Administracinė byla Nr. A525-2637/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02651-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 28
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatams Mariui Juoniui ir Dovilei Greblikienei,
atsakovo atstovėms Vilmai Adamavičiūtei ir Irenai Burdulytei,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Renaldui Viščiniui ir Mindaugui Jaskelevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Druskininkų savivaldybei dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas UAB „Druskininkų dujos“ skundu (t. I, b.l. 1–35) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 03-158 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo veiklos 2010 - 2014 metų investicijų programos“ (toliau – ir Nutarimas dėl investicijų programos);
2) panaikinti Komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 03-157 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010-2014 metams nustatymo ir tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl kainos);
3) įpareigoti Komisiją per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti UAB „Druskininkų dujos“ 2010 – 2014 metų investicijų programos derinimo klausimą ir nustatyti pagrįstą gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą 2010 – 2014 metams bei atlikti tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimą.
Teigė, jog Nutarimai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintam individualiems administraciniams aktams keliamam pagrįstumo objektyviais duomenimis (faktais) reikalavimui. Nurodė, jog pagrindinis ir vienintelis abiejų nutarimų priėmimo motyvas yra tai, kad pareiškėjas neplanuoja prijungti I etapo investicijų projekte numatytų vartotojų skaičiaus. Tokia Komisijos pozicija yra visiškai neteisėta ir nepagrįstą, ignoruojanti objektyvias aplinkybes, tai, kad pareiškėjas dėl visiškai nuo jo nepriklausančios faktinės situacijos Druskininkų mieste negali prijungti vartotojų skaičiaus, numatyto I etapo investicijų projekte, ir kad tokių vartotojų prijungimo numatymas 2010 – 2014 metais būtų visiškai nepagrįstas. Pažymėjo, jog jis yra įvykdęs jame keliamus Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 4, 8, 13 straipsniuose įtvirtintus efektyvumo reikalavimus. Teigė, jog Komisijos Dujų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje Nr. O5-151 (toliau – ir Pažyma) nurodytas menamas neefektyvumas ir didelės skirstymo kainos problema nepagrįsti, nes nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių teiginį, jog pareiškėjas vykdo/planuoja vykdyti veiklą neefektyviai, nesaugiai ar nepatikimai, o keliami įtarimai dėl pareiškėjo veiklos neefektyvumo nepagrįsti jokia ekonomine analize. Teigė, jog imasi visų teisės aktuose numatytų priemonių veiklos efektyvumo, ekonomiškumo bei tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimui. Minėtos Komisijos išvados nepagrįstos išsamia faktinių aplinkybių analize, neatliktas visapusiškas jų tyrimas. Pažymėjo, jog licencijuojamos veiklos pažeidimų, susijusių su pareiškėjo vykdomo dujų tiekimo ar skirstymo patikimumu, reguliarumu, kokybe, vartotojų apsauga bei aptarnavimu ar valdomų tinklų eksploatacija, nebuvo nustatyta. Pareiškėjo valdomi dujotiekiai prižiūrimi bei eksploatuojami pagal teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu Komisija ignoravo jo argumentus dėl objektyvių gamtinių dujų vartojimo mažėjimo tendencijų, Druskininkų savivaldybės veiksmų bei pačios Komisijos veiksmų, kurie nepriklauso nuo pareiškėjo valios, tačiau daro esminę įtaką jo veiklai. Nurodė, jog pareiškėjui įvykdžius I etapo investicijas į dujotiekio plėtrą Druskininkų mieste, paaiškėjo, kad realus ketinančių prisijungti vartotojų skaičius yra žymiai mažesnis nei Druskininkų savivaldybės nurodytas pageidaujančių prisijungti vartotojų skaičius. Pabrėžė, jog jis neturi nei ekonominių, nei teisinių galimybių įpareigoti butinius vartotojus prisijungti prie gamtinių dujų sistemos atitinkamomis sąlygomis, o juo labiau tuos vartotojus priverstinai įpareigoti suvartoti tam tikrą minimalų gamtinių dujų kiekį. Padarė išvadą, jog Druskininkų savivaldybės iniciatyva išplėsti gamtinių dujų sistemą buvo pagrįsta prielaidomis, kurios nepasiteisino, o pareiškėjas atitinkamai buvo įpareigotas atlikti ekonomiškai nepagrįstas investicijas, siekiant įgyvendinti I etapo investicijų projektą, nors objektyvaus poreikio tokio masto investicijoms nebuvo. Be to, dujų skirstymo ir tiekimo veiklos plėtros specifika buvo nulemta ir vartotojų galios apimčių ypatumų, kurie nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Pažymėjo, jog Nutarimas dėl kainos prieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymui bei Komisijos 2009 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. O3-157 patvirtintos Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos (toliau – Metodika) nuostatoms. Nurodė, jog Komisijos Dujų skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad Komisija priėmė Nutarimą dėl investicijų programos, kuriuo nusprendė netekinti pareiškėjo 2010 – 2014 metų investicijų programos, Pažymoje nurodė, kad nustatydamas gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę 2010 – 2014 metais, vadovaujasi jau suderintu ir pradėtu I etapo investicijų projektu, o ne pareiškėjo 2010 – 2014 metų investicijų programoje pateiktais duomenimis dėl planuojamo skirtųsi metinio dujų kiekio, t. y. Komisija vadovavosi esamos situacijos neatspindinčiais, nebeaktualiais duomenimis. Pažymėjo, jog, laikydamasis Metodikos 45 punkto reikalavimų, planuojamus transportuoti dujų kiekius nustatė pagal nustatytus kriterijus, taip pat įvertino ir ne kartą informavo Komisiją apie priežastis, lėmusias dujų kiekio pasikeitimus, t. y. dujų kiekio mažėjimą. Teigė, jog neaišku, kodėl Komisija vadovavosi 2008 metų faktiniais duomenimis, o ne 2009 metų duomenimis. Be to, nesilaikant Metodikos 45 punkto reikalavimų, naudoti 2005 metais surinkti ir 2008 metais Komisijai pateikti I etapo investicijų projekto duomenys (prognoziniai), neatsižvelgiant į esamus faktinius tokio projekto eigos duomenis, esamą gamtinių dujų vartotojų elgesį. Minėti prognoziniai duomenys surinkti ne pareiškėjo iniciatyva, o pareiškėjas negalėjo įsitikinti jų objektyvumu ir pagrįstumu, taip pat jie surinkti per seniai (2005 m.). Teigė, jog kadangi I etapo investicijų projektas buvo įgyvendinamas Druskininkų savivaldybei pagrindžiant jo būtinybę ir jos iniciatyva, Komisija pagrįstai suderino tokį projektą ir privalo jo sąnaudas įtraukti, nustatinėjant gamtinių dujų skirstymo kainos viršutines ribas. Tačiau tai nereiškia, kad 2005 metais surinkti ir su I etapo investicijų projektu 2008 metais pateikti duomenys tinkami naudoti šiuo metu nustatant gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą. Nurodė, jog, nepaisant Metodikos 45 punkte įtvirtintų reikalavimų dėl eksploatacinių sąnaudų numatymo, skaičiuojant gamtinių dujų paslaugų kainų viršutines ribas, Pažymoje Komisija visiškai nepagrįstai nepripažino ir didžiosios dalies pareiškėjo suplanuotų būtinųjų veiklos sąnaudų, jas iš esmės sumažino, taip padarydama itin neigiamą finansinę įtaką pareiškėjo veiklai. Atsižvelgė į Metodikos 46, 53.1 punktus ir pažymėjo, jog kadangi skaičiuojama kaina skirta 2010 – 2014 metams, paskutiniai metai, einantys prieš reguliavimo periodą, yra 2009 metai, todėl naujo 2010 – 2014 metų reguliavimo periodo planuojamų sąnaudų bazė yra 2009 metų faktinės sąnaudos. Tuo tarpu Pažymoje nurodyta, kad materialinės ir joms prilyginamos sąnaudos skaičiuotos, atsižvelgiant į 2007, 2008 ir 2009 metų sąnaudas, efektyvumo reikalavimus ir I etapo investicijų projekte suplanuotas sąnaudas, dėl ko iš esmės visi materialinių ir jos prilyginamų sąnaudų skaičiavimai yra nepagrįsti. Šiuo atveju sąnaudos turėjo būti skaičiuojamos, remiantis 2009 metų sąnaudomis ir jų prognoze penkeriems metams. Nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. už specifinių dujų įmonės veiklai reikalingų patalpų nuomą moka daugiau (40,4 tūkst. Lt.) nei 2007 – 2008 metais (29,38 tūkst. Lt. ir 35,4 tūkst. Lt.), nes kaina tendencingai kilo, todėl sąnaudų sumažinimas patalpų nuomai yra visiškai nepagrįstas. Pabrėžė, jog pagal Gamtinių dujų įstatymą pareiškėjas yra įpareigotas informuoti vartotojus, tačiau Komisija sąnaudų vartotojų informavimui nepriskiria. Nurodė, jog Komisijos Dujų skyrius dėl lėšų sumažinimo administracijos transporto sąnaudoms nepagrįstai vadovaujasi 2007 metų kainų lygiu. Pareiškėjas neplanuoja plėsti transporto ūkio, tačiau vien dėl brangstančio transporto kuro akivaizdžiai patirs daugiau sąnaudų nei 2009 metais (11,7 tūkst. Lt). Pažymėjo, jog, remiantis Metodikos 53.2 punktu ir pritaikius Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gegužės mėnesį paskelbtą vidutinio darbo užmokesčio pokyčio prognozę, darbo apmokėjimo sąnaudos (be projekto įtakos) turi būti 184,1 tūkst. Lt, o socialinio draudimo sąnaudos – 57,4 tūkst. Lt, o ne Komisijos apskaičiuota atitinkamai 180,9 tūkst. Lt ir 56,1 tūkst. Lt. Pagal Komisijos Dujų skyriaus siūlymus, apskaičiuotos bazinių metų palūkanos sudaro tik 114,8 tūkst. Lt, t. y. net 46,8 procentų mažiau nei teikė pareiškėjas, su kuo pareiškėjas, remdamasis Metodikos 53.7 punktu, nesutinka. Pažymėjo, jog Metodika numato pelno mažinimą, o ne sąnaudų, kaip nurodoma Pažymoje. Tuo tarpu pelnas gali būti koreguojamas tik įvertinus faktinį lėšų panaudojimą, o ne planinį. Pabrėžė, jog ginčijami nutarimai pažeidžia Europos Sąjungos acquis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos gero administravimo praktikos reikalavimus bei konstitucinės teisės principus. Nurodė, jog priimant Nutarimą dėl kainos buvo naudojami nepagrįsti transportuojamų dujų kiekiai, todėl šio nutarimo priėmimas iš esmės nieko nekeičia. Komisija, net ir priėmusi Nutarimą dėl kainos, vilkina pareiškėjo problemos, reguliatoriaus nustatytų paslaugų tarifų nepagrįstumo, o kartu ir tokių tarifų sąlygoto pareiškėjo nuostolingumo sprendimą. Pažymėjo, jog Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 2 punktas bei Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 5 dalis, 23 straipsnio 6 dalis įtvirtina aiškią ir privalomą Komisijos pareigą nustatyti kainų viršutines ribas, nepaliekant jokių išimčių, leidžiančių Komisijai tokios pareigos nevykdyti ar ją vilkinti. Pažymėjo, jog jis nepažeidė jokių nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių naujų vartotojų prijungimą, licencijuojamą veiklą pareiškėjas vykdo tinkamai, užtikrindamas patikimą ir saugią gamtinių dujų skirstymo ir tiekimo veiklą Druskininkų mieste. Todėl pareiškėjas neigiamus padarinius patiria tik dėl jo atžvilgiu taikomos nepagrįstos kainodaros. Komisija neįvertino tos aplinkybės, kad tokia situacija yra nulemta jos, kaip valstybinio reguliatoriaus, delsimo nustatyti teisingą, pagrįstą ir esamą ekonominę, situaciją atitinkančią skirstymo ir tiekimo kainos viršutinę ribą. Nutarimu dėl kainos nustatyta skirstymo kainos viršutinė riba yra 1383,2 Lt/tūkst. m3 iki šiol galiojusi kaina buvo 1213,2 Lt/tūkst. m3, t. y. Nutarimu dėl kainos kaina buvo padidinta 170 Lt/tūkst. m3. Tuo atveju jei kaina būtų perskaičiuota po prašymo pateikimo, pareiškėjas nuo 2010 metų pradžios iki šiol būtų patyręs mažesnių nuostolių. Padarė išvadą, jog tokiu delsimu Komisija pažeidė savo pareigą, įtvirtintą Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 2 punkte bei Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje, 23 straipsnio 6 dalyje.
Atsakovas Komisija atsiliepimu į skundą (t. II, b.l. 97–113) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijami nutarimai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Atsižvelgdamas į Gamtinių dujų įstatymo 4 straipsnį, 8 straipsnio 1 dalį, Energetikos įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, jog teisės aktai suteikia Komisijai diskrecijos teisę derinti/nederinti energetikos įmonių numatomus plėtros planus ir investicijas, atsižvelgiant į Gamtinių dujų įstatyme nustatytų tikslų įgyvendinimą. Jeigu bendrovės investicijų planui Komisija nepritaria ir jis nėra suderintas dėl to, kad yra pripažintas neefektyviu, nustatydama kainas Komisija negali vadovautis jame užfiksuotais duomenimis, todėl remiasi patvirtintos, t. y. 2006 – 2009 metų veiklos programos, kuriai buvo pritarta Komisijos 2006 m. lapkričio 21 d. protokoliniu sprendimu Nr. O2-42, duomenimis. Pabrėžė, jog Komisija, vadovaudamasi įstatymų suteiktais įgaliojimais ir atsižvelgdama į juose nustatytus tikslus, priėmė pagrįstus ir teisėtus nutarimus, objektyviai įvertinusi faktines aplinkybes bei realią pareiškėjo padėtį, įgyvendinant dujofikavimo planus Druskininkų mieste. Komisija atsižvelgė ir įvertino visas esmines aplinkybes, turėjusias įtakos skundžiamų sprendimų priėmimui. Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginį, neva Komisija vilkino nutarimų dėl viršutinių dujų skirstymo kainų ribų nustatymo ir pareiškėjo 2010 – 2014 metų veiklos programos derinimo priėmimo procedūrą paneigia Komisijos raštai pareiškėjui, patvirtinantys, kad skundžiamų nutarimų minėtais klausimais priėmimo procesas užtruko, siekiant surinkti visus reikalingus duomenis ir informaciją, objektyviai įvertinti faktinę situaciją, ir dėl paties pareiškėjo kaltės, nes pareiškėjas nesugebėjo tinkamai ir laiku pateikti Komisijai prašomą informaciją. Komisija, gavusi UAB „Druskininkų dujos“ 2009 m. spalio 7 d. raštu Nr. SD-9-211 pateiktą prašymą perskaičiuoti gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą, 2009 m. spalio 16 d. raštu Nr. R2-1610 kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų ir patikslintų duomenų pateikimo. Atsižvelgus į Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytą efektyvumą principą, siekiant taupyti laiko sąnaudas ir greičiau gauti atitinkamą informaciją, atsakovas su pareiškėju susirašinėjo ir elektroniniu paštu. Nespėjus patvirtinti naujų kainų viršutinių ribų iki 2009 m. gruodžio 31 d., Komisija 2009 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. O3-266 pareiškėjui nustatytų gamtinių dujų skirstymo ir tiekimo kainų viršutinių ribų galiojimo terminą pratęsė. Pabrėžė, kad pareiškėjo veiklos neefektyvumas bei tai, kad pateiktoje derinti 2010 – 2014 metų investicijų programoje nenumatytas I etapo investicijų projekte numatytų vartotojų prijungimas, sąlygoti paties pareiškėjo neveiklumo. Nebuitiniai vartotojai naujai neprisijungia, nes UAB „Druskininkų dujos“ veiksmai nerodo suinteresuotumo pritraukti naujus nebuitinius vartotojus, nustatant ir derantis dėl prisijungimo sąlygų. Tokias aplinkybes įrodo sutarties dėl prisijungimo prie gamtinių dujų dujotiekio nepasirašymo atvejis su sanatorija „Belorus“, taip pat sanatorijos „Draugystė“, transporto bendrovės „Transeta“ atvejai bei UAB „Novus Partus“ kreipimasis. Tai sudaro pagrįstas prielaidas manyti, kad UAB „Druskininkų dujos“ galimai veikia UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ naudai ir galimai piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi ir tuo galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnį. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Komisija, vertindama įmonės veiklos efektyvumą, rėmėsi pavienėmis aplinkybėmis. Pabrėžė, kad Komisija skundžiamus nutarimus priėmė, atsižvelgusi į faktinių aplinkybių visumą bei įvertinusi pareiškėjo finansinį, ekonominį ir vadybinį pajėgumą, kuris atspindi ir bendrovės veiklos efektyvumą. Komisija kiekvienais metais atlieka bendrovės finansinio pajėgumo įvertinimą. Pareiškėjo 2007, 2008 ir 2009 metų finansinio pajėgumo įvertinimas buvo atliktas pagal Komisijos 2009 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. O3-6 patvirtintą Energetikos įmonių technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Įvertinimo aprašas). UAB „Druskininkų dujos“ finansinės veiklos pajėgumas 2007 ir 2008 metais vertintas kaip nepatenkinamas. 2009 metų pagrindiniai finansiniai rodikliai (grynasis pelningumas, turto ir kapitalo grąža, skolos ir nuosavybės santykio, einamojo ir kritinio likvidumo koeficientai) taip pat buvo nepatenkinami, tačiau 2008 metų gruodžio mėnesį bendrovė perrašė paskolos sutartį su patronuojančia įmone (UAB „Litesko“), pakeisdama įsiskolinimą iš trumpalaikio į ilgalaikį, ir, iš esmės nepagerinusi savo finansinės padėties, formaliai užsitikrino teigiamą finansinio pajėgumo įvertinimą. Nurodė, jog 2005 – 2009 metais bendrovės veikla buvo nuostolinga. Pagrindinė nuostolingos veiklos priežastis buvo labai maži skirstomų dujų kiekiai, kurie intensyviai mažėjo. Pažymėjo, jog pareiškėjas neieško galimybių plėsti pardavimus ir efektyviau išnaudoti turimą infrastruktūrą. 2008 metų spalio mėnesį Komisija suderino Druskininkų miesto dujofikavimo I etapo projektą. Remiantis pateiktais duomenimis, toks projektas turėjo atsipirkti per 20 metų ir neturėjo didinti kainų esamiems vartotojams. Pažymėjo, jog pagal pareiškėjo 2009 metų spalio mėnesį skirstymo kainų viršutinių ribų nustatymui pateiktus duomenis, kainos riba 2010 – 2014 metų periodui didėtų 3,3 karto. Kadangi pareiškėjas iš savo veiklos kiekvienais metais turi vis didesnių nuostolių, besikaupiantys nuostoliai mažina savininkų nuosavybę. UAB „Druskininkų dujos“ skirstymo kaina maždaug 10 kartų viršija kitų dujų įmonių taikomas skirstymo kainas, todėl Druskininkų miesto vartotojai stengiasi pakeisti dujas kitomis kuro rūšimis ar perkelti gamybą į kitus regionus. Tuo tarpu prie miesto dujotiekio lieka prisijungę tik patys smulkiausi buitiniai vartotojai, kurie dujas vartoja maisto ruošimui. Abejojo, ar bendrovė galėtų pagerinti savo finansinę padėtį dar labiau didindama ir taip jau aukštą savo paslaugų kainą. Pabrėžė, jog pareiškėjas taip pat nesiėmė priemonių veiklos sąnaudoms mažinti. UAB „Druskininkų dujos“ veiklos sąnaudos tik augo. Komisija 2010 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-121 nustatė, kad UAB „Druskininkų dujos“ 2009 metų bendrasis finansinio pajėgumo rodiklis formaliai yra didesnis nei Komisijos nustatyto dujų sektoriaus normatyvinio rodiklio žemutinė riba, nes įmonė labai pagerino ilgalaikio įsiskolinimo įvertinimą, perkeldama dalį skolos patronuojančiai įmonei UAB „Litesko“ iš trumpalaikių įsipareigojimų į ilgalaikius. Akcentavo, kad Pažymos V dalies išvadose Dujų skyrius daro tik prielaidą, kad jeigu pareiškėjas prie jau nutiesto dujotiekio neprijungs projekte numatytų naujų vartotojų ir baziniais metais transportuos tokius kiekius, kokius pats yra numatęs (232,7 tūkst. m3), pareiškėjas iš skirstymo veiklos gali turėti 241,4 tūkst. Lt nuostolį. Pažymėjo, kad pareiškėjas klaidina teismą, dujų skirstymo apimčių mažėjimą grįsdamas tik buitinių vartotojų nenoru jungtis prie gamtinių dujų dujotiekio. Pagrindinė mažėjančio suvartojimo priežastis ta, kad dėl pernelyg aukštų dujų kainų vartojimą mažina ar visiškai nutraukia stambūs nebuitiniai vartotojai. Pareiškėjo teiginiai, kad Komisija vadovavosi esamos situacijos neatspindinčiais, nebeaktualiais duomenimis, nepagrįsti. Skaičiuojant kainas 2008 metų duomenys buvo panaudoti, norint suskaičiuoti ir įvertinti, kokia projekto dalis, didinant dujų kiekius, buvo atlikta 2008 metais. Tuo tarpu iš kitos Pažymoje užfiksuotos informacijos ir pateiktų skaičiavimų matyti, kad Komisija vertino paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, dujų kiekius, kaip to reikalauja metodikų nuostatos. Pareiškėjas, skaičiuodamas 2010 – 2014 metais planuojamus transportuoti dujų kiekius, vertino tik pagal 2009 metų laukiamą transportuoti dujų kiekį – 230,3 tūkst. m3, ir pagal 2010 – 2014 metų investicijų programą numatomą kiekio padidėjimą – 4,0 tūkst. m3. Pagal pareiškėjo skaičiavimus bazinis transportuojamų dujų kiekis būtų 232,7 tūkst. m3, t. y. bendrovė neplanavo dujų kiekio padidėjimo dėl 2008 metais suderinto projekto įgyvendinimo. Pažymėjo, jog Komisijos Dujų skyrius, skaičiuodamas bazinius dujų transportavimo kiekius, vadovavosi faktiniu 2009 metais paskirstytu dujų kiekiu (246,0 tūkst. m3) ir vadovaudamasis Metodikos 9 punktu, įvertino, kad dėl jau suderinto projekto įgyvendinimo bazinis dujų kiekis turi didėti 204,2 tūkst. m3. Objektyviai įvertinęs faktinius duomenis ir atlikęs išsamią ekonominę analizę, Komisijos Dujų skyrius nustatė 450,2 tūkst. m3 2010 – 2014 metais planuojamą skirstyti metinį dujų kiekį. Nurodė, jog toks kiekis yra 24,3 procentų didesnis negu bendrovė transportavo dujų 2008 metais ir 83,0 procentais didesnis nei 2009 metų kiekis. Komisija objektyviai vertino skirstomų dujų kiekio pokyčius, t. y. nebuitinių vartotojų suvartojami kiekiai, kurie įtraukti į bazinio kiekio skaičiavimus, yra tokie, kokie faktiškai buvo per 2009 metus, t. y. 106,9 tūkst. m3, kai tuo tarpu 2007 metais buitiniai vartotojai suvartojo 366,1 tūkst. m3, o 2008 metais – 224,1 tūkst. m3. Pabrėžė, jog materialines sąnaudas Dujų skyrius skaičiavo, remdamasis Metodikos 57 punktu. Sąnaudas patalpų nuomai Komisijos Dujų skyrius suskaičiavo tokias pačias, kokios buvo 2007 metais. Teigė, jog tuo atveju, jei AB „Druskininkų dujos“, esant kainų mažėjimui patalpų nuomos rinkoje, kasmet mokėjo vis didesnę kainą už nuomą, tai rodo vadybinio darbo neefektyvumą. Pažymėjo, jog Komisijos Dujų skyrius atskira eilute nerodo sąnaudų vartotojų informavimui, nes nei vienais faktiniais metais tokių sąnaudų pareiškėjas taip pat nenurodė, todėl nėra kriterijų, pagal kuriuos jas būtų galima skaičiuoti. Pabrėžė, jog Komisijos Dujų skyrius skaičiavo bazinių metų darbo užmokesčio fondą, įvertindamas darbo užmokesčio fondo didėjimą dėl Projekto įgyvendinimo 19,26 tūkst. Lt, ir koreguodamas 2010 – 2014 metų darbo užmokesčio sąnaudas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gegužės mėnesį paskelbtu prognozuojamu vidutiniu darbo užmokesčio pokyčiu 2010 – 2013 metais. Teigė, jog pareiškėjas iškreipia Metodikos 53.7 punktą, sąmoningai iš teksto formuluotės pašalindamas žodžius „vykdant įmonės ilgalaikę reguliuojamos veiklos programą“. Komisijos Dujų skyrius skaičiavo palūkanų dydį pagal duomenis, pateiktus derinant I Druskininkų miesto dujofikavimo etapą. Visos bazinių metų palūkanos sudaro 114,8 tūkst. Lt. Pateiktoje ilgalaikės veiklos programoje AB „Druskininkų dujos“ neplanuoja jokių investicijų iš skolintų lėšų, todėl Komisija pripažįsta tik pagrįstas, t. y. I Druskininkų miesto dujofikavimo etapui ir apyvartinėms lėšoms reikalingas paskolas, ir tik nuo jų skaičiuoja palūkanas. Pažymėjo, jog nusidėvėjimo sąnaudos turi būti skiriamos investicijoms ir ilgalaikio turto atstatymui. Komisijos dujų skyrius, vadovaudamasis Metodikos 68 punktu ir įvertinęs tai, kad pareiškėjas nenumatė per reguliavimo periodą investicijų į esamą dujų sistemos infrastruktūrą bei jos plėtrą, t. y. nenumatė, kaip bus panaudotos nusidėvėjimo sąnaudos, pasiūlė Komisijai mažinti UAB „Druskininkų dujos“ skirstymo veiklos sąnaudas nepanaudotų nusidėvėjimo sąnaudų dydžiu, t. y. 51,9 tūkst. Lt. Skaičiuojant šį dydį, įvertinta, kad gautas pelnas ir nusidėvėjimo sąnaudos skiriamos I projekto etapo investicijoms (paskolai ir palūkanoms) padengti. Pažymėjo, jog skunde teismui pateikiami argumentai dėl skundžiamo Nutarimo dėl kainų ekonominių rodiklių pagrįstumo, t. y. išimtinai ekonominio pobūdžio argumentai, kurie susiję su Komisijos diskrecijos teisės realizavimu. Pabrėžė, jog Komisija priėmė skundžiamą Nutarimą dėl kainų pagal savo diskreciją bei vadovaudamasi galiojančiomis Gamtinių dujų įstatymo, Energetikos įstatymo ir Metodikos nuostatomis, atsižvelgdama į tokiuose teisės aktuose įtvirtintus tikslus. Komisija, priimdama minėtą nutarimą, preciziškai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir įgyvendino tikslus, kuriems buvo įsteigta, todėl teigti, kad Komisija pažeidė gero administravimo koncepciją, negalima. Pareiškėjas nepateikė svarių teisinių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti Komisijos nustatytų kainų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisėtumą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė atsiliepimu į skundą (t. II, b.l. 41–46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad inicijavo gamtinių dujų dujotiekio į Druskininkus atvedimą. Savivaldybei tarpininkaujant, privačiomis lėšomis buvo nutiestas dujotiekis iš Baltarusijos Respublikos į Druskininkus. Savivaldybė tarpininkavo, kad Komisija išduotų licencijas Druskininkų mieste tiekti ir paskirstyti gamtines dujas UAB „Druskininkų dujos“, nors licencija jau buvo išduota UAB „Intergas“. Komisija padalijo licencijuojamą teritoriją į dvi dalis ir 2003 m. spalio 21 d. išdavė UAB „Druskininkų dujos“ licencijas tiekti ir paskirstyti gamtines dujas. 2004 metais buvo atlikta Druskininkų miesto ir gretimų gyvenviečių aprūpinimo dujomis galimybių studija. Nustatant gamtinių dujų poreikį, buvo daromos prielaidos, kad gamtines dujas maisto ruošimui naudos daugiabučių namų gyventojai bei kad didelė dalis individualių namų, naudojančių šildymui medieną, pereis prie gamtinių dujų, buvo įvertinti stambūs potencialūs gamtinių dujų vartotojai – sanatorijos „Dainava“, „Draugystė“, būsimas Vandens pramogų parkas, Viečiūnų katilinė bei kitos įmonės. Gamtinių dujų plėtros perspektyvos buvo vertinamos, atlikus tyrimus. Druskininkų savivaldybės taryba 2003 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. T1-196 patvirtino šilumos ūkio specialųjį planą bei šilumos šaltinių naudojimo reglamentą. Pagal šilumos ūkio specialųjį planą, miesto teritorija buvo suskirstyta į centralizuoto šilumos tiekimo, konkurencines ir decentralizuotas zonas. Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, kad vadovaujantis šilumos ūkio specialiuoju planu nebuvo galima prie gamtinių dujų tinklų prijungti vartotojų, esančių centralizuoto šilumos tiekimo zonoje, yra neteisingi. 2005 metų birželį UAB „Druskininkų dujos” akcijas įsigijo UAB „Litesko”, kuris buvo šilumos tiekėjas Druskininkų savivaldybėje. Savivaldybė, remdamasi specialiuoju planu, savo lėšomis parengė ir Druskininkų savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. Tl-1052 patvirtino Gamtinių dujų dujotiekio įrengimo Druskininkų mieste bei gretimose gyvenvietėse techninį projektą, vedė derybas su UAB „Druskininkų dujos“ vieninteliu akcininku UAB „Litesko“. Pareiškėjo teiginiai, kad savivaldybė vertė vykdyti savo planuose numatytas, ekonomiškai nepagrįstas investicijas, yra neteisingi. Priešingai, savivaldybė stengėsi padėti, kad dujofikavimo procesas vyktų sklandžiai. Druskininkų savivaldybė 2006 m. sausio 1 d. raštu Nr. S12-176(9.14) informavo pareiškėją, kad Techninis projektas gali būti koreguojamas, atsižvelgiant į gamtinių dujų poreikį bei numatomas perspektyvas. Buvo parengtas susitarimas su UAB „Litesko“ dėl tolesnių veiksmų, siekiant bendro tikslo, tačiau UAB „Litesko“ susitarimą atsisakė pasirašyti, siedamas šį klausimą su leidimu Druskininkų katilinėje įrengti biokuru kūrenamą katilą. Teigė, jog tokios aplinkybės parodo, kad UAB „Litesko“ labiau rūpėjo vystyti ir monopolizuoti šilumos tiekimo veiklą, o ne plėtoti gamtinių dujų verslą. 2006 metais, nustatant UAB „Druskininkų dujos“ tarifus, pareiškėjas Komisijai pateikė investicijų projektą, kurio sąnaudos buvo įtrauktos į vartotojų mokamas kainas. Todėl UAB „Druskininkų dujos“ tiekiamos dujos tapo beveik du kartus brangesnės nei kitų Lietuvoje veikiančių dujų įmonių. 2006 metais buvo pradėtas ir 2007 metų pradžioje baigtas nutiesti dujotiekio vamzdis į Ateities kvartalą, tačiau tuo miesto dujofikavimas ir buvo baigtas, o prie nutiesto dujotiekio dvejus metus nebuvo prijungti netgi daugiabučių namų vartotojai. Druskininkų savivaldybė pati organizavo daugiabučių namų gyventojų viryklių pritaikymo naudoti gamtines dujas darbus bei pilnai padengė vartotojų patirtas išlaidas. Druskininkų miesto dujotiekio plėtros I etapo investicijų užbaigimui buvo skirta apie 300 tūkstančių litų savivaldybės biudžeto lėšų. Bylos nagrinėjimo metu visi Ateities kvartalo daugiabučiai gyvenamieji namai yra prijungti prie gamtinių dujų sistemos, o UAB „Druskininkų dujos“ pasipildė beveik tūkstančiu naujų buitinių gamtinių dujų vartotojų. Teigė, jog tokios aplinkybės tik įrodo, kad gamtinių dujų vartotojų buvo, tačiau įmonė nerodė suinteresuotumo šiuos vartotojus prijungti prie gamtinių dujų tinklų. Druskininkų savivaldybė 2009 metais parengė Druskininkų savivaldybės šilumos ūkio specialiojo plano keitimo projektą, kuriame buvo numatyta pakeisti teritorijos, kurioje yra sanatorijos „Dainava“ ir „Baltarusija“, aprūpinimo šiluma būdą iš centralizuotai tiekiamos šilumos zonos į konkurencinę zoną. Druskininkų miesto savivaldybės taryba 2009 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. T1-170 patvirtino šilumos ūkio specialiojo plano keitimą. Tokiu būdu UAB „Druskininkų dujos“ vėlgi buvo suteikia galimybė prijungti naujus vartotojus, tačiau šia galimybe nebuvo pasinaudota. 2003 m. spalio 16 d. sutartimi Druskininkų savivaldybės šilumos ūkis buvo išnuomotas UAB „Litesko“. Siekdamas įsigyti monopolį energetikos sektoriuje, 2005 metų birželio mėnesį UAB „Litesko“ įsigijo UAB „Druskininkų dujos“ akcijas, todėl pagrindinės energijos rūšys – centralizuotas šilumos tiekimas, aprūpinimas gamtinėmis bei suskystintomis dujomis – tapo valdomos vienos įmonės, t. y. UAB „Litesko“. UAB „Litesko“, iš pradžių deklaravęs, kad Druskininkų savivaldybės tikslai, specialusis planas bei dujotiekio techninis projektas iš esmės atitinka UAB „Druskininkų dujos“ tikslus, rasdavo formalių pretekstų, kurie neleido vystyti miesto dujofikavimo. UAB „Litesko“ atstovai nuolat teigė ir įrodinėjo, kad gamtinių dujų dujotiekį vedžioti ekonomiškai netikslinga, nepakanka gamtinių dujų galios, gali nebūti vartotojų, labai išaugtų gamtinių dujų kaina ir panašiai, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad pakeistų situaciją. Nurodė, jog į vartotojų prašymus prijungti prie gamtinių dujų tinklų buvo pateikiami tie patys formalūs atsakymai. Pabrėžė, jog pareiškėjo teiginys, kad naujiems vartotojams prijungti nepakako gamtinių dujų sistemos galios, nekorektiškas, kadangi būtent pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų papildomiems galingumams užtikrinti. UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ ir UAB „Druskininkų dujos“, valdomi vieno juridinio asmens – UAB „Litesko“, galėjo tarpusavyje susitarti ir rasti sprendimus dėl gamtinių dujų galių pasidalinimo taip, kad gamtinių dujų skirstymo sistemos pajėgumas būtų pakankamas dujofikavimo plėtrai Druskininkuose, tačiau visi vykdomi veiksmai buvo nukreipti tik šilumos tiekėjo naudai. Be to, UAB „Druskininkų dujos“ savo verslo plėtrą ir investicijas planavo savivaldybės neverčiamas, o pagal Gamtinių dujų įstatymo 8 straipsnį savivaldybė nedalyvauja konkrečių plėtros planų rengime, todėl negali priversti įmonės atlikti investicijas. UAB „Druskininkų dujos“, nederindamas šilumos ūkio specialiojo plano keitimo, dar kartą parodė, kad nėra suinteresuotas plėtoti verslą, didinti suvartojamą dujų kiekį, o kartu ir mažinti vartotojų mokamą gamtinių dujų kainą. UAB „Druskininkų dujos“ negali priimti savarankiškų sprendimų ir atstovauja labiau šilumininkų, o ne dujininkų interesus. Pabrėžė, jog UAB „Druskininkų dujos“ visą laiką tik imitavo veiklą, realiai jos nevykdydamas. Nevykdydamas dujotiekio plėtros, neprijungdamas naujų vartotojų bei nedidindamas suvartojamo dujų kiekio, UAB „Druskininkų dujos“ pasiekė, kad gamtinių dujų kaina Druskininkų mieste išaugtų ir gamtinės dujos taptų nekonkurencingos kitų energijos rūšių atžvilgiu. Padarė išvadą, jog Komisijos įpareigojimas UAB „Druskininkų dujos“ pateikti veiksmų planą, kuris užtikrintų efektyvų licencijuojamos veiklos vykdymą, yra visiškai pagrįstas ir teisėtas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu (t. IV, b.l. 16–32) skundą atmetė.
Nustatė, jog pagal Komisijos 2003 m. spalio 21 d. išduotą Gamtinių dujų skirstymo licenciją Nr. L2-GDS-07 UAB „Druskininkų dujos“ suteikta teisė verstis gamtinių dujų skirstymo veikla Druskininkų savivaldybės teritorijoje, išskyrus UAB „Intergas“ gamtinių dujų skirstymo licencijoje L2-GDS-05 apibrėžtą teritoriją. Pagal Komisijos 2003 m. spalio 21 d. išduotą Gamtinių dujų tiekimo licenciją Nr. L2-GDT-13 UAB „Druskininkų dujos“ suteikta teisė verstis gamtinių dujų tiekimo veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje. Druskininkų savivaldybės taryba, įgyvendindama Druskininkų savivaldybės plėtros 2004 – 2013 metų strateginį planą, 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. T1-609 patvirtino Gamtinių dujų dujotiekio įrengimo Druskininkų mieste bei gretimose gyvenvietėse specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas). Druskininkų savivaldybė 2005 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T1-898 patvirtino „Druskininkų savivaldybės plėtros 2004-2013 m. strateginį planą“ (toliau – ir Strateginis planas), kuriuo buvo patvirtinta gamtinių dujų tiekimo Druskininkų mieste plėtra. Druskininkų savivaldybės administracija 2005 m. liepos 25 d. raštu kreipėsi į pareiškėją dėl ilgalaikės veiklos programos parengimo, ragindama, kad programa atitiktų Strateginį planą ir Specialųjį planą. Druskininkų savivaldybės 2006 m. sausio 19 d. rašte Nr. S12-176 (9.14) pažymėta, jog savivaldybė 2006 m. sausio 11 d. raštu Nr. 312-9-78 kreipėsi į UAB „Intergas“, prašydama pateikti informaciją apie galimybę padidinti jiems priklausančio dujotiekio paskirstymo galią. UAB „Intergas“ patikino, kad gavę pareiškėjo prašymą dėl sistemos našumo padidinimo ir pageidaujamo gamtinių dujų poreikio, yra pasiruošę užtikrinti reikiamą gamtinių dujų kiekį. Rašte pažymėta, kad Druskininkų savivaldybė yra parengusi techninį projektą, kurį pasiruošusi pateikti kaip įnašą į savivaldybės dujofikavimą, jį koreguojant, atsižvelgus į gamtinių dujų poreikį ir numatomas perspektyvas bei išsaugant centralizuotos šilumos tiekimą. Prie tokio rašto pridėti 446 lapai fizinių ir juridinių asmenų prašymų prisijungti prie gamtinių dujų sistemos. 2006 m. vasario 1 d. Savivaldybės turto perdavimo ir priėmimo aktu, pasirašytu tarp Druskininkų savivaldybės ir atsakovo, pareiškėjui buvo perduotas techninis projektas. Komisijos 2006 m. lapkričio 21 d. protokoliniu sprendimu Nr. O2-42 nutarta pritarti UAB „Druskininkų dujos“ 2006 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. SD 301 pateiktai ir Dujų skyriaus pakoreguotai įmonės 2006 – 2009 metų reguliuojamos dujų veiklos programai. Komisijos 2008 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. O3-141 suderintas UAB „Druskininkų dujos“ Druskininkų miesto dujotiekio plėtros I etapo investicijų projektas (toliau – ir Projektas). Komisijos 2006 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. O3-86 UAB „Druskininkų dujos“ nustatytos viršutinės gamtinių dujų kainų ribos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o Komisijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. O3-188 UAB „Druskininkų dujos“ pakoreguota gamtinių dujų kainų viršutinė riba (be pridėtinės vertės mokesčio), galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d., kuri sudarė: gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinė riba – 1213,20 Lt/tūkst. m3 bei gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinė riba – 119,07 Lt/tūkst. m3. UAB „Druskininkų dujos“ 2009 m. spalio 7 d. raštu Nr. SD-9-211 kreipėsi į Komisiją dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos perskaičiavimo. Pareiškėjas Komisijai pateikė Gamtinių dujų veiklos viršutinių kainų ribų skaičiavimo lentelę, Ilgalaikės reguliuojamos veiklos programą, Ekonomiškai pagrįsto reguliuojamos gamtinių dujų veiklos ilgalaikio turto vertės skaičiavimo lentelę, Normatyvinio pelno apskaičiavimą ir Faktines gamtinių dujų pirkimo sąnaudas buitiniams vartotojams ir nuostolius dėl galios mokesčio. Prašymu siekta kompensuoti nuostolius dėl 72,3 tūkst. Lt galios mokesčio UAB „Intergas“, 11,1 tūkst. Lt nuostolius, patirtus dėl didesnės gamtinių dujų kainos nei buvo įtraukta į gamtinių dujų galutinę kainą buitiniams vartotojams. Komisija 2009 m. spalio 16 d. raštu Nr. R2-1610 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti duomenis pagal Metodikos reikalavimus, ilgalaikės veiklos programą parengti 2010 – 2014 metams, o ne 2009 – 2013 metams, pateikti duomenis už praėjusio kainų reguliavimo periodo paskutinius dvejus metus ir planuojamą 5 metų laikotarpį, atkreipė dėmesį, kad 6,7 mln. Lt investicijos nebūtų efektyvios dėl planuojamo mažo dujų kiekio padidėjimo, paprašė pateikti paaiškinimą dėl nenumatyto sanatorijos „Baltarusija“ prijungimo bei pateikti aiškinamąjį rašą, kuriuo būtų paaiškinti ir pagrįsti visi lentelėse pateikti skaičiai. UAB „Druskininkų dujos“ 2009 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. SD 9-251 pateikė Komisijai patikslintus duomenis gamtinių dujų skirstymo ir tiekimo viršutinių kainų perskaičiavimui, papildomus paaiškinimus dėl sąnaudų, nurodydamas, kad nedidelį dujų sunaudojimo kiekį planuoja, atsižvelgiant į istorinius/faktinius duomenis dėl mažo aktyvumo prisijungiant prie gamtinių dujų tinklų, kartu su kreipimusi buvo pateikta ir dujų įmonės ilgalaikės veiklos programa. UAB „Druskininkų dujos“ 2009 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD9-260/1 Komisijai pateikė dar kartą pakoreguotą skirstymo veiklos investicijų programą ir pakoreguotus kainos viršutinės ribos skaičiavimo duomenis. Komisija 2009 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. R2-2122 kreipėsi į UAB „Druskininkų dujos“, prašydama patikslinti ilgalaikę veiklos programą, numatant nebuitinių vartotojų prijungimo prie dujų sistemos galimybę bei pateikti papildomus paaiškinimus. UAB „Druskininkų dujos“ 2009 m. gruodžio 24 d. raštu Nr. SD 9-270 pateikė Komisijai paaiškinimus, taip pat nurodydamas, kad neturėdamas sudarytų sutarčių, negali vertinti sanatorijai „Belorus“ numatomų transportuoti gamtinių dujų kiekio ir reikiamos galios, o sanatorija „Dainava“ atsisakė pasiūlymo kreiptis dėl techninių sąlygų. Komisija 2009 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. O3-266 pratęsė 2008 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. O3-105 UAB „Druskininkų dujos“ nustatytas dujų skirstymo ir tiekimo kainų viršutines ribas iki bus patvirtintos naujos gamtinių dujų skirstymo bei tiekimo kainų viršutinės ribos. Komisijos Dujų skyrius 2010 m. vasario 5 d. pažymoje Nr. O5-29 „Dėl UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010 – 2014 metams nustatymo ir tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo“ konstatavo, kad UAB „Druskininkų dujos“ pateiktoje 2010 – 2014 metų veiklos programoje numatomas tik galimas atskirų kelių buitinių vartotojų prijungimas prie jau esančių dujotiekių, finansuojamas iš pačių vartotojų prijungimo įmokų. Dujų skyrius pasiūlė nederinti UAB „Druskininkų dujos“ 2010 – 2014 metų investicijų programos, nes pareiškėjo pateikta skirstymo veiklos investicijų programa neatitinka Gamtinių dujų įstatymo 4 ir 13 straipsnių nuostatų, įpareigojančių dujų įmones veikti efektyviai, patikimai ir ekonomiškai, ir įpareigoti UAB „Druskininkų dujos“ per nustatytą laiką nurodyti priemones, kurių bendrovė planuoja imtis, kad užtikrintų saugų ir patikimą licencijuojamos veiklos vykdymą. Pareiškėjas 2010 m. vasario 9 d. raštu Nr. SD10-039 atsakovui pateikė papildomus argumentus prašymui patvirtinti 2010 – 2014 metų skirstymo veiklos investicijų programą pagrįsti bei viršutinės kainos ribos sudedamosioms – transportuojamų dujų kiekiui ir sąnaudoms paremti. Komisija, išnagrinėjusi bendrovės pateiktą gamtinių dujų skirstymo veiklos programą bei duomenis skirstymo kainos viršutinės ribos nustatymui, 2010 m. vasario 18 d. priėmė nutarimą Nr. O3-23, kuriuo buvo nepritarta bendrovės pateiktai 2010 – 2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai, konstatuojant, kad bendrovės pateikta skirstymo veiklos investicijų programa neatitiko Gamtinių dujų įstatymo 4 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Gamtinių dujų perdavimo, skirstymo, laikymo, skystinimo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 44 punkto reikalavimų. Pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2010 m. gegužės 1 d. pateikti įmonės veiksmų planą ir kitus dokumentus, pagrįstai įrodančius kaip įmonė planuoja užtikrinti aukščiau išvardintas Gamtinių dujų įstatymo nuostatas, įpareigojančias dujų įmones veikti efektyviai ir ekonomiškai, užtikrinti tiekimo patikimumą, reguliarumą, kokybę, vartotojų apsaugą, eksploatuoti, prižiūrėti ir plėtoti skirstymo sistemą taip, kad ji veiktų saugiai, patikimai, efektyviai bei ekonomiškai, o svarbiausia užtikrintų saugų vartotojų aprūpinimą dujomis ir patikimą licencijuojamos veiklos vykdymą. Taip pat iš bendrovės pareikalauta pateikti dokumentus, reikalingus įmonės 2009 metų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimui. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 30 d. raštu Nr. SD 10-090 pateikė 2009 metų audituotas finansines ataskaitas, reikalingas įmonės finansinio pajėgumo nustatymui, paaiškinimus dėl įmonės veiklos programos ir prašymą perskaičiuoti bendrovės gamtinių dujų skirstymo kainos viršutines ribas pagal bendrovės anksčiau pateiktus duomenis. Atsakovas 2010 m. gegužės 27 d. raštu Nr. R2-874 informavo, kad pateikti dokumentai nėra tinkami, jais nebuvo įvykdytas Komisijos įpareigojimas. Pareiškėjas 2010 m. birželio 11 d. raštu Nr. SD-110 pateikė praplėstus argumentus dėl investicijų programos tvirtinimo ir paprašė kuo skubiau perskaičiuoti gamtinių dujų skirstymo kainos viršutines ribas pagal bendrovės pateiktus duomenis, įvertinti bendrovės nurodytas aplinkybes ir nurodyti kokius veiklos būdus Komisija laikytų tinkamais. Komisija 2010 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-120 įvertino tai, kad pareiškėjo 2009 metų bendrasis finansinio pajėgumo rodiklis yra didesnis nei Komisijos nustatyto dujų sektoriaus normatyvinio rodiklio žemutinė ribos reikšmė bei kad UAB „Druskininkų dujos“ grynojo pelningumo, turto grąžos, kapitalo grąžos, ilgalaikio įsiskolinimo, skolos ir nuosavybės santykio koeficientai 2009 metais buvo nepatenkinami ir įmonės finansinė situacija vertinama kaip rizikinga, nes kyla grėsmė dėl to, ar ši įmonė pajėgs efektyviai ir ekonomiškai vykdyti licencijuojamą veiklą. Komisija 2010 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-121 įvertino, kad pareiškėjo 2009 metų bendrasis finansinio pajėgumo rodiklis formaliai didesnis nei Komisijos nustatyto dujų sektoriaus normatyvinio rodiklio žemutinė ribos reikšmė bei rekomendavo didinti pardavimus, prijungti naujų vartotojų, ir tuo pagerinti nepakankamus grynojo pelningumo, turto grąžos, kapitalo grąžos, skolos ir nuosavybės bei einamojo ir kritinio likvidumo rodiklius bei užtikrinti mažesnes skirstymo ir tiekimo paslaugų sąnaudas vienam paslaugos vienetui. Komisija 2010 m. liepos 13 d. raštu Nr. R2-1104 konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė 2010 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. O3-23 nustatyto įpareigojimo pateikti įmonės veiksmų priemonių planą ir kitus dokumentus, pagrįstai rodančius, kaip įmonė planuoja užtikrinti Gamtinių dujų įstatymo nuostatų vykdymą ir paragino pakartotinai pateikti minėtą planą. UAB „Druskininkų dujos“ 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. SD10-136 pateikė papildomus paaiškinimus, bet nepateikė Komisijos reikalaujamų dokumentų. Komisija, vadovaudamasi Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsniu, Metodika, atsižvelgdama į UAB „Druskininkų dujos“ 2009 m. spalio 7 d. raštą Nr. SD-9-211 ir vėlesnius su šio klausimo svarstymu susijusius raštus, 2010 m. rugpjūčio 12 d. Nutarimu dėl kainos nutarė nustatyti UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą 2010 – 2014 metų reguliavimo periodui – 1383,3 Lt/ tūkst. m3 (be pridėtinės vertės mokesčio) ir koreguotą gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą – 134,92 Lt/tūkst. m3 (be pridėtinės vertės mokesčio). Komisija, vadovaudamasi Gamtinių dujų įstatymu, Metodika, Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100 patvirtintu Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašu ir atsižvelgdama į UAB „Druskininkų dujos“ 2009 m. spalio 7 d. raštą Nr. SD-9-211 ir vėlesnius su šio klausimo svarstymu susijusius raštus, 2010 m. rugpjūčio 12 d. Nutarimu dėl investicijų programos nutarė nepritarti UAB „Druskininkų dujos“ pateiktai 2010 – 2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai ir įpareigoti UAB „Druskininkų dujos“ per 1 mėnesį nuo šio sprendimo priėmimo pateikti priemones, kurių įmonė planuoja imtis, kad užtikrintų efektyvų licencijuojamos veiklos vykdymą.
Teismas, remdamasis Energetikos įstatymo 3 straipsniu, 4 straipsnio 1, 2 dalimis, 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų (toliau – ir Komisijos nuostatai) 6.2, 7.1 punktais, Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog dujų sektoriuje nustatydama dujų tiekimo ir skirstymo kainų viršutines ribas Komisija turi užtikrinti efektyvią energetikos veiklą. Atsižvelgė į Energetikos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog teisės aktai įpareigoja ne tik Komisiją, bet ir energetikos įmones siekti tų pačių tikslų tiek įgyvendinant valstybinį valdymą, tiek įprastinėje įmonės veikloje. Analogiškos įmonių pareigos nustatytos ir tiesiogiai dujų ūkio tvarkymą reglamentuojančio Gamtinių dujų įstatymo 4 straipsnyje, 13 straipsnio 1 dalyje. Remdamasis Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, Energetikos įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, 15 straipsnio 2 dalimi, Metodikos 2, 9 punktais, pažymėjo, jog investicijų efektyvumas yra teisės aktų nustatyta sąlyga investicijų derinimui ir jų įtraukimui, apskaičiuojant viršutines valstybės reguliuojamų kainų ribas. Pabrėžė, jog skundžiami nutarimai priimti, vadovaujantis Komisijos Dujų skyrius Pažyma, kuri pripažintina skundžiamų nutarimų pagrindimu pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Nurodė, jog pagrindiniu motyvu, dėl kurio atsisakoma suderinti bendrovės pateiktą 2010 – 2014 metų skirstymo veiklos investicijų programą, Pažymoje nurodyta tai, kad pareiškėjo pateiktoje investicijų programoje neplanuojant toliau vykdyti Komisijos 2008 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. O3-141 suderinto Projekto, pagal kurį planuota dujofikuoti Palangos ir Ateities kvartalus, prijungiant prie gamtinių dujų dujotiekio 998 I grupės ir 80 II grupės vartotojų ir skirstomų dujų kiekį padidinant 278,84 tūkst. kub. m., Komisijos suderintas Projektas tampa neefektyviu. Iš to padaryta išvada, kad 2010 – 2014 metų skirstymo veiklos investicijų programa neatitinka Gamtinių dujų įstatymo 4, 8 ir 13 straipsnių nuostatų, įpareigojančių dujų įmones veikti efektyviai, patikimai ir ekonomiškai. Atsižvelgdamas į Gamtinių dujų įstatymo 4 straipsnį, 13 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad Pažymoje atsakovo pateikti argumentai dėl pareigos vykdyti efektyvią veiklą yra pagrįsti tai numatančiomis teisės normomis. Veiklos efektyvumas yra vienas pagrindinių dujų skirstymo sistemų tvarkymo principų.
Pažymoje nurodytas rėmimasis anksčiau Komisijos priimtais aktais, įskaitant ir Komisijos 2010 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. O3-23, o tai leidžia atsižvelgti į šį nutarimą, vertinant Nutarime dėl investicijų programos pateiktą motyvaciją. Taip pat vertintina ir nuoroda į Komisijos 2008 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. O3-141, kuriuo buvo suderintas pakoreguotas investicijų projektas. Pažymėjo, jog Komisija, priimdama sprendimą dėl 2010 – 2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programos tvirtinimo, rėmėsi jos pačios 2010 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. O3-23, kuriuo buvo atsisakyta tvirtinti programą, bei tolesniu pareiškėjo elgesiu, vykdant tuo nutarimu paskirtus įpareigojimus. Komisija 2010 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. O3-23 nutarė nepritarti pareiškėjo pateiktai 2010 – 2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai ir pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti įmonės veiksmų planą, užtikrinantį efektyvų ir ekonomišką įmonės darbą ir dokumentus, reikalingus įmonės 2009 metų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimui. Toks nutarimas nebuvo skundžiamas, nors jo priėmimas pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes. Nurodė, jog vėlesniais dokumentais – 2010 m. balandžio 30 d. raštu Nr. SD10 ir 2010 m. birželio 11 d. raštu Nr. SD-110, pareiškėjas naujo plano nepateikė, todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti administracinio akto – Komisijos 2010 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. O3-23, pagrindu kilusias pasekmes. Pažymoje padaryta išvada, kad tokiu nutarimu nustatytą įpareigojimą dėl papildomų duomenų pateikimo pareiškėjas įvykdė netinkamai, nes nepateikė veiksmų plano, kuriame būtų numatytos efektyvios infrastruktūros naudojimo, naujų vartotojų prijungimo ir kitos priemonės, padėsiančios išspręsti didelės skirstymo kainos Druskininkų mieste problematiką. Pareiškėjas, atsakydamas į tokį įpareigojimą 2010 m. balandžio 30 d. raštu Nr. SD10 ir 2010 m. birželio 11 d. raštu Nr. SD-110 tik papildomai argumentavo savo ankstesnę poziciją. Pabrėžė, jog Nutarimas dėl investicijų programos ir Komisijos 2010 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. O3-23 iš esmės priimti tuo pačiu klausimu. Tuo tarpu esant galiojančiam administraciniam sprendimui ir nepasikeitus faktinėms aplinkybėms, pagal kurias buvo priimtas administracinis sprendimas, viešojo administravimo subjektas apskritai neturėjo pareigos priimti naujo administracinio sprendimo ir kitaip vertinti aplinkybių. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, pažymėjo, jog Komisijai 2010 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. O3-23 nepritarus pareiškėjo pateiktai 2010 – 2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai, konstatuota Komisijos valia nederinti investicijų programos, o tuo teisinis santykis dėl pareiškėjo 2009 m. spalio 7 d. raštu Nr. SD-9-211 ir vėlesniais raštais pateiktos investicijų programos derinimo pasibaigė. Tuo tarpu kitas sprendimas dėl investicijų programos derinimo gali būti priimtas tada, kai bus pateikta nauja investicijų programa. Pabrėžė, jog atsakovo reikalavimo pateikti papildomus duomenis pagrįstumą rodo ta aplinkybė, kad atlikdamas savo funkcijas jis pagal Energetikos įstatymo 3 straipsnį, 15 straipsnio 2 dalį, Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, vykdydamas dujų ūkio valstybinio reguliavimo funkciją, turi siekti efektyvaus dujų sektoriaus funkcionavimo.
Nurodė, jog, aptariant Komisijos sprendimo remtis veiklos neefektyvumo kriterijumi, vertinant pareiškėjo planuojamą ūkinę veiklą, pagrįstumą, pažymėtina išskirtinė pareiškėjo padėtis tarp kitų dujų įmonių. UAB „Druskininkų dujos“ nustatyta skirstymo kainos viršutinė riba beveik 10 kartų didesnė nei nustatyta AB „Lietuvos dujos“, ir daugiau nei 20 kartų didesnė nei nustatyta Josvainių įmonei. Pareiškėjo naudojamo skirstomojo dujotiekio apkrovimas beveik 40 kartų mažesnis nei UAB „Intergas“. Kadangi nei vienoje iš dujų įmonių nėra nors kiek panašių duomenų į tuos, kurie yra pareiškėjo įmonėje, tai turi lemti ir ypatingą Komisijos dėmesį pareiškėjo veiklos efektyvumo tyrimui. Pažymėjo, jog tai, kad nuo dujotiekio apkrovimo didėjimo priklauso dujų kainos mažėjimas, nėra ginčijama. Tuo tarpu pareiškėjo pateikti dokumentai, kuriais prašoma viršutinės skirstymo kainos padidinimo beveik tris kartus lemia išvadą, kad tokiu būdu planuodamas veiklą pareiškėjas nesiekia efektyviai vykdyti gamtinių dujų tiekimo Druskininkų mieste, kadangi pakelta dujų kaina taptų visiškai neadekvati tiekiamai paslaugai, dėl ko yra pagrindas kilti vartotojų poreikiui pakeisti dujas alternatyviais energijos šaltiniais. Nurodė, jog Komisija, nustatydama kainas, remiasi dujų įmonės pateiktais duomenimis apie įmonės veiklą. Tokia aplinkybė pati savaime rodo pareiškėjo investicijų programa siekiamo veiklos neefektyvumo. Pareiškėjo veiklos neefektyvumo vertinimas, atliekant papildomus tyrimus, šioje situacijoje nėra reikalingas, kadangi veiklos neefektyvumas yra akivaizdus iš pareiškėjo teikiamų paslaugų kainų palyginimo su kitų bendrovių kainomis bei iš pareiškėjo siekio nesiimti aktyvių priemonių naujiems vartotojams pritraukti, kas sumažintų paslaugos kainą ir padarytą ją prieinamesne didesnei daliai vartotojų.
Pažymėjo, jog pats pareiškėjas kreipėsi į Komisiją dėl ilgalaikės reguliuojamos veiklos 2006 – 2009 metų programos, kurioje buvo numatytas skirstomų dujų kiekio padidėjimas 1023,2 tūkst. m3, derinimo. Tuo tarpu Druskininkų savivaldybės priimti sprendimai ir kiti dokumentai – patvirtintas Specialusis, Strateginis planas, Techninis projektas, Druskininkų savivaldybės dujofikavimo socialinės 2008 – 2010 metų programa, yra dokumentai, rodantys savivaldybės siekius ir prioritetus tam tikros rūšies energijos naudojimui. Tokie dokumentai negali būti vertinami kaip įpareigojantys bendrovę, darantys spaudimą imtis ekonomiškai nepagrįstos veiklos. Pabrėžė, jog pareiškėjas vertinamas kaip atsakinga, profesionalia veikla užsiimanti įmonė, todėl jo argumentą dėl neteisėtos įtakos darymo, priimant pagrindinius veiklos sprendimus, laikė nepagrįstu. Nurodė, jog Druskininkų savivaldybės administracijos 2005 m. liepos 25 d. rašte bendrovė tik buvo prašoma parengti Specialųjį planą atitinkančią ilgalaikės veiklos programą, jokios sankcijos rašte nenumatytos. Pareiškėjas tos aplinkybės, kad Druskininkų savivaldybė ketino imtis bet kokių pareiškėjo veiklą apribojančių priemonių, neįrodinėjo. Konstatavo, jog pareiškėjas, priimdamas sprendimus dėl veiklos plėtros, turėjo pats atsakingai įvertinti daromus sprendimus, o jo teiginius dėl suklaidinimo laikė nepagrįstais.
Taip pat nurodė, kad aplinkybė dėl Komisijos vilkinimo nustatyti aukštesnes kainas neturi įtakos skundžiamiems sprendimams, nes nutarimų turinys rodo Komisijos valią nedidinti viršutinės kainos ribos. Ta aplinkybė, ar toks sprendimas būtų priimtas anksčiau, ar vėliau, negalėtų turėti esminės įtakos pareiškėjo turtinei padėčiai. Teigė, jog susirašinėjimas patvirtina, kad Komisijos nebūtų galima apkaltinti vilkinimu, kadangi ji, iš esmės galėdama priimti sprendimą ir pagal pirminiame pareiškėjo 2009 m. spalio 7 d. rašte Nr. SD-9-211 ir 2009 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. SD9-260/1 pateiktą medžiagą, toliau bendradarbiavo su pareiškėju, padėdama pareiškėjui atstovauti jo teises, pateikiant tinkamai parengtus pareiškėjo interesus atitinkančius dokumentus. Atsižvelgė į Metodikos 6 punktą ir pažymėjo, jog sprendimas dėl perdavimo, skirstymo kainų viršutinių ribų nustatymo priimamas ne vėliau kaip per 45 dienas, toks terminas skaičiuojamas nuo dokumentų pateikimo dienos. Byloje nustatytas gausus Komisijos susirašinėjimas su atsakovu ir nuolatiniai kreipimaisi dėl papildomų kainos nustatymui reikalingų dokumentų pateikimo patvirtino, kad pakankami dokumentai nebuvo pateikti. Teismas nepripažino, kad pareiškėjas įrodė teismui ar Komisijai, jog Druskininkų mieste nėra objektyvios galimybės prie gamtinių dujų tiekimo sistemos prijungti naujų vartotojų. Nurodė, jog nėra parengti skaičiavimai, kiek galimų vartotojų yra zonoje, kurioje galima dujofikacija, kaip kistų dujų kaina, prisijungus tokiems vartotojams, neištirta, kaip tokia perspektyva pakeistų dujotiekio apkrovimą, kiek naujų vartotojų imtų laikyti pareiškėjo paslaugos kainą priimtina. Pabrėžė, jog tokio įrodinėjimo naštos pusė pripažįstama pareiškėjui, kadangi atsakovo pozicija remiama įstatyminėmis nuostatomis – pareiga užtikrinti dujų tinklo naudojimo efektyvumą, bei objektyviu tas pačias paslaugas teikiančių bendrovių kainų palyginimu. Nurodė, jog iš UAB „Druskininkų dujos“ 2009 m. birželio 19 d. rašto Nr. SD 9-156 Komisijai matyti, kad Druskininkų savivaldybės nuolatinė statybos komisija 2009 m. birželio 17 d. suderino Specialiojo plano pakeitimus, pagal kuriuos miesto zona, kurioje yra ir sanatorija „Baltarusija“, mokymo centras „Dainava“ priskirti mišriai šildymo zonai. Taip pat nepagrįstu vertino pareiškėjo teiginį, kad Komisija neįvertino nuostolių, kilsiančių pareiškėjui dėl nutarimų priėmimo. Pabrėžė, jog besaikis kainos kėlimas, kai kaina jau ir dabar keliais kartais didesnė už kitų dujų įmonių kainą, gali privesti prie pareiškėjo veiklos pabaigos, nes vartotojai negali mokėti už paslaugą bet kiek, jei jie turi galimybę pasirinkti panašias paslaugas ir naudotis kitomis energijos rūšimis. Konstatavo, jog, tai, ar pareiškėjas turėtų didesnius nuostolius, patvirtinus investicijų programą ar jos nepatvirtinus, galima būtų įvertinti tik sudėtingo įmonės veiklos tyrimo metu.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A502-72/2009), padarė išvadą, kad teismas, spręsdamas dėl Komisijos nutarimų dėl viršutinės kainos ribos nustatymo pagrįstumo, Komisijos nutarimus gali panaikinti ar pakeisti tik tada, kai nustatoma aiški Komisijos klaida (1), Komisijos piktnaudžiavimas įgaliojimais (2) arba akivaizdus diskrecijos ribų peržengimas (3). Komisijos priimtų nutarimų teisėtumas turi būti vertinamas tik tokiu aspektu. Pabrėžė, jog kadangi Komisija Nutarimu dėl investicijų programos nutarė nederinti pareiškėjo pateiktos investicijų programos, šioje programoje numatyti duomenys pagal Energetikos įstatymo 11 straipsnio 3 dalį negalėjo būti įtraukti į pareiškėjo veiklos sąnaudas. Komisija, skaičiuodama viršutinę kainos ribą pagal Metodikos 9 punktą, turėjo pagrindą remtis Komisijos 2008 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. O3-141 suderintu Druskininkų miesto dujotiekio plėtros I etapo investicijų projektu, kadangi jokie šio projekto pakeitimai su Komisija nebuvo suderinti. Atsižvelgė į Metodikos 45 – 48 punktus, Tiekimo metodikos 33 – 36 punktus, pabrėžė, jog kadangi dujų tiekimo ir skirstymo kaina buvo skaičiuojama 2010 – 2014 metams, tai bazinio dujų kiekio skaičiavimui ir metinių bazinių sąnaudų skaičiavimui turėjo būti imami 2009 metų duomenys. Pažymoje nurodyta, kad planuojami transportuoti dujų kiekiai suskaičiuoti įvertinus UAB „Druskininkų dujos“ 2008 metų faktinius duomenis, 2009 metų prognozę ir įvertinus 2010 – 2014 metams Projekte numatytus transportuoti dujų kiekius. Remdamasi Metodikos 9 punktu, Komisija prie 2009 metų dujų kiekio papildomai pridėjo bazinio dujų kiekio padidėjimą, kuris turėjo būti pasiektas, įgyvendinant Projektą. Pabrėžė, jog Pažymoje bei Komisijos atsiliepime pateiktas nustatyto dujų kiekio nustatymo paaiškinimas negali būti pripažįstamas Komisijos diskrecijos pažeidimu ar aiškia klaida. Tokio sprendimo motyvai pateikti aiškiai ir suprantamai. Tuo tarpu prognozavimo teisingumo vertinimas nėra teismo prerogatyva, kadangi teismas negali pakeisti Komisijos, jai vykdant valstybinį energetikos ūkio reguliavimą. Be to, Pažymoje nurodyta, kad materialines ir joms prilygintas sąnaudas Komisijos Dujų skyrius skaičiavo, atsižvelgdamas į 2007, 2008 ir 2009 metų sąnaudas, efektyvumo reikalavimus ir Projekte suplanuotas sąnaudas, o tai atitinka Metodikos 46 punktą. Atsižvelgdamas į Metodikos 58 punktą, į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teismo diskrecijos Komisijos sprendimų dėl viršutinės kainos ribos nustatymo atžvilgiu, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl turto nuomos, išlaidų informavimui, transportui, darbo apmokėjimui, infliacijai, palūkanoms padengti, nurodė, jog dėl visų šių sąnaudų skaičiavimo atsakovas pateikė pagrindimą ir paaiškinimą, kodėl buvo pasirinktas toks sąnaudų skaičiavimo būdas. Pažymėjo, jog sąnaudas patalpų nuomai Komisijos Dujų skyrius suskaičiavo pagal 2007 metų duomenis ir tai pagrindė nuomos kainų mažėjimu Druskininkų mieste. Sąnaudos vartotojų informavimui nepridėtos dėl to, kad ankstesniais metais tokių sąnaudų bendrovė nerodė, be to, sąnaudų padengimui gali būti naudojami papildomai priskaičiuoti 44,1 tūkst. Lt sąnaudoms dėl investicijų. Bazinių metų darbo užmokesčio fondą atsakovas skaičiavo, įvertindamas darbo užmokesčio fondo didėjimą dėl Projekto įgyvendinimo 19,26 tūkst. Lt ir koreguodamas 2010 – 2014 metų darbo užmokesčio sąnaudas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gegužės mėnesį paskelbtu prognozuojamu vidutiniu darbo užmokesčio pokyčiu 2010 – 2013 metais. Tuo tarpu infliacijos įskaičiavimas nėra numatytas Metodikoje. Palūkanos neįskaičiuotos dėl to, kad bendrovė nenumatė investicijų iš skolintų lėšų, todėl pagrįstomis pripažintos tik Druskininkų miesto dujofikavimo I etapui ir apyvartinėms lėšoms reikalingas paskolos bei palūkanas. Padarė išvadą, jog nei vienas iš šių Komisijos pateiktų argumentų dėl sąnaudų skaičiavimo negali būti vertinamas kaip akivaizdi klaida, piktnaudžiavimas ar kompetencijos viršijimas, o Komisijos veikla atitinka Metodikos 57 punktą. Konstatavo, kad pareiškėjui nustatyta viršutinė kainos riba bei gausios Komisijos konsultacijos, sprendžiant pareiškėjo 2009 m. spalio 7 d. raštu Nr. SD-9-211 išdėstytą prašymą, rodo ypatingą Komisijos dėmesį pareiškėjui, bendradarbiavimą ir siekimą suderinti pareiškėjo veiklą su energetikos ūkį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 37–64), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą. Taip pat prašo priteisti iš Komisijos pareiškėjo naudai jo patirtas išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, taip pat atstovavimo išlaidas. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį ir neįvertino objektyvių priežasčių dėl transportuojamų gamtinių dujų kiekių mažėjimo. Pažymi, jog nutarimai, kurių priėmimą Komisija grindė pareiškėjo veiklos neefektyvumu, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Komisija nepagrįstai iš gamtinių dujų įmonių pareigos veikti efektyviai ir ekonomiškai kildina pareigą didinti transportuojamų dujų kiekius, nes remiasi neteisingomis prielaidomis ir vertina pareiškėjo finansinį pajėgumą, o ne ekonominį efektyvumą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Komisija nepateikė jokių įrodymų, objektyvių argumentų, pagrindžiančių jos poziciją, jog gamtinių dujų vartojimo augimas Druskininkų mieste yra realiai galimas. Sunkmečio sąlygomis gamtinių dujų vartojimas labai smarkiai sumažėjo, o įmonės veiklos efektyvumas negali būti vertinamas atsietai nuo faktinės situacijos. Be to, Komisija supainiojo du ūkio subjektų veiklos vertinimo kriterijus – ekonominį efektyvumą ir finansinį pajėgumą. Pabrėžia, jog pagal Įvertinimo aprašo 29 punktą Komisijos atliekamas vertinimas nėra susijęs su ekonominio efektyvumo analize, o vertinant finansinį pajėgumą analizuojami ne įmonės veiklos ekonominiai aspektai, bet metinės finansinės atskaitomybės duomenys. Teigia, jog Komisija nepateikė jokių įrodymų, kad atliko pareiškėjo ekonominio efektyvumo vertinimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nesiekia veikti efektyviai, nepaisant to, kad Komisija patvirtino, kad jo finansiniai pajėgumo rodikliai yra teigiami ir pareiškėjas nepažeidė licencijuojamos veiklos sąlygų. Teismas, pažeisdamas jam suteiktos kompetencijos ribas, padarydamas minėtą išvadą, rėmėsi per didelės kainos argumentu, taip pat jokiais skaičiavimais neparemta, paties suformuota pozicija, jog gamtinių dujų įmonė veikia neefektyviai vien todėl, kad jos paslaugų kainos yra didesnės nei kitų gamtinių dujų įmonių.
2. Nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas nepateikė veiksmų plano, užtikrinančio efektyvų ir ekonomišką įmonės darbą, todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti administracinio akto – Komisijos 2010 m. vasario 8 d. nutarimo Nr. O3-23, pagrindu kilusias pasekmes. Pabrėžia, jog jis įvykdė pareigą pateikti jo veiklos efektyvumą įrodančius dokumentus. Nurodo, jog tokiu nutarimu buvo pateikti du įpareigojimai – pateikti veiksmų planą, užtikrinantį efektyvų ir ekonomišką įmonės darbą, ir pateikti dokumentus, reikalingus įmonės 2009 metų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimui. Pareiškėjas antrąjį įpareigojimą įvykdė, o Komisija nepateikė jokio išaiškinimo, rekomendacijų, apibrėžiančių, ką Komisija laikytų tinkamu veiksmų plano pateikimu. Mano, kad pareigą pateikti jo veiklos efektyvumą užtikrinančius dokumentus jis įgyvendino, pateikdamas dokumentus finansinio pajėgumo įvertinimui. Teigia, jog pareiškėjo negalėjimas įgyvendinti įpareigojimo pateikti veiksmų planą, Komisijai atsisakant paaiškinti, kokio plano pateikimas Komisijai būtų tinkamas, negali būti vertinamas kaip įpareigojimo nevykdymas. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo reikalaujama įvykdyti tai, kas neįmanoma, nes iš Komisijos siekio veiklos efektyvumą tapatinti su transportuojamų gamtinių dujų kiekių didinimu, matyti, jog veiksmų planas reiškia būtent veiksmų, kuriais pareiškėjas padidintų gamtinių dujų vartojimo Druskininkų mieste apimtį, nurodymą.
3. Nepagrįsta skundžiamo teismo sprendimo išvada, jog Komisija nevilkino kainų nustatymo. Remdamasis Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 2 punktu, Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, 23 straipsnio 6 dalimi, pabrėžia, jog teisės aktai įtvirtina Komisijos pareigą laiku nustatyti kainas. Teigia, jog nuolatinis Komisijos atsisakymas nustatyti kainas, priešingai nei teigė teismas, buvo pagrįstas ne papildomų duomenų poreikiu bei bendradarbiavimu, o siekiu vilkinti realią situaciją Druskininkų mieste atitinkančių kainų nustatymą.
4. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad neturi galimybių prijungti naujų vartotojų, nepagrįsta. Pažymi, jog jo galimybės prijungti naujus vartotojus yra fakto klausimas, t. y. vartotojai, norintys prisijungti prie pareiškėjo gamtinių dujų sistemų, egzistuoja arba ne. Nagrinėjamoje byloje neturi būti remiamasi prielaidomis dėl gamtinių dujų poreikio bei situacija vertinama, atsižvelgiant į potencialius vartotojus. Teigia, jog iš esamų faktinių duomenų, akivaizdu, kad prie nutiesto dujotiekio vartotojai visiškai nesiekia prisijungti, o dėl Druskininkų mieste susiklosčiusios gamtinių dujų sektoriaus specifikos tiesiog nėra potencialių gamtinių dujų vartotojų, kurių prijungimas galėtų pateisinti Projekte numatytus lūkesčius.
5. Skundžiamame sprendime teismas neįvertino pareiškėjo skunde pateiktų objektyvių transportuojamų gamtinių dujų apimčių mažėjimą lemiančių priežasčių. Teigia, jog tiek skunde, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė aiškius įrodymais pagrįstus duomenis, kad Komisijos reikalauto vartotojų skaičiaus didinimo laikotarpiu iki 2008 metų vidurio nebuvo įmanoma įgyvendinti ir dėl vartotojų galios trūkumo. Pabrėžia, jog ne kartą kreipėsi į UAB „Intergas“ dėl suteikiamos gamtinių dujų vartojimo galios padidinimo, tačiau jo prašymai buvo ignoruojami.
6. Teismas, vertindamas Nutarimą dėl kainos, netinkamai išaiškino išorines Komisijos diskrecijos teisės, nustatant kainas, ribas bei netinkamai pritaikė ir išaiškino Energetikos įstatymo ir Metodikos nuostatas. Atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A415-2203/2006) ir pabrėžia, jog tai, kad atsakovas turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, kad teismas turi susilaikyti nuo atsakovo atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės. Teigia, jog nagrinėjamu atveju Komisija pažeidė Metodikos 45 punkto reikalavimus, nes, skaičiuodama kainą, turėjo vertinti būtent 2009 metų, o ne 2008 metų dujų kiekius, taip pat prognozuoti būsimų, o ne buvusių 5 metų dujų kiekius, taip pat Projekto sąnaudos turėjo būti įtrauktos į gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos apskaičiavimą. Pabrėžia, jog, atsižvelgiant į aiškius ir konkrečius Komisijos akivaizdžių klaidų bei teisės aktų pažeidimo atvejus, skaičiuojant transportuojamus gamtinių dujų kiekius ir materialines bei joms prilygintas sąnaudas, akivaizdu, kad Komisija pažeidė jai suteiktos diskrecijos teisės išorines ribas ir Energetikos įstatymo bei Metodikos nuostatas.
7. Pirmosios instancijos teismas neįvertino skunde pateiktų argumentų dėl nutarimų prieštaravimo Europos Sąjungos acquis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai gero administravimo praktikai bei konstitucinės teisės principams.
Atsakovas Komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 70–88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį bei neįvertino objektyvių priežasčių dėl transportuojamų gamtinių dujų kiekių mažėjimo. Atsižvelgia į Įvertinimo aprašo nuostatas ir pažymi, jog veiklos efektyvumą monopolinėje infrastruktūros įmonėje parodo teikiamos paslaugos kaina. Tuo tarpu derinant investicijų projektus, nustatomas jų efektyvumas, skaičiuojant projekto įgyvendinimo sąnaudas ir planuojamą transportuojamų dujų kiekio padidėjimą. Pažymi, jog palaiko teismo poziciją ir nesutinka su pareiškėjo kategorišku jo veiklos neefektyvumo neigimu. Teismo išvada, kad įmonė veiklą vykdo neefektyviai, padaryta atlikus nešališką tokios įmonės teikiamų paslaugų kainų palyginimą su kitų bendrovių kainomis, nėra Komisijos priimto administracinio akto ekonominio tikslingumo vertinimas. Teigia, jog pareiškėjo veiklos neefektyvumas įrodytas byloje pateiktais įrodymais ir argumentais.
2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė jo nurodytas objektyvias transportuojamų dujų kiekių kitimo priežastis. Atsižvelgia į Gamtinių dujų įstatymo 4, 8, 13 straipsnių, Energetikos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pabrėžia, jog Komisija negalėjo nustatyti viršutinių gamtinių dujų skirstymo kainų ir tiekimo kainų ribų pagal investicijų programą, kuri nėra pagrįsta, todėl turėjo vadovautis jau su Komisija suderintu Projektu, ką ir padarė, priimdama Nutarimą dėl kainos. Kainų viršutinės ribos skaičiavimai šiuo atveju buvo pagrįsti paties pareiškėjo Komisijai pateiktais duomenimis. Tuo tarpu 2008 metų duomenys buvo panaudoti, siekiant suskaičiuoti ir įvertinti, kokia Projekto dalis, didinant dujų kiekius, buvo atlikta 2009 metais. Teigia, jog iš kitos Pažymoje užfiksuotos informacijos ir pateiktų skaičiavimų matyti, kad Komisija, skaičiuodama kainas, vertino paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, dujų kiekius, kaip to reikalauja Metodika.
3. Nesutinka su teiginiu, kad vilkino nustatyti kainas. Pabrėžia, jog tokį teiginį akivaizdžiai paneigia daugybė Komisijos raštų, adresuotų pareiškėjui, patvirtinančių, kad skundžiamų nutarimų priėmimo procesas užtruko, siekiant surinkti visus reikalingus duomenis ir informaciją, objektyviai įvertinti situaciją. Be to, nutarimų priėmimas užtruko ir dėl paties pareiškėjo kaltės, nes jis nesugebėjo tinkamai ir laiku pateikti Komisijai prašomos informacijos.
4. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A502-45/2009, I5-12/2007, I444-12/2007), nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad teismas, vertindamas Nutarimą dėl kainos, netinkamai išaiškino išorinės diskrecijos ribas bei netinkamai pritaikė ir išaiškino Energetikos įstatymo ir Metodikos nuostatas. Pabrėžia, jog Komisijos Dujų skyrius, nustatant dujų skirstymo kainos viršutinę ribą, rėmėsi 2009 metų faktiniais kiekiais ir nepažeidė Metodikos 45 punkto reikalavimų. Atsižvelgia į Metodikos 53.1 punktą ir nurodo, jog 2009 metais jau buvo dalinai įgyvendintas Projekto I etapas ir 2009 metų sąnaudose jau buvo dalis sąnaudų dėl Projekto įgyvendinimo, todėl skaičiuojant bazinius duomenis be investicijų, buvo vadovaujamasi ankstesnių metų duomenimis.
5. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 86 straipsnio 1, 2 dalimis, 87 straipsnio 4 dalies 2 – 4 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A525-1626/2010), pabrėžia, jog niekur nėra įtvirtintas griežtas įpareigojimas bylą nagrinėjančiam teismui visais atvejais pasisakyti dėl visų ginčo šalių pateiktų argumentų bei teiginių. Teismui suteikta diskrecija pačiam spręsti, kuriuos šalių pateiktus duomenis bei informaciją pripažinti svarbiais, tiriant bylos medžiagą, bei kuriais yra grindžiamas teismo sprendimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 117–120) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai suteikia Komisijai teisę bei pareigą nustatyti gamtinių dujų kainą, įvertinant visas aplinkybes, taip siekiant apsaugoti vartotojus nuo nepagrįstų kainų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. O3-158, kuriuo nutarta nepritarti UAB „Druskininkų dujos“ pateiktai 2010 – 2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai, o bendrovė įpareigota per 1 mėnesį nuo sprendimo priėmimo nurodyti priemones, kurių ji planuoja imtis, kad užtikrintų efektyvų licencijuojamos veiklos vykdymą. Taip pat pareiškėjas ginčija Komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. O3-157, kuriuo UAB „Druskininkų dujos“ nutarta nustatyti gamtinių dujų skirstymo kainų viršutinę ribą 2010 – 2014 metų reguliavimo periodui – 1383,3 Lt/tūkst. m3 (be pridėtinės vertės mokesčio) ir koreguotą gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą – 134,92 Lt/tūkst. m3 (be pridėtinės vertės mokesčio).
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibrėždamas teismo atliekamo Komisijos atliktų skaičiavimų vertinimo apimtį, yra nurodęs (byla Nr. A502-72/2009), kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi teismas negali visiškai pakeisti Komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (byla Nr. A7-2203/2006).
Todėl ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, apsiribos vertinimu, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas pasirinkimas. Tokiu būdu teismas nevertins su ginčijamais Komisijos nutarimais susijusių ekonominių aspektų ir juos priimant vertintų ekonominės prigimties argumentų.
Kadangi byloje ginčijami du Komisijos skirtingais klausimais priimti nutarimai, teisėjų kolegija dėl kiekvienų iš jų pasisakys atskirai.
Dėl Nutarimo dėl kainos teisėtumo ir pagrįstumo
Pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimo dėl kainos, teigia, jog jis neatitinka motyvuotumo reikalavimų, kaina apskaičiuota, nesilaikant Metodikos ir kitų teisės aktų nuostatų.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas.
Pažymėtina, jog ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo nutarimo turinį, konstatuoja, jog jame nėra pateikti šio akto priėmimo motyvai. Be to, jame pateikiamos nuorodos tik į kainų viršutinių ribų nustatymą reglamentuojančius teisės aktus bei minimas pareiškėjo kreipimasis dėl kainų viršutinių ribų nustatymo, tačiau nenurodomi kiti Komisijos priimti dokumentai, kuriuose būtų išdėstyti šio nutarimo priėmimo motyvai. Tokie dokumentai nėra nurodyti ir Komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. viešojo posėdžio protokole Nr. O2-22 (t. III, b.l. 104–112). Todėl iš esmės sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog ginčijamas nutarimas negali būti vertinamas kaip pakankamai motyvuotas, o tokia išvada iš esmės sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą individualų administracinį aktą.
Byloje yra pateikta Komisijos Dujų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 3 d. pažyma „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010-2014 metams nustatymo ir tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo“ (toliau – ir Pažyma) (t. I, b.l. 113–122). Tačiau net ir tuo atveju, jeigu galėtų būti daroma prielaida, kad Nutarimo dėl kainos motyvai yra išdėstyti šioje Pažymoje, ginčijamas aktas negalėtų būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojusios Gamtinių dujų įstatymo redakcijos 23 straipsnio 3 dalis įtvirtino Komisijos pareigą parengti ir patvirtinti dujų perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo, tiekimo, prijungimo (buitiniams vartotojams), sistemos balansavimo kainų nustatymo metodikas. Šiuo pagrindu buvo priimta Metodika, kuria turėjo būti vadovaujamasi, skaičiuojant gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutines ribas, jas koreguojant.
Ginčo išsprendimui aktualios Metodikos redakcijos 45 punktas nustatė, jog dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimuose bazinis dujų kiekis nustatomas, įvertinant dujų įmonės paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, dujų kiekius ir jų prognozę penkeriems metams bei priežastis, lėmusias dujų kiekio pasikeitimus. Kiekių pasikeitimas dėl dujų įmonės ilgalaikėje veiklos programoje numatytų investicijų turi būti nurodomas atskirai.
Iš nurodytos nuostatos matyti, jog, apskaičiuojant bazinį dujų kiekį, turi būti vertinami būtent metų, einančių prieš reguliavimo periodą, dujų kiekiai. Tačiau Pažymoje aiškiai nurodyta, jog, apskaičiuojant transportuojamų dujų kiekį, vertinti pareiškėjo 2008 metų faktiniai duomenys, 2009 metų prognozė ir 2010 – 2014 metų Projekte numatyti transportuoti dujų kiekiai. Nors toliau Pažymoje jau nurodoma, kad remtasi faktiniu 2009 metais paskirstytu dujų kiekiu, tačiau to nepatvirtina toliau lentelėje pateikti duomenys bei jau minėti anksčiau nurodyti kriterijai, kuriais buvo remtasi.
Remiantis Metodikos 46 punktu, Komisija nustato metines bazines sąnaudas, remdamasi paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, dujų įmonės atitinkamos veiklos sąnaudomis ir jų prognoze penkeriems metams. Taigi teisės aktai įtvirtina Komisijos pareigą, nustatant metines bazines sąnaudas, remtis būtent paskutinių metų veiklos sąnaudomis ir jų prognoze.
Metodikos 53 punkte atitinkamai numatyta, jog materialinės ir joms prilygintos sąnaudos skaičiuojamos, remiantis paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, sąnaudomis ir jų prognoze penkeriems metams, kuri sudaroma, atsižvelgus į dujų įmonės ilgalaikės veiklos programą (53.1 p.), o sąnaudos darbui apmokėti skaičiuojamos paskutinių metų, einančių prieš reguliavimo periodą, Komisijos nustatytas sąnaudas koreguojant Finansų ministerijos skelbiamu prognozuojamu vidutiniu darbo užmokesčio pokyčiu bei planuojamu darbuotojų skaičiaus pasikeitimu dėl dujų įmonės ilgalaikėje veiklos programoje numatytų priemonių bei teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo (53.2 p.). Pagal Metodikos 59 punktą, koreguojant kainų viršutines ribas, dujų įmonės duomenis pateikia už paskutinius metus, einančius prieš tuos metus, kuriems yra koreguojama kainų viršutinė riba, ir tuos metus, kuriems yra koreguojama kainų viršutinė riba.
Pažymoje nurodyta, jog Dujų skyrius materialines ir joms prilygintas sąnaudas skaičiavo, atsižvelgdamas į 2007, 2008 ir 2009 metų sąnaudas, efektyvumo reikalavimus ir Projekte suplanuotas sąnaudas. Komisija atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, jog, pavyzdžiui, sąnaudas patalpų nuomai Dujų skyrius suskaičiavo tokias pačias, kokios buvo 2007 metais.
Nagrinėjamu atveju nei ginčijamame nutarime, nei Komisijos posėdžio protokole, nei Pažymoje nenurodyti teisės aktai, kurių pagrindu Komisija turėjo teisę nukrypti nuo teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų ir, nustatydama kainų viršutines ribas, remtis ne metų, einančių prieš reguliavimo periodą, duomenimis, bet ankstesnių metų duomenimis.
Sutiktina su atsakovo argumentu, jog teisės aktai pareiškėjui nustato efektyvios veiklos reikalavimą, kaip vieną iš pagrindinių veiklos principų. Tačiau kartu pažymėtina, jog tiek Metodika, tiek ir kiti teisės aktai, remiantis kuriais atliekamas viršutinių kainų ribų nustatymas ir koregavimas, nenumato galimybės nukrypti nuo skaičiavimo metodikos ir skaičiuoti bazinius dydžius kitaip nei numatyta, vien remiantis neefektyvios veiklos argumentu. Atsakovas nepateikė konkrečių argumentų, kurie paneigtų nurodytą teismo išvadą, taip pat nenurodė teisės aktų nuostatų, kuriomis remiantis skaičiavimai šiuo atveju galėjo būti atliekami Komisijos pasirinktu būdu.
Todėl atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad ginčijamas nutarimas negali būti vertinamas kaip tinkamai motyvuotas, konstatuotina, jog yra pagrindas panaikinti ginčijamą Komisijos nutarimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Komisija, įgyvendindama jos kompetencijai priskirtas funkcijas, netinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų, todėl jos priimtas individualus administracinis aktas naikintinas. Kadangi byloje nustatytas pagrindas panaikinti Nutarimą dėl kainos, papildomai dėl kitų šalių pateiktų argumentų nepasisakytina.
Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Komisiją per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti pagrįstą gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinę ribą 2010 – 2014 metams bei atlikti tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimą. Pažymėtina, jog teismui nesuteikta teisė kištis į viešojo administravimo subjekto veiklą, nurodant, kokius veiksmus ir kokiais terminais pastarasis turėtų atlikti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog, patenkinus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl nutarimo panaikinimo, yra tik pagrindas įpareigoti Komisiją iš naujo svarstyti klausimą dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010 – 2014 metams bei tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo.
Dėl Nutarimo dėl investicijos programos teisėtumo ir pagrįstumo
Šiuo nutarimu Komisija nutarė nepritarti UAB „Druskininkų dujos“ pateiktai 2010 – 2014 metų dujų skirstymo veiklos investicijų programai ir įpareigojo pareiškėją atlikti atitinkamus veiksmus, susijusius su priemonių plano parengimu.
Byloje yra pateiktas Komisijos 2010 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. O3-23 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ veiklos“ nuorašas (t. I, b.l. 72–77). Komisija šiuo nutarimu nepritarė UAB „Druskininkų dujos“ pateiktai 2010 – 2014 metų gamtinių dujų skirstymo veiklos investicijų programai, įpareigojo pareiškėją pateikti įmonės veiksmų planą, kitus dokumentus bei atidėjo klausimo dėl UAB „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010 – 2014 metams nustatymo ir tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo svarstymą, kol pareiškėjas pateiks prašomus dokumentus. Kitaip tariant, būtent šiuo nutarimu Komisija atsisakė derinti pareiškėjo investicijų programą.
Bylos duomenimis Komisijos 2010 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. O3-23 yra nenuginčytas, nepakeistas ir galiojantis. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog būtent šiuo nutarimu Komisija atsisakė derinti pareiškėjo investicijų projektą, o šio nutarimo neginčijus ir pareiškėjui atitinkamai nepateikus koreguoto investicijų projekto, nebuvo pagrindo iš naujo svarstyti investicijų projekto derinimo klausimą. Be to, net ir svarstant pritarimo šiam projektui klausimą, jam negalėjo būti pritarta, kadangi jau galiojo Komisijos nutarimas, kuriuo šiam projektui atsisakyta pritarti.
Įvertinus ginčijamą Nutarimą dėl investicijų programos, sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad jame nėra pateikti sprendimo motyvai ir nuorodos į kitus Komisijos priimtus aktus, kuriuose tokie motyvai būtų išdėstyti. Tačiau vien šiuo pagrindu pareiškėjo prašymas dėl Nutarimo dėl investicijų programos panaikinimo nagrinėjamu atveju negalėtų būti tenkinimas, kadangi net ir panaikinus ginčijamą nutarimą dėl jo nemotyvuotumo, liktų galioti Komisijos 2010 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. O3-23, kuriuo atsisakyta pritarti pareiškėjo investicijų programai. Pastarasis nutarimas nėra šios bylos ginčo dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismas jo atskirai nevertins ir dėl jo papildomai nepasisakys.
Konstatuotina, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Nutarimo dėl investicijų programos panaikinimo, esant kitam galiojančiam nutarimui, kuriuo atsisakyta pritarti šiai programai, negali būti tenkinamas, nes net patenkinus tokį reikalavimą, negalėtų būti apgintos galimai pažeistos pareiškėjo teisės.
Pareiškėjas skundu taip pat prašė įpareigoti Komisiją per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti UAB „Druskininkų dujos“ 2010 – 2014 metų investicijų programos derinimo klausimą. Kadangi toks skundo reikalavimas yra neatsiejamai susijęs su skundo reikalavimu dėl Nutarimo dėl investicijų programos panaikinimo, pastarojo skundu reikalavimo nepatenkinus, atmestinas ir reikalavimas dėl Komisijos įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl jo sprendimas keistinas, o pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies – pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl kainų tenkintina ir Komisija įpareigotina iš naujo svarstyti klausimą dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010 – 2014 metams nustatymo bei tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo, o likusi pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 03-157 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų dujos“ gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010-2014 metams nustatymo ir tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo“ ir įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją iš naujo svarstyti klausimą dėl gamtinių dujų skirstymo kainos viršutinės ribos 2010 – 2014 metams nustatymo bei tiekimo kainos viršutinės ribos koregavimo. Likusi pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.“
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Antanas Ablingis Laimutis Alechnavičius Roma Sabina Alimienė |