Administracinė byla Nr. A-1177-556/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00413-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas), 4 731,10 Lt sumą turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 3 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, jog Departamento Vilniaus miesto agentūros inspektorius 2012 m. gruodžio 3 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. VR-14.1 AM 072248, kuriuo administracinėn atsakomybėn patraukė pareiškėją A. M. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5110 straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą, t. y. kad jis, būdamas UAB „TRANSPORTO MAZGAS“ direktoriaus pavaduotoju, iki 2012 m. rugsėjo 28 d. nepateikė tyrimui reikalingos informacijos, nereagavo į raginimus pateikti informaciją. Tokiu savo elgesiu trukdė ir sąmoningai vilkino tyrimo laiką. 2012 m. gruodžio 17 d. buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR141-303 AM 092855 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo A. M. buvo pripažintas kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 5110 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta maksimali 600 Lt bauda. Nesutikdamas su priimtu Nutarimu, A. M. apskundė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui, reikalaudamas jį panaikinti, kadangi Vilniaus miesto agentūros inspektorius neįrodė, kad A. M. tyčine veika buvo trukdoma tyrimui ir sąmoningai buvo vilkinamas tyrimas. 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. M. skundą, pripažino jį kaltu padarius ATPK 5110 straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą ir paskirtą baudą sumažino iki 450 Lt. Nesutikdamas su teismo priimta nutartimi, A. M. pateikė apeliacinį skundą prašydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-176-78/2013 panaikinti. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs A. M. skundą, 2013 m. birželio 7 d. nutartimi iš dalies tenkino apeliacinį skundą – panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-176-78/2013 ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, kadangi pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą neištyrė visų bylos įrodymų, dėl ko teismo išvados laikytinos abejotinomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs grąžintą bylą, 2013 m. liepos 9 d. nutarimu panaikino Departamento Vilniaus miesto agentūros nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR141-303 AM 092855 ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. A. M. prašymą dėl žalos atlyginimo dėl institucijos atliktų veiksmų paliko nenagrinėtą. Pareiškėjas pažymėjo, jog institucija Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarimo apeliacine tvarka neapskundė, todėl mano, jog teismo nustatytos bylos aplinkybės ir motyvai buvo pagrįsti ir teisėti, įvertinant neteisėtus pareigūno veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Paaiškino, jog pats pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarimo dalį dėl nepriteistų bylinėjimosi išlaidų (nepriteistos turtinės žalos) panaikinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento Vilniaus miesto agentūros, jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (turtinę žalą), tačiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis 2013 m. lapkričio 12 d. pareikalavimu kreipėsi į Departamentą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų Departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūno veiksmų, tačiau Departamentas 2013 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. (38-2)-VR-l.7-5854 atsisakė patenkinti jo prašymą. Pareiškėjas skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia konstitucine nuostata, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, atlyginimą. Pareiškėjas jo patirtą žalą kildina iš Departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūno veiksmų, aplaidžiai atliktų jam vykdant tarnybines pareigas, neteisėtai pareiškėją patraukiant administracinėn atsakomybėn už inkriminuotą pažeidimą (trukdymas atlikti tyrimą), kurio jis nepadarė. Dėl tokių neteisėtų valstybės pareigūno veiksmų, pareiškėjo teigimu, jis patyrė turtinę žalą, buvo priverstas ginti savo nekaltumą ir teises bei ginčyti neteisėtą Nutarimą teismuose, pasitelkdamas advokato teikiamas paslaugas, dėl ko patyrė piniginius nuostolius. Paaiškino, jog už advokato suteiktas teisines paslaugas administracinio teisės pažeidimo byloje bei kreipiantis į Departamentą dėl žalos atlyginimo jis patyrė 4 731,10 Lt turtinę žalą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad patyrė ir neturtinę žalą. Paaiškino, jog yra vedęs nuo 2010 m. sausio 30 d. 2012 m. gruodžio 17 d. šeimoje gimė antras vaikas ir tą pačią dieną institucijos pareigūnas pareiškėjui surašė Nutarimą. Dėl to pareiškėjui buvo sutrikdyta dvasinė ramybė, jautė nerimą dėl bylos trukmės ir baigties, stresą. Nuo 2013 m. vasario 26 d. iki administracinio teisės pažeidimo bylos galutinio išnagrinėjimo jis buvo tėvystės atostogose, tačiau dėl pradėtos administracinio teisės pažeidimo teisenos turėjo patirti priverstinius nepatogumus ir gaišti laiką susitikimuose su advokatu, ruošdamasis teismo posėdžiams, vykdamas į teismo posėdžius, kurių galėjo nebūti, ir juose dalyvaudamas, užuot tą laiką ir dėmesį bei rūpinimąsi skyręs antrojo vaiko priežiūrai. Todėl, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, valstybės įsipareigojimu gerbti ir ginti žmogaus teises, pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertina 3 000 Lt suma ir prašo teismo ją priteisti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 46–47) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad ATPK nei atstovavimo, nei kitų bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui kompensavimo nėra nustatyta. Atsakovo teigimu, pareiškėjo, kaip asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, turėtų išlaidų kompensavimas, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, nepatenka į ATPK 279 straipsnio veiklos sritį. Pabrėžė ir tai, kad ATPK nėra numatytas ir išlaidų, susijusių su procesiniu atstovavimu byloje, kompensavimas. Departamentas nesutinka ir su pareiškėjo skundo argumentu, jog jis turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes skundų dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjimas reglamentuojamas ATPK nuostatų pagrindu, o ne ABTĮ. Departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiu, jog jam turtinė žala turėtų būti atlygintina vadovaujantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, kadangi pareigūno, surašiusio Nutarimą, veiksmai buvo neteisėti. Atsakovas paaiškino, kad pagal komentuojamą straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Taigi civilinė atsakomybė yra siejama su valstybės ar savivaldybės aktų (veiksmų) prieštaravimu įstatymui, t. y. su jų neteisėtumu. Pažymėjo, jog tokio akto neteisėtumas turi būti konstatuojamas įstatymų nustatyta tvarka. Departamento teigimu, aplinkybė, jog Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-303 buvo panaikintas, atsižvelgiant į tai, jog nepakako įrodymų viseto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. kaltei įrodyti, negali būti vertinama kaip aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno neteisėti veiksmai. Įvertinus visas aplinkybes, galima teigti, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas veikė teisėtai, įstatymu suteiktos kompetencijos ribose, todėl, nesant visoms būtinoms sąlygoms žalai atsirasti, nėra pagrįsto pagrindo pareiškėjo skundą dėl materialinės žalos atlyginimo tenkinti. Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovas nurodė, jog pareiškėjo argumentai, kad dėl Departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūnų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus bei nerimą, nėra objektyvūs. Paaiškino, kad net ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 9 d. nutarime neginčijo aplinkybės, jog iš pareiškėjo pusės nebuvo geranoriško bendradarbiavimo su institucija. Departamentas pažymėjo, jog kai kuriose prie pareiškėjo skundo pateikiamose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos išlaidos negali būti priteisiamos, kadangi jos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytus maksimalius paslaugų dydžius.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 63–69) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų, kas atitinka 1 158,48 Eur) turtinės žalos. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, 1 800 Lt (tūkstantį aštuonis šimtus litų, kas atitinka 521,32 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2012 m. gruodžio 3 d. Departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūnas J. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą AM Nr. 072248, kuriame užfiksavo, jog UAB „TRANSPORTO MAZGAS“ direktoriaus pavaduotojas A. M. įsipareigojo iki 2012 m. rugsėjo 28 d. pateikti informaciją, reikalingą tyrimui, tačiau to nepadarė, į raginimus pateikti informaciją nereagavo, tokiu elgesiu sąmoningai vilkino tyrimo laiką. 2012 m. gruodžio 17 d. Departamento Vilniaus miesto agentūros nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-303 AM 092855 A. M. už pažeidimą, numatytą ATPK 5110 straipsnio 1 dalyje, paskirta 600 Lt bauda. 2013 m. balandžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi Nr. II-176-78/2013 buvo pakeistas Departamento Vilniaus miesto agentūros 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimas ir paskirta bauda sumažinta iki 450 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi Nr. ATP-604-195/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis panaikinta ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. II-462-865/2013 Departamento Vilniaus miesto agentūros 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-303 buvo panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla prieš A. M. nutraukta. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Nr. ATP-1032-487/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarimas paliktas nepakeistas. 2013 m. lapkričio 12 d. pareikalavimu pareiškėjas paprašė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą sumokėti jam 4 731,10 Lt turtinę žalą (bylinėjimosi išlaidas) ir 3 000 Lt neturtinę žalą. 2013 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-5854 Departamentas pareiškėjui mokėti atsisakė motyvuodamas, kad jam nekyla pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, teisėtumo ir pagrįstumo. Turtinę žalą pareiškėjas grindžia bylinėjimosi išlaidomis patirtomis nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apygardos teismuose, kurie panaikino Departamento Vilniaus miesto agentūros 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą prieš pareiškėją nutraukė. Pareiškėjas nurodo dėl Departamento pareigūnų neteisėtų veiksmų patyręs 4 489,10 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teiktomis teisinėmis paslaugomis. Be to, pareiškėjas advokatui sumokėjo dar 242 Lt už kreipimąsi į Departamentą dėl žalos atlyginimo. Viso pareiškėjas teigia patyręs 4 731,10 Lt turtinės žalos. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi bei CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu. Nors pagal LR aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtintų Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų 2 punktą Departamento veikla ir gali būti laikoma viešuoju administravimu, tačiau, kai susiduriama su administraciniais teisės pažeidimais, jų tyrimas, nagrinėjimas, užtikrinimo priemonių taikymas patenka į specialią administracinių teisės pažeidimų teisenos sritį. Nepaisant to, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tyrimas ir nagrinėjimas nepriskiriamas viešajam administravimui, bylos dėl žalos, padarytos administracinėse teisės pažeidimo bylose, atlyginimo nagrinėjamos administraciniuose teismuose. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnis gali būti taikomas ir sprendžiant žalos, padarytos administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, atlyginimo klausimą. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis CK 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje taip pat yra pripažįstama (LVAT 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-751/07, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2176/2011, LAT 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis Nr. 2AT-17-2012). Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, atsižvelgdamas į būtinumo atlyginti žalą konstitucinį principą, į tai, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama (o tokia išimtis šiuo atveju yra, nes nei ATPK, nei ABTĮ, nei kitos teisės normos nenumato galimybės atlyginti teisės pažeidimų byloje asmeniui, kurio atžvilgiu panaikintas neteisėtas nutarimas, atstovavimo išlaidas), padarė išvadą, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Taigi turtinė žala asmeniui, padaryta administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str. 1 d.).
Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 9 d. nutarimu Departamento Vilniaus miesto agentūros 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-303 panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą prieš pareiškėją nutraukė nustatęs, jog A. M. negali būti tinkamu subjektu dėl atsakomybės pagal ATPK 5110 straipsnio 1 dalį, t. y. nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarime pažymėjo, kad administraciniai teisės pažeidimai patenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos reguliavimo sritį ir savo esme yra baudžiamojo pobūdžio, dėl to institucija, kuri įgaliota taikyti administracinę atsakomybę, privalo kiek įmanoma elgtis tiksliai, konkrečiai, jog asmenims nekiltų abejonių, kokį pažeidimą jie galbūt padarė ir dėl ko jiems taikyta atsakomybė – nagrinėtu atveju institucijos raštai buvo siųsti bendrovės direktoriui, o atsakomybė pritaikyta pavaduotojui (J. M.). Įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Departamento pareigūnų veiksmai pripažintini neteisėtais. Iš skunde nurodytų aplinkybių ir į bylą pateiktų Vilniaus miesto apylinkės bei Vilniaus apygardos teismų nutarimų akivaizdu, kad pareiškėjas dėl to, jog pareigūnai aplaidžiai atliko administracinio teisės pažeidimo tyrimą, buvo neteisėtai nubaustas ir dėl nuobaudos panaikinimo turėjo bylinėtis teisme, dėl ko dėl teisinės pagalbos turėjo išlaidų. Iš teismų procesinių dokumentų matyti, kad tiek administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme (du kartus), tiek ir Vilniaus apygardos teisme (du kartus) pareiškėją atstovavo advokatas Nerijus Kirkilas. Specialaus įstatymo, reglamentuojančio išlaidų advokatui atlyginimą, nėra. Tai nėra reguliuojama nei ATPK, nei ABTĮ normomis. Įvertinus tai, kad administracinio teisės pažeidimo bylose nereglamentuojamas atstovavimo išlaidų atlyginimas, o administracinėse ir civilinėse bylose tokios išlaidos atlyginamos pagal Rekomendacijas, šioje byloje taikytinas minėtų Rekomendacijų 10 punktas, kuris numato, kad už advokato teisinių paslaugų, nenumatytų šiose rekomendacijose, teikimą priteistino užmokesčio dydis nustatomas kaip už analogiškas teisines paslaugas, numatytas šiose rekomendacijose. Pareiškėjas į bylą pateikė PVM sąskaitas-faktūras ir vietinio mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad už skundo parengimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, pasirengimą ir dalyvavimą teismo trejuose teismo posėdžiuose Vilniaus miesto apylinkės teisme, dviejų apeliacinių skundų rengimą Vilniaus apygardos teismui (vienas iš apeliacinių skundų nebuvo tenkintas), už pareikalavimo Departamentui parengimą pareiškėjas advokatui Nerijui Kirkilui sumokėjo 4 731,10 Lt. Atsižvelgiant, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pareiškėjo atstovo advokato Nerijaus Kirkilo apeliacinis skundas nebuvo tenkintas, o atlyginamos gali būti tik pagrįstos išlaidos, todėl pareiškėjo patirta žala mažintina iki 4 000 Lt. Ši žala priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti ir 3 000 Lt neturtinės žalos, kuria jis patyrė dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalimis, CK 6.282 straipsnio 1 dalimi. Teismas pabrėžė, kad nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu gali būti pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar aplaidumo sudarė prielaidas administracinio teisės pažeidimo tyrimui prasidėti. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylą prieš A. M., vis tik konstatavo, jog iš pastarojo pusės nebuvo geranoriško bendradarbiavimo su institucija, t. y. A. M., kaip buvo žadėjęs inspektoriui, neatsiuntė iki 2012 m. rugsėjo 28 d. vairuotojo aplinkybių išsiaiškinimui, geranoriškai pats nekontaktavo su inspektoriumi ir nepranešė, jog tokio vairuotojo nebus atsiųsta, jog jis apie viską informavęs įmonės direktorių. Tai leidžia spręsti, kad ir paties pareiškėjo elgesys – aplaidumas – nemaža dalimi sąlygojo jo patirtus nepatogumus tiriant administracinio teisės pažeidimo bylą. Teismas akcentavo ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p., CK 1.138 str. 6, 8 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, teismas nusprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas į bylą pateikė sąskaitą-faktūrą ir vietinio mokėjimo nurodymą, iš kurių matyti, jog už skundo teismui parengimą jis advokatui Nerijui Kirkilui sumokėjo 2 032,80 Lt. Nors minėta suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, suma mažintina iki 1 800 Lt (ABTĮ 44 str. 1, 2, 6 d.).
III.
Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 73–75) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priimti naują sprendimą, nepriteisiant bylinėjimosi išlaidų iš Departamento. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nepakankamai vertino byloje esančius įrodymus.
2. Atsižvelgiant į LVAT formuojamą praktiką, neteisėti veiksmai yra pagrindinis atsakomybės elementas, kurio buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas (LVAT 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-148/2010, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-105/2012). Taigi valstybės atsakomybei kilti turi būti nustatyti konkretūs neteisėti veiksmai. Teismas, spręsdamas dėl veiksmų (ne)teisėtumo, turi rasti konkrečią teisės normą, kurią pažeidė viešojo administravimo subjektas. Tai ne kartą yra eksplicitiškai nurodęs LVAT (2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2007 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-944/2007, 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009 ir kt.). Šis reikalavimas kyla iš viešajai teisei būdingo principo, kad valdžios įstaigoms leidžiama tik tai, kas nustatyta įstatymo. LVAT taip pat yra nurodęs, kad atsakovas turi teisę atlikti tik tuos konkrečius veiksmus, kuriuos numato teisės normos (2003 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-806/2003). Teisės normų gali būti įvairių – imperatyvių ir dispozityvių, reguliuojančių, apsauginių ir kt. Vis dėlto ne bet kokios normos pažeidimas gali būti vertinamas kaip veiksmų neteisėtumas. Sprendžiant valstybės, šiuo atveju atstovaujamos Departamento, atsakomybės klausimą, itin svarbu ieškoti tinkamo balanso, kuris padėtų teisingai kompensuoti nukentėjusiojo nuo valdžios neteisėtų veiksmų praradimus, tačiau kartu neapribotų valstybės galimybių toliau tinkamai ir efektyviai vykdyti savo funkcijas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog sprendžiant Europos Sąjungos atsakomybės už jos institucijų ir pareigūnų padarytą žalą klausimus, atsakomybė Europos Sąjungai atsiranda tik tada, kai yra padarytas gana rimtas aukštesnės galios teisės normos, skirtos individualaus asmens apsaugai, pažeidimas (ETT 1971 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Nr. 5/71 Aktien-Zuckerfabrik Schöppenstedt prieš Europos Bendrijų Tarybą, Teismų praktikos rinkinys, 1971. P. 00975).
3. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Administracinių teismų praktika rodo, kad netgi ir panaikintas administracinis aktas pats savaime nesukelia viešosios atsakomybės. Žalos atlyginimas ir akto panaikinimas yra du skirtingi teisių gynimo būdai. LVAT ne kartą yra nurodęs, kad sprendimo panaikinimas nėra absoliutus pagrindas konstatuoti, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, pakankami kilti turtinei žalai. Teismas šioje byloje netikrino tariamų neteisėtų Departamento veiksmų deliktinės atsakomybės kontekste, remdamasis iš esmės tik teisinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nagrinėtos kituose teismų sprendimuose (LVAT 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-308/2013).
4. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Departamento manymu, pareiškėjo sutikimas pateikti informaciją buvo net ne numanomas, o aiškiai išreikštas – išdėstytas raštu, savo iniciatyva atvykus į Departamento miesto agentūrą dėl aplinkybių išaiškinimo. Atsižvelgiant į aplinkybes, galima teigti, jog pareiškėjas suprato, kad jo elgesys gali būti žalingas jam pačiam, tačiau manė, jog žalos jam pavyks išvengti. Reaguodamas į Departamento Vilniaus agentūros įvardintą kvietimą, siekiant išsiaiškinti dėl galbūt vykdomų aplinkosauginių pažeidimų, nurodytu laiku į Departamento Vilniaus miesto agentūrą atvyko ne UAB „TRANSPORTO MAZGAS“ direktorius, o pareiškėjas, kuris aplinkos apsaugos pareigūnams pateikė darbo pažymėjimą (kaip neginčijamą įrodymą, jog turi kompetenciją išaiškinti kvietime nurodytas aplinkybes) ir raštu išdėstė paaiškinimą. Direktoriaus pavaduotojo pareigybė bendrovėje pareigūnams sudarė pagrindą manyti, jog tai yra tinkamas UAB „TRANSPORTO MAZGAS“ atstovas. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje nurodytos aplinkybės tik patvirtina faktą, jog nepakako byloje esančių įrodymų viseto pareiškėjo kaltei įrodyti. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas nepreziumavo Departamento Vilniaus miesto agentūros neteisėtų veiksmų. Departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūnai siekė viešojo intereso tikslų – užtikrinti visuomenės teisę į sveiką ir švarią aplinką.
5. Teismui nusprendus netaikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatų, pažymi, jog CK 6.282 straipsnyje yra įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas (jeigu žala padidėjo dėl paties pareiškėjo veiksmų) arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (jeigu žala atsirado dėl pareiškėjo veiksmų), kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Tokiu atveju žalos atsiradimo kaltė yra mišri – ir Departamento, ir pareiškėjo. Didelis neatsargumas yra pagrindas sumažinti žalos atlyginimą arba visiškai atsisakyti ją atlyginti.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–81) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagal pateiktus į bylą bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą nustatė ir sprendimą motyvavo tuo, jog institucijos raštai buvo siųsti bendrovės direktoriui, o atsakomybė pritaikyta pavaduotojui (A. M.), dėl ko teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu pripažintini neteisėtais. Departamento Vilniaus miesto agentūros inspektorius, siekdamas inkriminuoti pareiškėjui administracinį teisės pažeidimą, esant abejonėms dėl jo kaltumo, nepagrįstai pradėjo administracinio teisės pažeidimą teiseną, nesielgė tiksliai ir konkrečiai – neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti valstybės pareigūnas. Esant įrodytiems šiems neteisėtiems veiksmams, esant įrodytai (apeliantas neginčija) pareiškėjo turtinei žalai už jam advokato suteiktas teisines paslaugas, tampa įrodytu ir priežastinis ryšys tarp apelianto pareigūnų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos turtinės žalos. Apeliantas siekia paneigti ir kitaip interpretuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, t. y. apeliantas savitai teikia motyvus dėl įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarimo, kurio pats apeliantas neskundė Vilniaus apygardos teismui, tuo nepagrįstai perkeldamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarimo pagrįstumo įvertinimo naštą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Byloje nebuvo nustatyta ir tam nebuvo jokio pagrindo, kad pareiškėjas suvokė, jog jam atvykus į Vilniaus miesto agentūrą dėl aplinkybių išaiškinimo, jis kokiu tai būdu sutiko, kad jam dėl to bus padaryta žala ateityje dėl būsimų teisinių paslaugų išlaidų patyrimo. Pareiškėjas pagrįstai skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo bei CK normomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, atlyginimą. Šį teisinį reglamentavimą šioje byloje tiesiogiai ir pagrįstai bei teisingai pritaikė ir teismas. Todėl teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareigūnai aplaidžiai atliko administracinio teisės pažeidimo tyrimą, dėl ko pareiškėjas buvo neteisėtai nubaustas ir dėl nuobaudos panaikinimo turėjo bylinėtis teisme, dėl ko dėl teisinių paslaugų turėjo papildomų išlaidų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi žala turtui yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, bet ir su tuo susijusios išlaidos. Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-913/2008 yra pažymėjęs, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad (atlygintina) žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose žalos atlyginimo bylose ne kartą yra pasisakyta, jog pripažinus institucijos (pareigūno), nagrinėjusios administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtą nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda galimybė nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą. „<...> vis dėlto, esminis momentas yra, ar administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. veikiant neteisėtai. Jei taip, spręstinas klausimas, ar tokiais veiksmais buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala ir ar tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Priešingu atveju, t. y. nesant neteisėtų veiksmų surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neturėtų būti sprendžiamas.
Laikytinas tos pozicijos, kad tais atvejais, kai administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama dėl įrodymų stokos, dar nereiškia, kad institucija surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą (pareiškusi atitinkamą kaltinimą) veikė neteisėtai ar nesilaikydama bendrųjų aptartų reikalavimų. Kaip jau buvo minėta, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, kokie veiksmai, nepriklausomai nuo to, kad administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, buvo priešingi teisės aktų reikalavimams ar bendrosioms pareigoms.
Be kita ko, pabrėžtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo neįrodžius konkretaus asmens kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama yra teisinis pagrindas ar ne pripažinti konkretų asmenį padarius administracinį teisės pažeidimą, bet nėra sprendžiama bei nusprendžiama dėl civilinės atsakomybės sudėties elementų buvimo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).
Vilniaus apygardos administracinis teismas Departamento veiksmų neteisėtumą susiejo su ta aplinkybe, jog institucijos raštai buvo siųsti bendrovės direktoriui, o atsakomybė pritaikyta pavaduotojui (J. M.).
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo apie teismo pareigą, konstatuojant institucijos veiksmų neteisėtumą, įvardyti ir konkrečią teisės normą, kurią pažeidė viešojo administravimo subjektas, o kadangi tai nebuvo padaryta, mano, nebuvo ir pagrindo teigti apie Departamento neteisėtus veiksmus.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 5110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tyčinis kliudymas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, vykdantiems aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, tikrinti įmones, įstaigas, organizacijas ir objektus - užtraukia vienokio dydžio baudą piliečiams, o kitokio dydžio baudą – pareigūnams. Įstatymų leidėjas nenurodė, kad administracinėn atsakomybėn, kaip pareigūnas, turi būti traukiamas būtent teisinio vieneto vadovas. Paliko tai spręsti institucijai, turinčiai teisę už šį pažeidimą surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą bei priimti nutarimą. Šiuo konkrečiu atveju inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo subjektu pasirinktas J. M., kaip asmuo atvykęs į instituciją bei davęs paaiškinimus, bet, kaip vėliau nustatyta įsiteisėjusiu teismo nutarimu, negalėjęs būti tinkamu subjektu dėl atsakomybės pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 5110 straipsnio 1 dalį (b.l. 20-29).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad institucijos raštai buvo siųsti bendrovės direktoriui, o atsakomybė pritaikyta pavaduotojui, savaime nelemia institucijos veiksmų neteisėtumo, tačiau pati pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės buvo teisinga – Departamento veiksmai pagrįstai pripažinti neteisėtais.
Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto administracinio teisės pažeidimo byloje, nesimato, jog būtent asmuo trauktas administracinėn atsakomybėn buvo atsakingas už Departamentui reikalingos informacijos pateikimą, t. y. protokole nenurodyti teisės aktai (nepriklausomai nuo jų lygmens, formos), lemiantys už nurodytų veiksmų neatlikimą būtent A. M., kaip pareigūno, atsakomybę. Taip, teigtina, buvo pažeistas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 248 straipsnis, reikalaujantis visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, o taip pat bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai bei rūpestingai, traukiant konkretų asmenį administracinėn atsakomybėn. Esant tokioms aplinkybėms buvo pakankamas pagrindas Departamento veiksmus pripažinti neteisėtais.
Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio ir žalos) teisinių abejonių nekyla. Jos pirmosios instancijos teismo buvo aptartos. Apeliacinės instancijos teismas tvirtintina pastarąsias egzistavusiais, nebeatkartodamas Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentacijos.
Teismo priteista žalos atlyginimo suma, kurią iš esmės sudaro išlaidos patirtos teisinei gynybai administracinio teisės pažeidimo byloje, paliktina nepakeista. Minėtos išlaidos buvo pagrįstos byloje esančiais dokumentais ir turi būti atlygintos. Priimtiną sprendimą įtvirtina ir administracinė jurisprudencija analogiško pobūdžio bylose.
Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs: „Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas pareiškėjui priteistinos turtinės žalos klausimas, kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, jog administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje buvo priimtas paminėtas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimas, pareiškėjas sumokėjo už advokato paslaugas jo prašomą atlyginti sumą (4 986,50 Lt). Šios pareiškėjo išlaidos pagal savo prigimtį ir ABTĮ 44 straipsnio taikymo prasme yra priskirtinos proceso nurodytoje administracinio teisės pažeidimo byloje išlaidų kategorijai. Tačiau civilinės (deliktinės) atsakomybės instituto taikymo požiūriu jos yra laikytinos asmens patirtais tiesioginiais nuostoliais, kurie, esant civilinės (deliktinės) atsakomybės taikymo sąlygų visumai, turi būti atlyginami juos turėjusiam asmeniui visiškai (CK 6.249 str. 1 d.)“ (administracinė byla Nr. A143-339/2014; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1720/2010, kurioje priteistos atstovavimo išlaidos administracinio teisės pažeidimo byloje kaip žala pagal Civilinį kodeksą).
Apeliaciniame skunde teigta apie žalos mažinimo galimybę turint omenyje nukentėjusiojo asmens kaltės dydį. Didelis neatsargumas būtų pagrindas sumažinti žalos atlyginimą arba visiškai atsisakyti ją atlyginti.
Tačiau tikrinamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas veikė priešingai teisei, todėl nėra ir pagrindo perkelti dalį kaltės jam bei tokiu būdu mažinti žalos dydį. Pažymėtina, jog „<...> visų pirma valstybės ir savivaldybių institucijos privalo elgtis teisėtai bei prisiimti atsakomybę už tai“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).
Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius