Civilinė
byla Nr. 3K-3-548/2009
Procesinio
sprendimo kategorija 30.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. birželio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai,
atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dalyvaujant tretiesiems asmenims
Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai,
AB „Miestprojektas“, D. Š., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,
pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. Š., D. Š., Kauno miesto
savivaldybei, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, AB
„Miestprojektas“ dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
sprendžiamas klausimas dėl teisės privatizuoti butą įgyvendinimo pasibaigus
Butų privatizavimo įstatymo galiojimui.
Ieškovas V. Š.
prašė pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo
(privatizavimo) sutartį galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Jis
nurodė, kad yra įvykdęs visas buto privatizavimo sąlygas, sumokėjęs už butą
nustatytą kainą, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis notarine tvarka neįforminta
ir neįregistruota nekilnojamojo turto registre.
Atsakovė
Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė
nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, esantis (duomenys
neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai nuosavybės teise. Atsikirsdama
į ieškinį, atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines
pasekmes.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų
esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovo
ieškinį patenkino, atnaujino ieškinio senaties terminą ir pripažino buto,
esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį su V. Š.
galiojančia, taip pat patenkino atsakovės pareiškimą ir nustatė juridinę
reikšmę turintį faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini),
nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.
Dėl
pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ginčijamas butas
priklauso nuosavybės teise Lietuvos Respublikai. Teismas pripažino įrodytu, kad namas, esantis (duomenys
neskelbtini), buvo sukurtas būtent kaip valstybinė nuosavybė. Teismas
nurodė, kad atsakovės prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas
sudarys pagrindą teisingai apibrėžti buto, esančio (duomenys neskelbtini),
teisinį režimą, tuo tarpu jo nenustačius nebūtų
aiškios ginčo dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo šalys, tai
užkirstų kelią teisingai išspręsti kilusį ginčą.
Dėl ieškinio. Teismas
nustatė, kad 1991 m. sausio 23 d. nuomos sutarties
pagrindu Valstybinis projektavimo institutas „Miestprojektas“ (toliau – VPI „Miestprojektas“)
išnuomojo ieškovui 1 kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuomos
sutarties 2.4 punkte buvo įtvirtinta sąlyga, kad ieškovas, įsigaliojus Lietuvos
Respublikoje atitinkamiems valstybinio turto privatizavimo įstatymams, įsigis
šį butą nuosavybėn. Tuo metu butas priklausė Kauno miesto valdybai, o VPI
„Miestprojektas“, vadovaujantis 1964 m. CK 99 straipsniu, jį valdė, naudojo bei
disponavo juo turto patikėjimo teisėmis (butas buvo įtrauktas į įmonės balansą).
Teismas nustatė, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą ieškovas buvo tinkamas
privatizavimo teisės įgyvendinimo subjektas, o ginčijamas butas buvo ir yra
gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas, dėl šių aplinkybių
ginčo nėra. Ieškovas pasinaudojo teise privatizuoti butą atlikdamas šiai teisei
įgyti būtinus veiksmus, kurių pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovės
santykiai dėl ginčijamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5,
10, 11 ir kiti straipsniai): ieškovas 1991 m. gruodžio 6 d.
raštišku prašymu kreipėsi į VPI „Miestprojektas“, prašydamas parduoti jo
nuomojamą butą; VPI „Miestprojektas“ 1991 m. gruodžio 11 d.
bei 1991 m. gruodžio 20 d. pranešimais informavo ieškovą
apie ketinamo įsigyti buto kainą bei mokėjimo būdus; 1991 m. gruodžio 31 d.
VPI „Miestprojektas“ ir ieškovas sudarė Buto įkainojimo aktą Nr. 21,
kuriuo buvo patvirtinta buto kaina ir jos mokėjimo tvarka; VPI „Miestprojektas“
nustatė, o ieškovas patvirtino, kad buto kaina yra 13 799 rubliai
(grynaisiais – 1683 rubliai, investiciniais čekiais – 12 116 rublių); 1991 m. gruodžio 31 m.
ieškovas sumokėjo VPI „Miestprojektas“ 1683 rublius grynaisiais, o 1992 m. kovo 5 d.
iš savo investicinės sąskaitos nebalansinės dalies nurašė Kauno miesto butų
privatizavimo tarnybai likusią sumą, perskaičiuotą litais, – 30,71 Lt. 1992 m. vasario 7 d.
Valstybinis respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras (šiuo
metu – VĮ Registrų centras) išdavė ieškovui buto techninės apskaitos bylą.
Kauno miesto valdyba ieškovui 1992 m. gegužės 25 d. išdavė
orderį Nr. 225, kurio pagrindu jam suteikta teisė apsigyventi bute,
esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad taip Kauno
miesto valdyba patvirtino ieškovo teisę butą privatizuoti. Ieškovo teismui
pateiktas jo, kaip privatizuojamo buto nuomininko, ir jo šeimos narių
susitarimo nuorašas patvirtina, kad ieškovas yra įvykdęs ir šią esminę buto
privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlygą (Butų privatizavimo
įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nustatė, kad Kauno miesto mero
1992 m. gruodžio 3 d. potvarkio pagrindu buvo įregistruota
5-oji butų savininkų bendrija, kuriai VPI „Miestprojektas“ perdavė gyvenamąjį
namą (duomenys neskelbtini), t. y. Kauno miesto valdyba perdavė
bendrijai namą eksploatuoti, tačiau buto pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu
nesudarė. 1993 m. kovo 1 d. buvo priimtas sprendimas
likviduoti VPI „Miestprojektas“, 1993 m. rugpjūčio 13 d. ši
įmonė buvo išregistruota iš registro. Iš nustatytų aplinkybių teismas padarė
išvadą, kad ieškovas ir VPI „Miestprojektas“ susitarė dėl buto
pirkimo–pardavimo sąlygų, o ieškovas jas visiškai įvykdė. Iš atsakovės
pozicijos byloje teismas nustatė, kad ji ginčijamo buto pirkimo–pardavimo
sandorio nepripažįsta ir atsisako jį sudaryti. Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį,
jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas
notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka,
tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti
sandorį galiojančiu. Teismas nurodė, kad ieškovui išduotas orderis nepatvirtina
orderio turėtojo ir subjekto, išdavusio orderį, sudarytos nuomos sutarties, nes
1992 m. gegužės 25 d. orderį išdavusiai Kauno miesto
valdybai (savivaldybei) butas nuosavybės teise niekada nepriklausė (buvo
valstybės nuosavybė), todėl savivaldybė negalėjo ir negali būti šio buto
nuomotoja. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad orderį išdavęs asmuo per visą
nurodytą laikotarpį nė karto nesikreipė į ieškovą dėl tokios nuomos sutarties
sudarymo.
Dėl
ieškinio senaties. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas
praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgdamas į ieškovo nurodytas ir
įrodymais pagrįstas aplinkybes (visišką atsiskaitymą už butą, sąžiningą buto
valdymą, buvimą bendrijos nariu, įsitikinimą, kad, atlikus visus pirmiau
nurodytus veiksmus, jis esąs teisėtas buto savininkas), taip pat į tai, kad privatizavimo
procesas Lietuvos Respublikoje buvo vykdomas pirmą kartą, siekiantys butus
privatizuoti piliečiai anksčiau nebuvo susidūrę nei su privatizavimo procesu,
nei su jį reglamentuojančiais norminiais aktais, kurie nurodytu laikotarpiu
buvo dažnai keičiami, teismas konstatavo, jog ieškovas galėjo sąžiningai klysti
dėl buto priklausymo jam nuosavybės teise. Teismas nustatė, kad ieškovas, 2005
metų balandžio mėnesį sužinojęs, jog butas neįregistruotas kaip jo nuosavybė,
savo teises gynė aktyviai – ne kartą kreipėsi tiek į Kauno miesto savivaldybės
administraciją, tiek pakartotinai į VĮ Registrų centrą, o ginčo neišsprendus
įstatymų nustatyta tvarka – į teismą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas
sprendė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių,
todėl yra atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
Teismas taip
pat pažymėjo, kad iš nustatytų aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog ieškovas,
kaip asmuo, siekiantis privatizuoti butą, visą nurodytą laikotarpį elgėsi
sąžiningai. Tuo tarpu atsakovė ir trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė
nevykdė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo
įstatymo 81 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, kad valstybės turtas turi būti
valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos,
efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Šie principai reiškia,
kad turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, jis
taip pat turi būti tausojamas ir racionaliai tvarkomas. Nei atsakovė, nei trečiasis
asmuo Kauno miesto savivaldybė, nei joms pavaldžios institucijos daugiau kaip
keturiolika metų ginčijamu butu visiškai nesirūpino ir nesidomėjo, nesiėmė
jokių veiksmų, kad šis būtų tinkamai įregistruotas nekilnojamojo turto registre.
Dėl to nagrinėjamu atveju ieškinio tenkinimas, teismo nuomone, visiškai
atitinka ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingumo ir sąžiningumo
principus.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos
Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą,
2009 m. birželio 3 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės
teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria
patenkintas patikslinto ieškinio reikalavimas ir atnaujintas ieškinio senaties
terminas, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį
atmetė.
Teisėjų kolegija nurodė,
kad sandoriui pripažinti galiojančiu teismo tvarka pagal CK 1.93 straipsnio 4
dalį būtinos visos šios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio
šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia
įforminti sandorį notarine tvarka. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad atsakovė vengė užbaigti privatizavimo procedūrą
ir sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį. Byloje nustatyta, kad gyvenamoji patalpa
galėjo būti privatizavimo objektas, ieškovas turėjo teisę privatizuoti ją pagal
Butų privatizavimo įstatymą (apsigyveno teisėtai nuomos sutarties pagrindu), ieškovas
išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise (pateikė prašymą leisti privatizuoti
patalpas, sumokėjo pinigus), tačiau neatliko veiksmų ginčijamo buto nuosavybės
teisei įgyti – notarine tvarka nesudarė buto pirkimo–pardavimo sutarties ir neįregistravo
nekilnojamojo turto registre. Byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos
nuomone, patvirtina ir tai, kad sutartis nebuvo sudaryta ir įforminta notarine
tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai padaryti, bet dėl paties ieškovo neveikimo,
nesiekiant įgyvendinti teisės įsigyti ginčo butą nuosavybėn. Dėl to vien ta aplinkybė,
kad ieškovas 1992 metais sumokėjo pagal Butų privatizavimo įstatymą
apskaičiuotas įmokas už nurodytą butą, negali būti vertinama kaip sutarties
sudarymas, nes šalys nesusitarė dėl kitų esminių ginčo buto privatizavimo
(pirkimo–pardavimo) sutarties sąlygų. Be to, teisėjų kolegija nenustatė svarbių
priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti (teisėjų kolegija
konstatavo, kad terminas praleistas, nes apmokėjimo už butą procedūra užbaigta
1992 m. kovo 5 d., o ieškovas į teismą kreipėsi 2008 m. spalio 7 d.).
Ieškovo motyvus, kad jis buvo įsitikinęs, jog visiškai įvykdė buto
privatizavimo procedūrą ir valdo ginčo butą nuosavybės teise, dėl to nesirūpino
sutarties įforminimu notarine tvarka, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia
rašytiniai įrodymai ir ieškovo paaiškinimas byloje: VPI „Miestprojektas“
pranešimuose ieškovui buvo išaiškinta teisė privatizuoti butą, nurodant įmokų
už butą sumokėjimo bei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo eiliškumo tvarką; buto
techninės apskaitos byloje, kurią turėjo ieškovas, nėra duomenų apie pirkimo–pardavimo
sutarties registraciją ir turto savininką; teismo posėdyje apklaustas ieškovas
patvirtino, kad buvo sudaroma viso namo butų notarinė sutartis, tačiau ieškovas
tuo metu buvo išvykęs, jis butu pradėjo domėtis 2005 metais. Teisėjų kolegija
padarė išvadą, kad ieškovas dėl savo paties neveiklumo neįgyvendino teisės privatizuoti
butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu. Teisėjų kolegija
nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą
reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus Butų
privatizavimo įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta
pagal šį įstatymą, jo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-189/2006; 2007 m. birželio 5 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje T. B. v. Klaipėdos miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-224/2007). Teisiniam santykiui dėl buto
privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, reikalinga vadinamoji
juridinių faktų sudėtis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje tokių
faktų sudėtis nenustatyta, dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista
ieškovo teisė, įgyta pagal Butų privatizavimo įstatymą šio galiojimo metu, kuri
turi būti ginama teismo tvarka. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms,
kai ieškovas nesiekė sudaryti buto pirkimo–pardavimo sandorio ir įforminti jo
notarine tvarka, o kita sandorio šalis to nevengė, nėra pagrindo pripažinti
ieškovo įvardyto sandorio galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes nėra
teisinių šios normos taikymo sąlygų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas V. Š. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą
panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo
2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta
notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai padaryti, bet dėl paties
kasatoriaus neveikimo, todėl vien pinigų sumokėjimas negali būti vertinamas
kaip sutarties sudarymas, yra nepagrįsta. Byloje nustatyti visi pagal įstatymus
atlikti veiksmai butui privatizuoti: kasatoriaus kreipimasis dėl buto
pardavimo, buto įkainojimo akto sudarymas, kainos sumokėjimas, buto techninės
apskaitos bylos kasatoriui išdavimas. Kasatorius buvo įsitikinęs, kad, visiškai
sumokėjęs už butą ir įvykdęs pirmiau nurodytus veiksmus, jis pagal Butų
privatizavimo įstatymą tapo visateisiu buto savininku ir butas yra
įregistruotas jo nuosavybėn. Be to, byloje yra pateiktas kasatoriaus, kaip privatizuojamo
buto nuomininko, ir jo šeimos narių susitarimas dėl buto pirkimo, kuris yra
būtina buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Taigi
kasatorius įgijo subjektinę teisę, galiojant Butų privatizavimo įstatymui,
privatizuoti ginčijamą butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje I. M. v. Palangos miesto savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-395/2008). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą
išvadą, kad kasatorius bei valstybinis projektavimo institutas „Miestprojektas“
susitarė dėl buto pirkimo–pardavimo sąlygų, kurias kasatorius visiškai įvykdė.
2. Tai, kad
buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka, negali būti
pagrindas atmesti ieškinį, nes jis pareikštas CK 1.93 straipsnio 4 dalies,
kurioje reglamentuojami atvejai, kai sandoriai notarine tvarka neįforminti,
pagrindu.
3. Apeliacinės
instancijos teismo argumentas dėl paties kasatoriaus neveiklumo nepagrįstas
bylos aplinkybėmis. Byloje nustatyta, kad apie tai, jog buto registracija iš
viso neatlikta, kasatorius pirmą kartą sužinojo gavęs atsakymą iš VĮ Registrų
centro tik 2005 m. balandžio 4 d. ir po to ne kartą
kreipėsi dėl informacijos tiek į VĮ Registrų centrą, tiek į Kauno miesto
savivaldybės administraciją, tačiau šių institucijų atsakymuose buto tik
pažymima, kad Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė į ginčijamą butą
neįregistruota. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti įrodymai, šalys jų
neginčija. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad privatizavimo
procesas Lietuvoje buvo vykdomas pirmą kartą, privatizavimą reglamentuojantys
teisės aktai buvo dažnai keičiami, kasatorius, atlikęs pirmiau nurodytus buto
privatizavimo veiksmus (visiškai sumokėjęs už butą, gavęs orderį, suteikiantį
teisę gyventi bute, buto techninės apskaitos bylą, tapęs gyvenamojo namo butų
savininkų bendrijos nariu, daugiau kaip keturiolika metų gyvendamas bute ir
mokėdamas komunalinius mokesčius), galėjo sąžiningai klysti dėl šio buto
priklausymo jam nuosavybės teise. 2005 metais sužinojęs, kad butas
neįregistruotas kaip jo nuosavybė, kasatorius savo teises gynė aktyviai, todėl
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis dėl savo paties neveiklumo
neįgyvendino teisės privatizuoti butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo
laikotarpiu, nepagrįsta. Pirmiau išdėstyti faktai patvirtina pirmosios
instancijos teismo sprendimo dėl ieškinio senaties atnaujinimo pagrįstumą.
4. Kasatorius
su šeima, kurioje trys nepilnamečiai vaikai, turi šį vienintelį butą, laikytiną
šeimos turtu. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, patvirtinančias
kasatoriaus sąžiningą elgesį, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas
ieškinį, pagrįstai vadovavosi teisingumo ir sąžiningumo principais.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d.
sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su
kasaciniu skundu argumentai:
1. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotą praktiką reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas privatizavimo
sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, bylos
Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus
miesto savivaldybės taryba, bylos
Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybės
taryba, bylos Nr. 3K-3-261/2006). Teismai nustatė, kad gyvenamoji
patalpa galėjo būti privatizavimo objektas, kasatorius turėjo teisę ją
privatizuoti, tačiau neatliko veiksmų buto nuosavybės teisei įgyti – notarine
tvarka nesudarė buto pirkimo–pardavimo sutarties ir neįregistravo nekilnojamojo
turto registre; be to, sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka ne dėl
atsakovės vengimo tai padaryti, bet dėl paties kasatoriaus neveikimo. Teismas
pagrįstai sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog kasatorius 1992 metais sumokėjo
įmokas už butą, negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas, nes šalys
nesutarė dėl kitų esminių ginčijamo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo)
sutarties sąlygų. Kasatoriaus teiginius, kad jis buvo įsitikinęs, jog visiškai
įvykdė buto privatizavimo procedūrą ir valdo butą nuosavybės teise, apeliacinės
instancijos teismo nuomone, paneigia bylos aplinkybės: VPI „Miestprojektas“
pranešimuose kasatoriui buvo išaiškinta teisė privatizuoti butą ir įmokų
sumokėjimo bei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo eiliškumo tvarka, buto
techninės apskaitos byloje nėra duomenų apie pirkimo–pardavimo sutarties
registraciją ir turto savininką, be to, kasatorius teismo posėdyje patvirtino,
kad tuo metu, kai buvo sudaroma viso namo butų notarinė sutartis, jis buvo
išvykęs. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad sutartis nebuvo
sudaryta ir įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai padaryti,
bet dėl paties ieškovo neveikimo, nesiekiant įgyvendinti teisės įsigyti
ginčijamą butą nuosavybėn, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos
Nr. 3K-3-440/2007).
2. Sprendžiant
klausimą dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo, atsižvelgtina į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą
2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje P. S. v. Pagėgių savivaldybė, Šilutės rajono savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-581/2007, kurioje nurodyta, kad tam, jog galima būtų
nuspręsti, yra pagrindas ginti teisę privatizuoti butą teismine tvarka ar ne,
reikia nustatyti, ar nurodyta teisė buvo pažeista, t. y. ar asmuo siekė
įgyvendinti šią teisę, tačiau negalėjo to padaryti dėl atsakovų neteisėtų
veiksmų ar neveikimo. Tiek nurodytoje, tiek nagrinėjamoje bylose nustatyta, kad
ieškovas daug metų neatliko tokių veiksmų, kurie patvirtintų neabejotiną jo
valią privatizuoti ginčo butą. Kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje
konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo sumokėjo pagal Butų privatizavimo
įstatymą apskaičiuotas įmokas už butą, negali būti vertinama kaip sutarties
sudarymas, nes šalys nesusitarė dėl kitų esminių buto privatizavimo
(pirkimo–pardavimo) sutarties sąlygų; taigi esant nustatytoms aplinkybėms, kai
asmuo nesiekė sudaryti buto pirkimo–pardavimo sandorio ir įforminti jo notarine
tvarka, o kita sandorio šalis to nevengė, nėra pagrindo pripažinti sandorį
galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes nėra teisinių šios normos
taikymo sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių atsakovės neteisėtų
veiksmų ar neveikimo, kasatorius taip pat nenurodė svarbių priežasčių, dėl
kurių negynė savo teisių, taigi darytina išvada, kad buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo)
sutartis nebuvo sudaryta ir įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo
tai padaryti, bet dėl paties kasatoriaus neveikimo, nesiekiant įgyvendinti
teisės įsigyti butą nuosavybėn. Dėl tokios priežasties nėra pagrindo taikyti CK
1.93 straipsnio 4 dalį.
3. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas
praleistas, o kasatorius nenurodė jokių svarbių nuo jo valios nepriklausančių termino
praleidimo priežasčių, dėl kurių būtų galima šį terminą atnaujinti.
4. Su
kasatoriaus nuomone dėl teisingumo ir protingumo principų taikymo negalima
sutikti, nes apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad kasatorius
nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo laiku tinkamai
apginti, jo manymu, pažeistos savo teisės kreipdamasis į teismą.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą
atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą.
Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Pagal
kasacinio teismo suformuotą praktiką asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą
nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė; ji gali atsirasti tik tam
tikro teisės akto pagrindu, laikantis Butų privatizavimo įstatyme nustatytų
privatizavimo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto
savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-261/2006). Apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorius neatliko visų jam pagal Butų
privatizavimo įstatymą priskirtų veiksmų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad po
1992 m. kovo 5 d., kai buvo sumokėtos įmokos už butą,
kasatorius atliko kokius nors veiksmus, kuriais būtų siekęs sudaryti buto
įsigijimo sandorį. Pažymėtina, kad iki 1998 m. liepos 1 d.,
kol visa apimtimi galiojo Butų privatizavimo įstatymas, kasatorius galėjo
privatizuoti butą ne teismo tvarka.
2. Apeliacinės
instancijos teismas, nenustatęs pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti,
pagrįstai taikė šio termino praleidimo teisines pasekmes. Orderio ir buto
techninės apskaitos bylos turėjimas bei mokesčių mokėjimas nepatvirtina
nuosavybės teisės, priešingai, įrodo, kad butas kasatoriui buvo suteiktas
nuomos pagrindais. Kasatoriaus klaidingas įsitikinimas, kad butą jis valdė
nuosavybės teise, negali būti pateisintas ir butų privatizavimą
reglamentuojančių teisės aktų kaita, nes buto pirkimo–pardavimo sutarties
notarinės formos reikalavimas buto įtvirtintas ne tik Butų privatizavimo
įstatyme, bet ir 1964 m. CK 255 straipsnyje, taip pat 2000 m. CK 1.74
straipsnio 1 dalies 1 punkte.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl sąlygų
buto privatizavimo sutarčiai sudaryti tinkamo įvykdymo
Kasatorius teigia,
kad jis, atlikęs visus Butų privatizavimo įstatyme nustatytus veiksmus butui
privatizuoti, iš esmės ne tik įgijo, bet ir įgyvendino teisę privatizuoti butą,
todėl yra pagrindas buto pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartį pripažinti galiojančia
pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Taigi šioje byloje keliama Butų privatizavimo
įstatymo normų, nustatančių butų privatizavimo sąlygas ir tvarką, bei CK normų,
reglamentuojančių sandorių formos ir galiojimo klausimus, kompleksinio
aiškinimo ir taikymo problema. Šį teisės klausimą kasacinio teismo teisėjų
kolegija analizuoja remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio
teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės
normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti
valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali
atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Vienas iš tokių aktų yra
1991 m. gegužės 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos butų
privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų
teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio
butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės
aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo
(pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos
pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo
įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus
nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose
gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d.
nutarimas Nr. VIII-206). Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą
teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių
atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reikšia ne tik
tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę
galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems
teisiniams santykiams. Taigi, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo
pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti jame nurodytas teises
tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis. Įstatymui nustojus galioti,
galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, jo galiojimo
metu ir kuri buvo pažeista. Atsakant į klausimą, ar ieškovas turėjo teisę
privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia
nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas, būtent:
1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą
(Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) ginčijamas butas yra gyvenamoji
patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3
straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatyme suteikta teisė
privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai
teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto
privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo
(Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L.
v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002;
2006 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K.
v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006;
2007 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. B.
v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-324/2007, ir kt.).
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad egzistuoja pirmosios dvi pirmiau nurodytos buto
privatizavimo sąlygos, dėl to nėra ginčo. Dėl trečiosios sąlygos buvimo
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė skirtingai. Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad kasatorius atliko visus Butų privatizavimo
įstatyme nustatytus butui privatizuoti būtinus veiksmus (įvykdė visas buto
pirkimo–pardavimo sąlygas): 1991 m. gruodžio 6 d. raštu
kreipėsi į VPI „Miestprojektas“ dėl buto (duomenys neskelbtini)
pardavimo; 1991 m. gruodžio 31 d. su VPI „Miestprojektas“
sudarė Buto įkainojimo aktą, kuriuo buvo patvirtinta buto kaina ir jos mokėjimo
tvarka, 1991 m. gruodžio 31 d. ir
1992 m. kovo 5 d. atliktomis įmokomis visiškai atsiskaitė
už butą (sumokėjo nustatytą kainą), be to, sudarė įstatymo reikalaujamą
susitarimą, kieno iš šeimos narių vardu bus sudaroma privatizavimo sutartis ir
kas taps buto savininku. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius
įvykdė ne visus įstatymo reikalaujamus veiksmus: notarine tvarka nesudarė buto
pirkimo–pardavimo sutarties ir neįregistravo turto registre. Darytina išvada,
kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė aplinkybes,
susijusias su kasatoriaus atliktais veiksmais buto privatizavimo procese, tik
skirtingai tuos veiksmus vertino ir padarė skirtingas išvadas. Kasacinio teismo
teisėjų kolegija pažymi, kad pagal tuo metu galiojusias Butų privatizavimo
įstatymo nuostatas asmuo, ketinantis privatizuoti nuomojamą butą, turėjo sudaryti
notarine tvarka patvirtintą susitarimą su šeimos nariais dėl to, kieno vardu
bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku,
paduoti pareiškimą butui įsigyti (5 straipsnis), įstatymo nustatyta tvarka
atsiskaityti už perkamą butą (9 straipsnis). Visus šiuos veiksmus kasatorius
atliko, tai nustatė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.
Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad kasatorius nesudarė buto
pirkimo–pardavimo sutarties ir neįregistravo savo nuosavybės teisių
nekilnojamojo turto registre, negali būti pagrindas atmesti ieškinį šioje
byloje, nes ieškinio reikalavimas suformuluotas pagal CK 1.93 straipsnio 4
dalį, t. y. kasatorius būtent ir prašo teismo, atsižvelgiant į tai, jog
jis yra atlikęs visus buto privatizavimo sutarčiai sudaryti būtinus veiksmus,
pripažinti buto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės
patvirtina, jog kasatorius Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu atliko
visus įstatyme nustatytus veiksmus butui privatizuoti, t. y. įvykdė visas
sąlygas buto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Buto pirkimo–pardavimo
sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta, tačiau šis veiksmas yra ne
vienašalis, kaip pirmiau nurodyti kasatoriaus atlikti veiksmai, bet dvišalis,
t. y. jo atlikimas priklauso ne tik nuo pirkėjo, bet ir nuo pardavėjo
valios. Kadangi ieškinys šioje byloje pareikštas CK 1.93 straipsnio 4 dalies
pagrindu, tai sprendžiant kasatoriaus reikalavimą pripažinti sudaryta
pirkimo–pardavimo sutartį būtina nustatyti šios CK normos taikymo sąlygas.
CK 1.93
straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies
įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia
įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu
turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir tokiu atveju sandorio po to
įforminti notarine tvarka nebereikia. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta
išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo
nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios nesilaikant. Iš CK
1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti
sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena
sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis
vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš
nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93
straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje P. S. v. Pagėgių savivaldybė, Šilutės rajono
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-581/2007).
Pirmosios
instancijos teismas iš bylos aplinkybių nustatė, kad kasatorius savo kaip pirkėjo
prievoles visiškai įvykdė, tuo tarpu atsakovė buto pirkimo–pardavimo sandorio
nepripažįsta ir jį sudaryti atsisako, tai matyti iš jos pateiktų procesinių
dokumentų turinio ir paaiškinimų teismo posėdžių metu. Taigi pirmosios
instancijos teismas nustatė visas CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo
sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nurodyta norma šioje
byloje negali būti taikoma, nes, viena vertus, buto pirkimo–pardavimo sutarties
šalys nesusitarė dėl kitų esminių sutarties sąlygų, kita vertus, sutartis
nebuvo sudaryta ir įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai
padaryti, bet dėl paties kasatoriaus neveikimo, nesiekiant įgyvendinti teisės
įsigyti butą nuosavybėn. Su tokia apeliacinės instancijos teismo argumentacija negalima
sutikti. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas nenurodė, dėl kokių
sutarties sąlygų nebuvo susitarta. Minėta, kad byloje nustatyti visi buto
privatizavimo sutarčiai sudaryti būtini veiksmai, išskyrus sutarties sudarymą
įstatymo nustatyta forma. Šias aplinkybes nustatė ir apeliacinės instancijos
teismas, todėl šio teismo sprendimo teiginys, kad nebuvo susitarta dėl buto
pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, nenurodant jokių konkrečių sąlygų, dėl
kurių nebuvo susitarta, vertintinas kaip nemotyvuotas. Be to, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu
Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninių butų fondo privatizavimo
taisyklių 19 punkte buvo nurodyta, kad miestų, rajonų valdybos, įmonės,
įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis
(apylinkėse – su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu)
nustato visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų
parengimo tvarką. Taigi privatizavimo sutarties sudarymo iniciatyva priklausė
ne pirkėjui, o pardavėjui, tuo tarpu byloje nenustatyta jokių aktyvių atsakovės
ar jos įgaliotų asmenų veiksmų pirkimo–pardavimo sutarčiai įforminti įstatymo
nustatyta tvarka. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos
teismo argumentais, kad atsakovės Lietuvos valstybės pozicija šioje byloje taip
pat patvirtina nenorą sudaryti ginčijamo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo)
sutartį. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pirmosios instancijos
teismo sprendimas pripažinti ginčijamo buto pirkimo–pardavimo sandorį
galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį yra pagrįstas bylos faktinėmis
aplinkybėmis ir tinkamai teisiškai argumentuotas, tuo tarpu apeliacinės
instancijos teismas, konstatuodamas, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti CK
1.93 straipsnio 4 dalį, netinkamai nustatė ir įvertino šiai teisės normai
taikyti būtinas aplinkybes.
Pažymėtina,
kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota teismo
pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo teisės
normas aiškinti ir taikyti ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą
reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams
gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas
valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos
konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis
teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-278/2008). Vadovaujantis šiomis nuostatomis spręstinas ir
ieškinio senaties termino klausimas šioje byloje. Pirmosios instancijos
teismas, priimdamas sprendimą atnaujinti ieškinio senaties terminą ir ieškinį
patenkinti, pagrįstai atsižvelgė į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą,
t. y. į tai, kad kasatorius visiškai atsiskaitė už butą, sąžiningai jį
valdė, naudojosi ir išlaikė, buvo bendrijos nariu, o sužinojęs, jog butas
neįregistruotas kaip jo nuosavybė, aktyviai gynė savo teises, tuo tarpu nei
atsakovė, nei trečiasis asmuo daugiau kaip keturiolika metų ginčijamu butu
visiškai nesirūpino ir nesidomėjo, nesiėmė jokių veiksmų, kad šis būtų tinkamai
įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas
formaliai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas,
neatsižvelgdamas nei į turto privatizavimo proceso ypatumus, nei į turto
privatizavimą reglamentuojančių teisės normų tikslus, nei į tai, kad ieškovas atliko
visus buto privatizavimo sutarčiai sudaryti būtinus veiksmus, elgėsi sąžiningai
ir jo veiksmų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad jis sąžiningai klydo dėl savo
atliktų veiksmų teisinių pasekmių (nuosavybės teisės įgijimo). Pirmosios
instancijos teismo išvada, kad, įvertinus konkrečias šios bylos aplinkybes, yra
pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pripažintina
pagrįsta.
Atsakovė
Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir
trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė atsikirtimus į kasacinio skundo argumentus
grindžia atsiliepimuose į kasacinį skundą nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartimis. Pažymėtina, kad šioje byloje atsižvelgta į nurodytose
kasacinio teismo nutartyse išdėstytus bendrojo pobūdžio išaiškinimus dėl teisės
normų, reglamentuojančių privatizavimo procesą, taikymo. Kita vertus, atsakovo
ir trečiojo asmens nurodytose nutartyse kasacinio teismo sprendimai dėl
kiekvienoje konkrečioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio įvertinimo
buvo priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų individualių
kiekvienos bylos aplinkybių pagrindu, todėl negali būti taikomi šioje byloje,
nes šios bylos ir atsiliepimuose nurodytų kasacinio teismo nagrinėtų bylų
faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė butų privatizavimą
reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo
sprendimas naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą,
padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis pagrįstas išvadas, tinkamai taikė pirmiau
nurodytas teisės normas, todėl paliktinas galioti šio teismo sprendimas.
Patenkinus
kasacinį skundą, kasatoriui iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteistinos
bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, – 131 Lt žyminio mokesčio
už kasacinio skundo padavimą (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir palikti
galioti Kauno miesto apylinkės teismo
2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą.
Priteisti
ieškovui V. Š. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos
Respublikos 131 Lt (vieną šimtą trisdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Česlovas
Jokūbauskas
Algis
Norkūnas