Civilinė byla Nr. e2A-1291-643/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31661-2019-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.3.5.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raisitra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raisitra“ ieškinį atsakovui H. M. dėl darbo ginčo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. UAB „Raisitra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui H. M. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas) dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės, kuriuo prašo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo ir pripažinti, kad su atsakovu H. M. yra visiškai atsiskaityta, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK, komisija) 2019 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą Nr. DGKS-5749, kuriuo iš dalies buvo patenkintas darbuotojo H. M. prašymas ir jo naudai iš UAB „Raisitra“ išieškota 5 516,01 Eur dienpinigių už komandiruotėje nuo 2019 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 2 d. išbūtas dienas (suma neatskaičius mokesčių).
2. Nurodo, kad atsakovas nuo 2017 m. liepos 17 d. sudarytos laikinojo darbo sutarties pagrindu dirbo ieškovės įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi, atsakovo darbo vieta – laikinojo darbo naudotojo adresas. Darbo sutarties 4.5 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybės) nustatytai minimaliai mėnesinei algai (toliau – ir MMA), padaugintai iš koeficiento 1,301. Darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga buvo ne mažesnė nei 494,38 Eur. Darbo sutarties 4.8 punktu šalys sutarė, kad darbuotojui taip pat bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas.
3. Atsakovas darbdavio įsakymais buvo išsiųstas pas laikinojo darbo naudotoją į Švediją laikotarpiais: nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. vasario 16 d., nuo 2019 m. kovo 2 d. iki 2019 m. balandžio 6 d., nuo 2019 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 2 d. Už 171 komandiruotėje praleistą dieną atsakovui buvo priskaičiuota 5 557,50 Eur dienpinigių taikant 50 proc. dienpinigių normą (maksimalus dienpinigių Švedijoje dydis yra 65 Eur). Už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. rugpjūčio 2 d. atsakovui priskaičiuota 4 751,20 Eur darbo užmokesčio ir atostoginių. Ieškovės teigimu, su darbuotoju yra visiškai atsiskaityta pagal šalių pasirašytos darbo sutarties nuostatas.
4. Ieškovė teigia nesutinkanti su DGK sprendimo išvadomis, kuriomis konstatuota, kad šiuo atveju turi būti taikoma 100 proc. dienpinigių norma, mano, jog DGK sprendimas priimtas be jokių pagrindų, netinkamai išsiaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, neatsižvelgiant į teismų praktiką sprendžiant ginčus dėl dienpinigių mokėjimo. Šiuo atveju darbuotojas pateikė pareiškimą DGK, nurodydamas, kad žodiniu susitarimu susitarė su darbdaviu, kad jam bus mokama 87 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Norminiai teisės aktai draudžia susitarti dėl bendro dieninio darbo užmokesčio ir dienpinigių atlygio už darbą komandiruotės sąlygomis. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso reikalavimus, esant darbui komandiruotės sąlygomis, mokamas atskirai darbo užmokestis ir dienpinigiai. Atsižvelgiant į ginčo atveju organizuojamo darbo specifiką (darbo funkcijos vykdomos pas laikinojo darbo naudotojus užsienyje), sudarant darbo sutartį konkretus fiksuotas atlygis negali būti nustatytas ir dėl objektyvių aplinkybių, kadangi keičiantis darbo naudotojui gali keistis susitarimų sąlygos tarp darbdavio ir laikinojo darbo naudotojo.
5. Papildomai nurodė, kad ieškovės darbas yra paremtas tik laikinu darbuotojų įdarbinimu užsienyje, Lietuvoje įdarbinti darbuotojai nedirba. Įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi tarp šalių pasirašytos darbo sutarties nuostatomis. Pasirašytos darbo sutarties 4.8 punktu šalys susitarė, jog darbuotojui bus mokama 50 proc. Vyriausybės nustatyta dienpinigių norma, darbdavio nurodymu darbuotojui gali būti mokama ir didesnė dienpinigių norma, tačiau ginčo atveju už dalį laikotarpio nebuvo darbdavio nurodymo mokėti didesnę dienpinigių normą ir nebuvo jokio faktinio susitarimo mokėti po 87 Eur į dieną, nes tai yra daugiau nei 100 proc. Vyriausybės nustatytos maksimalios dienpinigių sumos.
6. Nors dalį laikotarpio darbuotojui buvo mokami didesni nei 50 proc. dienpinigiai (92 proc., 79 proc., 85 proc.), tačiau tai niekaip nesudarė 87 Eur už parą. Darbuotojas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktinį susitarimą dėl 87 Eur dienpinigių sumos mokėjimo. Nors ant komandiruočių įsakymų nėra darbuotojo parašo, apie tai, kur vykti darbuotojai įmonėje buvo informuojami telefonu, ir toks darbuotojų informavimo būdas yra numatytas darbo sutartyje. Darbuotojas gali atsisakyti vykti, tačiau tokie atsisakymai labai reti. Minėtą supažindinimo su įsakymais dėl vykimo į komandiruotes formą (informacija telefonu) lemia įdarbinimo pobūdis ir ieškovo vykdomos veiklos specifika, kuomet jis pats apie numatomą vykimą į reisą sužino išvakarėse.
7. Darbuotojams mokamų dienpinigių sumažinimą lėmė laikinojo darbo naudotojo nemokumas ir dėl to pradėję strigti atsiskaitymai su pačia ieškovę, kas ir lėmė ieškovės apsisprendimą nemokėti dienpinigių daugiau nei 50 proc., kaip kad numatyta sutartyje. Kuomet finansiniai pajėgumai leido, darbdavys geranoriškai mokėjo daugiau nei 50 proc., kurie numatyti sutartyje.
8. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti.
9. Ieškinyje išdėstytos faktinės bylos aplinkybės bei pateiktas jų subjektyvus vertinimas, atsakovo manymu, nesudaro teisinio pagrindo naikinti DGK sprendimą, kuris yra motyvuotas, išsamus ir pagrįstas, nes faktiškai ieškovė yra likusi skolinga atsakovui, kaip ir kitiems savo darbuotojams, dirbusiems analogiškomis sąlygoms. Tiek atsakovas, tiek kiti darbuotojai, dirbę įmonėje vairuotojais-ekspeditoriais, su ieškovu buvo susitarę dėl bendro darbo užmokesčio ir dienpinigių dieninio atlygio - 80 Eur arba 87 Eur - už darbą komandiruotės sąlygomis, šio faktinio susitarimo darbdavys laikėsi ir sutartus pinigus mokėjo, o numatytas dienpinigių dydis susitarime tėra formalus dalykas.
10. Pažymėjo, jog su darbdavio įsakymais dėl komandiruočių numačiusius, kad bus mokama 50 proc. Vyriausybės nustatytos dienpinigių normos, atsakovas supažindintas nebuvo. Žinodamas tai, atsisakytų vykti į komandiruotę, nes dirbti tokiomis sąlygomis užsienyje vilkikų vairuotojams finansiškai nenaudinga.
11. Darbuotojas akcentavo aplinkybę, jog pasirašė darbo sutartį jos faktiškai neskaitydamas, kuri buvo parengta paties darbdavio, žinodamas ir tikėdamas faktiniu jųdviejų susitarimu, kad jam bus mokama pradžioj po 65 Eur į dieną, vėliau keliasdešimt eurų daugiau, pagal paskutinį susitarimą – 87 Eur, ir šio žodinio susitarimo darbdavys laikėsi, išskyrus paskutines dvi kadencijas. Pažymėjo, jog tarp šalių buvo susitarta dėl kitokio turinio susitarimo, negu kad nurodyta rašytinėje darbo sutartyje. Todėl darbdaviui tenka tokio susitarimo neigiamų padarinių rizika. Darbuotojui svarbu gauti atlygį pagal susitarimą, ir jam nėra svarbu, ar tai bus išreikšta per sumokamą darbo užmokestį, ar per mokamus dienpinigius.
12. Darbuotojas akcentavo ir tai, kad ieškovo pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nėra tikslūs. Ieškovo pateiktame sausio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad buvo dirbta 21 darbo diena, o realiai buvo išdirbtos 24 darbo dienos. Nenurodytos sausio mėnesio 6, 13 ir 20 dienos (sekmadieniai). Vasario mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pateikta 12 darbo dienų, nors realiai buvo pradirbta 15 dienų, 3 ir 10 dienos - sekmadieniai, o vasario 17 d. buvo vykta keltu į Lietuvą, kas laikoma darbo diena. Kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta 20 dienų, o realiai buvo išdirbtos 26 dienos, 3, 10, 17, 24 ir 31 dienos – sekmadieniai, o 11 diena - šventinė. Balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pateiktos 6 dienos, o turi būti 7 dienos, nes 7 dieną keliauta iš Klaipėdos į Vilnių, kas laikoma vykimu į darbą ir priskirtina darbo dienai. Gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pateikta 21 diena, o realiai turėjo būti - 24 dienos, 12, 19 ir 26 dienos - sekmadieniai. Birželio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pateikta 19 dienų, o realiai buvo išdirbtos - 25 dienos, 2, 9, 16, 23 ir 30 dienos buvo sekmadieniai, o 24 diena - šventinė. Liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytos 22 dienos, o realiai turi būti 26 dienos, 7, 14, 21 ir 28 dienos - sekmadieniai. Rugpjūčio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytos 2 dienos, o realiai turi būti 3 dienos, 3 diena - sekmadienis, kada važiuota iš Klaipėdos į Vilnių. Rugpjūčio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje yra pažymėtas poilsis iki 11 dienos, o pagal susitarimą atsakovas turėjo ilsėtis 4 savaites, nes jo komandiruotė trūko tris mėnesius. Tokiu būdu iš ieškovės turėtų būti priteista dar daugiau nei darbuotojas prašė ir apskaičiavo DGK.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2020 m. vasario 25 d. sprendimu nusprendė ieškovės ieškinį atmesti bei išspręsti darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir išieškoti atsakovo H. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovo UAB „Raisitra“, j. a. k. 304119617, 5 516,01 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų (suma po mokesčių nuskaitymo) bei 400 Eur (keturi šimtai eurų) advokato pagalbos išlaidų. Be to, pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. DGKS-5749 darbo byloje Nr. APS-131-16212 netenka galios.
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. liepos 17 d. tarp šalių buvo sudaryta laikinojo darbo sutartis Nr. 128. Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju pagal poreikį, darbuotojas ir darbdavys sulygo, jog darbuotojas dirba faktiškai išdirbto laiko apskaitos režimu (sutarties 4.2. punktas), o darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas vyksta pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytas darbo valandas, kurias patvirtina ir darbo naudotojas (sutarties 4.4. punktas). Sutarties 4.8. punktu šalys susitarė, kad darbuotojui bus mokama 50 proc. LR Vyriausybės nustatyta dienpinigių suma, kuri darbdavio nurodymu gali būti mokama ir didesnė. 2018 m. gruodžio 31 d. šalys sutarė pakeisti darbo sutarties 4.1. punktą, numatant šio punkto galiojimą nuo 2019 m. sausio 1 d.
15. Teismas įvertino, kad byloje ginčas kilo dėl faktinio žodinio ginčo šalių susitarimo dėl taikyto kitokio darbo apmokėjimo, t. y. 87 Eur per parą jam būnant komandiruotėje Švedijoje.
16. Teismas rėmėsi byloje liudytojais apklaustų asmenų vienodais paaiškinimais, jog buvo susitariama dėl konkrečios pinigų sumos, mokamos už kalendorinę dieną. Liudytojų paaiškinimai nesudarė pagrindo abejoti jų pagrįstumu ir tikrumu ar vertinti paaiškinimus kritiškai dėl to, kad dauguma jų turi išsikėlę bylas prieš UAB ,,Raisitra“. Teismas nenustatė teisinio pagrindo ir jokių prielaidų ignoruoti ieškovo darbuotojų faktiškai identiškų teiginių dėl susitarimo mokėti kitokį darbo užmokestį, nei sutartyje nurodytą. Esant dviejų šalių pasirašytai darbo sutarčiai, preziumuojama, kad joje įrašytos sąlygos atitinka šalių suderintą valią, tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, ir faktinis susitarimas gali būti įrodinėjamas kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
17. Teismas nustatė, kad tik atsakovas, tiek liudytojai (visi jie ieškovo darbuotojai, įdarbinti vienodomis sąlygomis kaip ir atsakovas) teismui patvirtino, kad darbo sutartys yra šabloninės, jiems žinomos tos sąlygos, kuriomis pasirašoma, tačiau jiems svarbiau, kiek faktiškai jie uždirbs „į rankas“, nevertinant, ar tai yra darbo užmokestis, ar mokami komandiruočių dienpinigiai. Šiuo aspektu jiems reikšmingi faktiniai žodiniai susitarimai, būdingi jų profesijos atstovams. Teismas sutiko su tokiais darbuotojų teiginiais, kurių pagrindinis lūkestis yra galimybė uždirbti daugiau. Be to, teismas įvertino ir byloje esantį atsakovo pateiktą atsakovo ir ieškovės vadovo garso įrašą, kas laikytina patikima įrodinėjimo priemone. Teismas konstatavo, kad šioje byloje minėto garso įrašo panaudojimas nepažeidžia darbdavio teisių, jame esanti informacija padeda teismui teisingai ir sąžiningai išnagrinėti bylą, nesuteikiant akivaizdaus pranašumo nei vienai iš šalių. Garso įraše pokalbis vyksta apie įsiskolinimo už ankstesnius reisus buvimą, sunkią ieškovo bendrovės finansinę padėtį, kas, direktoriaus teigimu, ir lėmė įmonės negalėjimą atsiskaityti su atsakovu bei pažadą tai padaryti kuo galima greičiau. Girdimas bendrovės vadovo mėginimas įkalbėti atsakovą vykti į naują reisą, ko atsakovas atsisakė dėl nesumokėtų pinigų už ankstesnius reisus. Teismas konstatavo, kad labiau tikėtina buvus darbuotojo nurodomas aplinkybes dėl faktinio susitarimo taikyti kitokį darbo apmokėjimą negu nurodyta pačioje darbo sutartyje nei priešingai.
18. Teismas padarė išvadą, jog yra didesnė tikimybė manyti, jog ankstesniuose įsakymuose dėl komandiruočių nurodyti didesni (arti 100 proc. ar 100 proc.) dienpinigių dydžiai lėmė tokio faktinio susitarimo vykdymą iš darbdavio pusės. Be to, netikėti atsakovo į bylą pateiktu UAB ,,Raisitra“ skelbimo dėl vairuotojų-ekspeditorių įdarbinimo su žadamu 2100 – 2700 Eur atlyginimu teismas jokio pagrindo neturi.
19. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovės suformuotuose komandiruotės įsakymuose numačius, kad bus mokama 50 proc. LR Vyriausybės nustatytos dienpinigių normos, atsakovas su tokiais įsakymais nebuvo supažindintas, nors sutarties 3.1.1. – 3.2. punktų turinys įsakmiai numato to poreikį. Žinodamas apie tokį darbdavio priimtą sprendimą ir suvokdamas, kad būsimo darbo užmokesčio dydis akivaizdžiai neatiko darbuotojo lūkesčių, atsakovas galėjo pasinaudoti sutartimi nustatyta galimybe (4.3. punktas) atsisakyti vykti į komandiruotę. darbdavys visiškai nefiksavo faktinio darbo laiko apskaitos, kaip kad buvo sutarta sutarties 4 dalyje ,,Darbo užmokestis“. Darbdavio suformuotuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose dėl fiksuotų darbo valandų nėra nė vieno darbo naudotojo parašu patvirtinto pritarimo dėl faktinio darbo laiko, kas neatitinka darbo sutarties 4.4. punkto nuostatų. Esminius darbo laiko apskaitos pažeidimus konstatavo ir Valstybinė darbo inspekcija 2020 m. sausio 20 d. VDI raštu Nr. SD-01-779.
20. Teismas konstatavo, kad darbuotojas įrodė aplinkybes, buvusias jo darbo ginčo dėl teisės inicijavimo objektu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti ir pripažinti, kad UAB ,,Raisitra“ yra atsiskaičiusi su atsakovu H. M., taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
22. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad DGK nepatvirtino darbuotojo nurodytų faktinių aplinkybių dėl žodinio susitarimo mokėti darbuotojui po 87 Eur už dieną, egzistavimo. DGK priteisdama atsakovui 5 516,01 Eur sumą skaičiavo, kad atsakovui turi būti mokamas darbo sutartyje (4.5 punkte) numatytas darbo užmokestis ir 100 proc. nustatyto dydžio dienpinigiai. DKG sprendime nurodo, kad ieškovo darbo sutarties 4.5 punkte nurodyta darbo užmokesčio sąlyga atitinka įprastą praktiką mokėti tokio dydžio darbo užmokestį už darbą komandiruotės sąlygomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šalys buvo susitarusios dėl kitokios darbo užmokesčio sąlygos. Tačiau DGK sprendime konstatuoja, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos taikymo, todėl darbuotojui turi būti taikoma 100 proc. dienpinigių norma. Darbo sutarties 4.5 punkte numatytas darbo užmokestis ir 100 proc. dydžio dienpinigiai nesudaro atsakovo nurodomos 87 Eur (į rankas) už kiekvieną dieną sumos. Darbo sutartimi numatytas darbo užmokestis nuo 2019 m. sausio 1 d. sudarė 722,06 Eur, suma atskaičius mokesčius („į rankas“)- apie 420 Eur. Dienpinigių maksimali suma sudaro 1 950 Eur arba 2 015 Eur. Sudėjus šias sumas bendra darbo užmokesčio ir dienpinigių suma gaunasi 2 370 Eur - 2 435 Eur, t. y. 79 Eur už kiekvieną dieną. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, viena vertus, pirmos instancijos teismas nurodo, kad atsakovas įrodė, jog tarp šalių egzistavo žodinis susitarimas dėl darbo užmokesčio dydžio (87 Eur) ir jis buvo vykdomas, tačiau kita vertus, teismas skaičiuoja atsakovui priklausančias sumas ne pagal žodinio susitarimo sąlygas, o taikydamas darbo sutarties 4.5 punkto nuostatas ir maksimalų 100 proc. dienpinigių dydį.
23. Teigia, kad sudarant su atsakovu laikinojo darbo sutartį fiksuotas dydis negalėjo būti nurodomas dėl objektyvių priežasčių. Tokį susitarimą draudžia teisės aktai - kai dirbama komandiruotės sąlygomis turi būti išskirtas darbo užmokestis ir dienpinigiai. Be to, tarp šalių sudaryta laikinojo darbo sutartis. Ją sudarant nėra ir negali būti žinomi atitinkami kintamieji, kurie lemia atlygio dydį: darbuotojas gali būti siunčiamas pas įvairius laikinojo darbo naudotojus-užsakovus, kurių sąlygos gali keistis; darbuotojas yra siunčiamas į užsienio valstybes - kiekvienai valstybei yra nustatytas skirtingas maksimalus dienpinigių dydis.
24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punkte numatyta, jog dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Šalių sudarytoje darbo sutartyje darbdavio teisė mažinti maksimalius dienpinigius yra nustatyta. Darbo sutarties nuostatos dėl darbo užmokesčio, dienpinigių mokėjimo, jų minimalaus dydžio visiškai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą ir negali būti vertinamos kaip pažeidžiančios darbuotojo teises ir interesus. Atkreipia dėmesį, kad pagal DK 43 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis sudaroma ir keičiama raštu. Teiginiai, kad pasirašydamas sutartį jos neskaitė, nes pasitikėjo ieškovės atstovu, tikėjo, kad jo neapgaus, vertintini kritiškai.
25. Pirmos instancijos teismas konstatuodamas, kad šalims sudarant 2017 m. liepos 17 d. darbo sutartį šalys susitarė dėl 87 Eur darbo užmokesčio ir toks susitarimas buvo vykdomas, visiškai nepasisakė ir nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų: 2017-2018 metų laikotarpio darbdavio įsakymų, dienpinigių skaičiavimo žiniaraščių, 2017-2018 metų sąskaitos išrašų, patvirtinančių atsakovui mokėtas sumas. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas negavo po 87 Eur už kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, 2018 m. gruodžio mėnesį komandiruotėje praleido 22 d., tad jo skaičiavimais turėjo gauti 1 914 Eur (22 d. x 87 Eur), tačiau pavedimu gauna 1 680 Eur, t. y. 234 Eur mažiau; 2018 m. lapkričio mėnesį- komandiruotėje praleido 14 d., turėtų gauti 1 218 Eur (14 d. x 87 Eur), tačiau gauna 1 040 Eur, t. y. 178 Eur mažiau. Pirmosios instancijos teismas šiais įrodymais nesivadovavo.
26. Teigia, kad teismas neįvertino ir kitų rašytinių įrodymų. Atsakovas darbdavio 2019 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. K-2019-01-02/10 laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. vasario 16 d. buvo išsiųstas pas laikinojo darbo naudotoją į Švediją, komandiruotės trukmė- 45 dienos. Pagal 2019 m. sausio 2 d. dienpinigių skaičiavimo žiniaraštį, 2019 sausio mėnesį apskaitomos 29 dienos, vasario mėn.- 16 d. Pagal darbuotojo skaičiavimus, už pirmąją 2019 metų 45 dienų kadenciją atsakovas turėjo gauti 3 915 Eur, tačiau gavo 3 400 Eur, t. y. jam nebuvo sumokėta 515 Eur. Tačiau atsakovas 2019 m. kovo 2 d. išvyko į kitą kadenciją, nors darbdavys, jo skaičiavimais, yra jam skolingas, nesumokėtų pinigų neprašė ir neginčijo darbdavio jam išmokėtų sumų. Dėl to nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas su ieškove buvo susitarę dėl bendro darbo užmokesčio ir dienpinigių dieninio atlygio - 80 Eur arba 87 Eur.
27. Aprašo 9 punkte nurodyta, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. 10 punkte nurodyta, kad komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Darbo sutarties 4.7 punktas numato, kad avansas darbuotojui prieš komandiruotę nėra mokamas, jeigu šalys raštu nesusitarė kitaip. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei darbo sutarties nuostatas, darbdavys privalėjo darbuotojui nepertraukiamai kelis mėnesius išvykusiam pas laikinojo darbo naudotoją, kas mėnesį iki kito mėnesio 28 dienos mokėti Darbo sutarties 4.2 punkte numatytą darbo užmokestį. Tuo tarpu dienpinigius turėjo teisę mokėti ne kiekvieną mėnesį, o tik darbuotojui grįžus iš komandiruotės. Tačiau darbdavys, atsižvelgdamas į darbuotojo interesus, kartu su darbo užmokesčiu kas mėnesį sumokėdavo ir dienpinigių dalį už praėjusį, ar už einamąjį mėnesius. Įmonėje apskaitos vienetas yra ne mėnuo, o vienas siuntimas pas laikinojo darbo naudotoją (reisas, kadencija), kuris gali tęstis nepertraukiamai kelis mėnesius. Byloje pateiktoje buhalterinėje pažymoje aiškiai išdėstyta, kokios apeliantui priklausančios sumos dengiamos konkrečiais pavedimais. Darbuotojui faktiškai buvo mokami avansai prieš išvykimą arba buvimo komandiruotėje metu, tiek darbdavio valia, tiek darbuotojo prašymu.
28. Analizuojant Sutarties 4.7 punkto turinį ir sutarties šalių valią, spręstina, kad šalys nebuvo susitarusios dėl avanso mokėjimo atsakovui prieš komandiruotę, tačiau taip pat nėra šalių susitarimo, kad avansas atsakovui nebus mokamas komandiruotės metu ar bus mokamas tik tada, kai atsakovas grįš iš komandiruotės. Sutarties šalys nusistatė tik galutinį ieškovės atsiskaitymo su atsakovu terminą grįžus iš reiso ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.
29. Apeliantė kritiškai vertina tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų parodymais. Byloje apklausti liudytojai patys bylinėjasi su darbdaviu. E. Š. atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad sudarant darbo sutartį jis susitarė dėl 80 Eur darbo užmokesčio už dieną. Tuo tarpu duodamas parodymus nagrinėjamoje civilinėje byloje, jau pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad žodinis susitarimas buvo dėl 71 Eur, ir tik vėliau- po 80 Eur, analogiški neatitikimai nustatyti ir kituose liudytojų parodymuose. Visi liudytojai iš esmės teikė paaiškinimus tik dėl savo darbo sutarties sudarymo aplinkybių, tačiau nei vienas nedalyvavo atsakovui sudarant darbo sutartį ir negalėjo patvirtinti, kokiomis sąlygomis atsakovas susitarė dirbti. Be to, atkreipia dėmesį, kad teismai, išnagrinėję šioje byloje liudytojais apklaustų darbuotojų prašymus, įvertinę konkrečius įrodymus (kurie buvo pateikti ir šioje byloje) ir faktines aplinkybes, darbuotojų prašymus atmetė, be to, ir kitų ieškovo darbuotojų prašymai, kuriuos DGK tenkino, išnagrinėjus teismuose, buvo atmesti. Net ir atsižvelgiant į liudytojų pateiktus paaiškinimus, akivaizdu, kad jų darbo užmokestis nuolat kito, todėl visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad sudarant darbo sutartį šalys žodžiu susitarė dėl fiksuoto atlygio.
30. Apeliantė taip pat nurodo, kad darbo skelbimai turėtų būti vertinami kritiškai. Neaiški jų paskelbimo data, todėl negalima daryti prielaidų, kokiu laikotarpiu nurodomas darbo užmokestis galėjo būti siūlomas. Visų antra, skelbimuose nėra nurodytas jų šaltinis, t. y. iš kokio šaltinio šie skelbimai atspausdinti. Atkreiptinas dėmesys, kad vieno skelbimo nuorašas tvirtinamas atsakovo atstovo parašu nurodant, kad išrašas iš UAB „Raisitra“ internetinio puslapio, tačiau ji internetinio puslapio neturi.
31. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi byloje esančiu garso įrašu dėl susitarimo mokėti 87 Eur. Įrašo laikas nėra aiškus, bet iš turinio darytina prielaida, kad jis darytas ne darbo sutarties sudarymo metu. Nei viename pokalbio fragmente darbdavio atstovas nenurodo, kad šalys susitarė dėl 87 Eur mokėjimo.
32. Be to, Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2020 m. sausio 20 d. rašto dėl darbdavio galimai netinkamai vedamos darbo laiko apskaitos.
33. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
34. Atsakovas nurodo, kad klausimo dėl darbo sutartyje nustatytos dienpinigių normos dydžio ar tuo paremto reikalavimo atsakovas DGK nereiškė ir šiuo aspektu tokio ginčo neinicijavo.
35. Nurodo, kad darbdavys ydingai fiksuodavo darbo laiko apskaitą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų, kad faktiškai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje patvirtintas darbo valandas būtų patvirtinęs ir darbo naudotojas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad darbdavys visiškai nefiksavo faktinio darbo laiko apskaitos, kaip kad buvo sutarta sutarties 4 dalyje. Darbdavio suformuotuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose dėl fiksuotų darbo valandų nėra nei vieno darbo naudotojo parašu patvirtinto pritarimo dėl faktinio darbo laiko, kas neatitinka darbo sutarties 4.4 punkto nuostatų.
36. Paneigiant apeliantės teiginius dėl to, jog laikinojo darbo sutartyje fiksuotas dydis negalėjo būti nurodomas dėl objektyvių priežasčių, atsakovas tą grindžia DK 75 straipsnio 2 dalimi. Be to, nurodo, kad pagal darbo sutarties sąlygas, šalys nesulygo, kad atsakovas, kaip laikinas darbuotojas, tarp siuntimų dirbti gautų darbo užmokestį iš laikinojo įdarbinimo įmonės ir šio darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti būtų toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu, taigi, sutarties nuostatos neatitinka DK 75 straipsnio 2 dalies išlygos ir todėl atsakovui mokėtinas toks darbo užmokesčio dydis, kuris neturi būti mažesnis, kaip mokama laikinojo darbo naudotojo darbuotojams.
37. Atsakovas nurodo, kad sutartyje įrašytos darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimo sąlygos neatitiko tarp šalių buvusio tikrojo susitarimo. Kitokio susitarimo buvimą patvirtina ir kitos faktinės aplinkybės – komandiruotės metu 2019 m, sausio 3 d. – 2019 m. vasario 16 d., atsakovas 2019 m. vasario 28 d. gavo 2 200 Eur, kas labiau atitinka žodinio susitarimo sąlygas. Komandiruotės įsakymuose, kuriuose nurodyta, kad bus mokama 50 proc. LR Vyriausybės nustatytos dienpinigių normos, su įsakymais atsakovas supažindintas nebuvo. Be to, nurodo, kad atsakovas 2019 m. kovo 29 d. pervedė 800 Eur, o 2019 m. balandžio 5 d. - 400 Eur, tokie pervedimai iš esmės atitinka žodinį susitarimą. Atsakovas nebūdavo supažindintas su įsakymais, su juo nebuvo atsiskaityta už komandiruotę nuo 2019 m. kovo iki rugpjūčio mėnesių. Atsiskaitymo lapeliuose rodoma, kad atsakovui darbo užmokestis bei dienpinigiai būdavo pervedami avansu, tačiau sutarties 4.7 p. nustato, kad avansas prieš komandiruotę nėra mokamas, jei raštu šalys nesusitarė kitaip, šiuo atveju šalys susitarusios nebuvo.
38. Nors apeliantė teigia, kad teismas nesivadovavo žiniaraščiais, tačiau atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ieškovės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nėra visiškai tikslūs.
39. Pasisakydamas dėl liudytojų nurodytų aplinkybių pagrįstumo, atsakovas nurodo, kad liudytojų nurodytos dienpinigių sumos priklausė nuo objektyvių aplinkybių – vairuotojai, kurie vairavo transporto priemonę su dviguba priekaba gaudavo šiek tiek didesnį atlyginimą, todėl nurodomos sumos ir skyrėsi.
40. Pasisakydamas dėl garso įrašo vertinimo atsakovas nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi garso įrašą, kaip įrodymą, išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, pažymėtina, kad teismas ir neturi pareigos pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
41. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
42. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl atsakovui iš darbdavio priteisiamų sumų darbo sutarties pagrindu.
43. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2017 m. liepos 17 d. tarp šalių buvo sudaryta laikinojo darbo sutartis Nr. 128, pagal kurią atsakovas H. M., kaip darbuotojas, buvo priimtas dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi į UAB ,,Raisitra“, kuri yra jo darbdavys (sutarties 1.1.4 punktas) (1 t. b. l. 11-18). Darbuotojas parašu patvirtino, kad yra supažindintas su pareiginiais nuostatais, Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, jis nurodė savo kontaktinius duomenis – adresą, telefono numerį, el. pašto adresą ir patvirtino jų teisingumą. Atsakovo darbo funkcijų vykdymo vieta nustatyta laikinojo darbo naudotojo adresu. Jis patvirtino žinąs, kad veikia darbo naudotojų ir darbdavio naudai ir kad yra siunčiamas atlikti darbo funkcijas darbdavio nurodytų laikino darbo naudotojų, kuriems darbdavys teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, darbo vietose, kad konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta galiojant darbo sutarčiai gali keistis, ji yra nustatoma darbdavio įsakymu ir/ar informuojant darbuotoją 3.2 punkte nustatyta tvarka (sutarties 1.1.1. – 1.1.4. punktai). Darbuotojo darbo pradžia nurodyta 2017 m. liepos 22 d. (sutarties 2.2. punktas). Pagal sutarties 3.2 punktą apie siuntimą dirbti, darbo ar projekto pradžią ir pabaigą, atšaukimą iš darbo, nesuėjus nustatytam terminui, bus informuojamas raštu darbdavio buveinėje, kuri nurodyta 3.1.5. punkte, ar padalinyje, tačiau darbdavys apie tai gali informuoti raštu, išsiunčiant laišką į darbuotojo el. paštą. Pagal sutarties 3.1. punktą darbuotojas, darbdaviui iškvietus, privalo atvykti ir susipažinti su informacija apie siuntimą dirbti darbo naudotojo naudai, taip pat projekto pradžią ir pabaigą, atšaukimą iš darbo, nesuėjus terminui, su kitais darbdavio įsakymais. o iškviestas darbuotojas gali būti vienu iš šių būdų: telefonu, SMS, el. paštu. Sutarties turinys nenumato šių būdų naudojimo informacijai apie darbuotojo siuntimą dirbti darbo naudotojo naudai jam pateikti. Sutarties 4 dalis skirta darbo užmokesčio mokėjimui aptarti. Jos 4.1. punktas numato, kad darbo užmokestis dirbant pas darbo naudotoją ar projekte nustatomas pagal faktiškai dirbtą valandų skaičių, kuris žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba naudojant darbo naudotojo arba darbdavio darbo laiko apskaitos sistemą (tame tarpe ir elektroninę). Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju pagal poreikį, darbuotojas ir darbdavys sulygo, jog darbuotojas dirba faktiškai išdirbto laiko apskaitos režimu (sutarties 4.2. punktas), o darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas vyksta pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytas darbo valandas, kurias patvirtina ir darbo naudotojas (sutarties 4.4. punktas). Byloje nėra duomenų, kad faktiškai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje patvirtintas darbo valandas būtų patvirtinęs ir darbo naudotojas.
44. Pagal sutarties 4.5. punktą, darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį, kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301, t. y. 494,38 Eur mėnesinį atlyginimą, pagal faktiškai išdirbtą laiką. Šalys susitarė nemokėti avanso, jeigu raštu jos nesusitarė kitaip (sutarties 4.7. punktas). Jokių raštiškų susitarimų dėl to byloje nėra.
45. Šios sutarties 4.8. punktu šalys susitarė, kad darbuotojui bus mokama 50 proc. LR Vyriausybės nustatyta dienpinigių suma, kuri darbdavio nurodymu gali būti mokama ir didesnė.
46. 2018 m. gruodžio 31 d. šalys sutarė pakeisti darbo sutarties 4.1. punktą, numatant šio punkto galiojimą nuo 2019 m. sausio 1 d. tokios redakcijos: ,,Darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto (t. y. prieš mokesčių išskaitymą), kuris yra lygus LR Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys patvirtina, kad šios darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 722,06 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją (darbo sutarties 4.3. punktas)“ (1 t. b. l. 85).
47. Darbuotojas 2019 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į DGK, prašydamas išieškoti darbo užmokesčio nepriemoką (1 t., b. l. 56-57), nurodydamas, kad tarp sutarties šalių buvo faktinis žodinis susitarimas mokėti už kadencijos (komandiruotės) dieną po 87 Eur, kurio darbdavys darbuotojui būnant komandiruotėje Švedijoje 2019 m. kovo 1 d. – 2019 m. rugpjūčio 1 d. nevykdė, priešingai nei ankstesniais laikotarpiais.
48. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte numatyta, jog dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.
49. Vadovaujantis DK 107 straipsnio 2, 3 dalimis, 139 straipsnio 2 dalies 1-6 punktais, dienpinigiai nėra laikomi darbo užmokesčio sudedamąja dalimi, todėl šalys, darbo sutarties 4.8 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokama 50 proc. LR Vyriausybės nustatyta dienpinigių suma, kuri darbdavio nurodymu gali būti mokama ir didesnė. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos. Ieškovei pasilikus teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas, tokia sąlyga pati savaime nepažeidžia poįstatyminiu teisės aktu nustatyto teisinio reguliavimo, užtikrindama darbo teisinių santykių šalių interesų pusiausvyrą, darbdavei galint naudotis šalių susitarimu jai suteikta diskrecijos teise mokėti didesnes dienpinigių sumas, o darbuotojui – teise už komandiruotę gauti ne mažesnę kaip 50,00 procentų maksimalaus dydžio dienpinigių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė savo teise mokėti didesnius dienpinigius, priklausomai nuo savo galimybių, naudojosi. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, pavyzdžiui, 2017 m. liepos 21 d. žiniaraščiu atsakovui buvo paskaičiuota 92 proc. dienpinigių (3 461,96 Eur) (2 t., b. l. 10), 2017 m. spalio 14 d. 100 proc. dienpinigių (3 763 Eur) (2 t., b. l. 11), 2018 m. sausio 5 d. 79 proc. (4 689,44 Eur) (2 t., b. l. 12), 2018 m. gegužės 25 d. 100 proc. (2 t., b. l. 13), 2018 m. rugsėjo 14 d. 100 proc. (2 t., b. l. 15), 2018 m. lapkričio 16 d. 100 proc. (2 t., b. l. 16).
50. Pažymėtina, kad esant abiejų šalių pasirašytai darbo sutarčiai, galioja prezumpcija, kad sutarties sąlygos atitinka tikrąją šalių valią, o su jomis nesutinkanti sutarties šalis, šią prezumpciją gali ginčyti darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka įrodinėdama, kad tam tikra sutarties sąlyga neatitinka tikrosios šalių valios (DK 213 straipsnio 3-4 dalys). Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka sutarties sąlygas ginčijančiai šaliai. Atsakovas, nors ir būdamas silpnesniąja darbo teisinių santykių šalimi, neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, rinkti įrodymus ir juos pateikti, o jų trūkstant, prašyti pirmosios instancijos teismo juos išreikalauti, kaip tai numatyta CPK 179 straipsnio 1 dalyje (DK 231 straipsnio 5 dalis, CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2008; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120-687/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darbo sutartyje nurodyta bei sulygta dienpinigių norma atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui tenka pareiga įrodyti buvus žodinį susitarimą dėl didesnės dienpinigių normos.
51. Atsakovo teigimu, dienpinigiai jam nebuvo išmokėti už komandiruotę nuo 2019 m. kovo iki rugpjūčio mėnesių, savo argumentus grindė žodiniu susitarimu su ieškovės vadovu, jog bus mokami 87 Eur/d. dienpinigiai. Pirmosios instancijos pakankamais laikė atsakovo bei teisme apklaustų kitų liudytojų (darbuotojų) parodymus dėl to, kad su ieškovės vadovu buvo tartasi dėl didesnių dienpinigių, be to, vadovavosi byloje esančiais darbo skelbimais bei atsakovo ir ieškovės vadovo pokalbio garso įrašu.
52. Pasisakant dėl byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimo pažymėtina, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Nors iš esmės pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad liudytojų parodymais dėl faktiškai didesnių dienpinigių mokėjimo, negu kad buvo sulygta darbo sutartimi, gali būti paneigti rašytiniais įrodymais, tačiau šiuo atveju tokie liudytojų parodymai vertinami kritiškai. Byloje apklausti liudytojojai, kurių parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, E. Š., V. K., J. V., R. K., A. A. buvo tuometiniai arba buvę ieškovės darbuotojai, kurie taip pat bylinėjasi su ieškove dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, ir nors nurodo panašias faktines aplinkybes dėl žodinio susitarimo kaip ir atsakovas, tačiau neatmetama subjektyvaus vertinimo bei suinteresuotumo palankiu sprendimu atsakovui (tuo pačiu ir sau individualiose bylose) galimybė. Įvertinus liudytojų parodymų turinį matyti, kad jie pasakojo apie savo asmeninius susitarimus su darbdaviu, paplitusią praktiką, darbdavio įsiskolinimus, iš pradžių mokėtus didesnius dienpinigius, kurie vėliau buvo sumažinti, tačiau nei vienas tiesiogiai nedalyvavo atsakovo ir darbdavio pokalbiuose dėl atlyginimo aptarimo ir žodinio susitarimo fakto tarp atsakovo ir ieškovės vadovo nepatvirtino.
53. Pažymėtina ir tai, kad neatmestina, jog toks darbo užmokesčio aptarimas galėjo vykti, tačiau tokių pokalbių (be kita ko ir pokalbio, užfiksuoto byloje esančiame garso įraše) negalima vertinti kaip susitarimo dėl kitokio darbo užmokesčio, nei buvo susitarta rašytinėje darbo sutartyje, mokėjimo, jokie rašytiniai pakeitimai nebuvo padaryti. Skundžiamame sprendime taip pat nebuvo teisingai įvertintas garso įrašo tarp atsakovo ir ieškovės vadovo R. B. turinys. Neginčytina, kad garso įrašas gali būti kaip viena iš įrodinėjimo priemonių, tačiau šio įrašo turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šalys buvo susitarusios dėl 87 Eur/d. dienpinigių. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš pokalbio girdima, kad kalbama bendro pobūdžio temomis apie įsiskolinimą, sunkią ieškovės finansinę padėtį, kas, direktoriaus teigimu, ir lėmė įmonės negalėjimą atsiskaityti su atsakovu bei pažadą tai padaryti kuo galima greičiau. Įvertinus byloje pateiktus ankstesnių laikotarpių žiniaraščius su didesnėmis dienpinigių normomis labiau pagrįsta teigti, kad ieškovės atstovas omenyje turėjo ketinimus grįžti prie didesnių anksčiau mokėtų dienpinigių (kaip kad tokia galimybė numatyta darbo sutarties 4.8 punkte), tačiau ne pripažinimą, kad su atsakovu žodžiu buvo sutarta dėl 87 Eur/d. dienpinigių, tokia teismo išvada prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išimtinę reikšmę suteikė vien tik liudytojų parodymams, juos atsietai vertindamas nuo rašytinių byloje esančių įrodymų.
54. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas ginčo metu buvo komandiruotas 2019 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. K-2019-01-02/10 dėl 2019 m. sausio 3 d. – 2019 m. vasario 16 d. komandiruotės, 2019 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. K-2019-03-01/5 dėl 2019 m. kovo 2 d. – 2019 m. balandžio 6 d. komandiruotės, 2019 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. K-2019-05-03/1 dėl 2019 m. gegužės 5 d. – 2019 m. rugpjūčio 2 d. komandiruotės, numačius, kad bus mokama 50 proc. LR Vyriausybės nustatytos dienpinigių normos. Atsakovo teiginiai, kad jis nebuvo supažindintas su komandiruotės įsakymais, ant įsakymų nėra jo parašų, priešingu atveju į komandiruotes nebūtų vykęs su nurodyta dienpinigių norma, laikytini deklaratyviais, kadangi atsakovas žinojo tikslią datą, kada turi išvykti, kas rodo, kad jam komandiruotės aplinkybės buvo žinomos, be to, po pirmos nurodytos komandiruotės atsakovas ir toliau vykdavo į sekančias komandiruotes su ta pačia nurodyta 50 proc. dienpinigių norma. Prieš išvykstant į komandiruotę darbuotojas pretenzijų dėl dienpinigių dydžio nereiškė, o vien tai, kad nebuvo darbuotojo parašo, kaip minėta, nereiškia, kad atsakovui apie įsakymus nebuvo žinoma. Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas, sužinojęs apie mažesnę dienpinigių normą neginčijo, pavyzdžiui, 2018 m. sausio 5 d. žiniaraščiu nustatytos 79 proc. dienpinigių normos, dėl to darytina išvada, kad apie nustatomas mažesnes normas atsakovas žinojo.
55. 2019 m. sausio 2 d. dienpinigių skaičiavimo žiniaraštis patvirtina, kad komandiruotė numatyta į Švediją, dienpinigių norma Švedijoje 65 Eur/d., apskaičiuota 50 proc. dienpinigių dydis ir nurodyta išmokėti 1 462,50 Eur (1 t., b. l. 20), 2019 m. kovo 1 d. žiniaraščiu taip pat numatytas 50 proc. dienpinigių dydis, nurodyta išmokėti 1 170 Eur (1 t., b. l. 22), 2019 m. gegužės 3 d. žiniaraščiu numatytas 50 proc. dienpinigių dydis ir nurodyta išmokėti 2 925 Eur (1 t., b. l. 24). Sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovui pinigai buvo pervesti 2019 m. sausio 28 d., 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. kovo 29 d., 2019 m. balandžio 5 d., 2019 m. gegužės 3 d., 2019 m. gegužės 29 d., 2019 m. birželio 28 d., 2019 m. liepos 30 d., 2019 m. rugpjūčio 6 d., iš viso 10 432,66 Eur, nurodant kad pervedami „atlyginimas komandiruotpinigiai“ arba „avansas“ (1 t., b. l. 41). Byloje esantys atsiskaitymo lapeliai (1 t., b. l. 126 – 140) patvirtina, kad 2019 m. sausio mėnesį apskaičiuota 29 dienos, išmokėta 2 988,17 Eur 2019 m. vasario mėnesį priskaičiuota 16 dienų, išmokėta 2 385,12 Eur, 2019 m. kovo mėnesį priskaičiuotos 30 dienos, išmokėta 1 828,04 Eur, 2019 m. balandžio mėnesį priskaičiuota 6 dienos, išmokėta 1 893,04 Eur, 2019 m. gegužės mėnesį priskaičiuota 27 dienos išmokėta iš viso 3 640,50 Eur, 2019 m. birželio mėnesį priskaičiuota 30 dienų, išmokėta 2 769 Eur, 2019 m. liepos mėnesį apskaičiuota 31 dienos ir viso sumokėta 1 915,16 Eur, 2019 m. rugpjūčio mėnesį apskaičiuotos 2 dienos, viso išmokėta 415,82 Eur. Tokie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui buvo mokama ne mažiau kaip 50 proc. Vyriausybės patvirtinto dydžio dienpinigiai, tuo tarpu atsakovo argumentų apie žodinius susitarimus ar darbo sutarties pakeitimus darbo skelbimai, parodymai apie kitų darbdavių mokamą darbo užmokestį, negali patvirtinti.
56. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad egzistavo žodinis susitarimas tarp ieškovės ir atsakovo dėl didesnės nei darbo sutartyje numatytos dienpinigių normos, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog su darbuotoju nebuvo atsiskaityta. Įvertinus byloje esančius rašytinius duomenis darytina išvada, kad su atsakovu yra atsiskaityta, todėl egzistuoja pagrindas apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir pripažinti, kad su atsakovu H. M. yra visiškai atsiskaityta.
57. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė patyrė 75 Eur žyminio mokesčio išlaidų (1 t., b. l. 4), 726 Eur procesinių dokumentų rengimo išlaidas (4 t., b. l. 25), 363 Eur už pasirengimą bei atstovavimą civilinėje byloje (4 t., b. l. 28), bylinėjimosi išlaidų realumą patvirtina mokėjimo nurodymai. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl ieškovei iš atsakovo iš viso pirmosios instancijos teisme priteistina patirtų 1 164 Eur bylinėjimosi išlaidų.
58. Patenkinus apeliacinį skundą apeliantė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų priteisimą apeliacinės instancijos teisme. Prašyme apeliantė nurodo, kad patyrė 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė apeliacinio skundo parengimas. Bylinėjimosi išlaidų realumą patvirtina PVM sąskaita faktūra bei mokėjimo nurodymas. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, todėl 363 Eur priteistini ieškovei iš atsakovo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raisitra“ (į. k. 304119617) apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raisitra“ (į. k. 304119617) ieškinį tenkinti ir pripažinti, kad su atsakovu H. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) yra visiškai atsiskaityta.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Raisitra“ (į. k. 304119617) iš atsakovo H. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 164 Eur (tūkstantį šimtą šešiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Raisitra“ (į. k. 304119617) iš atsakovo H. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Andrutė Kalinauskienė
Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Margarita Stambrauskaitė