Civilinė byla Nr. 2A-469-638/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16312-2019-5

Procesinio dokumento kategorija 2.4.2.8

        (S)

Kauno

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 20 d.

Kaunas

Kauno

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Pareiškėjai A. S., E. S. ir J. S. patikslintame pareiškime prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą pagal Kauno miesto savivaldybės 2009 m. birželio 11 d. statinių (duomenys neskelbtini)išdėstymo planą, parengtą VĮ Registrų centro Kauno filialo matavimo specialistės A. D., ir matininkės N. Č. 2019 m. spalio 22 d. parengtą „Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą (reg. Nr. 20/113041) adresu Kauno m. sav.,(duomenys neskelbtini)“, kad A. S. įgyja nuosavybės teisę į ūkio pastatą 2811ž, adresu(duomenys neskelbtini), kurio plotas 25,92 kv. m, ir ūkio pastato 20I1ž, adresu(duomenys neskelbtini), sandėliuką, pažymėtą indeksu 1-7, kurio plotas 5,60 kv. m, J. S. ir E. S. įgyja nuosavybės teisę po ½ dalį į ūkio pastatą 24I1ž, adresu (duomenys neskelbtini)(2 t., b. l. 65–69).

2.       Pareiškėjai A. K., D. J., D. J., R. S. ir R. B. patikslintu pareiškimu prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą pagal Kauno miesto savivaldybės pagal Kauno miesto savivaldybės 2009 m. birželio 11 d. statinių (duomenys neskelbtini)išdėstymo planą, parengtą A. D. ir matininkės N. Č. 2019 m. spalio 22 d. parengtą „Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą (reg. Nr. 20/113041) adresu Kauno m. sav.,(duomenys neskelbtini)“, kad A. K. įgyja nuosavybės teisę į ūkio pastato 18I1Ž adresu(duomenys neskelbtini), sandėliuką, pažymėtą indeksu 1-1, kurio plotas 5,21 kv.m,  D. J. ir D. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyja po ½ dalį sandėliuko, pažymėto indeksu 1-3, kurio plotas 8,60 kv. m ir po ½ dalį sandėliuko, pažymėto indeksu 1-4, kurio plotas 9,20 kv. m, esančius ūkio pastate 20I1ž adresu(duomenys neskelbtini),  R. S. įgyja nuosavybės teisę į ūkio pastato 20 I1ž adresu(duomenys neskelbtini), sandėliuką, pažymėtą indeksu 1-8, kurio plotas 5,04 kv. m ir R. B. įgyja nuosavybės teisę į ūkio pastato 20I1ž sandėliuką, pažymėtą indeksu 1-5, kurio plotas 30,37 kv. m.

3.       Pareiškimuose nurodė ir paaiškino, kad pareiškėjai yra gyvenamojo namo(duomenys neskelbtini), butų savininkai. Visi gyvenamojo namo, išskyrus butą Nr. 9, butai buvo įgyti nuosavybės teise pirkimo–pardavimo iš valstybės (savivaldybės) sutartimis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymu Nr. I-1374, t. y. privatizavimo įstatymu. Pareiškėjai, šioje byloje savo butus nuosavybės teise vėliau jau įgijo kitais pagrindais - dovanojimo sutartimis, pirkimo–pardavimo sutartimis iš savininkų, kurie įgijo butus pagal privatizavimo įstatymą, paveldėjimu pagal įstatymą, teismo sprendimu ar kitais būdais. Visi šio namo gyventojai naudojasi dabar ir naudojosi dar tarybiniais laikais sandėliukais, kurie buvo ir yra ūkio pastatuose. Šiuose pastatuose esantys sandėliukai - gyvenamojo namo butų priklausiniai ir privalėjo būti privatizuoti (parduoti) kartu su butais, pirkimo–pardavimo sutartyse juos įvardijant kaip priklausinius. Pareiškėjai nurodė, kad į namo butų privatizavimo įkainavimo aktus nebuvo įtraukti sandėliukai, kuriais namo gyventojai naudojasi nuo 1958-1962 metų. Rašytinių įrodymų, kad minėtuose ūkio pastatuose, inventorizuotuose ir pažymėtuose archyvinėje gyvenamojo pastato inventorizacijos byloje, yra butams priskirti sandėliukai, pareiškėjai neturi. Namo butų pirmieji savininkai, butų nuosavybę įgiję pagal privatizacijos įstatymą, nuosavybės teisę į butus perleisdami kitiems savininkams, kartu perdavė ir sandėliukus, kuriais dabar naudojasi pareiškėjai. Aukščiau įvardintą faktą patvirtina vienintelis rašytinis įrodymas - Kauno miesto savivaldybei priklausančio buto(duomenys neskelbitni), pasas, sudarytas 2001 m. gegužės 7 d. Šį pasą sudarė buto nuomotojas, t. y. Kauno miesto savivaldybė ir pasirašė jos darbuotojas G. J.. Pasą taip pat pasirašė ir buto nuomininkė A. M.. Buto Nr. 9 pase aiškiai nurodyta, kad nuomininkė naudojasi dviem sandėliukais ūkiniame pastate 20I'/m. Pabrėžtinas faktas, kad 1996 m. Kauno m. žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos užsakymu buvo parengtas „S. P. g. 19-21-23 sumažintos apimties detalus planas“, kuriame suprojektuotas valstybinės žemės sklypas Nr. 4-1130 m2, skirtas visų ūkio pastatų, esančių šiame žemės sklype naudojimuisi. Į šio žemės sklypo ribas patenka ir ūkio pastatai, kuriuose yra sandėliukai. Šie sandėliukai viešajame registre neįregistruoti nei Lietuvos valstybei, nei Kauno m. savivaldybei. Sandėliukai taip pat neįregistruoti nuosavybės teise ir kitų asmenų. Pareiškėjas A. S. butą adresu(duomenys neskelbtini), įsigijo 2012 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutartimi iš D. S., kuri butą nuosavybės teise buvo įgijusi 1998 m. spalio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, reg. Nr. 6161. Kartu su butu D. S. perdavė ir sandėliuką. Pareiškėjas A. K. laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2018 m. liepos 11 d. buvo buto adresu (duomenys neskelbtini)nuomininkas, taip pat naudojosi ir sandėliuku Nr. 5. Butas nuo 1999 m. gruodžio 27 d. priklausė Kauno miesto savivaldybei. Šiuo metu A. K. yra minimo buto savininkas ir toliau naudojasi perduotu sandėliuku Nr. 5. Pareiškėja R. S. butą (duomenys neskelbtini)įsigijo 2011 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 4VJ-2390 iš R. S. ir L. S., kurie šį butą buvo įgiję 2007 m. gruodžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 4VJ-27557. Buvę buto savininkai su butu R. S. ir E. S. perdavė ir sandėliuką Nr. 2. Pareiškėjai D. J. ir D. J. butą adresu(duomenys neskelbtini), įsigijo 2008 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2-3212. Buvę buto savininkai su butu kartu perdavė ir sandėliukus.  UAB „Avadi“ šioje byloje turi suinteresuotumą, nes nori ūkinių pastatų vietoje įrengti sau dar vieną įvažiavimą, tačiau tai išeina už jų detalaus sklypo ribų.

4.       Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu (2 t., b. l. 98–106) su patikslintais pareiškimais nesutiko. Nurodė ir paaiškino, kad pareiškėjai neįrodė įstatyme nustatytų įgyjamosios senaties sąlygų. Ginčo sandėliukai sukurti nesilaikant teisės normų nustatytų statybos reikalavimų.

5.       Suinteresuotas asmuo UAB „Avadi“ atsiliepimu (3 t., b. l. 5–9) prašė pareiškimus atmesti. Nurodė ir paaiškino, kad ūkiniai pastatai yra avarinės būklės, nepateikti jų statybos teisėtumą patvirtinantys įrodymai, todėl jie turėtų būti nugriauti. Jie yra už pareiškėjų gyvenamojo namo žemės sklypo ribų, valstybinėje žemėje, todėl sandėliukai gyventojams nėra priskirti. Sandėliukai yra valstybės nuosavybė, nes jų sukūrimo metu visa nuosavybė buvo valstybinė. Pareiškėjai šios prezumpcijos nepaneigė.

6.       Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos byloje pateikė atsiliepimą, kuriame prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra (2 t., b. l. 147–150).

7.       Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija byloje pateikė atsiliepimą (3 t., b. l. 96–105), prašė pareiškimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti nėra.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Kauno 

9.       Teismas nurodė, kad vadovaujantis LTSR Komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinių nurodymų 37 punktu, namų valdų, kuriose yra savavališkos statybos statinių, inventorizacijos bylose anksčiau buvo daromi savavališkos statybos atžymėjimai, 46 punkte nurodyta, kad apie gyventojų savavališkai pastatytus ūkinius pastatus, garažus, šiltnamius ir kitus statinius techninės inventorizacijos bylos viršelio ir žemės sklypo plano viršutinėje dalyje daroma atžyma, uždedant spaudą „savavališka statyba“. Teismas, susipažinęs su namų valdos, esančios adresu (duomenys neskelbtini)techninės apskaitos byla nustatė, kad šios bylos pirmajame lape 1993 m. gruodžio 7 d. eilei statinių, tame tarpe ir ūkiniams pastatams 18I1m, 19I1m ir 20I1m buvo uždėtas spaudas „savavališka statyba“. Teismas pažymėjo, kad vėliau ūkiniai pastatai 18 I1m ir 19 I1m buvo perstatyti ir 2002 m. sausio 10 d. kadastrinių matavimų metu pastato 18 I1m ribose buvo atžymėti nauji atskiri ūkiniai pastatai 18I1ž, 24 I1ž, 25 I1ž, 26 I1ž bei 27I1ž. Teismas nurodė, kad nedidelėje ūkinio pastato 20I1m dalyje taip pat buvo pažymėtas naujas atskiras ūkinis pastatas 28I1ž, tačiau ūkinis pastatas 20I1m, kuris 1993 metais buvo fiksuotas kaip savavališka statyba, yra išlikęs iki šiol. Būtent į šiame savavališkai pastatytame ūkiniame pastate esančius sandėliukus pretenduoja pareiškėjai A. S., D. J., D. J., R. S. ir R. B.. To meto teisės aktai draudė savavališkai pastatytų statinių registraciją. Teismas nurodė, kad šis draudimas buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos“ 1, 5 ir 6 punktuose, nurodant, kad būtina registruoti visus statinius, prieš tai juos inventorizavus, bei akcentuojant, kad neregistruojami laikini arba savavališkai pastatyti statiniai. Statinio neužregistravimas po jo inventorizacijos fakto leidžia teismui vertinti kaip labiausiai tikėtiną situaciją, kad ginčo statinys neatitiko registruotiniems nekilnojamojo turto objektams keliamų reikalavimų (CPK 185 str.). Techninės apskaitos byloje iki šiol nėra panaikintas spaudas apie šio pastato savavališką statybą, todėl teismas konstatavo, jog jis iki šiol yra savavališka statyba, o savavališkos statybos rezultatas negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas (CPK 178 str., 185 str.).

10.       Teismas nurodė, kad VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko duomenimis, nei ūkio pastatai, nei juose esantys sandėliukai kaip nekilnojamieji daiktai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ūkiniai pastatai nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka, todėl jie negali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu (civilinė byla Nr. 2A-161-569/2019). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai byloje nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į archyvus ar į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančių dokumentų ar kitų dokumentų, pagrindžiančių ūkio pastatų statybos teisėtumą, gavimo.

11.       Teismas nurodė, kad ūkinio pastato 18I1ž statybos metai nurodyti 1958 m. LTSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 buvo patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, kurios 16 punktas draudė savavališkai pastatytus pastatus registruoti. Be to, LTSR Komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinių nurodymų 36 punkte buvo nurodyta, kad savavališka statyba laikomi visi po 1958 m. rugpjūčio 1 d. be leidimo pastatyti ar perstatyti gyvenamieji namai, jų dalys, priestatai, antstatai, ūkio pastatai, kiemo rūsiai, šiltnamiai. Teismas vertino, kad toks teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ginčo statinio statybos laikotarpiu (1958 m.) egzistavo reikalavimai statybos darbams įforminti, kuriuos patvirtinančių įrodymų į bylą pareiškėjas nepateikė (CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad kitų dviejų ūkinių pastatų 24I1ž ir 28 I1ž statybos metai nurodyti 1999. Tuo metu galiojo 1964 m. civilinio kodekso 114 straipsnis, kuris numatė, kad fiziniai ar juridiniai asmenys (toliau – statytojai), kurie pasistatė, rekonstravo, statosi arba persistato ar rekonstruoja pastatą (statinį) ar įrenginį, ar jų dalis neturėdami dokumento, patvirtinančio, kad jiems priklauso nuosavybės teise ar yra išnuomotas, ar suteiktas naudotis žemės sklypas, arba nustatyta tvarka suderinto statybos projekto, arba neturėdami leidimo statybai, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto arba šiurkščiai pažeisdami statybos normas ar taisykles, neturi teisės tokiu pastatu (statiniu) ar įrenginiu naudotis ir disponuoti (parduoti, dovanoti, išnuomoti ir pan.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjai byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ūkio pastatai ir juose esantys sandėliukai gali dalyvauti civilinėje apyvartoje ir gali būti civilinių teisių objektu. Nesant valdymo teisės objekto, negali būti ir teisėto valdymo.

         III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu pareiškėjai A. S., D. J., D. J. ir R. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 20 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas A. S. reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo į ūkio pastatą 2811ž, adresu(duomenys neskelbtini), kurio plotas 25,92 kv. m., ir ūkio pastato 20I1ž, adresu(duomenys neskelbtini), sandėliuką, pažymėta indeksu 1-7, kurio plotas 5,60 kv. m., atmestas D. J. ir D. J. reikalavimas bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti po 1/2 dalį sandėliuko, pažymėto indeksu 1­3, kurio plotas 8,60 kv. m. ir po 1/2 dalį sandėliuko, pažymėto indeksu 1-4, kurio plotas 9,20 kv. m., esančius ūkio pastate 20I1ž adresu(duomenys neskelbtini),   atmestas R. S. reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo į ūkio pastatą 20 I1ž adresu(duomenys neskelbtini), sandėliuką, pažymėtą indeksu 1-8, kurio plotas 5,04 kv. m., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - A. S., D. J. ir D. J. ir R. S. pareiškimuose pareikštus reikalavimus dėl nuosavybės teisės įgijimo tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Teismas nenurodė, kokios teisės normos galiojo ginčo statinių statybos laikotarpiu, todėl nepagristai sprendė, kad ginčo statiniams buvo reikalingi statybą leidžiantys dokumentai ir nepagrįstai reikalavo tokius įrodymus pateikti pareiškėjams. Pareiškėjams nėra žinomas teisinis reguliavimas, pagal kurį 1962 metais buvo privaloma gauti statybos leidimą ūkinio pastato Nr. 20I1ž statybai ar atlikti kitą procedūrą, kad ši statyba būtų laikoma teisėta. Nei teismas, nei pareiškėjams oponuojantys bylos dalyviai, tame tarpe Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, nesugebėjo nurodyti, kokie teisės aktai reguliavo ginčo statinių kategorijai priskirtinų statinių statybą Kauno mieste ir koks tas reguliavimas buvo.

12.2.                      Byloje ne tik nebuvo atskleistas teisinis reguliavimas dėl ūkinių pastatų statybos 1962 m., tačiau už statybos teisėtumo kontrolę atsakinga valstybės įstaiga neturi jokių duomenų, kad šio statinio statyba yra savavališka. Todėl kyla klausimas, kokiu teisiniu pagrindu teismas nustatė, kad ginčo statinys iš viso turėjo turėti jo statybos teisėtumą pagrindžiančius dokumentus.

12.3.                      Pareiškėjams nėra žinomas teisės aktas, kuris 1962 m. reguliavo ūkinių pastatų statybą mieste, todėl, nesant duomenų, pagrindžiančių, kad tokių statinių statyba mieste buvo reguliuojama, darytina išvada, kad nebuvo teisės aktų, draudžiančių statyti bylai aktualius statinius, todėl jų statyba negali būti laikoma neteisėta.

12.4.                      Nesutiktina su teismo motyvu, kad vien ta aplinkybė, kad statiniai nebuvo registruoti Registrų centre, savaime reiškia, kad jie yra savavališkos statybos rezultatas. R. N. turto registre atlieka išviešinimo funkciją ir nėra skirta nustatyti statinio sukūrimo teisėtumą. Vien tai, kad statinys yra ar nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tai savaime nereiškia jo sukūrimo teisėtumo ar neteisėtumo. Statinio statybos teisėtumą/neteisėtumą nustato jo sukūrimo metu galioję teisės aktų reikalavimai statybai ir šių reikalavimų laikymasis. Atitinkamai, statinių teisėtumo siejimas su jų registracija Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjų nuomone, nėra logiškas.

12.5.                      Kauno

13.       Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad teismas įvertino, jog pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kokiu teisiniu pagrindu ūkinis statinys, kuriame yra sandėliukai, buvo statomas, taip pat tai, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad statinio statybai buvo skirtas žemės sklypas, kad šio ūkinio pastato statybai buvo gauta reikiama projektinė dokumentacija. Teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog byloje nesant duomenų, kad namų valdos byloje esantis spaudas apie statinio savavališką statybą panaikintas, labiausiai tikėtina situacija yra ta, kad ginčo statinys neatitinka registruotiniems nekilnojamojo turto objektams keliamų reikalavimų. Pareiškėjams nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, jog statiniai buvo sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, teismas sprendime pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad nėra galimybės konstatuoti, jog tokie statiniai gali dalyvauti civilinėje apyvartoje ir gali būti civilinių teisių objektu, nes nesant valdymo teisės objekto, negali būti ir teisėto jo valdymo. 

14.       Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad teismas, priešingai nei nurodo apeliantai, ginčijamame sprendime atskleidė ginčo sandėliukų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą bei įvardijo materialinės teisės normų, aktualių sandėliukų statybos įteisinimui, turinį. Ginčo sandėliukų sukūrimo metu (1958 - 1962 metais) galiojo Lietuvos M. T. 1962 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 281 patvirtinti individualios statybos nuostatai, pagal kuriuos statyba turėjo būti vykdoma tam tikslui skirtame sklype, gavus statybos leidimą ir parengus techninę dokumentaciją (projektą). Duomenų patvirtinančių, kad ginčo statiniai - sandėliukai šiuo metu yra įteisinti statybos įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjai į bylą nepateikė. Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nepateikė statybos teisėtumą įrodančių dokumentų, nei administracinių sprendimų dėl vėlesnio statybos įteisinimo. Pareiškėjai neįrodė visų įgyjamosios senaties būtinųjų sąlygų viseto egzistavimo.

15.       Suinteresuotas asmuo UAB „Avadi“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo statiniai yra savavališka statyba, o pareiškėjai neįrodė ginčo statinių statybos teisėtumo. Įrodinėjant statinių statybos aplinkybes į bylą nebuvo pateikti jokie nutarimai, sprendimai ar įsakymai dėl leidimo statyti ūkinius pastatus, taip pat nepateikti miesto vykdomojo komiteto sprendimai dėl tokio leidimo išdavimo. Tai patvirtina, kad nėra jokių dokumentų, kuriais būtų oficialiai įformintos statybos procedūros. Teismas teisingai sprendė, kad to meto teisės aktai draudė savavališkai pastatytų statinių registraciją. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Nėra pagrindo konstatuoti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, kadangi pareiškėjai neįrodė ir pirmosios sąlygos, t. y. kad jie nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. nėra daikto savininkai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

17.       Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo daikto tinkamumo įgyti pagal įgyjamosios senaties institutą (CK 4.69 straipsnio 1 dalis).

18.       Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu. Tai teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008).

19.       Apeliantai argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios teisės normos galiojo ginčo statinių statybos laikotarpiu, todėl nepagristai sprendė, kad ginčo statiniams buvo reikalingi statybą leidžiantys dokumentai. Teisėjų kolegija su šiais argumentais negali sutikti. Priešingai, negu kad teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ginčo statinių sukūrimo duomenis, kurie sukaupti namų valdos(duomenys neskelbtini), technikinės apskaitos byloje ir konstatavo, kad ūkinio pastato 18I1ž statybos metai nurodyti 1958 m., o kito ūkinio pastato 20I1m statybos metai nurodomi 1962 m. Kaip matyti iš technikinės apskaitos bylos, pastatai namų valdoje(duomenys neskelbtini), priklausė valstybiniam žinybiniam fondui, valdytojas - KEČ 1-a namų valdyba.

20.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos yra parengusi Teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje 1947–1992 metais, sąrašą (interneto prieiga https://vtpsi.lrv.lt/uploads/vtpsi/documents/files/istor%20naujai%20svetainei%202.pdf), kuris yra pradinis informacijos šaltinis sprendžiant apie ginčo pastatų statybą reglamentavusius teisės aktus šių pastatų sukūrimo laikotarpiu. Statybos politiką Lietuvoje sovietmečiu formavo ir jos įgyvendinimą reguliavo Lietuvos TSR M. T. (toliau –M. T.) ir Valstybinis statybos ir architektūros reikalų komitetas (toliau –VSARK), kuris 1963 metais buvo reorganizuotas į Valstybinį statybos reikalų komitetą (toliau –VSRK). Statybos valstybinę priežiūrą Lietuvoje vykdė Valstybinė statybos inspekcija (toliau –Inspekcija), kuri buvo VSARK, VSRK, VSK, SUM padalinys. Nuo 1997 metų Inspekcija pertvarkyta į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos. Sovietmečiu Lietuvoje dominavo valstybinė ir kooperatinė statyba ir tokia pat nuosavybės teisė į statinius. Privati statyba ir privačios nuosavybės teisė į statinius buvo leidžiama tik asmeninėse namų valdose.

21.       Šiuo atveju apeliantai patys savo skunde pripažįsta, kad ūkiniai pastatai nebuvo statomi kaip individualaus gyvenamojo namo priklausinys tuo tikslu suteiktame žemės sklype, todėl jų statybai negalėjo būti taikomi individualinę statybą reglamentavę teisės aktai. Kaip minėta, tai buvo valstybinio fondo gyvenamasis pastatas ir prie jo teisėtai galėjo būti statomi tik valstybinio/žinybinio fondo ūkiniai pastatai.  M. T. 1947 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 605 „Dėl tvarkos baigtiems statyti namams ir civilinės paskirties pastatams eksploatacijon priimti“ buvo nustatyta, kad miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse turi būti priimti eksploatacijon visi naujai pastatyti, atstatyti, rekonstruoti ir kapitališkai suremontuoti gyvenamieji namai ir civiliniai pastatai. Miestų ir apskričių vykdomiesiems komitetams pavesta tvirtinti statinių priėmimo naudoti valstybinių komisijų surašytus aktus ir duoti leidimus pradėti pastatus naudoti. Patvirtintos pastatų priėmimo naudoti taisyklės. Nustatyta, kad už savavališką nepriimtų naudoti pastatų naudojimą kalti asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn, šis nutarimas galiojo iki  1962 m. gegužės 31 d. VSARK 1962 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 105 „Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti tvarkos“ buvo patvirtinta gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties pastatų priėmimo naudoti instrukcija RSN 2 – 62, kuri įsigaliojo 1962 m. spalio 1 d. (nuo tos dienos neteko galio VSARK 1960 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 1 patvirtintos pastatų priėmimo naudoti taisyklės). Instrukcijoje numatyti reikalavimai priimamų naudoti pastatų baigtumui, nustatyta valstybinių komisijų skyrimo ir jų darbo tvarka, išvardyti joms teikiami statinių statybos dokumentai, nustatyta priėmimo naudoti aktų surašymo ir tvirtinimo tvarka. 

22.       M. T. 1949 m. sausio 15 d. nutarimu  Nr. 14 „Dėl teisinės pastatų registracijos Lietuvos miestuose, vasarvietėse ir kurortuose“ (Ch R., 1949, Nr. 1–5) buvo patvirtinta instrukcija, kurioje apskričių ir miestų vykdomieji komitetai įpareigoti iki 1950 m. sausio 1 d. atlikti namų fondo pagrindinę teisinę registraciją ir vesti ją ateityje. Nurodyta, kokie pastatai priklauso valstybiniam fondui ir kokie –vietinių tarybų fondui. Nurodyta, kaip įforminama faktiškų savininkų nuosavybės teisė į pastatus, kai trūksta šią teisę patvirtinančių dokumentų. Nustatyta bešeimininkių pastatų perdavimo į municipalinį fondą tvarka. Patvirtinta einamosios pastatų teisinės registracijos ir rejestro knygų vedimo tvarka. Nutarimas galiojo iki 1970 m. sausio 4 d.

23.       M. T. 1949, 1970, 1991 metais patvirtino Teisinio pastatų registravimo miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijas, kuriomis nustatė statinių įregistravimo tvarką. Todėl teisiškai neįregistruotų statinių miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse neturėjo būti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo pastatų statybos teisėtumui nustatyti turi būti vadovaujamasi LTSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 buvo patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, kurios 16 punktas draudė savavališkai pastatytus pastatus registruoti. Be to, LTSR Komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinių nurodymų 36 punkte buvo nurodyta, kad savavališka statyba laikomi visi po 1958 m. rugpjūčio 1 d. be leidimo pastatyti ar perstatyti gyvenamieji namai, jų dalys, priestatai, antstatai, ūkio pastatai, kiemo rūsiai, šiltnamiai. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo statinių statybos laikotarpiu (nuo 1958 m.) jau egzistavo reikalavimai statybos darbams įforminti, tačiau pareiškėjai nepateikė duomenų, kad tų reikalavimų buvo laikomasi (CPK 178 str.).

24.       Apeliantų teiginys, kad nebuvo teisės aktų, draudžiančių statyti bylai aktualius statinius, todėl jų statyba negali būti laikoma neteisėta, yra teisiškai nepagrįstas, todėl atmestinas. Ginčo statinių statyba, kaip minėta, buvo reguliuojama viešosios teisės normomis, pagal kurias asmenų veiklai taikomas principas – viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama. Vadinasi, ieškovai turėjo pateikti įrodymus, kad statinių statybai buvo išduoti atitinkami leidimai ir pastatai pastatyti pagal leidimus bei nustatyta tvarka valstybinės komisijos priimti naudoti.   

25.       Apeliantų teiginiai, kad registracija nekilnojamojo turto registre atlieka išviešinimo funkciją ir nėra skirta nustatyti statinio sukūrimo teisėtumą, todėl vien tai, kad statinys nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, savaime nereiškia jo sukūrimo teisėtumo ar neteisėtumo, yra neteisingi. Nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant, pirmiausia turi būti įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas Kadastro įstatymo nustatyta tvarka, o po to jau gali būti registruojamos daiktinės teisės į daiktą ( nuosavybė, nuoma, panauda ir pan.). Savo ruožtu Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomas (...) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis yra privalomas), arba statinys, kuris pastatytas turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą. Šiuo atveju pareiškėjai siekia įgyti daiktinę teisę (nuosavybės teisę) į statinius, todėl tie nekilnojamojo turto objektai, į kuriuos pareiškėjai nori įgyti daiktines teises, turi būti įregistruoti Kadastro įstatymo nustatyta tvarka.

26.       Aplinkybė, kad Kauno miesto valdybos 1996 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1176 buvo pritarta namų valdų (duomenys neskelbtini)sumažintos apimties detaliajam planui, priešingai, negu teigia apeliantai, neleidžia teigti, kad detaliuoju planu buvo išskirtas žemės sklypas, skirtas ginčo sandėliukų eksploatavimui. Detaliajame plane pažymima, kad sklypai skiriami prie gyvenamųjų namų(duomenys neskelbtini), ginčo sandėliukai šiame plane nėra paminėti.

27.       Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias statinių sukūrimą, įteisinimą ir galimybę pripažinti jų nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu (CK 4.69 straipsnis), tinkamai ir pakankamai atskleidė sovietmečiu statybą reglamentavusias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos taikant įgyjamosios senaties institutą, todėl priimtas sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

28.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme iš esmės nekeistinas, tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina nurodant, kad iš pareiškėjų priteisiamos sumos po 295,85 Eur iš kiekvieno yra išieškotinos suinteresuotam asmeniui UAB „Avadi“. Suinteresuoto asmens UAB „Avadi“ išlaidos apeliaciniame procese sudarė 968 Eur, jos priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis: po 242 Eur iš kiekvieno apelianto, kadangi apeliacinį skundą pateikė tik keturi pareiškėjai. Sudėjus priteistinas sumas (295,85 +242) bendra suma 537,85 Eur priteistina iš kiekvieno apelianto suinteresuotam asmeniui UAB „Avadi“.

29.       Valstybės išlaidos procesinių dokumentų siuntimui apeliacinės instancijos teisme sudaro 18 Eur. Padalinus keturiems apeliantams, kiekvienam tenkanti suma būtų 4,50 Eur. Pirmosios instancijos teismas jau yra priteisęs valstybei iš kiekvieno pareiškėjo po 8,78 Eur. Prie šios sumos apeliantams pridedama po 4,50 Eur, bendra iš apeliantų priteistina suma išeina po 13,28 Eur (suapvalinus 13 Eur).  

Kauno

    n u t a r i a:

Kauno

Patikslinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šią dalį išdėstyti taip:

         priteisti suinteresuotam asmeniui UAB „Avadi“, įm.k. 300008288, iš apeliantų A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 537,85 Eur (penkis šimtus trisdešimt septynis eurus ir 85 ct) iš kiekvieno, iš pareiškėjų E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 295,85 Eur (du šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir 85 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.

          Priteisti valstybei iš apeliantų A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 13 Eur (trylika eurų) iš kiekvieno, iš pareiškėjų E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 8,78 Eur ( aštuonis eurus ir 78 ct) iš kiekvieno procesinių dokumentų įteikimo išlaidų sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, įmokos kodas – 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                    Diana Labokaitė