Administracinės byla Nr. A822-2513/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02576-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 79.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos atstovui Vidučiui Skirmantui,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo VšĮ „Labores“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. M. dėl reikalavimo dalies ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

2010 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir atsakovas, VDI) Vilniaus skyriaus vyriausioji darbo inspektorė L. K. surašė VšĮ „Labores“ (toliau – ir pareiškėjas) reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. R1-0382-0767 (toliau – ir Reikalavimas). Reikalavime vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – ir Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu VDI Vilniaus skyrius nustatė ir įpareigojo pašalinti šiuos pažeidimus: „T. M. už uždelstą atsiskaityti laiką nepaskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis. Pažeista DK 141 str. 3 d.“ (1 punktas); „T. M. nebuvo suteiktas darbas sulygtas darbo sutartimi. Pažeista DK 93 str.“ (2 punktas); „T. M. nesuteikus darbo nebuvo paskelbta prastova ir už ją apmokėta. Pažeista DK 195 str.“ (3 punktas); „Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje poilsio dienos nežymimos sutartiniu žymėjimu. Pažeista LRV 2004-01-27 nutarimo Nr. 78 2 p.“ (4 punktas) (b. l. 5-6).

Pareiškėjas VšĮ „Labores“ nesutikdamas su Reikalavimu padavė skundą VDI inspektoriui prašydamas panaikinti VDI Vilniaus skyriaus priimto Reikalavimo 1, 2 ir 3 punktus (b. l. 7-8). VDI inspektorius 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. (25)SD-14963 (toliau – ir Sprendimas) paliko galioti VDI Vilniaus skyriaus Reikalavimą (b. l. 10).

Nesutikdamas tiek Reikalavimu, tiek su VDI Sprendimu pareiškėjas skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti VDI Vilniaus skyriaus Reikalavimo 1, 2 ir 3 punktus ir VDI Sprendimą. Skunde nurodė, kad skundžiami aktai priimti pažeidus materialines teisės normas, pareiškėjo teises, bei prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai teismų praktikai, todėl yra nepagrįsti ir neteisėti ir turi būti panaikinti.

Pareiškėjas nurodė, kad tarp jo ir buvusio darbuotojo T. M. yra kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl paskaičiavimo ir išmokėjimo darbo užmokesčio, nes jis nesutiko minėtam darbuotojui sumokėti jo reikalaujamą tam tikrą papildomą dalį darbo užmokesčio už darbą, kurio pastarasis neatliko. Pareiškėjas nurodo, kad Reikalavimo 1, 2 ir 3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso normoms (toliau – ir LR DK), reglamentuojančioms darbo ginčų sprendimo tvarką (DK 285-303 str.), Valstybinės darbo inspekcijos įstatymui, nesuteikiančiam VDI teisės nagrinėti ir spręsti darbo ginčus, susijusius su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priskaičiavimu ir išieškojimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, nustatančiam, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, bei teisinės valstybės principams. VDI surašydama aukščiau nurodytus reikalavimus pareiškėjui peržengė savo kompetencijos ribas ir taip pažeidė imperatyvias LR DK nuostatas bei Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias šios institucijos teises ir pareigas.

Atsakovas VDI Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 32-33) paaiškino, kad nutraukus darbo sutartį turi būti taikomos LR DK 141 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, reikalaujančios visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. T. M. darbo sutartis nutraukta 2010 m. gegužės 31 d., o darbdavys darbo užmokestį už 2010 m. gegužės mėn. išmokėjo 2010 m. birželio 3 d. pervesdamas į darbuotojo asmeninę sąskaitą 50,49 litų. LR DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už uždelstą atsiskaityti laiką ne dėl darbuotojo kaltės sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.

Atsakovas nurodo, kad 2010 m. kovo – gegužės mėnesiais VšĮ „Labores“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, darbo grafikuose T. M. buvo žymimas ne visas darbo laikas (po vieną ? šešias darbo valandas per darbo dieną). Tuo tarpu 2010 m. kovo 22 d. darbo sutarties Nr. 01, sudarytos tarp T. M. ir VšĮ „Labores“, 6 punkte nurodoma, kad darbuotojo atžvilgiu nenustatomas ne visas darbo laikas. Taigi, 2010 m. kovo 22 d. darbo sutartyje Nr. 01 nebuvo sulygta dėl ne viso darbo laiko, todėl darbdavys vykdydamas darbo sutarties sąlygas privalėjo darbuotojui suteikti pilną darbo dieną. Negalėdamas įvykdyti šios darbo sutarties sąlygos, pareiškėjas VšĮ „Labores“ turėjo skelbti prastovą ne dėl darbuotojo kaltės ir už ją apmokėti LR DK 195 straipsnio nustatyta tvarka.

VDI Vilniaus skyrius teigė, kad pareiškėjo patikrinimo metu buvo nustatyti imperatyvūs LR DK 141 straipsnio 1 dalies, 93 straipsnio,122 straipsnio, 195 straipsnio pažeidimai, todėl VDI Vilniaus skyriaus Reikalavimo 1-3 punktai teisėti ir VDI pareigūnai nesiėmė spręsti darbo ginčo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą. Teismas konstatavo, kad VDI nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priimti dėl jų sprendimus. Teismas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas neįeina į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-727/2003, 2005 m. birželio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-717-05, 2006 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-909-06, 2007 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-145/2007). Teisė nagrinėti darbo ginčus pagal LR DK 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui.

Teismas nurodė, kad iš Reikalavimo 1, 2 ir 3 punktų matyti, kad tarp pareiškėjo (darbdavio) ir jo buvusio darbuotojo T. M. yra kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl paskaičiavimo ir išmokėjimo darbo užmokesčio, dėl ko darbuotojas T. M. kreipėsi į VDI, nes pareiškėjas nesutiko minėtam darbuotojui sumokėti jo reikalaujamą tam tikrą papildomą dalį darbo užmokesčio už darbą, kurio pastarasis neatliko. Kadangi darbo ginčų nagrinėjimas nėra priskirtas VDI kompetencijai, minėtas atsakovo reikalavimas, kiek jis apima darbo ginčo, kilusio tarp pareiškėjo ir darbuotojų išsprendimą, yra neteisėtas. Teismas padarė išvadą, kad VDI Vilniaus skyriaus Reikalavimo 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti nurodymai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Pripažinus, kad Reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas kartu naikintinas ir Sprendimas.

III.

VDI (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 92-95) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti VDI Vilniaus skyriaus Reikalavimą ir VDI Sprendimą. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad VDI nesiėmė spręsti darbo ginčo, bet identifikavo konkrečių materialinių darbo teisės normų, kurios iš esmės nukreiptos į darbuotojo teisę į darbo sąlygas, dėl kurių sulygta darbo sutartyje, pažeidimą ir pagal teisės aktais suteiktą kompetenciją įpareigojo atsakovą juos pašalinti. VDI nurodo, kad darbo ginčas nebuvo kilęs, o teisinis santykis kilo dėl konkrečių materialinių darbo teisės normų taikymo. Nurodoma, kad teismui nustačius VDI veikimą ultra vires būtų pažeistas konstitucinis teisingumo principas, asmens teisės nebūtų apgintos, tokiu sprendimu būtų paneigtas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuoto precedento ratio decidendi – „Valstybinei darbo inspekcijai minėtu įstatymu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t.y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas iš esmės kyla dėl VDI kompetencijos ir vykdomų funkcijų ribų.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad VDI Vilniaus skyrius, nagrinėdamas trečiojo suinteresuotojo asmens skundą, sprendė ne individualų darbo ginčą, o nustatė akivaizdžius darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, todėl jo surašytas reikalavimas pašalinti darbo įstatymų pažeidimus surašytas teisėtai ir pagrįstai, o pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino byloje taikytinų teisės aktų nuostatas ir jas netinkamai pritaikė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad VDI funkcijas, kiek tai susiję su šia byla, reglamentuoja Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Šiuo atveju pažymėtina, kad minėto įstatymo 6 straipsnis kompetencijos VDI spręsti individualius darbo ginčus expressis verbis nesuteikia. Be to, LR DK 286 straipsnyje yra numatyta, kad individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas arba kiti įstatymai nenustato kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja darbo ginčus nagrinėjantys organai – darbo ginčų komisija ir teismas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad klausimu, kokios institucijos turi teisę spręsti individualius darbo ginčus, yra suformuota teismų praktika. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šis klausimas buvo analizuotas 2003 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-727/2003 (skelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, 2004 m., Nr. 5), kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog VDI įstatymais nėra priskirta individualių darbo ginčų nagrinėjimo funkcija. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija aiškiai apibrėžė atsakovo vykdomų funkcijų ribas ir konstatavo, jog VDI Valstybinės darbo inspekcijos įstatymu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 727/2003). Tokios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2007 m. gegužės 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą byloje Nr. A14–498/2007; 2007 m. birželio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. N16-1081/2007).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino byloje taikytinų teisės normų turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovui nėra suteikta kompetencija nagrinėti individualius darbo ginčus.

Dėl apelianto teiginio, kad šiuo atveju individualaus darbo ginčo nebuvo, teisėjų kolegija pažymi, jog individualaus darbo ginčo sąvoką apibrėžia LR DK 285 straipsnis. Jame individualus darbo ginčas apibrėžiamas kaip „nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka“. Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvo (jų vertinimo), ir dėl darbo santykiams taikytinos teisės turinio (jo aiškinimo ir taikymo).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp VšĮ „Labores“ ir jos buvusio darbuotojo T. M. yra kilęs darbo ginčas. Teisėjų kolegija nurodo, kad kaip matyti iš bylos aplinkybių nesutarimas tarp VšĮ „Labores“ ir jos buvusio darbuotojo T. M. kyla dėl faktinių aplinkybių (t.y. darbo užmokesčio apskaičiavimo, apmokėjimo už papildomai dirbtą darbo laiką (b. l. 35-36, 52-53. 81). Atsižvelgiant į tai, kad VDI nesuteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų, teigtina, kad VDI Vilniaus skyriaus Reikalavimo Nr. R1-0382-0767 1, 2 ir 3 punktai (b. l. 7-8) ir Sprendimas, kuriuo palikti galioti VDI Vilniaus skyriaus Reikalavimo 1, 2 ir 3 punktai (b. l. 10), negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teisingai konstatavo, kad tarp VšĮ „Labores“ ir jos buvusio darbuotojo T. M. buvo kilęs darbo ginčas, o VDI Vilniaus skyriaus, priimdamas skundžiamus Reikalavimo pašalinti pažeidimus 1, 2 ir 3 punktus, veikė ultra vires, todėl pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.