VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 4 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,

sekretoriaujant Ernestai Perednienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui Edgar Moroz, atsakovo atstovui advokatui Nerijui Jurkui, 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ADB Gjensidige ieškinį atsakovui  Kuehne + Nagel UAB dėl draudimo išmokos grąžinimo,

n u s t a t ė :

        Ieškovas kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas įpareigoti ieškovą grąžinti 13 406,91 eurų draudimo išmoką, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2018-02-07 su FL Technics UAB sudarė Krovinių draudimo sutartį GJELT Nr. 2625881. 2018-05-28 pervežimo maršrute Majamis Vilnius įvyko įvykis, kurio metu apgadintas draudėjui priklausantis krovinys – lėktuvo detalė. Už gabenamą krovinį atsakingas vežėjas – atsakovas. Ieškovas įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo 13 406,91 Eur draudimo išmoką. Kadangi vežėju nurodytas atsakingas, jis turi atlyginti draudikui žalą..

         Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad 2018-05-21 FL Technics pateikė užsakymą atsakovui dėl krovinio pervežimo iš JAV į Lietuvą. 2018-06-04 užsakovas pateikė pretenziją, kuriame nurodė, kad sugadintų prekių vertė 12 400 JAV dolerių, transporto išlaidos – 3333,92 Eur. Ginčo krovinys buvo gabenamas pagal EXW JAV tiekimo sąlygas. Jis buvo supakuotas ir įdėtas į medinę dėžę. Atsakovo draudiko samdyti žalos vertintojai nustatė, kad krovinys sugadintas dėl netinkamo įpakavimo, nes išoriniai krovinio pažeidimai nei vienoje transportavimo atkarpoje nei krovinio pristatymo metu nebuvo užfiksuoti. Pagal Monrealio konvenciją vežėjas neatsako, jeigu įrodo, kad krovinys sugadinimas dėl pakavimo su trūkumai (kai pakavimą atlikto ne pats vežėjas). Ieškovui atsakovas taip pat yra pateikęs atsakymą į pretenziją, tačiau šių aplinkybių ieškinyje ieškovas nenurodė.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti iš esmės ieškinyje nurodytais motyvais.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti, taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pridedamus dokumentus.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. G..

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018-05-21 FL Technics pateikė užsakymą atsakovui Kuehne + Nagel UAB dėl krovinio pervežimo iš JAV į Lietuvą. 2018-02-07 su FL Technics UAB sudarė Krovinių draudimo sutartį GJELT Nr. 2625881. Nustačius krovinio apgadinimą ir įvykį pripažinus draudžiamuoju ieškovas draudėjui išmokėjo 13 406,91 Eur draudimo išmoką. Ieškovas reiškia reikalavimą atsakovui kaip vežėjui, netinkamai vykdžiusiam pareigą pervežti krovinį. Atsakovas su reiškiamu reikalavimu nesutinka gindamasis netinkamu krovinio pakavimu.

Įprastinė krovinio pervežimo sutartis apsiriboja tik krovinio pristatymu į paskirties vieta, tačiau neapima nei krovinio draudimo, nei tinkamo maršruto/vežėjo parinkimo.

CK 6.824 straipsnio 3 dalis nustato, kad krovinio ekspedijavimo sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatytos ekspeditoriaus pareigos organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus ar kliento pasirinktu transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo arba kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą ar iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu susijusios pareigos (CK 6.824 straipsnio 5 dalis), krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatyta, kad ekspeditorius teikia papildomas paslaugas: gauna iš atitinkamų įstaigų krovinio eksportui ar importui reikalingus dokumentus, atlieka muitinės ir kitus formalumus, tikrina krovinio kiekį ir būklę, iškrauna ir pakrauna krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugo, sandėliuoja krovinį, bei teikia kitas paslaugas (CK 6.824 straipsnio 6 dalis). CK6.826 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekspeditorius už krovinių ekspedicijos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako sutartyje nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad ieškovo prašomos taikyti CMR konvencijos nuostatos negali būti taikomos, kadangi krovinys buvo vežamas oro transporto, o ne keliais, todėl atskirai teismas dėl ieškovo argumentų dėl CMR konvencijos straipsnių taikymo nepasisako.

Krovinio vežimo oru tarptautiniais maršrutais sutarčiai ir ypač vežėjo atsakomybei yra taikomas ne Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK), o 1999 m. Monrealio konvencija (toliau - ir Konvencija) dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, kuri Lietuvoje įsigaliojo 2005 m. sausio 29 d.

Taigi pagal tarptautinių sutarčių viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principą, teismas sprendžia, kad tarp šalių sudarytai sutarčiai taikytinos Konvencijos nuostatos, o CK nuostatos taikytinos tik tokia apimtimi, kuria Konvencija šalių sutartinių santykių nereglamentuoja.

Pagal minėtą Konvenciją vežėjo oru atsakomybės dydis už krovinio praradimą yra labai ribotas, tai yra 17 STT (specialios skolinimosi teisės) vienam kilogramui (Konvencijos 22 straipsnio 3 dalis) ir nėra jokių teisinių galimybių taikyti vežėjui didesnę atsakomybę

Konvencijos 39 straipsnis įtvirtina susitariančiojo vežėjo, t.y. vežėjo, sudariusio Konvencija reglamentuojamą vežimo sutartį su keleiviu arba siuntėju arba su asmeniu, veikiančiu keleivio ar siuntėjo vardu, tačiau faktiškai nevežusio krovinio, sąvoką.

Iš byloje esančių dokumentų ir šalių pasisakymų negalima daryti išvados, kada krovinys buvo sugadintas.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad krovinio praradimo faktas pats savaime, ypač byloje nesant įrodymų, kuriame gabenimo etape jis buvo sugadintas, neliudija netinkamų atsakovo veiksmų organizuojant krovinio vežimą. Siekdamas žalos atlyginimo ieškovas privalo aiškiai nurodyti ir įrodyti, kokius konkrečiai sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atsakovas pažeidė ir kad būtent dėl šių įsipareigojimų pažeidimo ieškovo draudėjui atsirado žala, kurią regreso tvarka siekia atgauti ieškovas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Atsakovas ginčija netinka krovinio supakavimą – „putų plokštėms buvus per minkštoms krovinys suspaudė jas ir pasislinko iš vietos. Jeigu yra nedidelis aukščio skirtumas tarp suspaustų putų ir medinių plokščių ir medinėms plokštėms esant nevienodų matmenų krovinys galėjo šoktelėti iš vietos ir susigadinti. Dėžės konstrukcijos parametrai neatitiko krovinio dydžio.“

Kiekvienoje civilinėje byloje teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus Civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas (CPK 180 straipsnis) reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Vežėjo atsakomybės ribos už žalą, atsiradusią dėl sunaikinimo, praradimo arba vėlavimo vežant krovinį, yra reglamentuotos Monrealio konvencijos 22 straipsnio 3 dalyje, kuriai netaikoma to paties straipsnio 5 dalis. Monrealio konvencijos 22 straipsnio 5 dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad „Pirmiau pateiktos šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos, jeigu įrodoma, kad žala buvo padaryta dėl vežėjo ar jo darbuotojų arba atstovų veikimo ar neveikimo, ketinant padaryti žalą arba dėl neatsargumo bei žinant, kad ši žala greičiausiai bus padaryta; jeigu tik šio darbuotojo ar atstovo veiksmo veikimo ar neveikimo atveju įrodoma, kad tas darbuotojas ar atstovas vykdė savo tarnybines pareigas“. Pagal Monrealio konvencijos 22 straipsnio 3 dalį „Vežant krovinį, vežėjo atsakomybė dėl sunaikinimo, praradimo arba vėlavimo neviršija 17 STT vienam kilogramui, nebent siuntėjas, perduodamas siuntą vežėjui, pateikė specialią suinteresuotumo savo krovinio pristatymu į paskirties vietą deklaraciją ir sumokėjo papildomą pinigų sumą, jeigu tuo atveju reikalaujama. Šiuo atveju vežėjas privalo sumokėti sumą, neviršijančią deklaruotos sumos, nebent jis įrodytų, jog ši suma yra didesnė negu siuntėjo dabartinis suinteresuotumas bagažo pristatymu į paskirties vietą“.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2010-05-06 sprendime A. W. v. Clickair SA, bylos Nr. C-63/09, pasisakydamas dėl oro vežėjo atsakomybės ribų pagal Monrealio konvenciją, padarė išvadą, kad Monrealio konvencijos preambulės penktoje pastraipoje nurodyta „reikiama interesų pusiausvyra“ reikalaujama, jog skirtingais atvejais, kai vežėjas yra laikomas atsakingu pagal Monrealio konvencijos III skyrių (17 – 37 straipsniai), turi egzistuoti aiškios žalos atlyginimo ribos, kiekvienu nurodytu atveju taikomos visai kiekvieno keleivio patirtai žalai, nesvarbu, kokią žalą jis patyrė. Taip suprantamos žalos atlyginimo ribos leidžia, kad keleiviams kompensacija būtų suteikta lengvai ir greitai, o kartu oro vežėjams nėra numatyta labai sunki, sunkiai nustatytina ir apskaičiuotina žalos atlyginimo našta, kuri galėtų sudaryti kliūčių ar net visiškai sustabdyti jų ekonominę veiklą.

Teismo nuomone, labiau tikėtina, kad krovinio sugadinimas atsirado dėl jo netinkamo įpakavimo, nes tai patvirtina pats krovinio sugadinimo pobūdis, o ieškovo nenuoseklūs paaiškinimai dėl krovinio sugadinimo aplinkybių dar labiau padidina tokią išvadą (tokią išvadą suponuoja ir šalių vykęs elektroninis susirašinėjimas dėl žalos reikalavimo, kuriame buvo sprendžiama dėl krovinio sugadinimo aplinkybių bei pridėtos nuotraukos).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).

Teismo posėdžio metu apklausus liudytoją D. G. (specialistą, kuris vertino padarytą žalą) paaiškėjo, kad žalos nustatymas iš esmės atliktas tik pagal nuotraukas ir turimus rašytinius duomenis, gyvai paties sugadinto daikto, jo įpakavimo specialistas nematė ir neapžiūrėjo. 

Monrealio konvencija atleidžia vežėją nuo atsakomybės, jeigu krovinys apgadintas dėl ne vežėjo atlikto įpakavimo.

Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad lėktuvo detalė gabenti pateikta jau supakuota, šį pakavimą neatliko vežėjas, jo darbuotojai ar įgalioti asmenys, todėl nesant kitokių priešingų įrodymų, darytina išvada, kad krovinys galėjo būti apgadintas vežimo metu dėl netinkamo dydžio įpakavimo, pajudėdamas ir apsilankstydamas, todėl atsakovas atleidžiamas nuo atsakomybės atlyginti žalą pagal Konvencijos 18 straipsnį.

Dėl šios priežasties teismas daro išvadą, kad atsakovo kaip vežėjo neteisėti veiksmai byloje nebuvo įrodyti, todėl ieškovo reikalavimas atlyginti žalą atsakovui atmetamas kaip neįrodytas.

Tuo pačiu teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovo kaip vežėjo veiksmų, neprivalo pasisakyti dėl kitų įrodinėjamų civilinės atsakomybės sąlygų (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Šiuo atveju, įvertinus teismui pateiktus įrodymus ir šalių pasisakymus teismo posėdžio metu teismas daro išvadą, kad atmetus ieškovo pagrindinį reikalavimą, nėra teisinio pagrindo šioje byloje priteisti procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kadangi atmestas pagrindinis reikalavimas (dėl draudimo išmokos priteisimo), teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo – dėl paskaičiuotų procesinių palūkanų priteisimo.

        Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

        Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.

Kadangi ieškovo ieškinys atmestinas visiškai, jam nėra atlyginamos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovas prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas:  Ieškovas taip pat prašo atlyginti 1 551,83 Eur teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro tiek procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį) rengimas, tiek atstovavimas teismo posėdžiuose. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis (1 551,83 Eur), atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį, tiek į pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, jos laikytinas protingomis ir nėra mažintinos ir yra priteistinos atsakovui (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).  

        Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu) nustatytą minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo valstybei priteistinos (CPK 92, 93 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškovo ADB Gjensidige ieškinį atmesti visiškai.

Priteisti iš ieškovo ADB Gjensidige, juridinio asmens kodas, 110057869, atsakovo Kuehne + Nagel UAB, juridinio asmens kodas 300580613, naudai 1551,83 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt vienas euras 83 centai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo ADB Gjensidige, juridinio asmens kodas, 110057869, 6,66 Eur (šeši eurai 66 ct) pašto išlaidų valstybei. Išaiškinti, kad nurodytas išlaidas ieškovas turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

                Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                         Gintaras Seikalis