Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-157-84-2013].doc
Bylos nr.: I-157-84/2013
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Ðiauliø apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Telšių apskrities VMI 188729738 atsakovas
Mažeikių rajono savivaldybės taryba 111103928 pareiškėjas
Mažeikių rajono savivaldybės taryba 111103928 pareiškėjas
Mažeikių rajono savivaldybės administracija 167371234 pareiškėjas
Mažeikių rajono savivaldybės administracija 167371234 pareiškėjas
LR Aplinkos ministerijos Šiaulių RAAD trečiasis suinteresuotas asmuo
LR Aplinkos ministerija 88602 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl aplinkos apsaugos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Aplinkos apsauga
Kiti klausimai, kylantys iš aplinkos apsaugos teisinių santykių
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Civilinė byla Nr2 -

 

2013 m. lapkričio 11 d.

(S)

Šiauliai

 

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Marytės Švažienės,

kolegijos teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Žano Kubecko,

sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,

dalyvaujant pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovui M. N.,

dalyvaujant atsakovės Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui V. K.,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atstovui E. S.,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui,

              viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų skundą atsakovei Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

 

n u s t a t ė:

 

Pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 3 „Išieškoti iš turto“.

Pareiškėjos skunde ir pareiškėjų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Šiaulių RAAD) 2010 m. gegužės 28 d. atliko 2009 m. Specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimą ir 2010 m. gegužės 28 d. surašė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – SAARSP) lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, esą lėšos 339000,00 Lt (trys šimtai trisdešimt devyni tūkstančiai litų) nuostolių, susidarančių dėl lietaus vandenų, patenkančių į fekalinės kanalizacijos tinklus, valymo įsiskolinimo išlaidoms dengti panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį.

Skunde nurodoma, kad aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. Dl-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (Žin., 2006, Nr. 8-291) toliau – ir Rekomendacijos) 8 p. numato, kad Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus, prireikus paprašo savivaldybės papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) dėl SAARSP lėšų, panaudotų pažeidžiant SAARSP įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARSP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo. Šiuo atveju Aplinkos ministerija į VMI raštu „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo“ kreipėsi praėjus beveik penkiems mėnesiams nuo patikrinimo akto surašymo dienos, tuo pažeisdama Rekomendacijų 8 p. nuostatas.

Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies redakcija, kuri galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d., nenumatė konkretaus termino, per kurį VMI Specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu privalėjo išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą. Savivaldybės ir Administracijos nuomone, Telšių AVMI privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 str. nuostatomis, kurios numatė, kad  administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Šiuo atveju administracinės procedūros pabaigą reikštų VMI priimtas sprendimas (administracinis teisinis aktas) dėl lėšų išieškojimo, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas per VAĮ 31 str. numatytą terminą.

Atsižvelgiant į išvardytas aplinkybes, Telšių AVMI 2011-05-31 sprendimas Nr. 3 dėl 339000,00 Lt lėšų, panaudotų nuostolių, susidarančių dėl lietaus vandenų, patenkančių į fekalinės kanalizacijos tinklus, valymo įsiskolinimo išlaidoms dengti, išieškojimo ne ginčo tvarka yra naikintinas, praleidus administracinės procedūros sprendimo priėmimo terminą.

Bet kuriuo atveju Šiaulių RAAD išvada, kad 339000,00 Lt lietaus vandenų valymo išlaidų susidariusiai skolai dengti buvo panaudota ne pagal tikslinę paskirtį, nėra pagrįsta. LR SAARSPĮ 4 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad Specialiosios programos lėšos naudojamos priemonėms, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti, aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti.

Aplinkos ministras 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 patvirtinto „Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos pildymo instrukciją“ (toliau – ir Instrukcija), kurios 3.2 p. nurodyta, kad išlaidų straipsnyje Ib Gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti nurodomos išlaidos aplinkosaugos statiniams (objektams) pagal šiuo įsakymu patvirtintą aplinkosaugos priemonių sąrašą; turi būti nurodyta, kokiam statiniui (nuotekų dumblo sausinimo įrenginiams, transformatorinei ar kt.), <. ..> eksploatuoti lėšos panaudotos, ir „Aplinkosaugos priemonių sąrašą” (toliau – sąrašas), pagal kurio 1.1 p. aplinkosaugos priemonėmis laikomi statiniai (objektai) – visų tipų pirminiai, lokaliniai ir bendro naudojimo nuotekų (įskaitant ir lietaus) valymo įrenginių kompleksai su priklausiniais (transformatorines, chloratorinės, išvalytų nuotekų išleistuvai, nuotekų dumblo sausinimo ir parengimo naudoti ir šalinti įrenginiai, administraciniai pastatai ir kiti statiniai). Žodis eksploatuoti suprantamas ir kaip „naudoti įmonės mechanizmus, kelius ar kitus objektus“ (V. Vaitkevičiūtė, Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, leidykla „Žodynas“, 2002, 264 psl.). 339000,00 Lt būtent ir buvo panaudoti gamtosaugos objektui eksploatuoti, t. y. pagal tikslinę paskirtį. Kaip jau nurodyta aukščiau, nuotekų (įskaitant ir lietaus) valymo įrenginių kompleksai su priklausiniais yra aplinkosaugos įrenginiai. Taigi lėšos, skirtos tokiems įrenginiams eksploatuoti, turi būti vertinamos kaip panaudotos pagal Specialiosios programos tikslinę paskirtį.

Mažeikių mieste iki pat 2008 m. sausio 10 d. nebuvo miesto nuotekų valymo įrenginių. Be to, Mažeikių mieste šiam ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2009 m., funkcionavo mišri nutekamųjų vandenų surinkimo sistema, pagal kurią į bendrus kanalizacijos tinklus patekdavo tiek buitinės nuotekos, tiek lietaus ir paviršiniai vandenys. Kadangi nurodytu laikotarpiu Mažeikių miestas neturėjo valymo įrenginių, Mažeikių rajono savivaldybės įmonė UAB „Mažeikių vandenys“ sudarydavo sutartis su AB „Mažeikių nafta“, pagal kurią AB „Mažeikių nafta“ į savo nuotekų valymo įrenginius priimdavo ir Mažeikių miesto nuotekas, taip pat ir lietaus bei paviršinius vandenis, UAB „Mažeikių vandenys“ už tai mokėdavo. Tokį įsipareigojimą Mažeikių rajono savivaldybė prisiėmė, kadangi nebuvo juridinio pagrindo lietaus ir paviršinių vandenų valymo išlaidų įtraukti į gyventojų mokamus mokėjimus už nuotekų valymą, kadangi gyventojai turi pareigą mokėti tik už buitinių nuotekų valymą, o lietaus ir paviršiniai vandenys nepriskiriami prie buitinių nuotekų. Pagal 2001 m. spalio 15 d. sutarties Nr. MS-306/365 2.2 p., lietaus nuotekų kiekis buvo skaičiuojamas kaip skirtumas tarp AB „Mažeikių nafta“ priimtų valyti nuotekų apskaitos prietaisų parodymų ir UAB „Mažeikių vandenys“ priimto į tinklus iš vartotojų buitinių nuotekų kiekio.

Ta aplinkybė, jog nuotekų valymo įrenginius eksploatavo ne tiesiogiai UAB „Mažeikių vandenys“, bet AB „Mažeikių nafta“, negali turėti esminės įtakos vertinant, ar lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį. Apie tai, ar Specialiosios programos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį, spręstina ne pagal subjektą, kuris gavo lėšas, bet pagal lėšų panaudojimo tikslą. Tai suponuoja jau pati sąvoka „tikslinė paskirtis“. Šiuo atveju negali kelti abejonių aplinkybė, kad 339000,00 Lt buvo panaudoti pagal LR SAARSPĮ 4 str. 1 d. 1 p. nustatytą tikslinę paskirtį, t. y. gamtosaugos objektams – nuotekų valymo įrenginiams eksploatuoti. Nuotekų tiekimas į AB „Mažeikių nafta“ valymo įrenginius buvo nutrauktas nuo 2008 m. sausio 10 d., kai de facto pradėjo veikti Mažeikių miesto valymo įrenginiai.

Pareiškėjų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-05-16 nutartyje konstatavo procesinius pažeidimus, dėl kurių panaikino Telšių apskrities VMI administracinį aktą. Palyginus šią ir LVAT  išnagrinėtą bylą galima konstatuoti, kad jos panašios, identiška situacija, yra analogiški administracinių aktų trūkumai, tie patys procedūriniai pažeidimai. Todėl Aplinkos ministerijos teikimas VMI dėl lėšų išieškojimo neteisėtas iš esmės ir Telšių apskrities VMI raštas turi būti naikinamas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus prašo skundą tenkinti ir panaikinti Telšių apskrities VMI 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 3 „Išieškoti iš turto“.

Atsakovė Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime bei atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka.

Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų 8 punktu ir nuo 2011-01-01 įsigaliojusia nauja SAARP įstatymo 4 str. 4 dalies redakcija, pagal kurią savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo „specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės Valstybinės mokesčių inspekcijos pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, Valstybinė mokesčių inspekcija priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas išieškoti lėšas ne ginčo tvarka yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso nustatyta tvarka“.

Šiuo atveju Telšių apskrities VMI, gavusi iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos persiųstą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010-10-21 prašymą Nr. (9-2)- D8-9882 dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo, 2011-02-24 raštu Nr. (6.1) - R16-1323 pasiūlė pareiškėjams per 3 mėnesius, tai yra iki 2011 m. gegužės 25 d., sumokėti 339000,00 Lt į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Tačiau pareiškėjai Telšių AVMI pasiūlytu laiku lėšų nepervedė, todėl Telšių AVMI priėmė sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka. Pažymėjo, kad Telšių AVMI viršininko 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 3 „Išieškoti iš turto“ priimtas bei vykdymo procedūros atliktos laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl nebuvo peržengtos įstatymo numatytos įgaliojimų ribos. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, prašo pareiškėjų skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Mažeikių rajono agentūros pareigūnai 2010 m. gegužės 28 d. savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo ir patikrinimo aktu nustatė, kad ne pagal tikslinę paskirtį panaudotos Mažeikių rajono savivaldybės 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos – 339000,00 Lt lietaus vandenų valymo išlaidų susidariusiai skolai dengti.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 yra patvirtintas „Aplinkosaugos priemonių sąrašas“. Šio sąrašo 1.1–1.14 punktuose nurodomos leidžiamos išlaidos aplinkosaugos statiniams (objektams). Lietaus vandenų valymo išlaidos, t. y. lėšos susidariusiai skolai dengti, nėra įvardintos ir nepatenka į aplinkosauginių priemonių sąrašą.

Faktas dėl specialiosios programos lėšų panaudojimo ne pagal paskirtį buvo užfiksuotas kaip to reikalauja Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų 1–7.6 punktų nuostatos. Remiantis tuo, ką išdėstė, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjų vienas iš argumentų, kodėl VMI sprendimas yra neteisėtas, yra tas, jog Aplinkos ministerija kreipėsi dėl lėšų išieškojimo praleidusi aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. Dl-637 patvirtintų Rekomendacijų 8 punkte nurodytą 2 mėnesių terminą. Mano, kad toks argumentas yra nepagrįstas, visų prima, dėl to, kad tas terminas buvo nustatytas ne Telšių VMI, todėl teigti, kad sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad kažkokį terminą praleido kitas subjektas, nėra teisinio pagrindo. Be to, tos rekomendacijos nėra taikomos VMI apskritai – jomis yra rekomenduojama vadovautis regiono aplinkos apsaugos departamentams atliekant savo funkcijas. Taigi pareiškėjų argumentas, jog buvo nesilaikyta norminiame teisės akte – aplinkos ministro 2005-12-28 įsakymu patvirtintose rekomendacijose nustatytų terminų, yra teisiškai nepagrįstas, nes minėtos rekomendacijos tik siūlo ir pataria, kaip optimaliai galėtų būti organizuoti patikrinimai, ir manant, kad tai nėra savo esme norminis teisės aktas, nėra galimas jo pažeidimas.

Nurodė, kad pareiškėjai pateikė 2001-10-15 sutartį ir 2002-11-27 minėtos sutarties pakeitimą. Jų teigimu, minėtos sutartys buvo sudarytos dėl to, jog savivaldybė įsipareigojo subsidijavimo pagrindu dengti SP UAB „Mažeikių vandenys“ per 1996–2001 metus susidariusią skolą AB „Mažeikių nafta“ dėl lietaus vandenų, patenkančių į miesto ūkinių buitinių nuotekų tinklus, pagal pridedamą grafiką (sutarties 3.2 punktas), 2002-11-27 sutarties pakeitime nurodyta, kad savivaldybė įsipareigojo subsidijavimo pagrindu dengti per 1996–2002-10-01 metus susidariusią skolą. Pažymėtina, kad pagal pateiktą sutartį atsiskaitymai turėjo vykti kiekvieną mėnesį, o vėluojant pagal sutartį buvo numatyti delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną. Kokiu teisiniu pagrindu iš specialios programos lėšų turėtų būti dengiami delspinigiai, pareiškėjai argumentų nepateikė.

Pagal Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto aplinkos ministro 2007-04-02 įsakymu Nr. Dl-193 (toliau – Reglamentas), 19 punktą, paviršinės nuotekos, atskiromis surinkimo sistemomis surenkamos nuo teritorijų, kuriose nėra taršos vandens aplinkai kenksmingomis medžiagomis šaltinių (pvz., parkai, pėsčiųjų zonos, vejos, žaidimų aikštelės, pastatų stogai ir pan.), gali būti išleidžiamos į aplinką be valymo, apskaitos ir kontrolės. Atsižvelgiant į tai, paviršines nuotekas, t. y. lietaus vandens nuotekas, reikia valyti tik tuo atveju, kai jose yra atitinkamas kiekis teršalų (kenksmingos medžiagos), kuris susidaro vykdant tinkamą veiklą (kokia tai veikla – nurodyta 4 punkte pagal taršos objektus, t. y. kokiose teritorijose esantys objektai teršia aplinką kenksmingomis medžiagomis). Akivaizdu, kad nuo netaršios teritorijos nuotekų valyti nereikia, t. y. nėra reikalo valyti švaraus vandens. Pažymėtina, kad reikalavimas valyti nuo užterštų teritorijų susidariusias nuotekas buvo įtvirtintas ir anksčiau galiojusiuose teisės aktuose, t. y. principinis reglamentavimas nepasikeitė, pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos ministerijos 1997-07-24 įsakymu Nr. 127 patvirtintos aplinkos saugos normatyvinio dokumento „Nuotekų užterštumo normos“ (patvirtinto 1996-04-10 įsakymu Nr. 58) papildytos redakcijos Nuotekų užterštumo normos LAND 10-96 (toliau – Nuotekų užterštumo normos).

Kaip ir dabar galiojančiuose teisės aktuose, taip ir Nuotekų užterštumo normose buvo nustatyti du nuotekų išleidimo būdai, t. y. minėto teisės akto 4.1 punkte buvo numatyta tam tikras nuotekas išleisti į paviršinius vandenis, o 4.2 punkte – į komunalines kanalizacijos sistemas. Taigi ir tuo metu, t. y. 1996–2002 m. galiojo teisės aktai, kurie numatė, kad nuotekas, kuriose užterštumo normos neviršija nustatytų reikalavimų, galima išleisti tiesiogiai į paviršinius vandenis, o nuo taršių teritorijų, t. y. užterštos paviršinės nuotekos nuo labai užterštų pramoninių rajonų (transporto remonto, parkavimo vietų ir pan.) turi būti valomos atskirai kaip gamybinės nuotekos. Pažymėtina, kad pagal Nuotekų užterštumo normų 4.2 punktą paviršinės (lietaus) ir ūkio-buities nuotekos turi būti renkamos ir šalinamos visiškai arba iš dalies atskiromis sistemomis; tokios sistemos sumažina užteršto vandens kiekius, kuriuos reikia valyti valymo įrenginiuose.

Taip pat nurodė tai, kad skolos dengimas negali būti laikoma aplinkos apsaugos priemone, tai patvirtina ir 2001-10-15 sutarties preambulėje nurodyti jos sudarymo tikslai, t. y. nurodoma, kad Mažeikių miesto senamiesčio ūkinių buitinių nuotekų tinklai įrengti blogai, į minėtus tinklus patenka viršnorminiai lietaus nuotekų kiekiai, nebuvo skiriama reikiamo dėmesio šiai problemai spęsti. Mano, kad tai yra svarbi aplinkybė teisingai kvalifikuojant lėšų panaudojimą. Akivaizdu, kad netinkamai įrengtų nuotekų tinklų atsakomybę turėtų prisiimti jų įrengėjai, eksploatuotojai – iš esmės pati savivaldybė turi pareigą užtikrinti ir tinkamai organizuoti nuotekų tvarkymą (dabar tai numato Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas, sutarties sudarymo metu – Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 16 punktas nurodė, jog savivaldybės kompetencijai yra priskirta nuotekų surinkimo ir valymo organizavimas). Iš minėtų normų analizės ir 2001-10-15 sutarties preambulėje numatytų jos sudarymo tikslų, galima daryti išvadą, kad savivaldybė netinkamai vykdė jai įstatymo pavestas funkcijas, neužtikrino tinkamo nuotekų tvarkymo organizavimo ir dėl to reikėjo sudaryti sutartį dėl skolos dengimo ir minėta skola negali būti laikoma Įstatymo 4 straipsnyje nurodyta aplinkos apsaugos priemone.

Pagal UAB „Mažeikių vandenys“ išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. 33 dėl paviršinio vandens paėmimo ir Mažeikių m. kanalizacijos tinklų (ir jo pakeitimą) paviršinės (lietaus) nuotekos išleidžiamos į vandens telkinius pačiame Mažeikių mieste. Pagal minėto leidimo l punktą, paviršinio (lietaus) ir buitinių nuotekų kanalizacijos tinklai yra atskiri. Tai patvirtina leidimo priedai Nr. 22 ir 24, pagal kuriuos Mažeikių mieste yra atskiri buitinių nuotekų ir lietaus nuotekų tinklai. Taigi, nėra įmanoma, kad paviršinės (lietaus) nuotekos galėjo susimaišyti su buitinėmis nuotekomis, nes tinklai yra atskiri. Be to, pagal 22 punktą ir 22 priedą matosi, kad lietaus nuotekos yra išleidžiamos pačiame Mažeikių mieste ir jos nėra perduodamos niekur už Mažeikių miesto (ten yra AB „Mažeikių nafta“ valymo įrenginiai).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus ir teisės aktų nuostatas, prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas netinkamai panaudotų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo iš Mažeikių rajono savivaldybės ne ginčo tvarka klausimas.

Kaip 2013 m. gegužės 16 d. nutartyje konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinė byla Nr. A502-617/2013), pagal pareiškėjų skundo padavimo metu (2011 m. birželio 9 d.) aktualią administracinių teismų praktiką Aplinkos ministerijos raštas, kuriuo ministerija kreipiasi į VMI prašydama išieškoti savivaldybės netinkamai panaudotas SAARSP lėšas ne ginčo tvarka, nebuvo priskiriamas administraciniam teismui skųstinų administracinių aktų kategorijai (pvz.: LVAT 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-191/2011, 2011 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-324/2011, 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-636/2011), todėl šioje byloje pareiškėjams leista ginčyti tik Telšių apskrities VMI patvarkymo dėl lėšų išieškojimo teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 išplėtojo ir iš dalies pakeitė iki tol vyravusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad VMI sprendimai ir veiksmai gali būti kvestionuojami tik tiek, kiek VMI galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų administracinio akto vykdymo taisyklių. Iš Įstatymo ir Rekomendacijų išeina, jog Aplinkos ministerijos teikimu yra konstatuojama, kad atitinkama savivaldybė netinkamai panaudojo SAARP lėšas. Tokio pažeidimo konstatavimas savo pobūdžiu yra Aplinkos ministerijos ir RAAD vykdomos administracinės procedūros, kurios metu tikrinama, ar savivaldybė tinkamai panaudojo SAARP lėšas, baigiamasis (galutinis) sprendimas tuo klausimu. Teikimu Aplinkos ministerija apibrėžia atitinkamai savivaldybei kylančią atsakomybę. Vėlesni (po Aplinkos ministerijos teikimo) VMI veiksmai objektyviai negali pakeisti Aplinkos ministerijos teikime konstatuojamų teiginių, nes pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį VMI nėra nustatyta teisė vertinti pateikto Aplinkos ministerijos teikimo pagrįstumą. Todėl Aplinkos ministerijos teikimas procedūroje, kurios metu savivaldybė pripažįstama netinkamai panaudojusi SAARP lėšas, yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Šis baigiamasis sprendimas sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys. VMI veiksmai, kuriais VMI, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pasiūlo savivaldybei sumokėti lėšas, o vėliau išieško jas ne ginčo tvarka, yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais viešojo administravimo subjektas atlieka vykdymo funkciją. Vykdymo veiksmai, atliekami VMI Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, turi būti atskiriami nuo SAARP lėšų netinkamo panaudojimo konstatavimo procedūros dėl teisės aktais numatyto skirtingo šių dviejų procedūrų pobūdžio ir tarpusavio ryšio: netinkamo lėšų panaudojimo nustatymo procedūra priklauso nuo RAAD ir Aplinkos ministerijos atliekamų vertinimo veiksmų ir yra baigiama Aplinkos ministerijos, kaip atitinkamus įgaliojimus turinčio asmens, teikimu, o VMI veiksmai priklauso išimtinai nuo Aplinkos ministerijos teikimo buvimo ir jais nėra kvestionuojamas teikimo turinys.

Atsižvelgdama į tai, kad vėliau suformuota taisyklė dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu negali užkirsti pareiškėjams galimybių ginti įstatymo saugomo intereso, nagrinėdama reikalavimą dėl Telšių apskrities VMI 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 3 panaikinimo, teisėjų kolegija taip pat vertins pareiškėjų kreipimosi į teismą metu tarpiniais laikytų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo akto ir Aplinkos ministerijos teikimo VMI teisėtumą bei pagrįstumą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Šiaulių RAAD, vykdydamas jam priskirtą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo kontrolės funkciją, 2010 m. gegužės 28 d. surašė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktą (toliau – ir patikrinimo aktas), kuriuo pripažino, kad lėšos vandentvarkos objektų eksploatacinėms išlaidoms apmokėti (t. y. lietaus vandenų valymo išlaidų susidariusiai skolai dengti) panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį (iš viso 339000,00 Lt).

Kaip reikalavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-637 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų patvirtinimo“ 2 punktas ir Rekomendacijų (šis norminis aktas neteko galios nuo 2012 m. sausio 1 d.) 7.7 punktas, patikrinimo akto kopija buvo išsiųsta Aplinkos ministerijai. Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, turėjo pareigą įvertinti nustatytus pažeidimus, prireikus paprašyti savivaldybės papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant SAARP įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo. Šiuo atveju 339000,00 Lt sumos išieškojimą Aplinkos ministerija paprašė pradėti tik 2010 m. spalio 21 d., tuo padarydama procedūrinio pobūdžio pažeidimą (b. l. 10).

Teismas pažymi, kad kaip 2013 gegužės 16 d. nutartyje konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinė byla Nr. A502-617/2013), trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija, t. y. centrinis viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Aplinkos ministerijos teikimu yra patvirtinamas SAARP lėšų netinkamo panaudojimo faktas, todėl vadovaujantis minėtais teisės principais ir Rekomendacijų 8 punkto nuostatomis, institucijai, atsakingai už Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos vykdymo valstybinę priežiūrą, kiekvienu atveju kyla pareiga patikrinti lėšų panaudojimo patikrinimo akte nurodytas aplinkybes, surinkti reikiamus papildomus duomenis, kurių pagrindu būtų daroma konstatuojamojo pobūdžio išvada dėl konkrečių Įstatymo pažeidimų buvimo. Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymas nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Jo pagrindimas gali būti išdėstytas kituose dokumentuose, kurie yra sudėtinė sprendimo dalis. Tai, kad Aplinkos ministerijos akto kaip individualaus teisės akto turinys yra neatsiejamas nuo pavaldžios institucijos dokumente (patikrinimo akte) nustatytų duomenų, pažymėjo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012.

Rekomendacijų, galiojusių SAARSP lėšų už 2009 m. panaudojimo Mažeikių rajono savivaldybėje patikrinimo metu, 7.4 punktas nustatė, kad detaliojo patikrinimo rezultatai įforminami aktu pagal 1 priede pateiktą patikrinimo akto formą. Patikrinimo akto lentelė užpildoma taip: 3 skilties 1 eilutėje išvardinamos priemonės, kurioms lėšos buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį, 2 eilutėje išvardinamos sąmatoje nenumatytos priemonės; 4 skilties 1 ir 2 eilutėse nurodomos išvardintoms priemonėms panaudotos lėšos, 5 skiltyje ties kiekviena eilute aprašoma nustatytų pažeidimų esmė; lentelės pabaigoje nurodoma RAAD siūloma išieškoti lėšų suma. Šiaulių RAAD specialistai, pagal šiuos reikalavimus pildydami 2010 m. gegužės 28 d. patikrinimo akto formą, 5 skiltyje „Pagrindimas“ dėl pažeidimo abstrakčiai nurodė – Tarybos 2010 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T1-1 patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 2009 m. ataskaita apie programos priemonių vykdymą. Iš pacituotos formuluotės teisėjų kolegija negali nustatyti, kokiomis aplinkybėmis vadovaujantis nuspręsta, kad lėšas, skirtas 3 skiltyje nurodytų specialiosios programos priemonių įgyvendinimui, pareiškėjai panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį. Tarybos ir Administracijos padarytų pažeidimų teisinis kvalifikavimas bei įvertinimas nepateiktas ir Aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 21 d. sprendime Nr. (9-2)-D8-9882. Patvarkymą, nustatantį pareiškėjams 339000,00 Lt dydžio viešąją piniginę prievolę, Aplinkos ministerijos kancleris pasirašė apsiribodamas nuoroda į 2010 m. gegužės 28 d. Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, kurio pagrindiniai trūkumai jau yra aptarti.

Pagal administracinių teismų praktiką (pvz., 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990/2007, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 3 (13), 2007; 2009 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-798/2009), administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui.

Pažymėtina, kad kaip nustatyta ABTĮ 13 str. 1 d., vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-617/2013, bei konstatuodamas, jog Aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. (9-2)-D8-9882 yra be motyvų, nepasisakys dėl atsakovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimuose pateiktų paaiškinimų, susijusių su šio sprendimo bei Telšių apskrities VMI 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 3 priėmimo faktiniais ir juridiniais pagrindais. Kadangi Aplinkos ministerijos teikimas, kuriuo pripažinta, kad Mažeikių rajono savivaldybė netinkamai panaudojo SAARSP lėšas, yra neteisėtas iš esmės, jo vykdymą užtikrinantis Telšių apskrities VMI 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 3 negali būti paliktas galioti ir yra naikintinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p. teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skundą dėl Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 3 „Išieškoti iš turto“ tenkinti.

Panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 3 „Išieškoti iš turto“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

 

 

Kolegijos teisėjai                                                                                                                     Marytė Švažienė

 

                                                                                                                                 Laisvutė Kartanaitė

 

                                                                                                                                      Žanas Kubeckas