Administracinė byla Nr. eI2-3515-1064/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05832-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 55.1.1; 55.1.3.
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Martai Ribinskienei,
dalyvaujant vertėjai O. V.,
pareiškėjui D. B. (D. B.),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas, kreipėsi į teismą. Prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 25SD19935, kuriuo jam buvo uždrausta 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodo 2012-2015 m. dirbęs (duomenys neskelbtini) Baltarusijos (duomenys neskelbtini), darbas buvęs techninio pobūdžio, pareiškėjas jį nutraukęs dėl nenoro dirbti valstybėje, susijusioje su Baltarusijos režimu. Pareiškėjo nuomone, praėjus daugiau nei 10 metų, šie ryšiai nebeturi aktualumo, todėl jų nurodymas Sprendime pagrindu draudimui atvykti yra neproporcingas.
Pareiškėjas pažymi neatlikęs karinės tarnybos Baltarusijoje, todėl nėra jo ryšių su Baltarusijos saugumo institucijomis ir jų veikla. Laiko, kad Sprendime esantys spėjimai apie galimą jo grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui nėra pagrįsti faktais, todėl Sprendimas yra neteisėtas.
Nurodo, kad pastaruosius 11 metų dirbo tarptautinio sunkvežimio vairuotoju ES šalyse; penkerius metus gyveno Latvijoje su leidimu gyventi, nuo 2023 m. teisėtai gyveno ir dirbo Lietuvoje. Pažymi, kad 2023 m. Migracijos departamentas suteikė jam laikiną leidimą gyventi po saugumo tarnybų patikrinimo, todėl Sprendimas prieštarauja ankstesnei Lietuvos institucijų pozicijai ir pažeidžia teisinio užtikrintumo principą .
Nurodo esantis vieninteliu šeimos maitintoju; šeimos nariai yra Baltarusijoje, bet jų tikslas – susijungti Lietuvoje, nes čia gyvena draugai ir pažįstami. Laiko, kad įvažiavimo draudimas pažeidžia jo teisę į šeimos gyvenimą, nes Latvijoje gyvena tėvas.
Nurodo teikiantis paramą Ukrainos pabėgėliams ir draugams iš Ukrainos, kas patvirtina jo nelojalumą Baltarusijos režimui ir paneigia spėjimus apie galimą grėsmę. Pažymi Lietuvoje neturėjęs problemų su teisėsaugos institucijomis ir visada sąžiningai mokėjęs mokesčius. Pabrėžia savo sąžiningumą savanoriškai Migracijos departamentui atskleidžiant darbą Baltarusijos (duomenys neskelbtini).
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo su skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD), kurio išvadoje konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbęs Baltarusijos Respublikai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje (duomenys neskelbtini) gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nurodo, kad Migracijos departamentas atliko ir savarankišką vertinimą, kurio metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas dažnai vyksta į Baltarusiją, nėra nutraukęs ryšių su šia šalimi (ten gyvena jo sutuoktinė ir vaikas), tai laikytina pažeidžiamumo veiksniu. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų jo nelojalumą Baltarusijos režimui; pareiškėjas nėra persekiojamas Baltarusijoje.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog viena iš darbo santykių (duomenys neskelbtini) nutraukimo priežasčių buvo nenoras dirbti valstybėje, susijusioje su Baltarusijos režimu, neatitinka pareiškėjo Migracijos departamentui teiktuose dokumentuose nurodytos priežasties.
Nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, kad priimant Sprendimą pakako pagrįsto manymo, jog pareiškėjo atlikti veiksmai (jo darbas Baltarusijai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Pažymi, kad pareiškėjo užimtos pareigos nepaneigia jo galimybės rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo).
Nurodo, kad Sprendime buvo įvertinta individuali pareiškėjo situacija: jis šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi, jo teiginiai apie pagalbą Ukrainos pabėgėliams nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir nepatvirtina, kad pareiškėjas yra nelojalus Baltarusijos režimui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSD vertinimu, Sprendimas yra priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, dėl to yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
Nurodė, kad VSD pateikė 2025 m. rugsėjo 8 d. išvadą Nr. 18-9780 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (toliau – ir Išvada), kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, jog vien faktas, kad pareiškėjas jau baigė darbą įmonės (duomenys neskelbtini) skyriuje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi, nes jis dėl savo ankstesnio darbo ir ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis ir pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
VSD akcentuoja, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonės (duomenys neskelbtini) skyriuje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Posėdžio metu šalys iš esmės palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 25SD19935 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, kuriam buvo 2023 m. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD 2025 m. rugsėjo 8 d. išvadą Nr. 18-9780 2025 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjo leidimą, motyvuodamas grėsme valstybės saugumui. Šis sprendimas buvo apskųstas Regionų administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI2-20266-743/2025). Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-1699-556/2026).
Migracijos departamentas 2025 m. spalio 6 d. priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 d., Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37 punktais.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Dėl pareiškėjo keliamos grėsmės
Nagrinėjama administracinė byla teismo 2025 m. lapkričio 12 d. nutartimi buvo sustabdyta iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas Regionų administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-20266-743/2025, kurioje pareiškėjas ginčijo Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjo leidimą, asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, nes buvo nustatyta, jog šioje administracinėje byloje ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus iš esmės analogiškas faktines aplinkybes dėl jo keliamos grėsmės, kaip ir Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Regionų administracinis teismas pirmiau nurodytoje byloje atmetė pareiškėjo skundą. LVAT 2026 m. vasario 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1699-556/2026) konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra įrodyta.
Teismas sutiko su VSD pateiktu vertinimu, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonėje (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl tikėtina, kad atitinkamos institucijos disponuoja asmenine ir profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, o tai suponuoja potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų ir argumentų, paneigiančių tokį VSD vertinimą.
Teismas pabrėžė, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos įmonėje (duomenys neskelbtini) 2012-2015 metais VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju vien faktas, kad nuo pareiškėjo darbo valstybinėje įmonėje praėjo ilgas laiko tarpas (virš 10 metų), savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) bei nebegali kelti grėsmės.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, reguliariai vykdavo į kilmės valstybę lankyti šeimą (28 sienos kirtimai), joje išbūdavo pakankami ilgus laikotarpius, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro pagrindą įžvelgti grėsmes valstybės saugumui.
Teismas nurodė, kad byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų pareiškėjo priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką ar kad darbą Baltarusijos valstybės įmonėje pareiškėjas paliko dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai ir kad jis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis.
LVAT nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).; taip pat nesuponuoja pareiškėjo teisėtų lūkesčių tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo asmeniniai ar ekonominiai interesai negali būti laikomi prioritetiniais prieš Lietuvos valstybės saugumo interesus; nurodė, kad jo ryšiai su Lietuva nėra ilgalaikiai ir tėra išskirtinai ekonominio pobūdžio; pareiškėjo šeima gyvena Baltarusijoje, todėl pareiškėjo argumentai dėl šeimos išskyrimo ir kitų neproporcingų pasekmių laikytini deklaratyviais ir atmestini.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Kadangi išnagrinėtoje administracinėje byloje (Regionų administracinio teismo bylos Nr. eI2-20266-743/2025; LVAT bylos Nr. eA-1699-556/2026) dalyvavo tie patys asmenys, kurie yra proceso šalimis šioje administracinėje byloje, todėl LVAT 2026 m. vasario 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1699-556/2026) nustatyti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje administracinėje byloje ir iš naujo nėra nustatinėjami.
Tai reiškia, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkamu jo keliamos grėsmės saugumui įvertinimu dėl jo buvusio darbo (duomenys neskelbtini) ir iš to kylančio jo pažeidžiamumo, yra paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl teisėjų kolegija iš naujo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nepasisako.
Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė teiksiantis skundą dėl pirmiau aptartų sprendimų Europos Žmogaus Teisių Teismui Strasbūre, tačiau pažymėtina, kad ši teorinė procesinė galimybė nepaneigia nacionalinių teismų sprendimų galutinumo ir privalomumo.
Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 24 d. Sprendimu buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, taigi yra tenkinama pirmiau nurodyta Įstatymo sąlyga, kuriai esant gali būti priimamas sprendimas uždrausti atvykti, taip pat Sprendime nėra viršijamas Įstatyme nustatytas uždraudimo terminas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, kad draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas aptarto reglamentavimo turinį, yra pažymėjęs, jog vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu tokiu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Aptartas reglamentavimas suteikia Migracijos departamentui diskreciją spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo. Ne tik užsieniečiui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvą trukmė, bet ir Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Atlikdamas šį vertinimą, Migracijos departamentas taip pat turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus, vadovaujantis ir laikantis konstitucinio atsakingo valdymo principo bei viešojo administravimo principų (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024).
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pirmiau nurodyti kriterijai buvo aptarti ir įvertinti: atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos nacionalinė viza išduota nebuvo, 2023 m. rugpjūčio 9 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025 m. rugpjūčio 9 d. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2023 m. rugsėjo 29 d.; dažnai vyksta į Baltarusijos Respubliką (fiksuoti 99 valstybės sienos kirtimai, leidimo laikinai gyventi turėjimo laikotarpiu fiksuoti 28 valstybės sienos kirtimai) ir ten praleidžia apie mėnesį. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nenustatyti. Sprendime taip pat pacituota kompetentingos valstybės institucijos – VSD – motyvuota išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės bei nurodytas VSD siūlomas taikyti draudimo atvykti laikotarpis, kurio trukmė (60 mėnesių) sutampa su Sprendime nustatytąja.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos individualios pareiškėjo aplinkybės, kurios nebuvo paneigtos: šeimos nariai kilmės valstybėje, dažnas ir nuolatinis Lietuvos-Baltarusijos sienos kirtimas, juos vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą ir poreikį riboti pareiškėjo galimybę atvykti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo darbas, kaip posėdžio metu nurodė pats pareiškėjas, yra susijęs su ypatingų (pavojingų) medžiagų (krovinių), pavyzdžiui, aviacinio kuro NATO bazėms, gabenimu. Ši aplinkybė, pareiškėjo teismų konstatuotos keliamos grėsmės kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat suponuoja ribojimo atvykti taikymo poreikį.
Nors pareiškėjas teigia, kad taikomas ribojimas yra neproporcingas ir stipriai suvaržantis jo teises, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šio ribojimo ypatingai žalingą poveikį. Priešingai, teismo posėdžio metu pareiškėjas pats patvirtino, kad šiuo metu su sutuoktine su dukra gyvena Baltarusijoje (t. y., šeiminiai ryšiai nėra paveikti); kad dirba tolimųjų reisų krovininio automobilio vairuotoju Lenkijoje (t. y. darbinė veikla nėra apribota, iš esmės išliko ta pati, kaip ir Lietuvoje); kad Lietuvoje dar nebuvo pilnai įsikūręs ir pasikvietęs šeimos, nes turėjo leidimą tik dviem metams. Taigi, pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika nėra nei ilgalaikiai, nei stiprūs, o tik išimtinai ekonominio (darbinio) pobūdžio, kuris negali nusverti valstybės ar visuomenės saugumo interesų.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją ir epizodiniai asmeniniai lėšų pavedimai pažįstamiems fiziniams asmenims, kuriuos pareiškėjas įvardija kaip parama ukrainiečiams, nesudaro pagrindo paneigti jos nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, bei galimybės, kad pareiškėjo pažeidžiamumu gali būti pasinaudota.
Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
Atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių visumą, galiojantį teisinį reglamentavimą bei nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimu buvo tinkamai įvertinta pareiškėjo grėsmė, jo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Pareiškėjas neįrodė, kad Sprendimu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis sukeltų jam itin žalingus padarinius. Vien tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų nepatogumų (negalės važiuoti per Lietuvos teritoriją vykdamas aplankyti Latvijoje gyvenančio tėvo ar dirbdamas vairuotoju Lenkijos įmonėje negalės vykti į reisus, kurie kerta Lietuvos teritoriją) savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neproporcingas. Priešingai, pareiškėjo nurodyti nepatogumai, teismo vertinimu, negali nusverti nacionalinio saugumo interesų.
Nors pareiškėjas kvestionavo Sprendimo atitiktį VAĮ, tačiau tiek įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tiek šioje byloje išdėstytais argumentais dėl ginčijamo Sprendimo motyvacijos ir Migracijos departamento atlikto individualaus tyrimo pareiškėjo pozicija buvo paneigta, todėl laikytina, kad skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimo. Teisėjų kolegija savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimui nenustatė, todėl jis paliktinas galioti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė
Sigita Fomičiova