Civilinė byla Nr. 2A-1533-485/2012

Pirmos instancijos teismo teisėja Lina Žemaitienė

Procesinio dokumento kategorija 29.4; 30.2; 30.3; 121.14; 121.21

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Albino Čeplinsko, Gintauto Koriagino ir Algirdo Remeikos ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-631-587/2012 pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovams V. P., V. B., J. K., tretiesiems asmenims B. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nesutikimo įteisinti savavališkus statinius pripažinimo nepagrįstais ir pripažinimo teisės be atsakovų sutikimo įteisinti savavališkus statinius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu (t. 1, b. l. 3-6) prašė atsakovų V. P., V. B., J. K. nesutikimą įteisinti savavališkus statinius 14I1b, lalm, 4ilm, 3ilm, 4I1m pripažinti nepagrįstu ir pripažinti J. M. teisę be atsakovų sutikimo įteisinti savavališkus statinius su šifrais 14I1b, lalm, 4ilm, 3ilm, 4I1m pagal projektuotojos I. J. 2001 m projektą. Ieškovas nurodė, jog bendrai kartu su atsakovais valdomoje valdoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), yra pastatyti savavališki statiniai, t.y. statinys 1411b, priestatas lalm, ūkinis pastatas 4Ilm ir jo priestatas 4Ilm. Ieškovas, vadovaudamasis LR Statybos įstatymu nori šiuos statinius įteisinti, tačiau atsakovai tam nedavė sutikimo, nes statiniai yra arčiau nei 3 m iki atsakovų sklypo ribos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu (t. 2, b. l. 54-58) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei V. B. 1 100 Lt bylinėjimosi išlaidas ir valstybei – 76,38 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas vadovavosi 2008-01-02 Kauno miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2270-199/2008 ir 2009-05-28 Kauno apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-16-153/2009 nustatytomis aplinkybėmis, jog ieškovas trukdo atsakovei V. B. tverti tvorą savo žemės sklype ir taip pažeidžia atsakovės kaip savininkės teises, ieškovas savavališkai, be jokių projektų, leidimų ir suderinimų su kaimynais rekonstravo pastatą l0Ilm į 1411b, padidino jo plotą, ko pasėkoje pastatas 1411b atsidūrė ties atsakovės V. B. sklypo bei ieškovo naudojamos žemės riba, savavališkas ieškovo statinys 1411b yra prie pat atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos. Teismas nurodė, jog prašomi įteisinti savavališki statiniai stovi ant atsakovų V. B. bei J. K. sklypo ribų, savavališkas statinys 1411b yra įvardintas kaip gyvenamasis ūkio pastatas, nors tokios paskirties pastatų teisės aktai nenumato (2003-06-11 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 289 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“). Teismas nustatė, jog savavališkas statinys 1411b yra gyvenamasis pastatas, pastatytas, nesilaikant minimalaus atstumo iki svetimo žemės sklypo ribos, todėl darė išvadą, jog prie pat atsakovų žemės sklypų ribos esantys savavališki statiniai 1411b yra pastatyti pažeidžiant 2003-12-24 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 705 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“. Statinys 4I1m taip pat neišlaiko 3 metrų atstumo iki atsakovo J. K. sklypo ribos. Teismas, vadovaudamasis 2010-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c. b. Nr. 3K-3-296/2010, 2010-07-02 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c. b. Nr. 3K-7-230/2010; 2010-07-09 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c. b. Nr. 3K-3-226/2010; 2010-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c. b. Nr. 3K-3-296/2010, 2007-05-02 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c.b. Nr. 3K-3-180/2007, 2010-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c. b. Nr. 3K-3-296/2010, darė išvadą, jog teisės aktuose nustatytų atstumų nesilaikymas jau savaime reiškia gretimo sklypo savininko teisių pažeidimą, dėl ieškovo savavališkų statybų iš esmės pasikeitė sklypo užstatymo plotas, t.y. nuo 191 kv.m. 1988 m. iki 310 kv. m. pagal ieškovo teikiamą projektą. Be to ieškovas abu ūkinius pastatus I4lb ir 4I1m pavertė gyvenamaisiais namais, ko pasėkoje sklype gyvena daugiau šeimų. Teismas sutiko su atsakovo V. P. argumentu, kad toks gyventojų skaičiaus išaugimas žymiai pablogina savininkų gyvenimo kokybę, nes ieškovas savo šeimos narių (sūnaus ir anūkės) gyvenimo sąlygas siekia pagerinti kitų bendrasavininkų sąskaita. Be to, įteisinus statinius, teismas per prievartą sumažintų galimo išsipirkti atsakovo V. P. naudojamo žemės sklypo dalį. Teismas laikė, kad tai iš esmės pažeistų atsakovo V. P. ne tik neturtines bet ir turtines, teises, kadangi šalys jau yra kreipęsi dėl ginčo žemės sklypo išpirkimo ir įmokėję už jį pinigines lėšas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas J. M. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 72-74) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2003-06-11 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 289 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ bei LR Statybos įstatymas numato galimybę įteisinti savavališkus statinius, todėl atsakovų nesutikimas, pagrįstas vien principiniu nusistatymu, nėra pakankamas pagrindas nesuteikti ieškovui teisę įteisinti statinius.
2. Teismas nevertino ieškovo argumentų, jog yra suėjęs senaties terminas atsakovams reikšti prieštaravimus dėl ginčo pastatų įteisinimo.
3. Atsakovo V. P. nurodyta aplinkybė, jog statinių įteisinimas sumažins galimą išsipirkti atsakovo bendro naudojimo žemės sklypo dalį, nėra pakankama pagrįsti jo nesutikimą dėl statinių įteisinimo. V. P. išreiškė prieštaravimus tik dėl vieno iš prašomų įteisinti statinių, tuo tarpu teismas, vadovaujantis atsakovo parodymais, pagrindė sprendimą dėl visų statinių. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, jog savavališka statyba jau buvo įregistruota VĮ Registrų centre.
4. Teismas neįvertino, kad ginčo statiniai buvo pastatyti nesant dar nustatytų nei ieškovo, nei atsakovės V. B. sklypo ribų. Atsakovės žemės sklypas buvo suformuotas ir parduotas tik 1997-09-30. Nustatant sklypo ribas, ji neprieštaravo ir sutiko su visais jau stovėjusiais statiniais. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, jog V. B. dar 1998 pati pasirinko statomo gyvenamojo namo 1A1p atstumą nuo sklypo ribos.
5. Teismas neįvertino aplinkybės, jog sklypo savininkas J. K. žemės sklypą įsigijo 1999-03-17, kai tuo metu ieškovo valdoje jau stovėjo pastatyti visi statiniai. Šis atsakovas nenurodė jokių kitų argumentų dėl jo teisių pažeidimo. Taip pat teismas nevertino pateiktų vaizdo nuotraukų bei M. R. įmonės “Lituka“ sudaryto situacijos plano.
6. Dėl priimto teismo sprendimo ieškovas patirs didelius nuostolius, kadangi turės nugriauti prižiūrėtus, pagerintus, įrengtus statinius.

Atsakovas J. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 94) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovo pastatyti statiniai yra per arti žemės sklypo ribos, todėl ieškovas turi prisiimti dėl to atsiradusius padarinius.

Atsakovas V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 95-96) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovas, teisėtais būdais negavęs atsakovo sutikimo statybos darbams, juos vykdė savavališkai, pažeisdamas LR Statybos įstatymo nuostatas. Apeliantas be atsakovo sutikimo sklype esančius ūkinius pastatus rekonstravo į du gyvenamuosius namus, dėl ko pakito sklypo užstatymo plotas, t. y. nuo 191 kv. m. užstatymo plotas padidėjo iki 310 kv. m. Atsakovas nesutinka su savavališkai pastatytų statinių įteisinimu, kadangi tuo atveju atsakovui, kaip bendraturčiui, akivaizdžiai sumažėtų leidžiamo išsipirkti žemės sklypo dalis. Ieškovui padidinus gyvenamojo ploto dydžius, ginčo pastatuose gyvena 5 šeimos, toks žmonių skaičius pablogina savininkų gyvenimo kokybę.

Atsakovė V. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 99-103) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovo argumentas dėl ieškinio senaties taikymo yra atmestinas dėl to, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties institutas netaikomas atsakovų atžvilgiu. Sutikimo išdavimas ar neišdavimas nėra teisminis savo teisių gynimo būdas - nagrinėtinu atveju sutikimo išdavimas ar neišdavimas yra įstatyminės teisės įgyvendinimas ir ši teisė įgyvendinama ne teismine tvarka.
2. Teismas tinkamai įvertino atsakovų argumentus, taikytinus teisės aktus ir teismų praktiką, susijusius su atsakovų teise ginti savo teises ir nesuteikti sutikimo įteisinti savavališkai pastatytus statinius. Apeliaciniame skunde ieškovo nurodomos aplinkybės, kurių neva teismas nevertino, niekaip nepaneigia motyvuotų sprendimo išvadų, susijusių su atsakovės teisių pažeidimu.
3. Teismas teisingai nurodė, kad statybos darbai turi būti atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taip pat, teismas įvertino susijusias teisės normas ir atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nurodančią, kad pastatų minimalių atstumų nustatymas iki kaimyninio sklypo ribos yra sklypo savininko teisių apsaugos įstatyminė garantija. Teismas tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybės ir teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo be atsakovų sutikimo suteikti ieškovui teisę įteisinti savavališkai pastatytus pastatus.
4. Teisė neišduoti sutikimo yra savarankiška, nepriklausanti nuo faktinių aplinkybių, teisė. Tai reiškia, kad norint ją įgyvendinti atsakovams nereikia įrodinėti papildomų aplinkybių. Vien faktas, kad pažeidžiami teisės aktų nustatyti normatyvai dėl pastato atstumo iki žemės sklypo, yra savarankiškas pagrindas neišduoti sutikimo įteisinti pastatus. Tuo tarpu šioje byloje papildomai nustatyta, kad savavališki statiniai pažeidžia atsakovų teises naudotis jų nuosavybę. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovai pagrįstai įgyvendino įstatymo suteiktą teisę neišduoti ieškovui sutikimo įteisinti pastatus. Sprendimu leidus įteisinti pastatus būtų paneigta teisės aktais atsakovams suteikta teisė ginti savo interesus.
5. Ieškovas nepagrįstai absoliutina teisę įteisinti savavališkas statybas, kadangi įteisinti gali būti tik tie statiniai, kurie po įteisinimo nepažeis nustatytų normatyvinių reikalavimų. Šioje byloje svarbi ta aplinkybė, jog ginčo pastatas pastatytas valstybinėje žemėje, ieškovas teisių į valstybės žemę neturi. Prie pat atsakovės žemės sklypo ribos esantis savavališkas statinys 1411b yra pastatytas ne tik neturint būtinos projektinės dokumentacijos bei leidimų, tačiau ir pažeidžia teisės aktuose įtvirtintus minimalius atstumus iki gretimo žemės sklypo ribos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad ieškovas ( apeliantas ) bei atsakovai V. B., J. K., V. P. bei trečiasis asmuo B. M. yra bendraturčiai bei kaimynai (1 t. b.l. 22, 63, 168-171). 1968-12-10 teismo nutartimi tarp tuo metu buvusių kaimynų (duomenys neskelbtini) patvirtinant taikos sutartį buvo nustatyta naudojimosi tvarka pastatais bei žemės sklypu (1 t. b.l. 13, 14). Kaip matyti iš ieškovo prašymų, jis raštu kreipėsi į atsakovus V. B., J. K., V. P., trečiąjį asmenį B. M. prašydamas duoti sutikimą įteisinti jo pastatytus savavališkus statinius 1a1m, 4i1m, 3i1m, 14I1b, 4I1m (1 t. b.l. 16-20). Kaip matyti iš atsakymų, V. P. pateikė atsakymą kad prieštarauja šiam įteisinimu (1 t. b.l. 19), B. M. tam neprieštarauja (1 t. b.l. 20), kiti atsakovai tam griežtai prieštarauja. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas atsakovų nesutikimą įteisinti jau minėtus savavališkus statinius pripažinti nepagrįstais ir pripažinti jam teisę be atsakovų sutikimų įteisinti savavališkus statinius pagal projektuotojos I. J. parengtą projektą ( 1 t. b. l. 6 ). Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė ( 1 t. b. l. 54-58 ). Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Savo apeliaciniame skunde nurodo, kad , jo nuomone, savavališkų statinių įteisinimas nepažeis atsakovo V. P. teisių ir interesų, be to, šis atsakovas savo nesutikimą išreiškė tik dėl vieno iš prašomų įteisinti statinių.

Teisėjų kolegija su tokias apelianto argumentais nesutinka. Kaip nustatyta, atsakovui V. P. priklausantys pastatai yra pastatyti bendrame sklype su ieškovu, juo nustatyta naudojimosi tvarka, šis sklypas nėra išpirktas, šalys kreipėsi dėl jo išpirkimo, įmokėjo už jį pinigines lėšas (1 t. b.l. 28). Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad dėl ieškovo savavališkų statybų iš esmės pasikeitė sklypo užstatymo plotas, t.y. nuo 191 kv.m. 1988 m. iki 310 kv. m. pagal ieškovo teikiamą projektą. Tokiu būdu ketinant šį žemės sklypą bendrasavininkiams išsipirkti, įteisinus minėtus savavališkus statinius, atsakovui V. P. sumažės leidžiamo išpirkti žemės sklypo dalis, kadangi 1999 03 09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260, 7 p. 2 d. nustato, kad „kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančio gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį...“, be to, kaip nustatyta, prašomi įteisinti statiniai jau yra naudojami kaip gyvenamieji namai. Tokiu būdu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad juos įteisinus be minėto atsakovo sutikimo būtų sumažinta galimo išsipirkti atsakovo V. P. naudojamo žemės sklypo dalis. Iš viso to darytina išvada, kad tai iš esmės pažeistų atsakovo V. P. ne tik neturtines bet ir turtines, teises.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė V. B. savo atsisakymą duoti sutikimą įteisinti ginčo statinius grindė tuo, jog pastatas yra ant sklypo ribos ir jai užstoja saulę. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad ginčo statiniai buvo pastatyti neesant nustatytų nei ieškovo, nei atsakovės sklypo ribų. Be to, atsakovė dar 1998 metais pati pasirinko statomo gyvenamojo namo 1A1p atstumą nuo sklypo ribos. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad atsakovas J. K. žemės sklypą įsigijo 1999-03-17, t. y. tuo metu, kai ieškovo valdoje jau buvo pastatyti visi ginčo statiniai. Prieš perkant žemės sklypą , jis savo noru ir rizika įvertinęs perkamo ir gretimų sklypų situaciją, pirko turą. Jis ieškovui nereiškė jokių pretenzijų, jį tokia situacija tenkino. Iš viso to apeliantas daro išvadą, kad savavališkų statinių įteisinimas nepažeistų atsakovo teisių ir interesų. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, aplinkybes, kad prašomi įteisinti savavališki statiniai stovi ant atsakovų V. B. bei J. K. sklypo ribų įrodo ir ieškovo su ieškiniu pateikti planai ir brėžiniai, atsakovų pateikti planai, fotonuotraukos. Savavališkas statinys 1411b, kurio statybą ieškovas siekia įteisinti be sutikimo, su ieškiniu pateiktuose dokumentuose yra įvardintas kaip gyvenamasis ūkio pastatas (priedas - I. J. projektas), nors tokios paskirties pastatų teisės aktai nenumato (2003-06-11 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 289 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“). Projekto aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, jog savavališkame statinyje 1411b yra įrengtos gyvenamosios patalpos, tai patvirtina ir projekto sudėtine dalimi esantis savavališko statinio 1411b patalpų planas bei jame nurodytų pastatą sudarančių patalpų paskirtis (virtuvė-valgomasis; 4 kambariai; tualetas; san. mazgas). Iš viso to darytina išvada, kad savavališkas statinys 1411b yra gyvenamasis pastatas ( 2003-12-24 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 705 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“). Reikalavimus gyvenamųjų pastatų projektavimui bei statybai nustato STR „Gyvenamieji pastatai“. Šio STR 192.1 p. nustatyta, jog gyvenamasis pastatas išdėstomas taip, kad pastatų atstumas iki sklypo ribos būtų ne mažesnis kaip 3 m, jeigu pastatai yra 1-2 aukštų. To paties STR 1 priedo 4 p. nurodyta, kad mažinant pastatų atstumą iki kaimyninio žemės sklypo ribos, turi būti: 1) išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai (STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai"); ir 2) gautas kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimas raštu. Iš viso to darytina išvada, kad prie pat atsakovų žemės sklypų ribos esantys savavališki statiniai 1411b yra pastatyti pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintus minimalius atstumus iki svetimo žemės sklypo ribos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai nėra savitiksliai: jais siekiama užtikrinti, kad statybos darbai būtų atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesukeltų grėsmės kitiems asmenims, todėl šie reikalavimai negali būti vertinami kaip formalus teisės būti statytoju kaip vienos iš nuosavybės teisės įgyvendinimo formų ribojimas. STR normos, nustatančios atstumus nuo pastato iki kaimyninio sklypo ribos yra imperatyvaus pobūdžio, turi tam tikrų viešųjų tikslų“ ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-09 nutartis civ.b. Nr. 3K-3-226/2010; taip pat 2010-06-23 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-296/2010 ). Atitinkamai, šių imperatyvių teisės normų nustatymas lemia statytojo pareigą laikytis nustatyto minimalaus atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos ir kaimyninio sklypo savininko teisę sutikti arba nesutikti, kad teisės aktų nustatytas atstumas būtų mažesnis. Statinys 4i1m taip pat neišlaiko 3 metrų atstumo iki atsakovo J. K. sklypo ribos, tai matyti iš projektų bei priedo. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad pastatų minimalių atstumų nustatymas iki kaimyninio sklypo ribos yra kaimyninio sklypo savininko teisių apsaugos įstatyminė garantija. Tad kaimyninio sklypo savininko „ atsisakymas duoti sutikimą nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, nes tokiu pasirinktu savo elgesio modeliu jis naudojasi įstatyminėmis savo teisių apsaugos garantijomis“ ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-23  nutartis civ. b. Nr. 3K-3-296/2010). Dėl atstumų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog „teisės aktuose nenustatyta galimybė, kad šie atstumai salėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti" ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02  nutartis civ. b. Nr. 3K-7-230/2010; 2010-07-09  nutartis civ. b. Nr. 3K-3-226/2010; ). Gretimo žemės sklypo savininkui nusprendus atsisakyti išduoti rašytinį sutikimą minimalaus atstumo nesilaikymui, teismas negali įpareigoti asmens atsisakyti jam priklausančios subjektinės teisės, kurią saugo Statybos įstatymas ir kiti teisės norminiai aktai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-02 nutartis civ.b. Nr. 3K-3-180/2007). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovų nesutikimas, jog ieškovas įsiteisintų visiškai prie pat jų žemės sklypo ribos stovintį bei taip teisės aktuose imperatyviai įtvirtintus minimalius atstumus iki gretimo sklypo ribos pažeidžiančius savavališkus statinius yra teisėtas bei pagrįstas įstatymų ir STR reikalavimais ir pagrįstai netenkino ieškovo ieškinio.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsakė savo argumentų dėl ieškinio senaties instituto. Teisėjų kolegija pripažindama šį apelianto argumentą kartu pažymi, kad tai nesudaro savarankiško pagrindo teismo išvadas pripažinti nepagrįstomis ir dėl to naikinti teismo sprendimą.

Likę apeliacinio skundo argumentai šiam ginčui nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas šią bylą materialinių ir procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai vertino surinktus įrodymus, tinkamai rėmėsi teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Tokiu būdu apelianto apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu ( CPK 326 str. 1 d., 1 p. ).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą....

Priteisti iš J. M. ( a. k. (duomenys neskelbtini) ) 500 Lt ( penkis šimtus litų ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme V. P. ( a. k. (duomenys neskelbtini) ) naudai.

Teisėjai                                                                                                                    Albinas Čeplinskas

                                                                                                                              Gintautas Koriaginas

                                                                                                                                   Algirdas Remeika