Administracinė byla Nr. eA-3226-552/2021

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02981-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. O. A. (S. O. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo dalių panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas S. O. A. (S. O. A.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (15-02) 3l-00183/44U-4704 (toliau – ir Sprendimas) dalis, kuriomis atsisakyta jam išduoti leidimą laikinai gyventi ir panaikinta išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė: 

2.1.       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjui taip pat buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, galiojusi iki 2020 m. rugsėjo 23 d. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti jam leidimą laikinai gyventi ir panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą. Pareiškėjas nesutinka su ginčijamo Sprendimo dalimis, kuriomis atsisakyti išduoti jam leidimą laikinai gyventi ir panaikinta išduota daugkartinė nacionalinė viza. Atsakovas formaliai įvertino pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, neatsižvelgė į individualią pareiškėjo situaciją, jį apibūdinančias aplinkybes, dėl ko netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir tai atsakovui sukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

2.2.       Pagrindinis argumentas, kuriuo rėmėsi atsakovas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir panaikindamas vizą, buvo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) raštai, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tačiau vien aplinkybė, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, ir, kad vien dėl tokio įtarimo pareiškimo, tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas Sprendimas turėtų būti paremtas objektyviais duomenimis ir faktinėmis aplinkybėmis, o ne spėjimais ir įtarimais. Priešingu atveju, būtų pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas. 

2.3.       Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas 2019 m. lapkričio 18 d., pareiškėjui pranešimas apie įtarimą įteiktas tik 2020 m. sausio 30 d., tačiau vėliau, daugiau nei pusę metų, ikiteisminiame tyrime jokie procesiniai veiksmai neatliekami. Pranešime apie įtarimą jam inkriminuojamas vaidmuo yra antraeilis, taip pat nei pranešime apie įtarimą, nei skundžiamame Sprendime nėra nurodyta, kad pareiškėjas suprato ir žinojo, jog jo išgrynintos lėšos galimai yra gautos nusikalstamu būdu. Migracijos departamentas, spręsdamas, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, privalėjo atsižvelgti ne tik į formalių įtarimų pareiškimo faktą, bet įvertinti ir pareiškėją charakterizuojančius duomenis, tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išsilavinimą, darbą, šeiminių ryšių ir socialinių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėją su Lietuvos Respubliką sieja glaudūs socialiniai, ekonominiai ryšiai, jis čia yra integravęsis ir nekelia grėsmės viešajai tvarkai bei visuomenei. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, Lietuvoje gyveno turėdamas leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje metu baigė bakalauro studijas ir jam suteiktas vadybos bakalauro laipsnis. Pareiškėjas aktyviai ieško ir deda nuolatines pastangas susirasti jo išsilavinimą atitinkantį darbą bei turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje ir yra ją deklaravęs teisės aktų nustatyta tvarka. Per visą gyvenimo Lietuvoje laikotarpį jis nebuvo baustas administracine tvarka, jo atžvilgiu įgaliotos valstybės institucijos nėra taikiusios jokių kitokių poveikio priemonių dėl teisės pažeidimų. Nuo to momento, kai pareiškėjas buvo sulaikytas ir apklaustas įtariamuoju, jo teisinė padėtis nuosekliai buvo švelninama, be to, pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, todėl atsakovas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes.

2.4.       Ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Ginčijamame Sprendime formaliai perrašyta atitinkamo baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicija ir pranešimo apie įtarimą turinys, nedetalizuojant, kaip tokie duomenys, juos individualiai įvertinus kitų, pareiškėją charakterizuojančių duomenų kontekste, leidžia pagrįstai įsitikinti, jog pareiškėjas ateityje, gyvenimo Lietuvos Respublikoje metu, gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1.       Migracijos departamentas pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas pateikti duomenis dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Gavus duomenis paaiškėjo, jog pareiškėjas įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs sunkią nusikalstamą veiką, konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

3.2.       Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kurios imperatyviai nustato, kad užsieniečiui išduoti leidimą gyventi atsisakoma gavus išvadą, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, viešai tvarkai ar visuomenei. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Policijos departamento pripažintas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, minėto užsieniečio socialiniai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais prieš Lietuvos Respublikos visuomenės saugumą ir viešosios tvarkos laikymąsi.

3.3.       Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi ne vien tik minėta Policijos departamento išvada, bet ir įvertino pareiškėjui inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo atsižvelgta ir į pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ir ekonominius ryšius. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, niekur nedirbo ir nesimokė, nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos. Ginčijamas Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis.

3.4.       Sprendimu pareiškėjo atžvilgiu taikomos priemonės, numatytos Įstatyme, neprilygsta priemonėms, numatytoms Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK), o priemonių taikymas nepreziumuoja pareiškėjo kaltės baudžiamojoje byloje, todėl nekaltumo prezumpcijos principas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

3.5.       Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs sunkią nusikalstamą veiką (BK 11 str. 5 d.). Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 6 d. gavo Policijos departamento išvadą, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2019 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas 2020 m. sausio 30 d. buvo pripažintas įtariamuoju, t. y. jam pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo (įtariama, kad pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą Prancūzijos įmonei priklausantį didelės vertės turtą).

6.       Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenims, sprendė, kad Migracijos departamentas, remdamasis Policijos departamento išvada ir kitomis bylai reikšmingomis aplinkybėmis, kurių teisingumu ir pagrįstumu teismas neturėjo pagrindo abejoti, pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su jam pareikštais įtarimais dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir paskirtomis kardomosiomis priemonėmis, teismas pabrėžė, jog sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus yra taikomos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios šiuos teisinius santykius, o ne BK nuostatus. Šiuo atveju nei teismas, nei atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesprendžia klausimo, ar asmuo yra padaręs nusikaltimą (-us), jei yra padaręs, – tai ar kompetentingos institucijos yra teisingai įvertinusios šių nusikaltimų sudėtį, arba pagrįstai toks asmuo turi įtariamojo statusą bei nevertina atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų tiriant galimai padarytą sunkią nusikalstamą veiką.

7.       Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, formaliai įvertino prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, neatsižvelgė į pareiškėjo individualią situaciją, jį charakterizuojančias aplinkybes. Teismas šiuo aspektu nurodė, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas vertino pareiškėjo su Lietuvos Respublikos piliete santuokos sudarymo faktą, aplinkybes, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimus laikinai gyventi, išduotus studijų pagrindu, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, niekur nedirbo bei nesimokė, nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos. Be to, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjui inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, mastą, Policijos departamento pateiktą išvadą ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes.

8.       Teismas vertino, kad pareiškėjo padaryta teisei priešinga veika yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiku atsiradusi galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta, kad ji realiai egzistuoja tiek laiko, tiek ir įrodymų pakankamumo požiūriu, yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu ir nagrinėjamu atveju yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Atsižvelgdamas į tai, teismas ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar žmonių saugumui, pripažino pagrįstu.

III.

9.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

9.1.       Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog pareiškėjas yra padaręs teisei priešingą veiką, tačiau pareiškėjas pagal bylos duomenis yra tik įtariamas priešingos teisei veikos padarymo, todėl teismo išvada negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

9.2.       Teismas, atlikęs bylos įrodymų vertinimą, sprendė, jog atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjo individualią situaciją bei įvertino visas jį charakterizuojančias aplinkybes, tačiau tokios teismo išvados neatitinka bylos duomenų. Teismas spręsdamas, jog atsakovas tinkamai individualizavo pareiškėjo situaciją bei jį apibudinančias aplinkybes, rėmėsi atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, jog priimant ginčijamą Sprendimą atsakovas vertino pareiškėjo su Lietuvos Respublikos piliete santuokos sudarymo faktą, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno turėdamas leidimus laikinai gyventi, išduotus studijų pagrindu, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, niekur nedirbo bei nesimokė, nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, pareiškėjui inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, mastą, Policijos departamento pateiktą išvadą ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, visiškai nevertino šių aplinkybių: Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvoje buvo teisėtai jam išduotos nacionalinės vizos pagrindu; gyvenimo Lietuvoje metu jis įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir dėjo pastangas darbo vietai susirasti, ką patvirtina ir bylos medžiaga; pareiškėjas buvo ir yra Lietuvoje deklaravęs gyvenamąją vietą. Atsakovo atstovas, reaguodamas į pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu išsakytus argumentus dėl neišsamaus situacijos (į)vertinimo, nurodė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, visgi vertino aptariamus duomenis, tačiau to nenurodė ginčijamame Sprendime. Tokie atsakovo veiksmai pažeidžia VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatas, dėl ko toks aktas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. 

9.3.       Teismas ignoravo bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes dėl atsakovo nevisapusiško aplinkybių ištyrimo priimant ginčijamą Sprendimą, dėl šių aplinkybių vertinimo skundžiamame sprendime nepasisakė ir nepateikė jokio teisinio vertinimo, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

9.4.       Bylos duomenys patvirtina, kad kitų pagrindų, nustatytų Įstatymo 35 straipsnyje, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pagrindą (užsieniečio gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai), nagrinėjant pareiškėjo prašymą nebuvo nustatyta. Duomenys, kuriuos apie pareiškėją prašymo nagrinėjimo metu surinko atsakovas, pareiškėją charakterizuoja išimtinai teigiamai, išskyrus Policijos departamento išvadą. Atsakovas nevertino visų byloje pateiktų duomenų visumos, o priimdamas ginčijamą Sprendimą atsižvelgė tik į Policijos departamento pateiktą išvadą. Atsakovas netinkamai individualizavo pareiškėjo asmenybę inter lia (be kita ko) jo galimą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

9.5.       Policijos departamentas neatliko naujo pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, o Migracijos departamentas, negavęs tinkamos formos ir turinio išvados, turėjo pareigą pakartotinai kreiptis dėl tokios išvados gavimo ir tik ją gavęs, priimti sprendimą dėl leidimo pareiškėjui (ne)išdavimo.

9.6.       Atsakovas byloje ne tik kad neįrodė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia realų ir faktinį pavojų viešajai tvarkai ar visuomenei, tačiau priimdamas nemotyvuotą Sprendimą pažeidė VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas tokiam atsakovo atliktam neišsamiam ir itin formaliai aplinkybių (į)vertinimui, netinkamai ištyrė ir vertino bylos įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikytinos šios kategorijos bylose. Teismas nepagrįstai vertino, kad vien tik faktas, jog pareiškėjas yra įtariamas teisei priešingos veikos padarymu, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiku atsiradusi galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta.

9.7.       Pripažinus atsakovo Sprendimą nepagrįstu ir jį panaikinus, atitinkamai naikintina ir jo dalis dėl pareiškėjui išduotos vizos panaikinimo.

10.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

10.1.       Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo sušvelninta kardomoji priemonė, Migracijos departamentas 2020 m. liepos 2 d. pakartotinai išsiuntė Policijos departamentui paklausimą Nr. (15/4-7)10K-19190, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Migracijos departamentas 2020 m. liepos 19 d. gavo Policijos departamento raštą Nr. 5-S-8829, kuriuo Migracijos departamento prašoma vadovautis 2020 m. gegužės 6 d. išvada Nr. 5-S-5851. Policijos departamentas aiškiai pripažino, kad pareiškėjas ir toliau dėl tų pačių priežasčių, kurios buvo nurodytos 2020 m. gegužės 6 d. išvadoje, kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir aplinkybės, dėl kurių toks vertinimas buvo pateiktas, nėra pasikeitusios, o aplinkybės dėl kardomosios priemonės pasikeitimo nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai Įstatymo prasme.

10.2.       Policijos departamento išvadomis nėra pagrindo abejoti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Policijos departamento 2020 m. gegužės 6 d. išvadoje ir 2020 m. liepos 19 d. rašte nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo įvertinta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nepagrindė, kad jo atžvilgiu turėjo būti pateiktas kitoks vertinimas.

10.3.       Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi ne vien tik Policijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino tai, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete (santuoka sudaryta po to, kai jam buvo pareikšti įtarimai pagal BK 182 str. 2 d.), kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimus laikinai gyventi, išduotus studijų pagrindu ir kt., tačiau šios aplinkybės nepaneigė fakto, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir pareiškėjo interesas gauti leidimą laikinai gyventi nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos interesų. Sprendimas yra pagrįstas konkrečiais, objektyviais ir nenuginčytais duomenimis, tinkamu teisės normų taikymu ir aktualia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo dalių, kuriomis atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi  Lietuvos Respublikoje ir panaikinta išduota daugkartinė nacionalinė viza, pagrįstumo ir teisėtumo.

12.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Policijos departamento, t. y. institucijos, kurios kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, vertino, kad atsakovo Sprendimas yra proporcingas, pagrįstas faktais ir teisės normomis, pareiškėjo skundą atmetė.

13.       . Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, kad vien tik pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame galioja nekaltumo prezumpcijos principas, negali būti pagrindu pripažinti pareiškėją pavojingu viešajai tvarkai ir visuomenei.  Policijos departamento išvada yra formali, parengta neįsigilinant į konkrečią situaciją. Atsakovo Sprendimas sukelia pareiškėjui neproporcingai didelius suvaržymus ir pažeidžia jo teises.  Pareiškėjas prašo atsižvelgti į jo ryšius Lietuvos Respublikoje dėl jo santuokos ir studijų, taip pat akcentuoja, jog Migracijos departamentas vertino tik Policijos departamento išvadą ir neindividualizavo priimto Sprendimo

14.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

15.       . Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išduodamas, kai yra Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje išduoti ar pakeisti atsisakoma, jei užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

16.       Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 2 d.). Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo kreiptis į Policijos departamentą ir Valstybės sienos apsaugos tarnybą – šios institucijos pagal kompetenciją įvertina, ar nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 str. 3 d.).

17.        Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti buvo atsisakyta, gavus Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pasisakydama dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).

18.        Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme vartojama sąvoka „užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei“ nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo  teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019).

19.       Sprendžiant, ar užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, reikšmingas  ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimas 2015 m birželio 11 d. sprendime byloje C‑554/13, kuriame teismas pasisakė: „Todėl laikytina, kad valstybė narė privalo kiekvienu konkrečiu atveju vertinti Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalies sąvoką „pavojus viešajai tvarkai“ siekdama patikrinti, ar asmeninis trečiosios šalies piliečio elgesys kelia realų ir faktinį pavojų viešajai tvarkai. Jeigu siekdama konstatuoti tokį pavojų valstybė narė vadovaujasi bendrąja praktika arba kokia nors prezumpcija, tačiau tinkamai neatsižvelgia į asmeninį piliečio elgesį ir į tokio elgesio keliamą pavojų viešajai tvarkai, ji klaidingai suvokia konkretaus nagrinėjamo atvejo patikrinimo ir proporcingumo principo reikalavimus. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog trečiosios šalies pilietis yra įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba už ją buvo nuteistas baudžiamąja tvarka, pati savaime negali pateisinti to, kad toks pilietis laikomas keliančiu pavojų viešajai tvarkai pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį.“

20.       Taigi, vien tik nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr. 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.).  Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Šiuo aspektu paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, kad gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012). Priemonės, kurių imtasi dėl visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. 

21.       Įvertinusi skundžiamą Migracijos departamento sprendimą aukščiau minėtais aspektais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą pripažinti, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, prieš darydamas šią išvadą, atsakovas individualiai vertino situaciją, pakartotinai užklausė Policijos departamentą, atkreipė dėmesį į nusikaltimo, kurio padarymu įtariamas pareiškėjas, pobūdį ir sunkumą, pareiškėjui skirtos kardomosios priemonės aspektus..

22.       Pasisakydama dėl užsieniečiui taikomų apribojimu proporcingumo, teisėjų kolegija , kad pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir kt.). Skundžiamame Migracijos departamento sprendime, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo socialiniais ir šeiminiais ryšiais Lietuvoje. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas trejus metus studijavo Lietuvos Respublikoje, o 2020 m. pavasarį sudarė civilinę santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėjas neįrodė, kad su Lietuvos Respublika jį sieja glaudūs socialiniai ar ekonominiai ryšiai, kad jis yra integravęsis į visuomenę. Užsienietis neturi legalios darbo vietos, nėra sukūręs verslo ar įsteigęs įmonės, nėra konkrečių bendruomenių narys, jo santuokoje nėra gimusių vaikų. Į Lietuvos Respubliką užsienietis atvyko mokytis aukštojoje mokykloje, prieš tai visą laiką gyvenęs savo kilmės šalyje, todėl tikėtina, kad būtent su šia šalimi jį sieja glaudesni ryšiai.

23.       Europos žmogaus teisių konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus), LVAT praktikoje taip pat išaiškinta, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A-858-2720-2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo sutuoktinė.

24.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas teisės normomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjui taikytos priemonės proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir nevaržo pareiškėjo teisių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

25.        Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo jam priteisti ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. O. A. (S. O. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas