Administracinė byla Nr. eA-3495-520/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03530-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. D. (A. D.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-17101(15/5-9)4U-524 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. D., panaikinimo ir draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas 2019 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-11) 10K-36231 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo“ ir 2019 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjui buvo įteikta nauja leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kortelė Nr. LT 7481786, galiojanti iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. Tačiau 2019 m. rugsėjo 27 d. Migracijos departamentas, priėmė Sprendimą, kuriame nenurodė, kokie pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokiomis procedūromis jis piktnaudžiavo ir kuo grindžiamos Migracijos departamento abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų ar jo siekio užsiimti teisėta veikla. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nevertino uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dagsa“ (toliau – ir Bendrovė), kurios dalyvis, direktorius ir akcininkas yra pareiškėjas, vykdomos teisėtos veiklos, o apsiribojo tik pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo vertinimu.
3. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2014 metų turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nežino dėl kokių priežasčių jo, o ne Bendrovės situaciją (kuri pagal finansinės atskaitomybės dokumentus yra tik gerėjanti), Migracijos departamentas ėmė traktuoti priešingai nei ankstesniais metais, pažeisdamas teisėtų lūkesčių, gero viešojo administravimo principus. Esamomis identiškomis aplinkybėmis Migracijos departamentas negalėjo jų vertinti skirtingai ir priimti du absoliučiai skirtingus sprendimus, susijusius su pareiškėju.
4. Pareiškėjas nurodė, kad jis kartu su sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais nuo 2014 m. spalio 19 d. yra deklaravę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), šį faktą patvirtina buto, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Butas) savininko A. N. (A. N.) 2019 m. liepos 25 d. sutikimas Nr. 7588, patvirtintas Vilniaus miesto 45-ajame notarų biure. Pareiškėjas nurodė, kad Buto gyvenamasis plotas yra 62,61 kv. m, t. y. pareiškėjas laikosi Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytų reikalavimų, turi gyvenamąją patalpą, kurioje yra deklaravęs savo ir šeimos narių gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, yra ne mažesnis kaip 7 kv. m.
5. Pareiškėjas teigė, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. atsakovo apklaustos (duomenys neskelbtini) name Vilniuje, dirbančios administratorės L. M. (toliau – ir Administratorė) teiginys, jog pareiškėjo ir jo šeimos narių ji nepažįsta, yra neteisingas. Pareiškėjas nurodė, kad Administratorės paaiškinimas, jog E. ir K. R. su vaikais gyvena butuose Nr. 19 ir Nr. 20 neatitinka tikrovės, kadangi šie butai yra atskiri, o E. ir K. R. gyvenamąją vietą yra deklaravę (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, jog name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra 80 butų, iš jų 5 butuose gyvena Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiai, todėl Administratorė, kuri apklausos metu dirbo tik 5 mėnesius, galėjo neprisiminti pareiškėjo ir jo šeimos narių. Pareiškėjas pažymėjo, kad valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2019 m. sausio 11 d. išrašas Nr. 44/1231007 patvirtina, jog butai Nr. 19 ir Nr. 20, esantys (duomenys neskelbtini), Nekilnojamo turto registre yra įregistruoti kaip 2 atskiri nekilnojamo turto vienetai, turintys gyvenamųjų patalpų paskirtį.
6. Pareiškėjas nurodė, kad nepilnamečių vaikų nebuvimas registruotiems Lietuvos Respublikos mokinių registre nepatvirtina jų ir pareiškėjo su sutuoktine negyvenimo fakto Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nepaneigė, kad A. D., E. D., V. D. mokosi nuotoliniu būdu Lietuvoje ar užsienyje. Pareiškėjas teigė, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas šeimos susijungimo pagrindu nenustato pareigos mokytis nepilnamečiams vaikams.
7. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamento tvirtinimas, jog 2019 m. rugsėjo 17 d., apie 19.00 val. ir 2019 m. rugsėjo 25 d., 19.40 val. atliktų patikrinimų (duomenys neskelbtini) (nors turėjo būti tikrinamas butas Nr. 19) Vilniuje, metu, nebuvo pareiškėjo, yra nepagrįstas, kadangi 2019 m. rugsėjo 17 d. E. R. patvirtino, kad pareiškėją mato dažnai ir jis greičiausiai darbo reikalais išvykęs į Klaipėdą. Pareiškėjas teigė, jog jo darbas yra susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis ir išvykomis ne tik Europos Sąjungos, bet ir trečiųjų šalių ribose, nes Bendrovės pagrindinė veikla – krovinių pervežimas ir ekspedijavimas geležinkeliu, kita veiklos kryptis – vagonams skirtų vežimėlių pardavimas.
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), butai Nr. 19 ir 20 yra sujungti į vieną, o šiuo adresu gyvena R. šeima (E. R., K. R. ir jų trys vaikai). Bute pareiškėjas su šeima niekada nuolat negyveno. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą Bute ir turėjo patalpų savininko leidimą jame gyventi, tačiau faktiškai jame negyveno (tai patvirtino net 3 ginčijamame Sprendime nurodyti patikrinimai), patvirtina, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenamąją vietą, siekė formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus ir tokiu būdu legalizuoti savo ir visos šeimos buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo tikrovės neatitinkančių duomenų teikimas buvo tęstinis, t. y. nuo 2014 metų. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ne tik 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimu, bet ir 2019 m. rugsėjo 17 d. bei 2019 m. rugsėjo 25 d. patikrinimais.
10. Atsakovas teigė, kad leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nepilnamečiams vaikams yra išduodamas tam, jog jie Lietuvos Respublikoje galėtų gyventi nuolat, kas suponuoja ir tai, kad jie čia gyventų bei mokytųsi. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde neteigė, jog jo dukros mokosi nuotoliniu būdu, apie jų mokymąsi nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų.
11. Atsakovas taip pat nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas kitais savarankiškais Įstatymo nustatytais pagrindais, kurie nesusiję su Bendrovės veiklos vykdymu. Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, todėl jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis, o tai atitinka nelegalios migracijos grėsmės kriterijus. Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą ir patikrinimų medžiagą, surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti, o pats Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 25 d. atsižvelgdamas į tai, jog jis yra UAB ,,Dagsa“ direktorius ir akcininkas, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2019 m. rugpjūčio 20 d. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT 7481786, galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. 2019 m. rugsėjo 30 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi Nr. LT 7481786 panaikinimo dienos. Sprendime Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos bei siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir formaliai atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimams laikinai gyventi gauti tam, kad galėtų legalizuoti savo ir šeimos narių buvimą Šengeno erdvėje (pareiškėjo nurodytoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), buvo atlikti 3 patikrinimai ir nustatyta, kad pareiškėjas Bute negyvena); pareiškėjas neįrodė, kad naudojasi tinkama gyventi patalpa Lietuvos Respublikoje (Bute, kuriame pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, gyvena kiti asmenys); be to, nustatyti kriterijai, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais nuo 2014 m. spalio 19 d. yra deklaravę gyvenamąją vietą Bute. Pareiškėjo nepilnametės dukros A. D. (gimusi (duomenys neskelbtini), E. D. (gimusi (duomenys neskelbtini), V. D. (gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos mokinių registre neregistruotos.
14. Teismas aptarė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus (2, 6, 12 ir 14 p.), 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, 26 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Migracijos politikos gairių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, (toliau – ir Migracijos politikos gairės) 22.1, 22.3.3 punktus ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju taip pat aktualūs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies, 91 straipsnio bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Teismas taip pat aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką individualių administracinių aktų vertinimo aspektu.
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra Bendrovės direktorius ir akcininkas, o byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog Bendrovė vykdo teisėtą veiklą.
16. Teismas vertino pareiškėjo argumentą dėl jo nuolatinio gyvenimo Bute ir nustatė, kad VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, jog butai Nr. 19 ir 20, esantys (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Tačiau kiti byloje esantys vienas kitam neprieštaraujantys įrodymai: Administratorės paaiškinimas, 2018 m. rugpjūčio 7 d. bei 2019 m. rugsėjo 17 d. E. R. (E. R.) paaiškinimai, 2019 m. rugsėjo 20 d. Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sienos apsaugos tarnyba) Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus tarnybinis pranešimas Nr. (21/20)-13VR-7874, patvirtina, jog minėti butai yra sujungti, tačiau nėra atlikta šių butų tinkama teisinė registracija ir šie butai Nekilnojamo turto registre nėra įregistruoti kaip vienas nekilnojamo turto vienetas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus darbuotojams 2019 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo metu, bute Nr. 20 buvusi (duomenys neskelbtini) pilietė S. A., kuri yra K. R. motina, taip pat patvirtino, jog tiek butas Nr. 19, tiek butas Nr. 20 yra sujungti ir šiame bute gyveno ir gyvena tik R. šeima, o pareiškėjas su šeima niekada negyveno. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė gyvenamosios vietos adresą, kuriuo faktiškai nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė ir dukros negyvena. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas atsakovui Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais būtų nurodęs kitą savo gyvenamosios vietos adresą. Teismas, įvertinęs pateiktų duomenų visumą, sutiko su atsakovo padaryta išvada, jog nors pareiškėjas ir buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), bei atsakovui pateikė buto savininko A. N. (A. N.) 2019 m. liepos 25 d. sutikimą, tačiau faktiškai tose patalpose negyveno. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenamąją vietą bei siekė formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus ir tokiu būdu legalizuoti savo ir visos šeimos buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje.
17. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, jog, nors pareiškėjas deklaruoja savo gyvenamąją vietą su sutuoktine ir dukromis, tačiau faktas, jog pareiškėjo mokyklinio amžiaus dukros A. D. ir E. D. yra neregistruotos Lietuvos Respublikos mokinių registre, kelia pagrįstų įtarimų dėl jų ir pareiškėjo faktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Teismas nustatė, kad pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių minėtas Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, bei neįrodinėjo aplinkybės dėl dukrų mokymosi nuotoliniu būdu, ir priėjo prie išvados, jog abejoti Sprendime nustatytų aplinkybių pagrįstumu teismas neturi pagrindo.
18. Teismas pažymėjo, kad Sprendime buvo nustatyta, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ir tai atsakovui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, kas atitinka nelegalios migracijos grėsmės kriterijus (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54).
19. Teismas aptarė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 14 punktą, įvertino aplinkybę, jog pareiškėjui naikinamas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, atsižvelgė į draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vieną iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, bei nusprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjui nepriimtas sprendimas įtraukti įspėjimą į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl neįsileidimo (t. y. pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet ne į visą Šengeno erdvę).
20. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės, o teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
III.
21. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
22. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką, nes bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pakartoja bylos faktines aplinkybes ir teigia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnio nuostatose įtvirtinta, jog fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnyje asmens gyvenamoji vieta apibūdinama vadovaujantis CK nuostatomis. Pareiškėjas pažymi, kad asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, t. y. deklaravimo įstaigai pateikęs duomenis apie savo gyvenamosios vietos adresą, laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje.
23. Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra pakeitęs gyvenamosios vietos, nėra įgijęs kitos nuolatinės gyvenamosios vietos, viešajame registre taip pat nėra duomenų apie pasikeitusią pareiškėjo gyvenamąją vietą, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą.
24. Pareiškėjas teigia, jog jis nesiekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, jog pareiškėjas nebuvo rastas jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje atliekant patikrinimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis. Pareiškėjas teigia, kad jokie teisės aktai neįpareigoja užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o ir Įstatymo 2 straipsnio 14 punkte apibūdinama leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paskirtis paneigia pareigą užsieniečiui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo įsitikinimu, Įstatymas suteikia teisę užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu.
25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai apsiribojo tik aplinkybių, susijusių su pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenamosios vietos deklaravimu, o ne Bendrovės ir jos vykdomos teisėtos veiklos, vertinimu. Pareiškėjas teigia, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl byloje esantys duomenys atitinka tikrovę ir nesudaro rimto pagrindo manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
26. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis nustato tik galimybę Migracijos departamentui svarstyti, ar uždrausti atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas vertina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neobjektyviai ir nevisapusiškai vertino kriterijus, nustatydamas draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo įsitikinimu, draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, kadangi pareiškėjas yra sąžiningas, patikimas, nepiktnaudžiaujantis pilietis, o Migracijos departamentas nenustatė duomenų apie tai, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Pareiškėjas nurodo, jog negalėdamas atvykti į Lietuvos Respubliką, jis neteks galimybės tiesiogiai dalyvauti Bendrovės valdyme, verslo partnerių susitikimuose ir pan., o pareiškėjui palikta teisė vykti į kitas Šengeno šalis taip pat jam neleis tiesiogiai vykdyti Bendrovės veiklą.
27. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, neužtikrino gero administravimo principo įgyvendinimo, o teismas skundžiamame sprendime privalėjo atsakyti į minėtą pareiškėjo argumentą. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, nes itin nepalankus Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas vien tik atlikus formalų ir paviršutinišką duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, o ne faktais, nepaprašius jokių papildymų, paaiškinimų, patikslinimų.
28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
29. Atsakovas sutinka su skundžiamu teismo sprendimu bei jo motyvais ir nurodo, kad pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (pvz., antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kad pareiškėjas su savo šeima gyvena (duomenys neskelbtini), kitų dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo ir jo šeimos faktinį gyvenimą Bute) bei neįrodinėjo aplinkybės dėl dukrų mokymosi nuotoliniu būdu.
30. Atsakovas nurodo, kad šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės yra analogiškos aplinkybėms dėl gyvenamosios vietos jau nagrinėtoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3077-756/2017. Atsakovas teigia, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas atsakovui būtų nurodęs kitą savo gyvenamosios vietos adresą, todėl šioje byloje turėtų būtų vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
31. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad teismas apsiribojo tik aplinkybių, susijusių su pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenamosios vietos deklaravimu, o ne su Bendrovės, vykdančios teisėtą veiklą, vertinimu ir atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas savarankiškais Įstatymo nustatytais pagrindais, nesusijusias su Bendrovės veiklos vykdymu, todėl teismas negalėjo peržengti Migracijos departamento Sprendimo ribų.
32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus (atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Tvarkoje, įtvirtinant draudimo atvykti laikotarpį, atsižvelgta į proporcingumo principą). Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į proporcingumo principą, nepriimtas sprendimas įtraukti įspėjimą į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl neįsileidimo (t. y. pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, bet ne į visą Šengeno erdvę).
33. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Migracijos departamentas, neapklausdamas pareiškėjo, pažeidė gero administravimo principą. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, be sąlygų pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4616-1062/2018), ir teigia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
34. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (15/5-11) 50U-17101(15/5-9) 4U-524, kuriuo Rusijos Federacijos piliečiui pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 3 metus uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo.
35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus skundą ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
36. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad netinkamai buvo įvertintos bylos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenamąja vieta, buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu (leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas teisėtos veiklos, kurios pirmosios instancijos teismas neanalizavo, pagrindu), neatsižvelgta į Sprendimo neproporcingumą, Sprendimas neanalizuotas gero administravimo principo aspektu.
37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
38. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4–6 ir 20 punktais, Tvarkos 14 punktu.
39. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu leidimas gautas apgaulės būdu, o 1 dalies 2 punktas – jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
40. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
41. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti Migracijos departamentui, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą.
42. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija) įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija) nustatyta, kad Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
43. Tvarkos 14 punkte nustatyta, jog užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei užsienietis pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenimą Lietuvoje, t. y. patikrinus užsieniečio nurodytą gyvenamąją vietą, nustatoma, kad jis nurodytoje gyvenamojoje vietoje negyvena, tai yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3077-756/2017; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018).
45. Byloje nustatyta, kad atsakovui kilus įtarimų, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena ir yra nurodęs tikrovės neatitinkantį gyvenamosios vietos adresą, buvo atlikti 3 patikrinimai (2018 m. rugpjūčio 7 d.; 2019 m. rugsėjo 17 d. (el. b. II t., b. l. 162–163); 2019 m. rugsėjo 25 d. (el. b. II t., b. l. 182), kurių metu nustatyta, kad pareiškėjas jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (Bute) negyveno ir negyvena. Bylos duomenys patvirtina, kad butas Nr. 19 ir butas Nr. 20 yra sujungti, juose gyveno ir gyvena tik R. šeima, šis faktas patvirtintas liudytojo (pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), budėjusio administratoriaus) parodymais. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjo mokyklinio amžiaus dukros A. D. ir E. D. yra neregistruotos Lietuvos Respublikos mokinių registre (el. b. II t., b. l. 153–157).
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, aktualią teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė gyvenamosios vietos adresą, kuriuo faktiškai nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė ir dukros negyvena. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis fizinio asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, bei akcentuoja, jog turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neprivalo nuolat būti Lietuvoje, šie argumentai nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjas faktiškai Bute negyveno, o taip pat nepateikė teismui jokių pareiškėjo ir jo šeimos narių faktinių gyvenimo Bute įrodymų. Pastebėtina, jog pareiškėjas taip pat neįrodinėjo aplinkybių dėl dukrų mokymosi Lietuvoje ar užsienyje, ar nuotoliniu būdu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog jis nėra pakeitęs gyvenamosios vietos, nėra įgijęs kitos nuolatinės gyvenamosios vietos, viešajame registre taip pat nėra duomenų apie pasikeitusią pareiškėjo gyvenamąją vietą, todėl jam nekilo Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga, laikytini nepagrįstais, nes pareiškėjas nepateikė jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų, t. y. tokių, kurie patvirtintų, kad jis, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovę atitinkančius duomenis apie gyvenamąją patalpą, t. y. realią gyvenamąją vietą, tinkamą gyventi, ar tokių, kurie paneigtų atsakovo patikrinimų metu nustatytus duomenis, kad pareiškėjas Bute negyveno ir negyvena. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gyvenamąją vietą, byloje nėra duomenų, jog jis turi tinkamą gyvenamąją vietą, prieina prie išvados, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsakovo Sprendimu buvo panaikintas pagrįstai.
47. Dėl pareiškėjo argumento, kad Sprendime apsiribota tik aplinkybių, susijusių su pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenamosios vietos deklaravimu, o ne su Bendrovės, vykdančios teisėtą veiklą, vertinimu, pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo vertinamas Bendrovės veiklos teisėtumas, tyrimas Bendrovės atžvilgiu nebuvo atliekamas, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šiuo aspektu nagrinėjamo ginčo kontekste neturi teisinės reikšmės. Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo panaikintas ne dėl Bendrovės veiklos neteisėtumo, o nustačius, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
48. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi Migracijos departamentui suteikta diskrecija priimti atitinkamus sprendimus, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos išvadą, jog Sprendimu teisingai nustatyta, kad pareiškėjui uždraudžiama 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šios išvados.
49. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostata neįtvirtina be sąlygų draudimo užsieniečiui, kurio leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas, atvykti į Lietuvos Respubliką, o Tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį <...> (1 p.). Tvarkos antrasis skirsnis nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas (11 p.). Sprendžiant klausimą dėl uždraudimo užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas privalo atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ar jis buvo panaikintas (11.1 p.), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 p.), tai, ar per pastaruosius vienus metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 p.); užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 p.). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki tam tikro laiko atsakovas turi priimti įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgęs į tai, ar draudimas užsieniečiui iki tam tikro laiko atvykti į Lietuvos Respubliką yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.
50. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje bei siekė formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus ir tokiu būdu legalizuoti savo ir visos šeimos buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog draudimu atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems bei nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, į tai, jog Tvarkos 14 punktas nustato konkretų draudimo atvykti laikotarpį esant tam tikriems Įstatyme įtvirtintiems pagrindams, įvertinusi tai, kad šioje byloje nustatyta, jog atsakovas pagrįstai pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į Tvarkoje nustatytus kriterijus, o pareiškėjui taikomas draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti. Tokio apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimo nepaneigia ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog negalėdamas atvykti į Lietuvos Respubliką, jis neteks galimybės tiesiogiai dalyvauti Bendrovės valdyme, nes, kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; kt.).
51. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo Sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nebuvo užtikrintas gero administravimo principo įgyvendinimas ir pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas aiškiai nurodė priežastį, lėmusią jo priėmimą, Sprendime nurodyti teisiniai jo priėmimo pagrindai, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas žinojo ir suvokė Migracijos departamento Sprendimo faktinius bei teisinius pagrindus ir priėmimo motyvus. Dėl to pareiškėjo argumentas dėl Sprendimo prieštaravimo VAĮ 8 straipsnio 1 daliai yra nepagrįstas.
52. Pareiškėjo teiginiai dėl teisės būti išklausytam taip pat atmestini, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
53. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo, kokias papildomas aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą.
54. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Rytis Krasauskas
Dalia Višinskienė