LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės transporto firmos „Transmitto“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės transporto firmos „Transmitto“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litvilsa“, civilinėje byloje Nr. e2-366-368/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės transporto firmos „Transmitto“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litvilsa“ dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 29 d. civilinėje byloje Nr. eL2-15483-1042/2019 priėmė teismo įsakymą dėl 962 405,02 Eur skolos, 8 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės UAB „Litvilsa“ kreditorei UAB transporto firmai „Transmitto“.

2.       Skolininkei UAB „Litvilsa“ pateikus prieštaravimus, ieškovė UAB transporto firma „Transmitto“ pateikė ieškinį atsakovei UAB „Litvilsa“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

3.       Ieškovė UAB transporto firma „Transmitto“ taip pat pateikė prašymą prijungti prie šios bylos civilinės bylos Nr. eL2-3710-1003/2020 medžiagą, išreikalauti iš atsakovės 2010 m. birželio 25 d. laidavimo susitarimą, finansinės atskaitomybės dokumentus, kuriuose buvo apskaitytas pagal 2010 m. birželio 25 d. laidavimo susitarimą prisiimtas finansinis įsipareigojimas ir atsakovės akcininko sprendimą sudaryti 2010 m. birželio 25 d. laidavimo susitarimą, taip pat taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 10 punkte nustatytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąją bylą pagal teismo įsakymą, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020 ir areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis.

4.       Nurodė, kad ieškovė siekia byloje prisiteisti iš atsakovės už žemės sklypus ((duomenys neskelbtini)) nesumokėtos kainos dalį. Sužinojo, kad šie žemės sklypai nuo 2020 m. balandžio 20 d. yra areštuoti. Pagal kreditoriaus E. M. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos, kilusios iš 2010 m. birželio 25 d. laidavimo susitarimo, 2020 m. kovo 4 d. buvo priimtas teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2- 3710-1003/2020, kuriuo iš atsakovės buvo priteista 1 155 975,45 Eur skola. E. M. yra susijęs su atsakove, kaip jos akcininko UAB „Inovest“ akcininkas ir vadovas, priiminėjęs reikšmingus sprendimus dėl žemės sklypų pirkimo – pardavimo. Be to, E. M. yra buvęs atsakovės vadovės sutuoktinis. Pagal atsakovės 2018 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, UAB „Litvilsa“ įsipareigojimai E. M. pagal Laidavimo susitarimą balanse neatsispindi, todėl labai abejotina, ar atsakovės įsipareigojimai iš tiesų egzistavo. Siekis išvengti atsiskaitymo su ieškove, turtą perleidžiant su atsakove susijusiam asmeniui, yra akivaizdus. Žemės sklypai yra vienintelis atsakovės turtas, iš kurio būtų galima įvykdyti ieškovės reikalavimą, teismui patenkinus ieškinį.

5.       Atsakovė UAB „Litvilsa“ atsiliepime nurodė, kad nesutinka su tokiu prašymu. Civilinė byla Nr. eL2-3710-1003/2020 yra išnagrinėta, joje priimtas teismo įsakymas įsiteisėjo ir buvo perduotas antstoliui kaip vykdytinas dokumentas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, todėl reikalavimas stabdyti vykdomąją bylą yra teisiškai nepagrįstas. Vien tai, kad atsakovė turi kitą kreditorių, negali būti savaime laikoma pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi ieškovės UAB transporto firmos „Transmitto“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

7.       Teismas konstatavo, kad esant tik ieškovės prielaidoms dėl atsakovės nesąžiningumo, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas. Nurodė, kad pati ieškovė 2020 m. gegužės 8 d. prašyme dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka paaiškino, kad su atsakove tariamasi dėl taikos sutarties sudarymo, todėl, teismo sprendimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tik sunkintų šalių taikaus susitarimo galimybę.

8.       Konstatavo, kad kiti ieškovės reikalavimai bus sprendžiami bylos nagrinėjimo metu.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Ieškovė UAB transporto firma „Transmitto“ pateikė atskirąjį skundą, prašydama Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės: prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungti civilinės bylos Nr. eL2-3710-1003/2020 medžiagą, išreikalauti iš atsakovės 2010 m. birželio 25 d. laidavimo susitarimą, finansinės atskaitomybės dokumentus, kuriuose buvo apskaitytas pagal 2010 m. birželio 25 d. laidavimo susitarimą prisiimtas finansinis įsipareigojimas ir atsakovės akcininko sprendimą sudaryti 2010 m. birželio 25 d. laidavimo susitarimą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdomąją bylą pagal teismo įsakymą, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020, areštuoti atsakovei UAB „Litvilsa“ nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalis). Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje susidariusią situaciją, nulemiančią poreikį skubiai pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės kreditorius E. M. yra tiesiogiai susijęs su atsakove (kaip atsakovės akcininkas ir vadovas), šis asmuo taip pat priėmė reikšmingus sprendimus dėl sklypų įsigijimo sandorių. Be to, E. M. yra buvęs atsakovės vadovės sutuoktinis. Pirmosios instancijos teismas šių aspektų visiškai neįvertino.

9.2.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino fakto, kad ieškovė pateikė atsakovės 2018 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, iš kurių matyti, jog iš laidavimo susitarimo kylantys atsakovės įsipareigojimai kreditoriui E. M. šiuose dokumentuose neatsispindi. Tai sudaro prielaidas spręsti, kad tokie atsakovės įsipareigojimai kreditoriui yra fiktyvūs, todėl ir iš teismo įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020 kylanti prievolė yra neteisėta. Atsakovė dėl priimto įsakymo (galimai fiktyvaus įsipareigojimo kreditoriui) net nepareiškė prieštaravimų.

9.3.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ne tik ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų aplinkybių, bet nevertino ir atsakovės atsiliepime pateiktų teiginių. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės neišsprendė ieškovės reikalavimo.

9.4.                      Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nusprendęs, kad ieškovės prašymai dėl įrodymų išreikalavimo ir civilinės bylos Nr. eL2-3710-1003/2020 prijungimo bus sprendžiami bylos nagrinėjimo metu, sudarė prielaidas priimti neobjektyvų, neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodydamas, jog šiuos klausimus spręs bylos nagrinėjimo metu, nemotyvavo, kodėl pasirinko būtent tokį sprendimą ir kaip tai prisidės prie operatyvaus ir koncentruoto bylos nagrinėjimo bei realios ieškovės pažeistų teisių gynybos.

10.       Atsakovė UAB „Litvilsa“ pateikė atsiliepimą, prašydama ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Kreditorius E. Michalauskas jau ilgą laiką nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susijęs su atsakove, o jo reikalavimas civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020 pareikštas ir išnagrinėtas tik šiais metais.

10.2.                      Visiškai nepagrįsta ieškovės prielaida, kad atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, jog atsakovės įsipareigojimai kreditoriui E. M. yra fiktyvūs. Ne visi įsipareigojimai yra matomi iš finansinės atskaitomybės dokumentų.

10.3.                      Kreditoriaus reikalavimai atsakovei buvo išnagrinėti civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020, kurioje priimtas teismo įsakymas įsiteisėjo ir buvo perduotas antstoliui kaip vykdytinas dokumentas. Byloje nėra ginčijamas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis dokumentas, todėl akivaizdu, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, t. y. vykdomosios bylos pagal teismo įsakymą, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020, stabdymas negali būti taikomos. Tokios laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos tik byloje, kurioje būtų ginčijamas vykdomasis raštas, išduotas civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020, arba sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020. Byloje nėra sprendžiami jokie su vykdymo procesu susiję klausimai.

10.4.                      Ieškovė nepagrįstai prašo išreikalauti įrodymus. Kartu su prašymu ieškovė pateikė visą civilinės bylos Nr. eL2-3710-1003/2020 medžiagą kaip priedą, todėl ši medžiaga jau yra byloje ir ieškovė gali ja remtis. Ieškovės prašomi išreikalauti dokumentai, t. y. laidavimo susitarimas ir su juo susiję dokumentai nesusiję nei su byla, nei su ginčo objektu. Nei vienas iš ieškovės prašomų išreikalauti dokumentų negali nei patvirtinti, nei paneigti turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybių, nes nei vienas iš jų negali nei padidinti, nei sumažinti ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo, nei apskritai turi įtakos iš 2008 m. birželio 5 d. nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties kylantiems santykiams, iš kurių yra kildinamas ieškovės reikalavimas atsakovei.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

12.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovės žemės sklypus, ir CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti vykdymo veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių – areštuoti žemės sklypus – teisėtumo ir pagrįstumo

13.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

14.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – ieškinio reikalavimo prima facie – pagrįstumo, todėl apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, šios sąlygos teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl tų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimu.

15.       Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.), todėl šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymų.

16.       Nustatyta, kad apeliantė atsakovės nesąžiningumą iš esmės sieja su tuo, kad kitoje Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020 priimtu ir šiuo metu jau įsiteisėjusiu bei vykdomu teismo įsakymu iš atsakovės UAB „Litvilsa“ buvo priteistas įsiskolinimas pagal laidavimo susitarimą kreditoriui E. M. ir, vykdant paminėtą teismo įsakymą, antstolis areštavo atsakovės žemės sklypus, už kuriuos, ieškovės teigimu, atsakovė nėra visiškai atsiskaičiusi, dėl ko reikalauja priteisti nesumokėtos kainos dalį (skolą) šioje civilinėje byloje pareikštu ieškiniu. Apeliantės teigimu, UAB „Litvilsa“ kreditorius E. M. yra susijęs su pačia atsakove, be to, 2018 m. UAB „Litvilsa“ finansinės atskaitomybės dokumentuose neatsispindi iš laidavimo susitarimo kylantys atsakovės įsipareigojimai kreditoriui E. M., kas, apeliantės manymu, leidžia teigti, kad atsakovės įsipareigojimai yra fiktyvūs, o iš teismo įsakymo, priimto civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020, kylanti prievolė yra neteisėta.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos apeliantės skundo argumentus, konstatuoja, kad tokios aplinkybės nėra ir negali būti vertinamos kaip grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, dėl ko reiktų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Visų pirma, pažymėtina tai, jog vien aplinkybė, kad UAB „Litvilsa“ kreditorius E. M., kaip teigia apeliantė, yra susijęs su atsakove, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad UAB „Litvilsa“ yra nesąžininga ir kad ji sieks išvengti būsimo, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Be to, tiek šis, tiek ir kiti apeliantės skunde nurodomi argumentai, kad 2018 m. atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentuose neatsispinti UAB „Litvilsa“ įsipareigojimai kreditoriui, kad jie yra fiktyvūs, o iš teismo įsakymo kylanti prievolė taip pat yra fiktyvi, nėra ir negali būti vertinami, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šioje byloje. Pažymėtina, kad tokiais argumentais apeliantė iš esmės reiškia nesutikimą su priimtu, įsiteisėjusiu ir vykdomu teismo įsakymu Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020, reiškia abejones dėl laidavimo sandorio, kuris nėra nuginčytas, teisėtumo. Taigi paminėtų apeliantės argumentų vertinimas iš esmės reikštų įsiteisėjusio teismo sprendimo (teismo įsakymo), kuris nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, peržiūrėjimą, kas nėra galima, todėl, kaip minėta, tokie apeliantės argumentai nevertintini.

18.       Jokių kitų duomenų ar įrodymų, kad atsakovė UAB „Litvilsa“ būtų ėmusis nesąžiningų veiksmų, t. y. slėptų, perleistų, įkeistų turimą turtą ar kitaip jį apsunkintų ar būtų ėmusis kitų veiksmų, dėl ko ieškinio dėl skolos priteisimo patenkinimo atveju ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, apeliantė nepateikė.

19.       Nesant įrodymų antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui – konstatuoti, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės žemės sklypus – pripažintina teisėta ir pagrįsta.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių – stabdyti vykdymo veiksmus – (ne)taikymo

20.       Apeliantė taip pat prašė taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – stabdyti vykdomąją bylą pagal teismo įsakymą, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020.

21.       Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Kitaip tariant, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą.

22.       Kaip jau buvo minėta, ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl to, kad, ieškovės teigimu, atsakovė nesumokėjo dalies kainos už įsigytus žemės sklypus, kurie, kaip ji sužinojo, buvo areštuoti, vykdant Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 4 d. įsakymą dėl 1 155 975,45 Eur skolos iš atsakovės UAB „Litvilsa“ išieškojimo kreditoriui E. M. (civilinė byla Nr. eL2-3710-1003/2020). Atsižvelgdama į tai, ieškovė UAB transporto firma „Transmitto“ pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąją bylą pagal teismo įsakymą, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020.

23.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – stabdyti civilinės bylos Nr. eL2-3710-1003/2020 vykdymą, nėra susijusios su ieškiniu keliamu reikalavimu priteisti nesumokėtos kainos dalį (skolą) už žemės sklypus. Kitaip tariant, pateiktu ieškiniu ieškovė reikalauja priteisti skolą, tačiau laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės prašo stabdyti Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo įsakymo, kuris nėra nagrinėjimo dalykas šioje byloje, vykdymą. Minėta, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Šiuo atveju apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės stabdyti kitos civilinės bylos, kurioje, kaip minėta, yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo įsakymas, vykdymą ne tik kad nėra susijusios su ieškiniu pareikštais reikalavimais, bet ir visiškai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei ieškovės ieškinio reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Apeliantė visiškai nepagrindė, kaip vykdomosios bylos sustabdymas užtikrins ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo įvykdymą. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks ieškovės prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

24.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti vykdomąją bylą pagal teismo įsakymą Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eL2-3710-1003/2020, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl prašymo išreikalauti rašytinius įrodymus

25.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nusprendęs, kad ieškovės prašymai dėl įrodymų (atsakovės 2010 m. birželio 25 d. laidavimo susitarimo, finansinės atskaitomybės dokumentų) išreikalavimo ir civilinės bylos Nr. eL2-3710-1003/2020 prijungimo bus sprendžiami bylos nagrinėjimo metu, priėmė neobjektyvų, neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

26.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neatmetė ieškovės prašymų prijungti civilinę bylą bei išreikalauti įrodymus, todėl tokia nutartimi nebuvo užkirstas kelias tolesnei bylos eigai. Net jeigu prašymas išreikalauti įrodymus ir būtų atmestas, tokia nutartis negalėtų būti apeliacijos objektu (CPK 334 straipsnio 1 dalis).

27.       Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su įrodymų (ne)išreikalavimu) ir nenagrinėja apeliantės prašymų atitinkamus įrodymus išreikalauti bei prijungti civilinę bylą, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie prašymai galės būti sprendžiama pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                            Rasa Gudžiūnienė