Baudžiamoji byla Nr. 2K-254/2010

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija

 1.2.14.1.2.5.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2. (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Jolitai Urbelienei,

nuteistajam A. L.,

civilinio ieškovo atstovams Drąsiui Frankoniui ir advokatui Raivydui Rukštelei,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio skyriaus vyriausiojo prokuroro Raimondo Petrausko, civilinio ieškovo Valstybinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ atstovo advokato Raivydo Rukštelės, nuteistojo A. L. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 271 straipsnio 1 dalį ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį  devyniadešimt parų areštu; pagal BK 178 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams  šešiems mėnesiams; pagal BK 271 straipsnio 1 dalį - devyniadešimt parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu,  paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. A. L. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių  (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). D. R. pripažintas kaltu pagal BK 271 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. D. R. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).     

Civiliniai ieškiniai tenkinti. Priteista iš A. L. 102 467, 44 Lt Valstybinei įmonei „(duomenys neskelbtini)“ turtinei žalai atlyginti. Iš A. L. ir D. R. solidariai priteista 32229, 60 Lt valstybei padarytai žalai aplinkai atlyginti.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendis pakeistas:

A. L. nusikalstama veika iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskirta jam vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl vagystės iš Kaišiadorių miškų urėdijos Pravieniškių girininkijos miško, esančio (duomenys neskelbtini) paskirtas šešiasdešimt parų areštas. Pagal BK 271 straipsnio 1 dalį paskirtas septyniasdešimt parų areštas. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirtos arešto bausmės pakeistos į laisvės atėmimo bausmes, vieną arešto dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bei pakeistos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. L. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. L. per vienerius metus nuo nuosprendžio priėmimo dienos atlyginti Valstybinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ padarytą tiesioginę turtinę žalą ir žalą valstybei už saugomos teritorijos suniokojimą, ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Valstybinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: Priteista iš A. L. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ 38 923,50 Lt nusikaltimais padarytai tiesioginei turtinei žalai atlyginti, iš A. L. ir D. R. solidariai priteista 14 560 Lt valstybei aplinkai padarytai žalai atlyginti.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl laikino A. L. nuosavybės teisės apribojimo į 4,3 ha ploto žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 14 126 Lt.

Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, civilinio ieškovo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo, prašiusio kasacinė skundą tenkinti, o prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų, 

 

n u s t a t ė :

 

Pirmosios instancijos teismo A. L. nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, iš valstybės įmonės Kaišiadorių miškų urėdijos Pravieniškių girininkijos miško, esančio (duomenys neskelbtini), 20 kvartalo 16 sklypo bei 32 kvartalo 13 sklypo pagrobė 56,5 m³ žalių ąžuolų padarinės medienos, kurios vidutinė rinkos vertė 20 566 Lt.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, per du kartus iš valstybės įmonės Kaišiadorių miškų urėdijos Kruonio girininkijos miško, paprastojo genetinio ąžuolo draustinio, esančio (duomenys neskelbtini), 112 kvartalo 3 ir 9 sklypų bei 113 kvartalo 6 sklypo pagrobė didelės vertės - 169,92 m³ žalių ąžuolų padarinės medienos, kurios vidutinė rinkos vertė 81 901,44 Lt.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, iš Kaišiadorių miškų urėdijos Kruonio girininkijos miško 112 kvartalo 3 ir 9 sklypuose bei 113 kvartalo 6 sklype, o D. R. 112 kvartalo 3 ir 9 sklypuose, paprastojo genetinio ąžuolo draustinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdami leidimo, bendrai iškirsdami 93 augančius ąžuolus, juos sunaikino, suniokodami valstybės saugomą teritoriją ir šiuo neteisėtu medžių nukirtimu padarydami 32 229,63 Lt žalą aplinkai.

Apeliacinės instancijos teismas pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl ąžuolų medienos vagystės iš valstybės įmonės Kaišiadorių miškų urėdijos Pravieniškių girininkijos miško, esančio (duomenys neskelbtini), sumažino pagrobtos 56,5 m³ ąžuolų medienos vertę nuo 20 566 Lt iki 13 051, 50 Lt.

Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl ąžuolų medienos vagystės iš tos pačios valstybinės įmonės Kruonio girininkijos miško, paprastojo genetinio ąžuolo draustinio, esančio (duomenys neskelbtini), sumažino pagrobtos ąžuolo medienos kiekį ir vertę nuo 169,92 m³, 81 901,44 Lt iki 112m³, 25 872 Lt bei atitinkamai perkvalifikavo veiką.

Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl valstybės saugomos teritorijos suniokojimo (paprastojo genetinio ąžuolo draustinio) nurodė, kad nuteistieji suniokojo valstybės saugomą teritoriją iškirsdami ne 93 ąžuolus, bet nenustatytą skaičių ąžuolų bei pagrobdami  ne 169,92m³, bet 112 m³ ąžuolo medienos, o padarytą žalą aplinkai sumažino nuo 32 229,63 Lt iki 14 560 Lt.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiasis prokuroras kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

         Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl to, kad teismas, perkvalifikuodamas A. L. veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį bei nustatydamas A. L. ir D. R. veiksmais aplinkai padarytą žalą, neįvertino esminių aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir tai vertintina kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies esminis pažeidimas. Šis pažeidimas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

         Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė pagrobto turto vertę ir aplinkai padarytos žalos dydį. Šis teismas konstatavo, kad A. L. grobė statųjį (nenukirstą) mišką, o ne padarinę medieną, todėl padarė išvadą, kad pagrobtos medienos vertė turi būti apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998-09-30 įsakymu Nr. 194 „Dėl stačiojo miško kainų", kuriame nurodyta, kad stačiojo miško stambaus ąžuolo kaina - 231 Lt už m³. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai vagystės bylose ir bylos duomenims. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose" 6 punkte yra konstatuota, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 straipsnius pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pagrobtos medienos kainą, teisingai nurodė, kad vadovaujasi vidutine ąžuolo padarinės medienos rinkos kaina 2004 m. - 482 Lt už 1 m³, o 2003 m. - 364 Lt už 1 m³. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadose nurodo, kad nuteistojo tyčia buvo nukreipta ne į apvalios medienos iš tarpinio sandėlio vagystę, o į stačiojo (nenukirsto) miško vagystę, tačiau byloje nustatyta, kad A. L. tikslas buvo ne savavališkai iškirsti valstybinį mišką, o pasisavinti ąžuolo medieną. Vogti medieną stačiojo miško pavidalu neįmanoma - prieš vagystę miškas turi būti iškirstas. Šiuo atveju medžių iškirtimas buvo būtina vagystės įvykdymo sąlyga ir būdas, tačiau vagystės įvykdymo būdas negali nulemti grobiamo turto vertės. Byloje nustatyta, kad draustinyje buvo iškirsta ir pagrobta pati vertingiausia ąžuolo mediena - kirsti rinktiniai ąžuolai, o nukirtus paimta tik vertingiausia ir brangiausia medienos dalis, kitką paliekant nesutvarkytoje kirtavietėje. Apeliacinės instancijos teismo sprendimą skaičiuoti vertę vadovaujantis valstybinio nenukirsto miško kainomis nulėmė būtent pagrobimo būdas, tačiau toks pagrobtos medienos vertės skaičiavimas nepagrįstai sumenkina nusikaltimu padarytos žalos dydį, nes kokybiška ir brangi mediena buvo įvertinta kaip menkavertė. Tai apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ir specialistas D. Dudutis.

         Teismas, spręsdamas, koks norminis aktas turėtų reglamentuoti žalos, padarytos iškirtus ir pagrobus ąžuolus, dydį, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl stačiojo miško kainų" (su pakeitimais, padarytais 2002 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 148), netinkamai pritaikė norminį aktą. Kruonio girininkijos miško paprastojo genetinio ąžuolo draustinio ąžuolai, kuriuos savavališkai iškirto ir pagrobė A. L., nebuvo skirti iškirsti. Genetinis draustinis priklauso antrai miškų grupei (T 3, b. 1. 17), o šios paskirties miškai kaip statusis miškas neparduodami. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kuriuo norminiu aktu vadovaujantis turi būti nustatoma pagrobto turto vertė, neįvertino esminių aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir tai vertintina kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, dėl to nepagrįstai A. L. veiką perkvalifikavo iš BK 178 straipsnio 3 dalies į to paties straipsnio 1 dalį. 

         Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai nustatė A. L. ir D. R. veiksmais aplinkai padarytos žalos dydį, konstatavęs, kad A. L. su D. R. neteisėtai, neturėdami leidimo bendrai iškirsdami tiksliai nenustatytą skaičių augančių ąžuolų ir pagrobdami 112 m³ jų pačių nukirsto miško, ąžuolus sunaikino, suniokodami valstybės saugomą teritoriją, ir šiuo neteisėtu medžių nukirtimu padarė 14 560 Lt žalą aplinkai. Ši žala apskaičiuojama remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 patvirtinta Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarka. Akivaizdu, kad savavališkai iškirtus mišką aplinkai padaryta žala yra didesnė, nei priteista apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas aplinkai padarytos žalos dydį, nepagrįstai sutapatino iškirstos ir pagrobtos medienos kiekį. Iš bylos duomenų matyti (t. 6, b. 1. 185), kad Kruonio girininkijoje iškirtus 93 vnt. ąžuolų iš viso buvo apskaičiuotas bendras likvidinis medienos tūris - 247,92 m³, iš šio kiekio buvo pagrobta 169,92 m³, likusi iškirstos medienos dalis - 78 m³ yra miškų urėdijos po neteisėto miškų kirtimo pagamintas medienos tūris, kuris skaičiuojant aplinkai padarytą žalą pagrįstai buvo įskaičiuotas į neteisėtu kirtimu iškirsto miško kiekį.

         Nepagrįstai panaikinta nuosprendžio dalis dėl laikino A. L. nuosavybės teisės apribojimo į 4,300 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 14 126 Lt.

         Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra teiginys, kuris iš esmės pažeidžia nuteistojo D. R. teises - teismas, nustatęs, kad mažintinas A. L. veiksmais aplinkai padarytos žalos dydis, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 5 dalimi keitė nuosprendį ir D. R. atžvilgiu. Teismas visai nepagrįstai konstatavo, jog D. R. ne tik bendrai su A. L. iškirto, bet ir bendrai pagrobė padarinę medieną (T. 7. b. 1. 92). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. R. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo darant šiuos nusikaltimus. D. R. atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo skųstas, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esančios formuluotės, liudijančios apie byloje išteisinto asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

         Be to, apeliacinės instancijos teismas, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai sušvelnino bausmę bei atidėjo A. L. paskirtosios bausmės vykdymą. Teismas vadovavosi formaliais BK 75 straipsnio pagrindais, tačiau kuo grindžiama išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nuosprendyje nenurodė. Iš bylos duomenų matyti, kad A. L. praeityje buvo teistas (T. 3, b. 1. 32-33), šiuo metu teismui perduota nagrinėti dar viena baudžiamoji byla, kurioje A. L. kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį (t. 7. b. 1. 60). Šios aplinkybės charakterizuoja nuteistąjį kaip linkusį nusikalsti asmenį. A. L. įvykdytų nevienkartinių veikų neatsitiktinis pobūdis leidžia daryti išvadą apie didesnį nuteistojo pavojingumą visuomenei. Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis siekė išvengti atsakomybės, kritiškai nevertino savo elgesio, todėl minėti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad vien kelių įpareigojimų, ribojančių nuteistojo elgesį, paskyrimas neleis pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų.

          Civilinio ieškovo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas kasaciniu skundu prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dalyje, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir A. L. veika iš BK 178 straipsnio 3 dalies  perkvalifikuota į to paties straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dalyje, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis  ir Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys patenkintas iš dalies priteisiant iš A. L. ir D. R. solidariai 14560 Lt valstybei aplinkai padarytai žalai atlyginti, panaikinti ir šioje dalyje palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Prašo patenkinti civilinį ieškinį.

         Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK normas nustatydamas, kad nuteistasis A. L. grobė statųjį (nenukirstą) mišką, o ne padarinę medieną. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagrobtas buvo statusis (nenukirstas) miškas lėmė neteisingą pagrobto turto vertės ir Kaišiadorių miškų urėdijai padarytos turtinės žalos dydžio nustatymą bei neteisingą A. L. padarytos veikos kvalifikavimą. Galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti stačiu mišku nėra, tam miškas turi būti iškirstas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK normas ir vadovavosi ne tuo teisės aktu, kuriuo turėjo vadovautis nustatydamas pagrobto turto vertę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose" 6 punkte nurodyta, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 straipsnius, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Rinkos vertė suprantama kaip kaina, kurią daikto pirkėjas rinkos sąlygomis yra pasiruošęs už tą daiktą mokėti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo argumentus, kad statusis miškas (ąžuolas) neturi vidutinės rinkos kainos, nes nenukirstu mišku vadovaujantis aplinkos ministro 1998-09-30 įsakymu Nr. 194 neprekiaujama, todėl nėra galimybės nustatyti, kokią kainą pirkėjai yra pasiruošę mokėti už nenukirstą valstybinį mišką. Nenukirsto valstybinio miško kainos minėtame įsakyme nurodytos tik kaip pradinės tuo atveju, jei būtų skelbiamas nenukirsto valstybinio miško pardavimo aukcionas. Teismo posėdyje specialistas Donatas Dudutis patvirtino (T. 6, b.l. 68), kad nenukirstu mišku parduodama tik menkavertė mediena, kurios pagaminimas rinkai praktiškai butų nuostolingas (sanitariniai kirtimai). Nustatant pagrobto turto vertę ir padarytų nuostolių dydį negali būti vadovaujamasi Aplinkos ministro 1998-09-30 įsakymu Nr. 194 patvirtintomis kainomis. Pagrobtos medienos rinkos kainą patvirtina ne minėtu įsakymu patvirtintos nenukirsto miško kainos, o Kaišiadorių miškų urėdijos pateiktos pažymos, kuriose nurodyta, kad vidutinė 1 m³ ąžuolo medienos kaina pagal 2003 m. rinkos kainas yra 364 Lt, o vidutinė 1 m³ ąžuolo medienos kaina pagal 2004 m. rinkos kainas yra 482 Lt. Urėdijos prekiauja mediena vadovaudamosi aplinkos ministro 2008-09-29 įsakymu Nr. Dl-504 patvirtintomis prekybos mediena taisyklėmis, skelbdamos medienos pardavimo aukcionus. Pažymėtina, kad pagrobta mediena vertinta pagal Kaišiadorių miškų urėdijos pateiktas vidutinės klasės padarinės medienos rinkos kainas, nors pagrobta mediena priskirtina aukščiausioms padarinės medienos klasėms (A ir B). Todėl urėdijos nurodytas medienos kainas galima laikyti mažiausia įmanoma pagrobtos medienos rinkos kaina. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažinęs ąžuolo medienos kainą perkvalifikavo A. L. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalį į BK 178 straipsnio 1 dalį. Todėl ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu priteisdamas mažiau nei 74550 Lt Kaišiadorių miškų urėdijos nuostoliams atlyginti pažeidė CK 6.251 straipsnyje numatytą visiško nuostolių atlyginimo principą. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ribotą atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas aplinkai padarytos žalos dydžio sumažinimą motyvavo tuo, kad byloje nenustatyta, koks kiekis nenukirstų ąžuolų sudaro pagrobtą kiekį medienos (112 m³) ir kad akivaizdu, jog tai nėra 93 ąžuolai. Todėl Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad iškirstas nenustatytas skaičius augančių ąžuolų ir tuo remdamasis sumažino priteistiną žalos aplinkai dydį. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 patvirtintą Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarką bei Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžius. Minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatyta, kad žala aplinkai padaroma ne medienos vagyste, o medžių sunaikinimu ar sužalojimu (Tvarkos 2, 4 punktai). Civiliniame ieškinyje dėl žalos aplinkai atlyginimo padaryta žala buvo apskaičiuota remiantis Kruonio girininkijos 111; 113 kvartaluose iškirstos medienos kiekiu (247, 92 m³), kuris nesutampa su pagrobtos medienos kiekiu (nes didelė dalis medienos buvo iškirsta, bet nepagrobta) ir nepriklauso nuo pagrobtų ąžuolų skaičiaus. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl žalos aplinkai nustatymo remiantis neaiškumu dėl iškirstų ąžuolų skaičiaus ir pagrobtos, o ne iškirstos medienos kiekiu prieštarauja minėtam Vyriausybės nutarimui ir yra keistina, paliekant galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

         Nuteistasis A. L. kasaciniu skundu prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąjį procesą dėl nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl vagystės iš miško, (duomenys neskelbtini) kaime) nutraukti.

         Kasatorius nurodo, kad šio teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes teisėjų kolegija perkvalifikuodama jo, kasatoriaus, veiksmus iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, tai šiame skunde teisiniu požiūriu nėra ginčijama, taip pat nustatydama šios veikos padarymo laiką, netinkamai aiškino ir taikė apkaltinamojo nuosprendžio, kurį priėmė pirmosios instancijos teismas, priėmimo senaties termino skaičiavimo ir vertinimo taisykles. Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad jis, kasatorius, slėpėsi nuo teisėsaugos institucijų.  Kasatorius yra gavęs Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. sausio 21 d. išduotą pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kardomosios priemonės - įpareigojimo registruotis policijos įstaigoje tikrinimų, iš kurios (priedo) matyti, jog jis, A. L., kuriam paskirta kardomoji priemonė - įpareigojimas įtariamajam periodiškai registruotis policijos įstaigoje, periodiškai, t. y. pirmadieniais ir penktadieniais, registruodavosi laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. liepos 31d. Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Matyti, kad jis tinkamai vykdydamas kardomosios priemonės sąlygas, numatytas BPK 135 straipsnyje, periodiškai registravosi ir tuo laikotarpiu, kurį Lietuvos apeliacinis teismas laikė kaip periodą (t. y. nuo 2006 m. gegužės 29 d. iki 2006 m. liepos 17 d.), kuomet A. L. neva slėpėsi ir kitaip sąmoningai siekė išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Negali būti laikomas pasislėpusiu nuo teisėsaugos institucijų asmuo, kuris pakeitė gyvenamąją vietą dėl darbo, mokymosi ar kitų jo socialinei veiklai ir visavertiškam gyvenimui svarių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje privalėjo įvardyti aplinkybes, rodančias, kad A. L. suvokė ir sąmoningai pasislėpė kurį laiką nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo bei ar atlikdamas nurodytus veiksmus A. L. suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos, ir kad šie veiksmai atliekami siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jis nesislėpė nuo teisėsaugos institucijų ar teismo, todėl ir prašo nurodytą baudžiamosios bylos dalį nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

 

Prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuteistojo A. L. kasacinis skundas atmestinas.

 

            Dėl pagrobtos medienos vertės nustatymo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį

 

            Prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas kasaciniuose skunduose nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad nuteistasis A. L. pagrobė statųjį (nenukirstą) mišką, todėl nepagrįstai pagrobtą medieną įvertino stačiojo miško kainomis ir jo veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikavo į to paties straipsnio 1 dalį. Šie kasacinių skundų argumentai pagrįsti.

Pagal teismų praktiką turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Medienos stačiojo miško pavidalu fiziškai užvaldyti (pagrobti) neįmanoma - prieš vagystę miškas turi būti iškirstas. Neteisėtas miško iškirtimas, turint tikslą pasisavinti medieną, gali būti vertinamas kaip parengiamieji veiksmai, kuriais sudaromos sąlygos vagystei įvykdyti, tačiau tokie veiksmai nelaikytini turto pagrobimu. Dėl to stačias miškas neatitinka ir turto, kaip vagystės dalyko vieno iš požymių – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos. Neteisėtas miško iškirtimas gali atitikti kitos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymius. Šiuo konkrečiu atveju, iškirsdami ir suniokodami ąžuolus (duomenys neskelbtini) kaime esančiame genetiniame draustinyje, nuteistieji A. L. ir D. R. padarė BK 271 straipsnyje numatytą nusikaltimą (suniokojo saugomą teritoriją) už tai ir buvo nuteisti.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, kad nuteistojo A. L. tyčia buvo nukreipta ne į apvalios medienos iš tarpinio sandėlio vagystę, o į stačiojo miško vagystę, netinkamai nustatė ir padaryto nusikaltimo subjektyviuosius požymius. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukirtus ąžuolus paimta tik vertingiausia ir brangiausia medienos dalis, likusią jos dalį paliekant nesutvarkytoje kirtavietėje. Šie duomenys kaip tik patvirtina, kad A. L. tikslas buvo ne savavališkai iškirsti mišką, o pasisavinti ne bet kokią, bet geriausią ąžuolo medieną.

Nukirsta mediena, kurią nuteistasis A. L. ir pagrobė, teisės aktuose apibrėžiama kaip padarinė mediena, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos vertę nustatė pagal Kaišiadorių miškų urėdijos pateiktas pažymas, kuriose nurodyta, kad vidutinė 1 m³ ąžuolo medienos kaina pagal 2003 m. rinkos kainas yra 364 Lt, o vidutinė 1 m³ ąžuolo medienos kaina pagal 2004 m. rinkos kainas yra 482 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl stačiojo miško kainų" (su pakeitimais, padarytais 2002 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 148) patvirtintos nenukirsto miško kainos (231 Lt/kub. m.) yra pagrindinis kriterijus nustatant pagrobto turto vertę, motyvuojama ir tuo, kad urėdija neturėjo medienos  ruošos išlaidų (kurias sudaro ąžuolų nukirtimas, nugenėjimas, ištempimas į kelkraštį), todėl, nesant šių išlaidų, negalimas ir jų bei medienos ruošos pelno procento įskaitymas į pagrobto turto vertę. Tokie argumentai nepagrįsti. Neabejotina, kad paruošdamas medieną pagrobimui (iškirsdamas ąžuolus) išlaidų turėjo nuteistasis A. L., o ne urėdija, tačiau šios išlaidos yra susijusios su nusikalstamos veikos padarymu, todėl jų įskaitymas į pagrobto turto vertę, atitinkamai ją mažinant, neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Kita vertus, nepaisant to, kad Kaišiadorių miškų urėdijos pažymose nurodytos padarinės ąžuolo medienos vertė apskaičiuojama atsižvelgiant ir į medienos ruošos išlaidas, tačiau byloje nustatyta, kad ji atitinka pagrobtos medienos rinkos kainą, nes urėdija prekiauja mediena rengdama aukcionus. Pagal suformuotą teismų praktiką pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte vagystės padarymo metu, todėl tai ir yra pagrindinis kriterijus, lemiantis pagrobtos medienos vertės nustatymo pagrįstumą. Pažymėtina ir tai, kad medienos vertė buvo nustatyta visas abejones aiškinant nuteistojo A. L. naudai. Ji įvertinta pagal Kaišiadorių miškų urėdijos pateiktas vidutinės klasės padarinės medienos rinkos kainas, nors pagrobta mediena priskirtina aukščiausioms padarinės medienos klasėms (A ir B).

Iš bylos medžiagos matyti, kad draustinyje buvo iškirsta ir pagrobta pati vertingiausia, aukščiausios kokybės ąžuolo mediena, nes buvo kertami rinktiniai ąžuolai. Teismo posėdyje specialistas D. Dudutis patvirtino (T. 6, b.l. 68), kad kaip nenukirstas miškas parduodama tik menkavertė mediena, kurios pagaminimas rinkai praktiškai būtų nuostolingas (sanitariniai kirtimai).  Genetinis draustinis priklauso antrai miškų grupei (T 3. b. 1. 17). Šios paskirties miškai kaip statusis miškas neparduodami, todėl ąžuolai, kuriuos savavališkai iškirto ir pagrobė A. L., nebuvo skirti iškirsti. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998-09-30 įsakymu Nr. 194 negalėjo būti vadovaujamasi, nes faktinė pagrobto turto (kokybiškos ir brangios medienos) vertė viršija šiame teisės akte nurodytas kainas.

            Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pagrobtos medienos kainą, teisingai nurodė, kad vadovaujasi vidutine ąžuolo padarinės medienos rinkos kaina (2004 m. - 482 Lt už 1 m³) ir padarytą vagystę iš (duomenys neskelbtini) kaime esančio draustinio tinkamai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nes  šiuo atveju pagrobto turto vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.

             Dėl nurodytų motyvų pagal vidutinę ąžuolo medienos rinkos kainą (2003 m. - 364 Lt už 1 m³)  turi būti apskaičiuojama ir pagrobtos ąžuolo medienos iš Pravieniškių girininkijos miško, esančio (duomenys neskelbtini), vertė. Nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis stačiojo miško kainomis neteisingai nustatė iš šio miško pagrobtos 56,5 m³ ąžuolo medienos vertę, nuteistojo A. L. veika šioje dalyje teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes pagrobto turto vertė neviršijo 250 MGL dydžio sumos.

 

            Dėl iškirtos ir pagrobtos medienos kiekio bei padarytos turtinės žalos dydžio

 

            Prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė iškirstos bei pagrobtos ąžuolo medienos vertę ir dėl to neteisingai apskaičiavo padarytos žalos aplinkai (dėl neteisėto ąžuolų iškirtimo suniokojant draustinį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime) bei turtinės žalos Kaišiadorių miškų urėdijai (dėl ąžuolo medienos vagystės) dydį. Apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl padarytos turtinės žalos sumažinimo lėmė ir tai, kad šis teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) kaime nuteistieji iškirto nenustatytą skaičių ąžuolų ir pagrobė 112 m³ medienos (vietoje pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų 93 ąžuolų ir 169 m³ medienos). Taigi, minėti kasacinių skundų argumentai tiesiogiai susiję su iškirstų ąžuolų ir pagrobtos ąžuolo medienos kiekio nustatymu, todėl ir šioje dalyje vertinamas apskųsto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas.

Pagal BPK 331 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį turi motyvuoti, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, taip pat pagrįsti, kodėl kitaip nei šis teismas vertina įrodymus. Šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismas nesilaikė. Keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl iškirstų ąžuolų skaičiaus šis teismas iš esmės nenurodė jokių motyvų, o  darydamas išvadą dėl pagrobtos medienos kiekio nuosprendyje apsiribojo nuteistųjų A. L. ir D. R. bei liudytojų O. Z., J. K., Ž. R., G. K., L. P. parodymų turinio išdėstymu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus vertino atskirai nuo kitų įrodymų, jų tarpusavyje nesusiejo, neatliko išsamios įrodymų analizės, pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė liudytojo G. K. parodymams. Nė vienas įrodymas neturi pranašumo prieš kitus įrodymus ir visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka. Dėl to šio teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių padarė remdamasis leistinais ir patikimais įrodymais, įstatymo nustatytos įrodinėjimo tvarkos nepažeidė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šis teismas (duomenys neskelbtini) kaime esančiame ąžuolo genetiniame draustinyje iškirstų ąžuolų skaičių ir pagrobtos medienos kiekį nustatė pagal šiuos įrodymus: nuteistųjų A. L., D. R., liudytojų O. Z., J. K., Ž. R., G. K., L. P. parodymais, kurie patvirtinti parodymų patikrinimo vietoje (T. 3,  b.l. 87-90; T. 2, b.l. 181-183; T. 2, b.l. 95-97 T. 2, b.l. 64-68)., parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolą (T. 2, b.l. 100-102), įvykio vietos apžiūros protokolus (T.l, b.l. 70-78), Kaišiadorių miškų urėdijos pažymas (T.l, b.l. 80-82). Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir visi kartu sudaro vientisą įrodomąją medžiagą. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

            Minėtų liudytojų parodymais nustatyta, kad miškas buvo iškirstas 2004 m. kovo mėn., mėnesio laikotarpiu, iškirsti medžiai buvo išvelkami, sandėliuojami ir išvežami. Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojai nurodė plotus, kuriuose kirto ąžuolus, ir vietą, kurioje juos sandėliavo. Atliekant proceso veiksmus nenustatyta, kad buvo iškirsta daugiau ąžuolų, nei nurodė liudytojai, ir kad šiuos ąžuolus galėjo iškirsti kiti asmenys. Taip pat nenustatyta, kad kirtavietėje iškirsta mediena buvo palikta ir ją galėjo pagrobti kiti asmenys. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, leidęs pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, padarytas nesilaikant reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei pažeidžiant BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, šis nuosprendis naikintinas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriame konstatuota, kad nuteistieji D. R. ir A. L.  (duomenys neskelbtini) kaime esančiame draustinyje iškirto 93 ąžuolus, o A. L. pagrobė 169 m³ medienos. Pagal tokį iškirstos ir pagrobtos medienos kiekį turi būti skaičiuojama ir pagrobto turto vertė, lemianti veikos kvalifikavimą (dėl kurio teisėjų kolegija jau pasisakė) bei padarytos žalos aplinkai ir Kaišiadorių miškų urėdijai dydis.

            Apeliacinės instancijos teismas aplinkai padarytos žalos dydžio sumažinimą motyvavo tuo, kad byloje nenustatyta, koks kiekis nenukirstų ąžuolų sudaro pagrobtą medienos kiekį. Paliekant galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį konstatuotina, kad šis teismas, nustatydamas aplinkai padarytos žalos dydį, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 patvirtintą Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarką. Minėtu nutarimu nustatyta, kad žala aplinkai padaroma ne medienos vagyste, o medžių sunaikinimu ar sužalojimu (Tvarkos 2, 4 punktai). Civiliniame ieškinyje dėl žalos aplinkai atlyginimo padaryta žala buvo apskaičiuota remiantis Kruonio girininkijos 111, 113 kvartaluose iškirstos medienos kiekiu (247,92 m³), gautu iškirtus 93 ąžuolus. Iš šio kiekio buvo pagrobta 169,92 m³, likusi iškirstos medienos dalis - 78 m³ yra miškų urėdijos po neteisėto miškų kirtimo pagamintas medienos tūris, kuris skaičiuojant aplinkai padarytą žalą pagrįstai buvo įskaičiuotas į neteisėtu kirtimu iškirsto miško kiekį.

            Civilinio ieškovo atstovo kasacinio skundo argumentai, kad Kaišiadorių urėdijai padaryta turtinė žala dėl ąžuolo medienos pagrobimo iš parastojo genetinio ąžuolo draustinio, esančio (duomenys neskelbtini) kaime bei Pravieniškių girininkijos miško, esančio (duomenys neskelbtini), nustatyta neteisingai, nes apeliacinės instancijos teismo vertinta darant nepagrįstą prielaidą, kad pagrobtas statusis (nenukirstas) miškas, pagrįsti, teisėjų kolegija motyvus dėl to jau išdėstė, todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas šios žalos dydį nustatė teisingai.

 

            Dėl kitų prokuroro kasacinio  skundo argumentų bei nuteistojo A. L. kasacinio skundo

 

         Prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto nuosavybės teisės apribojimo į 4,300 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 14 126 Lt panaikinimo, dėl to, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esančios formuluotės, liudijančios apie byloje išteisinto asmens D. R. kaltę padarius nusikalstamą veiką, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atidedant A. L. paskirtos bausmės vykdymą yra pagrįsti. Tačiau, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, nurodyti pažeidimai bus ištaisyti, todėl teisėjų kolegija detaliau dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. L. dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją tinkamai individualizavo ir baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. 

         Nuteistasis A. L. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs jo veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies į to paties straipsnio 1 dalį be pagrindo konstatavo, kad jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, todėl netaikė apkaltinamojo nuosprendžio senaties. Šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuris paliekamas galioti, priėmimo metu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl kasatoriaus padarytų nusikalstamų veikų nebuvo suėjusi, todėl ta aplinkybė, ar jis slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų ar ne, jo teisinės padėties nekeičia.

           

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį be pakeitimų.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                    Dalia Bajerčiūtė

 

                                                                                                                Josifas Tomaševičius

 

                                                                                                                Vytautas Greičius