą į šiuos objektus sudarant elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su keliais tiekėjais. Penkta, nei atsakovės pasiūlymo dėl Sutarties sudarymo 2022 m. spalio mėn. derinimo metu, nei Sutarties sudarymo metu ieškovė jokia forma neinformavo atsakovės ir (ar) kitaip neindikavo savo ketinimo diferencijuoti elektros energijos tiekimą į Sutarties 3 priede „Objektų sąrašas“ nurodytus objektus ir sudaryti sutartį ne tik su atsakove, bet ir su kitu nepriklausomu elektros energijos tiekėju. Šešta, EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta vartotojo teisė sudaryti sutartis su keliais tiekėjais nėra absoliuti ir besąlyginė. Taisyklių 30 punkte nustatoma, kad „nebuitinio vartotojo objektas [...] gali gauti elektros energiją iš kelių tiekėjų, jei tiekėjai tam pačiam vartotojo objektui kooperuodamiesi tiekia elektros energiją ir elektros energiją tiekiančių tiekėjų santykiai dėl balansavimo atsakomybės šiam vartotojo objektui yra tinkamai sureguliuoti sutartimis su perdavimo sistemos operatoriumi arba balansavimo elektros energijos tiekėju, kuriam yra priskirtas šis vartotojo objektas“ bei, kad „tuo atveju, kai vienam vartotojo objektui elektros energiją tiekia keli tiekėjai, vartotojas, susitaręs su tiekėjais, privalo nurodyti operatoriui vieną tiekėją, kuris bus įforminamas kaip konkrečiam vartotojo objektui elektros energiją tiekiantis tiekėjas“. Taisyklių 50.6 punkte nustatoma, kad „tais atvejais, kai nebuitiniam vartotojui elektros energijos tiekimą užtikrina daugiau nei vienas tiekėjas, nebuitinis vartotojas nurodo operatoriui, kuriam nepriklausomam tiekėjui priskirtinas naujas objektas“. Pabrėžė, kad ieškovė niekada nesikreipė į ją dėl galimybės Sutarties 3 priede „Objektų sąrašas“ nurodytuose objektuose gauti elektros energiją ne tik iš atsakovės, bet ir kitų nepriklausomų tiekėjų bei atitinkamai išspręsti Taisyklėse nurodytus privalomus balansavimo atsakomybės, objektų priskyrimo konkrečiam tiekėjui ir santykių su atsakingu tinklų operatoriumi klausimus. Septinta, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nutraukus Sutartį ieškovė turėtų teisę laisvai rinktis tiek tiekėją, tiek siūlomą produktą, tiek elektros tiekimo būdą (iš vieno ar daugiau nei vieno tiekėjo).

13.2.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė, siekdama nuginčyti Kainodaros sąlygų 5.1 punktą negali tiesiogiai remtis Direktyva. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė EEĮ 47 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai konstatavo, jog Kainodaros sąlygų 5.1 punktas neprieštarauja ir EEĮ 47 straipsniui. Pažymėjo, kad Direktyva nėra tiesiogiai tarp ūkio subjektų taikytinas teisės aktas, todėl ieškinyje nurodomos aplinkybės apie Kainodaros sąlygų 5.1 punkto prieštaravimą Direktyvai ne tik nepagrįsti, tačiau ir teisiškai nereikšmingi, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. EEĮ 47 straipsnio 2 dalis nustato, kad vartotojas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį su nepriklausomu tiekėju sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus. Kadangi EEĮ 47 straipsnio 3 dalis skirta tiekėjų santykiams su buitiniais vartotojais ir mažomis bei labai mažomis įmonėmis, konstatuotina, kad EEĮ 47 straipsnio 2 dalis nenumato jokių imperatyvių reikalavimų, kurių Kainodaros sąlygų 5.1 punktas neatitinka. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti Kainodaros sąlygų 5.1 punktą niekiniu ir negaliojančiu. Pasak ieškovės, Kainodaros sąlygų 5.1 punktas prieštarauja Direktyvos 12 straipsnio 3 daliai, kadangi Kainodaros sąlygų 5.1 punkte nenumatyta, jog sutarties nutraukimo mokestis neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba tiekimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas, be to, tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui. Net jeigu hipotetiškai aiškinti EEĮ 47 straipsnio 2 dalį pagal Direktyvos 12 straipsnio 3 dalį (tam nėra jokio teisinio pagrindo), tai nereikštų, kad Kainodaros sąlygų 5.1 punktas, kuriame nėra pažodžiui perkeltas Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies tekstas, prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 2 daliai. Iš esmės tokios pačios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atmetęs reikalavimą dėl Kainodaros sąlygų 5.1 punkto dalies pripažinimo negaliojančiu.

13.3.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl atsakovės veiksmų atsisakant nutraukti Sutartį nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio pripažinimo neteisėtais. Nurodė, kad neegzistuoja įstatymo ar Sutartyje numatyta pareiga, kurią nesutikdama nutraukti Sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio, atsakovė pažeidė. Tokia pareiga neegzistuotų net ir tuo atveju, jeigu Kainodaros 5.1 punktas ieškovės prašomoje apimtyje būtų pripažintas negaliojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šis ieškinio reikalavimas netenkintinas nepriklausomai nuo Kainodaros sąlygų 5.1 punkto galiojimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ginčas dėl to, kad Sutarties vykdymas tebesitęsia, nekilo. Todėl esant visiškai priešingoms faktinėms aplinkybėms nei tos, kurių konstatavimo siekė ieškovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti Sutartį nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 21 d.

        

Apeliacinės instancijos teismas

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

2.                      Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

3.                      Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

4.                      Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

5.                      Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tiekėjo veiksmų, atsisakant nutraukti sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio, pripažinimo neteisėtais ir sutarties pripažinimo nutraukta be sutarties nutraukimo mokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo.

 

Dėl ginčo esmės

 

6.                      Bylos duomenimis, tarp ginčo šalių 2018 m. gruodžio 11 d. buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 18-2085V. Kaip paaiškino ieškovė, šalys kelis kartus keitė elektros energijos kainos ir kiekių apskaičiavimo būdą (elektros energijos pirkimo planą), pasirašydamos atitinkamus susitarimus. Paskutinį kartą šalys elektros energijos pirkimo planą pakeitė, pasirašydamos 2022 m. spalio 6 d. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį NR EL2022100669894LT. Ieškovė ieškinyje, be kita ko, teigia, kad nuo 2023 metų pradžios iki šiol, tęsiantis elektros energijos biržos kainos esminiams pokyčiams (biržos kainai nuolatos ženkliai mažėjant), o ieškovei, gamyboje naudojančiai didelį elektros energijos kiekį, tapo ekonomiškai nepakeliamos pagal Sutartį elektros energijos kainos ir kiekio apskaičiavimui taikomos Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos, numatančios, kad pardavimo laikotarpiu Sutartyje nustatytiems fiksuotiems mėnesio kiekiams yra taikoma fiksuota kaina, kadangi fiksuota kaina ženkliai didesnė už šiuo metu esančią biržos kainą.

 

Dėl Kainodaros 2.1 punkto teisėtumo

 

7.                      Pirmuoju ieškinio reikalavimu ieškovė prašė pripažinti Sutarties sudedamosios dalies Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (Kainodaros) 2.1 punkto sąlygą, kurioje, įtvirtintas draudimas, kad „Pardavimo laikotarpiu Pirkėjas negali pirkti elektros energiją iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo“, niekine ir negaliojančia nuo Sutarties sudarymo momento (ab  initio).

8.                      Ieškovė teigia, kad ši Sutarties nuostata prieštarauja imperatyviai EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkto normai, pagal kurią vartotojai turi teisę laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, taip pat sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai.  

9.                      Atsakovė nurodo, kad Sutarties individualiosiose sąlygose šalys nustatė, kad „Pirkėjas privalo nupirkti visą reikiamą elektros energiją iš Pardavėjo kaip atvirą tiekimą“. Todėl ieškovė pati pasirinko Sutarties 3 priede „Objektų sąrašas“ nurodytų objektų aprūpinimą elektros energija visa apimtimi (t. y., atvirą tiekimą), kai objektus aptarnauja vienas tiekėjas – atsakovė – ir nerealizavo EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte jai garantuotos teisės diferencijuoti elektros energijos tiekimą į šiuos objektus sudarant elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su keliais tiekėjais.

10.                      Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Šį principą įtvirtinančio CK 6.156 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

11.                      Sprendžiant dėl CK

 1.80 straipsnio 1 dalies taikymo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 35 punktas, ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

12.                      Nagrinėjamu atveju EEĮ 49 straipsnio, reglamentuojančio vartotojų teisių apsaugos priemones, 1 dalyje nustatyta, kad valstybė užtikrina vartotojų teisę į elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą, ir įstatymų nustatyta tvarka gina vartotojų teises ir teisėtus interesus santykiuose su elektros energijos gamintojais, tinklų operatoriais ir tiekėjais bei užtikrina, kad vartotojai nebūtų diskriminuojami sąnaudų, pastangų ir laiko požiūriu. EEĮ 49 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad siekiant apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus interesus, nustatoma, jog : 1) vartotojai turi teisę laisvai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, taip pat sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, kad būtų užtikrinti jų elektros energijos poreikiai.

13.                      EEĮ 4 straipsnyje įtvirtintos principinės nuostatos, kuriomis grindžiamas elektros energetikos sektoriaus veiklos reguliavimas, t. y. elektros energijos tiekimo ir elektros energetikos sistemos darbo saugumo ir patikimumo; elektros energijos vartojimo efektyvumo didinimo; neigiamo elektros energetikos sektoriaus poveikio aplinkai mažinimo ir darnios elektros energetikos sektoriaus plėtros, įgyvendinant valstybės aplinkos apsaugos, ekonominės ir socialinės politikos tikslus; konkurencijos tarp rinkos dalyvių;  elektros energijos prieinamumo ir pakankamumo vartotojams už ekonomiškai pagrįstą kainą bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos; <...> nediskriminavimo, skaidrumo ir teisinio tikrumo. 

14.                      EEĮ 3 straipsnyje nustatyti šio įstatymo pagrindiniai tikslai, be kita ko, nustatyti elektros energetikos sektoriaus dalyvių teises ir pareigas bei jų tarpusavio santykių teisinius pagrindus; sukurti teisines sąlygas konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai veikti, sąžiningos konkurencijos tarp rinkos dalyvių principams įtvirtinti; užtikrinti elektros energijos perdavimo veiklos ir skirstymo veiklos nepriklausomumą ir jų efektyvų atskyrimą nuo kitų elektros energetikos sektoriaus veiklos rūšių komercinių interesų, sukurti teisines sąlygas reorganizuoti vertikaliai integruotas įmones; nustatyti aukštą vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį, visų pirma užtikrinant elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą, pažeidžiamų vartotojų apsaugą, teisės į informaciją įgyvendinimą ir veiksmingas teisių gynimo priemones.

15.                      Taigi, energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia (be kita ko) visų vartotojų aprūpinimas energijos ištekliais, yra specifinė ūkinė veikla; jai būdinga, be kita ko, tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka visam šalies ūkiui; įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia (be kita ko) riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai; energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje; pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia (be kita ko) galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis; iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko) jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarimą).

16.                      Nagrinėjamu atveju EEĮ 49 straipsnio 2 dalies 1 punktas, be kita ko, formuluoja draudimą apriboti vartotojų teisę sudaryti sutartis su keliais tiekėjais. Pažymėtina, kad nauja EEĮ redakcija, kurioje įtvirtinta minėta norma, buvo priimta 2012 m. sausio 17 d. EEĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad vienas iš šio įstatymo projekto uždavinių – įtvirtinti atskirą vartotojų apsaugos priemones numatantį skyrių, kuriame būtų nurodomi bendrieji vartotojų apsaugos reikalavimai, įskaitant informacijos, kuri turi būti pateikiama vartotojams, teikimo tvarką ir ginčų sprendimo būdus, taip pat socialiai pažeidžiamų vartotojų koncepciją. Būtent EEĮ 49 straipsnis „Vartotojų teisių apsaugos priemonės“ įgyvendina minėtą uždavinį.

17.                      Akcentuotina, kad EEĮ 49 straipsnyje nurodoma sąvoka „vartotojas“ reiškia asmenį, kuris elektros energiją įsigyja ir vartoja savo tiesioginiam elektros energijos poreikiui patenkinti ar tai planuoja siekdamas prisijungti prie elektros tinklų, t. y. apima ir ne buitinius elektros energijos vartotojus (EEĮ 2 straipsnio 54 dalis). 

18.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, teikdama pasiūlymą dėl Direktyvos dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, Europos Komisija pažymėjo, jog, siekiant ekonomikos augimo ir vartotojų gerovės ES, itin svarbu, kad kainos būtų konkurencingos, taigi tai yra esminis ES energetikos politikos aspektas. <...>Šia elektros energijos rinkos modelio iniciatyva siekiama <...>[suteikti] daugiau galių vartotojams, užtikrinant, kad tarpvalstybinė konkurencija teiktų didžiausią naudą visuomenei ir duodant reikiamus signalus bei paskatas mūsų energetikos sistemos priklausomybę nuo iškastinio kuro mažinančioms investicijoms. <...> Siūlomos direktyvos III skyriuje stiprinamos egzistuojančios vartotojų teisės ir numatomos naujos teisės, kuriomis siekiama vartotojams energijos rinkose suteikti centrinį vaidmenį užtikrinant, kad jie turėtų galių ir būtų geriau apsaugoti. Jame pateiktos nuostatos, kuriomis užtikrinama, kad vartotojai gali laisvai pasirinkti ir keisti tiekėjus arba energijos paklausos valdymo paslaugų teikėjus (telkėjus), turi teisę sudaryti dinaminės kainodaros sutartį ir gali dalyvauti teikiant reguliavimo apkrova paslaugas, patys gamintis energiją ir ją vartoti (Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (nauja redakcija), Briuselis, 2017 02 23 COM(2016) 864 final (galutinis)). Taigi, vienas iš Direktyvos (ES) 2019/944 tikslų – vartotojų galių stiprinimas keičiant elektros energijos tiekėją, taip skatinant konkurenciją rinkoje.

19.                      Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020). Taigi, sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį ar jo dalį.

20.                      Nagrinėjamu atveju ginčijamos Sutarties sąlygos, apribojančios pirkti elektros energiją iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo, išskyrus atsakovą, neatitinka principinių nuostatų dėl vartotojų teisių apsaugos bei EEĮ 49 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo, užtikrinant vartotojams teisę sudaryti sutartis su keliais tiekėjais. Minėta, kad EEĮ vienas iš pagrindinių tikslų sukurti teisines sąlygas konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai veikti, sąžiningos konkurencijos tarp rinkos dalyvių principams įtvirtinti, nustatant aukštą vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad Sutarties sudedamosios dalies Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 2.1 punkto sąlyga, kurioje įtvirtintas draudimas, kad „pardavimo laikotarpiu Pirkėjas negali pirkti elektros energiją iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo“ – prieštarauja minėto įstatymo  normai, t. y. riboja ieškovės teisę sudaryti sutartis su keliais tiekėjais, todėl pripažintina niekine ir negaliojančia ab initio.

 

Dėl Kainodaros 5.1 punkto teisėtumo

 

21.                      Antruoju ieškinio reikalavimu ieškovė prašė pripažinti Sutarties sudedamosios dalies Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 5.1 punkto sąlygą, kurioje nustatyta, kad „Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, Sutarties nutraukimo mokestis Pirkėjui ar Pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto Fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš Sutartyje nustatytos Fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,6“, ta apimtimi, kuria nenumatyta, jog sutarties nutraukimo mokestis neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas, be to, tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, niekine ir negaliojanti nuo Sutarties sudarymo momento (ab  initio).

22.                      Ieškovė teigia, kad Kainodaros 5.1 punktas yra negaliojantis toje apimtyje, kiek jame aiškiais žodžiais, t. y. taip kaip 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, 12 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, kad sutarties nutraukimo mokestis neturi viršyti tiesioginių ekonominių atsakovės nuostolių ir  nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei.

23.                      Pažymėtina, kad Direktyva nacionaliniame teisme gali būti remiamasi tiesiogiai tik esant išimtinėms sąlygoms: pirma, turi būti pasibaigęs direktyvos įgyvendinimo terminas ir ji neįgyvendinta arba netinkamai įgyvendinta; antra, Direktyva turi būti aiški, apibrėžta ir besąlyginė; trečia Direktyva turi suteikti asmeniui teises. Tik esant nurodytoms sąlygoms asmuo turi teisę remtis Direktyvos nuostatomis nacionaliniame teisme (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1566/2010).

24.                      Pagal Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalį, valstybės narės užtikrina, kad bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Pagal Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalį, nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį; tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas; tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Tiekėjo pakeitimo mokestis Direktyvoje (ES) 2019/944 apibrėžiamas kaip mokestis (rinkliava, angl. charge) arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams (Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 17 punktas); o sutarties nutraukimo mokestis – mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą (Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 16 punktas). Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 17 punkto ir 12 straipsnio nuostatos į nacionalines teisines sistemas turėjo būti perkeltos iki 2020 m. gruodžio 31 d. (Direktyvos (ES) 2019/944 71 straipsnio 1 dalis).

25.                       EEĮ 47 straipsnio 3 dalis buvo pakeista 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483, kurio nuostatos įsigaliojo 2021 m. liepos 15 d. Minėtas straipsnis nustato, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, turi teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę pakeisti nepriklausomą tiekėją apie tai raštu įspėdami nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaitydami su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, draudžiama numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

26.                      Taigi, Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatos į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkeltos tinkamai nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo ir reiškė, kad jau nuo 2021 m. liepos 15 d. buvo užtikrinta, jog namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės, nutraukdamos sutartis vienašališkai, nemokės jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių, EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2021 m. liepos 15 d., pasirenkant lingvistinę formuluotę, kad tokia teisė ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms suteikiama neatlygintinai (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-205-407/2024).

27.                      Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės darbuotų skaičius viršija 300, t. y. ieškovė neatitinka labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, statuso. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to nėra.

28.                      Ieškovė nurodo, kad nors Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostatos ir suteikia teisę tiekėjams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, neatsižvelgiant į vartotojo tipą (namų ūkio vartotojas, maža įmonė ar kitas ne namų ūkio vartotojas), kai vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, tačiau taip pat nustato imperatyvias sąlygas, kurias turi atitikti sutarties nutraukimo mokestis: 1) jis turi būti numatytas sutartyje, kurią vartotojas savanoriškai sudarė; 2) apie jį vartotojui turi būti aiškiai pranešama prieš sudarant sutartį; 3) mokestis turi būti proporcingas ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas; 4) tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui. Kadangi, ieškovės vertinimu, šios Direktyvos normos yra imperatyvios, nes jose besąlygiškai ir tiksliai apibrėžta kokius konkrečius kriterijus sutarties nutraukimo mokestis turi (privalo) atitikti ir, kad konkrečiai tiekėjui tenka pareiga įrodyti, jog sutarties nutraukimo mokestis atitinka jam keliamus kriterijus, todėl EEĮ normos, kuriomis buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, turi būti aiškinamos kuo labiau atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas Direktyvoje numatytas rezultatas.

29.                      Vertinant šiuos ieškovės argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodomos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis į nacionalinius aktus nebuvo perkelta, t. y. nacionalinės teisės aktų leidėjas nenumatė jokių išimčių iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, įtvirtinant besąlyginį draudimą nustatyti sutarties nutraukimo  mokestį. Tačiau, kaip jau minėta, EEĮ 47 straipsnio 3 dalis taikoma tik buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos taip pat patvirtina, kad  Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis taikoma Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų atžvilgiu, t. y. namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonės. Pažymėtina, kad apeliantės nurodyti argumentai nelemia kitokio Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio taikymo ir aiškinimo. Taigi, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Direktyva (ES) 2019/944 siekta užtikrinti, jog sutarties nutraukimo mokestis nebūtų taikomas bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms, jeigu tokie vartotojai pasinaudotų teise anksčiau termino nutraukti sutartį.

30.                      Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, sprendžia, kad nėra pagrindo Kainodaros 5.1 punkto pripažinti negaliojančia ieškovės nurodytu pagrindu. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog vartotojo mokamas sutarties nutraukimo mokestis pagal savo formaliuosius požymius yra netesybos (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovės teisė ginčyti apskaičiuoto mokesčio dydį ir atitinkamai atsakovės pareiga pagrįsti protingą mokesčio dydį kyla ne tik iš EEĮ, įgyvendinančio Direktyvą, bet ir CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bendrųjų teisės normų pagrindu.

 

Dėl kitų ieškovės reikalavimų

 

31.                      Trečiuoju ir ketvirtuoju ieškinio reikalavimais ieškovė prašė pripažinti atsakovės veiksmus, atsisakant nutraukti Sutartį nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio neteisėtais bei pripažinti Sutartį ieškovės vienašališkai nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio.

32.                      Ieškovė teigia, kad ji turi teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinyje reikalavimą, kad Sutarties sąlygas pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis (ab initio), jų pagrindu atliktus atsakovės veiksmus, atsisakant nutraukti Sutartį nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be sutarties nutraukimo mokesčio, pripažinti neteisėtais, o Sutartį pripažinti vienašališkai nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. be Sutarties nutraukimo mokesčio.

33.                      Pažymėtina, kad bylos duomenimis ieškovė apie vienašalį Sutarties nutraukimą pareiškė 2023 m. rugpjūčio 20 d. raštu, tačiau 2023 m. rugsėjo 27 d. rašte taip pat nurodė, kad esant šalių nesutarimui, t. y. tiekėjai atsisakant tenkinti vienašališką vartotojos prašymą nutraukti Sutartį be Sutarties nutraukimo mokesčio ir reikalaujant jį sumokėti, o vartotojai jo nemokant ir rengiant ieškinį teismui, Sutartis tęsiasi. Bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu šalys patvirtino, kad Sutartis yra vykdoma iki šiol. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas minėtų ieškovės reikalavimų netenkino pagrįstai.

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

34.                      Apibendrinant išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės paduotą apeliacinį skundą iš dalies – panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti Sutarties sudedamosios dalies Kainodaros 2.1 punkto sąlygą niekine ir negaliojančia nuo Sutarties sudarymo momento (ab  initio) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą tenkinti; kitoje dalyje ginčijamą sprendimą palikti nepakeistą. 

35.                      Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

36.                      Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

 

37.                      Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 21 d. papildomu sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, tačiau įvertinus tai, kad papildomas sprendimas yra neatsiejama ir neatskiriama pagrindinio – 2024 m. vasario 19 d. sprendimo dalis, t. y. papildomas sprendimas yra susijęs su pagrindiniu sprendimu ir jie abu vertintini kaip vieningas (vientisas) procesinis sprendimas, panaikinus ginčijamo sprendimo dalį ir joje priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

38.                      Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

39.                      Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 6 817,14 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

40.                      Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

41.                      Atsakovė, grįsdama patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė advokatų kontoros SORAINEN ir partneriai 2023 m. gruodžio 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 8208/23LT 4 138,20 Eur sumai, kuri apmokėta 2024 m. sausio 29 d., ir 2024 m. vasario 19 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0562/24LT 2 678,94 Eur sumai, kuri apmokėta 2024 m. kovo 5 d. Nagrinėjamu atveju byla iš esmės išnagrinėta 2024 m. sausio 29 d., o ginčijamas sprendimas priimtas ir paskelbtas 2024 m. vasario 19 d.

42.                      Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Dėl to CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/313/2015).

43.                      Atsakovė nurodė, kad pirmoji PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl objektyviai neturėjo galimybių pateikti prašymo dėl šių išlaidų priteisimo iki bylos iš esmės pabaigos. Be to, sąskaitų apmokėjimas vyksta per atsakovės motininę bendrovę Estijoje, t. y. mokėjimai gali būti atliekami tik po to, kai mokėjimas patvirtinamas atsakovės motininėje bendrovėje, todėl sąskaitų apskaita ir apmokėjimas reikalauja daugiau laiko. Antroji PVM sąskaita faktūra išrašyta jau po nagrinėjimo iš esmės pabaigos, kadangi į ją įtrauktos paslaugos už pasiruošimą teismo posėdžiui ir dalyvavimą teismo posėdyje, kuriame byla baigta nagrinėti iš esmės, todėl natūralu, kad tokia sąskaita objektyviai negalėjo būti išrašyta prieš bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigą, nes iki tol nebuvo aiški suteiktų paslaugų apimtis.

44.                      Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovės prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo buvo pateiktas praėjus protingam laiko tarpui po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos sprendžia, kad toliau spręstina dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal abi PVM sąskaitas faktūras.

45.                      Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

46.                      Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

47.                      Pagal kasacinio teismo iki šiol suformuotą praktiką yra svarbus atstovavimo išlaidų apmokėjimo momentas, nes nuo to priklauso Rekomendacijose nustatytų dydžių taikymas. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis darbo užmokestis yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį, skaičiuojamas nuo tada, kada buvo apmokėtos atstovavimo paslaugos (pagal atsiskaitymo už konkrečias paslaugas datą), t. y. kada realiai buvo patirtos išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 26 punktas).

48.                      Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už atsiliepimą parengimą dydis apskaičiuojamas taikant 2,5 koeficientą (Rekomendacijų 8.2. papunktis). Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už atsiliepimo parengimą dydis šiuo atveju sudaro 5 045,50 Eur (2 018,20 Eur (2023 m. III ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 2,5 koef.)). Atsakovės prašoma priteisti suma šio dydžio neviršija.

49.                      Pažymėtina, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams, susitikimus su klientais ir pan. atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2012; 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022).

50.                      Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą dydis apskaičiuojamas taikant 0,1 koeficientą (Rekomendacijų 8.19. papunktis). Teismo posėdis 2024 m. sausio 29 d. truko 2 valandas ir 10 minučių. Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis; minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 punktas). Taigi, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą dydis už nagrinėjamu atveju sudaro 201,82 Eur (2 018,20 Eur (2023 m. III ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 0,1 koef.). Atsakovės prašoma priteisti suma šį dydį viršija, todėl mažintina iki 403,64 Eur (201,82 Eur x 2 val.).

51.                      Ieškovė pateikė duomenis, kad patyrė 219 Eur bylinėjimosi išlaidas (žyminis mokestis).

52.                      Panaikinus ginčijamą sprendimą iš dalies, ieškiniu pareikštų patenkintų reikalavimų dalis sudaro 25 proc. Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistina 54,75 Eur (219 Eur x 25 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu atsakovei iš ieškovės – 3 406,38 Eur (4 541,84 Eur x 75 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 3 351,63 Eur (3 406,38 Eur - 54,75 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

 

53.                      Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 2 504,70 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

54.                      Nustačius, kad ieškovės paduotas apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsižvelgus į tai, kad atsakovės išlaidos už advokato pagalbą neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Rekomendacijose, atsakovei iš ieškovės priteistinos 1 878,52 Eur (2 504,70 Eur x 75 proc.) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

 

n u t a r i a :

 

apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti 2022 m. spalio 6 d. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. EL20221016698994LT sudedamosios dalies Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 2.1 punkto sąlygą niekine ir negaliojančia ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą tenkinti.

Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2022 m. spalio 6 d. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. EL20221016698994LT sudedamosios dalies Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) 2.1 punkto sąlygą, kad „Pardavimo laikotarpiu Pirkėjas negali pirkti elektros energiją iš bet kurio kito elektros energijos pardavėjo“.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 21 d. papildomame sprendime nurodytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“, j. a. k. 300649187, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“, j. a. k. 133140587, 3 351,63 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt vieno euro ir 63 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“ iš ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ 1 878,52 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų ir 52 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                    Rūta Burdulienė

 

 

                                                        Rosita Patackienė

 

 

            Jūra Marija Strumskienė