Civilinė byla Nr. 2-1639/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02099-2012-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 110.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugsėjo 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutarties, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-4607-577/2014 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „EiTiNiT“ skundą atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Izobara“ dėl 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų bei 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų pripažinimo negaliojančiais, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Izobara“ (toliau – ir bendrovė, įmonė, atsakovas) iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bankroto administratoriaus paskyrimo pakeitė ir bankrutuojančios UAB „Izobara“ (toliau – ir BUAB) bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankrotų administravimo grupė“ (toliau – ir bankroto administratorius, administratorius); kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Pareiškėjo (kreditoriaus) UAB „EiTiNiT“ 401 346,60 Lt dydžio finansinis reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi.
Pareiškėjas (kreditorius) UAB „EiTiNiT“ kreipėsi į teismą su skundu dėl 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų ir 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Skundo reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti skundžiamų kreditorių susirinkimo bei kreditorių komiteto nutarimų vykdymą.
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir sustabdė BUAB „Izobara“ 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų ir 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų vykdymą iki tol, kol įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu bus išnagrinėtas kreditoriaus skundas. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi palikta nepakeista.
Atsakovo BUAB „Izobara“ bankroto administratorius 2014 m. birželio 9 d. kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti pareiškėją (kreditorių) UAB „EiTiNiT“ pateikti 427 000 Lt dydžio nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą, įnešant minėtą sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikiant šiai sumai besąlyginę banko garantiją.
Bankroto administratorius nurodė, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kyla reali grėsmė tolimesnei sklandžiai įmonės veiklai, jos turto vertei, finansiniams praradimams ir kitų įmonės kreditorių teisėms bei jų teisėtiems interesams užtikrinti. Bankroto administratoriaus nuomone, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įmonė ir jos kreditoriai neišvengiamai patirs neigiamų pasekmių, nes pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra užkertamas kelias tinkamai pasirengti būsimam šildymo sezonui, o iš bendrovės vykdomos veiklos yra gaunama tiesioginė nauda.
Administratorius pažymėjo, kad per praėjusius metus įmonė gavo 120 785,72 Lt pelno, o dėl ginčo teisme įmonė nebegalės veikti kaip konkuruojantis subjektas, todėl įmonės žalą būtent ir sudarys negautos pajamos už nepasirengimą laiku šildymo sezonui, įmonės turto, kaip verslo, nuvertėjimas bei netesybos pagal sudarytas komercines sutartis ir prisiimtus įsipareigojimus tretiesiems asmenims dėl šilumos energijos tiekimo, katilinių montavimo, statybos darbų.
Atsižvelgiant į praeitais metais iš šilumos pardavimo veiklos gautas pajamas ir patirtas ūkinės veiklos sąnaudas, administratoriaus įsitikinimu, planuojamas pelnas iš šios veiklos turėtų sudaryti ne mažiau kaip 427 408,18 Lt, o jei ateinanti žiema bus šaltesnė, planuojamos gauti pajamos gali būti dar didesnės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi atsakovo BUAB „Izobara“ bankroto administratoriaus prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetė.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, nurodė, kad atsakovas, siekdamas įrodyti, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, turi pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį, taip pat turi įrodyti nuostolių atsiradimo tikimybę, priežastinį ryšį tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir tikėtinų nuostolių.
Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos medžiagą, sutiko su atsakovo argumentais, kad BUAB „Izobara“ 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų ir 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų vykdymo sustabdymas galbūt ir gali turėti tam tikros neigiamos įtakos BUAB „Izobara“ vykdomai ūkinei veiklai bei bankroto proceso operatyvumui, tačiau, vertino, jog nesant konkrečių ir objektyvių paskaičiavimų, kokius realius finansinius nuostolius gali sukelti laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo administratoriaus pateiktą prašymą tenkinti.
Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorius, apskaičiuodamas nuostolių dydį, iš esmės remiasi BUAB „Izobara“ gautu pelnu iš įmonės veiklos, o iš į bylą pateiktų įrodymų viseto apskritai nėra aišku, ar įmonės ūkinė veikla buvo pelninga, prie bylos pridėti duomenys apie iš BUAB „Izobara“ vykdomos ūkinės veiklos gautą pelną yra prieštaringi. Teismas administratoriaus samprotavimus, kad šio šildymo sezono metu planuojamų gauti pajamų ir ūkinės veiklos sąnaudų dydis išliks panašus, pripažino deklaratyviais. Tuo pačiu teismas akcentavo, kad sustabdžius skundžiamų nutarimų vykdymą, nėra užkertamas kelias šaukti kreditorių susirinkimus ir priimti reikalingus nutarimus, susijusius su tęsiama įmonės ūkine komercine veikla bei pasiruošimu būsimam šildymo sezonui.
Teismas pabrėžė ir tai, kad prašant taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą būtina įrodyti ne tik potencialių nuostolių dydį, bet ir tai, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas. Be to, teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog kreditorius UAB „EiTiNiT“ būtų finansiškai nepajėgus padengti nuostolių, galbūt atsirasiančių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių arba kad jis (atsakovas) vengtų tokių nuostolių atlyginimo.
Atsižvelgęs į nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl pagrindų, kuriems esant taikytinas nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, institutas, teismas konstatavo, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neįrodė abiejų sąlygų (realių nuostolių ir tikimybės, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas), kurios suponuotų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, ir sprendė, kad atsakovas neįvykdė pareigos tikėtinai pagrįsti potencialių nuostolių atsiradimo galimybę ir jų dydį bei įrodyti aplinkybes, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas.
Teismas akcentavo, kad vien ta aplinkybė, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jam taikyti būtinų pagrindų.
Teismas, be kita ko, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo (kreditoriaus) UAB „EiTiNiT“ prašyme dėl baudos skyrimo atsakovui BUAB „Izobara“ už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nurodytas aplinkybes, nenustatė atsakovo nesąžiningumo, todėl sprendė, kad skirti atsakovui baudą nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovo BUAB „Izobara“ bankroto administratorius atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį ir prašymą dėl BUAB „Izobara“ nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo patenkinti (nurodo priimti).
Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atsakovas pateikė įrodymus remdamasis bendrovės finansiniais duomenimis, praeitų metų faktu ir einamųjų metų prognozėmis, į bylą pateikti įrodymai yra teisingi.
- Teismas neteisingai vertino, kad atsakovas neįrodė priežastinio ryšio tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir būsimų nuostolių. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bendrovės bankroto procedūros veikla yra iš esmės suvaržyta, nes bankroto administratorius negali tinkamai ir laiku pasiruošti šildymo sezonui ir dėl to bus patiriami 427 000 Lt preliminarūs nuostoliai, kurie bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams pripažintini ypatingai didele suma, o tokių nuostolių patyrimas neabejotinai turės neigiamos įtakos visiems bendrovės kreditoriams.
Pareiškėjas (kreditorius) UAB „EiTiNiT“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Pareiškėjas (kreditorius) atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, jog atsakovas BUAB „Izobara“ neįrodė nė vienos iš abiejų būtinų sąlygų (atsakovo nuostolių ir tikimybės, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas), kurios suponuotų atsakovo BUAB „Izobara“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Pareiškėjo (kreditoriaus) įsitikinimu, atsakovas BUAB „Izobara“ niekaip nepagrindė, kokį poveikį pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi arba ateityje turės jo vykdomai ūkinei komercinei veiklai.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovo BUAB „Izobara“ bankroto administratoriaus prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neįrodė abiejų sąlygų (realių nuostolių ir tikimybės, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas), kurios suponuotų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo bankroto administratoriaus prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos rašytinių įrodymų visumą, nes atsakovas įrodė tiek nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dydį, tiek priežastinį ryšį tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir būsimų nuostolių.
Bylos šalių teisės civiliniame procese yra grindžiamos lygiateisiškumo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis; CPK 17 straipsnis). Nė viena proceso šalis nėra privilegijuota, o vienos šalies procesinės teisės atitinka kitos šalies teises (CPK 42 straipsnis). Kaip žinoma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su laikinu turtinių ir kitų atsakovo teisių ribojimu bei jo veiklos suvaržymu, todėl akivaizdu, kad gali būti pažeidžiamos jo teisės. Todėl siekdamas užtikrinti skolininko ir kreditoriaus teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, įstatymų leidėjas CPK ir yra įtvirtinęs atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą.
CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies prašymu teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą turi būti vertinami ne tik galimi atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Kita vertus, akcentuotina ir tai, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą teismui nebūtina turėti įrodymų, jog tam tikro dydžio nuostolių ateityje tikrai atsiras. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo reikia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-919/2012; 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 2-718/2014).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą abiejų sąlygų (atsakovo nuostoliai ir tikimybė, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas) visuma yra būtina. Atsakovui pateikus prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti ieškovo iniciatyva pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo, tokį prašymą pateikusiam asmeniui tenka pareiga leistinais įrodymais pagristi būtinybę tenkinti jo pareikštą prašymą. Teismui turi būti pateikti visi duomenys, pagal kuriuos būtų galima pagrįstai prognozuoti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo gali atsirasti nuostolių ir jog šalies patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti, t. y. kad nuostoliai yra dideli, asmuo yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan. (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 2-718/2014).
Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Tai reiškia, kad atsakovas, siekdamas įrodyti, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria ar gali patirti nuostolių, turi pateikti teismui duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį, t. y. pateikti įrodymus, kad nuostolių gali atsirasti ateityje, bet nebūtina pagrįsti jų konkretaus dydžio. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo prašyme dėl atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo, nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenis, taip pat pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, atsakovo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, būsimų nuostolių dydį, atsižvelgęs į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl nurodytų teisės normų taikymo, konstatuoja, kad vertinti bylos faktinius ir teisinius aspektus kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.
Pagal bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenis, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė BUAB „Izobara“ 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų ir 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų vykdymą iki tol, kol įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu bus išnagrinėtas pareiškėjo (kreditoriaus) UAB „EiTiNiT“ skundas, t. y. pritaikius laikinąsias apsaugos priemones iš esmės buvo sustabdytas nutarimų, susijusių su kreditorių komiteto išrinkimu, bankroto administratoriaus atlyginimo nustatymu, vykdymas (b. l. 1-3; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėjant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje, atsakovo bankroto administratorius laikosi pozicijos, kad pritaikius minėtas laikinąsias apsaugos priemones, bendrovės bankroto procedūros veikla yra iš esmės suvaržyta, nes bankroto administratorius negali tinkamai ir laiku pasiruošti šildymo sezonui, o dėl to bendrovė patirs 427 000 Lt nuostolių, kuriuos sudarys negautos pajamos už nepasirengimą laiku šildymo sezonui, įmonės turto, kaip verslo, nuvertėjimas bei netesybos pagal sudarytas komercines sutartis ir prisiimtus įsipareigojimus tretiesiems asmenims dėl šilumos energijos tiekimo, katilinių montavimo, statybos darbų (b. l. 4, 5).
Kaip jau buvo nurodyta anksčiau šioje nutartyje, atsakovas, siekdamas, kad būtų pritaikytas nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas, turi pareigą įrodyti, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių. Atsakovas pateikė bendrovės finansinius duomenis, pagrįstus praeitų metų faktu ir einamųjų metų prognozėmis bei susijusius su bendrovės veiklos gautu pelnu, tačiau atsakovo pateikti finansiniai duomenys apeliacinės instancijos teismui neduoda pagrindo daryti tikėtiną išvadą, jog tokio dydžio – 427 000 Lt – nuostoliai yra realiai prognozuojami atsakovo nuostoliai, kurie gali atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Bankroto administratorius tvirtina, kad per praėjusį šildymo sezoną įmonė turėjo 120 785,72 Lt pelno, o iš viso iš šilumos pardavimo ir eksploatacijos veiklos gavo 3 016 863,49 Lt pajamų, neišpirkta šilumos energijos dalis sudaro 10 675 396,61 Lt, tai yra planuojamos gauti pajamos, iš kurių atėmus šilumos energijos kiekiui pagaminti reikalingas sąnaudas, planuojamos pelnas būtent ir sudarys ne mažiau nei 427 408,18 Lt (b. l. 4, 5). Kita vertus, pastebėtina, kad byloje yra duomenų ir apie tai, jog nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2014 m. vasario 18 d. bendrovė dirbo nuostolingai, o apskritai per praeitą šildymo sezoną bendrovė turėjo apie 200 000 Lt pelno; nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2014 m. vasario 18 d. įplaukos iš šilumos punktų eksploatacijos sudarė 11 219,76 Lt, įplaukos už šilumos tiekimą – 1 824 731,30 Lt, o išlaidos – 1 872 758,05 Lt, o tai reiškia išlaidos viršijo pajamas 36 806,99 Lt; nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. birželio 16 d. įmonės gaunamos pajamos ir patiriamos išlaidos sudaro 5 345 195,77 Lt, išlaidos – 2 896 856,75 Lt, pelnas – 2 448 339,02 (b. l. 7-11, 14-21, 48-53).
Taigi atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo argumentai, jog jo pateikti duomenys, pagrįsti praeitų metų faktu ir einamųjų metų prognozėmis, apie bendrovės pajamas (pelną), yra teisingi, nepripažintini pagrįstais. Apeliacinio teismo vertinimu, ad hoc atsakovo tikėtinų nei nuostolių susidarymo mechanizmas, nei jų dydis a priori nėra aiškūs ir pagrįsti. Apeliacinis teismas pažymi, kad iš tiesų, kaip teisingai ir pirmosios instancijos teismas nurodė, atsakovo pateikti duomenys, juos kartu vertinant su pareiškėjo (kreditoriaus) pateiktais duomenimis, yra pakankamai prieštaringi. Todėl apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad, priešingai, nei atskirajame skunde apeliantas teigia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas neįrodė nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Be kita ko, tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė ir antrosios būtinos sąlygos egzistavimo, t. y. tikimybės, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas, o, kaip minėta, pagal teismų praktikoje suformuluotas nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo taisykles, abiejų sąlygų visuma yra būtina. Iš tikrųjų atsakovas šios sąlygos egzistavimu savo prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo netgi negrindė ir neįrodinėjo, kad pareiškėjas (kreditorius) yra ir / ar bus nepajėgus padengti nuostolius, galinčius atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. kad nuostoliai pareiškėjui (kreditoriui) yra dideli, jis yra / bus finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių apeliantas nenurodė bei neįrodinėjo taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl prieitina prie išvados, jog apeliantas pirmosios instancijos teismo išvados, kad jis neįrodė, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 178 ir 314 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su tais apelianto atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog atsakovas neįrodė priežastinio ryšio tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir būsimų nuostolių.
Nesutikdamas su nurodytais apelianto argumentais, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad remiantis sistemine Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 21 ir 23 straipsnių analize, kreditorių susirinkimas sprendžia esminius klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės veikla, nes, kaip žinia, bankroto procese yra siekiama ne tik užtikrinti bei apginti visų kreditorių teises ir teisėtus interesus, bet taip pat ir bankrutuojančios įmonės teisėtus interesus. Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma neleidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvados, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip nurodo apeliantas, yra trikdoma bankrutuojančios įmonės vykdoma veikla, ir dėl to atsakovas patirs nuostolių, nes sustabdžius skundžiamų nutarimų vykdymą, iš esmės nėra užkertamas kelias šaukti kreditorių susirinkimus ir priimti reikalingus nutarimus, susijusius su įmonės ūkine komercine veikla, neatimamos galimybės ruoštis būsimam šildymo sezonui. Šią apeliacinio teismo padarytą išvadą sustiprina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, o būtent, kaip matyti iš pareiškėjo (kreditoriaus) prie teismui teiktų procesinių dokumentų pridėtų rašytinių įrodymų, po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, jau kelis kartus buvo šaukti BUAB „Izobara“ kreditorių susirinkimai, kuriuose buvo sprendžiami klausimai, susiję su bendrovės ūkine komercine veikla ir pan. (b. l. 12-13, 23, 54-56, 57), o tai tik patvirtina, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės negali daryti įtakos nagrinėjant klausimus, susijusius su bendrovės vykdoma ūkine komercine veikla, ir paneigia atsakovo argumentus, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir būsimų nuostolių.
Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra jokių nei faktinių, nei teisinių prielaidų, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį palikti pakeistą.
Teisėja Dalia Višinskienė