Civilinė byla Nr. 3K-3-551/2013

              Proceso Nr. 2-01-3-10415-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 118.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. J. E. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. E. ieškinį atsakovams I. T. ir J. T., trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. J. Ežerskienė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovus I. T. ir J. T. atlaisvinti įvažiavimą į ieškovei priklausantį žemės sklypą taip, kaip nurodyta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-496-36-2002.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2002 m. vasario 14 d. sprendimu įpareigojo atsakovę I. T. nukelti tvorą priešais įvažiavimą į ieškovės sklypą taip, kaip nustatyta pagal 1998 m. birželio 25 d. Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos paruoštą bei suderintą su Landšafto grupės vyriausiuoju architektu planą. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2002 m. gegužės 30 d. Kadangi atsakovė geruoju nevykdė teismo sprendimo, tai 2002 m. birželio 24 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris 2002 m. spalio 30 d. antstolio patvarkymu Nr. 4-2151 buvo grąžintas pirmosios instancijos teismui po įvykdymo. Ieškovės teigimu, po teismo sprendimo įvykdymo atsakovai iš naujo atstatė tvorą, vėl užimdami tą patį ieškovei suprojektuotą įvažiavimą.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas ieškovei išdavė vykdomojo rašto dublikatą, kuris Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi buvo panaikintas, motyvuojant, kad pagal vieną teismo sprendimą gali būti išduotas tik vienas vykdomasis raštas (CPK 647 straipsnio 1 dalis), ir, jį įvykdžius, pakartotinis vykdymas pagal tą patį vykdomąjį raštą nebegalimas.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovams dėl pažeistų teisių gynimo nutraukė. Teismas nurodė, kad, susipažinus su perduota iš kito teisėjo (po nušalinimo) civiline byla pagal ieškovės ieškinį atsakovams dėl pažeistų teisių gynimo, nustatyta, kad ieškinys buvo priimtas nepagrįstai: reiškiamam reikalavimui – įpareigoti atsakovus atlaisvinti įvažiavimą į ieškovei priklausantį žemės sklypą taip, kaip nurodyta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-496-36-2002, netaikytinas ieškinio institutas, t. y. ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 15 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ankstesnėje ir nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšti reikalavimai yra identiški. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismas, nagrinėdamas bylą, išsprendžia tarp šalių kilusį ginčą ir priima sprendimą, sukeliantį materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius. Tinkamo sprendimo įvykdymo kontrolė – antstolio pareiga, kurio kompetencija – užbaigti vykdomąją bylą konstatavus, kad sprendimas yra įvykdytas (CPK 613 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, nesutikdama su sprendimo įvykdymo rezultatu, turėjo kreiptis į antstolį dėl netinkamo sprendimo įvykdymo. Be to, pasirašydama dokumentus dėl vykdomosios bylos užbaigimo, ji turėjo numatyti dėl to galinčius atsirasti padarinius. Teismas konstatavo, kad ieškovės 2012 m. liepos 26 d. suformuluotas reikalavimas tiesiogiai susijęs su 2002 m. vasario 14 d. sprendimo vykdymu ir neturi būti nagrinėjamas teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atsakovų reikalavimą paskirti ieškovei 2000 Lt baudą bei 50 proc. šios baudos skirti atsakovams, nurodė, kad vien pareikšto ieškinio nepagrįstumo konstatavimas nesudaro pagrindo pripažinti ieškovę piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ieškinio priimtinumo. Kasatorės teigimu, teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškinyje nurodytas teisių pažeidimas buvo padarytas jau po teismo sprendimo įvykdymo ir vykdomosios bylos užbaigimo, o tai reiškia, kad buvo iš esmės naujas pažeidimas, nors pagal savo turinį – ir tapatus ankstesniam pažeidimui, ir kad pagal galiojančius įstatymus pagal vieną teismo sprendimą išduodamas tik vienas vykdomasis dokumentas, kuris po įvykdymo nebegali būti pakartotinai vykdomas. Taigi, skirtingai nei nurodo teismai, antstoliai šioje byloje nėra ta institucija, kuri įgaliota spręsti tarp šalių kilusius naujus ginčus (nors ir tapačius), atsiradusius po teismo sprendimo įvykdymo ir vykdomosios bylos užbaigimo. Atsisakydami priimti ieškinį, teismai netinkamai taikė ir aiškino ieškinio priimtinumo klausimus bei antstolio funkcijas po vykdomosios bylos užbaigimo, kai padaromi pakartotiniai pažeidimai.

Kasatorės teigimu, pareiškiant ieškinį šioje byloje bei reikalaujant įpareigoti atsakovus atlaisvinti įvažiavimą, įsiteisėjęs teismo sprendimas nurodomas kaip pareikšto reikalavimo pagrindas, nes dar 2002 m. teismas pripažino jos teisę į 1998 m. suprojektuotą kelią. Sprendžiant, ar tai tapatus reikalavimas, koks buvo keliamas 2002 metais, svarbu išsiaiškinti ne tik lingvistinį reikalavimo turinį, bet ir pažeidimo padarymo datą. Skirtingai nei nurodo teismai, šioje naujoje byloje nekeliamas klausimas dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo priverstinio įvykdymo, nes tai yra antstolio prerogatyva. Šioje byloje, vadovaujantis įsiteisėjusio teismo sprendimo nustatytomis aplinkybėmis, prašoma teismo įpareigoti atsakovus atlaisvinti įvažiavimą, kuris pakartotinai buvo užimtas jau po 2002 m. teismo sprendimo įvykdymo ir vykdomosios bylos užbaigimo. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį, kasatorei pareiškus naują ieškinį, jau nebereikėtų ne tik iš naujo įrodinėti jos teisių turėti įvažiavimą į savo sodo sklypą per 1998 metais suprojektuotąjį, bet ir nereikėtų įrodinėti nei šio vietos, nei pločio, nei jo suprojektavimo teisėtumo. Ieškiniu užtektų įrodyti faktą, kad įvažiavimas yra užstatytas atsakovams priklausančia tvora, kuri pasunkina patekimą į kasatorei priklausantį sodo sklypą, kas sudaro kasatorės teisių pažeidimą ir kurį kasatorė siekia pašalinti.

2. Dėl teismo pareigos tinkamai kvalifikuoti ginčo santykį. Kasatorės teigimu, teismai atsisakė priimti ieškinį ir nesiaiškino, netyrė ir nevertino, ar yra sąlygos šalių ginčą išspręsti ir ieškinį patenkinti kitu pagrindu, nei nurodo kasatorė. Įsiteisėjęs teismo sprendimas buvo nurodytas kaip ieškinio reikalavimo pagrindas, kuris nesaisto teismo. Taigi teismai pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neatliko pareigos kvalifikuoti šalių ginčą pagal šiam taikytinas tinkamas teisės normas arba šią pareigą atliko netinkamai.

3. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Kasatorės teigimu, vadovaujantis CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatomis, rezoliucija išsprendus ieškinio priėmimo klausimą ir iškėlus civilinę bylą, o vėliau pasikeitus teismo sudėčiai, pakartotinai šis klausimas nebegalėjo būti sprendžiamas pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies nuostatas. Jeigu pasikeitusios sudėties teismas pastebėjo, kad po ieškinio priėmimo byla nenagrinėtina teisme, tai privalėjo nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 1 punkto, o ne 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Ši įstatymo norma taikoma tada, kai asmuo neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos, nes tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Tačiau teismai nenurodė, kokiame įstatyme draudžiama kreiptis į teismą dėl pažeidimo pašalinimo, kuris vieną kartą jau buvo pašalintas, vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir vėliau buvo pakartotinai padarytas po vykdomosios bylos užbaigimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo ieškovės kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškinio priimtinumo. Atsakovų teigimu, skirtingai negu teigia kasatorė, tenkinus jos prašymą nušalinti bylą nagrinėjusį teisėją, naujai paskirtas teisėjas nesprendė iš naujo ieškinio priėmimo klausimo, t. y. ne atsisakė nagrinėti ieškinį, o nutraukė ankstesnės sudėties teismo nepagrįstai iškeltą bylą (CPK 293 straipsnio 9 punktas). Teismas, pasikeitus jo sudėčiai, prieš pradėdamas nagrinėti bylą, taip pat turi pareigą patikrinti, ar nėra bylos nutraukimo pagrindų, kartu patikrinti ieškinio priėmimo pagrįstumą.

2. Dėl bylos nutraukimo pagrindo. Atsakovų teigimu, iš ieškinio reikalavimo formuluotės, kurioje prašoma įpareigoti atlikti tuos pačius veiksmus, kaip nurodyta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 14 d. sprendime, akivaizdu, kad šioje byloje ieškovė kvestionuoja ginčo teismo sprendimo įvykdymą, jos netenkina teismo sprendimo įvykdymo būdas. Kasatorė faktiškai siekia, kad atsakovai nukeltų tvorą, esančią ant įvažiavimo į jos žemės sklypą. Tačiau teismų sprendimai turi būti vykdomi griežtai taip, kaip numatyta jų rezoliucinėje dalyje, jie negali būti traktuojami plečiamai ar kaip kitaip. Ginčo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra įpareigojimas, kurį atsakovai yra įvykdę – nukelti tvorą priešais įvažiavimą į ieškovės sklypą, ir jis reiškia motyvuojamojoje ginčo teismo sprendimo dalyje esantį įpareigojimą „atitraukti tvorą tiek, kad ieškovė galėtų naudotis įvažiavimu į jos sklypą“. Faktą, kad tvora atitraukta pagal teismo sprendimo rezoliucinę dalį tiesiogiai patvirtina rašytiniai įrodymai (antstolio A. Š. 2002 m. liepos 29 d. aktas, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2005 m. sausio 14 d. nutarimas, antstolio A. N. 2012 m. sausio 18 d. protokole Nr. 157-12-8 konstatuotos faktinės aplinkybės ir kt.).

Kasacinio skundo teiginius, kad kasatorės ieškinyje nekeliami su teismo sprendimo vykdymu susiję klausimai, o prašoma teismo įpareigoti atsakovus atlaisvinti įvažiavimą, kuris pakartotinai buvo užimtas jau po 2002 metų teismo sprendimo įvykdymo, paneigia tai, kad kasatorė net dešimt metų nuo šio pažeidimo padarymo kvestionavo būtent netinkamą teismo sprendimo vykdymą, o ne naują pažeidimą (buvo inicijavusi ikiteisminį tyrimą dėl ginčo teismo sprendimo tariamo nevykdymo, kreipėsi dėl vykdomojo rašto dublikato išdavimo, teikė procesinius dokumentus net trijose civilinėse bylose ir jose kvestionavo teismo sprendimo įvykdymo tinkamumą).

Kadangi ieškovė savo ieškinį grindžia aplinkybe, kad atsakovai po teismo sprendimo įvykdymo ir vykdomosios bylos užbaigimo padarė naują pažeidimą, t. y. iš naujo užėmė tą patį jai suprojektuotą įvažiavimą, ji ieškinyje turėjo pareigą nurodyti visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, ypač įrodymus, patvirtinančius pažeidimo padarymo momentą po teismo sprendimo įvykdymo. Tačiau kasatorė kartu su ieškiniu nėra pateikusi nė vieno įrodymo, pagrindžiančio jos nurodytą faktinę aplinkybę.

3. Dėl res judicata principo taikymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalyką šioje byloje sudaro ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus atlaisvinti įvažiavimą į jai priklausantį žemės sklypą, nukeliant tvorą prieš įvažiavimą į sklypą, t. y. atlikti tuos pačius veiksmus, kuriuos atsakovė I. T. buvo įpareigota atlikti įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 14 d. sprendimu. Be to, šis reikalavimas reiškiamas ir tuo pačiu faktiniu pagrindu, kuriuo remiantis buvo priimtas pirmiau nurodytas įsiteisėjęs teismo sprendimas (I. T. užtvėrusi tvorą prie ieškovės sklypo vartų, užstatydama įvažiavimą į šį sklypą, ieškovė yra išsinuomojusi žemės sklypą keliui prieš atsakovei nusiperkant sodo sklypą su statiniais ir t. t). Tai, kad ankstesnėje byloje atsakovė buvo I. T., o šioje byloje ieškovė pareiškė ieškinį ir jos sutuoktiniui J. T., atsakovų nuomone, nepaneigia ieškinio tapatumo.

Kasatorė netinkamai taiko ir aiškina CPK 182 straipsnio 2 punktą teigdama, kad, jai pareiškus naują ieškinį, jau nebereikėtų ne tik iš naujo įrodinėti savo teisių turėti įvažiavimą į savo sodo sklypą per 1998 metais suprojektuotąjį, bet ir nereikėtų įrodinėti nei šio kelio vietos, nei pločio, nei jo suprojektavimo teisėtumo. Kadangi atsakovas šioje byloje J. T. civilinėje byloje Nr. 2-496-36-2002 nedalyvavo, tai jam netaikytina įsiteisėjusiu 2002 m. vasario 14 d. teismo sprendimu nustatytų aplinkybių prejudicinė galia (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

4. Dėl teismo pareigos tinkamai kvalifikuoti ginčo santykį. Kadangi ši byla buvo baigta nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, t. y. skundžiamomis nutartimis civilinė byla buvo nutraukta kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, kasatorė, vertindama skundžiamų nutarčių (ne)teisėtumą pagal CPK 265 straipsnio nuostatas, šias normas netinkamai taiko, t. y. jas taiko teisiniams santykiams, kurių šios normos nereguliuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami asmens teisės į teismą įgyvendinimo klausimai, kai atsisakoma priimti ieškinio pareiškimą kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka, kai po teismo sprendimo įvykdymo ir vykdomosios bylos užbaigimo vėl pažeidžiamos tos pačios asmens teisės.

Dėl teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygos

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad (kasatorės) ieškovės reiškiamas reikalavimas negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, nes yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai ieškinį atsisakė priimti  nesiaiškinę, ar yra pažeista asmens teisė ir ar ji gintina teisme.

Teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Tserkva Sela Sosulivka v. Ukraine, no. 37878/02, judgment of 28 February 2008; Zylkov v. Russia, no. 5613/04, 21 June 2011). Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisės kreiptis į teismą ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Guérin v. France, judgment of 29 July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37).

Nagrinėjamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atsisakė priimti ieškinį, nurodė, kad ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas); kadangi teisme yra išnagrinėtas tapatus ginčas ir priimtas sprendimas, kuris antstolio yra įvykdytas, tai ginčas yra kilęs dėl tinkamo sprendimo įvykdymo ir turi būti sprendžiamas antstolio vykdymo procese. Kasatorė (ieškovė) naujai pareikštu ieškiniu siekia, kad atsakovai nukeltų tvorą, esančią ant įvažiavimo į jos žemės sklypą, ieškinį grindžia aplinkybe, kad atsakovai po teismo sprendimo įvykdymo ir vykdomosios bylos užbaigimo padarė naują pažeidimą, t. y. iš naujo užėmė tą patį jai suprojektuotą įvažiavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykas sutampa, svarbu ne tiek lingvistinės reikalavimų formuluotės, kiek materialusis ginčo santykis, kuris yra teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Naujas ieškinys galimas, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais, o kai tapatūs reikalavimai grindžiami iš esmės skirtingais juridiniais faktais, ieškiniai negali būti laikomi tapačiais. Atsakovai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad tokiu atveju kasatorė (ieškovė) ieškinyje turėjo pareigą nurodyti visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, ypač įrodymus, patvirtinančius pažeidimo padarymą po teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad teismas byloje turi patikrinti faktines aplinkybes bei konstatuoti, ar kasatorei suprojektuotas įvažiavimas į žemės sklypą yra užimtas, t. y. ar yra pažeistos kasatorės įstatymo saugomos teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apie tai teismas gali spręsti tik nustatęs visas bylos aplinkybes, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, būtinus taikant materialiosios teisės normas ginčui nagrinėti. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsisakydami priimti ieškinį, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas dėl ieškinio priimtinumo bei reglamentuojančias antstolio funkcijas po vykdomosios bylos užbaigimo, kai padaromi pakartotiniai pažeidimai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad antstolis nėra įstatymo įgaliota institucija spręsti šalių kilusius naujus ginčus (nors ir tapačius) dėl galimo asmens teisių ar teisėto intereso pažeidimo po teismo sprendimo įvykdymo ir vykdomosios bylos užbaigimo. Teisėjų kolegijos požiūriu, šie kasacinio skundo argumentai laikytini pagrįstais. Teismai, spręsdami ieškinio priimtinumo klausimą, priėjo prie nepagrįstos išvados, kad ieškinį padavęs asmuo nagrinėjamu atveju apskritai neturi teisės pareikšti ieškinį teisme ir kad jis nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka.

Proceso teisės aspektu teisė į teisminę gynybą suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį, teisė kreiptis į teismą. Kai asmuo kreipiasi su pareiškimu į teismą, teismas turi patikrinti ne tik tai, ar pareiškimą paduodantis asmuo apskritai turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, bet ir tai, ar ieškinys atitinka procesiniams dokumentams keliamus formos ir turinio reikalavimus, nustatytus CPK 111, 135 straipsniuose. Jau minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atsisakė priimti ieškinį, nurodė, kad ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai atsisakė priimti ieškinį nesiaiškinę, ar šis atitinka keliamus reikalavimus; pažymima, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas buvo nurodytas kaip ieškinio reikalavimo pagrindas, kuris nesaisto teismo, teismas kvalifikuoja šalių ginčą pagal konstatuotus faktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinį ieškinio pagrindą turi nurodyti ieškovas, be to, jau minėta, kad kasatorė (ieškovė) ieškinyje turi pareigą nurodyti visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, įrodymus, patvirtinančius pažeidimo padarymą po teismo sprendimo įvykdymo.

Pažymėtina, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas); prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus; ieškinys turi atitikti ir kitus CPK 135 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ieškinio turinio atitikties įstatymui sprendžia jį priimantis pirmosios instancijos teismas, todėl nepasisako kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytais ieškovo suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jo pagrindimo detalesniais klausimais.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamojoje byloje, pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą kasatorei pareiškus ieškinį dėl naujo pažeidimo, nebereikėtų įrodinėti jos teisių turėti įvažiavimą į sodo sklypą pagal 1998 metais suprojektuotąjį, projektavimo teisėtumo ir pan., pakaktų įrodyti faktą, kad įvažiavimas užstatytas atsakovams priklausančia tvora, kuri pasunkina patekimą į kasatorės sodo sklypą, kas sudaro kasatorės teisių pažeidimą, kurį ji siekia pašalinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamojoje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio priėmimą, tinkamo taikymo, o ne dėl procesą pirmosios instancijos teisme (įrodinėjimą, atleidimo nuo įrodinėjimo, įrodymų vertinimą ir kt.) reglamentuojančių normų taikymo, todėl nepasisako kasatorės nurodytu kasacinio skundo argumentu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamos teismų priimtos nutartys dėl nurodytų aplinkybių negali būti laikomos teisėtos ir pagrįstos, todėl naikintinos ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Byloje kasacinės instancijos teisme patirta 33,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. lapkričio 6 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį, bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

              Teisėjos                                          Dangutė Ambrasienė

                                                        Gražina Davidonienė

                                                        Janina Januškienė