Civilinė byla Nr. e2A-342-823/2018

                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00933-2017-0

                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6;

(S)

                                                                 2.6.7              

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Greitista“, J. K. ir I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo ir atskirosios nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4190-580/2017 pagal ieškovės A. Z. ieškinį atsakovėms UAB „Greitista“, J. K. ir I. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro notarė D. B.,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. Z. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti jos ir atsakovės UAB „Greitista“ 2015 m. rugsėjo 11 d. sudarytą mainų sutartį (toliau ir – Mainų sutartis) negaliojančia nuo sudarymo momento, kaip sudarytą dėl suklydimo; 2) pripažinti atsakovių J. K. ir UAB „Greitista“ 2015 m. lapkričio 3 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia; 3) pripažinti atsakovių I. S. ir UAB „Greitista“ 2015 m. lapkričio 3 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia; 4) taikyti restituciją ir atsakovei UAB „Greitista“ pripažinti nuosavybės teisę į 45/426 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), į 13/1883 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir į 3 141/8509 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės UAB „Greitista“ 3 700 Eur atsakovei J. K. ir 5 200 Eur atsakovei I. S. už joms parduotas žemės sklypo dalis; ieškovei pripažinti nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančius statinius – sodo pastatą bei ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisti iš ieškovės atsakovei UAB „Greitista“ 14 481 Eur sumą.
2. Ieškovė paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklausė žemės sklypas ir jame esantys statiniai – sodo bei ūkinis pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Turtas jai atiteko padalinus su sutuoktiniu santuokoje įgytą turtą. Ieškovei priklausantis sodo pastatas nebuvo tinkamas gyventi žiemą. UAB „Greitista“ atstovas E. S. žinojo apie konfliktiškus ieškovės ir jos sutuoktinio santykius, jis nuolat siūlė mainyti ieškovės žemės sklypą į butą arba apšiltinti sodo namelį mainais į dalį žemės sklypo. Sužinojęs, kad ieškovės sutuoktinis nesutinka leisti ieškovei gyventi jam priklausančiame bute, E. S. pasiūlė savo dukters butą mainais į ieškovei priklausantį žemės sklypą su statiniais, suteikiant ieškovei teisę po mainų dvejus metus naudotis jai priklausiusiu žemės sklypu.
3. UAB „Greitista“ ir ieškovė 2015 m. rugsėjo 11 d. sudarė notarinės formos Mainų sutartį, pagal kurią UAB „Greitista“, atstovaujama E. S., perdavė ieškovei 45/426 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 13/1 883 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 3 141/8 509 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), mainais už ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir jame esančius statinius – sodo ir ūkinį pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), o UAB „Greitista“ įsipareigojo ieškovei sumokėti 14 481 Eur kompensaciją. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad sandorį sudaro su E. S., o ne su UAB „Greitista“.
4. Ieškovė paaiškino, kad sudarydama Mainų sutartį iš esmės suklydo dėl jai tenkančio turto nuosavybės formos, nes buvo įsitikinusi, kad butą įgyja asmeninės nuosavybės teise. Įsigyjamas turtas buvo suformuotas kaip atskiras butas, turintis atskirą įėjimą. Pradėjusi bute gyventi ir norėdama butą apdrausti, ieškovė sužinojo, kad reikalingas kito bendraturčio sutikimas. Valdydama butą bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovė negali pasinaudoti kompensacija pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą. Iš anksto negavusi bendraturčio sutikimo ieškovė negali atlikti buto remonto darbų. Tai riboja ieškovės nuosavybės teises. Ieškovė siekė atidalinti butą, tačiau paaiškėjo, kad nepakeitus žemės sklypo naudojimo būdo, atidalinimas negalimas. Žemės sklypo naudojimo paskirtis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija, todėl žemės sklype negalima suformuoti daugiau nei dviejų butų. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad statytojas suformavo daugiau butų, nei leidžiama. Ieškovei bendrosios nuosavybės turėjimas nepriimtinas, ji neketino įgyti turto su nepažįstamu asmeniu.
5. Ieškovėe teigimu, E. S., prieš sudarant ginčo sandorį, nesuteikė jai visos reikalingos informacijos. Kiti atidūs asmenys, apžiūrėję butą, taip pat būtų susidarę nuomonę, kad tai yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, nes butas tinkamai suformuotas, izoliuotas nuo to paties namo kitų butų. Už komunalines ir namo administravimo paslaugas siųstose sąskaitose nurodytas vienintelis savininkas E. S., kitų bendraturčių nėra. E. S. nutylėjo esmines aplinkybes, kad butas bus valdomas su kitu bendraturčiu. Ieškovė sandorio sudarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų. Ieškovė nesupranta lietuvių kalbos, o notarė atsisakė padaryti sandorio vertimą, bandė sutartį versti pati, tačiau dėl nekokybiško vertimo ieškovė negalėjo suprasti esminių sutarties aplinkybių, į ieškovės klausimus buvo atsakyta, kad viskas pagal įstatymą.
6. Atsakovė UAB „Greitista“ dalį iš ieškovės įgyto žemės sklypo perleido kitiems asmenims: 430/1 269 dalis žemės sklypo 2015 m. lapkričio 3 d. pirkimo – pardavimo sutartimi parduota atsakovei J. K. už 3 700 Eur, nors jo vertė yra 16 875 Eur; 430/1 269 dalis žemės sklypo 2015 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi parduota atsakovei I. S. už 5 200 Eur, nors jo vertė yra 16 875 Eur. Pardavus šiuos žemės sklypus, 2016 m. spalio 24 d. sudaryta žemės sklypo padalijimo sutartis, pagal kurią suformuoti atskiri žemės sklypai: 0,0430 ha ploto žemės sklypas, priklausantis atsakovei J. K., 0,0430 ha ploto žemės sklypas, priklausantis atsakovei I. S. ir 0,0409 ha ploto žemės sklypas, priklausantis UAB „Greitista“. Visus sandorius tvirtino notarė D. B..
7. Ieškovės vertinimu, žemės sklypo dalys buvo perleistos kitiems fiziniams asmenims, siekiant apsisaugoti nuo galimų ieškovės pretenzijų. Mainų sutarties sudarymo metu UAB „Greitista“ interesus atstovavo direktorius E. S.. Atsakovės J. K. gyvenamoji vieta sutampa su E. S. gyvenamąja vieta. Atsakovė J. K. gali būti atsakovės UAB „Greitista“ vadovo sutuoktinė arba sugyventinė, o atsakovė I. S. gali būti dukra. Atsakovės J. K. ir I. S. laikytinos nesąžiningomis įgijėjomis. Atsakovės UAB „Greitista“ nesąžiningumą rodo tai, kad dalies žemės sklypų pardavimas įvyko nepraėjus nei dviems mėnesiams nuo mainų sutarties. Atsakovė UAB „Greitista“ norėjo vykdyti statybų projektą, tačiau ieškovės žemės sklypo ribos įsiterpė į projekto ribas.
8. Atsakovės UAB „Greitista“, I. S. ir J. K. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti.
9. Nurodė, kad abi šalys turėjo interesų dėl Mainų sutarties sudarymo ir juos suderino. Pati ieškovė pripažino, kad negalėjo jai priklausančiame sodo name gyventi žiemą, kad turėjo poreikį įgyti gyvenamąjį būstą. Ieškovės teiginys, kad ji buvo įsitikinusi, jog mainų sutartį sudaro su E. S., yra neteisingas, nes sutarties šalimi nurodyta UAB „Greitista“. E. S. yra UAB „Greitista“ ir UAB „Greitista statyba“ vadovas ir akcininkas, vystė projektą (duomenys neskelbtini) gatvėje, statė 56 butus. Šalia buvo ieškovės sodo namas, todėl teiravosi, ar ieškovė nenori parduoti savo sklypo. 2014 m. rudenį, užbaigiant statybų projektą, ieškovė paprašė trijų kambarių buto. UAB „Greitista“ butą nusipirko iš UAB „Greitista statyba“, jį įrenginėjo nuomai. Ieškovė buvo atėjusi 7 kartus su prašymu sudaryti mainų sutartį, keisti vieno kambario butą į žemės sklypą. Ieškovei žodžiu buvo paaiškinta, kad butas padalintas į daugiau butų. 
10. Mainų sutartyje aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas, todėl ieškovės teiginiai, jog ji manė perkanti atskirą butą, yra nepagrįsti. Notaro patvirtintas sandoris laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, kuris turi didesnę įrodomąją galią. Jeigu ieškovė nepasitikėjo notare ar nesuprato notarės vertimo, turėjo nepasirašyti sutarties, nes notaro patvirtinti sandoriai rodo šalių suderintą valią. Šalis, kuri lengvabūdiškai vertina notarinių sandorių tvirtinimą, turi būti laikoma kalta dėl savo didelio neatsargumo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 3 dalį teismas turėtų atsisakyti ginti ieškovės teises dėl piktnaudžiavimo subjektine teise.
11. Atsakovių teigimu, restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju negalimas, nes tai pažeistų sąžiningų įgijėjų – atsakovių I. S. (E. S. dukros) ir J. K. (E. S. žmonos sesers), teises. Atsakovės J. K. ir I. S. įgytus žemės sklypus ketina panaudoti versle. Jų nesąžiningumas neįrodytas. Sandoriai patvirtinti notaro, todėl laikytini teisėtais.
12. Trečiasis asmuo notarė D. B. nurodė, kad ieškovė su anūku pirmą kartą į notarę kreipėsi rugpjūčio pradžioje, kai jau buvo susiderėję su UAB „Greitista“ dėl sutarties sąlygų. Pirmojo susitikimo metu ieškovė norėjo išsiaiškinti galimybę įgyti patalpas asmeninės nuosavybes teise pirkimo būdu, nes nebuvo pasibaigusi santuokos nutraukimo byla. Notarė paprašė pateikti nuosavybės teisės ir santuokos nutraukimo dokumentus. Antrą kartą ieškovė atvežė dokumentus, notarė paaiškino, kad mainų sutartimi neprarandama asmeninės nuosavybės teisė, įteikė registro išrašą. Prieš sudarant sandorį ieškovė buvo atvykusi trečią kartą, kalbėjo apie sutarties vertimą. Paaiškinus, kad vertimas gali kainuoti 200 – 300 Eur, ieškovė nurodė, jog ji neturi lėšų, todėl atvažiuos su anūku, pažadėjo išversti sutartį žodžiu iš rusų kalbos. Dalis pokalbio vyko lietuvių kalba. Sudarant Mainų sutartį ieškovei buvo pateikta kadastrinė buto byla ir neįregistruota kadastrinių matavimų byla. Ieškovei buvo išaiškinta, kad įgyjama buto dalis, o ne visas butas. Sutartyje išaiškinta buto dalies naudojimosi tvarka, kad ieškovė galės naudotis patalpomis kaip atskiru turtiniu vienetu, atšaukta pirmenybės teisė siūlyti bendraturčiams pirkti butą. Buvo aiškiai aprašyta, kad bus mainoma buto dalis. Pažymėjo, kad buvo parengti keli sutarties egzemplioriai ir anūkas skaitė sutartį kartu. Mano, kad įteikė sutarties projektą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės A. Z. ir atsakovės UAB „Greitista“ 2015 m. rugsėjo 11 d. sudarytą Nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, kaip sudarytą dėl suklydimo, pripažino atsakovių J. K. ir UAB „Greitista“ 2015 m. lapkričio 3 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, pripažino atsakovių I. S. ir UAB „Greitista“ 2015 m. lapkričio 3 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją ir atsakovei UAB „Greitista“ pripažino nuosavybės teises į 45/426 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 13/1 883 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 3 141/8 509 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Taikė restituciją ir ieškovei A. Z. pripažino nuosavybės teises į žemės sklypą ir jame esančius statinius – sodo pastatą bei ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Priteisė iš atsakovės UAB „Greitista“ atsakovei J. K. 3 700 Eur už jai parduotą dalį žemės sklypo. Priteisė iš atsakovės UAB „Greitista“ atsakovei I. S. 5 200 Eur už jai parduotą dalį žemės sklypo. Priteisė iš ieškovės A. Z. atsakovei UAB „Greitista“ 14 481 Eur kompensacijos. Priteisė iš UAB „Greitista“ 2 083,56 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
14. Teismas nurodė, kad esminis ginčas tarp bylos šalių kilo dėl to, ar ieškovė suprato ir ar turėjo suprasti, kad jos įgyjamas turtas sudaro tik buto dalį. Vertinant šią aplinkybę, teismo nuomone, reikšminga tai, jog ieškovės įgyta buto dalis yra įrengta kaip visiškai atskiras butas. Iš Nekilnojamojo turto registre įregistruotos Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad butas suformuotas kaip atskiras vienetas. Šis butas neturi jokių bendrų patalpų su kita tame pačiame aukšte esančia buto dalimi, pavyzdžiui: koridoriaus, tualeto, bendro įėjimo, bendrų durų ar panašiai. Abi buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalys yra suformuotos kaip du atskiri butai, įrengti atskiri įėjimai, sanitariniai mazgai, atskiros virtuvės, kitos patalpos. Į ieškovės įgytą buto dalį patenkama per atskiras duris, greta įėjimo durys į kitą buto dalį. Esant tokiai padėčiai, nei vienas apdairus žmogus vien apžiūrėjęs įgytą turtą negalėtų suprasti, kad ieškovės įsigytas butas yra didesnio buto dalis. Visiškas butų atskirumas patvirtina, jog tai, kad ieškovės įgytas nekilnojamasis turtas sudaro tik kito nekilnojamojo turto dalį, galima nustatyti tik pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis.
15. Teismas nurodė, kad CK 6.163 straipsnio 1 dalis įpareigoja šalis sąžiningai elgtis ikisutartiniuose santykiuose. To paties straipsnio 4 dalis įpareigoja šalis atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikmės sutarčiai sudaryti. Atskirai suformuoto buto statusas kaip kito, didesnio, buto dalies yra visiškai neįprastas dalykas nekilnojamojo turto rinkoje, apie tokį nekilnojamojo turto statusą joks apdairus žmogus net nepagalvotų, todėl tokio turto statuso buvimas turi būti vienos sandorio šalies kitai sandorio šaliai itin nuodugniai išaiškinamas. Pareiga įrodyti, kad ieškovei pateikė tinkamą ir pakankamą informaciją apie mainomą turtą, priskirtina atsakovei UAB „Greitista“.
16. Nors E. S. teigė, kad jis ieškovei aiškino apie tai, jog mainoma tik buto dalis, tačiau įrodymų šiam teiginiui patvirtinti nepateikė ir šio fakto neįrodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Be to, vien pasakymas žodžiu, kad įsigyjamas turtas sudaro buto dalį, nėra pakankamai informatyvus ir nelaikytinas tinkamu ikisutartiniu elgesiu.
17. Teismas nurodė, kad byloje apklaustų asmenų paaiškinimai dėl to, kokia informacija buvo suteikta ieškovei ir kokius dokumentus dėl mainomo turto prieš pasirašant sutartį ji turėjo, yra skirtingi. Notarė D. B. nurodė, jog su ieškove bendravo 3 – 4 kartus, ieškovei atvykus 2 kartą, jai davė Nekilnojamojo turto registro išrašą, o Mainų sutarties pasirašymo metu pateikė buto kadastrinę bylą bei antrą neregistruotą bylą. Liudytojas D. S. teigė, kad jam dalyvaujant sutarties pasirašyme pas notarą nekilo įtarimų, jog butas galėjo būti padalintas ar parduodamas dalinės nuosavybės teise, liudytojas nematė, kad ieškovei būtų duotas Mainų sutarties projektas.
18. Teismas pažymėjo, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog Mainų sutarties projektas buvo parengtas bent kelios dienos iki Mainų sutarties pasirašymo, taip pat nepateikta įrodymų, kad notarė užsakė ir išspausdino Nekilnojamojo turto registro duomenis, nepateikti registro duomenys, kuriuose būtų ankstesnė išrašo sudarymo data. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr. 13/53201 parengta 2016 m. rugsėjo 15 d., o kadastriniai matavimai atlikti 2016 m. rugsėjo 7 d., todėl šios bylos notarė ieškovei sutarties sudarymo dieną (2016 m. rugsėjo 11 d.) negalėjo įteikti. Nesant rašytinių įrodymų dėl supažindinimo su dokumentais ar buto statusu, teismas pripažino, kad atsakovė neįrodė, jog ikisutartiniu laikotarpiu išsamiai išaiškino ieškovei kokį turtą maino ir kad įteikė ieškovei dokumentus prieš Mainų sutarties pasirašymą (CPK 178 straipsnis).
19. Teismas sutiko, kad Mainų sutartyje išsamiai aprašomas mainomas turtas bei aptariama nuosavybės ir naudojimo teisių įgyvendinimo tvarka, tačiau pažymėjo, kad sandoris sudarytas lietuvių kalba. Mainų sutarties vertimas į rusų kalbą nebuvo parengtas. Ieškovė nurodė, kad ji nesupranta lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos nemokėjimą ji tvirtino ir teismo posėdžio metu, visiškai nebendraudama ir net iš dalies nedalyvaudama posėdyje lietuvių kalba. Nors notarė D. B. nurodė, kad vieną kartą pas ją atvykusi ieškovė bendravo ir lietuvių kalba, tačiau nei dokumentais, nei iš ieškovės elgesio teismo posėdžio metu to nebuvo galima nustatyti, todėl aplinkybę, kad ieškovė supranta lietuvių kalbą, teismas pripažino neįrodyta.
20. Teismas, remdamasis dalyvavusių sudarant sandorį asmenų paaiškinimais, nustatė, kad notarė D. B. Mainų sutarties pasirašymo metu pati atliko Mainų sutarties vertimą į rusų kalbą. Ieškovė pripažino, kad vertimas žodžiu buvo daromas, tačiau nurodė, kad notarei sakė, jog nesupranta vertimo, uždavinėjo klausimus. Liudytojas D. S. aiškino, kad jis pats nesuprato vertimo, gali būti, jog dėl notarės akcento, sudėtingo teksto, sutarties vertimas truko apie 15 min. Mainų sutartis be priedų sudaro 19 lapų. Mainų sutarties tekstas yra teisinis ir sudėtingas, jam suprasti reikalinga įsigilinti ir pageidautina turėti specialių teisinių žinių. Tokio teksto vertimas yra sudėtingas, taip pat sudėtinga tekstą suprasti tik girdint vertimą. Ieškovės įsigytas turtas susideda iš trijų pozicijų, kuriose numatyta dalinė nuosavybė. Tai apsunkina teksto supratimą. Prie mainų sutarties pridėti žemės sklypų planai, tačiau žemės sklypų dalys yra susijusios su buto plotu, iš šių planų buto statusas nepaaiškėja.
21. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatyme (toliau – NĮ) nėra konkrečiai nurodyta, kokia tvarka turi būti atliekamas vertimas, kai sandoris sudaromas kalba, kurios sandorio šalis nemoka, todėl turi būti remiamasi NĮ 30 straipsnio nuostata, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Ši įstatymo nuostata apima ir notaro pareigą įsitikinti, ar asmuo suprato notaro aiškinimą. Teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovė iš atliekamo vertimo galėjo nesuprasti, jog turtą įgyja dalinės nuosavybės teise. Atsakovė UAB „Greitista“ neįrodinėjo, kad ieškovei buvo paaiškinta, kuo buto dalies statusas skiriasi nuo atskiro buto, kokie yra nuosavybės ir valdymo teisių skirtingumai.
22. UAB „Greitista“ atstovo paaiškinimai, kad ieškovė domėjosi buto statusu, visi aplinkui gyvenantys žmonės žinojo, kokie butai yra statomi, yra paneigti liudytojos V. M. paaiškinimais. Teismo posėdžio metu liudytoja V. M. paliudijo, kad vadovauja sodo bendrijai „Vitaminas“, yra ieškovės kaimynė. Ieškovė 2013 m. kreipėsi į bendrijos valdybą su prašymu išsiaiškinti padėtį dėl vykstančių statybų, kadangi žemės plotas, esantis aplink ieškovės sodybą, buvo paaukštintas vienu metru, buvo pašalinti ir neatstatyti vartai ir pan. Bendrijos pirmininkė domėjosi statybų situacija šalia ieškovės namų, kreipėsi į institucijas, buvo straipsnis spaudoje, tačiau padėtis nepasikeitė. Liudytoja, nors ir būdamas sodų bendrijos pirmininke, teigė, kad nežinojo, kokie butai buvo statomi šiame projekte. Ieškovė teigė, jog didelę įtaką klaidingam įsitikinimui susiformuoti turėjo sąskaitos už komunalines paslaugas. 2015 m. balandžio 1 d. – 2015 m. liepos 1 d. mokėjimo kvitai už paslaugas suteiktas butui buvo išrašyti E. S. vardu.
23. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, jog UAB „Greitista“ netinkamai vykdė CK 6.163 straipsnio 4 dalies pareigą ikisutartiniuose santykiuose atskleisti ieškovei informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti: neįrodyta, kad ieškovei iki sandorio sudarymo buvo pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašas bei Mainų sutarties projektas; sandoris sudarytas netinkamai ieškovei suprantama kalba supažindinus su sudaromu sandoriu.
24. Teismas nurodė, kad sandoris CK 1.90 straipsnio pagrindu gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tada, kai suklydimas turi esminės reikšmės. Šiuo atveju Mainų sutarties dalykas yra buto dalis. Tiek atskiras butas, tiek buto dalis gali būti naudojami tai pačiai paskirčiai, kaip gyvenamosios patalpos. Visgi, nuosavybės ir valdymo teisės, lyginant butą ir buto dalį, yra skirtingos apimties. Buto dalis valdoma bendrosios nuosavybės teise, reglamentuota CK 4 knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio normomis. Mainų sutarties 2.4 ir 2.5 punktuose nurodoma, kad A. Z. įgyja teisę be bendraturčių sutikimo naudoti, valdyti, perleisti, įkeisti buto dalis, tačiau nepateiktas bendraturčių susitarimas atsisakyti tokių teisių. Išankstinis atsisakymas pirmumo teisės įsigyti buto dalį tiesiogiai nėra numatytas CK 4.79 straipsnyje, jis neregistruojamas registre ir kitam savininkui nepereina. CK 4.81 straipsnis nurodo, jog naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimis tvarka gali būti registruojama viešame registre ir būti privaloma naujam savininkui. CK 4.81 straipsnio 1 ir 2 dalyse reikalaujama, kad naudojimosi tvarka būtų nustatoma bendraturčių susitarimu, o ne vienašaliu teisių atsisakymu, taip pat tiksliai nėra apibrėžta naudojimosi tvarkos, dėl kurios sudarytas susitarimas galioja ir paskesniam savininkui, apimtis. Jokio susitarimo su bendraturčiu D. M. ieškovė nėra sudariusi ir, kaip nurodė ieškovė, antrojo savininko nepažįsta.
25. Mainų sutarties 5.4 punkte tvirtina, kad buto dalyje kitų gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų ar juridinių asmenų nėra. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. rašte nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. A30-3828 suteikti adresai: butui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o butui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis butas, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis dvibučiame gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas dviejų bendraturčių; nekilnojamojo turto (buto) dalys nėra atskiri nekilnojamieji daiktai, kuriems pagal galiojančius teisės aktus galima būtų suteikti naujus adresus. Kadangi ieškovei priklausanti buto dalis neturi atskiro adreso, tai tiek ji, tiek kitas bendraturtis gali leisti deklaruoti gyvenamąją vietą kitiems asmenims, naudoti adresą juridinių asmenų registracijai bei kitiems reikalams. Tai patvirtina, kad deklaravimo ir registracijos situacija gali kisti be ieškovės valios. Tai, kad gyvenamosios vietos deklaravimas vykdomas pagal adresą (duomenys neskelbtini), t. y. visam butui, patvirtina 2017 m. kovo 1 d. Pažyma Nr. (2017-42411-PS)-57.
26. Ieškovė negali atsidalinti jai priklausančio buto dalies ir suformuoti atskiro buto. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus 2016 m. gruodžio 6 d. rašte nurodyta, kad ieškovės turimo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija, todėl galimybės pakeisti dvibučio gyvenamojo namo paskirtį į daugiabutį (3 ir daugiau butų) gyvenamąjį namą galiojantys teisės aktai nenumato, kadangi pastato paskirtis turi atitikti žemės sklypo naudojimo būdą (Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 12 priedo 2.1. punktas); norint pakeisti dvibučio gyvenamojo namo paskirtį į daugiabutį (3 ir daugiau butų) gyvenamąjį namą, žemės naudojimo būdas turėtų būti pakeistas į „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“ (Aplinkos ministro įsakymas 2013 m. gruodžio 11 d., Nr. 3D-830/D1- 920).
27. Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.13 punkte nurodyta, kad butas yra gyvenamojo namo (pastato) dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių, virtuvės ir kitų patalpų atitvaromis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų. Nėra numatyta, kad vienas butas gali būti ir kito buto dalimi. Šio reglamento 18 punkte nurodyta gyvenamojo pastato patalpų struktūra, kuri labai skiriasi priklausomai nuo to, ar pastatas yra daugiabutis ar vienbutis, dvibutis. Daugiabučiuose namuose įrengiamos papildomos patalpos, kurios nėra privalomos vienbučiuose ir dvibučiuose. Tai rodo, kad, įsigydamas butą daugiabutyje, asmuo gauna papildomas paslaugas, kurios nėra gaunamos, kai butas įsigyjamas tokiomis sąlygomis, kai vienbučiai ir dvibučiai namai realiai pastatomi kaip daugiabučiai.
28. Įvairiuose statybos techniniuose reglamentuose yra nustatyti visiškai skirtingi techniniai reikalavimai atskiro buto patalpoms ir buto dalies patalpoms. Tai rodo, kad butą perkantis asmuo turi pagrindą manyti, jog jo įsigytas butas bus tinkamai pastatytas ir atitiks butui keliamus garso, šilumos izoliavimo bei kitus reikalavimus. Įsigydamas buto dalį asmuo turi žinoti, jog jis pagrindo tikėtis butui įprastų techninių sprendimų, neturi. Ši sąlyga yra esminė buto charakteristika. Nors teisės aktai nedraudžia nuosavybės teise įgyti dalies buto ir tokia nuosavybės forma yra plačiai paplitusi, tačiau turtą įsigyjantis asmuo turi būti tinkamai informuojamas apie įgyjamo turto savybes, kurios turi esminę reikšmę naudojant turtą. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad buto ir buto dalies skirtumai turi esminę reikšmę priimant sprendimą dėl turto įsigijimo.
29. Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl suklydimo įtakos sandorio galiojimui, būtina įvertinti CK 1.90 straipsnio sąlyga, kad normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Iš atidaus ir protingo žmogaus turi būti reikalaujama, kad jis įsigyjamą turtą suprastų kaip daiktą, sukurtą pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus. Negali būti reikalaujama, kad asmuo numatytų, suprastų ir sutiktų su padarytais pažeidimais. Teritorijos, kurioje ieškovė ilgus metus turėjo sodo sklypą, naudojimo būdas yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija ir daugiabučiai namai joje negali būti statomi. Kadangi ieškovės butas yra antrame aukšte, o šio statinio 2 aukšte yra dar vienas butas, tai galima daryti išvadą, jog statinys, esantis (duomenys neskelbtini), yra daugiabutis. Taikant apdairaus ir protingo asmens standartą negalima reikalauti, jog toks asmuo norėtų gyvenamąsias patalpas įgyti statybos techninio reglamento reikalavimų neatitinkančiame pastate.
30. Teismas taip pat nurodė, kad, vertinant ieškovės elgesį, turi būti atsižvelgta į tai, kad ji gimusi (duomenys neskelbtini), jai sandorio sudarymo metu buvo suėję (duomenys neskelbtini) metai. Nors bylos nagrinėjimo metu ieškovė parodė, kad ji gerai orientuojasi visuomeniniuose santykiuose, tačiau ieškovės amžius gali turėti įtakos sugebėjimui greitai ir tiksliai priimti sprendimus. Kita priežastis, dėl kurios su ieškovės asmeniu susijusios savybės gali neigiamai veikti jos elgesį sandorio sudarymo metu ir įtakoti veiksmų nesupratimą, yra tai, kad ieškovė nemoka lietuvių kalbos. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp E. S. ir ieškovės buvo draugiški santykiai, jie nuo 2013 m. buvo geri pažįstami, ieškovė jam pasakojo savo asmeninius reikalus, juo pasitikėjo. Dėl draugiškų asmeninių santykių, notaro dalyvavimo, ieškovė neturėjo pagrindo įtarti, kad E. S. jai neatskleis esminę reikšmę sudarančios informacijos apie sandorio dalyką. Ieškovė turėjo pagrindą tikėti kitos sandorio šalies sąžiningumu. Kaip atskiri butai įrengtos buto dalys yra itin naujas ir retas dalykas nekilnojamojo turto rinkoje, buto įrengimas vien iš jo apžiūros neleidžia suprasti turto statuso, todėl klaida dėl perkamo daikto yra labai tikėtina. Tai, kad ieškovė nepareikalavo sutarties vertimo, advokato dalyvavimo, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, negali būti laikoma neatsargiu elgesiu.
31. Teismas sprendė, kad atsakovės UAB „Greitista“ su atsakovėmis J. K. ir I. S. sudaryti sandoriai turi nesąžiningo elgesio elementų. Iš ieškovės ir E. S. paaiškinimų matyti, kad jau nuo 2013 m. UAB „Greitista“ pradėjo teirautis dėl galimumo įsigyti ieškovės žemės sklypą. Iš ieškovės pateikto žemės sklypų plano matyti, jog UAB „Greitista“ sodų bendrijoje statomų pastatų kvartalas yra prie pat ieškovės žemės sklypo ribos. Teismo posėdžio metu UAB „Greitista“ vadovas neneigė suinteresuotumo ieškovės sklypo įsigijimu. Nepaisant to, po Mainų sutarties sudarymo nepraėjus nė dviem mėnesiams, UAB „Greitista“ didžiąją dalį žemės sklypo pardavė. Jokių motyvų, ekonominio suinteresuotumo, ūkinės naudos ar panašių su įmonės veikla susijusių argumentų UAB „Greitista“ atstovai nenurodė. UAB „Greitista“ ir žemės sklypo dalis įsigijusios atsakovės J. K. ir I. S. buvo atstovaujami to paties advokato, kuris visų trijų asmenų teisių gynime interesų konflikto nematė. Visos trys atsakovės bylos nagrinėjimo metu teikė vieningą poziciją. Atsakovės J. K. ir I. S. teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad žemės sklypą ketina panaudoti versle, kurį abi atsisakė atskleisti. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovės yra verslininkės, turi kokios nors įmonės akcijų, dalyvauja įmonių veikloje ar yra sudariusios kokias nors panašias su žemės sklypais susijusias komercinę naudą teikiančias sutartis.
32. E. S. teismo posėdžio metu pripažino, kad I. S. yra jo dukra, o J. K. yra jo žmonos sesuo. UAB „Greitista“ direktorius su abiem atsakovėm yra susijęs giminystės ryšiais. UAB „Greitista“ žemės sklypo dalis pardavė už itin mažą kainą. Mainų sutartimi nustatyta, jog ieškovei priklausiusio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 49 800 Eur. Žemės sklypo su statiniais vertė pagal Mainų sutarties šalių vertinimą yra 41 771,90 Eur. Pagal Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį I. S. už 430/ 269 dalis žemės sklypo sumokėjo 5 200 Eur, į kainą įskaičiavus visus su daiktu susijusius mokesčiu ir kitus mokėjimus, J. K. už 430/1 269 dalis žemės sklypo sumokėjo 3 700 Eur. VĮ Registrų centras 430/1 269 žemės sklypo dalies nustatyta vertė 16 874 Eur, o pagal vertę, už kurią vos prieš du mėnesius Mainų sutartimi turtą įgijo UAB „Greitista“, žemės sklypo dalies vertė būtų 14 154,39 Eur. Tai patvirtina, kad UAB „Greitista“, nesant jokio suprantamo paaiškinimo bei ūkinės logikos, daugiau nei 2/3 dalis ieškovei priklausiusio žemės sklypo pardavė 3 – 4 kartus mažesne kaina.
33. Teismas pažymėjo, kad nesąžiningo valdymo sąvoka pateikiama CK 4.97 straipsnio 1 dalyje, kurioje nesąžiningas valdytojas apibrėžiamas kaip asmuo, kuris žinojo ar turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas.  Byloje nustatyta aplinkybė, kad būdamas UAB „Greitista“ direktoriumi E. S. sąžiningai nevykdė ikisutartinių pareigų supažindinti ieškovę su esminėmis mainomo daikto savybėmis, nepraėjus dviem mėnesiams UAB „Greitista“ žemės sklypo dalis pardavė už 3 – 4 kartus mažesnę kainą, nei įsigijo, ar nustatyta rinkos vertė, su įmonės vadovu susijusiems asmenims, turtą įgijusios atsakovės neturi konkrečių turto naudojimo planų, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad asmeninių ryšiu būdu už daug mažesnę kainą įgydamos turtą atsakovės turėjo suprasti, jog sandoris sudaromas siekiant įgyti sąžiningo įgijėjo statusą. Nei viena atsakovė, akivaizdžiai sutartyse matydamos kelis kartus mažesnę sandorio kainą, nesiėmė priemonių išsiaiškinti, kodėl kaina mažesnė kelis kartus. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „Greitista“ būtų skelbusi apie turto pardavimą viešai, ėmusis priemonių turtą parduoti per nekilnojamojo turto agentus, ar kad jai būtų būtinybė turtą parduoti daug pigiau ir itin greitai.
34. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog sandorių su I. S. ir J. K. sudarymo metu UAB „Greitista“ direktoriumi buvo nurodytas A. G., teismo išvadų nekeičia, nes šiuo metu įmonės vadovu vėl yra E. S., sandorių sudarymui direktoriumi paskirtas kitas asmuo siekiant išvengti interesų konflikto sudarant sandorius su giminaičiais (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). UAB „Greitista“ atstovas šios ieškovės versijos neneigė.
35. Teismas pažymėjo, kad UAB „Greitista“ negaliojančiu mainų sandoriu nuosavybės teisių į ieškovei priklausiusį žemės sklypą su statiniais neįgijo, todėl šios teisės negalėjo perleisti. Nesamų nuosavybės teisių perleidimo sandoris negalioja CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pripažinus atsakoves I. S. ir J. K. nesąžiningomis įgijėjomis, o jų sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį, taikytina restitucija pagal CK 180 straipsnio 2 dalį. CK 6.146 straipsnis nustato, jog restitucija taikoma natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma ar sukeltų didelių nepatogumų šalims. Nagrinėjamu atveju jokių nepatogumų dėl restitucijos natūra taikymo nenustatyta, todėl taikoma ieškovės prašoma restitucijos forma.
36. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 14 d. atskirąja nutartimi pranešė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos apie (duomenys neskelbtini), nustatytą pažeidimą, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija, pastatytas daugiabutis namas, kuriam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), pastato unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

37. Atsakovės UAB „Greitista“, J. K. ir I. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą ir 2017 m. liepos 14 d. atskirąją nutartį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas sprendime aiškiai nepasisakė dėl ginčo šalių įrodinėjimo pareigų ir šiuo aspektu nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011 nurodė, kad, vadovaujantis įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Tai reiškia, kad šioje byloje ieškovė privalėjo pateikti įrodymus, kurių pagrindu prašo nustatyti konkrečias faktines aplinkybes. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ieškovei suteikė teisę daryti deklaratyvius teiginius, o atsakovėms priskyrė pareigą pateikti į bylą įrodymus, nuginčijančius šiuos teiginius. Todėl atsakovės kartu su apeliaciniu skundu teikia papildomus dokumentus, kurie nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nes atsakovės negalėjo tikėtis, kad teismas nukryps nuo suformuotos teismų praktikos.
2. Teismas sprendime nurodė, kad byloje reikia įrodyti, ar ieškovė suprato ir ar turėjo suprasti, kad jos įgyjamas turtas sudaro tik buto dalį. Įrodinėjimo ribas teismas apribojo vien tik ieškovės subjektyviu supratimu. Aplinkybės, kad ieškovė turėjo galimybę susipažinti su Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir (pagal notaro paaiškinimą) su jais susipažino, teismas nevertino, o įrodymų, kad ieškovė nesusipažino su registro duomenimis (išskyrus ieškovės teiginius) byloje nėra. Teismas taip pat neįvertinęs atmetė UAB „Greitista“ direktoriaus E. S. ir notarės D. B. paaiškinimus, jog ieškovei buvo atskleistas buto teisinis statusas. Liudytojas D. S. parodė, kad jis kartu su ieškove dalyvavo Mainų sutarties pasirašyme, buvo notaro kabinete, visą sutarties tekstą perskaitė. Tai reiškia, kad jis negalėjo nematyti, kad buvo mainoma dalis buto ir negalėjo to nepasakyti ieškovei.
3. Vertinant visus įrodymus sistemiškai pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį darytina išvada, kad ieškovė Mainų sutarties pasirašymo momentu negalėjo nežinoti, kad ji savo žemės sklypą su statiniais išmaino į buto dalį ir žemės sklypų dalis. Taip pat ji negalėjo nežinoti, kad savo buto dalimi ji atskirai nuo kitų bendraturčių naudosis, valdys ir disponuos. Apeliacinės instancijos teismui pateikiamoje UAB „Greitista“ ir D. M. 2015 m. vasario 3 d. sudarytoje nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartyje yra nustatyta tvarka, kaip bus naudojamasi buto dalimis. Ši sutartis sudaryta tarp dviejų bendraturčių, todėl ji atitinka CK 4.81 straipsnio nuostatas, yra registruota viešame registre ir privaloma ieškovei, D. M. ir bet kuriam kitam buto bendrasavininkiui. Ši sutartis patvirtina, kad ieškovė savo teises gali įgyvendinti be kito bendraturčio sutikimo. Ieškovė nenurodė jokių esminių kliūčių naudotis išsimainytu daiktu pagal paskirtį.
4. Byloje nebuvo reikalavimo vertinti šalių ikisutartinius santykius, tačiau teismas taikė CK 6.163 straipsnį ir nurodė, kad UAB „Greitista“ turėjo įrodyti, jog prieš sutarties pasirašymą pateikė ieškovei tinkamą ir pakankamą informaciją apie mainomą turtą. Teismas atmetė notarės parodymus, kad ieškovei buvo pateikti planai, rodantys, kad ji perka dalį buto. Teismas nepagrįstai kritiškai nevertino D. S. parodymų, jog jam nekilo įtarimų, kad butas parduodamas dalinės nuosavybės teise, nors šis liudytojas gerai moka lietuvių kalbą, teismo posėdyje pripažino, kad perskaitė Mainų sutarties tekstą, ir negalėjo nesuprasti, kad ieškovės turtas mainomas į buto dalį.
5. Teismas akcentavo tik kadastrinių matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau kitos kadastrinių matavimų bylos, registro Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotos 2014 m. spalio 16 d., teismas iš viso sprendime nepaminėjo, nors šioje byloje esantis planas patvirtina, kad ieškovė įgyja buto dalį. Ši byla buvo naudojama pas notarą rengiant 2015 m. rugsėjo 11 d. Mainų sutarties projektą ir pasirašant Mainų sutartį. Šioje byloje nėra fiksuota, kad yra atskiras 31,21 m2 ploto butas. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad iki Mainų sutarties sudarymo šios sutarties projekto ir mainomo daikto dokumentų ji negavo ir su jais nesusipažino. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė ir teismas negalėjo grįsti sprendimo tik ieškovės paaiškinimais.
6. Teismas nepagrįstai apsunkino atsakovių padėtį, nes kai kurių įrodymų, patvirtinančių atsakovių atsikirtimus, iš viso nevertino arba vertino ne pagal įstatymo nuostatas. Notarė ir UAB „Greitista“ vadovas patvirtino, kad mainomo buto dokumentai buvo notaro biure, todėl notaras turėjo galimybę ieškovei suteikti visą išsamią informaciją iki sutarties tvirtinimo notarine tvarka. Notarė nurodė, kad ieškovei prieš kurį laiką iki Mainų sutarties pasirašymo buvo įteiktas Mainų sutarties projektas ir šis notarės paaiškinimas nėra paneigtas. Notarė yra viešą priesaiką davęs asmuo, vykdantis jam pavestą valstybės funkciją tvirtinti neginčijamus civilinius sandorius. Notaro sudaryti dokumentai yra aukštesnę įrodomąją galią turintys oficialūs rašytiniai įrodymai. Tokiais pat turi būti laikomi ir notaro paaiškinimai. Byloje notarei nėra pareikšta jokių reikalavimų, todėl ji nėra suinteresuota dėl ginčo esmės. Ginčyti jos parodymus ir jos sudarytus oficialius dokumentus ieškovės paaiškinimu ir suinteresuoto veikti ieškovės naudai liudytojo parodymais nėra leistina.
7. Liudytojas D. S. davė teismui melagingus parodymus nurodydamas, kad iš Mainų sutarties turinio jis nesuprato, jog mainoma buto dalis, o ne atskiras butas. Mainų sutarties tekstas patvirtina, jog normaliam protingam žmogui turi būti aišku, kad mainomas ne atskiras butas, o buto dalis. Kad protingam žmogui vertinant mainų sutarties tekstą nekiltų abejonių dėl mainomo daikto pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas. Atsakovės pateikia apeliacinės instancijos teismui pas notarą saugomos Mainų sutarties egzemplioriaus kopiją. Ji patvirtina, kad ieškovė yra pasirašiusi kiekviename lape ir su kiekvieno lapo turiniu ji buvo susipažinusi tiek pati asmeniškai, tiek padedant jos giminaičiui D. S.. Todėl aplinkybė, kad notarė ir D. S. informavo ieškovę, jog savo turtą ji maino ne į atskirą butą, o į buto dalį, turi būti pripažinta įrodyta.
8. Tai, kad sutarties pasirašymo metu ieškovė nereiškė jokių pastabų dėl mainomo daikto, patvirtina, jog ji žinojo, ką gauna pagal mainų sandorį. Byloje nenuginčytas notarės paaiškinimas, kad ieškovė moka valstybinę kalbą ir su ja bendravo ne tik rusų, bet ir lietuvių kalba. Teisminio proceso metu ieškovė logiškai ir aiškiai dėstė savo mintis ir argumentus. Neįtikėtina, kad protingas žmogus, visą sąmoningą gyvenimą pragyvenęs Lietuvoje, nemoka lietuvių kalbos. Nors D. S. nebuvo oficialiai įrašytas kaip liudytojas į mainų sutartį, de facto jis buvo liudytoju ir ieškovės vertėju.
9. Teismas be pagrindo patikėjo ieškovės paaiškinimais apie tai, kad ji nesuprato mainų sutarties turinio. Ieškovė iki mainų sandorio sudarymo turėjo ilgalaikę bylinėjimosi patirtį. Pati ieškovė pripažino, kad dėl turto mainų derėjosi nuo 2013 m. Būtent ieškovė aiškinosi pas notarą, kaip padaryti, kad teismo jos asmeniniu pripažintas turtas liktų jos asmeniniu turtu po sandorio sudarymo. Ieškovė 2017 m. birželio 28 d. teismo posėdžio metu pareiškė, kad ji nesupranta, kas vyksta. Tuo tarpu 2017 m. liepos 4 d. teismo posėdžio metu ieškovė parodė, kad ji puikiai suprato, kas vyko birželio 28 d. teismo posėdyje, panaudojo visą tame posėdyje gautą informaciją ir įrodė, kad puikiai orientuojasi visose bylos aplinkybėse.
10. NĮ 30 straipsnio nuostatą notaras įvykdė ir atliekamų notarinių veiksmų prasmę bei pasekmes ieškovei išaiškino, tai yra įsitikino, kad ieškovė moka valstybinę kalbą, iki Mainų sutarties sudarymo pateikė ieškovei Mainų sutarties projektą, sudarė ieškovei galimybę pasidaryti Mainų sutarties vertimą į rusų kalbą, Mainų sutarties pasirašymo momentu naudotis vertėjo paslaugomis, padarė žodinį Mainų sutarties teksto vertimą į rusų kalbą.
11. Liudytoja V. M. yra sodininkų bendrijos, kurioje sklypą ir pastatus turėjo ieškovė, pirmininkė. Ji nežinojo, kokie yra ieškovės ir UAB „Greitista“ santykiai, kokius butus stato UAB „Greitista“. Šios liudytojos parodymai nėra susiję su bylos esme. Jei ieškovė būtų norėjusi teismui atskleisti tiesą apie mainų sandorio aplinkybes, ji būtų kvietusi liudyti bendrijos, kurioje yra butas (duomenys neskelbtini), pirmininką A. P..
12. Teismas 2017 m. birželio 28 d. posėdyje padarė pastabą, kad reikia patikrinti, ar nėra imperatyvių teisės normų pažeidimų statybos procese ir spręsti dėl kreipimosi į Statybos inspekciją. Kadangi ieškinyje nebuvo keliami tokio pobūdžio reikalavimai, ši pastaba rodė išankstinį teismo nusistatymą ir kėlė pagrįstą abejonę dėl teismo nešališkumo. Kartu tai rodė, kad statybos procesą reglamentuojančių teisės normų taikymas turėtų vykti išklausius šios srities profesionalus – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovus.
13. Teismas, neatlikęs tyrimo, neturėjo teisės informuoti valstybinę instituciją apie galimai padarytus pažeidimus. Byloje nebuvo nagrinėjami UAB „Greitista“ veiksmai statybos procese, nesudaryta galimybė pateikti paaiškinimus, nėra tam įgaliotos institucijos – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, įvertinimo. Taigi, nėra nustatyta, ar padaryti pažeidimai, o, jei jie padaryti, ar šie pažeidimai yra esminiai.
14. Teismas be išsamios sisteminės teisės normų analizės padarė išvadą, kad namas, kuriame buto dalį nuosavybės teise valdo ieškovė, yra daugiabutis gyvenamasis namas. Daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad daugiabutis namas – trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas. Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – SĮ) sąvokos daugiabutis gyvenamasis namas iš viso nėra. SĮ 27 straipsnyje yra numatyta, kad statybą leidžiantis dokumentas yra leidimas statyti naują statinį – naujo neypatingo statinio statybai. Nurodyta norma nenumato butų skaičiaus ar šeimų skaičiaus. Pagal šio įstatymo 27 ir 28 straipsnius naujo nesudėtingo statinio statyba mieste baigiama nesurašant statybos baigimo akto. STR 1.01.03:2017 ir 1.01.09:2003 6.3 punkte buvo nurodytas statinių klasifikavimas pagal jų paskirtį – gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatai, skirti gyventi trims šeimoms ir daugiau). Šis punktas kertasi su SĮ nuostatomis.
15. Paprastai daugiabučiai namai yra ypatingi statiniai, turintys 2 000 ir daugiau kvadratinių metrų. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais reikia pripažinti, kad tarp namo, turinčio iki 2000 kvadratinių metrų, kuriame gyvena viena šeima, ir tokio pat namo, kuriame gyvena daugiau kaip 2 šeimos, esminių skirtumų, dėl kurių reikėtų keisti žemės paskirtį, atlikti kitus veiksmus, įteisinant daugiabučio namo statybą, tiesiog nėra. Viešame registre yra fiksuota, kad namas yra dviejų butų namas. Pagal savo plotą (apie 250 kvadratinių metrų) jis yra neypatingas statinys, kurio nereikėtų laikyti daugiabučiu namu. Tokio ploto namui turėtų būti taikomos CK nuostatos, leidžiančios daiktą valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas, pripažindamas nurodytą gyvenamąjį namą daugiabučiu namu, neįvertino to, kad teisinis reguliavimas šioje srityje nėra aiškus ir teismų praktika nėra vienareikšmė. Daryti apibendrinantį teisės taikymą, neišklausius šalies, kurios atžvilgiu teismas taiko konkretų teisinį reguliavimą, nebuvo galima.
16. Teismas pripažino, kad teisės aktai nedraudžia nuosavybės teise įgyti dalies buto ir tokia nuosavybės forma yra plačiai paplitusi, tačiau turtą įgyjantis asmuo turi būti tinkamai informuojamas apie įgyjamo turto savybes, kurios turi esminę reikšmę naudojant turtą. Ši teismo pozicija nesuderinama su teismo išvada dėl statybos procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. UAB „Greitista“ nuo ieškovės buto teisinio statuso neslėpė, nes tokia forma yra valdomas ne vienas namas (duomenys neskelbtini). Iki Mainų sutarties pasirašymo ieškovė gavo Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame buvo nurodyta, kad Mainų sutarties dalykas yra registruotas kaip buto dalis.
17. Teismas pasisakė dėl CK 4.75 – 4.77 ir 4.79 straipsnių ir padarė išvadą, kad išankstinis atsisakymas pirmumo teisės įsigyti buto dalį nėra numatytas CK 4.79 straipsnyje, jis neregistruojamas registre ir kitam savininkui nepereina. Byloje nebuvo keliamas šis klausimas, todėl atsakovės dėl jo nepareiškė savo nuomonės ir ši teismo sprendimo dalis yra siurprizinė. Atsakovės apeliacinės instancijos teismui teikia pirkimo – pardavimo sutartį, kuri paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad D. M. pirmumo teisių atsisakė tuo metu, kai įgijo butą iš statytojos. Tai reiškia, kad jis sudarė sutartį su antruoju buto savininku, todėl teismo padarytas CK 4.81 straipsnio vertinimas yra neteisingas. Teismas pripažino, kad deklaravimo ir registracijos situacija gali kisti be ieškovės valios, tačiau tokios aplinkybės ieškinyje nebuvo nurodytos ir nebuvo nagrinėjamos.
18. Teismas nurodė, kad statybos vykdymą reglamentuojantys teisės aktai yra imperatyvios normos, todėl šiame sprendime taikė viešosios teisės normas ex officio. Tačiau teismo procese negalima palaikyti tik vienos iš bylos šalių. Jei teismas norėjo taikyti imperatyvias teisės normas, jis privalėjo sudaryti atsakovei galimybę duoti paaiškinimus dėl statybos proceso, įtraukti į bylą Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją. Pagal teismo priimtą atskirąją nutartį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija galėtų atlikti patikrinimą, tačiau to patikrinimo išvados neturėtų atkartoti teismo išvadų. Teismo sprendime jau yra pasiremta SĮ ir STR pažeidimais, nors tam įgaliojimus turinti valstybės institucija šių pažeidimų nėra nustačiusi.
19. Teismas, atsisakydamas taikyti CK 1.90 straipsnio 5 dalį, pripažino, kad (duomenys neskelbtini) metų amžius leidžia apsimesti nesuprantančiu, kai tai naudinga, ir elgtis priešingai, kai tos pačios aplinkybės yra naudingos. Teismas pripažino, kad teismo proceso metu ieškovė įrodė, jog ji gerai orientuojasi visuomeniniuose santykiuose. Pripažinus šį faktą, nesuprantama teismo išvada, kad ieškovė visuomeniniuose santykiuose, kurie forminami pas notarą, nesiorientuoja ir atliekamų veiksmų nesupranta. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu ir nurodė, kad asmuo negali būti diskriminuojamas dėl kalbos, tačiau Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų. Tuo tarpu ieškovei, deklaratyviai teigiančiai, kad ji nemoka valstybinės kalbos, teikiama privilegija. Byloje neįrodyta, kad ieškovė nemoka valstybinės kalbos. Jai buvo sudarytos visos galimybės išsiversti sutarties tekstą į jos gimtąją kalbą. Draugiški ieškovės ir E. S. santykiai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad UAB „Greitista“ direktorius E. S. kokiu nors būdu apgavo ieškovę.
20. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „Greitista“, J. K. ir I. S. sudaryti pirkimo – pardavimo sandoriai turi nesąžiningumo elementų. Ieškovė neįvykdė savo pareigos pateikti J. K. ir I. S. nesąžiningumo įrodymus. Tokių įrodymų nerado ir teismas, nes savo išvadas grindė prielaidomis. Teismas pripažino, kad J. K. ir I. S. daiktus įgijo žymiai pigiau nei rinkos kaina. Tačiau teismui įstatymu nėra suteikta teisė atlikti turto vertinimo. Byloje nėra turto vertintojo ataskaitos, todėl teismo išvada (atlikus aritmetinius skaičiavimus) dėl per žemų kainų yra nepagrįsta.
21. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad negaliojančiu mainų sandoriu UAB „Greitista“ nuosavybės teisių į ieškovės žemės sklypą neįgijo ir negalėjo jų perleisti. Mainų sandoris nėra pripažintas niekiniu. Pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalį pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Tai reiškia, kad restitucija turi liesti visus po to sekusius veiksmus: ieškovės buvusio sodo sklypo padalinimą į tris sklypus, šių sklypų registraciją ir pirkimo – pardavimo sandorius. Nėra teisinės galimybės priteisti ieškovei tai, ko ji neturėjo, tai yra sklypų, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini). Taikant restituciją tokiu būdu ieškovės padėtis tampa geresnė, nes jai nereikia atlyginti žemės sklypo padalijimo išlaidų.
22. UAB „Greitista“ su AB „Lietuvos dujos“ sudarė sutartį dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), prijungimo prie operatoriaus dujų sistemos. Prijungimas kainavo 1 093,83 Eur ir padidino žemės sklypo vertę. Kiek naudos iš šio pagerinimo neatlygintinai gauna ieškovė nėra nustatyta. Sodo pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), UAB „Greitista“ padidino elektros galią nuo 10 iki 15 kW. UAB „Greitista“ susitarė dėl įgyto žemės sklypo pertvarkymo ir kadastrinių matavimų bylų parengimo. Šie darbai bendrovei kainavo 1 700 Eur. Atsakovė UAB „Greitista“ 2016 m. gruodžio 16 d. taip pat sudarė sutartį dėl projektavimo paslaugų ir projektinės dokumentacijos rengimui išleido 1 5730 Eur.
23. Ieškovė nekėlė ginčo iki tol, kol UAB „Greitista“ nepradėjo procedūrų dėl statybos leidimo gavimo. Ginčas pradėtas praėjus daug laiko nuo Mainų sutarties sudarymo ir tuo metu, kai statybos bendrovė ruošiasi pradėti darbus. Tokio elgesio negalima laikyti sąžiningu. Ieškovė ilgą laiką naudojosi UAB „Greitista“ turtu, tačiau ieškinyje net neužsiminė, kad restitucijos atveju šis klausimas turi būti išspręstas. Neatlygintinis pasinaudojimas kito asmens daiktu nėra galimas.
38. Ieškovė A. Z. atsiliepimu į atsakovių UAB „Greitista“, J. K. ir I. S. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą nepakeistą, nepriimti naujų atsakovių pateiktų įrodymų, prijungti naujai teikiamą dokumentą – VĮ Registrų centro 2017 m. liepos 14 d. raštą dėl informacijos pateikimo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovės nepagrįstai teigia, kad UAB „Greitista“ atstovas E. S. buvo nurodęs ieškovei, jog ji įgyja atskirą butą, kuris registruotas vienu ir tuo pačiu numeriu su kitu butu. E. S., duodamas paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, nepatvirtino fakto, kad ieškovei jis būtų nurodęs, jog jos norimas įsigyti objektas priklauso dalinės nuosavybes teise su kitu asmeniu, t. y. kad apžiūrėtas objektas nėra atskiras butas, o tik buto dalis. E. S. paaiškino, kad ieškovė šias aplinkybes galėjo sužinoti iš kitų asmenų.
2. UAB „Greitistos statyba“, negalėdama atitinkamoje vietovėje pastatyti statinio, kuriame būtų suformuoti 3 ir daugiau butų, pastatė dvibutį gyvenamąjį namą, kuriame yra suformuoti atskiri keturi butai, t. y. po du butus kiekviename aukšte. Teismas pagrįstai nurodė, kad tokia neįprasta statytojų taikoma praktika laikytina išskirtine, todėl UAB „Greitista“ atstovai turėjo būti sąžiningi ir tinkamai informuoti ieškovę apie Mainų sutarties dalyką. Aplinkybės apie tai, kad ieškovei siūlomas mainyti butas priklausys jai ne asmeninės, o dalinės nuosavybės teise, nebuvo tinkamai atskleistos.
3. Teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad UAB „Greitista“ turėjo įrodyti faktą, jog ieškovei tinkamai buvo atskleistos aplinkybės apie tai, kad ji įsigyja ne atskirą butą, tačiau buto dalį. Byloje esantys įrodymai: šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, patvirtina, kad ieškovė nežinojo šių aplinkybių.
4. Atsakovės neįrodė fakto, kad notarė D. B. supažindino ieškovę su buto planu. Mainų sutarties priedais buvo žemės sklypo planai, tačiau tarp jų nebuvo nei vieno buto plano, iš kurio būtų galima numatyti, kad ieškovės įsigytas butas yra kito buto dalis. Po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl nekilnojamojo turto išrašo ir tik po to, kai jį gavo, suprato, kad buvo suklaidinta.
5. Mainų sutarties turinys yra sudėtingas, todėl jį suprasti asmeniui, kuris neturi teisinio išsilavinimo, yra garbaus amžiaus ir visiškai nekalba bei neskaito lietuvių kalba, yra neįmanoma. Liudytojas D. S. patvirtino, kad jis taip pat nesuprato, jog butas buvo įgyjamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Mainų sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovė įgyja turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, tuo tarpu tos pačios Mainų sutarties 1.1 punkte yra nurodyta, kad UAB „Greitista“ įgyja turtą mainais į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus. Mainų sutartyje nebuvo nurodyta dar viena ieškovei svarbi aplinkybė, kad kitą buto dalį valdo kitas bendraturtis, kuris neprieštarauja, kad UAB „Greitista“ perleistų šį turtą kitiems asmenims.
6. Priešingai negu teigia atsakovės, teismas analizavo buto planą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. teismas konstatavo, kad ieškovei Mainų sutartimi atitekęs butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas kaip atskiras vienetas. Šis butas neturi jokių bendrų, patalpų su kita tame pačiame aukšte esančia buto dalimi, pavyzdžiui: koridoriaus, tualeto, bendro įėjimo, bendrų durų ar panašiai. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad abi buto dalys yra suformuotos kaip du atskiri butai, įrengti atskiri įėjimai, sanitariniai mazgai, atskiros virtuvės, kitos patalpos.
7. Atsakovės nepagrįstai teigia, kad ieškovė supranta lietuvių kalbą. Jei ieškovė būtų bendravusi su notare lietuviškai (kaip siekė įrodyti trečiasis asmuo), nesuprantama, dėl kokių priežasčių notarė vertė Mainų sutartį į rusų kalbą. Apeliaciniame skunde neteisingai nurodyta, kad notarė sudarė galimybę pasidaryti notarinės sutarties projekto, kuris ieškovei buvo įteiktas gerokai prieš mainų sutarties pasirašymą, vertimą. Pateikiamas 2017 m. liepos 14 d. VĮ „Registrų centras“ raštas Nr. VILIN(12.5.13.)-17797 patvirtina, kad nekilnojamojo turto sandoriai yra rengiami naudojantis nekilnojamojo turto sandorių viešosios elektroninės paslaugos informacine sistema. Notarė D. B. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui užsakymus dėl nekilnojamojo turto sandorio pateikė prieš pat sandorį, t. y. 2015 m. rugsėjo 9 d. ieškovės vardu, o 2015 m. rugsėjo 10 d. UAB „Greitista“ vardu. UAB „Greitista“ tik 2015 m. rugsėjo 9 d. tapo 3141/8509 dalies buto savininke, o po dviejų dienų buvo sudaryta Mainų sutartis. Notarė teismui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie Mainų sutarties projekto parengimą gerokai prieš Mainų sutarties pasirašymą.
8. Ieškinys buvo reiškiamas ne dėl to, kad nėra galimybės ieškovei naudotis pagal paskirtį įsigytu turtu, tačiau dėl sandorio dalyko, kurį ieškovė dėl esminio suklydimo neteisingai suvokė. Teisme nebuvo analizuojamos aplinkybės apie tai, ar ieškovė turi visas sąlygas tinkamai naudoti turtą pagal paskirtį, todėl atsakovės apeliaciniame skunde negali kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme.
9. Atsakovės nepagrįstai teigia, kad teismas negalėjo konstatuoti, jog UAB „Greitista“ perleido turtą I. S. ir J. K. už mažesnę rinkos vertę. Sandorio, kurio vertė yra gerokai mažesnė už valstybės nustatytą turto vidutinę rinkos vertę, sudarymas kelia pagrįstas abejones. Aplinkybė, kad žemės sklypo dalis buvo perleista E. S. šeimos nario artimam giminaičiui už beveik penkis kartus mažesnę kainą, patvirtina šalių nesąžiningumą. Nors I. S. ir J. K. buvo perleistos vienodo dydžio žemės sklypo dalys, tačiau tą pačią dieną sudarytuose pirkimo – pardavimo sandoriuose žemės sklypo dalių pardavimo kaina nebuvo vienoda. Ši aplinkybė taip pat leidžia abejoti šių sandorių šalių sąžiningumu.
10. Nors atsakovės teigia, kad dėl UAB „Greitista“ atliktų veiksmų padidėjo ieškovei priklausiusio žemės sklypo vertė, tačiau pačiame žemės sklype nėra įvesta jokia dujų komunikacija. Priešingai, buvo vystomas projektas, pagal kurį yra įvedamos dujų komunikacijos visam kvartalui, ne tik žemės sklypui, kuris priklausė ieškovei. Ieškovei nėra reikalinga didesnė elektros galia, sudaranti daugiau nei 10 kW, todėl ji neprivalo kompensuoti patirtų išlaidų. Juo labiau, kad UAB „Greitista“ neįrodė būtinumo didinti elektros galią 5 kW, o žemės sklypo vertė nedidėja dėl padidintos elektros galios.
11. UAB „Greitista“ nepagrindė būtinumo padalinti žemės sklypą į tris mažesnius žemės sklypus, todėl pripažintina, kad šie veiksmai buvo atlikti UAB „Greitista“ rizika, kurios ieškovė neturi pareigos kompensuoti. Be to, UAB „Greitista“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė atitinkamo dydžio išlaidas.
12. Atsakovės nepagrįstai teigia, kad liudytoju byloje turėjo būti apklaustas kitos bendrijos pirmininkas A. P.. Atsakovės nenurodo, kokios bylos aplinkybės dėl Mainų sutarties sudarymo šiam asmeniui buvo žinomos, o, svarbiausia, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šio liudytojo UAB „Greitista“ neprašė apklausti.
13. Atskirosios teismo nutartys apeliacine tvarka nėra skundžiamos, todėl dalis apeliaciniame skunde keliamų reikalavimų nėra apeliacijos dalykas. Atsakovių pateikta 2015 m. rugsėjo 11 d. mainų sutartis yra gauta iš notarės D. B., kadangi tik notaro turimame egzemplioriuje šalys pasirašė kiekviename lape. Tačiau šio dokumento notarė bylos nagrinėjimo metu teismui neteikė, nors turėjo visas sąlygas ir galimybes. Atsakovės bylos nagrinėjimo metu taip pat nepateikė nei ginčo Mainų sutarties, nei UAB „Greitistos statyba“ sutarties su D. M., kuriam buvo parduota dalis buto. Atsakovių pateikti dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

39. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija nenustatė, todėl dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bus sprendžiama pagal apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

40. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 11 d. tarp ieškovės A. Z. ir atsakovės UAB „Greitista“, atstovaujamos direktoriaus E. S., buvo sudaryta Nekilnojamųjų daiktų mainų sutartis, pagal kurią UAB „Greitista“ ieškovės asmeninėn nuosavybėn perdavė 45/426 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 3 141/8 509 dalis buto / patalpos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei 13/1 883 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), mainais į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir ant jo esančius pastatą – sodo pastatą bei pastatą – ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Mainų sutarties 3.11 punktas taip pat numatė, kad nekilnojamasis turtas (daiktai) mainomas sumokant 14 481 Eur priemoką, kurią atsakovė UAB „Greitista“ įsipareigojo sumokėti ieškovei.
41. Nekilnojamojo turto registre Mainų sutarties pagrindu ieškovės vardu įregistruota nuosavybės teisė į 3 141/8 509 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), likusi minėto buto, dalis nuosavybės teisė priklauso D. M..
42. Atsakovė UAB „Greitista“ 2015 m. lapkričio 3 d. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartimis atsakovėms J. K. ir I. S., atitinkamai už 3 700 Eur ir 5 200 Eur sumą, pardavė po 430/1 269 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Iš ieškovės įsigytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 4 d. sprendimu buvo padalintas į tris atskirus žemės sklypus.
43. Pertvarkius ieškovės atsakovei UAB „Greitista“ perleistą žemės sklypą į tris atskirus nekilnojamojo turto objektus, 2016 m. spalio 24 d. atsakovė UAB „Greitista“ su atsakovėmis J. K. ir I. S. sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo sutartį. Padalijimo sutartimi žemės sklypas buvo padalintas į 0,0409 ha ploto žemės sklypą nuosavybės teise priklausantį atsakovei UAB „Greitista“, į 0,0430 ha ploto žemės sklypą, nuosavybes teise priklausantį atsakovei J. K., ir į 0,0430 ha žemės sklypą, nuosavybės teise priklausantį atsakovei I. S..

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

44. Abi proceso šalys apeliacinės instancijos teismui yra pateikusios naujus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Proceso šalys taip pat prieštarauja kitos proceso šalies pateiktų įrodymų prijungimui, o atsakovės prašo skirti žodinį bylos nagrinėjimą tuo atveju, jei ieškovės teikiami nauji įrodymai teismo būtų priimti.
45. Kasacinio teismo praktika, aiškinant CPK 314 straipsnyje įtvirtintą teisės normą, reglamentuojančią naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui ribojimus, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, net ir nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, turi vertinti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama teisingo bylos išnagrinėjimo, atsižvelgusi į tai, kad šalių į bylą pateikti nauji įrodymai susiję su bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu, taip pat nenustačiusi šalių piktnaudžiavimo, siekio vilkinti procesą – nauji įrodymai teismui pateikti ne prieš pat paskirtą teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme, o kartu su atsakovių apeliaciniu skundu bei ieškovės atsiliepimu į jį, tuo tarpu atskirai nuo minėtų procesinių dokumentų ieškovės teismui pateikti nauji įrodymai taip pat pateikti savalaikiai (prieš beveik du mėnesius iki paskirto teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme pradžios), o atsakovių atstovas, remiantis 2018 m. vasario 6 d. teismui pateiktu raštu, su jais yra susipažinęs bei turėjo pakankamai laiko dėl jų teikti (ir teikė) teismui paaiškinimus, atsikirtimus, ieškovės ir atsakovių į bylą pateiktus naujus įrodymus priima.
47. CPK normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 336 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Vien tik naujų įrodymų į bylą priėmimas, pats savaime, nelemia būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi bylos šalies teisė išreikšti teismui savo poziciją dėl šių įrodymų gali būti realizuojama ir rašytinio proceso metu, rašytinių paaiškinimų forma.
48. Atsakovė UAB „Greitista“ savo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia iš esmės vienintele aplinkybe – ieškovės pateiktų naujų įrodymų priėmimu į bylą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tame pačiame prašyme atsakovė ne tik išdėstė savo nesutikimą dėl naujų įrodymų prijungimo, bet ir aiškiai nurodė nesutikimo su naujai teikiamas įrodymais motyvus, tuo tarpu atsakovės pozicija dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėstyta jos procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgus į šalių pateiktų procesinių dokumentų turinį, išimtinės aplinkybės, dėl ko būtų reikalinga papildomai žodžiu išklausyti šalis, nenustatytos, todėl atsakovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetamas.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo

49. Atsakovių teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nepasisakė dėl ginčo šalių įrodinėjimo pareigų bei šią pareigą paskirstydamas nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Be to, atsakovių nuomone, teismas byloje esančius įrodymus vertino netinkamai: nevertino arba vertino ne pagal įstatymo nuostatas kai kuriuos įrodymus, patvirtinančius atsakovių atsikirtimus. Kolegija nesutinka su šiais apeliančių argumentais.
50. Įstatyme nustatytos įrodinėjimo pareigos ir jų paskirstymo taisyklės (CPK 176 –185 straipsniai). Pagal šias taisykles ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Kai kuriose civilinėse bylose materialiosios teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo pareigų paskirstymą ir jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatytomis prezumpcijomis bei teismų praktikos suformuotomis įrodinėjimo civiliniame procese taisyklėmis. Visais atvejais teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti bei atlikti kitus veiksmus reikalingus tinkamam bylos išnagrinėjimui (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę ta šalis, kuri teigia tam tikrų įrodinėtinų aplinkybių egzistavimą, turi pateikti jas patvirtinančius įrodymus, o ne jas neigianti šalis (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014).
51. Ginčuose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo ir atitinkamų teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios įrodinėjimo taisyklės, pagal kurias pareiga įrodyti suklydimą dėl sandorio tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Šioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga teko ieškovei. Kita vertus, ieškovės procesinė pareiga įrodyti suklydimo dėl sandorio faktą nepaneigia taisyklės, kad atitinkamus įrodymus turi pateikti ta šalis, kuri nurodo egzistavus tam tikras aplinkybes, kadangi įrodyti, jog tam tikra aplinkybė neegzistuoja, neretai nėra įmanoma. Pavyzdžiui, priešingai nei teigia apeliantės, šioje byloje atsakovėms tenka procesinė pareiga pateikti įrodymus, kad ieškovei buvo pateikta visa reikalinga informacija apie mainomą objektą, o ne ieškovei tenka pareiga pateikti įrodymus, kad tokia informacija jai pateikta nebuvo. 
52. Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje šios normos taikymo klausimu yra išaiškinta, kad negali būti įrodinėjama kitokiomis priemonėmis, jeigu tam tikra įrodinėjimo priemonė imperatyviai nustatyta atitinkamose CPK ir kitų įstatymų normose. Tais atvejais, kai procesinių ar kitų įstatymų normų, nustatančių specialias tam tikros faktinės aplinkybės įrodinėjimo priemones, nėra, ta aplinkybė gali būti nustatoma bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
53. Kadangi procesinių ar kitų įstatymų normų, nustatančių specialias įrodinėjimo priemones sandorio šalies valiai nustatyti, nėra, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovių pateiktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, nustatydamas, kokia ieškovės valia buvo sudarant mainų sandorį, kokios buvo mainų sandorio sudarymo aplinkybės, atsižvelgė į šalių asmenines savybes. Pagrindų spręsti apie netinkamą, nevisapusišką įrodymų vertinimą, netinkamą įrodinėjimo pareigos tarp proceso šalių paskirstymą, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimai bei įrodymų vertinimą, pažeidimą ar nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos pastaraisiais klausimais, teisėjų kolegija nenustatė.
54. Kalbant apie liudytojų parodymų vertinimą, jų patikimumą, pažymėtina, kad liudytojų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Išvada dėl liudytojų parodymų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes bei darydamas atitinkamas išvadas byloje, tiek byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, tiek liudytojų parodymus, vertino visų reikšmingų bylai įrodymų kontekste ir atsižvelgdamas į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą, pagal kurią jei įrodymų patvirtinti tam tikrai reikšmingai bylai aplinkybei nepakanka, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso paminėtos aplinkybės įrodinėjimo pareiga.
55. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantės, nenustačius, jog liudytojo D. S. parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nėra pagrindo teigti, kad minėto liudytojo teismui duoti parodymai (jų dalis) yra melagingi ir jais negalėjo (negali) būti remiamasi priimant procesinį sprendimą. Aktualu ir tai, kad liudytojo D. S. parodymai nebuvo pagrindinis įrodymas, kuriuo remiantis buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas: šio liudytojo parodymai teismo buvo vertinami visų byloje surinktų duomenų, tarp jų ir atsakovių paaiškinimų bei kitų liudytojų parodymų, kontekste.
56. Kolegija nesutinka su apeliančių teiginiais dėl aukštesnės notaro paaiškinimų, kaip įrodymų, įrodomosios galios, kadangi galiojantys proceso įstatymai padidintos įrodomosios galios notaro paaiškinimams nesuteikia. Išvada dėl notaro, byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu, paaiškinimų patikimumo teismo turi būti daroma atsižvelgiant į šių parodymų turinį, bei byloje esančių įrodymų visumą.
57. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Kolegija, susipažinusi su byloje esančiais ir šalių papildomai pateiktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą, nuo nurodytos taisyklės nenukrypo.

Dėl pagrindų sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį

58. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).
59. CK 1.90 straipsnis numato, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
60. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo suklydusi dėl sandorio dalyko, t. y. maniusi, kad Mainų sutarties pagrindu įgyja ne nekilnojamojo turto objekto – buto, dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise, o atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą, asmeninės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, jų detaliai nekartodamas, kad daikto valdymas bendrosios nuosavybės teise yra susijęs su papildomais apribojimais nekilnojamojo daikto savininkui, todėl suklydimas dėl įgyjamo daikto nuosavybės formos, jei toks nustatomas, laikytinas esminiu suklydimu.
61. Pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (is). Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
62. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovės A. Z. klaidinga prielaida dėl sandorio dalyko susidarė kitai sandorio šaliai neatskleidus pakankamos informacijos apie esminę reikšmę turinčias sandorio aplinkybes. Apeliantės, ginčydamos šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigia, kad byloje surinktų įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, jog ieškovė negalėjo nesuvokti, kad įgyja ne atskirą nekilnojamąjį daiktą, o jo dalį. Atsakovės taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ėmėsi vertinti šalių elgesį ikisutartinių santykių stadijoje. Kolegija nesutinka su šiais apeliančių argumentais.
63. Priešingai nei teigia apeliantės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šalių ikisutartinį elgesį, kadangi šis elgesys yra viena iš reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos šalies valios sudaryti tam tikrą sandorį susiformavimui. Neteisingas esminių sandorio aplinkybių suvokimas, ypač jeigu jis nulemtas kitos sandorio šalies tam tikrų reikšmingų aplinkybių neatskleidimo, jų nuslėpimo, dažnais atvejais susiformuoja dar ikisutartinių santykių stadijoje. Būtinybę vertinti šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir iki sutarties sudarymo sprendžiant dėl sandorio negaliojimo CK 1.90 straipsnio pagrindu patvirtina ir šios nutarties 61 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika.
64. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis). Pagal CK 6.163 straipsnio 4 dalį šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti. Informacija, susijusi su sandorio dalyku, neabejotinai pripažintina informacija, turinčia esminės reikšmės sutarčiai sudaryti.
65. Į bylą pateikta nekilnojamojo daikto – patalpos (buto), esančios (duomenys neskelbtini), kadastro matavimų byla Nr. (duomenys neskelbtini), su pastato, esančio minėtu adresu, antrojo aukšto, kuriame yra ieškovei ginčo Mainų sutarties pagrindu perleista buto dalis, planu. Iš šio plano matyti visiškas ieškovei priklausančios ir likusios buto dalies atskirtumas – tiek ieškovei priklausanti, tiek likusi buto dalis turi atskirus įėjimus, vonios kambarius, kambarius – virtuvėles. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės suklydimo fakto, minėtą kadastro matavimų bylą vertino, ir būtent jos duomenimis remdamasis pagrįstai sprendė, kad Mainų sutartimi ieškovei nuosavybės teise perduota daiktas yra suformuotas ne kaip buto dalis, o kaip atskiras vienetas, todėl apdairus žmogus, vien apžiūrėjęs įsigytą turtą ir (ar) jo planą, negalėtų suprasti, kad ieškovės įsigytas butas yra tik kito buto dalis. Taigi, jeigu atitinkami planai sudarant Mainų sutartį ieškovei ir buvo pateikti, vien iš jų ieškovei negalėjo susiformuoti suvokimas apie buto dalies, o ne atskiro buto įgijimą.
66. Aptartas aplinkybes, susijusias su ieškovei Mainų sutartimi perduotu daiktu, patvirtina taip pat ir kiti įrodymai – ieškovės pateiktas 2017 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas bei fotofiksacija – keturios nuotraukos. 2017 m. rugsėjo 21 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), naudojamas gyvenamajai paskirčiai, prie lauko durų pakabintos šešios pašto dėžutės, pirmame ir antrame aukšte galimai įrengta po du butus, yra požymių, kad pastatas naudojamas kaip daugiabutis. Pateiktose nuotraukose užfiksuota laiptinė, šešios pašto dėžutes, bei durys (įėjimas) į atskirus butus.
67. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog vien tik apžiūrėjęs buto dalis, kurių viena Mainų sutartimi buvo perleista ieškovei, apdairus ir atidus žmogus manytų esant suformuotus du atskirus butus, tam, kad susiformuotų tinkamas sandorio šalies suvokimas apie mainomą daiktą, šiuo atveju buvo būtinas papildomas informacijos apie mainomą daiktą suteikimas (atskleidimas).
68. Atsakovių teigimu, ieškovė Mainų sutarties pasirašymo momentu negalėjo nežinoti, kad ji savo žemės sklypą su statiniais išmaino į buto dalį ir žemės sklypų dalis, kadangi: ji turėjo galimybę susipažinti su Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir (pagal notaro paaiškinimą) su jais susipažino, notaras įsitikino, kad ieškovė moka valstybinę kalbą, iki Mainų sutarties sudarymo pateikė ieškovei Mainų sutarties projektą, sudarė ieškovei galimybę pasidaryti Mainų sutarties vertimą į rusų kalbą, Mainų sutarties pasirašymo momentu naudotis vertėjo paslaugomis, padarė žodinį Mainų sutarties teksto vertimą į rusų kalbą. Tačiau šie apeliančių teiginiai, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, byloje surinktais įrodymais nepatvirtinti.
69. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad galimo ieškovės suklydimo fakto konstatavimui, be kita ko, svarbios aplinkybės, kurias skundžiamame sprendime nurodė bei įvertino taip pat ir pirmosios instancijos teismas – ieškovės amžius sandorio sudarymo metu (ieškovei tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metai), šalių tarpusavio santykiai (ieškovė kurį laiką iki sandorio sudarymo pažinojo atsakovės vardu sandorį sudariusį jos direktorių, šalių santykiai iki Mainų sutarties sudarymo buvo geri, grįsti pasitikėjimu – apeliaciniame skunde ši aplinkybė neneigiama), kalba, kuria buvo sudaryta sutartis (sutartis buvo sudaryta lietuvių kalba, nors apeliantė šios kalbos nesupranta), taip pat teismo nustatyta aplinkybė, kad mainomo daikto ypatumus galima buvo suvokti tik pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ir Mainų sutarties tekste esančias nuorodas, o ne turto apžiūros metu.
70. Priešingai nei teigia apeliantės, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Mainų sutarties projektas arba (ir) Nekilnojamojo turto (ieškovei perduodamų daiktų) registro išrašas iki Mainų sutarties pasirašymo ieškovei buvo pateikti susipažinti bei sudaryta galimybė pasidaryti Mainų sutarties vertimą į rusų kalbą. Priešingai, Nekilnojamojo turto registro išrašas, patvirtinantis, kad įrašas apie UAB „Greitista“ nuosavybės teisę į ieškovei mainų sutarties pagrindu perduotą buto, esančio (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turo registre galioja tik nuo 2015 m. rugsėjo 10 d.; bei 2017 m. liepos 14 d. VĮ Registrų centro raštas, kuriame nurodyta, kad nekilnojamojo turto sandoriai rengiami naudojantis nekilnojamojo turto sandorių viešosios elektroninės paslaugos informacine sistema, pažymint, kad notarės D. B. užsakymai ieškovės ir UAB „Greitista“ vardu atitinkamai buvo gauti 2015 m. rugsėjo 9 ir 10 dienomis t. y. prieš pat mainų sutarties sudarymą 2015 m. rugsėjo 11 d. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio skundo teiginiai dėl išankstinio ieškovės supažindinimo su Nekilnojamojo turto registro duomenimis laikytini nepagrįstais.
71. NĮ nėra įtvirtinta draudimo notarui patvirtinti sandorį tik valstybine kalba, nenustatyta pareigos parengti sutartį užsienio kalba ar pasirūpinti jos oficialiu vertimu į sandorio šalims priimtiną užsienio kalbą, tačiau šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius asmenims, kurie nori juos atlikti, o tais atvejais, kai sandoris yra sudėtingas, gali būti rašomas sandorio sudarymo (derybų) protokolas, kurį pasirašo sandorio dalyviai ir notaras, taip yra užtikrinamas atliekamo notarinio veiksmo teisėtumas. Įstatyme nereglamentuojama, kaip turi būti išaiškinama notarinių veiksmų prasmė ir padariniai asmenims, kai jie nesupranta valstybinės kalbos ir sandoris yra tvirtinamas lietuvių kalba. Teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio ginčus, turi įvertinti ir atsižvelgti į tai, ar realiai buvo įgyvendinta NĮ 15 straipsnio nuostata, ir ar tai negalėjo turėti įtakos ieškovo suklydimui dėl jo ginčijamos sutarties sąlygų, taip pat ar jam buvo užtikrinta teisė pasirinkti sudaromo sandorio kalbą ir ar sudarant sandorį jau buvo tinkamas vertimas į jam suprantamą kalbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014).
72. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinio skundo argumentus, kad notarė įsitikino, jog ieškovė moka valstybinę kalbą, kadangi pačioje sutartyje fiksuota, jog ji balsiai išversta į A. Z. suprantamą rusų kalbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, notarei įsitikinus ieškovės valstybinės kalbos mokėjimu, vertimas į ieškovei suprantamą kalbą ir atitinkama žyma sutartyje nebūtų daroma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien minėtos žymos sutartyje buvimas, kaip ir mokančio lietuvių kalbą ieškovės giminaičio D. S. dalyvavimas pasirašant sutartį, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog ieškovė sutarties pasirašymo metu suprato visas sutarties sąlygas (ypač susijusias su jai perduodamais daiktais), su kuriomis, kaip jau buvo nustatyta, ikisutartinių santykių stadijoje ji nebuvo tinkamai supažindinta. Ginčo Mainų sutarties apimtis yra didelė – be priedų sutarties tekstą sudaro 19 lapų, pateikiama daug informacijos, Mainų sutarties tekstas yra parengtas teisine kalba, ir specialių – teisinių, žinių neturinčiam asmeniui, atidžiai nesusipažinusiam su jam suprantama kalba parengtu sutarties tekstu, gali būti sudėtingas suprasti, ypač tik girdint jo vertimą. Trečia, ieškovei Mainų sutartimi perduotą turtą sudarė trys atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurie tik Mainų sutarties pradžioje buvo konkretizuoti, toliau Mainų sutartyje nurodant atitinkamus sutrumpinimus – Daiktas1, Daiktas2, Daiktas3. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai taip pat galėjo apsunkinti girdimo sutarties teksto, jo sąlygų vertimo supratimą.
73. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad 2015 m. rugsėjo 11 d. Mainų sutartis sudaryta turint valios trūkumų – ieškovei neteisingai suvokus sutarties pagrindu jos nuosavybėn perduoto nekilnojamojo turto specifiką. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės suklydimas šiuo atveju buvo lemtas ne pačios ieškovės neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo, o dėl to, kad atsakovė UAB „Greitista“ neįvykdė savo pareigos tinkamai atskleisti ieškovei visą su sandorio sudarymu susijusią reikšmingą informaciją, kuri šiuo atveju buvo ypač svarbi įvertinus pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuotas aplinkybes, kad atskirai suformuoto buto statusas kaip kito, didesnio, buto dalies yra neįprastas dalykas nekilnojamojo turto rinkoje. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai 2015 m. rugsėjo 11 d. nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį pripažino negaliojančia CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu. 

Dėl žemės pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, atsakovių (ne)sąžiningumo ir taikyto restitucijos būdo

74. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo tenkinti ir kiti ieškovės ieškinio reikalavimai, o būtent – pripažintos negaliojančiomis atsakovių J. K. ir UAB „Greitista“ 2015 m. lapkričio 3 d. sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis bei I. S. ir UAB „Greitista“ 2015 m. lapkričio 3 d. sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis ir taikyta restitucija – atsakovei UAB „Greitista“ pripažinta nuosavybės teisė į 45/426 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), į 13/1883 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir į 3 141/8509 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); priteista iš atsakovės UAB „Greitista“ 3 700 Eur atsakovei J. K. ir 5 200 Eur atsakovei I. S. už joms parduotas žemės sklypų dalis; ieškovei A. Z. pripažinta nuosavybės teisę į žemės sklypą, ir jame esančius statinius – sodo pastatą bei ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); priteista iš ieškovės atsakovei UAB „Greitista“ 14 481 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas minėtus ieškinio reikalavimus tenkino pripažinęs I. S. ir J. K. nesąžiningomis įgijėjomis, o jų sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį.
75. Apeliantės, nesutikdamis su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad: 1) teismas nepagrįstai sprendė dėl J. K. ir I. S. nesąžiningumo turtą įgyjant mažesne nei rinkos kaina, nes teismui įstatymu nėra suteikta teisė atlikti turto vertinimo; 2) teismas nepagrįstai sprendė, jog Mainų sandoriu UAB „Greitista“ nuosavybės teisių į ieškovės žemės sklypą neįgijo ir negalėjo jų perleisti (Mainų sandoris nėra pripažintas niekiniu, o pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalį pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento); 3) taikant tokio pobūdžio restituciją ieškovės padėtis tampa geresnė, nes jai nereikia atlyginti žemės sklypo padalijimo išlaidų.
76. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio nepaisant to, kad nuginčijami sandoriai kurį laiką buvo laikomi galiojančiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016). Teismui konstatavus, kad sandoris negalioja ab initio, kartu konstatuojama, kad jis nesukūrė civilinių teisių ar pareigų, kurių siekė jį sudarę asmenys. Taigi, priešingai nei teigia apeliantės, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančia Mainų sutartį, visiškai pagrįstai sprendė, kad atsakovė UAB „Greitista“ pagal šį sandorį neįgijo ieškovei priklausančio žemės sklypo nuosavybės teisių ir atitinkamai negalėjo jų vėliau perduoti atsakovėms J. K. ir I. S., o tuo pačiu pagrįstai pripažino 2015 m. lapkričio 3 d. sudarytas žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis negaliojančiomis pagal CK. 1.80 straipsnį.
77. Pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalį, jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
78. CK 6.146 straipsnis numato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos (CK 6.153 straipsnio 1 dalis). Tačiau pagal CK 4.95 straipsnį iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
79. Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Be to, kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne negu rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
80. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad duomenys apie 2015 m. lapkričio 3 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovėms J. K. bei I. S. parduoto žemės sklypo vidutinę rinkos vertę – 49 800 Eur, nustatytą mažiau nei prieš du mėnesius iki aptariamų pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo (2015 m. rugsėjo 9 d.), buvo įtraukti į pačių sutarčių turinį (2015 m. lapkričio 3 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarčių 2.2 punktas) pažymint, kad tai yra Nekilnojamojo turto registro duomenys, charakterizuojantys žemės sklypą, kurio dalis yra sutarties dalykas). Minėta aplinkybė patvirtina, kad atsakovėms J. K. bei I. S. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo metu buvo žinoma reali perkamo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, o tuo pačiu ir tai kad jų mokama už perkamą žemės sklypą (jo dalį) kaina, atitinkamai – 3 700 Eur ir 5 200 Eur, yra ženkliai (daugiau nei tris ir keturis kartus) mažesnė negu rinkos vertė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aptarti įrodymai, byloje nesant juos paneigiančių įrodymų, yra pakankami aplinkybei, kad turtas buvo parduotas ženkliai mažesne negu rinkos kaina; o pirmosios instancijos teismas, juos ištyręs bei įvertinęs, padarė atitinkamas, pagrįstas, išvadas apie turto pardavimą atsakovėms už itin mažą kainą. Pažymėtina, kad būtent apeliantės, siekdamos minėtos aplinkybės paneigimo, turėjo pateikti įrodymus – turto vertintojo ataskaitas, apie mažesnę, nei patvirtina bylos įrodymai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, aptariamo turto rinkos kainą jo pardavimo atsakovėms metu, tačiau tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti.
81. Dėl to paminėto, taip pat atsižvelgus į nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktika, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrįstomis laikytinos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad atsakovės J. K. bei I. S. negali būti pripažintos sąžiningomis ginčo žemės sklypo dalių įgijėjomis. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina ir kitos sandorio šalių nesąžiningumui konstatuoti svarbios aplinkybės (kurias skundžiamame sprendime tinkamai įvertino ir pirmosios instancijos teismas) dėl sutarčių sudarymo momento, šalių tarpusavio santykių, sutarties šalių elgesio iki ir po sutarčių sudarymo. Byloje neginčijama, kad UAB „Greitista“ ilgą laiką buvo suinteresuota ieškovei priklausiusiu žemės sklypu, kurį pastaroji UAB „Greitista“ nuosavybėn perleido ginčo Mainų sutartimi. Nepaisant to, mažiau nei po dviejų mėnesių nuo Mainų sutarties sudarymo, didžiąją dalį žemės sklypo UAB „Greitista“ už itin mažą kainą pardavė su bendrovės direktoriumi giminystės ryšiais susijusiems asmenims, t. y. jo dukrai bei žmonos seseriai – atsakovėms I. S. ir J. K., kurių suinteresuotumas žemės ūkio paskirties žemės sklypu šioje byloje nebuvo niekaip pagrįstas (įrodytas). Nustačius atsakovių J. K. ir I. S. nesąžiningumą, darytina išvada, kad restitucija natūra šioje byloje yra įmanoma ir todėl pirmosios instancijos teismo buvo taikyta pagrįstai.
82. Pirmosios instancijos teismo taikytas restitucijos būdas apeliaciniu skundu ginčijamas ir tuo aspektu, kad, pasak apeliančių, ją taikius ieškovė padėtis tampa geresnė – ieškovės turtas buvo pagerintas žemės sklypą prijungus prie operatoriaus dujų sistemos, o sodo pastatui padidinus elektros galią, ieškovei taip pat nereikia atlyginti žemės sklypo padalijimo (sklypo pertvarkymo ir kadastrinių matavimo bylų parengimo) išlaidų. Kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliančių argumentais.
83. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant daikto pagerinimo sampratą, akcentuojama, kad tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).
84. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovių apeliaciniame skunde nurodomi turto pagerinimai – žemės sklypo prijungimas prie operatoriaus dujų sistemos, elektros galios padidinimas sodo pastatui, o taip pat žemės sklypo padalijimas bei atitinkamų dokumentų parengimas, nėra turtą pagerinančios investicijos, o susijusios išimtinai su atsakovių interesais, UAB „Greitista“ veikla. UAB „Greitista“ atlikdama, užsakydama atitinkamus darbus prisiėmė riziką, kad jos patirtos išlaidos sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, nebus atlygintos. Aptartos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl restitucijos taikymo natūra atsakovės UAB „Greitista“ padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovės – atitinkamai pagerėtų.

Dėl atskirosios nutarties

85. Atsakovės apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. priimtą atskirąją nutartį, kuria teismas nutarė pranešti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos apie (duomenys neskelbtini), nustatytą pažeidimą, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija, pastatytas daugiabutis namas, skunde nurodydamos eilę argumentų, susijusių su minėtos atskirosios teismo nutarties nepagrįstumu.
86. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK nuostatos numato ribotą galimybę apeliacine tvarka skųsti teismo procesinius sprendimus, kuriais byla nėra išsprendžiama iš esmės. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirasis skundas negali būti paduodamas.
87. CPK tiesiogiai nenumato galimybės atskirai skųsti atskirąją teismo nutartį. Kadangi atskiroji teismo nutartis taip pat neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, darytina išvada, kad ginčijama Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. priimta atskiroji nutartis negali būti savarankišku apeliacijos objektu, o apeliacinis procesas, pradėtas dėl šios teismo nutarties, turi būti nutrauktas CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 5 dalies pagrindu.
88. CPK 334 straipsnio 3 dalis numato galimybę argumentus dėl teismo nutarčių, kurios negali būti savarankišku apeliacijos objektu, įtraukti į apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo. Tačiau tokių motyvų įtraukimas į apeliacinį skundą ir jų analizė yra tikslingi tik tuo atveju, jei konkretus tarpinis teismo procesinis sprendimas galėjo kokiu nors būdu įtakoti nagrinėjamos bylos rezultatą (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
89. Atskirosios teismo nutarties paskirtis – informuoti kompetentingas institucijas teismo pastebėtus įstatymo pažeidimus bylos nagrinėjimo metu. Teismo pastebėtų pažeidimų analizė ir įvertinimas šiuo atveju priklauso atitinkamoms kompetentingoms institucijoms, vykdančioms teismo atskirąją nutartį. Taigi, atskirosios nutarties priėmimas, pagal patį šios nutarties pobūdį, negali įtakoti teismo nagrinėjamos bylos rezultato. Tokios nutarties priėmimas, priešingai nei teigia apeliantė, negali būti vertinamas ir kaip teismo nešališkumo principo pažeidimas.
90. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantų nurodyti argumentai, susiję su atskirosios nutarties priėmimu, neturi jokios įtakos skundžiamo teismo sprendimo išvadų pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šių apeliančių argumentų nepasisako ir jų nevertina.

Dėl procesinės bylos baigties

91. Apibendrinus išdėstytus motyvus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

92. Atmetus apeliacinį skundą, į valstybės biudžetą iš atsakovės UAB „Greitista“ priteisiamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas pagal teismui pateiktą 2017 m. rugsėjo 6 d. pažymą – 273,57 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

      Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

      Apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. atskirosios nutarties nutraukti.

      Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Greitista“ 273,57 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.               

Teisėjai                                                                              Goda Ambrasaitė -  Balynienė

Artūras Driukas

Konstantinas Gurinas