Civilinė byla Nr. eB2-570-480/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00472-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4;

 (S)

3.2.7.1 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Albina Rimdeikaitė,

sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,

dalyvaujant ieškovui E. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. S. ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos, palūkanų priteisimo, padarytos žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje – likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Agovita“, ir

n u s t a t ė :

ieškovas E. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo V. J. subsidiariai su likviduojama dėl bankroto uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Agovita“ 10 000 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (2022 m. kovo 28 d. nutartimi civilinė byla dalyje pagal ieškovo E. S. ieškinį UAB „Agovita“ dėl skolos priteisimo nutraukta, nutartis įsiteisėjo 2022 m. balandžio 6 d.).

Ieškinyje nurodo, kad ieškovas 2020 m. liepos 24 d. į UAB „Agovita“ banko sąskaitą pervedė 10 000 Eur. UAB „Agovita“, veikdama per direktorių V. J., pateikė ieškovui 2020 m. liepos 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, įsipareigojant skolą grąžinti iki 2020 m. rugsėjo 24 d., tačiau suėjus skolos grąžinimo terminui UAB „Agovita“ skolos negrąžino. Ieškovas ieškinyje UAB „Agovita“ direktorių nurodo kaip atsakovą dėl skolos, nes atsakovas V. J., klaidindamas kreditorių, konkrečiai šiam kreditoriui padarė žalą. Atsakovas V. J. vykdė UAB „Agovita“ direktoriaus pareigas nuo 2019 m. rugsėjo 5 d.

Atsakovas V. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Ieškinys su priedais ir teismo pranešimu dėl atsiliepimo pateikimo jam laikomi įteiktais 2022 m. vasario 26 d. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalis).

Ieškinys atmestinas

Remiantis ieškovo E. S. (toliau – ieškovas) paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 2020 m. liepos 24 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu (toliau – Vekselis) UAB „Agovita“ (vekselio davėjas), kurią atstovavo direktorius V. J., įsipareigojo (duomenys neskelbtini) vienuolynui (vekselio turėtojui) iki 2020 m. rugsėjo 24 d. sumokėti 10 000 Eur sumą. Pažymėtina, kad 2020 m. liepos 24 d. pavedimu (duomenys neskelbtini) vienuolynas į UAB „Agovita“ sąskaitą atliko 10 000 Eur mokėjimą. Suėjus nurodytam mokėjimo terminui, Vekselis nebuvo pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo. 2021 m. liepos 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius – (duomenys neskelbtini) vienuolynas perleido naujajam kreditoriui – ieškovui visas materialines ir procesines teises, kylančias iš 2020 m. liepos 24 d. mokėjimo pavedimo 10 000 Eur sumai į skolininkės UAB „Agovita“ sąskaitą, 2020 m. liepos 14 d. paprastojo vekselio, išduoto mokėtojos UAB „Agovita“.

Nagrinėjamos bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 9 d. Kauno apygardos teismas UAB „Agovita“ iškėlė bankroto bylą. Nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo tesimas konstatavo, kad iš viešųjų registrų duomenų nustatyta, jog UAB „Agovita“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2019 m. rugpjūčio 9 d., jos vadovas nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. buvo V. J.. Įmonės balanso už 2019 metus duomenys patvirtino, kad atsakovė 2019 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 16 483 Eur (ilgalaikis turtas – 532 Eur, kurį sudarė materialusis turtas; trumpalaikis turtas – 15 951 Eur, iš kurio atsargos – 4 349 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 1 059 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 16 483 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (per vienerius metus mokėtinos sumos ir po vienerių metų mokėtinos sumos) sudarė 15 849 Eur sumą. Atsakovės 2019 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtino, kad įmonės nuostolį sudarė 1 866 Eur. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad atsakovės atžvilgiu dėl skolų priteisimo 2020–2021 m. buvo užvestos 5 bylos (2 iš jų užbaigtos teismui priimant preliminarius sprendimus, 1 – sprendimus už akių, 2 – teismo įsakymus, visi šie teismų procesiniai sprendimai šios nutarties priėmimo dienai buvo įsiteisėję). Antstolių informacinės sistemos duomenys patvirtino, kad atsakovės atžvilgiu 2020–2021 m. užvesta 6 vykdomosios bylos (bendra išieškoma suma sudarė 34 096,48 Eur).

2022 m. kovo 16 d. nutartimi teismas patvirtino bankrutuojančios UAB „Agovita“, kreditorių ir jų finansinių reikalavimų, kurių neginčija nemokumo administratorė, sąrašą, tarp jų – ieškovo E. S. finansinį reikalavimą 10 000 Eur sumai. Nemokumo administratorės kartu su 2022 m. kovo 14 d. prašymu patvirtinti kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą pateikti dokumentai rodo, kad ieškovas savo 10 000 Eur finansinį reikalavimą grindė minėtu Vekseliu ir Reikalavimo perleidimo sutartimi. 2022 m. kovo 28 d. nutartimi teismas civilinę bylą dalyje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovei bankrutuojančiai UAB „Agovita“ dėl skolos priteisimo nutraukė.

Nagrinėjamu atveju ieškovas Vekselio sudarymo teisėtumo neginčija, teigia, kad Vekselis buvo pasirašytas įmonės vardu, tačiau V. J. (toliau – V. J.) sąmoningai pasirašė Vekselį įmonės vardu, neketindamas grąžinti paskolintų pinigų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas, teigiantis turintis patirties versle ir sutarčių sudaryme, bendraujantis su vienuolyno vienuoliais, paaiškino jam žinomas pinigų skolinimo aplinkybes. Pasak ieškovo, vienuoliai V. J. anksčiau jau buvo davę  1 500 Eur be jokių raštelių. Vienuoliai vadovaujasi Evangelija; norinčiam pasiskolinti – neatsakyti. Kreipęsi patarimo vienuoliai jam nurodė, kad žmogus nori pasiskolinti 10 000 Eur verslui, žmogus buvo banke, bet jam niekas neskolina. Kadangi banke neskolina, vadinasi yra kažkokios rizikos ir ieškovo vienareikšmis patarimas buvo ne (skolinti), dėl ko labai nuliūdo Tėvas K., tačiau vėliau nuvykęs į vienuolyną ieškovas sužinojo apie paskolintus pinigus. Vienuoliai sakė neis bylinėtis: tokia Dievo valia. Ieškovo iniciatyva buvo pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartis ir iškelta civilinė byla. Ieškovo įsitikinimu, įmonė gavo pinigus negalėdama jų grąžinti, todėl mano, kad V. J. už tai atsakingas. Pareikštu reikalavimu ieškovas prašo jam iš atsakovo V. J. subsidiariai su UAB „Agovita“ priteisti 10 000 Eur ir 5 procentų procesines palūkanas. Tokį savo reikalavimą kildina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvienam asmeniui pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Teismas pažymi, kad subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė. Jos esminis bruožas tas, kad subsidiarus skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą bendrąją subsidiaraus skolininko atsakomybės taisyklę kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai, kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo; jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Įstatyme kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariam skolininkui nesiejama su išieškojimo pagal kreditoriaus reikalavimą pagrindiniam skolininkui pabaiga. Papildomo skolininko subsidiariosios atsakomybės prievolė gali būti teismo konstatuota tiek toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo pagrindiniam skolininkui, tiek atskiroje byloje pagal kreditoriaus ieškinį subsidiariam skolininkui.

Jau minėta, aplinkybę, kad ieškovas pareiškė reikalavimą pagrindiniam skolininkui – UAB „Agovita“ patvirtina tas faktas, jog UAB „Agovita“ bankroto procese yra patvirtintas ieškovo 10 000 Eur finansinis reikalavimas. Viena vertus, ieškovas byloje neįrodinėjo apie UAB „Agovita“ negalėjimą įvykdyti jam prievolę, kita vertus, bankroto procesas tebevyksta ir nėra galimybės nustatyti, ar bus patenkinti, ir jeigu taip – kokia dalimi bus patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2012). Vertinant vadovo ir dalyvio atsakomybės pagrindus kasacinis teismas yra nurodęs, jog „...dalyvis per se (iš lot. savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. <...> Esant dalyvio ir valdymo organo civilinės atsakomybės pagrindų konkurencijai, akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2. 87 straipsnio 7 dalį. <...> Jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tokio ieškinio pagrindo, kaip prieš tai pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas, ieškovas apskritai nesuformulavo ir jo byloje niekaip neįrodinėjo. Ieškinyje ieškovas akcentavo būtent tai, kad vadovo veiksmų neteisėtumas kildinamas ne iš pareigų, nurodytų CK 2.87 straipsnyje, pažeidimo (kurias vykdydamas vadovas turi atsižvelgti į visų bendrovės grupių, tarp jų ir kreditorių, interesus), bet iš bendrosios pareigos elgtis taip, kad nedarytum žalos kitam asmeniui, pažeidimo.

Įstatymų leidėjas CK 6.263 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinęs asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. 

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Civilinė (deliktinė) atsakomybė galima tik nustačius visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bylose, kuriose reiškiamas reikalavimas atlyginti padarytą žalą, iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Byloje kilus ginčui dėl žalos atlyginimo teismas nustato ir įvertina faktines aplinkybes, turinčias įrodomosios reikšmės deliktinės atsakomybės sąlygoms konstatuoti. Kiekvienos konkrečios bylos individualios aplinkybės gali patvirtinti arba paneigti kurias nors iš įstatyme įvardytų deliktinės atsakomybės sąlygų. Tik nustačius visas išvardytas įstatyme sąlygas, galima spręsti dėl deliktinės atsakomybės taikymo ir apimties.

Tai, kad deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis materialinės teisės normomis ieškovas ieškinyje nesirėmė, nereiškia šios bylos nagrinėjimo ribų peržengimo (ieškinio pagrindo pakeitimo ar išplėtimo), nes teismas bylą nagrinėja pagal faktinį ieškinio pagrindą, o nustatytų bylos aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001, 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1446/2002, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi ir tai, kad civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 105 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas teigia, kad atsakovo V. J. neteisėtumas konkretaus kreditoriaus (ieškovo) atžvilgiu pasireiškė šio kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei pateikiant vekselį ieškovui, ir kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais, siekiant paskolos (pinigų) iš ieškovo gavimo.

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, įstatymui, teismui ar kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o pagal 27 straipsnį – žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas. Nepaisant minėtų konstitucinių nuostatų, pradinio kreditoriaus atstovas, bendravęs su atsakovu V. J. skolinant įmonei pinigus, atlikęs mokėjimo pavedimą, raštu atsisakė liudyti teisme, motyvuojant, kad vienuoliai neina į teismą (2022 m. balandžio 11 d. Nr. DOK-9518). Pagal bylos duomenis, atsakovas V. J. nesąžiningai naudodamasis procesinėmis teisėmis teismo siunčiamų dokumentų, šaukimų nepriima, į paskirtus tesimo posėdžius neatvyksta. Jau minėta, 2022 m. liepos 4 d. teismo posėdyje ieškovas paaiškino jam žinomas pinigų skolinimo aplinkybes. Taigi, pagal paties ieškovo paaiškinimus, atvykęs į vienuolyną skolintis pinigų V. J. paaiškino, kad nori pasiskolinti 10 000 Eur verslui, buvo nuvykęs į banką, bet bankas neskolina. Tiek Vekselyje aiškiai nurodyta, kad mokėtojas yra  UAB „Agovita“, tiek pavedimu pinigai pervesti įmonei. Vadinasi, vienuoliai, kuriuos ieškovas konsultavo, negalėjo nesuprasti ir suprato, kad pinigus skolina įmonei. Toks V. J. elgesys nėra prieštaraujantis įprastai verslo praktikai. Teismo vertinimu, ieškovo deklaratyvus aiškinimas, kad V. J. skolinosi pinigus, neketindamas jų grąžinti, nėra pakankamas kreditoriaus klaidinimo faktui įrodyti (CPK 185 straipsnis).

  Teismas, ištyręs byloje reikšmingas aplinkybes, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir remiantis faktų tikėtinumo pusiausvyros taisykle, daro išvadą, jog atsakovas V. J. neteisėtų veiksmų, skolindamas įmonės vardu pinigus iš pradinio kreditoriaus, neatliko (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Nenustačius atsakovo V. J. neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovo civilinė atsakomybė negalima, nes civilinei atsakomybei kilti būtinas visų šios atsakomybės sąlygų buvimas: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala ir nuostoliai (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ši aplinkybė pripažįstama pagrindu atmesti ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovui, o dėl kitų atsakomybės sąlygų, kaip ir jo subsidiarios atsakomybės teismas plačiau nepasisako. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti jo kaltės, o taip pat nėra ir priežastinio ryšio.

 Ieškinį atmetus, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais,

n u t a r i a :

ieškovo E. S. ieškinį atsakovui V. J. dėl padarytos žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo atmesti.

Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                                                                Albina Rimdeikaitė