Baudžiamoji byla Nr. 2K-189-387/2025 

Teisminio proceso Nr. 1-05-8-00002-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.32.7.1; 1.2.32.8.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Aleno Piesliako ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, 

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

išteisintajam G. Č. ir jo gynėjai advokatei Irmai Bekerei (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendis.

Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu G. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 319 straipsnio 1 dalį arešto bausme 40 parų, pagal BK 320 straipsnio 1 dalį arešto bausme 40 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 60 parų. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 5 dalimis, arešto bausmės vykdymas atidėtas šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atsiprašyti nukentėjusiojo G. V., dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje. 

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu panaikintas Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. Č. pagal BK 319 straipsnio 1 dalį ir 320 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 

        Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos advokatės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       G. Č. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuris panaikintas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, buvo nuteistas pagal BK 319 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, panaudojęs fizinį smurtą prieš pavaldų karį, sukėlė jam fizinį skausmą tokiomis aplinkybėmis: jis, būdamas profesinės karo tarnybos karys, vyresnysis seržantas, 2024 m. vasario 13 d. apie 20.40 val. Lietuvos kariuomenės Pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų bataliono III pėstininkų kuopos (toliau – ir III pėstininkų kuopa) patalpų koridoriuje, būdamas paskirtas III pėstininkų kuopos budėtoju, tyčia vieną kartą dešiniu delnu smogė pavaldžiam nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariui jaunesniajam eiliniui G. V. į kaklo sritį.

2.       Taip pat G. Č. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuris panaikintas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, buvo nuteistas pagal BK 320 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai reikalavo, kad karys elgtųsi pagal jo nurodymus, ir žemino jį panaudodamas psichinę prievartą tokiomis aplinkybėmis: jis 2024 m. vasario 13 d. ne vėliau kaip 22.10 val. III pėstininkų kuopos Valdymo grupės kabinete, būdamas paskirtas III pėstininkų kuopos budėtoju, tyčia, neturėdamas teisės, reikalaudamas, kad nuolatinės privalomosios karo tarnybos karys j. eil. G. V. elgtųsi pagal jo nurodymus, laikytųsi karinės drausmės, būtų pareigingas, klausytų vadų, dešiniu delnu sudavė G. V. penkis kartus į kairę krūtinės sritį, vadindamas jį žvairiu ir grasindamas pakelti prieš jį koją, nuvedė G. V. prie kabinete stovinčios metalinės spintelės, įrėmęs jo dešinį petį ir dešinę veido pusę į ją paklausė, ar jis žino, kodėl spintelė sulankstyta, ir paaiškinęs, kad ji sulankstyta nuo tokių galvų kaip G. V. ir kad jam gaila spintelės ir jo galvos, jį paleido.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė 

3.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo G. Č. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1.                      Šis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 319 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo G. Č. veiksmuose nėra pagrįstos bylos įrodymais. Teismas nustatė, kad G. Č., suduodamas delnu G. V., taip išreiškė savo neigiamas emocijas dėl susidariusios konfliktinės situacijos dėl G. V. netinkamo elgesio, tačiau nėra pagrindo teigti, jog G. Č. turėjo tyčią sukelti jam fizinį skausmą. G. Č. neperžengė drausminio nusižengimo ribų, jo atliktas veiksmas nėra pavojingas baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

3.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog G. Č. neturėjo teisės reikalauti, kad G. V. elgtųsi pagal jo nurodymus, todėl kaltinimas dėl neteisėto reikalavimo yra nepagrįstas ir nesudaro BK 320 straipsnio 1 dalies sudėties. G. Č., būdamas G. V. vadas, turėjo įgaliojimus pastarajam duoti nurodymus, kurie pagal bylos aplinkybes buvo pagrįsti, t. y. elgtis pagal G. Č. nurodymus, laikytis karinės drausmės, būti pareigingam, klausyti vadų. G. Č. nuteistas ir už tai, kad jis, panaudodamas psichinę prievartą, žemino kitą karį. Nors nuteistasis G. Č. atliko nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytus veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas psichinės prievartos padarymą, akcentavo ne tik aplinkybes kabinete, tačiau ir prieš tai buvusius įvykius, dėl kurių kaltinimas pagal BK 320 straipsnio 1 dalį G. Č. nepateiktas, ir susiejęs visus 2024 m. vasario 13 d. įvykius padarė išvadą dėl psichinės prievartos panaudojimo prieš G. V..

3.3.                      Teismo vertinimu, nors G. Č. išsakyti žodžiai nukentėjusiajam, sudavimas jam delnu į krūtinės sritį sukėlė tam tikrų neigiamų emocijų, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad nustatyti nuteistojo G. Č. veiksmai buvo tokie pavojingi, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Už G. Č. veiksmus – skausmo nesukėlusį sudavimą delnais į krūtinę, už pavadinimą žvairiu, už sarkazmą sakant „pakelsiu koją“, už įrėmimą į spintelę – baudžiamoji atsakomybė kaip griežčiausia priemonė negali atsirasti. G. Č. neperžengė drausminio nusižengimo ribų, jo atlikti veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra neabejotinų duomenų, patvirtinančių G. Č. veiksmuose buvusią tyčią, panaudojant psichinę prievartą, žeminti nukentėjusįjį G. V.. 

III. Kasacinio skundo argumentai

4.       Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas G. Girgždis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendį su pakeitimais – pašalinti iš kaltinimo pagal BK 320 straipsnio 1 dalį aplinkybę, kad G. Č. neteisėtai reikalavo, kad kitas karys elgtųsi pagal jo nurodymą. Kasatorius skunde nurodo:

4.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai BK 319 straipsnio 1 dalyje ir BK 320 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimų sudėtis laikė materialiosiomis ir reikalavo būtino kilusių padarinių įrodinėjimo, neskyrė dėmesio šių nusikaltimų objektui (saugomam teisiniam gėriui), neteisingai atskleidė tyčios turinį (klaidingai taikė BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 3 dalį, nors turėjo vadovautis tik BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktu) ir taip neteisingai taikė baudžiamuosius įstatymus (BK 15 straipsnį, 319 straipsnio 1 dalį, 320 straipsnio 1 dalį).

4.2.                      Apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių nusikalstamų veikų, nurodytų BK 319 straipsnio 1 dalyje ir 320 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Vienas iš tokių požymių – objektas, kuriam nebuvo skirta dėmesio, neįvertinta, kokią teisinę vertybę (objektą) saugo šios teisės normos, į ką šios nusikalstamos veikos nukreiptos, kam padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. BK XLVI skyriuje nurodytų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų krašto apsaugos tarnybai ir mobilizacijai rūšinis objektas yra Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statutu ir kitais teisės aktais reglamentuota krašto apsaugos tarnybos atlikimo tvarka. BK 319 ir 320 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų objektas yra karių tarpusavio pavaldumo ir statutiniai santykiai, pirmiau nurodytais teisės aktais reglamentuota krašto apsaugos tarnybos atlikimo tvarka, taip pat kario garbė ir orumas, autoritetas, jo saugumas.

4.3.                      Fiziniu smurtu grįsti santykiai tarp karių yra ypač pavojingi, nes jų žinioje yra įvairių rūšių ginklai. Karių santykiai turi būti paremti tarpusavio pasitikėjimu, pagarba, kad kariai galėtų įvykdyti visas jiems iškeltas užduotis. Vien tik fizinio smurto naudojimas karių santykiuose yra pavojingas veiksmas, todėl ir teisės normos, atsižvelgus taip pat ir į šia norma saugomą objektą, sudėtis yra formalioji, nereikalauja padarinių kilimo.

4.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad byloje nustatyta, jog G. Č. vieną kartą delnu sudavė nukentėjusiajam į kaklą. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas, t. y. teismas pripažino patį nusikalstamos veikos faktą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 319 straipsnio 1 dalį kilti yra būtina nustatyti, jog dėl to nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdyta jo sveikata, arba yra kankinimo požymių. Šis teismas taip pat nurodė, kad būtina nustatyti ir tai, jog minėti veiksmai padaryti tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

4.5.                      Apeliacinės instancijos teismas BK 319 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamos veikos sudėtį iš esmės vertino kaip materialiąją, nors ji yra formalioji, todėl padarinių nereikalauja. Įstatymo leidėjo BK 319 straipsnio 1 dalies dispozicijoje yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė vadui, kuris eidamas karo tarnybos pareigas panaudojo fizinį smurtą prieš pavaldų karį. Vien vado, einančio karo tarnybos pareigas, atliktas veiksmas – fizinio smurto panaudojimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl padarinių kilimo reikalavimas yra perteklinis. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai praplėtė BK 319 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, su tuo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, kad G. Č. sudavimas delnu nukentėjusiajam G. V. į kaklo sritį neabejotinai yra fizinio smurto panaudojimas (fizinis poveikis), o pati veika buvo įvykdyta vado ir karo tarnybos metu. G. Č., būdamas vadas, panaudodamas fizinį smurtą prieš pavaldinį, elgėsi netinkamai ir netoleruotinai, todėl tokia veika jau savaime pažeidžia tarnybinę subordinaciją, ji nusikalstama ir atitinka BK 319 straipsnio 1 dalies dispoziciją.

4.6.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad G. Č. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios pagal BK 15 straipsnio 2 dalį. Teismo vertinimu, G. Č., suduodamas delnu G. V., taip išreiškė savo neigiamas emocijas dėl susidariusios konfliktinės situacijos dėl paties G. V. netinkamo elgesio, tačiau nėra pagrindo teigti, jog G. Č. turėjo tyčią sukelti jam fizinį skausmą. BK 319 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą, reikalaudamas tyčios dėl sukeltų padarinių. Šioje byloje, esant formaliajai nusikaltimo sudėčiai, turi būti taikomas BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Esant formaliajai nusikaltimo sudėčiai, veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o netiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis) galima tik tose nusikalstamose veikose, kurių nusikalstamos veikos sudėtis materialioji. Todėl apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad nusikaltimui, nurodytam BK 319 straipsnio 1 dalyje, būtina nustatyti ir tai, jog minėti veiksmai padaryti tiesiogine arba netiesiogine tyčia, neteisingai taikė BK 15 straipsnio nuostatas, taip pat neteisingai aiškino BK 319 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėtį.

4.7.                      Be to, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-164-337/2007 išaiškinta, kad BK 319 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, nes jos pasekmės iškeltos už nusikalstamos veikos sudėties ribų, todėl BK 319 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika baigiama vadui, einančiam karo tarnybos pareigas, pradėjus naudoti fizinį smurtą prieš jam pavaldų karį (pavaldžius karius). Taigi apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino G. Č. įvykdytos nusikalstamos veikos požymius, neatsižvelgė į nusikalstamos veikos objektą (saugomas vertybes), nepagrįstai veiką, nurodytą BK 319 straipsnio 1 dalyje, vertino kaip materialiąją nusikaltimo sudėtį, taip netinkamai buvo įvertinti nusikalstamos veikos požymiai, nepakankamai įvertintas veikos pavojingumas ir dėl to neteisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

4.8.                      Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. Č. turėjo teisę reikalauti, kad G. V. elgtųsi pagal jo nurodymus, todėl pagrįstai kaltinimo dalį pagal BK 320 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto reikalavimo, kad kitas karys elgtųsi pagal jo nurodymą, šis teismas laikė nepagrįsta ir ši dalis galėjo būti pašalinta.

4.9.                      Apeliacinės instancijos teismas dėl kaltinimo pagal BK 320 straipsnio 1 dalį iš esmės patvirtino, kad G. Č. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis buvo kaltinamas ir nuteistas pirmosios instancijos teismo, t. y. sudavė G. V. delnu, konflikto metu naudojo prieš jį psichinę prievartą. Tačiau, šio teismo vertinimu, G. Č. veiksmai nesudarė nusikalstamos veikos sudėties dėl subjektyviosios pusės, veikos pavojingumo ir pasekmių. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodyta, kad kito kario žeminimas panaudojant psichinę prievartą – įvairiais atvirais ar užmaskuotais užgauliais grasinimais, kurie akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms ir bendražmogiškos moralės reikalavimams ir kuriems dėl įvairių priežasčių paprastai negalima pasipriešinti arba kurių neįmanoma išvengti, nukentėjusiajam sukelia dvasinių kančių (pavyzdžiui, viešas nepadorus nukentėjusiojo laiško skaitymas, užgaulūs žodžiai, kuriais kreipiamasi į nukentėjusįjį, keikimas necenzūriniais, užgauliais žodžiais ir pan.).

4.10.                      Kaip nustatyta byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, nukentėjusiojo G. V. žeminimas panaudojant psichinę prievartą šiuo atveju pasireiškė nukentėjusiojo žeminimu (vadinant „žvairiu“), grasinimais kaip nors pakenkti (sakant „pakelsiu koją“), nerimą ir nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (įremiant G. V. dešinį petį ir dešinę veido pusę į spintelę). Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis G. Č. atliko prieš jį kaltinime nurodytus veiksmus. Kaip tvirtino nukentėjusysis, jis suprato grėsmę, kad G. Č. gali pakelti koją, o kol jis buvo įremtas į spintelę, galvojo, gal G. Č. jam trenks, gal dar ką nors darys, jis buvo streso būsenos, nelabai suprato, kas vyksta, dėl tokio profesinės tarnybos kario G. Č. elgesio ir žodžių jis buvo šokiruotas, jautėsi pažemintas ir sumenkintas. Byloje yra nustatyta, kad iki kaltinime nurodyto G. Č. ir G. V. bendravimo kabinete po vakarinės rikiuotės G. Č. tą pačią dieną nukentėjusiajam G. V. ir dar vienam kariui I. J. kalbėjo apie „dedovščiną“, be to, tą patį vakarą dar iki rikiuotės prieš G. V. panaudojo fizinį smurtą, atliko smurtinį veiksmą, tai atitinkamai jį charakterizuoja ir rodo galimus neteisėtus bei neleistinus jo veikimo metodus, nesaugios, žeminančios orumą aplinkos kūrimą.

4.11.                      Byloje nustatyti G. Č. veiksmai neabejotinai liudija tik apie jo norą pabrėžti savo pranašumą prieš G. V., jį pažeminti ir tai akivaizdžiai pažeidžia karių tarpusavio santykių tvarką, karių garbę, orumą, valios laisvę. G. Č. vartojo G. V. žeminančius, psichologiškai žeidžiančius žodžius. G. Č. naudojama psichinė prievarta pasižymėjo neetišku, įžeidžiančiu, užgauliu ir agresyviu pobūdžiu. Dėl tokios psichinės prievartos karys G. V. jautėsi žeminamas, jautė psichologinį diskomfortą. Pažymėtina, kad jokie G. Č. teiginiai bei deklaruojami veikimo motyvai nepateisina kaltinimuose nurodytomis aplinkybėmis jo (G. Č.) prieš pavaldų karį G. V. atliktų nusikalstamų veiksmų ir nešalina jo atsakomybės už atliktus nusikalstamus veiksmus (kario žeminimą panaudojant psichinę prievartą).

4.12.                      Nėra abejonių, kad taip elgdamasis G. Č. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, kad jis žemina karį, prieš šį naudoja psichinę prievartą, siekia sukelti jam stresą, baimę, nerimą, ir norėjo taip veikti, t. y. G. Č. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl tokie G. Č. veiksmai, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, atitinka BK 320 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius.

4.13.                      Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad inkriminuojant psichinę prievartą būtina nustatyti, jog asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir šią BK 320 straipsnio 1 dalyje nurodytą teisės normą, taip pat nepagrįstai taikė BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą bei 3 dalį, kurios yra skirtos materialiosioms nusikaltimų sudėtims. BK 320 straipsnio 1 dalyje esančioje normos dispozicijoje nustatyta formalioji nusikaltimo sudėtis, todėl žeminti kitą karį panaudojant fizinį smurtą galima tik tiesiogine tyčia, kuri aprašyta BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Todėl apeliacinės instancijos teismas ir dėl BK 320 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos neteisingai aiškino šioje teisės normoje aprašytą dispoziciją (laikė, kad tai materialioji norma) ir klaidingai taikė BK 15 straipsnį, kartu ir BK 320 straipsnio 1 dalį.

4.14.                      Įvertinus šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. G. Č. kryptingai atliktų veiksmų pobūdį, apimtį, jo kaltės neigimą bei bandymą savo elgesį visaip teisinti, atsižvelgiant ir į aptariamomis teisės normomis saugomą objektą, laikoma, kad abiejuose kaltinimuose (tiek BK 319 straipsnio 1 dalyje, tiek ir BK 320 straipsnio 1 dalyje) nurodytus G. Č. veiksmus, atliktus prieš G. V., vertinti kaip nepavojingus, neužtraukiančius baudžiamosios atsakomybės ar mažareikšmius, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo. Šių abiejų nusikalstamų veikų sudėties požymių teisingas įvertinimas ir jų taikymas (tiek nusikaltimo objekto, tiek tyčios), formaliosios nusikaltimo sudėties detalizavimas neleidžia daryti išvados, kad G. Č. veikos nesiekia baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo laipsnio.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo G. Girgždžio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK XLVI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai krašto apsaugos tarnybai ir mobilizacijai“ nurodytų nusikalstamų veikų ir baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės

6.       Nagrinėjamoje byloje G. Č. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas pagal BK 319 straipsnio 1 dalį ir 320 straipsnio 1 dalį.

7.       BK 319 ir 320 straipsniai yra įtvirtinti BK XLVI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai krašto apsaugos tarnybai ir mobilizacijai“. Šių nusikaltimų rūšinis objektas yra Karo prievolės įstatymu, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymu, Kariuomenės drausmės statutu bei kitais teisės aktais reglamentuota krašto apsaugos tarnybos atlikimo tvarka. Ši tvarka yra privaloma visiems aptariamame BK skyriuje nurodytų nusikalstamų veikų subjektams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2008). BK 319 straipsnyje nurodyto nusikaltimo tiesioginis objektas yra karių tarpusavio pavaldumo santykiai karo tarnybos metu, o BK 320 straipsnyje – karių tarpusavio pavaldumo ir statutiniai santykiai. Už minėtuose straipsniuose įtvirtintas nusikalstamas veikas baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik specialiajam subjektui – kariui.

8.       Sprendžiant dėl karių atsakomybės už BK XLVI skyriuje nustatytas nusikalstamas veikas, kurių sudėtys formaliosios, nereikalaujant padarinių, pirmiausia reikia vertinti, ar jų atlikti (ar neatlikti) veiksmai nepatenka į Kariuomenės drausmės statuto taikymo ribas. Visi Lietuvos Respublikos kariai už drausmės (šiurkščius ir kitus) pažeidimus atsako pagal Kariuomenės drausmės statutą (Kariuomenės drausmės statuto 4 straipsnis). Prie šiurkščių drausmės pažeidimų priskiriamas, pavyzdžiui, tarnybos įgaliojimų viršijimas (77 straipsnis), vadui (viršininkui) suteiktos teisės karių drausmei užtikrinti viršijimas (84 straipsnis), pavaldinio arba vado (viršininko) įžeidimas (87 straipsnis). Už drausmės pažeidimus kariams yra taikomos drausminės nuobaudos, nurodytos Kariuomenės drausmės statuto 31 straipsnyje.

9.       BK 11 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią nustatyta laisvės atėmimo bausmė. Ši BK nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi formaliai atitikti ne tik nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK straipsnyje, bet ir pavojingumo reikalavimą. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Veikos pavojingumas – tai veikos savybė padaryti žalą visuomeniniams žmonių santykiams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Kartu tai ir kriterijus, pagal kurį įstatymų leidėjas diferencijuoja deliktus į nusikaltimus, administracinius ir drausminius nusižengimus bei civilinius teisinius santykius. Negali būti laikoma nusikaltimu visuomenei pavojinga veika, jeigu ji nenustatyta baudžiamajame įstatyme. Lygiai taip pat negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti Baudžiamojo kodekso straipsnį, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio.

10.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nusikalstamų veikų, kurių sudėtys formaliosios, pasisakyta, kad nusikaltimo pavojingumas yra vienas iš kriterijų, lemiančių baudžiamosios atsakomybės taikymą. Nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę irgi turi padarytos žalos dydis, taip pat ir kiti veiksniai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai. Padarinių kaip būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad BK aprašytos veikos, kurių sudėtys yra formaliosios, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2006, 2K-271-648/2015, 2K-86-648/2016 ir kt.).

11.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors G. Č. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, kurių sudėtys formaliosios, padarymu, tačiau, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už nusikalstamų veikų, nustatytų BK 319 straipsnio 1 dalyje bei 320 straipsnio 1 dalyje, padarymą, svarbu nustatyti, kiek pavojinga veika, dėl kurios padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Situacijos, kai padaryti nedidelio pavojingumo nusižengimai kriminalizuojami kaltinant asmenį nusikalstamos veikos padarymu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant veiksmų atlikimo konteksto, sistemingumo, intensyvumo bei kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nėra teisingos, tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-160/2013, 2K-257/2014). 

12.       G. Č. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 319 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia vieną kartą dešiniu delnu smogė pavaldžiam kariui į kaklo sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą.

13.       Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 17 punkte pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, tačiau, šio teismo vertinimu, G. Č. neperžengė drausminio nusižengimo ribų, nes jo atliktas veiksmas (vienas sudavimas delnu į kaklo sritį) nėra pavojingas baudžiamojo įstatymo požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (nuosprendžio 21 punktas).

14.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, sutinka su apeliacinės instancijos teismo baigiamuoju aktu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 18–19 punktuose įvertino tarp G. Č. ir G. V. kilusio konflikto aplinkybes, taip pat paneigė fizinio skausmo sukėlimo faktą, detaliai analizuodamas tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymų visetą ir susiedamas juos į nuoseklią logišką grandinę. Šis teismas, nors netiksliai nurodė, kad fizinio skausmo sukėlimas yra būtinasis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 319 straipsnio 1 dalyje, padarinys, tačiau nustatęs, kad G. Č. atliktu veiksmu nebuvo sukeltas fizinis skausmas, įvertinęs ir Kariuomenės drausmės statuto reguliavimą, padarė teisingą išvadą, kad susiklosčiusioje situacijoje atliktas G. Č. veiksmas (vienas sudavimas delnu į kaklo sritį) nepasiekė pavojingumo, pakankamo baudžiamajai atsakomybei kilti.

15.       BK 320 straipsnyje nurodyta atsakomybė už kario terorizavimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė kariui, neteisėtai reikalavusiam, kad kitas karys elgtųsi pagal jo nurodymą, arba žeminusiam kitą karį, panaudojant psichinę prievartą. Šis nesunkus nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas G. Č. pagal BK 320 straipsnio 1 dalį nuteisė už tai, kad jis neteisėtai reikalavo, kad karys elgtųsi pagal jo nurodymus, ir už tai, kad žemino karį panaudodamas psichinę prievartą.

16.       Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad G. Č. dešiniu delnu sudavė G. V. penkis kartus į kairę krūtinės sritį, vadino jį žvairiu ir, grasindamas pakelti prieš jį koją, nuvedė G. V. prie kabinete stovinčios metalinės spintelės, įrėmęs jo dešinį petį ir dešinę veido pusę į ją, paklausė, ar jis žino, kodėl spintelė sulankstyta, ir paaiškinęs, kad ji sulankstyta nuo tokių galvų kaip G. V. ir kad jam gaila spintelės ir jo galvos, jį paleido. Tačiau šis teismas, spręsdamas dėl psichinės prievartos panaudojimo fakto, vertino tarp G. Č. ir G. V. įvykusio konflikto pobūdį, tikslus ir būdą, taip pat padarinius. Teismo vertinimu, G. Č. neperžengė drausminio nusižengimo ribų, jo atlikti veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

17.       Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pagal nustatytas bylos aplinkybes įvertinusi G. Č. veiksmus, daro išvadą, kad jo veiksmai ir žodžiai savo turiniu ir išraiškos būdu sukėlė neigiamų, nemalonių emocijų G. V., tačiau, įvertinus viso įvykio kontekstą, trukmę, priežastį ir kitas aplinkybes, tai negali būti laikoma kario terorizavimu ir vertinama kaip nusikaltimas, nurodytas BK 320 straipsnyje. Byloje nustatyta, kad tai buvo vienkartinis atvejis, trukęs trumpą laiką, o ne sistemingas nukentėjusiojo žeminimas. Siekiant inkriminuoti BK 320 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatytas toks neteisėtas ir nevienkartinio pobūdžio kario elgesys, kuris peržengtų Kariuomenės drausmės statuto ribas. Nors nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, jokie padariniai nėra numatyti, tačiau, vertinant pavojingumą, įtakos turi ir tai, ar toks elgesys sukėlė nukentėjusiajam neigiamų išgyvenimų. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas pastaruoju aspektu, pažymėjo, kad nukentėjusysis iškart nesikreipė į vadovybę, o pasisakė savo motinai ir ši inicijavo procesą, kad nukentėjusysis pats pripažino, jog pasisakydamas apie įvykius savo motinai aplinkybes „sutirštino“. Todėl, teismo vertinimu, G. Č. išsakyti žodžiai ar veiksmai nebuvo tokio laipsnio, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

18.       Nagrinėjamoje byloje aptariama situacija susiklostė ne G. Č. siekiant žeminti G. V., priešpriešinant save pavaldžiam kariui, o reaguojant į galimai netinkamą G. V. elgesį. Tai, kad G. Č., kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, pasirinko netinkamas priemones į, jo vertinimu, netinkamą G. V. elgesį (nuosprendžio 26 punktas), šiuo konkrečiu atveju sudaro pagrindą svarstyti dėl G. Č. atsakomybės ne pagal baudžiamąjį įstatymą, o pagal Kariuomenės drausmės statutą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                        Sigita Jokimaitė

                                                                                Alenas Piesliakas

                                                                                Algimantas Valantinas